Search

The union between Kingdom of Poland and Grand Duchy of Lithuania, a legal act with permanent and historically important effects, was signed in Lublin in 1569. Jan Ponętowski (a nobleman, probably a witness of the events) wrote a poetic report on the event entitled Krótki rzeczy polskich sejmowych pamięci godnych komentarz (Short Commentary on Memorable Polish Parliamentary Matters), printed in Cracow in 1569. The paper touches upon what Ponętowski says about the Union and other events in Lublin during the parliament: diplomatic missions, judgments, topics of talks and news from other lands. It also tries to explain why the Union of Lublin (the most important achievement of the parliament) was only marginally described by the author; and also why he only laconically reported the solemn feudal homage of Albert Frederick, the Duke of Prussia, to the Polish king Sigismund II Augustus. The paper compares Ponętowski’s book with old-Polish historiographical descriptions of these matters.

This paper reviews the early (14th–17th century) stage of the development of the narrative of the baptism of Samogitia. Comparing the texts of Jan Długosz, the Lithuanian chronicle, of Jan Lasicki, Maciej Stryjkowski and Albertas Vijūkas-Kojalavičius, it becomes clear that not only the change in ethnic and political values ("Lithuanization", the strengthening of the role of Vytautas), but also common civilization shifts – the value of the individual and his decision and elements of written culture are recognized ever more. A careful reading of the story lets one understand the working method of the old ("precritical") historians and the boundaries of the historicity of the constructed narrative.

Straipsnio tikslas yra supažindinti skaitytojus su beveik nežinomu kitais atžvilgiais puikiai pažįstamo rašytojo, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos (1582) autoriaus – Motiejaus Strijkovskio – kūriniu. 1575 metais jis išleido lenkų kalba trylikaskiemenėmis eilutėmis parašytą poemą, trumpai vadinamą Apie Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laisvę. Iš pirmo žvilgsnio ši knyga atrodo daugmaž tipiškas daugiažanrės XVI–XVIII amžių Europos literatūros apie sudėtingus krikščioniškojo pasaulio santykius su Osmanų imperija – vadinamųjų „turcikų“ – pavyzdys. Kaip tikras Renesanso žmogus, autorius akivaizdžiai didžiuojasi savo žiniomis, įgytomis iš asmeninės patirties: kai knyga buvo spausdinama, jis buvo ką tik grįžęs iš Stambulo, kuriame lankėsi kaip Lenkijos diplomatinės pasiuntinybės narys. Strijkovskis, buvęs karys ir žvalgas, ne tik kviečia visus krikščionis suvienyti jėgas prieš turkų grėsmę, bet ir siūlo labai pragmatišką bei detalią karinių veiksmų programą. Kiekviena proga jis ragina lenkų ir lietuvių bajoriją ruoštis neišvengiamam karui su Osmanais ir drąsina juos ginti garsiąją savo laisvę, kaip didžiausią privilegiją pasaulyje. Kita vertus, keliose kūrinio vietose jis kone šlovina turkų drausmę, santūrumą, lygias visų teises (taip atspindėdamas to meto krikščioniškajai Europai būdingą ambivalentišką požiūrį į Osmanų imperiją) ir leidžia suprasti, kad turkų užimtų šalių kilmingieji bei aukštoji dvasininkija pelnytai kenčia už ankstesnį savo pasipūtimą ir savanaudiškumą. Šiuo atžvilgiu aptariamąją Strijkovskio poemą galima lyginti su iškilių XVI amžiaus Lietuvos mąstytojų Mykolo Lietuvio ir Andriejaus Volano politiniais ir sociologiniais veikalais. Article aims to introduce the reader with an almost unknown work by otherwise very wellknown writer, the author of the first printed history of Lithuania (1582), Maciej Stryjkowski. In 1575 he published a poem, written in Polish thirteensyllable verses, untitled (in short) About the liberty of the Kingdom of Poland and the Great Duchy of Lithuania. At first glance, this book is a rather typical example of 16th–18th century European literature of many different genres (the so-called Turcica), dealing with complex relationship between the Christian world and the Ottoman Empire. As a true Renaissance man, the author is obviously very proud of his knowledge gained from personal experience: at the time the book was published, he had recently returned from Stambul, which he had visited as a member of Polish diplomatic mission. Being an ex-soldier and scout, Stryjkowski not only calls all Christians to join their forces against the Turkish threat, but also suggests a very pragmatic and explicit military action program. At every opportunity, he admonishes Polish and Lithuanian nobility to prepare themselves for an inevitable war with the Ottomans and encourages them to defend their famous liberty, as a greatest privilege in the world. On the other hand, in several places of his work he almost glorifies Turkish discipline, moderation, equality of rights (thus reflecting an ambivalent attitude to Ottoman Empire, characteristic for Christian Europe of that time), and alludes that the noblemen and the upper clergy of the countries occupied by Turks, actually deserve their suffering for their previous arrogance and selfishness. For that matter, the discussed poem by Stryjkowski may be compared to political and sociological works by prominent Lithuanian thinkers of 16th century Michalo Lituanus and Andreas Volanus.

