Search

Straipsnis yra skirtas Mėnulio įvaizdžių, susiformavusių lietuvių autorių eilėraščiuose, kalbinei raiškai išanalizuoti ir semantinei paradigmai aptarti. Lietuvių poetų Mėnulis dažniausiai danguje šviečiantis ir keičiantis savo formą kūnas. Šie du požymiai motyvuoja absoliučią daugumą jo vardų: ir tiesioginių, ir metaforinių. Analizė rodo, kad pagrindinis Mėnulio darbas – atspindėti Žemei Saulės šviesą („šviesti“). Todėl Mėnulio aplinkoje labai svarbūs „mėnesienos“ žodžiai, o bendrajame kognityviniame jo paveiksle dominuoja švytėjimo, spindėjimo, ryškumo linija. Iš Mėnulio fazių ypač aktualizuojamos pilnatis ir delčia. Metaforiškai Mėnulis ir jo šviesa siejami su žmogiškąja būtybe ir gyvūnu, žiediniu augalu, apdirbamąja žaliava ir dirbiniu, skysčiu ir šilumą spinduliuojančiu, įkaitusiu kūnu. Mėnulis funkcionuoja kaip vyriškosios lyties asmuo, mėnesiena – moteriškosios. Mėnulio reprezentantai gyvūnai poezijoje naminiai: jautis, arklys, katė, šuo; paukščiai „naktiniai“: gaidys, apuokas, pelėda. Daiktiškieji Mėnulio stereotipai nulemti gretinamo objekto ryškumo, skaistumo ir / arba formos panašumo. Mėnulio aplinka vaizduojama kaip uždara, žmogui gerai pažįstama erdvė. Įprasti trejopi kognityviniai modeliai, kai dangus – pieva, marios arba būnamoji / dirbamoji vieta: troba, vežimas, laukas ir pan. Tada Mėnulis yra žydintis augalas, vaisius arba jo skiltis, o mėnesiena – lietus, syvai; Mėnulis – žuvis arba žvynas, eketė, o mėnesiena – žuvies kraujas arba tinklas, sniegas; Mėnulis – duona, ąsotis, pjautuvas, o mėnesiena – barstomi miltai, pilamas pienas, žeriamas sidabras ir pan. The aim of the present article is to analyse and to discuss the linguistic expression and the semantic paradigm of the images of the Moon that have formed in Lithuanian poetry. The fragments of 124 poets’ 389 poems have been analysed. The Moon is perceived as an object that shines at night and changes its shape. These two features motivate the absolute majority of its names. The examples show that the main work of the Moon is to reflect the sunlight to the Earth ("to shine"). The expressive lunar phases most often used in poetry are a full moon and waning crescents. Natural surroundings of the Moon are not emphasized: place above the ground, time of manifestation, separation. The Moon and its light are metaphorically related to living beings, blooming plants, raw materials and handicraft ware, liquids, fire. A living being is firstly a human being, but it is not difficult to discern the signs of deity. Less frequent are zoomorphic, ornithomorphic and ichthyomorphic shapes. Stereotypes of the Moon are conditioned by the similarities of the compared object in brightness, light and/or form, less often in the position above and solitude. The surroundings of the Moon are shown as a closed space above the ground well known to humans. The basis of only few stereotypes is not nature but civilization.