Search

The purpose of this article is to show the evolution of the historical novel that began in the era of independence, to highlight the peculiarities of male and female historical narratives, and to capture critical reactions and tendencies of assessment of that kind of novel. At the beginning of independence, the poetic prose of a minimal story was established in Lithuanian literature, which was created by the most prominent Lithuanian prose writers, and the historical novel made its debut as a complex experience of poetic narration. Poetry and prose focused on archetypal narratives, national consciousness and ethnic semantics and were characterized by an abundance of associations, but not by a clear storyline. Among common variations of the male historical novel, we can observe historical novels written by women, which have won both literary awards and readers’ approval.

В статье рассматривается взаимодействие двух книжных жанров славяноязычной арабскоалфавитной письменности татар Великого княжества Литовского: тефсиров (содержащих экзегетический перевод Корана) и китабов (сборников мусульманских религиозных рассказов). На примере коранического аята 36:14 показана взаимосвязь польского перевода Корана, записанного арабским письмом в тефсирах (рукописи XVII–XX вв.), с одним из списков тематически близкого китабного текста «Посольство Исы в Антиохию». Данный аят упоминает трех безымянных посланников, которые в мусульманской традиции обычно считаются Иоанном, Иудой и Симоном-Петром, апостолами Иисуса (Исы). При этом польский тефсирный перевод называет их Яном, Стефаном и Симеоном (т.е. Симоном), а китабный текст – Яхьей, Шевбаном и Шемуном. Рассмотрение двуименности литовских татар, соотносивших свои мусульманские имена с христианскими, позволяет предполагать здесь единую экзегетическую традицию, предполагавшую взаимное соотнесение парных форм Ян и Яхья, Стефан и Шевбан, Семеон и Шемун. Это подтверждает также маргинальная глосса, переписанная из тефсира в китаб.The article discusses one case of interrelation between the Polish translation of the Quran written using the Arabic script in the tefsirs by Tatars of the Grand Duchy of Lithuania and their manuscript kitabs. The focus is placed on ayah 36:14 in its relation to the narrative “Jesus’ mission to Antioch” (according to the British Library Kitab OR 13020 of the mid-19th c.). While the three nameless messengers of the ayah are usually believed to be Jesus’ disciples John, Judah, and Simon-Peter who were sent to Antioch, the Polish tefsir translation names them John, Stephen, and Simon. The author argues that these are merely Christian forms of the Muslim names „Jechja“, „Ševban“, and „Šeme‘un“ presented in the same context in the kitab narrative “Jesus’ mission to Antioch”. On the other hand, the above mentioned copy of the latter text contains two marginal notes (to ayah 36:14) which cite the Christian forms of the names derived from the Polish manuscript tefsir. A preliminary list of correspondences between Muslim and Christian names used by Lithuanian Tatars is also given in the article.