Straipsnyje, belaukiant pirmojo Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“ lietuviško vertimo tomo, į kurį įeis pusė viso originalo teksto – pratarmės bei dedikacijos ir I–XI dalys, taip pat rengėjų – Eglės Patiejūnienės ir Kęstučio Gudmanto – įvadiniai straipsniai, skelbiamos trys „Kronikos“ vertimo ištraukos, taip pat aptariami bendrieji rengiamo leidimo klausimai ir problemos. Pirmoje ištraukoje įrodinėjamas romėniškosios lietuvių nobiliteto kilmės legendos pagrįstumas. Ištrauka parodo mokslinį, kritinį Strijkovskio požiūrį į šaltinius, atspindi jo mąstymo būdą ir minčių slinktį. Antroji ištrauka – VI knygos XII ir XIII skyriai – rodo, kaip Strijkovskis komponavo savo naratyvą, derindamas iš senųjų rusų metraščių ir lenkų istorikų (Jono Dlugošo, Motiejaus Miechoviečio, Martyno Kromerio ir kt.) veikalų paimtą medžiagą. Trečioji ištrauka paimta iš Kronikos VII knygos, kuri beveik ištisai yra Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikos atpasakojimas, remiantis Vilniaus vaito, garsaus tų laikų publicisto ir polemisto Augustino Rotundo Strijkovskiui parūpintu rankraščiu. Tačiau lyginant abu tekstus greitai paaiškėja, kad „Kronikos“ autorius anaiptol nekartoja Kryžiuočių ordino metraštininko pažodžiui. Akivaizdu, kad jis prieš rašydamas atrinko medžiagą pagal savus kriterijus, į tekstą dažnai įterpia savo pastabų, vertinimų, taip pat keliose vietose gana atvirai parodo šališkumą. Pažymima daug rūpesčių rengėjams kelianti savita asmenvardžių ir vietovardžių rašyba: klaidingi perskaitymai rusiškuose ir vokiškuose rankraščiuose, nesistemingas lotyniškųjų variantų lenkinimas.

Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski, Matthias Striicovius Osostevicius, *1547 III 21 Strikove netoli Lodzės (Lenkija)-†apie 1590 greičiausiai Lietuvoje, Jurbarke) - lenkiškai ir lotyniškai rašęs istoriografas, poetas, pirmosios išspausdintos Lietuvos istorijos autorius. Strijkovskio kūriniai stebina erudicija, tačiau iki šiol nedaug ką tikra žinome apie jo mokslą ir studijas. Abejonių nekelia tai, kad 1553- 1561 m. jis mokėsi parapinėje Bžezinų mokykloje. Paskutiniais mokymosi metais jis patyrė sunkią galvos traumą. Per metus atsistojęs ant kojų, 1563 m. Strijkovskis su Poznanės kašteliono Petro Čarnkovskio palyda atvyko į Vilnių. Iš čia jis nebegrįžo atgal, o su lietuvių kariuomene patraukė prie rytinių Lietuvos sienų, į karo su Maskva frontą. 1564-1574 m. jis dalyvavo karo veiksmuose prieš Maskvą. 1574 m. Strijkovskis išvyko į Krokuvą, kur dalyvavo karaliaus Henriko Valua vainikavimo iškilmėse. Tų metų pabaigoje jis su Lenkijos pasiuntiniu Andriumi Taranovskiu iškeliavo į Konstantinopolį. 1575 m. grįžęs iš diplomatinės misijos, Strijkovskis kurį laiką praleido Krokuvoje, rinkdamas medžiagą savo istoriniams veikalams, o paskui išvyko į Lietuvą. Nuo 1576 m. jis gyveno Slucke pas kunigaikščius Olelkaičius. Mirus globėjui Jurgiui Olelkaičiui, Strijkovskis 1578 m. pabaigoje ar 1579 m. pradžioje persikėlė į Varnius, buvo globojamas Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio. 1580 m. istorikas per Liepoją nukeliavo į Karaliaučių, kur baigė tvarkyti savo Kronikos tekstą ir galbūt prižiūrėjo jos leidybą. 1582 m. jis grįžo į Žemaitiją. 1586 m. pabaigoje jį randame klebonaujantį Jurbarke. Kadangi po 1590 m. dokumentuose minimas kitas Jurbarko klebonas, manoma kad Strijkovskis ten ir mirė apie 1590-uosius.

