Search

It is well recognized that severe traumatic brain injury causes major health and socioeconomic burdens for patients their families and society itself. Over the past decade, understanding of secondary brain injury processes has increased tremendously, permitting implementation of new neurocritical methods of care that substantially contribute to improved outcomes of such patients. The main objective of current treatment protocols is to optimize different physiological measurements that prevent secondary insults and reinforce the ability of the brain to heal. The aim of this literature review is to uncover the pathophysiological mechanisms of severe traumatic brain injury and their interrelationship, including cerebral metabolic crisis, disturbances of blood flow to the brain and development of edema, putting emphasis on intracranial hypertension and its current management options.

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] Until recently, robotic surgery has been associated only with da Vinci robotic system. A novel Senhance® robotic system (TransEnterix Surgical Inc., Morrisville, NC, USA) has been introduced almost 5 years ago. Published reports on experience in colorectal surgery using this robotic platform is very limited. We present a prospective analysis of first 13 robotic colorectal surgeries in Klaipėda University Hospital, Klaipėda, Lithuania. 13 patients underwent various colorectal resections: 10 for colorectal cancer and 3 for colonic polyps. 7 were men and 6 women, age range 32–77 years, on an average 56 years. Among 10 patients with colorectal cancer, 3 had stage I, 3 stage II, 3 stage III and 1 stage IV colorectal cancer. 2 patients were operated for unremovable ascending colon adenomas and 1 underwent prophylactic subtotal colectomy with ileorectal anastomisis for familial adenomatous polyposis. Complication occurred in 1 case (7.7%). This patient underwent robotic abdominoperineal resection for low rectal cancer, developed postoperative bleeding from perineal wound on day 7 and had to be taken to operative room for oversuturing the bleeding vessel. Operative time was on an average 3 hours 50 minutes, ranging from 2 hours and 55 minutes to 6 hours and 10 minutes. In-hospital stay ranged from 5 to 16 days, on an average 7 days. Conclusion. Our experience with different types of robotic colorectal resections allows us to state that Senhance® robotic system is feasible and safe for colorectal surgery, and wider implementation of this system in our specialty worldwide is simply a question of time.

Straipsnyje trumpai pristatoma nauja paciento paruošimo onkologinei pilvo organų operacijai strategija – priešoperacinė reabilitacija. Pirmieji klinikinių tyrimų rezultatai teikia vilčių, kad, taikant priešoperacinę reabilitaciją, susidedančią iš trijų komponentų: fizinių pratimų, mitybos nepakankamumo korekcijos ir psichologinio paciento paruošimo, galima pagerinti pacientų fizinę būklę, pooperacinę gyvenimo kokybę, net smarkiai sumažinti pooperacinių komplikacijų dažnį. Vis dėlto lieka neaišku, ar priešoperacinė reabilitacija yra tikslinga prieš visas operacijas, ar tik prieš tas operacijas, kurios yra ypač didelės apimties. Todėl, kol minėta metodika galės būti taikoma kasdienėje klinikinėje praktikoje, reikia naujų klinikinių tyrimų. Šie tyrimai turėtų atskleisti, prieš kokias operacijas paciento reabilitacija yra tikslingiausia, taip pat nustatyti, kokia konkreti priešoperacinės reabilitacijos metodika yra efektyviausia.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Įvadas. Atlikta sisteminė mokslinės literatūros apžvalga parodė, kad gydant nykščio riešinio sąnario osteoartitą nė viena chirurginė metodika nėra reikšmingai pranašesnė. Straipsnyje siekiama įvertinti atvirosios sinovektomijos su sąnario išvalymu („debridementu“) vėlyvuosius pooperacinius gydymo rezultatus ir palyginti juos su kitų, dažnai taikomų metodikų, rezultatais.Metodai. Atlikta retrospektyvinė studija, kurioje įvertinta 19 pacientų (20 nykščių), sergančių II–IV stadijos nykščio riešinio sąnario osteoartritu. Visi pacientai operuoti vieno chirurgo, taikant atvirą sinovektomiją su sąnario išvalymu, kurios metu pašalinta išvešėjusi sinovija, kaulinės išaugos ir laisvieji kūnai.Pagal vidutinį pacientų stebėjimo laiką skiriamos dvi tiriamųjų grupės: iki 4,5 metų (N = 10) ir daugiau negu 4,5 metų (N = 9) po operacijos stebėti pacientai. Įvertintas pokytis skaitinėje skausmo skalėje, pooperacinė plaštakos funkcija (pincetinio ir šoninio gnybio jėga, priešpastatymo amplitudė, QuickDASH klausimyno įvertis), pooperacinė sąnario būklė (dviejų krypčių plaštakos rentgenogramos) ir trukmė iki susigrąžinto darbingumo. Gauti rezultatai lyginti su dažniausiai pasirenkamų gydymo metodų studijų rezultatais.Rezultatai. Nustatyta, kad visiems pacientams po operacijos statistiškai reikšmingai sumažėjo skausmo intensyvumas (kaip ir kitose studijose, kurių duomenys buvo lyginami). Visiško skausmo išnykimo procentas II grupėje reikšmingai nesiskyrė nuo rezultatų, pateikiamų kitose studijose. Reikšmingų skirtumų lyginant QuickDASH įverčius taip pat nenustatyta. Lyginant pincetinio ir šoninio gnybio jėgas, gauti panašūs arba aukštesni įverčiai.Populiariose gydymo metodikose, kurių rezultatai buvo lyginami su atlikto tyrimo duomenimis, minima pagrindinė komplikacija ­– delnakaulio proksimalizacija. Atliktame tyrime, įvertinus tiriamųjų pooperacines rentgenogramas, tokios komplikacijos nenustatyta. Tiriamieji grįžo į kasdienę savo veiklą vidutiniškai per tris mėnesius, o tai reikšmingai skyrėsi nuo kitų gydymo metodikų, kuriose taikoma fiksacija Kiršnerio vielomis ir ilgai trunkanti reabilitacija.Išvados. Atlikto tyrimo rezultatus palyginus su dažniausiai taikomų chirurginių metodikų rezultatais, vertinant plaštakos skausmą ir funkciją pacientų ilgojo stebėjimo laikotarpiu reikšmingų skirtumų nenustatyta. Tiriamiesiems rentgenografiškai diagnozuota palankesnė pooperacinė sąnario būklė, leidžianti pacientui greičiau susigrąžinti darbingumą. Dėl minėtų priežasčių atviroji sinovektomija su sąnario išvalymu galėtų būti pirmo pasirinkimo metodas gydant nykščio riešinio sąnario osteoartritą.

Darbo tikslasIštirti ir palyginti antsvorio turinčių ligonių pooperacinius rezultatus po aortos vožtuvo keitimo operacijos, naudojant vidurinės sternotomijos ir mini sternotomijos prieigą.Tyrimo medžiaga ir metodaiRetrospektyviai analizuota 112 pacientų, sergančių aortos vožtuvo yda ir turinčių antsvorio (KMI > 25 kg/m2). Jiems 2011–2016 metais aortos vožtuvas pakeistas atliekant mini sternotomiją arba sternotomiją. Naudojant panašiausių atvejų analizės metodą, palygintos dvi grupės: 56 pacientų, kuriems atlikta mini sternotomija, ir 56 pacientų, kuriems operacija atlikta per vidurinės sternotomijos prieigą (kontrolinė grupė).RezultataiNaudojant mini sternotomijos prieigą, operacijos trukmė buvo patikimai ilgesnė – 264 ± 62 min., palyginti su 246 ± 72 min. (p = 0,046) kontrolinėje grupėje, buvo ilgesnis aortos užspaudimo laikas – atitinkamai 91 ± 20 min. ir 76 ± 23 min. (p < 0,001), bei dirbtinės kraujo apykaitos trukmė – atitinkamai 148 ± 4 min. ir 133 ± 2,7 min. (p = 0,023). Mini sternotomijos grupėje rečiau pasitaikė pooperacinis ūminis inkstų nepakankamumas – 2 (3,6 %), palyginti su 12 (21,43 %) kontrolinėje grupėje (p = 0,004). Mini sternotomijos grupėje buvo trumpesnis hospitalizacijos, gydymo intensyviosios terapijos skyriuje, plaučių ventiliacijos laikas, mažesnis pooperacinis kraujo netekimas. Tačiau skirtumai buvo statistiškai nereikšmingi.IšvadosAntsvorio turintiems pacientams mini sternotomija yra saugus metodas, leidžiantis atlikti sudėtingas chirurgines aortos vožtuvo intervencijas. Kadangi rezultatai nenusileidžia vidurinės sternotomijos rezultatams, o kartais jie yra net geresni, rekomenduojame šią prieigą kaip saugią ir mažiau traumuojančią aortos vožtuvo keitimo alternatyvą antsvorio turintiems pacientams.

Didėjant žmonių amžiaus vidurkiui, vis aktualesne problema tampa dubens nepakankamumo lūžiai, jų nepavėluota diagnostika ir gydymo taktika. Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti pagrindinėse duomenų bazėse esamą literatūrą ir supažindinti su temos aktualumu, dubens nepakankamumo lūžių diagnostikos ir gydymo principais. Šioje literatūros apžvalgoje pateikiami duomenys iš „Pubmed“ ir „Cochrane“ duomenų bazių straipsnių, taip pat Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės turimi duomenys apie dubens nepakankamumo lūžių gydymą, apžvelgiama diagnostikos ir gydymo taktika, taikoma šios ligoninės ortopedijos-traumatologijos skyriuose.Lietuvos ligoninėse neturime bendros duomenų bazės, stinga ir atliktų išsamių tyrimų, kuriais galėtume remtis, kad sužinotume tikslų dubens nepakankamumo lūžių skaičių.Nepakankamumo lūžiams daro įtaką šie rizikos veiksniai: ilgalaikis kortikosteroidų vartojimas, reumatoidinis artritas, juosmeninės dalies skoliozė, iš anamnezės žinomas šlaunikaulio proksimalinio galo lūžis, juosmeninės stuburo dalies artroziniai pakitimai. Visada reikia įtarti dubens nepakankamumo lūžį, jei pacientas, turintis rizikos veiksnių, skundžiasi staiga atsiradusiu, nuolatiniu apatinės juosmens dalies ir (ar) kitos dubens srities skausmu. Skausmas gali atsirasti ir nesant traumos arba po mažos kinetinės energijos traumos. Pagrindinis tyrimas, kuris turi būti atliktas įtariant nepakankamumo lūžį, yra dubens tiesinė rentgenograma. Jeigu ji rodo ar leidžia įtarti gaktikaulio šakų lūžį, rekomenduojama atlikti dubens kompiuterinę tomografiją. Dubens nepakankamumo lūžiai gali būti efektyviai gydomi tik kartu gydant osteoporozę ir dubens kaulų lūžį.