Straipsnyje aiškinamasi, kada, kokiais pavidalais, kokiomis aplinkybėmis ir kokiuose kontekstuose atsiranda tokie žodžiai kaip Lietuva, lietuvis, lietuviškas, arba senąsias baltų gentis įvardijančios sąvokos, posakiai, apibūdinimai įvairių epochų ir skirtingų žanrų prancūzų tekstuose – XI a. pabaigos „Rolando giesmėje“, Guillaume’o de Machaut (~1300-1377) kūriniuose „Sakmė apie liūtą“ ir „Draugo paguoda“, Philippe’o Desportes’o (1546-1606), eilėraštyje „Atsisveikinimas su Lenkija“, Michelio de Montaigne’io (1533-1592) „Esė“, Jeano-Jacques’o Rousseau (1712-1778) traktate „Apie visuomenės sutartį, arba Politinės teisės principai“ ir Deniso Diderot bei Jeano Le Rond d’Alembert’o 1751-1772 m. leistoje enciklopedijoje. Konstatuojama, kad Lietuvos paminėjimai yra gana reti. Viduramžių kūriniuose ją „paslepia“ bendresni aisčių arba baltų genčių (prūsų, sembų) pavadinimai. Tikrinis Lietuvos vardas, nedidelių teritorinių vienetų pavadinimai ir valdovų vardai pirmą kartą iškyla vėlyvųjų viduramžių poeto Guillaume’o de Machaut epinėse poemose. Padėtis nepakinta ir kitų epochų kūriniuose, tik Lietuva būna „pasislėpusi“ nebe už baltų genčių, bet už Lenkijos. Daugiausia informacijos apie Lietuvą, kaip apie atskirą valstybę, pateikiama XVIII a. Enciklopedijoje. Beveik visais analizuotais atvejais Lietuvos paminėjimai įgyja kito, svetimo, pagonio, kurį reikia apkrikštyti bei paversti civilizuotu ir savu, konotacijas. Net Enciklopedijos straipsnyje, kuris turėtų išlaikyti objektyvumo siekį, neišvengiama gana subjektyvaus vertinimo, ir Lietuva priskiriama barbariškajai Europos daliai. The article attempts to clarify when, in which circumstances and contexts did various epochs and written genres of the French language made reference to such words as Lithuania and Lithuanian or concepts, sayings and descriptions of old Baltic tribes. In the Song of Roland (11th cent.), in works by Guillaume de Machaut (~1300–1377) “Dit du Lion” and “Confort d'ami”, in the poem by Philippe Desportes (1546–1606) “Au revoir la France”, “Au revoir la Pologne”, Essay by Michel de Montaigne (1533–1592), treatise by Jean-Jacques Rousseau (1712–1778) “Du contrat social ou Principes du droit politique” and encyclopaedia published by Denis Diderot and Jean Le Rond d’Alembert from 1751 to 1772. It is stated that very few references were made to the name of Lithuania. In Medieval works its name was “hidden” under more general names of Aistian or Baltic tribes (Prussians and Sembs). The proper name of Lithuania and small territorial units or rulers were first mentioned in epic poems by Medieval poet Guillaume de Machaut. Situation remained unchanged in works of later epochs, the only difference being that the proper name of Lithuania was now “hidden” not under the names of Baltic tribes but under the name of Poland. Most of information about Lithuania as an individual state is presented in the encyclopaedia of 18th century. In almost all analysed cases references to Lithuania have connotations of something alien, pagan which needs to be baptised and civilised and made one of us. Even in the encyclopaedic article which should primarily seek to present an impartial account, the description is rather partial and Lithuania is attributed to the barbaric parts of Europe.

Vartbergės kronika yra svarbus rašytinės istorijos šaltinis apie įvykius Baltijos kraštuose, ypač apie XIV a. trečiąjį ketvirtį, kai kronikos autorius buvo Livonijoje. XIV a. pradžioje po Livonijos konfederacijos susidarymo susiklostė politinė padėtis, kai vyravo dvi karinės jėgos – Vokiečių ordino valstybės sąjunga su Livonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Kadangi Lietuva buvo likusi pagoniška valstybė, susivieniję Vokiečių ordino ir Livonijos kryžiuočiai lietuvių žemes mėgino pajungti ir krikštyti karine jėga. Kryžiuočių pastovių karo žygių į Lietuvą metu kronikininkas paminėjo dešimtis įvairių žemių, gyvenamųjų vietų – kaimų ir pilių vardų, kuriuos mėginama lokalizuoti naudojantis archeologinių paminklų katalogais, toponimikos duomenimis ir kelių atlaso masteliu 1 : 120 000. Kronikoje minimos seniau stovėjusios ir naujai pastatytos pilys. Šiuo metu dalis šių pilių yra archeologiškai tyrinėtos. Tai leidžia jas suskirstyti į įvairias grupes pagal įtvirtinimų etninę priklausomybę ir jų santykį su prieš tai buvusio laikotarpio kariniais gynybos taškais. Kronikoje yra duomenų apie medines ir mūrines pilis. Žiauriausios kautynės Vokiečių ordinui buvo prie Nemuno, kurio dešiniajame krante buvo lietuvių įtvirtinimų (Pilstenė, Veliuona, Kaunas; jie keletą kartų atstatyti ir kaip mūrinės pilys), priešingame krante – vokiečių pilys (Ragnit, Kaustrit, Splitter). Kautynėse prie pilių daugeliu atvejų naudotos akmenų svaidomosios mašinos, kurias galima rekonstruoti pagal viduramžių miniatiūras ir archeologinius radinius. The Chronicle of Hermann von Wartberge is an important source of written history about the events in the Baltic region, particularly around the third quarter of the 14th c. when the author of the chronicle was in Livonia. At the beginning of the 14th c. the formation of the Confederation of Livonia resulted in such a political situation, when two military powers prevailed – the Union of the State of the Teutonic Order and Livonia and the Grand Duchy of Lithuania. Since Lithuania was still a Pagan state, the united crusaders of the Teutonic Order and Livonia tried to annex and baptise the Lithuanian land by force. During the constant crusades to Lithuania the chronicler mentioned dozens of names of various territories and inhabited areas: villages and castles, which are attempted to be localised by using the catalogues of archaeological monuments, toponymy data and the road atlas (scale 1:120 000). The chronicle mentions old and newly built castles. To date some of these castles have been archaeologically explored. Thus, they can be grouped according to the ethnic dependence of the fortification and their relationship with the military defence points of the previous periods. The chronicle contains data on wooden and brick castles. The bloodiest battle for the Teutonic Order was the battle at the River Nemunas: on the right bank there were Lithuanian fortifications (Pilstenė, Veliuona, Kaunas; they have been rebuilt as brick castles for several times), on the opposite bank there were Teutonic castles (Ragnit, Kaustrit, Splitter). Trebuchets were mainly used in the battles at the castles; they may be reconstructed according to the miniatures and archaeological findings from the Middle Ages.