Skirtingai nei daugelis Renesanso autorių, Strijkovskis buvo iš karto palankiai amžininkų priimtas, o jo kūryba, pirmiausia "Kronika", pasklido ne tik senojoje Lietuvoje, bet ir visame Vidurio ir Rytų Europos regione. "Kronika" darė poveikį visu laikotarpiu iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir netgi vėliau. Tas poveikis nebuvo vienodas. Iš pradžių jo būta stipresnio; pasirodžius Alberto Kojalavičiaus "Lietuvos istorijai", tas poveikis apsilpo, tačiau nuo XIX a. pradžios ji vėl buvo plačiau skaitoma, perspausdinama, ja buvo remiamasi grožiniuose kūriniuose ir Lietuvos mokyklose. Tai lėmė kelios svarbios ypatybės. Strijkovskio "Kronikos" tekstai atitiko kelių kartų visuomenės ideologinius, politinius, kultūrinius ir meninius lūkesčius. Antra, kaip ir Trečiasis Lietuvos Statutas, Kronika savomis - idėjinėmis ir meninėmis - priemonėmis grindė Respublikos pilietinės tautos politinę ir kultūrinę tapatybę. Trečia, Kronikos sėkmingą sklaidą užtikrino kalba, kuria ji buvo parašyta. XVI a. tapusi regionine bendravimo ir visokeriopos komunikacijos priemone, lenkų kalba savo ruožtu garantavo ilgesnį gyvavimą visiems ja parašytiems raštijos paminklams bei literatūros kūriniams.

Straipsnio tikslas yra palyginti, kaip Žalgirio mūšis ir karalius Vladislovas Jogaila vaizduotas Jano Kochanovskio poezijoje ir Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“ (1582). Kochanovskis mūšiui neskyrė specialaus kūrinio, o apie jį ir karalių Jogailą rašė Vladislovui Varniečiui skirtame, nors nebaigtame darbe bei odėje „Vėliavėlė arba prūsų duoklė“ (1569, išleistas 1587). Autorius lygina Jogailos paveikslą Žalgirio mūšyje su karaliaus Vladislovo vaizdavimu mūšyje prie Varnos lenkų poezijoje XV-XVI amžiais (iki Jano Kochanovskio). Tai leidžia teigti, kad tiek Kochanovkis, tiek Strijkovskis laikėsi abiejų valdovų vertinimo tradicijos: karalius Jogaila nugalėtojas, o Varnietis pomirtine šlove apgaubtas riteris. Tačiau Kochanovskis renkasi renesanso epochai būdingus vaizdinius – pamaldumą, nuolankumą Apvaizdos akivaizdoje, Jogailai dovanotą pergalę ar Varniečio drąsą ir jam lemtą nesėkmę. Tuo tarpu Strijkovskis abiem atvejais renkasi epinį pasakojimą, nors nuo tradicijos pernelyg nenutolsta. Straipsnyje analizuojamas Žalgirio mūšio 600-šimtųjų metų minėjimo kontekstas, primenama nuo Jogailos ir Jogailaičių laikų susiklosčiusi mūšio minėjimo tradicija bei jos sunykimas renkamų karalių laikais ir netekus nepriklausomybės, taip pat kulto grįžimas 1910 metais. Apibendrinant galima kalbėti apie dvi Žalgirio mūšio vizijas: poetinę Kochanovskio ir labiau istorikui metraštininkui būdingą Strijkovskio. Pirmasis poetiškai perteikia vien stereopinius mūšio bruožus, antrasis detalizuoja ir atskiroms detalėms suteikia poetinio iškilmingumo. The article aims to compare how the Battle of Grunwald and King Władysław Jagiełło were pictured in Jan Kochanowski’s poetry and Maciej Stryjkowski’s “Chronicle of Poland, Lithuania, Samogitia and all of Ruthenia” (1582). Kochanowski did not dedicate any special piece of writing to the battle and wrote about it and King Jagiełło in an unfinished work dedicated to Władysław of Varna and in the ode “The Banner, or the Prussian Homage” (1569, published in 1587). The author compares the picture of Jagiełło in the Battle of Grunwald with the depiction of King Władysław in the Battle of Varna in the 15th–16th-century Polish poetry (before Jan Kochanowski). This means that both Kochanowski and Stryjkowski upheld the tradition of appreciating the both rulers: King Jagiełło was a winner and Władysław of Varna was a knight covered in posthumous glory. Kochanowski, however, chose images typical of the Renaissance Period – piety and obedience to the Divine, a victory given to Jagiełło or Władysław of Varna’s courage and fate of being doomed to failure. Meanwhile, in both cases, Stryjkowski chose an epic narrative, though he did not depart from the tradition too much. The article examines the commemoration context of the 600th anniversary of the Battle of Grunwald, recalls the tradition of marking the battle started in the times of Jagiełło and the Jagiellonians, and its decay in times of elected Kings and after the loss of independence, and also the return of the cult in 1910. To conclude, two visions of the Battle of Grunwald can be mentioned: Kochanowski’s poetic vision and Stryjkowski’s vision more typical of a historian and chronicler. The first poetically conveyed only stereotypical features of the battle, while the latter gave separate details to poetically solemnise it.