Įvadas Dauguma į virškinamąjį traktą patekusių svetimkūnių pasišalina savaime, tačiau nuryti magnetiniai svetimkūniai dėl tarpusa­vio traukos per žarnyno sienas gali sukelti gyvybei grėsmingų komplikacijų.Tikslas Nustatyti magnetinių svetimkūnių virškinamajame trakte klinikinę išraišką, diagnostikos ir gydymo metodus.Metodai Atlikta retrospektyvioji VUL SK Vaikų ligoninėje 2011 m. sausio–2016 m. sausio mėn. laikotarpiu gydytų magnetinių svetim­kūnių virškinamajame trakte atvejų analizė. Rinkti ir analizuoti pacientų demografiniai, klinikiniai, radiologiniai duomenys ir operacijų protokolai.Rezultatai Tiriamuoju laikotarpiu nustatyti septyni magnetinių svetimkūnių virškinamajame trakte atvejai. Trims pacientams magnetai rasti skrandyje, šiems pacientams simptomų nebuvo, dviem iš jų buvo atliktas endoskopinis magnetų šalinimas. Trims pa­cientams magnetai rasti plonojoje žarnoje, du pacientai skundėsi pilvo skausmais, abiem atliktas laparoskopinis magnetų šalinimas. Vienam besimptomiam pacientui magnetai rasti storojoje žarnoje, jie pasišalino savaime paskyrus vidurių laisvina­muosius vaistus.Išvados Diagnozavus magnetinius svetimkūnius virškinamajame trakte, pacientą būtina aktyviai stebėti arba magnetinius svetimkū­nius šalinti dėl didelės komplikacijų rizikos.

Pirminis kiaušidžių neuroendokrininis navikas (karcinoidas) yra labai retai pasitaikanti neoplazija. Skiriami keturi pagrindiniai histologiniai kiaušidžių neuroendokrininių navikų tipai: salelinis (izoliuotas), trabekulinis, struminis ir mucininis. Trabekulinis neuroendokrininis navikas yra vienas rečiausių, nesukelia karcinoidinio sindromo ir pasižymi geru pacientės išgyvenamumu. Mes aprašome 36 metų moters klinikinį atvejį. Atliekant šiai moteriai planinę laparoskopinę dešinės kiaušidės cistektomiją, pastebėtas mažas įtartinas darinys kairėje kiaušidėje ir paimtas bioptatas. Nustatytas kairės kiaušidės geros diferenciacijos trabekulinis neuroendokrininis navikas ir dešinės kiaušidės mucininė cistadenoma. Imunohistocheminio dažymo būdu nustatyti chromogranino A, sinaptofizino žymenys, Ki67 proliferacinis indeksas >5 %. Planine tvarka atlikta chirurginio stadijavimo operacija: laparoskopinė kairė salpingoovarektomija, miomektomija, kairės pusės dubens ir prieaortinė limfonodektomija bei taukinės biopsija. Atlikus histologinį tyrimą navikinių ląstelių nerasta. Nuodugni organų apžiūra operacijos metu leido atsitiktinai nustatyti mažą, bet gyvybei pavojingą neuroendokrininį naviką ir laiku nuodugniai ištirti pacientę. Praėjus vieniems metams po neuroendokrininio naviko diagnozavimo ligos plitimo nenustatyta.

Įvadas Skrandžio apjuosimo reguliuojama juosta operacija klinikinėje praktikoje atliekama daugiau nei 30 metų. Jos efektyvumą patvirtino daugelis studijų, tačiau nepakanka tyrimų, kuriuose būtų analizuojami priešoperaciniai kūno masės pokyčių prog­nostiniai veiksniai.Tikslas Nustatyti priešoperacinius prognostinius veiksnius, palyginant dvi skirtingas skrandį apjuosiančias reguliuojamas juostas (SAGB ir Minimizer Extra), siekiant geresnių kūno masės mažėjimo rezultatų.Ligoniai ir metodai Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. į tyrimą buvo įtraukti 103 morbidiniu nutukimu sergantys ligoniai. SAGB juosta naudota 49 ligoniams, MiniMizer Extra – 54 pacientams. Ligoniai pakartotinai ištirti praėjus 1 ir 5 metams. Iš veiksnių, koreliuojančių su procentiniu perteklinės kūno masės sumažėjimu (%PKMS), sudarėme prognostinius regresijos modelius.Rezultatai Vidutinis ligonių amžius buvo 46,1 ± 11,5 metų. Vidutinis kūno masės indeksas (KMI) – 47,5 ± 7,3 kg/m2. Po 5 metų pakarto­tinai ištirta 90 (87,3%) ligonių. Vidutinis %PKMS po 5 metų buvo 47,3 ± 29,7%, lyginant SAGB ir MiniMizer juostas statistiškai reikšmingo skirtumo (44,1 ± 31,9 ir 50,3 ± 27,6; p = 0,14) nebuvo. Pacientų amžius, priešoperacinė juosmens apimtis ir KMI statistiškai reikšmingai koreliavo su %PKMS.Lyginant SAGB ir Minimizer juostas, po 1 metų %PKMS buvo statistiškai reikšmingai didesnis mažiau nutukusių (KMI ≤ 47 kg/m2) MiniMizer Extra pacientų grupėje. Praėjus 1 ir 5 metams, %PKMS buvo statistiškai reikšmingai didesnis vyresnių nei 40 metų MiniMizer Extra ligonių grupėje.Išvados Didesnis pooperacinis %PKMS gali būti pasiektas vyresniems nei 40 metų pacientams, skrandžio apjuosimo reguliuojama juosta operacijai naudojant MiniMizer Extra juostą. Sudaryti prognostiniai modeliai leidžia numatyti %PKMS naudojant SAGB ir MiniMizer juostas.

Objective The purpose of this study is to evaluate the modified Collis-Nissen gastroplasty and fundoplication method in children with a very long gap esophageal atresia. Methods During the period of 1996–2016 years there were 151 patients having esophageal atresia and 23 patients had a long gap esophageal atresia were treated in our hospital. 3 patients had a very long gap esophageal atresia and the Collis-Nissen late esophagoplasty were performed. The remote results were observed retrospectively from the outpatient charts. Results Three boys who were born at the gestational age of 35, 35 and 37 weeks within the first few hours were diagnosed having type B, C and C esophageal atresia. Two of these patients had surgeries on their first day and the third patient was operated on his second day. The closure of tracheoesophageal fistulas and gastrostomy were performed for all of these newborns, the sigmostoma – for one patient. They were diagnosed having a very long gap (diastasis at 7, 4 and 6 cm) esopha­geal atresia. Before the Collis-Nissen gastroplasty and fundoplication was performed, the esophagus was elongated till the patients were 7, 7 and 4 months old. All of the boys experienced early and late complications: anastomosis leaking, medias­tinitis, sepsis, scarring stenosis have occurred, but remediastinotomies, drainages of mediastinum, dilatations of esophagus were successful. All three patients quickly were able to eat normally. Records in the outpatient charts show the boys having no complaints, eating well, having a good appetite. Conclusion Collis-Nissen esophagoplasty is a good alternative comparing with other surgical reconstructions when dealing with a very long gap esophageal atresia.

TikslasRemiantis literatūros duomenimis, pasiūlyti optimalų pilonidinės cistos gydymo metodą.MetodikaNaudojant „PubMed“ elektroninę duomenų bazę peržiūrėta 2010–2016 metais publikuota literatūra, kurios pagrindinė tematika – pilonidinės cistos gydymas. Paieškai naudoti raktiniai žodžiai: pilonidinė cista, kiuretažas, ekscizija, drenažas, recidyvai. Apžvalgai atrinkti straipsniai, kuriuose duomenys pateikti remiantis atsitiktinių imčių bei kontroliuojamų studijų, tyrusių daugiau nei 1000 pacientų, rezultatais, o išvados paremtos statistiškai patikimais rodikliais. Remiantis perspektyviųjų atsitiktinių imčių tyrimų duomenimis apžvelgti ilgalaikiai pilonidinės cistos gydymo rezultatai. Taip pat analizuoti ir nagrinėtų straipsnių literatūros sąraše pateikti literatūros šaltiniai, nepasiūlyti pradinėje paieškoje.Rezultatai Į apžvalgą įtrauktos studijos, lyginančios skirtingų pilonidinės cistos operacinio gydymo būdų efektyvumą. Buvo vertinama:operacijos trukmė, gijimo laikas, recidyvų, komplikacijų dažniai bei grįžimo į darbą laikas. Sisteminė apžvalga ir metaanalizė apėmė 13 studijų, nagrinėjusių pilonidinės cistos atvėrimo ir kiuretažo (CAK) rezultatus. Gauti duomenys palyginti su alternatyviomis pilonidinės cistos gydymo technikomis: recidyvų dažnis CAK pacientų grupėje – 4,47 %, ekscizijos ir antrinio žaizdos gijimo grupėje – 11,9 %, ekscizijos ir marsupielizacijos – 7,1 %, ekscizijos ir pirminio žaizdos užsiuvimo vidurio linijoje – iki 20 %, ekscizijos ir užsiuvimo ne vidurio linijoje – 11 %. Operacijos laikas: CAK – 34,6 min., o kitų operacijų būdų siekia iki 89 min. Komplikacijų dažnis CAK grupėje taip pat mažesnis (1,44 %, palyginti su 23,8 % po ekscizijos ir antrinio žaizdos gijimo). Grįžimo į darbą mediana po CAK – 8,4 dienų, po kitų operacijų šis laikas daug ilgesnis (siekia iki 43 dienų). Žaizdos gijimo trukmė trumpesnė po CAK. Be to, cistos atvėrimas ir kiuretažas gali būti atliktas sukeliant vietinę nejautrą (7 iš 13 studijų). Kitų studijų rezultatai panašūs, pabrėžiama retesni ligos recidyvai, trumpesnė pooperacinio gijimo trukmė bei ankstesnis grįžimas į darbą. Išvados Remiantis apžvelgtų naujausių straipsnių duomenimis, prioritetinis pilonidinės cistos gydymas turi būti kiek įmanoma mažiau agresyvus, tad pirmo pasirinkimo operacija turėtų būti cistos atvėrimas ir kiuretažas. Nors šis būdas senas, bet gerokai pranašesnis už alternatyvius metodus – retesni recidyvai, pooperacinės komplikacijos, operacija lengvai atliekama ir trumpai trunkanti, pigi, jai atlikti pakanka vietinės anestezijos, pooperacinis laikotarpis mažiau skausmingas ir pacientas greičiau grįžta į darbą.

