Search

Įvadas. Stemplės vėžys (SV) yra aštunta pagal dažnumą onkologinė liga ir šešta mirties dėl vėžio priežastis pasaulyje. Nepaisant pažangos šią ligą diagnozuojant ir gydant, bendrasis 5-erių metų reliatyvus išgyvenamumas siekia 15–25 proc. Straipsnio tikslas – apžvelgti 2008–2017 m. Nacionaliniame vėžio institute (NVI) gydyto SV atvejų gydymo patirtį, įvertinti operacinio, konservatyvaus ir paliatyvaus gydymo rezultatus, nustatyti ligonių išgyvenamumą. Tyrimo metodika. 2008–2017 m. NVI gydėsi 512 pacientų, sergančių SV. Ligoniams taikytas operacinis, paliatyvus operacinis, chemospindulinis, spindulinis, chemoterapinis ar simptominis gydymas. Statistinė analizė atlikta naudojant STATA 11 statistinę programinę įrangą. Rezultatai. Tirtų pacientų amžiaus vidurkis – 61,8 metai. Iš 512 tiriamųjų 63 buvo moterys (12,3 %), 449 – vyrai (87,7 %). I stadijos vėžiu sirgo 25 (4,9 %), II stadijos vėžiu – 74 (14,4 %), III stadijos vėžiu – 258 (50,4 %), IV stadijos vėžiu – 155 (30,3 %) pacientai. Dažniausia morfologija – plokščialąstelinė karcinoma (445 atvejai, 86,9 %), adenokarcinoma – 48 atvejai (9,4 %). Operuoti radikaliai – 75 (14,6 %), paliatyviai – 271 ligonis. Chemospindulinis gydymas taikytas 97 (19,0 %) ligoniams, spindulinis – 81 (15,8 %), chemoterapinis – 111 (21,7 %), simptominis – 148 (28,9 %). Po radikalių operacijų komplikacijų dažnis – 46,17 proc., mirtingumas – 10,67 proc. Dažniausia komplikacija – fistulė. Bendrasis reliatyvus išgyvenamumas: vienus metus – 33,91 proc., penkerius metus – 9,0 proc. Atsižvelgiant į gydymo rūšį, reliatyvusis 5-erių metų išgyvenamumas po radikalių operacijų siekė 26,53 proc., po chemospindulinio gydymo – 17,95 proc., po radioterapinio gydymo – 5,36 proc., po chemoterapinio gydymo – 1,92 proc., po simptominio gydymo – 1,92 proc. Išvados: Po radikalaus SV operacinio gydymo pooperacinių komplikacijų dažnis siekė 46,17 proc., mirtingumas – 10,67 proc. Po paliatyvaus operacinio gydymo komplikacijų dažnis siekė 4,5 proc., mirtingumas – 0,7 proc. NVI gydytų SV sergančiųjų bendrasis 5-erių metų reliatyvus išgyvenamumas – 9,0 proc. Reikšmingos įtakos išgyvenamumui turėjo taikytas gydymas, diagnozuotos ligos stadija ir pirminio naviko dydis.

Didėjant sergamumui plaučių vėžiu Lietuvoje ir pasaulyje išlieka aktualus gydymo efektyvumo gerinimas. Plaučių vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje. Nesmulkialąstelis plaučių vėžys sudaro apie 85 %, o smulkialąstelis plaučių vėžys – 15 % visų diagnozuotų plaučio vėžio atvejų. Apie 25 % naujai diagnozuotų nesmulkialąstelio plaučio vėžio atvejų būna I–II stadijos, kitais atvejais, deja, nustatomas vietiškai ar atokiai išplitęs plaučių vėžys, kai chirurginis gydymas negalimas. Ankstyvų stadijų nesmulkialąstelio plaučių vėžio gydymas pradedamas nuo radikalios rezekcinės operacijos, jeigu leidžia ligonio būklė. Po operacijos taikoma adjuvantinė chemoterapija platinos preparatais kartu su etopozidu. Nagrinėti 82 IB–IIIA stadijos nesmulkialąsteliu plaučių vėžių sergantys ligoniai, kuriems atlikta radikali rezekcinė operacija ir paskesnė adjuvantinė chemoterapija. Pooperaciniu 1–2 metų laikotarpiu liga progresavo 22 ligoniams (27 %), o 60-iai ligonių (73 %) buvo ligos remisija. Atsižvelgus į šiuos duomenis būtini papildomi DNR tyrimai, kurie leistų individualizuoti gydymą bei pagerinti jo rezultatus.

