Search

Straipsnyje atskleidžiamas Kauno Švč. Trejybės bernardinių gyvenimas 1842–1864 m., dėl Rusijos okupacinės valdžios politikos blogėjanti vienuolyno situacija, vienuolyno uždarymo procesas, nušviečiami vienuolių likimai po jo likvidavimo. Tyrimas atliktas pasinaudojant bernardinių susirašinėjimo su Žemaičių (Telšių) vyskupu Motiejumi Valančiumi ir vienuolynų vizitatoriumi Marcijonu Giedraičiu, M. Valančiaus atsiminimų, bernardinių vizitacijų medžiaga. Šis Kauno bernardinių atvejo tyrimas padeda geriau suvokti, kokia buvo Rusijos carinėje imperioje atsidūrusios Katalikų bažnyčios vienuolynų padėtis. Tyrimas atskleidė, kad 1842 m. praradus fundacines valdas, iš valstybės iždo skiriamos pensijos nepakako, vienuolės bandė gauti giminaičių ar kitų pasaulietinių asmenų materialinę paramą. 1850 m. buvo uždarytas Kauno šv. Jurgio bernardinų konventas, ligi tol globojęs vienuoles. Nors bernardinai liko gyventi prie bernardinių kaip kapelionai, tačiau, susidūrę su nepritekliais, nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti bernardinių vienuolyną kamavusių problemų. Žemaičų vyskupas M. Valančius tapo pagrindiniu bernardinių globėju. Jis teisinosi gyvenęs toli nuo Kauno, Varniuose, neturėjęs galimybių iš arti stebėti vienuolių gyvenimo. Problemų kilo dėl vienuolyno komplektacijos. Komplikavosi noviciato veikla, į bernardinių bendruomenėje atsiradusias laisvas vietas paprastai buvo perkeliamos senyvo amžiaus vienuolės iš kitų vienuolynų. Įvairios problemos darė įtaką bernardinių tarpusavio santykiams, skatino pažeidinėti konstituciją, nesilaikyti klauzūros, ignoruoti neturtą, plėtoti individualumą. Ištuštėjo bendruomeninio gyvenimo centras – refektorijus, bernardinės turėjo atskiras virtuves, po klauzūrinę teritoriją vaikščiojo pašaliniai asmenys, vienuolių giminaitės ar draugės. Taisydama bendruomenės negeroves, itin daug nuveikė vienuolyno vyresnioji Rožė Gružauskaitė. Nepaisant jos pastangų, 1864 m. Kauno bernardinių vienuolynas buvo uždarytas, tuo metu ten gyvenusios bernardinės (iš viso 21) buvo išskirstytos po Kauno ir Kražių benediktinių, Krakių kotryniečių vienuolynus. Paskutinė Kauno bernardinė mirė Krakėse 1914 m. Šitaip pasibaigė Kauno bernardinių istorija, po vienuolyno uždarymo 1864 m. iki paskutinės vienuolės mirties užtrukusi dar 50 metų. This article reveals the life of the Holy Trinity Bernardine nuns in Kaunas (Kowno) in the years 1842 to 1864, the worsening situation at the convent due to the Russian occupying government’s policy, the actual closure of the convent, and the fate of the nuns after the closure of their home. The study aims to show how daily life at the convent affected the Russian administration’s decisions regarding its material provision and particular nuns living there, how they were affected by the closure of St George’s Bernardine Friary in Kaunas which used to be the main supporter of the Bernardine nuns, and relations between the Bernardine nuns and the bishop. The author analyses difficulties in community life and problems adhering to the constitution, and reveals the general mood of the nuns. The research is based on correspondence between the Bernardine nuns, the bishop and the convent visitator, memoirs, and material from visitations. This case study of the Kaunas Bernardine nuns helps us gain a better understanding of the situation of the Catholic Church in the Russian Empire.