„Ikonosfera“ – tai vizualizuojanti literatūrinė tikrovė, kai tekstas kuria „akivaizdumo iliuziją“ (Hanna Dziechciriska). Taip suprantama ikonosfera būdinga Motiejaus Stryjkovskio veikalui „Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusenu tautos pradžia, kilmę, narsa, karžygių darbus karo ir taikos metu...“, ypač mūšių scenoms. Autoriaus, istoriografo ir poeto, kuriamų žodinių vaizdų dėka, skaitant tekstą, galima regėti ir girdėti tai, apie ką jis rašo. Praeitis pirmiausia pažįstama vaizduotės akimis ir virsta daugiau įvairiais plastiniais vaizdais, negu labai tikslia faktografija. „Akivaizdumo iliuzija“ tekste kuriama keliomis priemonėmis: aprašymu ir pasakojimu, palyginimais, poetiniais vaizdais, „vaizdais vaizde“. Nors „akivaizdumo iliuzija“ yra svarbiausia paravizualinė forma, tačiau Stryjkovskis kartais siekia akivaizdumo dėl kvazitikrovės (asmeniškai patirtas žygis per Karpatus). Senosios Lietuvos istorija įgyja „ikonografinį“ statusą: ji remiasi grįžtamuoju ryšiu tarp istorinių žinių ir istoriografo žodžiais įvaizdintų protėvių darbų, kurie turi tapti pavyzdžiu būsimoms kartoms. Stryjkovskio plunksna nupieštas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveikslas yra prisodrintas karų, čia net galima kalbėti apie vidaus ir/arba išorės karų „monokultūrą“ “Iconosphere” is a visualising literary reality, when the text creates an “illusion of obviousness” (Hanna Dziechciriska). Such an iconosphere is especially characteristic to the work by Maciej Stryjkowski “Chronicle of Poland, Lithuania, Samogitia and all of Ruthenia”, and for scenes of battles in particular. The verbal images created by this author, historiographer and poet allow reading and imagining it. The past is primarily perceived through the eyes of imagination and then it transfers into various plastic images. “The illusion of obviousness” in the text is created with the help of the following means: description and narration, comparison, poetic images and “images in an image”. Although the “illusion of obviousness” is a major paravisual form, however, Stryjkowski sometimes aspires obviousness for quasi-reality (personally experienced march through Carpathians). The history of the old Lithuania obtains the “iconographic” status: it is based on the feedback between historical knowledge and historiographical words depicting works of ancestors, which must become examples for future generations. The picture of the Grand Duchy of Lithuania by Stryjkowski is full of wars.

Straipsnyje analizuojami heraldikai skirti Baltramiejaus Paprockio (1543–1614) kūriniai: „Turčius“ (Panosza), „Dorybės lizdas“ (Gnieżdo cnoty) ir „Lenkijos riterių herbai“ (Herby rycerstwa polskiego), „Karališkasis sodas“ (Ogród królewski). Atkreipiamas dėmesys j nevienodą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos heraldikos kilmės ir reikšmių vertinimą, skirtingą abiejų kraštų istorijos aiškinimą. Paprockis nepritarė Lietuvių bajorijos kildinimo iš romėnų idėjai. Ignoruodamas istoriografijos žinias, jis nuvertino pagoniškos Lietuvos valstybingumo tradiciją iki Jogailos laikų. Abejodamas Lietuvos bajorų giminių ir herbų senumu, vertino juos kaip antraeilius Abiejų Tautų Respublikoje. Paprockis savo darbuose savotiškai polemizavo su tuometinio kronikininko Motiejaus Stryjkovskio (1547–1593) požiūriu, pagrindusiu Lietuvos istorijos tradiciją ir – priešingai savo intencijoms – sustiprinusiu LDK gyventojų išskirtinumo sampratą. Paprockio pažiūrų priežastys nėra aiškios. Galbūt jis svarstė apie kitokią tautų sąjungą. Jo darbuose, parašytuose po 1588 m., emigravus į Kromeryžą (Moravija), pasikartoja nuorodos apie bendrą lenkų ir čekų kilmę, teigiama daugelio lenkų herbų čekiška kilmė. Taip pabrėžiant dviejų slavų tautų ryšį, nedrąsiai siūloma Lietuvos ir Lenkijos unijos alternatyva The article analyses works of Bartholomew Paprocki (1543–1614) for heraldry: “Rich Man” (Panosza), “Family Virtues” (Gnieżdo cnoty) and “Heraldic Arms of the Polish Knighthood” (Herby rycerstwa polskiego), “Royal Garden” (Ogród królewski). Attention is drawn to the unequal assessment of origin and meanings of heraldry of the Grand Duchy of Lithuania and Poland, different interpretation of history of both countries. Paprocki did not support the idea of the Lithuanian nobility descending from Romans. Ignoring historiographical knowledge, he belittled the tradition of pagan Lithuanian statehood to Jagiellonian times. Questioning the age of relatives and coats of arms of the Lithuanian nobility, he rated them as secondary in the Polish–Lithuanian Commonwealth. In his works, Paprocki was to a certain extent polemicizing with the standpoint of Matthew Stryjkowski (1547-1593), chronicler of those times, that grounded the tradition of Lithuanian history and - in contrast to his intentions – strengthened the notion of exceptionality of population of the Grand Duchy of Lithuania. The reasons for Paprocki’s views are unclear. Perhaps, he considered a different union of nations. His works written after 1588, having emigrated to Kroměříž (Moravia), contain repetitive references to the common Polish and Czech origin, state the Czech origin of many Polish coats of arms. Such emphasis on the relationship between two Slavic nations is a tentative suggestion of an alternative to the Lithuanian and Polish union

