Search

Aukštojo mokslo institucijos dar nėra pilnai pasirengę virtualaus mobilumo (toliau VM) įgyvendinimui - nėra priimti visuotinai suderinti sprendimai kaip institucija, studentai ir dėstytojai turėtų pasiruošti VM, neaišku, kokių kompetencijų reikia dėstytojams, siekiant efektyviai organizuoti VM bei kokias galima įgyti studijuojant VM būdu. Siekiant konceptualizuoti VM fenomeną aukštajame moksle, išanalizuojant pagrindinius jo komponentus ir atskleidžiant jų tarpusavio sąsajas, darbe keliami šie pagrindiniai tyrimo klausimai - kaip virtualus mobilumas apibrėžiamas aukštajame moksle? Ar reikalingas VM aukštojo mokslo institucijoms ir kodėl? Kaip dėstytojai ir institucijos gali pasirengti ir įgyvendinti VM aukštojo mokslo institucijose? Pirmojoje disertacinio darbo dalyje nagrinėjama VM sąvoka, aptariami VM ir panašių terminų skirtumai, atskleidžiami pagrindiniai VM fenomeno aukštajame moksle komponentai. Antrojoje dalyje detalizuojama empirinio tyrimo metodologiją. Trečiojoje - aptariami empirinių tyrimų rezultatai, patvirtinantys fenomeno kompleksiškumą, VM komponentų tarpusavio priklausomybę bei VM dimensijas, pagrindžiančias VM įgyvendinimą aukštajame moksle. Higher education institutions are not fully prepared for virtual mobility (further VM) implementation – there is no common framework, methodology of preparation, and the set of competences to possess in order to implement VM efficiently, and to be acquired during VM. With the aim to conceptualize the virtual mobility phenomenon in higher education, analyzing its main components and revealing their relationships, the following research questions were raised: how is virtual mobility in higher education defined? Why is it necessary to implement VM in HE? How can teachers and institutions prepare for and implement VM? The first part of the dissertation focuses on the VM concept analysis, differences between VM and similar concepts, and the key VM components. The second part reveals the empirical research methodology by connecting the research questions with the chosen research methods. The third part discusses empirical research findings, which verify the complexity of the phenomenon, the interrelationships of the components, and the VM dimensions permeating VM implementation in HE.

Miesto gyventojų mobilumas, dažnai suprantamas kaip susisiekimo rodiklis, yra vienas iš svarbiausių, miesto struktūrą formuojančių veiksnių. Įvairių išorinių veiksnių sąlygoti fizinio mobilumo galimybių apribojimai iššaukia lokalizacinį arba virtualų gyventojų mobilumą, o tuo pačiu pokyčius miestų planavime. Todėl yra kaip niekad svarbu atrasti ryšį tarp nusistovėjusių urbanistinių modelių vystymo ir virtualaus mobilumo bei to įtaką gyventojų gyvenimo ir keliavimo įpročiams ir jų tenkinimo galimybėms. Disertacijos santraukoje pateikiami Lietuvos ir užsienio mokslininkų atliktų tyrimų rezultatai bei prielaidos susiję su gyventojų fiziniu ir virtualiu mobilumu, mobilumo valdymu, bei jo integravimu į darnios plėtros principais paremtą miestų užstatymo planavimo sistemą. Pateikiamas virtualaus tyrimo modelis bei svarbiausi virtualaus ir fizinio mobilumo sąveikos ir prielaidų tam rezultatai. Taip pat pateiktas fizinių kelionių pakeičiamumo virtualiomis modelis. Modelis iliustruoja kokiomis sąlygomis ir kokios tikslinės kelionės gali būti pakeičiamos virtualiomis. Parengtos ir santraukos apimtyje pateiktos penkios virtualaus mobilumo duomenų integravimo į transporto ir teritorijų planavimo procesą rekomendacijos, atsižvelgiant į skirtingus darniosios plėtros kriterijus. Mobility is often understood as an indicator of communication, thus it is one of the main factors influencing cities structure. Limitation of physical mobility possibilities raises up other types of mobility as local or virtual ones and thus changes in cities and its planning. That‘s why it is important as never before to define the correlation between development of settled urban models and virtual mobility and its impact on citizens travelling habits and ways to meet their needs. In the summary of doctoral dissertation results of research made by Lithuanian and foreign scientists and presumptions related to physical and virtual mobility, mobility management and its integration into planning system based on SD principles have been presented. The theoretical model for a virtual mobility research was created and presented as well as the estimation of the amount of virtual mobility in Lithuania. Based on the obtained results the main assumptions have been formulated allowing to more effectively plan the land-tenure of transport and social infrastructure and to optimize new construction.