Search

Je mogoče s povezavo Malevičeve slike

Članak se fokusira na odnos kapitalizma i demokracije s posebnim osvrtom na problem reprezentacije u okviru demokratije. U članku se pokušavaju sintetizirati konceptualne dileme i suprotstavljene tendencije, a sastoji se od tri dijela. U prvom dijelu, autor ističe tri različita gledišta o (ne)kompatibilnosti kapitalizma i demokracije, te jedno o irelevantnosti odnosa između kapitalizma i demokracije. U drugom dijelu razmatra se strukturalno-konjunkturalna komplikacija kapitalizma koja proizvodi negativna očekivanja i političke učinke. Povezuju se pomenuta očekivanja o ponavljanju krize iz 2007. s mogućnostima i kontinuitetima različitih protestnih pokreta koji su manifestacija potencijala demokratskog otproa. Konačno, u zadnjem dijelu, autor raspravlja o pitanju reprezentacije iz demokratske perspektive i ističe da su protestni pokreti nastali u vremenu krize, stvarali različite kontra-reprezentativne prakse koje nanovo problematizuju odnos kapitalizma i demokracije. Demokraciju se ne može „očistiti“ od svih heterogenih značenja, ali nas praksa kontra-reprezentacije podsjeća da demokracija još uvijek sadrži potencijal za otpor.

Straipsnyje pateikiama Hirsi Ali ir Van Gogho prieštaringai vertinamo trumpametražio filmo „Nuolankumas“ (2004) ir Marco Forsterio filmo „Bėgantis paskui aitvarą“ (2007) tekstinė ir vaizdinė analizė. Akcentuojamos retorinės ir siužetinės strategijos, kuriomis siekiama sustiprinti neproduktyvius orientalistinius islamo ir musulmonų stereotipus. Šios analizės tikslas – išsiaiškinti, kaip pristatomi musulmonai ir islamas filmuose „Bėgantis paskui aitvarą“ (angl. The Kite Runner) ir „Nuolankumas“ (angl. Submission) remiantis E. Said (1978) „Orientalizmu“, ir nustatyti kinematografijos vaidmenį kuriant stereotipus skirtingose kultūrinėse terpėse. Tikslui atskleisti pasitelkiami uždaviniai: išanalizuoti orientalizmo ir stereotipų koncepciją, sąsajas su žiniasklaida ir populiariosios kultūros daromą įtaką jų raiškai; išsiaiškinti musulmonų mažumos vaidmenį socialinės realybės (stereotipų) konstravimo procese; išanalizuoti, kaip pristatomi musulmonai ir islamas filmuose „Nuolankumas“ ir „Bėgantis paskui aitvarą“. Apibendrinant filmo „Nuolankumas“ analizę atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinė veikėja (pasakojanti 4 moterų istorijas) vaizduojama kaip slegiama islamo kultūros, kur gyvenama visiškoje izoliacijoje, taip sustiprinant visuomenėje egzistuojantį neigiamą požiūrį musulmonų, ypač moterų, atžvilgiu. Vis dėlto pagrindiniu diskusijų objektu niekada netapo filmas „Nuolankumas“, feminizmas ar moterų priespauda, priešingai, tai buvo islamiškasis radikalizmas, ekstremizmas ir terorizmas. O išanalizavus filmą „Bėgantis paskui aitvarą“ pažymėtina, kad vaizduojamas „civilizacijų susidūrimas“ atskleidžia stereotipus islamo ir musulmonų atžvilgiu, egzistuojančius tiek Vakarų, tiek Rytų visuomenėse. Didžioji dalis Oriento veikėjų filme vaizduojami kaip priešiški Vakarams, pavyzdžiui, žemesnės moralės ar vertybių nei Vakarų atstovai. Filmo epizoduose akcentuojamas fanatizmo aspektas, susijęs tiek su terorizmu, tiek su islamizmu, o santykiai tarp pagrindinių veikėjų atspindi orientalistinę Afganistano kultūrą.