Literatūrinis bei mokslinis Alberto Kojalavičiaus palikimas kol kas nėra sudominęs šių dienų Baltarusijos mokslininkų taip, kaip Motiejaus Strijkovskio kūriniai. Tačiau tai tėra tik laiko klausimas, nes savu metu nė Strijkovskis baltarusių nedomino taip, kaip domina dabar. Pastaraisiais dešimtmečiais apie jį daug rašė Mikola Ulaščikas, Viačaslavas Čamiarickis, Siamonas Padokšinas, Ivanas Saverčanka, Albina Semiančuk ir kai kurie kiti šių dienų Baltarusijos tyrėjai. Strijkovskis buvo vienas iš mėgstamiausių XX amžiaus baltarusių literatūros klasiko Uladzimiro Karaškevičiaus autorių (jo apysakos „Kristus nusileido Gardine“ motto paimtas iš „Kronikos“). Strijkovskio recepcijos baltarusių kultūroje savitumą sudaro dėmesys pirmiausia poetinei, o ne istoriografinei kūrybai. Tai galima pagrįsti nuorodomis į poetinių „Kronikos“ intarpų vertimus, kuriuos parengė Alesius Briazgunovas, ir į šio straipsnio autoriaus apžvalgą, kurioje pateikiama informacija apie Strijkovskio kūrybinio palikimo recepciją įvairiakalbėje LDK poezijoje The literary and scientific heritage of Albert Kojalowicz so far has not attracted as much attention among modern-day Byelorussian scientists as the works of Maciej Stryjkowski. However, in the author's opinion, this is merely a question of time since even Stryjkowski earlier did not interest Byelorussian researches to the extent he interests them now. However, Mykolą Ulashchik, Vyachaslav Chamyaritsky, Syamon Padokshin, Ivan Saverchanko, Albina Semyanchuk and some other contemporary Byelorussian researchers wrote much about him in the course of the past decades. Stryjkowski was one of the favorite authors of the classic of the 20th century Byelorussian literature Uladzimir Karashkevich (the motto of his novella "Christ descended in Grodno" has been taken from the "Chronicle"). The peculiarity of Stryjkowski's reception in Byelorussian culture is that attention is accorded to his poetry rather than to his historical writings. This evaluation is based on the references to translations of poetic insertions in the text of the "Chronicle", prepared by Ales' Bryazgunov, and on the overview of the reception of Stryjkowski's cultural heritage in the multilingual poetry of the Grand Duchy of Lithuania, compiled by the author of this article

Jėzaus Draugijos vadovybė iš pradžių nevertino istorijos kaip savarankiškos disciplinos (tai matyti iš Ratio studiorum, išėjusios 1599 m.). Tačiau jos reikšmę anksti suprato jėzuitai, darbavęsi Lietuvos provincijoje. Jau 1609 m. jie kreipėsi į Draugijos generolą prašydami leidimo mokyti jos atskirai. Jų prašymas buvo grindžiamas bajorų ir didikų reikalavimu, kad kilmingoji jaunuomenė įgytų deramą išsilavinimą iš visų dalykų, reikalingų tiek dalyvaujant seimų ar teismų debatuose, tiek ir kitose viešo politinio gyvenimo srityse. Tačiau negatyvus Romos nusiteikimas tuo klausimu atėmė galimybę pakeisti kai kurias Ratio studiorum nuostatas ir ją modernizuoti, o tuo pačiu gerokai suvėlino ir sulėtino istorijos kaip savarankiškos mokslo šakos dėstymą Respublikos jėzuitų mokyklose. Išsilavinimo tikslu kaip ir anksčiau liko perfecta eloquentia; istorija ir toliau buvo traktuojama kaip pagalbinė retorikos disciplina. Vis dėlto jau nuo pat XVII pradžios mokytojai retorikos kursuose perskaitydavo ir istorijos paskaitų. Jų turinį lėmė pedagoginės nuostatos, formuluojamos pirmiausia Vilniaus jėzuitų akademijoje. Istorijos paskaitose buvo skiriama dėmesio paskiroms giminėms. Būtina paminėti ir tai, kad Lietuvos jėzuitų teatro repertuaro ženklią dalį irgi sudarė dramos istorine tematika. Nors Lietuvos istorijos temomis parašytų dramos veikalų rodyta visoje Respublikoje, bet Lietuvos provincijos mokyklose jų būta daugiausia. Galop nuo 1739 m. Lietuvos provincijoje istorija buvo pradėta dėstyti kaip atskira disciplina (Lenkijos provincijoje – nuo 1743). Tai turėjo didžiulės reikšmės keliant Karūnos ir Kunigaikštijos elito politinės bei istorinės kultūros lygį The superiors of the Society of Jesus at first did not consider history as an independent discipline (this is obvious from Ratio studiorum published in 1599). However, the Jesuits who worked in the province of Lithuania early understood the significance of history. Already in 1609, they applied to the superiors of the Society with the request to allow teaching history separately. Their request was supported by the demand of the nobility for an appropriate education in all fields necessary not only just for participating in the Diet or court debate, but also in all other aspects of public and political life. Nevertheless, the negative attitude of Rome made it impossible to modernize some rules of Ratio studiorum, thus significantly delaying teaching of history as of an independent discipline in the Jesuit schools of the Commonwealth. The purpose of education still remained perfecta eloquentia, history continued to be understood as an auxiliary discipline of rhetoric. However, from the very beginning of the 17th century, instructors read lectures in history at courses of rhetoric. The content of the lectures was determined by educational rules formulated primarily in the Vilnius Jesuit Academy. As a rule, the lectures drew attention to certain noble families. It is also noteworthy that historical drama plays made a significant part of the repertoire of the Lithuanian Jesuit Theatre. Although dramas about history of Lithuania were performed throughout the whole Commonwealth, they were the most frequent in schools of the Lithuanian province. History began to be taught as a separate discipline in the province of Lithuania starting 1739 (in the province of Poland starting 1743). This had an enormous significance in raising the level of political and historical culture of the elite of the Crown and the Duchy