Pranešimas skaitytas 2005 09 16 I Lietuvos istorikų suvažiavime. Lietuvių kalba publikuotas „Kultūros baruose“ (2005. Nr. 1. P. 72-75; Lituanistikoje: ID 46582). Pavėluoto krikšto faktu Lietuvoje dažniau žavimasi, negu stengiamasi racionaliai jį paaiškinti. Emocinį krikščionybės kelio į Lietuvą supratimą išduoda pozityviai priimama mintis, kad lietuviai buvę paskutiniai Europos pagonys Viduramžių istorija rodo, kad šalies savarankiškumą geriausiai galėjo užtikrinti karaliaus karūna ir savarankiška bažnytinė provincija. Bet nei Algirdui, nei Kęstučiui tokie dalykai nerūpėjo. Svetimų žemių grobimo leitmotyvas nuolatinis derybų dėl krikšto kontekste. Nepaisant Gedimino bei jo palikuonių aštraus praktinio proto, pagoniška Lietuva neturėjo ilgalaikės raidos perspektyvos, išskyrus plėtimąsi į Rusios plotus. Noras nukariauti Rusią tapo pagrindinis, bent jau nuo XIV a. pab. Tai ilgai kliudė priimti katalikišką krikštą, bet dėl to nekalti nei lenkai, nei vengrai, nei čekai, nei kryžiuočiai. Jei Vakarų keliamas pavojus Lietuvai iš tikrųjų būtų buvęs toks didelis, kaip įpratę vaizduoti lietuvių istorikai, jis veikiau būtų paskubinęs negu suvėlinęs Lietuvos krikštą. Autorių ypač stebina „nepaprastas atkaklumas, su kuriuo vokiečių ordinas laikomas pagrindiniu Lietuvos krikšto kliuviniu, vaizduojamas kaip koks juodas debesis, atskyręs Lietuvą nuo Vakarų Europos saulės“. Taip lietuviai tampa moraliniu autoritetu, kuris pats sprendžia, kada krikščioniškoji Europa bus pasiekusi tokį moralės lygį, iki kurio „dorieji“ lietuviai teiksis nusileisti. Vokiečių ordinas nebuvo toks visagalis, kad būtų galėjęs kiekvienu atveju efektyviai nuslopinti taikaus Lietuvos krikšto programą, jei Lietuvos valdovai nebūtų stokoję ryžto priimti katalikų tikėjimą (kaip pasielgė Mindaugas ar Jogaila). The report was delivered on 16.09.2005 at the 1st Conference of Lithuanian Historians. It was published in Lithuanian in “Kultūros barai” (2005, No. 1, p. 72–75; Lituanistika: ID 46582). The fact of late Christianization is more often admired in Lithuania rather than tried to be rationally explained. The emotional understanding of the road of Christianity to Lithuania is betrayed by a positive thought that Lithuanians were the last European pagans. Medieval history shows that the country’s independence could be best secured by the king’s crown and an independent church province. Yet neither Algirdas nor Kęstutis cared about these things. The motif of seizing foreign lands is frequent in the context of negotiations over Christianization. Despite the discerning practical mind of Gediminas and his descendants, pagan Lithuania did not have a long-term development plan, except for expansion to Rus’. If the threat posed by the West to Lithuania was really so considerable as Lithuanian historians typically describe, it would have hastened rather than postponed Lithuania’s Christianization. The author is particularly surprised at “extraordinary perseverance for which the Teutonic Order was considered to be the main hindrance for Lithuania’s Christianization, depicted as some black cloud separating Lithuania from the Western European sun”. Hence Lithuanians became a moral authority which decides when Christian Europe reaches such a level of morality that the “virtuous” Lithuanians will vouchsafe to descend to. The Teutonic Order was not so omnipotent as to be able to efficiently suppress the programme of peaceful Christianization of Lithuania in every individual case, if Lithuanian rulers had not lacked determination to adopt the Catholic faith (as Mindaugas or Jogaila did).