Zbornik tekstova SLIKA I ANTISLIKA – JULIJE KNIFER I PROBLEM REPREZENTACIJE refleksije su proizašle iz multi- i transdisciplinarnog višemjesečnog istraživanja hrvatskih i inozemnih kritičara i teoretičara posvećenih suvremenoj osjetljivosti za pitanja slike i slikovnosti koji se referiraju na zajedničko polazište: opus jednog od najznačajnijih hrvatskih umjetnika Julija Knifera koji je slikajući preko četiri i pol desetljeća jedan te isti motiv, meandar, svojim dosljednim konceptom u svijetu umjetnosti izgradio jednu od najintrigantnijih pozicija u vremenu od početka 1960ih do danas. Publikacija se stoga ističe već i poradi ovog, u domaćoj izdavačkoj produkciji doista rijetko ostvarenog spoja između monografijskih podataka i niza znanstveno-teorijskih diskursa iz čega je proizišao doista vrijedan komparativni preglednik, doprinos kako aktualizaciji i novopozicioniranju Kniferove umjetnosti tako i analitičkim i interpretativnim postupcima vezanima za suvremeno stanje teorije umjetnosti u kojoj slika, slikovnost i vizualnost zauzimaju osobito mjesto.

U radu se istražuje reprezentacija jugoslovenskog novog talasa na osnovu analize dokumentarnog filma “Novi talas u SFRJ kao društveni pokret”. Iako je novi talas obuhvatan pojam koji se odnosi na različite sfere umetnosti, u ovoj analizi se razmatra kao muzički i kulturni fenomen. Teorijski okvir unutar kojeg se odvija istraživanje zasniva se na ideji da dokumentarni film može da nam pomogne da razumemo određeni period, da ga preispitamo i iznova (re)konstruišemo. Rezultati analize bi trebalo da pokažu na koji način narativ o novom talasu nastavlja da živi i trideset, četrdeset godina kasnije, te kako se (re)kreira i utvrđuje svakim novim snimljenim filmom.

My starting hypothesis in the theory of pictorial appearing is that Gottfried Boehm’s notion of iconic difference can serve as a sufficiently comprehensive concept for differentiating between image and non-image in all visual artefacts that have been created during the several millennia of visual representation. This era started with the first paleolithic drawings and includes the entire visual production from the period “before art”, as well as all those visual representations that emerged in the early modern period beyond the needs of religious worship, only to be substituted through the technosphere. However, since the technosphere is characterized by increasingly evolved systems of visual immersion, from the all-accessible OLED screen and IMAX cinema theatres to Oculus Rift glasses and further to the experience of total immersion, which recreates synesthetic visual-haptic impressions, ontological differentiation between the visual surface as such and the extra-iconic reality can no longer be established with the idea of difference alone. Namely, the notion of difference can serve as a qualifier for defining the relationship between the separate categories in an object – in our case, the pictorial and non-pictorial ones – only insofar as the reality in which they are situated is identical or equivalent. Thus, nobody questions the clear ontological separation between the two-dimensional represented reality such as established in cinematic fiction and the non-represented, that is actual reality existing outside of that fiction. Many films and artworks count on that implied separation and can therefore afford to question the borderline between the two, primarily within a strictly artistic discourse. Boehm’s theory of iconic difference and Jean-Luc Nancy’s understanding of the cut have helped establish the semiotic-phenomenological criteria for a theoretical differentiation between various experiences that are innate to man’s picture of the world. In other words, the difference or ontological cut between image and non-image can exist only because even a modestly capable individual can empirically grasp these two categories. However, my hypothesis is that iconic difference reveals itself as an inadequate concept for that ontological cut, not only because the status and the possibilities of human experience are radically altered in the time and space of the technosphere, but also because this new type of experience has not yet been “normalized” within the process that Flint Schier has termed “natural generativity”. The space and time of the technosphere require that one should no longer approach the image merely as the ancient Greek eikon, i.e. mirroring or representation, but rather as an experience, event, and a specific type of phenomenon. The modalities of pictorial appearing in the technosphere can be recognized as symptoms of the most recent visual turn, in any case the first in the 21st century, which no longer occurs in an encounter between image and language, as lucidly described by Mitchell and Boehm, but in an encounter between analogue and digital images, between representation and post-representation, reality and virtuality, semiotics and phenomenology. In order to understand this epochally new reality, one can use concepts such as Bolter’s and Grusin’s remediation, or Žarko Paić’s idea of the technosphere, as well as some other approaches, such as Paul Crowther’s categorization of “transhistorical images” or the phenomenologically based interpretation of art and images that Martin Seel has termed “the aesthetics of appearing”.

Rad ispituje promenu predstave Istoka i Zapada u jugoslovenskim dnevnim novinama Politici i Borbi u vreme sukoba Komunističke partije Jugoslavije sa Kominformom 1948–1949. godine. Istražena je politička funkcionalnost radikalne promene slike sveta i analizirani su koreni jugoslovenske samopercepcije o posebnosti sopstvenog puta u socijalizam.