Darbo tikslasRemiantis literatūros duomenimis, apžvelgti dirbtinio šlapimo pūslės sfinkterio AMS 800 implantavimo rezultatus gydant įtampos (streso) šlapimo nelaikymą. Įvertinti prietaiso implantavimo indikacijas, kontraindikacijas, paciento paruošimą ope­racijai, operacijos techniką, komplikacijas.Medžiaga ir metodaiApžvalga buvo atlikta remiantis naujausia literatūra, pateikiama PubMed duomenų bazėje.RezultataiLiteratūros duomenimis, dirbtinio šlapimo pūslės sfinkterio AMS 800 efektyvumas įvairuoja nuo 61 % iki 100 %. 80–90 % ope­ruotų pacientų pagerėja gyvenimo kokybė, jie yra patenkinti operacija ir ją rekomenduotų kitiems. Komplikacijos yra palygin­ti retos, pasitaiko nuo 1 % iki 31 % atvejų. Tikimybė, kad AMS 800 dirbtinis sfinkteris garantuotai veiks 5 metus, yra 59–79 %.IšvadosAMS 800 dirbtinis sfinkteris yra laiko patikrintas ir laikomas auksiniu standartu gydant vidutinio ir didelio laipsnio įtampos šlapimo nelaikymą. Tinkamai ištyrus pacientą, pasiekiami puikūs gydymo ir paciento pasitenkinimo operacija rezultatai, labai pagerėja gyvenimo kokybė.

Įtampos šlapimo nelaikymas – dažniausiai pasitaikantis šlapimo nelaikymo tipas, kai šlapimas nevalingai išteka fizinio krūvio metu, kosint ar čiaudint. Dėl šios priežasties blogėja žmogaus gyvenimo kokybė, atsiranda fizinių, psichologinių, seksualinių, socialinių ar ekonominių problemų. Gydymo galimybių yra daug, tačiau norimas rezultatas ne visada pasiekiamas, todėl atsinaujinęs šlapimo nelaikymas – dažnai klinikinėje praktikoje pasitaikanti problema. Literatūros duomenimis, šlapimo nelaikymo chirurginis gydymas būna neveiksmingas iki 20 % atvejų. Sintetinių pošlaplinių raiščių implantavimo operacijos minimaliai invaziniu būdu – pirmo pasirinkimo metodas gydant atsinaujinusį šlapimo nelaikymą. Aprašome ir aptariame atvejį moters, kuri buvo tris kartus operuota dėl šlapimo nelaikymo. 2012 metais, diagnozavus vezikocelę ir įsisenėjusį tarpvietės plyšimą, atlikta priekinė kolporafija ir kolpoperineoplastika. Po operacijos šlapimo nelaikymas fizinio krūvio metu išliko. 2014 metais pacientė buvo operuota pakartotinai ir atlikta pošlaplinio raiščio implantavimo operacija per užtvarinę angą, tačiau norimo rezultato nepasiekta, šlapimo nelaikymas išliko. 2015 metais pacientei diagnozuotas III laipsnio atsinaujinęs šlapimo nelaikymas. Atlikus pošlapininio raiščio implantavimo operaciją užgaktiniu būdu, moteris gerai sulaiko šlapimą, liekamojo šlapimo nėra. Pošlaplinio raiščio implantavimas užgaktiniu būdu – efektyvi operacija gydant atsinaujinusį šlapimo nelaikymą.

Objectives To ascertain the rate of shunt revision and reasons for shunt revision surgery in patients with hydrocephalus. To evaluate the dependencies of hydrocephalus etiology, cerebrospinal fluid pressure before initial shunt surgery and implanted valve type with shunt revision and valve dysfunction rates. Materials and methods Retrospectively analysed operative reports and discharge summaries of 130 patients with hydrocephalus who underwent ventriculoperitoneostomy (VPS) surgery at the Department of Neurosurgery at the Vilnius University National Hospital during the period from 2007 to 2014. Information on each patient included age at initial shunt surgery, sex, etiology of hydrocephalus, the pressure of cerebrospinal fluid before the initial shunt surgery, site of ventricular catheter, patient’s condition estimated by Glasgow coma scale (GCS) before initial surgery, valve type, set valve opening pressure at implantation, rate of initial shunt surgeries, shunt revision rate, reasons for shunt revision. We compared shunt revision rate and valve dysfunction rate in patients with different etiology of hydrocephalus, different valve types implanted, different pressure of cerebrospinal fluid before surgery to find statistically significant correlations. To compare groups by shunt failure rate SPSS 22.0 program was used. Results Of the 130 treated patients, 49% were male, 51% were female. The average age of the patients was 55 ± 15,00 (range, 20–83). During the seven years period, 214 VPS surgeries were performed. For 64.6% of patients shunt surgery VPS was performed once, while 35.4% of patients required shunt revision. Reasons ascertained for shunt revision: obstruction of ventricular catheter – 2.17%, valve malfunction – 30.43%, obstruction of distal catheter – 10.87%, mixed shunt system block – 23.92%, shunt migration – 10.87%, shunt infection – 19.57%, exact rea son was not ascertained – 2.17%. Valve malfunction was identified as the most common reason for shunt revision. We compared valve dysfunction and shunt revision rates for patients with implanted valves from different manufacturers but no significant difference between them was determined. Shunt revision rate was not significantly different for patients with ventricular catheter tip in the frontal or occipital horn of lateral ventricles. Young age at initial shunt surgery (patients of 55 years or younger) was associated with a higher risk of shunt revision (p=0.047). Low pressure cerebrospinal fluid estimated before surgery was associated with higher risk of shunt revision compared with medium (p=0.035) and high pressure (p=0.036) cerebrospinal fluid. We confirmed significant reverse correlation that in the case of stenosis of cerebrospinal fluid pathways valve malfunction rate is lower in comparison to the other etiologies of hydrocephalus (p=0.012). Conclusions 35.4% of patients required shunt revision. Valve malfunction was identified as the most common reason for shunt revision. Patient’s age at the initial surgery as well as the etiology of hydrocephalus, and pressure of cerebrospinal fluid estimated before the initial surgery were significantly associated with shunt revision rate. Valve type, company and site of ventricular catheter in the frontal or occipital horn of lateral ventricles were not significantly associated with shunt revision rate.

Background/objectiveThere are no randomized trials on the comparative effectiveness of radical prostatectomy (RP) and radiotherapy (RT) for high-risk prostate cancer. Our aim was to compare treatment outcomes of high-risk prostate cancer after RP and RT, including overall survival (OS), biochemical-progression-free survival (bPFS) and disease-progression-free survival (dPFS), using two cancer treatments centers’ patient data.MethodsData on high-risk prostate cancer patients between 2005 and 2009 were retrospectively reviewed in two cancer centers: National Cancer Institute, Vilnius, Lithuania and N.N. Alexandrov National Cancer Centre of Belarus, Minsk, Belarus; 210 patients were included in the study group treated with RP (n = 174) or RT (n = 36). The mean follow-up time was 5.6 and 6.6 years, respectively.ResultsLower T stage was an independent predictor of better OS (p = 0.01) and bPFS (p = 0.03). Only the highest Gleason score ≥8 was significantly predictive of a worse OS (p = 0.05), bPFS (p = 0.02) and dPFS (p = 0.001). A high PSA level was predictive of a worse bPFS (p = 0.007 for PSA ≥20) and dPFS (p = 0.008 for ≥20). The treatment modality in this study was insignificant after T stage, Gleason score and PSA level adjustment for OS, bPFS survival and dPFS survival (p = 0.17, p = 0.39, p = 0.20).ConclusionsThe T stage, Gleason score and pretreatment PSA level are significant factors for OS, bPFS survival, and dPFS survival of highrisk prostate cancer patients. Treatment option (RP or RT) was not an independent predictor of survival in this study.

TikslasAtlikus literatūros apžvalgą ir remiantis jos duomenimis pasiūlyti ūminio komplikuoto divertikulito gydymo protokolą.MetodikaNaudojant „PubMed“, „Medline“, „Embase“, „Cochrane“, „Medscape“ elektronines duomenų bazes peržiūrėta ūminio divertikulito gydymo tematikos literatūra, publikuota 2008–2013 metais. Paieškai naudoti raktiniai žodžiai: divertikulitas, perforacija, peritonitas, Hartmano operacija, pirminė anastomozė, laparoskopinis lavažas, Hinchey. Analizei atrinkti straipsniai, kuriuose pateikti duomenys remiantis atsitiktinių imčių bei lyginamųjų studijų rezultatais. Tinkamumo kriterijai buvo nustatyti prieš pradedant literatūros apžvalgą – tirta ne mažiau kaip 100 ligonių, naudojama Hinchey klasifikacija, išvados paremtos statistiškai patikimais rezultatais. Analizuojant atrinktus straipsnius nagrinėti ir jų literatūros sąraše pateikti literatūros šaltiniai, siekiant įvertinti aktualias studijas, nepasiūlytas pirminėje paieškoje.RezultataiIš viso nagrinėta 11 straipsnių. Hinchey I–II klasių ligoniams rekomenduojamas konservatyvus gydymas – antibiotikų terapija arba perkutaninis pūlinių drenavimas, kai pūlinys didesnis negu 5 cm. Hinchey III–IV klasių ligoniams indikuojamas operacinis gydymas. Lyginant storosios žarnos rezekciją su perforacijos užsiuvimu ir drenavimu, statistiškai patikimo skirtumo negauta. Lyginant storosios žarnos rezekciją su pirmine anastomoze (PA) ir Hartmano operacija (HP), gauti statistiškai patikimi rodikliai: mirštamumas – PA 9,7 %, o HP 21,95 %, reintervencijos dažnis – PA 6,6 %, HP 15,3 %, hospitalizacijos trukmė – PA grupėje 8,65, HP grupėje 15,08 dienos. Lyginant PA su laparoskopiniu pilvo ertmės lavažu (LPD), gautas statistiškai patikimas hospitalizacijos trukmės skirtumas – po LPD 8 dienos, po PA 17 dienų. Mirčių nebuvo abiejose grupėse. Po LPD 71,43 % ligonių planine tvarka atliktos laparoskopinės rezekcinės operacijos (LR), tačiau bendra hospitalizacijos trukmė po LPD ir LR buvo mažesnė už hospitalizacijos trukmę po PA.IšvadosHinchey I–II klasės divertikulitą rekomenduojame gydyti konservatyviai plataus veikimo spektro antibiotikais arba minimaliai invazyviniais gydymo metodais – perkutaniniu pūlinio drenavimu kontroliuojant procedūrą ultragarsu (UG) ar kompiuterine tomografija (KT). Esant aukštesnės klasės komplikuotam divertikulitui tikslingas chirurginis gydymas. Hinchey III klasės divertikulito gydymui indikuojamas LPD, laparoskopinis perforacijos užsiuvimas, PA, o Hinchey IV klasės komplikuotam divertikulitui gydyti – laparotomija su PA arba HP. Ateityje tikslinga atlikti atsitiktinių imčių tyrimus įvairiems ūminio komplikuoto divertikulito gydymo metodams palyginti.