Literatūros moksle ir kritikoje yra nemažai straipsnių, aptariančių vokiečių rašytojo J. Bobrovskio ryšius su lietuviškumu ir Lietuva, tyrinėjančių lietuviškus motyvus jo kūryboje. Šio straipsnio tikslas – atskleisti dar mažai ištirtą J. Bobrovskio lietuviškos tematikos aspektą, būtent – labai savitą istorinių faktų poetinį vaizdavimą, jų interpretaciją ir funkciją šio autoriaus lyrikoje. Iš J. Bobrovskio eilėraščių, kupinų lietuvių mitologijos simbolių ir tautosakos motyvų, Lietuvos krašto bei gamtos vaizdų, išsiskiria tokie, kuriuose paminima viena arba kita Lietuvos istorinė asmenybė, primenamas vienas arba kitas konkretus istorinis faktas. Tai nėra klasikinis ar realistinis faktų vaizdavimas arba jų emocinis perteikimas baladei būdinga forma. Dažniausiai idiliško gamtovaizdžio fone iškylantys Lietuvos istorijos vaizdai arba vardai nėra įterpti į jokį istorinį kontekstą, jie egzistuoja daugiau kaip užuominos, kaip simboliai, turintys tam tikrą prasmę ir padedantys išryškinti autoriaus poetinę koncepciją. Eilėraščio „Vilnius“ analizė ir kiti pateikti pavyzdžiai atskleidžia, kaip poetas, remdamasis baltų mitologinių simbolių reikšme, kurią jis savo kūryboje dažnai transformuoja (pvz., ne tik žmones, bet ir miestus identifikuodamas su medžiais), išreiškia savo santykį su istorija ir laiku. Straipsnyje aptariama, kokią estetinę funkciją J. Bobrovskio poetinėje kūryboje atlieka tokios konkrečios istorinės asmenybės kaip Gediminas, Lizdeika, Mickevičius, kokią simbolinę reikšmę įgyja Rambyno kalnas. There are many articles of literary science and criticism discussing the relationship of German writer Johannes Bobrowski with the Lithuanian identity and Lithuania, and exploring Lithuanian motifs in his works. The aim of this paper is to reveal a scarcely analysed aspect of the Lithuanian topic in Bobrowski’s works, namely a very distinctive poetic depiction of historical facts, their interpretation and function in the author’s lyrics. Among Bobrowski’s poems, full of Lithuanian mythological symbols and folklore motifs, Lithuanian landscape and nature scenery, those that mention any Lithuanian historical personality or remind of a specific historical fact are more highlighted. It is not a classical or realistic depiction of facts or their emotional conveyance in the form of a ballad. Lithuanian historical images or names, which most frequently emerge in the background of an idyllic landscape, are not included in any historical context; they exist more as hints, as symbols which have a certain meaning and help to point out the author’s poetic conception. The analysis of the poem “Vilnius” and other examples reveal how the poet, basing on the meaning of Baltic mythological symbols, which he often transforms in his creation (e.g., by identifying both people and cities with trees), expresses his relationship with history and time. The paper discusses what aesthetic function such concrete historical personalities like Gediminas, Lizdeika, Mickevičius perform in Bobrowski’s poetical works, and what symbolical meaning is attributed to Rambynas Hill.

После пораза у рату са Русима и Једренског уговора 1829 г. Порта је покушавала да на основу Танзиматског законодавства уреди и аграрно-правне односе на селу. Посебна уредба великог везира Мехмед Решил паше 1831/32. г. са важношћу за Приштински и друге Косовске пашалуке није била од трајније вредности. Међутим 1830-их година јавља се неколико већих буна јужнословенског становништва у Босни, Румелији и Бугарској.