Straipsnyje, kuris tęsia ankstesnius autorės tyrinėjimus Akviniečio kalbos filosofijos ir ontologijos srityse, aptariamos tomistinės epistemologijos problemos, akcentuojant pažinimo objekto klausimą. Akviniečio ontologijos principai lemia reprezentacinį pažinimo traktavimą, o tai, kas reprezentuojama, yra daikto forma. Dvi pažinimo galios – juslinė ir intelektinė – reikalauja dvejų „reprezentacijų“. Tokios reprezentacijos yra fantazmas – juslinis daikto vaizdinys, sudaromas vaizduotės, ir suprantamumo rūšis – intelektinis vaizdinys, abstrahuojamas iš juslinio. Ši dvejopa reprezentacija Akviniečiui yra būtina pažinimo priemonė, užtikrinanti konceptualizacijos galimybę, nuo kurios priklauso kalbos reikšmingumas.

SStraipsnyje detaliai analizuojama tikrovės sąvoka, kuri interpretuojama kaip teorinis įrankis, leidžiantis pasiprie šinti postmodernioms diskurso teorijoms. Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas tikrovės sąvoką pasiskolina iš Jacques'o Lacano psichoanalizės; Žižeko teigimu, tikrovė yra nereprezentuojamas, trauminis branduolys, plytintis "kažkur anapus" simbolinės tvarkos. Remdamasis šia tikrovės samprata, Žižekas kritikuoja postmodernias diskurso teorijas, negalinčias paaiškinti, kas yra anapus diskurso ir kaip įmanoma apibrėžti paties diskurso ribas. Judith'os Butler ir Charles'o Shepherdsono kritika atskleidė Žižeko pozicijos prieštaringumą: net jei teigiame, jog tikrovė sukuria diskurso ribas, šias ribas galime aptikti tik remdamiesi diskursyviomis praktikomis. Atsižvelgdamas į kritiką, Žižekas patikslino savo koncepciją: dabar tikrovė yra ne transcendentinis anapus, kurį veltui bando įvardyti simbolinė reikšmės struktūra, bet tai, kas priklauso simbolinei tvarkai. Kitaip tariant, tikrovė negali būti įvardijama ne dėl to, kad ji yra išoriška simbolinei tvarkai, bet dėl to, kad ji šiai tvarkai priklauso, yra jos vidinė riba. Tačiau ši tikrovės aiškinimo versija, interpretuojanti tikrovę kaip vidinę simbolinės reikšmės struktūros ribą, darosi paradoksaliai artima postmodernioms diskurso teorijoms. Taigi tikrovės sąvokos apibrėžimai reflektuoja "postmodernaus proto antinomiją": tiesioginė nuoroda į tikrovę rodosi per daug naivi, jog būtų laikoma filosofiniu problemos sprendimu, o postmoderni diskurso ideologija yra autoreferentiška ir nepajėgi nurodyti nieko anapus savęs. Straipsnyje analizuojamos tikrovės sąvokos implikacijos seksualinio, etinio ir politinio diskurso plotmėje, be to, keliamas klausimas, kokias "realias" reikšmes slepia filosofinio "tikrovės sugrįžimo" simptomai.

Remiantis teze, kad individo savivokos ir savikūros procesas turi būti svarstomas atsigręžiant į konkrečius kontekstus (gyvenimo istorijas ir atskiras situacijas), straipsnyje rekonstruojama savęs patyrimo topologija. Be to, savivokos dinamika yra neatsiejama nuo kūniškumo, kurio suvokimas svyruoja tarp „savo kūno“ ir „eksponuojamo kūno“ sampratų (priklausomai nuo to, ar į savivokos modelį įtraukiama Kito – žiūrovo, skaitytojo – pozicija. Straipsnyje pasitelkiami trys personažai, nužymintys savivokos „ekstremumus“: tai 1) maksimaliai sąmoningas savo kūno atžvilgiu dendis, eksponuojantis savo kūną kaip meno kūrinį; 2) fotografuojamas žmogus, aptinkantis konfliktą tarp tapatybės ir reprezentacijos (kaip sukurti patrauklų „paviršių“, kuris atitiktų „vidinį pasaulį“) ir 3) atminties netekęs žmogus, kuriam belieka pasikliauti savo kūno fiziologija ir spontaniškumu. „Technologijoms“ (fotokameroms ir vaizdo kameroms, taip pat ir raštui) šiame straipsnyje skiriamas katalizatoriaus vaidmuo, atskleidžiant savęs patyrimo struktūrą, kuri visada numato Kito (stebėtojo, skaitytojo) poziciją. Teigiama, kad savęs eksponavimo technikos (teatralinės dendizmo praktikos, fotografavimasis, dienoraščio rašymas) yra savikūros medijos, t. y. terpės, kuriose formuluojama tapatumo ir reprezentacijos problema.