Neurilemoma – periferinių nervų dangalų auglys. Jis auga lėtai ir pradžia dažniausiai būna besimptomė. Pasiekęs kritinį dydį auglys, priklausomai nuo atsiradimo vietos, pasireiškia spaudimo į aplinkinius organus klinika. Neurilemomos dažniausiai atsiranda galūnėse 30–50 gyvenimo metais nepriklausomai nuo lyties. Klajoklio nervo neurilemoma yra nedažna patologija, o krūtininės klajoklio nervo dalies neurilemoma pasitaiko itin retai. Diagnozuojant svarbiausi yra radiologiniai tyrimo metodai. Gydymas – chirurginis auglio pašalinimas. Pateikiame krūtininės klajoklio nervo dalies neurilemomos, nustatytos 39 metų moteriai, klinikinį atvejį. Auglys aptiktas radiologiniais tyrimais (krūtinės rentgeno, kompiuterinės tomografijos ir tarpuplaučio magnetinio branduolių rezonanso), pašalintas naudojant vaizdo torakoskopinę (VATS) metodiką. Diagnozė galutinai patvirtinta histologiniu tyrimu. Aštuntą parą po operacijos ligonė išrašyta į namus.Reikšminiai žodžiai: neurilemoma, klajoklis nervas, operacija Neurilemoma of intrathoracal vagal nerve: clinical caseRenatas Aškinis, Arnoldas Krasauskas, Sigitas Zaremba, Saulius Cicėnas Neurilemoma is a tumour of peripleurical nervous tissues. It grows slowly and has an asymptomatic manifestation. During tumour enlargement, depending on localisation, clinical symptoms appear because of the tumour pressure to the surrounding tissues. Mostly neurilemomas appear in extremities of patients aged 30–50 years. N. vagus neurilemoma is a very rare disease. The diagnosis is made using radiology. The treatment is surgical removal. We present a clinical case of intrathoracal n. vagus neurilemoma in a 39-year-old woman. The diagnosis was made using radiological findings (chest X-ray, chest CT, and the MRI of the mediastinum). The removal of the tumour was made by VATS. The diagnosis was proved morphologically. After 8 days, the patient was discharged from the hospital.Key words: neurilemoma, vagal nerve, operation

Onkologinių ligų nuolat daugėja, tačiau tobulėjančios gydymo galimybės labai didina išgyvenamumo rodiklius. Tai rodo vis didėjantį onkologinių pacientų gyvenimo kokybės po sėkmingo gydymo temos aktualumą. Prieš skiriant gonadotoksinį gydymą nuo vėžio, svarbu informuoti kiekvieną vaisingo amžiaus pacientę apie riziką pakenkti vaisingumui. Turėtų būti aptartas ir rekomenduotas vaisingumą išsaugantis gydymas. Kiaušidžių transpozicija, kiaušialąsčių ar embrionų kriokonservacija, kiaušidės audinio užšaldymas ir gonadotropinio hormono agonistų terapija – tai klinikiniais tyrimais pagrįsti vaisingumą išsaugantys gydymo metodai. Svarbu parinkti tinkamiausią ir priimtiniausią metodą, atsižvelgiant į moters amžių, kiaušidžių išteklius, socialinę ekonominę padėtį, religines pažiūras, sveikatos būklę ir gretutines ligas.Reikšminiai žodžiai: onkologiniai pacientai, gydymas nuo vėžio, vaisingumo išsaugojimas, kiaušidžių transpozicija, embrionų užšaldymas, kiaušialąsčių užšaldymas, kiaušidės audinio kriokonservacija ir transplantacija, gonadotropinių hormonų agonistaiFertility preservation in patients with cancer: case report The total number of oncological diseases is constantly growing, but the improvement of treatment options significantly increases the survival rates. It shows the importance of the oncological patients’ quality of life after a succesful treatment. Prior to the prescription of any gonadotoxic medications, every patient of a fertile age should be informed about the risks of damaging fertility and recommended protective treatments. Ovarian transposition, oocyte, embryo or ovarian tissue cryoconservation and gonadotropin releasing hormone agonists’ (GnRHa) therapy these are the clinically tested fertility-protecting treatment methods. For the appropriate method to be selected, it is very important to take into consideration the female’s age, ovarian condition, social-economic situation, religious views, overall health condition, and related diseases.Key words: oncological patients, fertility protection, ovarian transposition, embryo cryoconservation, oocyte cryoconservation, ovarian tissue cryoconservation and transplantation, gonadotropin releasing hormone agonists

Dauginis organų nepakankamumo sindromas yra viena iš pagrindinių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių ligonių mirties priežasčių. Didėjant pažeistų organų sistemų skaičiui didėja ir mirštamumas. Nors pasiekta didelė pažanga gydant dauginį organų nepakankamumo sindromą (šiuolaikiniai dirbtinės plaučių ventiliacijos režimai, inkstų, kepenų pakaitinės terapijos metodai, ekstrakorporinė membraninė oksigenacija ir kiti gydymo būdai), tačiau ligonių, turinčių daugiau nei keturių organų nepakankamumą, mirštamumas viršija 70 % Todėl tikslinga daugiau dėmesio skirti organų nepakankamumo prevencijai ir ankstyvam kritinės būklės atpažinimui. Žalingas padidėjusio intraabdominalinio spaudimo poveikis visoms organų sistemoms yra įrodytas tiek eksperimentiniais tyrimais su gyvūnais, tiek klinikiniais tyrimais. Intraabdominalinė hipertenzija atlieka svarbų vaidmenį dauginio organų disfunkcijos sindromo patogenezėje, todėl intaabdominalinio spaudimo matavimas tapo rutininiu sunkios būklės ligonių stebėsenos rodikliu. Šioje apžvalgoje, remiantis naujausios literatūros duomenimis, apibendrinami intraabdominalinės hipertenzijos ir pilvo suspaudimo sindromo apibrėžimai, etiologija ir rizikos veiksniai, taip pat įvairūs intraabdominalinio spaudimo matavimo metodai, aptariamas intraabdominalinės hipertenzijos poveikis organų funkcijoms ir šiuolaikinės jos gydymo tendencijos.Reikšminiai žodžiai: intraabdominalinė hipertenzija, intraabdominalinis spaudimas, pilvo suspaudimo sindromas, dauginis organų disfunkcijos sindromas, dekompresinė laparotomija.Intra-abdominal hypertension and the abdominal compartment syndrome: diagnostics, effects on organ function and management The multiple organ dysfunction syndrome is one of the main causes of death in intensive care units. The more organ systems are injured the higher are mortality rates. Although there has been a significant progress in treating the multiple organ dysfunction syndrome (modern modes of mechanical lung ventilation, kidney, liver replacement therapy, extracorporeal membrane oxygenation and other techniques), the mortality rate in patients with more than four organ failures exceeds 70%. Therefore, it is reasonable to pay more attention to the prevention and early recognition of a critical illness. When the measurement of intra-abdominal pressure gradually became available in day-to-day practice, an increasing number of experimental animal testing and clinical trials have proved detrimental effects of the elevated intra-abdominal pressure on all organ systems and its role in the pathogenesis of the multiple organ dysfunction syndrome. In this review, we summarize the current literature data concerning the definitions, etiology and risk factors of intra-abdominal hypertension and the abdominal compartment syndrome as well as different techniques to measure the intra-abdominal pressure. We also discuss the pathophysiological implications of intra-abdominal hypertension on organ function and current treatment trends.Key words: intra-abdominal hypertension, intra-abdominal pressure, abdominal compartment syndrome, multiple organ dysfunction syndrome, decompressive laparotomy

Background / objective Temporary loop ileostomies are usually performed in colorectal surgery after colectomies with ileoanal or coloanal or low colorectal anastomosis to prevent life-threatening complications associated with anastomotic leakage. However, stoma itself is not without adverse events. They are usually closed at 8 to 12 week, or sometimes even later after full course of adjuvant chemotherapy. The aim of this study was to review our experience with early loop ileostomy closure, during same hospitalization as initial surgery. Patients / methods Complications and postoperative morbidity after early loop ileostomy closure were assessed retrospectively by reviewing the medical records. Out of the 12 patients, 6 were male and 6 – female, on an average 66 years old (range 29 to 85 years). Ileostomy was performed due to following reasons: 9 patients with rectal cancer after total mesorectal excision, one patient after low colorectal anastomosis due progression of ovarian cancer, one patient after resection of anastomosis and coloanal anastomosis due to stricture after previous partial TME for upper rectal cancer, one after coloanal anastomosis due to Hartman’s reversal procedure for previous rectal cancer. Anastomotic integrity was examined using proctography with water-soluble contrast before closure in all patients. The average time after initial surgery to loop ileostomy closure was 11 days. Results There was no mortality. Overall complication rate was 33 percent (4 patients). One patient (8,3%) had a bowel obstruction, which resolved after conservative treatment. One patient (8.3%) developed enteric fistula to the ileostomy incision and wound infection was noted in two (16.6%). Conclusions Despite of the fact that small number of patients was analyzed - high overall complication rate was observed. Nevertheless all complications were managed conservatively without reoperation. Early stoma closure is feasible in selected patients without anastomotic complications. Key words: colorectal resection, colorectal cancer, loop ileostomy, early closure. Ankstyvos ileostomos uždarymas: ar tai turėtų būti atliekama rutiniskai? Įvadas / tikslas Laikinos kilpinės ileostomos dažniausiai naudojamos kolorektalinėje chirurgijoje atliekant storosios žarnos operacijas su ileoanaline, koloanaline ar žema kolorektaline anastomoze. Jos suformuojamos siekant apsaugoti pacientus nuo gyvybiskai pavojingų komplikacijų, susijusių su anastomozės nesandarumu. Jos uždaromos dažniausiai 8–12-ą savaite po suformavimo, o kartais dar vėliau – po viso adjuvantinės chemoterapijos kurso. Todėl dažnėja komplikacijų, susijusių su ileostoma. Sio tyrimo tikslas – apželgti mūsų patirtį atliekant ankstyvą ileostomos uždarymą tos pacios hospitalizacijos metu. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai istirta medicininė dokumentacija po ankstyvo ileostomos uždarymo, galimos komplikacijos ir pooperacinis sergamumas. Is viso buvo 12 pacientų, kurių amžiaus vidurkis 66 metai (nuo 29 iki 85 metų), 6 moterys ir 6 vyrai. Ileostoma buvo suformuota dėl sių priežascių: 9 pacientams, sergantiems tiesiosios žarnos vėžiu, po totalinės mezorektalinės ekscizijos, vienai pacientei po žemos kolorektalinės anastomozės dėl progresuojancio kiausidžių vėžio ir vienam pacientui po koloanalinės anastomozės atkuriant žarnyno vientisumą po Hartmano operacijos dėl tiesiosios žarnos vėžio. Anastomozės sandarumas pries uždarymo operaciją buvo patikrintas visiems pacientams atliekant proktogramas su kontrastiniu tirpalu. Vidutinis laikas po pirminės operacijos iki ileostomos uždarymo buvo 11 dienų. Rezultatai Mirtes atvejų nebuvo. Bendras komplikacijų dažnis buvo 33 procentai (4 pacientai). Vienam pacientui buvo žarnų nepraeinamumas (8,3 %), kuris buvo isgydytas konservatyviai. Vienam pacienui (8,3 %) susiformavo enterinė fistulė operacinio pjūvio srityje ir dviem pacientams buvo žaizdos infekcija (16,6 %). Isvados Nors tyrime dalyvavo nedaug pacientų, buvo pastebėta daug komplikacijų. Taciau visos komplikacijos buvo isgydytos konservatyviai, be pakartotinės operacijos. Ansktyvas ileostomos uždarymas galimas atrinktiems pacientams, neturintiems anastomozės komplikacijų. Reiksminiai žodžiai: kolorektalinė rezekcija, kolorektalinis vėžys, kilpinė ileostoma, ankstyvas uždarymas.

