Search

Straipsnyje nagrinėjamos galimos Lietuvos ekonominės strategijos slinktys, įvykus 2008-2009 metų krizei (Didžiajai recesijai) ir kintant makroekonominei aplinkai Europos Sąjungoje (ES). Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, atveju išryškėjo tam tikra mažųjų atviros ekonomikos valstybių padėties specifika ir strategijos modifikavimo poreikis. Tiek sparti Baltijos valstybių ekonominė pažanga, tiek itin didelis jų ūkio nusmukdymas krizės metu didžiausia dalimi buvo tų mažųjų nacionalinių ekonomikų integracijos į Europos ir pasaulio rinkas padarinys. Krizė ne tik keleriems metams sustabdė ES ir kitų pasaulio šalių ekonominę pažangą, ne tik paskatino peržiūrėti kai kuriuos susvyravusius ekonomikos teorijos postulatus, bet ir pareikalavo imtis esminių korekcijų valstybių ir ES ekonominėje politikoje. Pagal Europos komisijos pateiktus projektus jau susitarta dėl griežtesnių Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų, pasirašyta ir ratifikuota Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ėmė veikti Europos semestro procedūros. ES šalių narių ekonominė politika jau įsprausta į griežtesnius rėmus, šis procesas nacionalinių ekonominės politikos turinio subendrinimo link tęsis ir toliau. Pasiremiant teoriniais optimalios valiutos erdvės ir praktiniais bendrosios pinigų politikos reikalavimais euro erdvėje integraciniai procesai vyksta ir vyks ypač sparčiai. Europos vadovų tarybos sprendimu euro erdvė turi tapti ES valstybių ekonominės integracijos branduoliu, vedančiu uniją iki visiškos ekonominės sąjungos. ES politiniai lyderiai, remdamiesi valstybių Europos integracijos teorijomis, jau kelia į darbotvarkę ir politinės sąjungos klausimą. Straipsnyje teikiama šių pokyčių analizė ir iškeliama keletas tezių. Pirma, ekonominės integracijos procesą būtina griežčiau nei iki šiol skirti nuo politinės integracijos proceso. Antra, ekonominė integracija modifikuoja valstybių suverenumą (vis labiau pereinama prie unifikuotų ekonominės politikos principų ir ekonominių sprendimų apibendrinimo), kuri neturi būti tapatinama su dalies suverenumo praradimu, tačiau reikalauja naujai vertinti nacionalinės ekonominės politikos modifikavimo veiksnius ir motyvus ir jos vaidmenį užtikrinant šalies suverenumą. Trečia, mažųjų valstybių ekonominė strategija ir toliau turi remtis aktyviu Europos ekonominiu integravimusi, šiame procese pirmenybę teikiant realiajai ekonominei konvergencijai (ekonominio atsilikimo likvidavimui) ir realiam dalyvavimui darant sprendimus integruotos ES ekonomikos klausimais. Daroma išvada, kad tokių nuostatų pagrindu būtų įmanoma atskirti nenumaldomą, racionalumo principu pagrįstą ES ekonominės integracijos procesą nuo Europos valstybių politinės unijos tariamo liepimo.