Pirmieji žinomi Palemono, jo palikuonių, iš romėnų save kildinusių pirmųjų Lietuvos valdovų, atvaizdai yra užfiksuoti 1581 m. Spėjeryje (Vokietija), Bernardo Albino spaustuvėje išleistame Alexandra Guagnini veikale "Sarmatiae Europae descriptio". Užfiksuotų portretų įtaka buvo tokia didelė, kad net ir XIX a. - XX a. I pusėje šios iliustracijos buvo masiškai tiražuojamos kaip vieninteliai pirmųjų Lietuvos istorijos personažų portretai. Šiandien šie atvaizdai reikšmingi tuo, kad vizualiu pavidalu atskleidžia XVI a. II pusės - XVII a. LDK visuomenės požiūrį į savo šaknis, pirmuosius bandymus vaizdinėmis priemonėmis užfiksuoti vietos istoriją. Portretai yra ne autonomiški dailės kūriniai, o tekstą atspindinčios iliustracijos. Veikalo portretus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmai priklauso medalionus primenančiuose apskritimuose sukomponuoti biustiniai atvaizdai, profiliais į dešinę arba į kairę; jie sugrupuoti į šešis pogrupius po tris. Ši grupė atspindi ankstyvuosius, tiesiogiai su Palemonu besigiminiavusius veikėjus. Kitai grupei priskirtini puošnesni, didesnio formato Mindaugo, Vytenio, Gedimino, Algirdo, Jogailos, Skirgailos, Vytauto, Švitrigailos, Aleksandro portretai, įdėti į vos ovalėjančius rėmus, puoštus rolverkiniais kartušais. Personažai vaizduojami iki juosmens, enface arba trijų ketvirčių rakursu. Abiem iliustracijų grupėms būdingi manierizmo dailės bruožai: apskritimo forma, ritmo pojūtis ir ornamentiškumas. Palemono palikuonims vaizduoti pasirinkti anksčiau kituose kontekstuose buvę, stilistiškai ir ikonografiškai su romėniškąja numizmatika) susiję atvaizdai. The first images of Palemon, his progeny and the first rulers of Lithuania, who stated that they originate from the Romans, are registered in 1581 in Speyer (Germany), in Alexandra Guagnini’s study "Sarmatiae Europae Descriptio", published in Bernard Albin’s printing house. The influence of the registered portraits was such big that even in the 19th – the 1st half of the 20th century the illustrations were mass circulated as the only portraits of the first characters of Lithuania’s history. Today the images are significant since they reveal the view of the society of the Grand Duchy of Lithuania of the 2nd half of the 16th – the 17th century of their roots and are the first attempts to register the history of the land by visual means. The portraits are not autonomous paintings but illustrations of text. The portraits can be divided into two groups. The first covers the bust images, with the profile to the left of to the right, composed in medallion like circles; they are grouped into six subgroups of three in each. The group reflects the earliest characters, directly related with Palemon. The other group includes larger and more ornate portraits of Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Jogaila, Skirgaila, Vytautas, Švitrigaila and Aleksandras, put in more oval frames, decorated with rollwerk cartouches. The characters are portrayed half length, enface or in three fourths. Both groups of illustrations characterize with the traits of mannerism art, i. e. round shape, feeling of rhythm and ornamentation. The images, which previously existed in other contexts and stylistically and iconographically related with the Roman numismatics were chosen for portraying the progeny of Palemon.