Background / objective To evaluate the initial experience with transanal endoscopic microsurgery (TEM) for early rectal cancer in a single center. Patients and methods From February 2010 to October 2012 a total of 16 patients underwent TEM for early rectal cancer. 7 were women and 9 men, age range 52 to 88 years (median – 71 years). Postoperative surveillance protocol, which includes rigid proctoscopy, CEA and endorectal ultrasound every 3 months during first two years, was applied to all patients after TEM. Results Final histology revealed 10 (62.5% ) lesions to be T1 and 6 (37.5%) T2 cancers. There were no postoperative complications. All 6 patients in pT2 group and those in pT1 group with unfavorable histology were offered adjuvant chemoradiotherapy or immediate radical surgery. Patients were followed up from 1 to 27 months (median – 14 months). There was one local recurrence (6.25%) in a patient who refused to undergo abdominoperineal excision for T1 low rectal cancer, had unfavorable histology after TEM, for which reason underwent postoperative chemoradiation. The patient had abdominoperineal resection 7 months after TEM (rpT2N0M0). One patient was lost to follow-up. The rest of the patients are alive and disease-free. Conclusions In our hands, TEM was an alternative to standard total mesorectal excision in patients with low risk early rectal cancer. Further follow-up is necessary to evaluate recurrence and survival rates after TEM for patients with invasive rectal cancer. Key words: early rectal cancer, transanal endoscopic microsurgery, recurrence, survival. Transanalinė endoskopinė mikrochirurgija anktyvam tiesiosios žarnos vėžiui gydyti Ligoniai ir metodai Nuo 2010 m. vasario iki 2012 m. spalio 16 pacientų, sergancių ankstyvuoju tiesiosios žarnos vėžiu, buvo gydyti TEM būdu (7 vyrai ir 9 moterys, amžius – nuo 52 iki 88 metų; mediana – 71 metai). Visiems pacientams buvo atliekama pooperacinė stebėsena: proktoskopija, endorektalinė sonoskopija ir CEA tyrimas kas 3 mėn. pirmus dvejus metus. Rezultatai Histologinio tyrimo metu rasta 10 (62,5 %) T1 navikų ir 6 (37,5 %) T2 navikai. Artimųjų pooperacinių komplikacijų nebuvo. Visiems sesiems pT2 grupės pacientams ir pT1 didelės rizikos pacientams buvo pasiūlyta adjuvantinė chemoradioterapija ar skubus radikalus operacinis gydymas. Pacientai buvo stebimi nuo 1 iki 27 mėn. (mediana –14 mėn.). Vienam pacientui (6,25 %), atsisakiusiam abdominoperinealinės rezekcijos del žemo didelės rizikos T1 naviko, po chemospindulinio gydymo navikas atsinaujino. Po 7 mėn. siam pacientui buvo atlikta abdominoperinealinė rezekcija (rpT2N0M0). Vienas pacientas pasitikrinti neatvyko. Kiti pacientai yra gyvi, jiems nėra recidyvo. Isvados TEM yra alternatyvus gydymo metodas tradicinei totalinei mezorektalinei ekscizijai (TME) pacientams, sergantiems mažos rizikos tiesiosios žarnos vėžiu. Tolesnė stebėsena reikalinga siekiant įvertinti recidyvų dažnį ir isgyvenamumą po TEM esant invazyviam tiesiosios žarnos vėžiui. Reiksminiai žodžiai : ankstyvas tiesiosios žarnos vėžys, gydymas, transanalinė endoskopinė mikrochirurgija.

Įvadas / tikslas Profilaktinis milrinono skyrimas gerina sirdies veiklą, sumažina pooperacinės intraaortinės balioninės kontrapulsacijos (IABK) poreikį. Keletas atliktų tyrimų patvirtino priesoperacinės IABK naudą isgyvenamumui. Pagrindinis mūsų tyrimo tikslas buvo palyginti IABK arba milrinono skyrimo didelės rizikos pacientams, kuriems atliekamos miokardo revaskuliarizacijos operacijos, įtaką hemodinamikos rodikliams ir pooperaciniam sergamumui. Ligoniai ir metodai Tai retrospektyvioji 29-ių didelės rizikos pacientų, kuriems atliktos miokardo revaskuliarizacijos operacijos per vienerius metus tame paciame centre, duomenų analizė. Pacientai, kurie operuoti be dirbtinės kraujo apytakos, į tyrimą neįtraukti. Milrinonu gydyta 14 pacientų, intraaortine balionine kontrapulsacija – 15 pacientų. Abiejų grupių pacientų hemodinamika stebėta įkisus Swan-Ganz kateterį. Buvo vertinami priesoperaciniai rizikos veiksniai, operaciniai duomenys, pooperacinis sergamumas ir hemodinamikos rodikliai. Rezultatai Palyginus grupes pries operaciją, jos statistiskai patikimai nesiskyrė pagal amžių (64 ± 10 vs 66 ± 9), lycių pasiskirstymą (vyrai/moterys, 12/3 vs 11/3) ar operacine riziką, vertinamą Euroscore balais (5,5 ± 3,8 vs 4,9 ± 2, p=0,69). Kairiojo skilvelio isvaromoji frakcija buvo mažesnė pacientų, gydytų taikant intraaortine kontrapulsaciją (35 ± 5 proc. vs 39 ± 5 proc., p=0,03). Palygintas operacinis ir pooperacinis minutinis sirdies tūris. Milrinonu gydytiems pacientams reikėjo didesnių dozių norepinefrino pirmosiomis pooperacinėmis valandomis (0 val. 0,07 ± 0,06 vs 0,01 ± 0,02 μg/kg/min., p=0,01, ir po 4 val. 0,08 ± 0,05 vs 0,03 ± 0,02 μg/kg/min., p=0,01). Pooperacinės komplikacijos tarp grupių statistiskai patikimai nesiskyrė: sirdies nepakankamumas (29 proc. vs 33 proc.), insultas (7 proc. vs 7 proc.), inkstų funkcijos sutrikimas (7 proc. vs 13 proc.), delyras (22 proc. vs 13 proc.). Gydymo trukmė Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje buvo panasi (6 ± 7 vs 4 ± 2 dienos). Keturiems (29 proc.) milrinono grupės pacientams prireikė IABK sirdies nepakankamumui gydyti pooperaciniu laikotarpiu. Isvados Profilaktinė IABK dažniau skirta pacientams, kurių kairiojo skilvelio isvaromoji frakcija mažesnė. Priesoperacinis milrinono ar IABK skyrimas turėjo panasią įtaką pacientų sirdies veiklos gerinimui. Abiejų grupių ligonių pooperacinis sergamumas nesiskyrė. Taciau 29 proc. milrinonu gydytų pacientų prireikė intraaortinės kontrapulsacijos pooperaciniu laikotarpiu. Reiksminiai žodžiai: miokardo revaskuliarizavimas, intraaortinė balioninė kontrapulsacija, milrinonas Preemptive milrinone versus intraaortic balloon pump in high risk coronary artery bypass grafting surgery Background / objective Pre-emptive milrinone infusion improves cardiac performance. The decrease of postoperative IABP insertions was possibly related with the increased use of phosphodiesterase inhibitors. The survival benefit of preoperative treatment with IABP was shown in several studies. The aim of our study was to compare the impact of the prophylactic administration of milrinone or IABP on haemodynamics and postoperative morbidity in high-risk patients undergoing on-pump CABG surgery. Patients and methods The retrospective analysis involved 29 elective high-risk CABG patients operated on during one year period in a single institution. Patients operated off-pump were excluded from the study. Pretreatment with milrinone was performed in 14 patients while prophylactic IABP was used in 15 cases. A Swan–Ganz catheter was inserted for haemodynamic monitoring in all cases. Preoperative risk factors, intraoperative variables, postoperative morbidity and haemodynamics were compared between the groups. Results Preoperative patient profile was comparable between the groups. There were no difference in patient age (64 ± 10 vs 66 ± 9), male / female ratio (12/3 vs 11/3) or preoperative Euroscore (5.5 ± 3.8 vs 4.9 ± 2, p = 0.69). However, the left ventricle ejection fraction was lower in the IABP-treated patient group (35 ± 5 perc. vs 39 ± 5 perc., p = 0.03). Inrtaoperative and postoperative cardiac output was comparable between the groups. Milrinone-treated patients had higher requirement of norepinephrine on ICU arrival (0.07 ± 0.06 vs 0.01 ± 0.02 μg/kg/min, p = 0.01) and 4 hours following surgery (0.08 ± 0.05 vs 0.03 ± 0.02 μg/kg/min, p = 0.01). No differences were found in the rate of heart failure (29 perc. vs 33 perc.), stroke (7 perc. vs 7 perc.), renal failure (7 perc. vs 13 perc.), postoperative delyrium (22 perc. vs 13 perc.) or ICU stay duration ( 6 ± 7 vs 4 ± 2 days). Four of 14 (29 perc.) patients needed IABP insertion in the postoperative period due to heart failure progression. Conclusions Prophylactic treatment with IABP was used in patients with a lower left ventricle ejection fraction. Pre-emptive milrinone infusion and IABP insertion before surgery had a similar impact on the improvement of cardiac performance during on-pump CABG surgery. No difference in postoperative morbidity was found between the groups of patients. However, almost 29 perc. of patients treated with milrinone needed IABP insertion in the postoperative period. Key words: coronary revascularization, intraaortic balloon counterpulsation, milrinone

