Search

Šiame straipsnyje, pradedant nuo žodžio šermenys (,apeigos prie mirusio'), veikiausiai kilusio iš veiksmažodžio šerti ,duoti gyvuliui (visų pirma naminiams keturkojams) ėsti' analizės, tiek diachroniniu ir istoriniu, tiek sinchroniniu požiūriu tyrinėjamos pagrindinės lietuvių kalbos veiksmažodžių ir daiktavardžių formos, kurių reikšmė yra .maitinti' ir .maistas' (šerti, penėti, maitinti bei juos atitinkančios daiktavardžių formos pašaras, penas, maistas). Šerti — ( XVI - XVII a.) aptinkamas tik žodynuose ir, sprendžiant iš vedinio šermenys buvimo, veikiausiai buvo vartojamas dar prieš dokumentinius šaltinius; todėl manytina, kad tai senesnė už baltų epochą veiksmažodžio forma bei veikiausiai pati seniausia lietuvių kalbos veiksmažodžio forma, turinti reikšmę .maitinti'; penėti, dažnai aptinkamas tiek XVI - XVII a. tekstuose, tiek ir žodynuose ir susijęs tiek su žmonėmis, tiek su gyvuliais (taip pat reikšme .nupenėti'), yra atsiradęs baltų epochoje; maitinti — XVI - XVII a. aptinkamas tik žodynuose, panašiai kaip ir veiksmažodis šerti, ir siejamas tiek su žmonėmis, tiek su g)^uliais, šiuo metu tai labiausiai paplitusi ir pati bendriausia veiksmažodžio forma, turinti reikšmę .maitinti (žmones ir gyvulius)', kuri veikiausiai nėra senesnė už lietuvių epochą. Daiktavardinė forma pašaras, XVI - XVII a. aptinkama tiek tekstuose, tiek žodynuose, ji susijusi išimtinai su gyvuliais, todėl priskirtina baltų epochai; formos penas ir maîstas — aptinkamos XVII - XVII amžiuje (pirmoji — tekstuose ir žodynuose, antroji — tik žodynuose, jos susijusios ir su žmonėmis, ir su gyvuliais, todėl neturėtų būti senesnės už lietuvių epochą. Kitos šiuo metu šiai semantinei sričiai priklausančios veiksmažodžių ir daiktavardžių formos dažniausiai neturi atitikmenų, vadinasi nėra senesnės už lietuvių epochą. Jeigu šios formos turi atitikmenų, tai jie greičiausiai yra poligenezės rezultatas. Šios terminologijos padėtis kitose baltų kalbose neabejotinai yra naujesnė už lietuvių. In this article we start out by examining Lith. šermenys 'funeral banquet', derived in all likelihood from šerti 'to nourish animals (especially domestic ones)' and analyse — from both a diachronic and a synchronic point of view — the main terms that mean 'to nourish' or 'nourishment' in the Lithuanian area (namely the verbal forms šerti, penėti, maitiñti, and the corresponding nominal forms pašaras, penas, maistas). Šerti, attested in the first centuries only in léxica, and probably used in relation to human beings before our written sources, as the presence of its derivate šermenys suggests, antedates the Baltic age and is in all likelihood the most ancient Lithuanian term meaning 'to nourish'; peneti, very well attested both in the texts and léxica of the first centuries in relation both to human beings and to animals (also in the sense of 'to feed for fattening'), dates back to the Baltic age; maitinti, attested in ancient times only in léxica, like šerti, in relation to both humans and animals, is nowadays the most widely used and most generic verb meaning 'to nourish (humans and animals)' and probably does not antedate the Lithuanian age. As far as nominal forms are concerned, pašaras, attested in the first centuries both in texts and in léxica exclusively in relation to animals, probably dates back to the Baltic age; penas and maistas, both attested in the first centuries, the former in texts and léxica, the other only in léxica, in relation both to human beings and to animals, do not seem to be more ancient than the Lithuanian age. As for the other verbal and nominal forms that currently fall within this semantic area, they turn out to be, for the most part, either devoid of comparable forms, hence no more ancient than the Lithuanian age, or if they do have comparable forms, they are perhaps the result of polygenesis. The situation of this terminology in the other Baltic areas is, on the whole, doubtless more recent than the Lithuanian one.

Straipsnyje aptariami kraujo pavadinimų skirtumai baltų kalbose. Latviškas žodis asins neabejotinai yra senas indoeuropietiškas pavadinimas; lietuvių kraũjas senovės prūsų crauyo atstovaujamas tipas gali siekti atskirų kalbų susidarymo epochą, bet jis gali būti ir paveldėtas, nors bet kuriuo atveju naujesnis nei asins. Kadangi pastaroji galimybė atrodo įtikimesnė, čia keliama hipotezė, jog tam tikru prokalbės istorijos laikotarpiu abu kraujo pavadinimai egzistavo vienas šalia kito, atlikdami kiek skirtingas funkcijas, visame indoeuropiečių areale arba tam tikroje jo dalyje. Bendrosios baltų kalbų raidos laikotarpiu ši žodžių pora išliko nepakitusi. Vėliau atskirose baltų kalbose vyko supaprastinimo procesas, kurio rezultatai buvo skirtingi latvių ir lietuvių bei senojoje prūsų kalbose. Jeigu ši rekonstrukcija yra teisinga, tai reikštų, kad visos trys baltų kalbos į paveldėtą situaciją įvedė tam tikrų inovacijų. Paper discuss the divergence between Baltic languages over the denomination for blood. While the Latvian form asins stems from the ancient IE denomination, the type represented by the Lithuanian kraujas and the ancient Prussian crauyo may date back to the age of the individual languages, but may also have been inherited, although it is in any case more recent than asins. Since the latter possibility seems more plausible, we can hypothesize that at some prehistorical stage both denominations of blood must have been simultaneously present, albeit with different functions, in the whole IE area, or at least in part of it. In the Baltic area this pair was preserved unaltered during the common age. Subsequently it underwent, within each individual Baltic language, a process of simplification whose Latvian outcomes where different from the Lithuanian and Ancient Prussian ones. If this reconstruction is correct, it follows that all three Baltic areas show an innovative behaviour towards the inherited situation.