Lietuvos kultūros istorijoje nedaug pasakojimų, kurie būtų šitaip atliepę visuomenės lūkesčius, kaip kilmės iš romėnų teorija. Tipiškas Viduramžių istoriografijos, įvairių tautų pradžią siejančios su graikų ir romėnų istorija, kūrinys, gimęs tam tikroje intelektualinėje erdvėje, iš mokslingos teorijos virto legenda, kadangi atsakė į kai kuriuos esminius kultūrinius ir socialinius klausimus. Jis atskleidė Lietuvos istorijos pradžią, susiejo ją su visuotinės istorijos įvykiais, suvaidino svarbų vaidmenį bajorijos luominėje integracijoje, suteikė universalų ginklą įvairioms politinėms polemikoms. Pagal apibrėžimą neišbaigta teorija atvėrė plačią erdvę tolesnėms interpretacijoms, turtinusioms Lietuvos istorinę mintį iki pat XIX amžiaus. Lietuvių kilmės iš romėnų teorija yra viena iš Europos tautų etnogenetinių legendų, plačiai paplitusių nuo pat ankstyvųjų Viduramžių iki Naujųjų laikų. Straipsnyje lietuvių kilmės iš romėnų teorija tiriama remiantis Lietuvos metraščių tekstais, kuriuose ši teorija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje pirmąkart buvo išplėtota. Analizuojamas XV–XVI a. sandūroje išsikristalizuojančios lietuviškos etnogenetinės legendos 1) istoriografinis kontekstas, 2) jos socialinės prielaidos ir galiausiai 3) teorijos konstravimo metodai bei jos funkcijos. There are few stories in Lithuania’s cultural history which meet public expectations like the theory of Roman descent. It is a typical work of medieval historiography linking the origin of various nations to the Greek and Roman history, which was born in a certain intellectual space and turned from a scientific theory into a legend, since it provided answers to some essential cultural and social questions. This work revealed the origin of Lithuania’s history, related it to developments of the world history, played a significant role in the caste integration of the landed nobility and gave a universal weapon to different political disputes. The theory with an incomplete definition opened a wide space to further interpretations which were enriching the Lithuanian historical thought until the very 19th century. The theory of Roman descent of Lithuanians is one of ethnogenetic legends of European nations that were widespread from the Early Middle Ages to the Early Modern Period. The article examines the theory of Roman descent of Lithuanians on the basis of texts of Lithuanian chronicles in which this theory was first developed in the Grand Duchy of Lithuania. The article analyses the Lithuanian ethnogenetic legend which crystallised in the period between the late 15th century and the early 16th century: 1) the legend’s historiographic context, 2) its social preconditions and finally 3) methods for formulating the theory and its functions.

LDK riterijos problema nagrinėta jos nesusiejant arba labai siaurai susiejant su Europos vėlyvųjų viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų riterių istorija. Lietuvių istoriografijoje teoriniai riterystės problemos aspektai kol kas nėra tapę diskusijų objektu. M. Stryjkovskio kūriniuose pateikiama LDK riterio samprata leidžia sakyti, kad šiam Renesanso epochos istorikui bei poetui nebuvo svetima europietiška riterystės idėjos dvasia. Literatas "apgyvendino" šią dvasią meniškai patraukliuose, politiškai patriotiškai įtaigiuose savo tekstuose, kurie XVI a. antrojoje pusėje gerai atliepė LDK valstybingumo ir savarankiškumo gynėjų lūkesčiams. Daryti platesnius apibendrinimus ar išvadas apie riterius LDK vien tik iš pateiktosios literatūrinės M. Stryjkovskio medžiagos būtų pernelyg drąsu ir metodiškai nepagrįsta. Tačiau jo sukurtasis riterio, riterystės vaizdinys teikia galimybę, sakytume, net provokuoja pasamprotauti apie tai, koks gali būti santykis tarp autoriaus sukurtojo literatūrinio vaizdinio-fikcijos ir istorinių LDK realijų. The problem of knighthood in the Grand Duchy of Lithuania has been examined without relating it to the history of knights of the late Middle Ages and early Modern Period in Europe. In Lithuanian historiography the theoretical aspects of the problem of knighthood have not yet become a subject for discussions. The concept of a knight in the Grand Duchy of Lithuania, provided in the studies of M. Stryjkovski, allows for stating that the European knighthood spirit was not foreign to the said historian and poet of the Renaissance era. The writer “accommodated” the idea in his artistically attractive and politically and patriotically impellent texts, which, in the second half of the 16th century perfectly reflected the expectations of the advocates of statehood and self-sufficiency of the Grand Duchy of Lithuania. It would be too daring and methodically incorrect to make broader summations or conclusions on the knights in the Grand Duchy of Lithuania only from the literary materials, provided by M. Stryjkovski. However, his image of a knight and knighthood provides a possibility and even provokes to discuss the possible relations between the literary fictitious image, created by the author and the historical reality of the Grand Duchy of Lithuania.