Žmogaus chorioninio gonadotropino (hCG) koncentracijos nustatymas dažniausiai naudojamas ankstyvo nėštumo diagnostikai, trukmei nustatyti bei nėštumui stebėti. Be to, HCG yra vertingas diagnozuojant savaiminį persileidimą, nesivystantį arektopinį nėštumą. Šis hormonas leidžia prenataliai įvertinti vaisiaus apsigimimų riziką. Taip pat hCG labai svarbus trofoblastinių ligų ir tam tikrų lokalizacijų vėžio diagnostikai, gydymo efektyvumo vertinimui. Retai, tačiau galimi ir klaidingai teigiamityrimų rezultatai dėl analitinių klaidų, tyrimams naudojamų įrenginių, prietaisų gedimų ar tam tikrų kraujyje esančių medžiagų (pvz.: heterofiliniai antikūnai, autoantikūnai, reumatoidinis faktorius, taip pat bilirubinas, hemoglobinas ar lipidai galilemti klaidingus, netikslius tyrimo rezultatus), todėl svarbu įvertinti ne vieno tyrimo rezultatus, o bendrą klinikinį vaizdą, visą surinktą informaciją ir apsvarstyti visas klinikinės diagnozės galimybes.Reikšminiai žodžiai: žmogaus chorioninis gonadotropinas, hCG, ektopinis nėštumas, klaidingai teigiamas rezultatas, Immulite2000, nėštumo diagnostika.The significance of human chorionic gonadotropin in clinical practice pregnancy, assess its duration and observe its course. In addition, hCG is a valuable tool in the diagnostics of miscarriage, nondeveloping foetus or ectopic pregnancy. The measurements of this hormone allow to suspect the possible risk of foetalabnormalities. hCG is also used to diagnose and follow the course of particular types of cancer and diseases of throphoblastic origin. Rarely, though, it is possible that false positive results ensue due to failures of analysis, malfunction of laboratory equipment or particular substances circulating in the blood, i.e. heterophilic antibodies, autoantibodies, the rheumatoid factor, bilirubin, haemoglobin or lipids could possibly lead to false test results. Taking into consideration all the previously mentionedissues, it is always important to assess the whole clinical status of the patient, to gather all the possible information and to consider various diagnostic approaches and not to rely too heavily on one laboratory test.Key words: human chorionic gonadotropin, ectopic pregnancy, hCG, false-positive rezult, Immulite2000, pregnancy diagnostics

Žygimantas Juodeikis, Juozas Stanaitis, Algimantas Stasinskas 1 Vilniaus universiteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinika, Bendrosios chirurgijos centras, Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, Siltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius El. pastas: zjuodeikis@yahoo.com Tikslas Pateikti mūsų gydymo patirtį ir palyginti sios patologijos gydymo rezultatus su užsienio autorių duomenimis. Ligoniai ir metodai Atlikome 14 ligonių, 1992–2011 m. sirgusių mechaniniu žarnų nepraeinamumu dėl tulžies akmenų, retrospektyviąją analize. Rezultatai Isanalizuoti 14 ligonių duomenys. Visi ligoniai buvo vyresni nei 70 metų (nuo 71 iki 88 metų), amžiaus vidurkis 76,9 metų. Vyrų ir moterų santykis buvo atitinkamai 3:11. Visi ligoniai buvo hospitalizuoti dėl ūminio žarnų nepraeinamumo ir skubiai operuoti. Operacijos metu dažniausiai nustatyta obstrukcijos vieta buvo klubinėje žarnoje ir tusciojoje žarnoje, reciau – dvylikapirstėje žarnoje. Septyniems ligoniams operacijos apimtis apsiribojo enterolitotomija, trims buvo atlikta enterolitotomija ir cholecistektomija, vienam ligoniui atlikta plonosios žarnos rezekcija, dviem ligoniams pavyko konkrementą mechaniskai nustumti į storąją žarną. Vienu atveju dėl Bouveret sindromo atlikta cholecistektomija ir Finney piloroplastika. Pooperaciniu laikotarpiu du ligoniai mirė, trims pasireiskė komplikacijų. Isvados Tulžies akmenų sukeltas žarnų nepraeinamumas yra reta, dideliu mirtingumu pasižymėti patologija, dažniausiai pasitaikanti senyvo amžiaus ligoniams. Enterolitotomija yra saugesnis, mažesnį mirtingumą lemiantis gydymo metodas nei enterolitotomija su cholecistektomija. Reiksminiai žodžiai: žarnų nepraeinamumas, enterolitotomija, Bouveret sindromas. Gallstone ileus: retrospective review of 14 cases and case report Žygimantas Juodeikis, Juozas Stanaitis, Algimantas Stasinskas 1 Vilnius University, Institute of Oncology, Santariskių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Internal Diseases, Family Medicine and Oncology, Santariskių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: zjuodeikis@yahoo.com Objective The objective of this study was to present the resuts of our treatment of gallstone ileus and to compare them with the results reported by other authors. Patients and methods A retrospective study with the revision of clinical stories of patients diagnosed with gallstone ileus between 1991 and 2011 was performed. Results Analysis of data on 14 patients was performed. All of the patients were older than 70 years (median, 76.9). The men-to-women ratio was 3 : 11. All patients were admitted with small bowel obstruction symtoms and operated on rapidly. The most common obstruction location was the ileum and the jejunum, and a less frequent location was the duodenum. Enterolithotomy was performed in 7 cases cholecystectomy and enterolithotomy in 3 cases. There was a single case when small bowel resection was necessary. Concrements were succesfully mechanically pushed into the colon in 2 cases. In one case, the Finney pyloroplasty and cholecystectomy were performed. Postoperatively, 2 patients died. Postoperative complications were observed in 3 cases. Conclusions Gallstone ileus is a rare and highly lethal pathology which mostly occurs in the elderly. Enterolithotomy with cholecystectomy is related to a higher mortality rate than enterolithotomy alone. Key words: gallstone ileus, enterolithotomy, Bouveret syndrome

Povilas Miliauskas 1 , Renatas Tikuisis 1,2 , Narimantas Evaldas Samalavicius 1,3 , Aleksas Žurauskas 1 1 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariskių g. 1, LT-08660 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anesteziologijos ir Reanimatologijos klinika, Siltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius 3 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, seimos medicinos ir onkologijos klinika, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El. pastas : povilas.miliauskas@gmail.com Įvadas / tikslas Intratekaliai susvirkstas morfinas pasižymi geromis skausmą malsinanciomis savybėmis, atliekant įvairias chirurgines operacijas. Laparoskopinė kolorektalinė chirurgija tampa gera alternatyva atviroms gaubtinės žarnos operacijoms. Sio darbo tikslas – įvertinti intratekalinio skausmo malsinimo morfinu efektyvumą po laparoskopinių gaubtinės žarnos operacijų. Ligoniai ir metodai Į tyrimą buvo įtraukta 40 ligonių, kuriems buvo atliktos laparoskopinės gaubtinės žarnos operacijos. Atsitiktinės atrankos būdu jie suskirstyti į dvi grupes, atsižvelgiant į pooperacinio skausmo malsinimo metodą: IT grupe (n=20) sudarė pacientai, kuriems intratekaliai pries anestezijos indukciją buvo susvirksta vienkartinė 0,4 mg morfino dozė, ir IV grupe (n=20) – pacientai, kuriems pirmą pooperacine parą buvo taikoma nuolatinė intraveninė morfino 0,02 mg/kg/val. infuzija. Kitas paras abiejų grupių pacientų skausmas buvo slopinamas į raumenis leidžiamu ketolganu. Abiejų grupių pacientams taikyta tokia pat bendroji nejautra. Pirmas 24 val. po operacijos skausmo intensyvumą vertinome naudodami vizualine analogine skausmo skale ir suvartotų analgetikų kiekį. Rezultatai Pirmą parą po operacijos suvartota morfino ir ketolgano suminė dozė buvo mažesnė IT grupės pacientų, palyginti su IV grupės pacientais (p

Tyrimo tikslas Įvertinti patologiniu nutukimu sergančių pacientų kepenų histologinius pokyčius ir nustatyti galimus ryšius su demografiniais, kūno masės, laboratoriniais rodikliais bei gretutinėmis ligomis. Ligoniai ir metodai Perspektyviajame tyrime dalyvavo 103 pacientai, kuriems buvo atlikta laparoskopinė skrandžio apjuosimo reguliuojama juosta operacija kūno masei mažinti. Jos metu 98 (95,1 proc.) pacientams buvo atlikta kepenų stulpelinė biopsija. Rezultatai Statistiškai patikimas ryšys siejo histologinius kepenų rodiklius: 1) steatozę – su vyriška lytimi (p = 0,012), aspartataminotransferaze (AST) (p = 0,003), alaninaminotransferaze (ALT) (p = 0,003); 2) balioninę degeneraciją – su AST (p=0,036), gama-glutamiltransferaze (GGT) (p = 0,018); 3) skiltinį uždegimą – su cukriniu diabetu (CD) (p = 0,006); 4) portinį uždegimą – su trigliceridais (p = 0,011), hipertenzija (p = 0,01), miego apnėja (p = 0,028), hipertenzija su miego apnėja (p = 0,033); 5) fibrozę – su AST (p = 0,016), GGT (p = 0,013), trigliceridais (p = 0,011), CD (p = 0,006), hipertenzija (p = 0,04); 5) nealkoholinės kepenų suriebėjimo ligos aktyvumo indeksą – su kūno masės indeksu (p = 0,032), AST (p = 0,001), ALT (p = 0,012), GGT (p = 0,038), CD (p = 0,029); 6) fibrozės ir uždegimo indeksą – su AST (p = 0,048), hipertenzija (p = 0,007), CD (p = 0,007). Išvados Didesnio laipsnio steatozė koreliuoja su padidėjusiais aspartataminotransferazės, alaninaminotransferazės, gama-glutamiltransferazės kiekiais. Didesnio laipsnio kepenų steatozė būdingesnė vyrams. Fibrozinių ir uždegiminių kepenų pokyčių sunkumą geriausiai atspindėjo aspartataminotransferazė ir trigliceridai. Patikimas ryšys siejo cukrinį diabetą, miego apnėją bei hipertenziją su nealkoholiniu steatohepatitu. Reikšminiai žodžiai: patologinis nutukimas, bariatrinė chirurgija, nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga, nealkoholinis steatohepatitas The histological liver evaluation in morbidly obese subjects Objective To evaluate histological liver changes in morbidly obese patients and to look for possible correlations with demographic, body mass, laboratory parameters, comorbidities. Material and methods 103 patients included in our prospective study had been referred for the obesity surgery and 98 (95.1%) of them had liver biopsies. Results Our study assessed significant relations of these parameters: 1) steatosis and male gender (p = 0.012), aspartate transaminase (AST) (p = 0.003), alanine transaminase (ALT) (p = 0.003); 2) hepatocellular ballooning – AST (p = 0.036), gamma-glutamyltransferase (GGT) (p = 0.018); 3) lobular inflammation – diabetes mellitus (p = 0.006); 4) portal inflammation – triglycerides (p = 0.011), hypertension (p = 0.01), obstructive sleep apnea (p = 0.028), hypertension with obstructive sleep apnea (p = 0.033); 5) fibrosis – AST (p = 0.016), GGT (p = 0.013), triglycerides (p = 0.011), diabetes mellitus (p = 0.006), hypertension (p = 0.04); 5) non-alcoholic fatty liver disease activity score – body mass index (p = 0.032), AST (p = 0.001), ALT(p = 0.012), GGT (p = 0.038), diabetes mellitus (p = 0.029); 6) fibro-inflammation index – AST (p = 0.048), hypertension (p = 0.007), diabetes mellitus (p = 0.007). Conclusions The severity of liver steatosis preferably reflected aspartate transaminase, alanine transaminase, gamma-glutamyltransferase. The severe liver steatosis was more common among men. The severity of liver fibrosis and inflammation preferably reflected aspartate transaminase, triglycerides. Diabetes mellitus, obstructive sleep apnea and hypertension significantly correlated with non-alcoholic steatohepatitis. Key words: morbid obesity, bariatric surgery, non-alcoholic fatty liver disease, non-alcoholic steatohepatitis.