Straipsnio tikslas – praplėsti Lietuvos akademinį diskursą analizuojant vaizdinius, kurie yra neatsiejama šiuolaikinės masinės kultūros dalis ir formuoja simbolinius lyčių reprezentacijos kodus. Remiantis psichoanalizės, lyčių teorijos, žiniasklaidos ir kultūros studijomis, čia nagrinėjamos moterų reprezentacijos strategijos, kurios padeda arba, priešingai, trukdo moterų kaip subjektų atstovavimui žiniasklaidoje. Kalbama apie „kasdienės pornografijos“ įsišaknijimą masinėje kultūroje ir ją paremiančius normatyvinio heteroseksualumo imperatyvus.

Šio straipsnio tikslas - istorinės raidos atžvilgiu išnagrinėti tris teorinius - Durkheimo, Parsonso ir Giddenso - modelius, įvertinant reprezentacijos kaip modernizmo sąvokos santykiško sunykimo sociologijoje požymius. Daroma išvada, kad neapibrėžtumas įsiskverbia į pačias sociologijos prielaidas: nūdienos socialinių teorijų skiriamasis bruožas yra tas, kad atsisakoma paprasčiausio ankstesniųjų teorijų rekonstravimo, bet veikiau siekiama į naująsias sociologinio mąstymo formas kritiškai įtraukti bemaž visų socialinės srities ir humanitarinių mokslų komponentus, nes klausiama apie lemiamą vaidmenį, kurį konstruojant tikrovę vaidina naratyvas. Naratyvo sąvoka darosi svarbi šiandienos sociologijoje, skatindama svarstyti santykį tarp reprezentacijos ir tikrovės. Kadangi nūdienos sociologija vis dažniau savo veiklą sieja su viešąja, praktine, kritinė sfera, stiprėja ir reflektyvusis svarstymų pagrindas. Šiandieną pasirenkamas standartas, anksčiau plačiai taikymas meno kritikoje, - kilęs iš skirtumo tarp “vaizdinio" ir “vaizdavimo”, tariamai natūralios suvokimo savybės ir gebėjimo įvardinti šią savybę kaip istorinę ir socialinę konstrukciją. Svarbiausia, jog tai nėra perskyra, kuri kritiškai ir vienpusiškai vertina tik vieną empirinį - lygmenį. Vaizdinio ir vaizdavimo perskyra ne tik pabrėžia, kad stebėjimu pagrįstas naivusis empirizmas iš tikrųjų visuomet turi numanomas vertybines ir teorines prielaidas, bet ir nurodo tiek empirinio, tiek teorinio vaizdinio - reprezentacijos - problemiškumą. Anthony'io Giddenso požiūris į klasikinį - Durkheimo ir Parsonso - reprezentacijos modelį iš esmės skiriasi. A. Giddenso struktūros samprata yra glaudžiai susijusi su praktine sąmonė, kurią sudaro abipusiai “numanomo pažinimo ” kamienai: struktūrinimo teorija ypač pabrėžia, kad individai pažinimu atkuria socialinę sistemą. Norėdamas paaiškinti socialinės sistemos atkūrimą neužgoždamas pažinių socialinių veikėjų, Giddensas pertvarka struktūros sampratą, susiedamas ją su tam tikromis taisyklėmis ir ištekliais, kuriuos individai pasitelkia savo socialinėje praktikoje. Socialinės struktūros dvilypumas keičia ir ”išorinio pasaulio” apibrėžimą. Anot A. Giddenso, pati struktūra nėra diurheimiška prasme “išoriška” individams. Kritikuodamas struktūrinio funkcionalizmo ”ortodoksinį konsensą Giddensas parodo, kad funkcionalizmo hegemonija nukreipia sociologiją klaidinančią kryptimi, padėdama institucionalizuoti natūralistinį socialinės tikrovės tyrimo modelį. Svarbi Giddenso analizės išvada: tiek funkcionalizmas, tiek empirinė sociologija, nepaisant to, kad egzistavo priešinguose ašigaliuose, sukūrė tą patį racionalistinį-empiristinį reprezentacijos modelį, kuris į pirmą vietą iškėlė ”natūralistinį” arba teorinio, arba empirinio 'fakto" objektyvumą ir savaime suprantamumą. Esminis sociologinės analizės uždavinys yra pasiūlyti sudėtinį teorinį pagrindą siekiant paaiškinti šių dienų socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo transformacijas.