Ištyrus Kristijono Donelaičio „Metų“ žodyną buvo nustatyta, kad nekaitomų žodžių poemoje yra daugiau nei 150, dalis jų dažnai kartojasi. Į aukščiausias dažninio žodžių sąrašo pozicijas pateko jungtukai, dalelytės, prielinksniai, kiek žemiau įvardis savo, jaustukas ak, prieveiksmis daug. Visi jie (išskyrus savo) yra nekaitomi žodžiai, kurių dauguma – ir, kad, jau, kaip, o, taip, ar, dar, tikt, bet, vis, nei, juk, štai, irgi – gali atlikti dalelyčių vaidmenį. Detaliau nagrinėtos ir, jau, juk, štai, tikt dalelytės, kur ir kaip jos vartojamos poetiniame kūrinyje. Ar šių žodžių gausa poemoje – tai Kristijono Donelaičio siekis emocingumo ir pasakojimo gyvumo, ar visgi tai paranki leksinė priemonė eiliavimo principui išlaikyti? Tai pagrindiniai klausimai, į kuriuos atsakymus pateikė „smulkiosios“ leksikos analizė. Kad atsiskleistų „Metų“ žodyno savitumai, buvo lyginami Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ ir Broniaus Granausko „Jaučio aukojimo“, išskirtinių kūrinių lietuvių kalba, dažniausių žodžių 20-tukai. Nors šie meniniai kūriniai atsirado skirtingu laiku ir skirtingose vietose, visuose trijuose rasta nekaitomų žodžių, kurie pateko į visų (ir, kad, kaip, taip / teip, iš, ant) arba dviejų (jau, o, tikt / tik, vis, dar, kai, bet, į, su) dažniausiųjų 20-tukus. Pažymėtina, kad daugelis jų gali atlikti dalelyčių funkciją, kaip antai, „Metuose“ tokių rasta 14 iš 20-ies. Veikiausiai Donelaitis buvo pastebėjęs prozodines dalelyčių galimybes, jų tarimo laisvumą ir tuo pasinaudojo, kad įgyvendintų toninio eiliavimo principą. Kartu su kitais nekaitomais žodžiais dalelytės „Metuose“ atlieka ypatingą vaidmenį – eilutės pradžioje jos gali būti tariamos ilgai (pavyzdžiui, Jau saule|lė vėl at|kopdama|), o antrame ar trečiame skiemenyje (pavyzdžiui, Ne! ne verkt|, bet linksmin|tis...) trumpai, – kuria kalbos ritmą. Tačiau Donelaičio eilėdaros sistema grindžiama ne vien ilgųjų bei trumpųjų skiemenų kaita, bet ir skiemenų skaičiumi eilutėje, o tai pasiekti dažniausiai padeda trumpi žodeliai: jau, tikt, o, štai, juk, ar, vos ir kt. Tyrimas atskleidė, kad dalelytės kaip viena lengviausiai į poemos tekstą įkomponuojamų leksinių priemonių buvo pasitelkiama pasakojimo įtaigai stiprinti ir akcentams sudėlioti, o kartu su kitais nekaitomais žodžiais jos prisidėjo prie lietuviško hegzametro ištobulinimo. An analysis of Kristijonas Donelaitis’s lexicon reveals that the poem has more than 150 noninflectional words, many of them oft-repeated. Among the most frequently repeated are certain conjunctions, particles, and prepositions. Somewhat less frequent are the pronoun savo, the interjection ak, and the adverb daug. All of these (except savo) are noninflectional; the majority of them – ir, kad, jau, kaip, o, taip, ar, dar, tikt, bet, vis, nei, juk, štai, irgi – can also function as particles. Of these, the particles ir, jau, juk, štai, tikt have been investigated in greater detail with respect to where and how they have been used in a work of poetry. Is the abundance of these words in the poem due to Donelaitis’s quest for emotional expression and narrative liveliness, or is it just a handy lexical means for maintaining a principle of versification? These are the questions to which an analysis of the “small-sized” lexicon provided the answers. In order to reveal the special character of the vocabulary of Metai (The Seasons), the author of this paper decided to compare the 20 most frequently used words in Donelaitis’s just-mentioned poem; Antanas Baranauskas’s Anykščių šilelis; and Bronius Granauskas’s Jaučio aukojimas, the latter two being distinctive works in the Lithuanian language as well. Although these three works of art hail from different times and places, they feature noninflectional words that occur either in all three (ir, kad, kaip, taip / teip, iš, ant) or just in two (jau, o, tikt / tik, vis, dar, kai, bet, į, su) of their 20 most requently used words. It‘s worth noting that many of these words can be used as particles: for example, 14 out of 20 in Metai. [...]