Pratartis -- Extant ejusdem alia Carmina. Literatūros apie J. Radvaną apžvalga -- „Čia kiekvienoj eilutėj skamba Vergilijus“ -- „Radviliados“kalbos pobūdis -- Lietuvos Hėrodoto takeliais M. Strijkovskio poveikis „Radviliadai“ -- Cerne, quibus patria est innixa columnis. Lietuvos protestantų kūrybos atspindžiai herojiniame epe -- Žmogaus ir valstybės tema „Radviliadoje“: Epo kompozicijos ypatybės; Idealaus žmogaus paveikslas; Valstybės samprata -- Vietoje užsklandos „Sava ir svetima Lietuvos renesanso literatūroje“ -- Summary -- Bibliografija -- Asmenvardžių rodyklė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę susiklostė palankios sąlygos tyrinėti ir skelbti įvairiakalbę Renesanso ir Baroko literatūrą. Daugiausia jėgų ir išteklių iś Lietuvos XVI a. pareikalavo veik nesibaigiantys karai prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę, todėl retas kuris Palemono žemių literatas tuo metu nelietė valstybės santykių su grėsminguoju Rytų kaimynu. Kūrėjai apie juos rašė, gausiai semdami iš turtingo Antikos žanrų ir poetinių priemonių aruodo. Dėl to beveik visa, kuo šiandien turtinga mūsų literatūra (labai įvairūs poezijos, prozos, dramaturgijos pavidalai), yra paliudyta kaip tik tame amžiuje, pasižymėjusiame didžiuliu autorių kūrybingumu ir jų patriotiškomis, kartais netgi herojiškomis nuostatomis. Ši monografija skirta aptarti XVI a. poeto Jono Radvano sukurtąją „Radviliadą". Tai kūrinys, kurį neabejodami galime laikyti herojiniu epu. Be abejo, jis negalėjo atsirasti tuščioje vietoje. Monografijos autoriui rūpėjo atskleisti ir tą nacionalinės literatūros tradiciją, kuria pasirėmė „Radviliados" kūrėjas, ir aptarti tuos istorinius įvykius, kurie tapo „Radviliados" siužeto pagrindu. Monografija buvo rašoma 1994-1996 m., tad joje jau neatsispindi vėlesni literatūros ir istorijos tyrinėjimai. Jų kuo toliau, tuo gausiau pasirodo šiomis dienomis, tad autorius tikisi, kad šis kuklus tyrinėjimas pagilins ir išplės jau turimą Renesanso literatūros sampratą. The author has chosen for the object of his investigations the heroic epic “Radivilias, sive De vita et rebus praeclarissime gestis immortalis memoriae illustrissimi principis Nicolai Ra-divili, Georgii filii... libri quatuor”. It was created by J. Radvanas, one of the most prominent and mysterious Lithuania's authors of the 16th century. The aspect of investigations in the concord between tradition and innovation in this work, and the basis - the analysis of the language of the epic. The collected data enabled the author to come to certain conclusions, generalised in six sections of the book.

Lietuvos Renesanso literatūra: atsiradimo aplinkybės ir pagrindiniai bruožai -- Lietuviški motyvai Petro Roizijaus eilėraščiuose -- Valstybės puoselėtojo paveikslas Andriaus Volano kūriniuose -- Motiejaus Strijkovskio gyvenimas ir kūryba -- Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ - lietuvių tautos epopėja -- Livonijos karo vaizdavimas Pranciškaus Gradausko poemoje „Žygis prieš Maskvą“ -- Paulius Oderbornas ir jo romanas „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“ -- Elijo Pilgrimovijaus kūrinių pasakotojas -- Jono Radvano gyvenimas ir kūryba -- Lietuvių herojinis epas „Radviliada“ -- Svarbieji XVI amžiaus Lietuvos kultūros įvykiai -- Literatūros sąrašas. Svarbiausiu viduramžių Lietuvos šviesuolių nuopelnu laikytina tai, kad jie sukūrė raštiją, be to, ugdė raštingumą ir parengė pirmąsias knygas. Renesansas svarbus dėl to, kad atsirado grožinė literatūra. Mat Lietuvoje apie XVI amžiaus vidurį pasirodė kūrinių, parašytų sekant antikinės literatūros pavyzdžiais ir siekiant meninės kūrybos tikslų. Šiame sąsiuvinyje daugiausia ir pasakojama apie reikšmingesnius grožinius kūrinius. Be to, tiktai jie šiame tekste vadinami literatūra. Tuo tarpu gausūs to laikotarpio politiniai, teisiniai ir religiniai raštai laikomi ne literatūros, o raštijos faktais ir šiame sąsiuvinyje aptariami tiek, kiek paaiškina ir papildo pirmuosius. Renesanso rašytojus šio sąsiuvinio autorius rinkosi atsižvelgdamas į dvi aplinkybes: kūrėjo pilietybę arba jo kūryboje pareikštą pilietinį apsisprendimą ir kūrinio išleidimo laiką bei vietą. Todėl sąsiuvinyje neaptariami tokie autoriai, kurių arba pilietybė neaiški (pvz., Mikalojaus Husoviano), arba kurių kūriniai XVI amžiuje nebuvo išspausdinti, todėl rimčiau nepaveikė visuomenės ir literatūros raidos (pvz., Venclovo Mikalojaičio, geriau žinomo Mykolo Lietuvio vardu). Renesanso epochos Lietuvos literatai rašė daugiausia lotyniškai, o kūrinius spausdino ne tiktai tėvynėje, bet ir užsienyje. Žinių apie juos bei jų parašytas knygas tegalima rasti specialioje mokslinėje literatūroje, todėl šiame sąsiuvinyje dedamos didesnės kūrinių ištraukos, pateikiama kiekvieno rašytojo biografija ir primenami svarbesni istorijos įvykiai, paaiškinantys aptariamus literatūros faktus.