Įvadas Duktalinė karcinoma in situ (DCIS) – heterogeniška liga. Įdiegus profilaktinės patikros programą, nustatomų DCIS atvejų sparčiai daugėja. Medžiaga ir metodai Atlikome retrospektyvią pacienčių, operuotų Nacionaliniame vėžio institute dėl DCIS 2010 metais, analizę. NVI duomenų bazėje radome 31-ą tokią pacientę. Pacienčių amžius buvo 46–75 metai, vidurkis – 60 metų. 51,6 % atvejų sudarė didelio laipsnio DCIS, 9,6 % – vidutinio laipsnio DCIS, 32,2 % – mažo laipsnio DCIS, 3,2 % – Pedžeto liga. Dauguma DCIS atvejų estrogenų receptoriai buvo labai jautrūs: 61,3 % pacienčių nustatyti 7–8 Allredo balai iš aštuonių, 32,2 % – estrogenų receptoriai buvo neigiami. Progesteronų receptoriai buvo teigiami 61,3 % atvejų, 35,5 % atvejų – neigiami. Diagnozuojat DCIS dažniausiai, 67,7 % atvejų, buvo atlikta mamografija ir biopsija, kontroliuojama rentgenu, 70,1 % atvejų matomus mamogramose pakitimus radiologai įvertino BI-RADS 4–6 kategorijomis. Rentgenu kontroliuojama biopsija atlikta 45 % atvejų; 29,0 % atvejų biopsija atlikta plona adata. Rezultatai Moterys stebėtos penkerius metus. Viena pacientė mirė dėl kiaušidžių onkologinės ligos po 5 metų, vienai pacientei, praėjus 61 mėnesiui po DCIS operacijos, rastos metastazės pažastyje. Išvados DCIS sirgo maždaug 60 metų moterys, vyravo didelio laipsnio DCIS, turinti labai jautrius estrogenų ir progesteronų receptorius. Stebint 5 metus, nustatytas progresavimas vienai pacientei pažastyje (3,2 %).

Abscesai bei fistulės – dažnai pasitaikantys perianalinės srities dariniai. Paprastai jie būna kriptogeninės kilmės, tačiau juos gali išprovokuoti ir kitos priežastys. Viena jų – į perianalinius audinius patekęs svetimkūnis. Retrogradinis patekimas pastebimas ir iškart sukelia skausmą, o pro burną patekęs svetimkūnis gali likti nepastebėtas ir išbūti organizme ilgą laiką, kol atsiranda ryškūs simptomai. Aprašome retą klinikinį atvejį, kai 42 metų moteris kreipėsi į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas dėl 7 mėnesius po atliktos pilonidinio sinuso abscesotomijos pūliuojančios pooperacinės žaizdos ir su tuo susijusio skausmo bei diskomforto uodegikaulio srityje. Po papildomų tyrimų atlikta plati abscesotomija ir pašalinti abu tyrimų metu rasti fistulių kanalai. Operacijos metu pūlinio ertmėje rastas svetimkūnis – odontologinis grąžtas, kuris, numanoma, sukėlė abscesus bei fistules. Nurytas svetimkūnis gali ilgai išbūti organizme nepastebėtas. Įsitvirtinęs perianalinėje srityje, sukelia aplinkinių audinių uždegimą. Tinkamai surinkus anamnezę reikėtų įvertinti šios uždegimo etiologijos tikimybę netgi nesant fistulės angų analiniame kanale bei išangėje.

Pakartotinis gimdos plyšimas – tai reta ir itin pavojinga motinos bei vaisiaus gyvybei akušerinė komplikacija. Nepavėluota diagnostika ir gydymas svarbu tiek gelbstint motinos ir vaisiaus gyvybę, tiek užtikrinant gyvenimo kokybę. Šio straipsnio tikslas – pristatyti retą klinikinį pakartotinio gimdos plyšimo po buvusios cezario pjūvio operacijos ir laparoskopinės gimdos miomos pašalinimo operacijos atvejį ir apžvelgti literatūrą, nagrinėjančią gimdos plyšimo nėštumo metu aktualumą, rizikos veiksnius, klinikinius požymius bei gydymą.

Dermatofibrosarcoma protuberans yra itin retas vaikų piktybinis navikas. Nurodoma, kad klasikinė dermatofibrosarkomos forma labai retai metastazuoja, o fibrosarkominei jos transformacijai dažnai būdingos metastazės. Mes aprašome išopėjusios dešiniosios šlaunies dermatofibrosarkomos atvejį septyniolikos metų berniukui. Navikas buvo radikaliai pašalintas. Po vienerių metų atkryčio nerasta.