Šiame straipsnyje pristatomi titnago radiniai, aptikti trijose vietose Nemunėlio upės kairiajame krante, Parupės kaime, šalia Nemunėlio Radviliškio miestelio Šiaurės Lietuvoje. Identifikuotos trys radavietės, kuriose lokalizuoti pagal tipologinius-technologinius dirbinių ypatumus skirtingais laikotarpiais datuojami titnago radiniai (1 pav.). Radiniai aptikti šalia 2014 m. Nemunėlio pakrantėje rasto kirvio, pagaminto iš šiaurės elnio (Rangifer tarandus) rago ir datuojamo 11221–11048 m. pr. Kr. (2 pav.). Tokio tipo dirbinių žinoma daugelyje Šiaurės Europos regionų, jie datuojami vėlyvuoju ledynmečiu (1 lentelė). Todėl šiame straipsnyje, aptariant titnago dirbinių technologiją ir jų tipologiją, bandoma chronologiniu ir kultūriniu būdu susieti dalį titnago radinių su šiaurės elnio rago kirviu. Pirmojoje radavietėje iš viso aptikti 436 titnago radiniai, iš kurių dirbinių kategorijai priskiriami perforatoriai, gremžtukai, rėžtukai, antgaliai, skelčių dalijimo atliekos, skaldytiniai ir ašmenėliai. Čia išskirtas vėlyvojo paleolito Bromės technokompleksui būdingų dirbinių kompleksas: mikrorėžtukai, stambios skeltės ir jų fragmentai, skaldytiniai, gremžtukai, rėžtukai ir vienas įkotinis antgalis (3; 4 pav.). Šioje radavietėje taip pat išskirtas ankstyvojo mezolito Pulli technologijos kompleksas, kuriam būdinga išvystyta siaurų ir reguliarių skelčių technologija, iš jų pagaminti ašmenėliai, lancetas, skaldytinių fragmentai ir įkotinis antgalis (5 pav.). Antrojoje radavietėje, kuri yra kiek nutolusi nuo kirvio radimo vietos, rasti 44 titnago radiniai. Čia identifikuotas mezolito pabaigai priskiriamas titnago radinių kompleksas: gremžtukas, išlinkimą turinčios skeltės, pusiau kūginis skaldytinis ir trapecija (6 pav.). Trečioji radavietė yra aukštutinėje upės terasoje. Joje aptikti tik keturi titnago radiniai, kuriuos sudaro nuoskalos ir vienas skaldytas rieduliukas (2 lentelė). Šiaurės elnio rago kirvių Šiaurės Europoje daugiausia žinoma iš Vokietijos, Pietų Skandinavijos ir Lenkijos. Rytinėje Baltijos regiono dalyje šiuo metu jų žinoma iš Lietuvos, Latvijos ir Kaliningrado srities (7 pav.). Daugelis jų žinomi tik kaip pavieniai radiniai, be aiškaus archeologinio konteksto. Todėl tiriant Parupės 1-ojoje radavietėje rastus titnago radinius, pasitaikė puiki galimybė bandyti susieti dalį jų su šiaurės elnio rago kirviu. Šioje radavietėje išskirtas vėlyvajam paleolitui būdingas titnago radinių kompleksas. Remiantis jų technologija nustatyta, kad skeltės buvo gaminamos atskeliant jas nuo vienagalių ir dvigalių skaldytinių, taip pat jas dalijant mikrorėžtukiniu būdu, kuris, remiantis mikrorėžtukine liekana, skiriasi nuo mezolitui būdingos technologijos. Taip pat čia aptikta ir dvigalių skaldytinių, kurių aikštelės smarkiai apskaldytos, nuo skaldymo likusios „kišenės“. Todėl manytina, kad skeltės buvo skaldomos tiesioginio smūgio technika. Čia aptiktas ir vienas stambus įkotinis antgalis, pagal analogijas būdingas Bromės kultūrai. Šios kultūros klausimas Lietuvos teritorijoje buvo gvildentas ir anksčiau. Deja, Parupėje aptiktas pavienių titnago radinių kompleksas, todėl jis Bromės kultūrai priskirtas ir su šiaurės elnio rago kirviu susietas tik remiantis tipologiniais ir technologiniais bruožais. Parupėje ir Kaliningrado srityje aptikti šiaurės elnio rago kirviai žymi laikotarpį tarp 11 600 – 11 100 m. pr. Kr. Tai šiuo metu ankstyviausios radiokarboninės datos, siejamos su pirmųjų žmonių atėjimu į šias teritorijas. Tačiau Lietuvoje aptiktas šiaurės elnio ragas datuojamas apie 500 metų anksčiau negu šie dirbiniai (8 pav.), todėl didelė tikimybė, kad Lietuvos teritorija kartu su pirmaisiais sausumos žinduoliais žmonių galėjo būti apgyventa dar XII tūkst. m. pr. Kr. pradžioje. The recent intensification of AMS 14C assays of bone and antler artefacts in the east and southeast Baltic region has revealed a number of reindeer (Rangifer tarandus) antler axes, and their prevalence in the Late Palaeolithic osseous toolkit. One of the oldest, dating from 11221–11048 cal BC, was discovered in 2014 in the village of Parupė, on the left bank of the River Nemunėlis, in northern Lithuania. Until now, no such organic implements discovered in the region in question have been associated with any Late Palaeolithic taxonomic group, but at the location of the antler axe at Parupė between 2015 and 2019, three concentrations of numerous lithic findings have been identified, whose typological and technological features allow for the consideration of their possible association with the dated axe. In this paper, we present three concentrations of lithic finds (sites 1–3) at Parupė village, providing their technological and typological data, and their possible chronology and taxonomy, reflecting the Late Palaeolithic and Early and Late Mesolithic. We conclude that the moderate lithic complex from site 1 should be associated with Late Palaeolithic technology, and can possibly be linked with the antler axe.