Povilas Miliauskas 1 , Renatas Tikuisis 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 2 , Aleksas Žurauskas 1 1 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariskių g. 1, LT-08660 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anesteziologijos ir Reanimatologijos klinika, Siltnamių g. 29, LT-04130 Vilnus 3 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, seimos medicinos ir onkologijos klinika, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El. pastas : renatas.tikuisis@gmail.com Įvadas / tikslas Deksametazonas pasižymi pykinimą slopinanciomis ir skausmą malsinanciomis savybėmis atliekant įvairias operacijas. Optimali deksametazono dozė, malsinant skausmą po laparoskopinių operacijų, tiksliai nežinoma. Sio darbo tikslas – nustatyti skausmą malsinancią deksametazono doze po laparoskopinių gaubtinės žarnos operacijų. Ligoniai ir metodai Į tyrimą buvo įtraukta 60 ligonių, kuriems atliktos laparoskopinės gaubtinės žarnos operacijos. Atsitiktinės atrankos būdu jie suskirstyti į keturias grupes, atsižvelgiant į deksametazono doze: D0 grupe sudarė kontrolinės grupės pacientai, kuriems nebuvo skirto deksametazono, D4, D8, ir D12 – tiriamųjų grupių pacientai, kuriems buvo susvirksta atitinkamai 4 mg, 8 mg, ir 12 mg deksametazono tirpalo į veną anestezijos indukcijos metu. Visų grupių pacientams buvo taikyta tokia pati bendroji nejautra. Pirmas 24 val. po operacijos skausmo intensyvumą vertinome pagal vizualine analogine skale ir suvartotų analgetikų kiekį. Rezultatai Pirmą parą po operacijos suvartota ketolgano, paracetamolio ir tramadolio dozė buvo mažesnė D8 ir D12 grupių pacientų, palyginti su D0 ir D4 grupių pacientais. Analgetikų suvartojimas D0 ir D4 grupių pacientų buvo vienodas. Pavartojus didesne deksametazono doze D12 grupės pacientams negu D8 grupės pacientams, didesnio skausmo malsinamojo poveikio nenustatyta. Isvada Deksametazono 8 mg dozė anestezijos indukcijos metu malsina pooperacinį skausmą ir sumažina analgetikų poreikį pirmą parą po laparoskopinių gaubtinės žarnos operacijų. Reiksminiai žodžiai : pooperacinis skausmo malsinimas, deksametazonas, laparoskopinės operacijos Postoperative reduction pain with dexamethasone after laparoscopic colon surgery Povilas Miliauskas 1 , Renatas Tikuisis 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 2 , Renatas Tikuisis 1,2 , Povilas Miliauskas 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 1,3 , Aleksas Žurauskas 1 1 Vilnius University, Institute of Oncology, Santariskių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Anesthesiology and Intensive Care, Siltnamių Str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania 3 Vilnius Uuniversity, Faculty of Medicine, Clinic of Internal Diseases, Family Medicine and Oncology, Santariskių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: renatas.tikuisis@gmail.com Background / Objective Dexamethasone has antiemetic and analgesic effects in various types of surgery. The optimal doses of dexamethasone in the management of pain after laparoscopic surgery are not well defined. The purpose of this study was to evaluate the dose-dependent analgesic effects of dexamethasone after laparoscopic colon surgery. Patients and methods Sixty patients after laparoscopic colon surgery were included in the study. The patients were randomized to receive saline (group D0), dexamethasone 4 mg (group D4), 8 mg (group D8) and 12 mg (group D12) intravenously during the induction of anesthesia. The same anesthetic technique was used to all these patients. The visual analog scale score for pain and the amounts of the analgesics were recoded 24 h after surgery. Results The total doses of ketolgan, paracetamol and tramadol in the first 24 hours postoperatively were smaller in the D8 and D12 groups than in the D0 and D4 groups (p < 0.05). No difference in analgesic requirement was found between the D0 and D4 groups. No increase in the analgesic effectiveness or reduction of opioid use could be demonstrated in the D8 and D12 groups. Conclusion Intravenous dexamethasone (8 mg) during anesthesia induction is effective in reducing analgesic requirement during the first postoperative day after laparoscopic colon surgery. Key words : postoperative analgesia, dexamethasone, laparoscopic colectomy

Jonas Jurgaitis 1 , Saulius Sologubovas 2 , Viktor Asejev 2 , Marius Paskonis 1 , Vytautas Lipnickas 1 , Asta Dukstaitė 3 , Dileta Rutkauskaitė 3 , Kestutis Strupas 1, 2 1 Vilniaus universiteto ligoninės Santariskių klinikos Pilvo chirurgijos centras, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas 3 Vilniaus universiteto ligoninė Santariskių klinikos, Radiologijos ir branduolinės medicinos centras El. pastas: jonas.jurgaitis@santa.lt Įvadas Žarnos invaginacija yra apibūdinama kaip proksimalinio žarnos segmento įsimovimas į distaliau esancią jos dalį. Žarnos invaginacija dažniausiai pasitaiko vaikų amžiuje. Suaugusiems asmenims žarnų invaginacija yra reta chirurginė liga, kurią paprastai sukelia jau esantis žarnos pažeidimas, veikiantis kaip invaginacijos virsūnė. Numanomas sergamumas – du trys atvejai is milijono gyventojų per metus. Suaugusiems pacientams invaginacija pasireiskia įvairiais simptomais, kurie gali būti ūmūs, intermituojantys ar lėtiniai. Daugumai pacientų iki operacijos nustatoma žarnų obstrukcijos diagnozė (apie 50 proc.), o tikroji diagnozė paaiskėja tik operacijos metu. Klinikinis atvejis Pacientas atvyko turėdamas žarnyno nepraeinamumo kliniką. Atlikus pilvo organų echoskopiją, rasta gastrostazė ir pakitusi plonoji žarna. Diagnozei patikslinti buvo atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas, rasta tusciosios žarnos invaginacija. Atlikta operacija, kurios metu reponavus invaginaciją rastas spindį užkemsantis 8 cm tumoras. Pasalintas 70 cm ilgio plonosios žarnos segmentas. Operacinės medžiagos patologinio tyrimo metu nustatytas navikas – lipoma. Sis atvejis pabrėžia neįprastą suaugusiųjų žarnos invaginacijos atvejį, sukeltą plonosios žarnos lipomos. Isvados Suaugusiųjų žarnos invaginacija yra reta chirurginė liga, kurią diagnozuoti palyginti sudėtinga dėl menkos klinikos, o tikroji invaginacijos priežastis paaiskėja tik operacijos metu. Reiksminiai žodžiai : žarnos invaginacija, lipoma. Bowel intussusception in adults: a case report and literature review Jonas Jurgaitis 1 , Saulius Sologubovas 2 , Viktor Asejev 2 , Marius Paskonis 1 , Vytautas Lipnickas 1 , Asta Dukstaitė 3 , Dileta Rutkauskaitė 3 , Kestutis Strupas 1, 2 1 Vilnius University Hospital “Santariskių klinikos”, Center of Abdominal Surgery, Santariskių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University, Medical Faculty 3 Vilnius University Hospital “Santariskių klinikos”, Center of Radiology and Nuclear Medicine, Santariskių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: jonas.jurgaitis@santa.lt Background Intussusception occurs when a proximal segment of the bowel (intussusceptum) telescopes or invaginates into the lumen of the adjacent distal segment (intussuscipiens). Intussusception is usually found in children. The incidence of intussusception in adults is only 2–3 cases per million per year and is usually caused by a small bowel lesion acting as the apex of the intussusception. The clinical symptoms of intussusception in adults vary and may present as acute, intermittent or chronic. Usually, bowel obstruction is diagnosed, and the diagnosis of intussuception remains unclear preoperatively. Case report The patient presented with symptoms of bowel obstruction. She underwent several diagnostic procedures, including sonoscopy; finally, the possibility of intussusception was raised by a computed tomographic scan of the abdomen. The patient underwent a reduction on intussusception and resection of the intussuscepted intestine, which resulted in a long-lasting resolution of the symptoms. The resected specimen contained a tumour which was diagnosed histopathologically as an intestinal lipoma. This case highlights the uncommon causation of adult intussusception by an intestinal lipoma. Conclusion Unfortunately, the diagnostics of bowel intussusception in adults is still relatively difficult due to the lack of specific symptoms, and the real cause of intussusception is revealed only perioperatively. Key words: bowel intussusception, lipoma

Juozas Pundzius 1 , Raimundas Lunevicius 2 1 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos, Chirurgijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas, Lietuva 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinika, Londono universiteto King’s College ligoninė, Akademinis sveikatos mokslų centras, kepenų, inkstų ir bendrosios chirurgijos skyrius, Denmark Hill, London, SE5 9RS, UK El. pastas : juozas.pundzius@kmuk.lt , raimundas.lunevicius@nhs.net Lietuviskasis rekomendacijų variantas galėtų būti skirtos gastroenterologams, bendrosios praktikos gydytojams, internistams ir endoskopuotojams, o ne visiems medikams, is jų chirurgams ir radiologams, gydantiems pacientus dėl nevarikozinio kraujavimo is virsutinės virskinimo trakto dalies. Geriausiu atveju jis gali būti skelbiamas kaip bazinis projektas, kvieciant kitus kolegas gerokai jas patobulinti atsižvelgus į tai, kas yra padaryta ir kas yra žinoma. Dviejų pirminių saltinių rekomendacijos būtų puiki medžiaga startui. Reiksminiai žodžiai: ūminis nevarikozinis kraujavimas, gydymas, rekomendacijos. Commentary on national consensus recommendations on the management of patients with nonvariceal upper gastrointestinal bleeding Juozas Pundzius 1 , Raimundas Lunevicius 2 1 Clinic of Surgery, Lithuanian University of Health Sciences Kauno Klinikos, 2 Eivenių Str., LT-50009 Kaunas, Lithuania 2 Clinic of Gastroenterology, Nephrourology, and Surgery, Vilnius University, Lithuania, and Major Trauma Liver, Renal & Surgery Department, King’s College Hospital NHS Foundation Trust, King’s Health Partners Academic Health Sciences Centre, Denmark Hill, London, SE5 9RS, UK E-mail: juozas.pundzius@kmuk.lt , raimundas.lunevicius@nhs.net Lithuanian version of recommendations on the management of patients with nonvariceal upper gastrointestinal bleeding based on the International Consensus Recommendations. It was designed for gastroenterologists, general practitioners, internists, and endoscopists. Surgical and radiological management, when it is needed, was not taken into account. National version of the recommendations can be announced as a basic project for further development of new recommendations. Two primary references would be an excellent stand for a new start. Keywords: acute nonvariceal bleeding, management, recommendations.

Laima Bloznelytė-Plėsnienė 1, 2, Daiva sendiulienė 1 , Jurgita Liutkeviciūtė-Navickienė 1 , Laimutė Rutkovskienė 1 , Valerijus Ostapenko 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 1 1 Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariskių g. 1, LT-08406 Vilnius 2 Klaipėdos universitetas, Herkaus Manto g. 84, LT-92294, Klaipėda El. pastas: pdt@mail.lt Tikslas Nustatyti sensibilizuotų navikų terapijos galimybes gydant isplitusį krūties vėžį. Ligoniai ir metodai Nuo 2001 m. 54 ligonėms isplitusiam krūties vėžiui gydyti taikyta sensibilizuotų navikų terapija (SNT). 53 ligonėms rastos dauginės metastazės. Metastazės smegenyse diagnozuotos 19 ligonių, kauluose – 29, kepenyse – 15, plauciuose – 12, limfmazgiuose – 16, minkstuosiuose audiniuose – 13 ir odoje – 15 ligonių. Taikydami SNT į veną suleisdavome 2,5 mg/kg hematoporfirino darinio (HpD) ir jis po 24 val. selektyviai susikaupdavo navikiniame audinyje. Praėjus 24 val. po HpD suleidimo jam aktyvinti navikus apsviesdavome raudona 635 nm sviesa – tai vadinamoji fotosensibilizuotų navikų terapija (FDT), ir (arba) taikydavome radiosensibilizuotų navikų terapiją (RST) – praėjus 24, 48 bei 72 val. po HpD suleidimo naviką apsvitindavome 60Co skleidžiamais gama spinduliais 2 Gy doze. Suminė dozė – 6 Gy. RST taikėme visoms 54 ligonėms. FDT taikėme: 16 ligonių vietiskai krūtinės odoje ir poodyje isplitusiam vėžiui gydyti bei 1 ligonei metastazei akies tinklainėje gydyti. Visų odos ir poodžio navikų riboms patikslinti taikėme ir fotodinamine diagnostiką. Praėjus 24–78 val. po HpD suleidimo, įtartinus odos plotus apsviesdavome violetine 405 nm sviesa. Navikinis audinys svytėdavo avietine spalva. Rezultatai Pritaikius SNT 54 ligonėms isplitusiam krūties vėžiui gydyti, 33 pacientėms per 7–10 dienų po RST labai pakilo Karnovskio indeksas, sesioms pacientėms visi navikai visiskai regresavo, 14 moterų visi gydyti navikai regresavo daugiau nei 50 %, ligos remisija truko ilgiau nei 6 mėn. Sesiolika ligonių navikų regresija buvo dalinė, 18 ligonių gydymas buvo neveiksmingas. SNT buvo ypac efektyvi krūties vėžio metastazėms smegenyse ir kauluose gydyti. Vienai ligonei po dviejų RST kursų visiskai isnyko visos trys metastazės galvos smegenyse. Sesioms ligonėms visos metastazės smegenyse regresavo daugiau nei 50 %, ligos remisija truko daugiau nei 6 mėnesius. Dauginių krūties vėžio metastazių smegenyse turincių 19 ligonių vidutinis isgyvenamumas nuo metastazių smegenyse diagnozavimo buvo 12 mėnesių. Pritaikius RST 29 ligonėms dauginėms krūties vėžio metastazėms kauluose gydyti, 7 ligonėms gauta visiska visų dauginių kaulinių metastazių regresija. Ligos remisija (moterys buvo kliniskai sveikos) truko 95; 48; 21; 19; 12; 11 ir 4 mėn. nuo RST. Isvados Sensibilizuotų navikų terapija yra perspektyvus isplitusio krūties vėžio gydymo metodas. Sis metodas ypac veiksmingas gydant krūties vėžio metastazes galvos smegenyse ir kauluose. Tikslinga toliau tyrinėti sį gydymo metodą, siekiant jį modifikuoti pagal ligos isplitimą ir metastazių lokalizaciją. Reiksminiai žodžiai: isplites krūties vėžys, sensibilizuotų navikų terapija, hematoporfirino darinys. Sensitized treatment and diagnostics of advanced breast cancer Laima Bloznelytė-Plėsnienė 1, 2, Daiva sendiulienė 1 , Jurgita Liutkeviciūtė-Navickienė 1 , Laimutė Rutkovskienė 1 , Valerijus Ostapenko 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 1 1 Vilnius University, Institute of Oncology, Santariskių Str. 1, LT-08406 Vilnius, Lithuania 2 Klaipėda University, Herkaus Manto Str. 84, LT-92294, Klaipėda, Lithuania E-mail: pdt@mail.lt Background / objective The current methodologies used in oncology are of quite limited possibilities. Therefore, there is a constant search for the new perspective treatment methods that could prolong the life of cancer patients and improve its qualitaty. One of such methods is sensitized tumour therapy based on quite selective porphyrin accumulation in tumours. This study presents our primary results in radiosensitized advanced breast cancer therapy using hematoporphyrin derivatives as photo-and radiosensitizers. Patients and methods In 2001–2010, a total of 54 female patients with advanced breast cancer underwent radiosensitized treatment (RST). All patients had undergone chemotherapy and / or radiotherapy and surgical treatment before RST. In all cases, any radical method of treatment was impossible. Multiplex metastatic lesions were established in 53 patients. Brain multiplex metastases were diagnosed in 19 patients and multiplex bone metastases in 29 patients. Lung metastatic lesions were found in 12 patients, liver in 15 patients, lymph node metastases in 16 patients. The hematoporphyrin derivative was injected intravenously; 24, 48 and 72 hours after injection of the sensitizer, the tumorus were irradiated with gamma rays from radioactive 60Co, 2 Gy at a time (6 Gy per course). In all cases when it was possible, patients undervent also photodynamic therapy. Tumours were irradiated with red 630 nm laser light. Results As a result of RST, complete regression of all treated tumours was observed in 6 patients after two or more RST courses. A significant response – regression of more than 50% of all brain metastases and remission of the disease for over 6 months – was established in 14 patients. Partial response was observed in 16 patients with malignant brain tumours. For the rest of 18 patients the treatment was ineffective. The Karnofsky performance scale index increased immediately in 33 patients following RST treatment. RST was especially effective in the treatment of brain and bone metastatic lesions. As regards brain metastazes, in one patient all three brain metastatic lesions completely disappeared and there were no evidence of any recurrence in brain for 8 months. In 6 patients, regression of more than 50% of all brain metastases and remission of the disease for over 6 months was established. The median survival of 19 patients with multiplex brain metastases was 12 months from the moment of brain metastases detection. As regards bone metastazes, as a result of RST, all metastatic bone lesions completely disappeared in 7 patients. Conclusion Radiosensitized advanced metastatic breast cancer treatment is a hopeful method, especially when lesions involve the brain and bones. Keywords: advanced breast cancer, radiosensitized treatment, hematoporphyrin derivative.

Gediminas Kundrotas 1 , Jonas Jorasūnas 2 , Barbora Markeviciūtė 2 , Vilija Jakumaitė 1 1 Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyrius, Liepojos g. 45, LT-92288 Klaipėda 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Ciurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius El pastas: jonasjar@gmail.com Įvadas / tikslas Taukinė yra unikalus organas dėl savo didelio ploto, beformės struktūros ir puikios vaskuliarizacijos, todėl yra labai tinkama didelėms infekuotoms ertmėms užpildyti ir mediastinitui gydyti. Sio straipsnio tikslas – aprasyti ir įvertinti posternotominio mediastinito gydymo didžiosios taukinės pakėlimu (omentoplastika) vėlyvuosius rezultatus. Ligoniai ir metodai Po taukinės pakėlimo operacijos praėjus vidutiniskai 4,3 metų buvo atlikta 6 pacientų apklausa, apžiūra, pacientai užpildė gyvenimo kokybės klausimyną SF-36. Keturi pacientai, kurių priesoperaciniai spirometrijos duomenys buvo žinomi, mėginius atliko pakartotinai. Rezultatai Is sesių pacientų keturi jaucia krūtinės ląstos skausmą, penki – krūtinės ląstos nestabilumo simptomus, penkiems susiformavo pooperacinės baltosios pilvo linijos isvarža. Visų pacientų su sveikata susijusi gyvenimo kokybė prastesnė negu daugumos. Visų pacientų FEV1 ir FVC rodikliai sumažėjo, palyginti su buvusiais pries operaciją. Isvados Omentopastika gydyti pacientai dažniau jaucia skausmą, krūtinės ląstos nestabilumo simptomus, jiems formuojasi baltosios pilvo linijos isvaržos, vystosi restrikcinis kvėpavimo funkcijos sutrikimas, jų gyvenimo kokybė blogesnė. Omentoplastika – veiksmingas, taciau žalojantis pūlinio mediastinito gydymo metodas. Reiksminiai žodžiai: vidurinė sternotomija, mediastinitas, omentoplastika, didžioji taukinė The role of greater omentum in treating poststernotomy mediastinitis: long-term results Gediminas Kundrotas 1 , Jonas Jorasūnas 2 , Barbora Markeviciūtė 2 , Vilija Jakumaitė 1 1 Klaipėda Seamen’s Hospital, Department of Cardiac Surgery, Liepojos Str. 45, LT-92288 Klaipėda, Lithuania 2 Vilnius University, Faculty of Medicine, M. K. Ciurlionio Str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania E-mail: jonasjar@gmail.com Background /objective Greater omentum has an amorphic shape, large size, and excellent vascularization. These characteristics make it ideal for use in reconstruction of large contaminated spaces. The aim of this article is to describe and evaluate long-term results of poststernotomy mediastinitis treatment by transposition of the greater omentum. Methods On the average 4.3 years after transposition of the greater omentum, six patients were asked about their complaints, an inspection was performed and they completed the SF-36 health survey. Four patients with known preoperative spirometry results repeated the test. Results Four of six patients feel chest pain, five of six feel symptoms of chest instability, and five of six had a history of herniation after the transposition of the greater omentum. All the patients had a lower than average life quality. All the patients had lower FEV1 and FVC values compared to the preoperative ones. Conclusions Patients treated by the transposition of the greater omentum more often feel pain, symptoms of chest instability, are prone to herniation, have restrictive respiratory insufficiency and a lower life quality. Omental flap transposition is an effective though damaging method of treatment. Keywords: median sternotomy, mediastinitis, omental transposition, greater omentum.

Sarūnas Mažeika, Giedrė Stundžaitė-Barsauskienė, Kestutis Vitkus 1 Vilniaus universiteto Reumatologijos, traumatologijos-ortopedijos ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centras, Žygimantų g. 3/1, LT-01102 Vilnius 2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariskių klinikų Centro filialo Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius El pastas: smazeika@erdves.lt Straipsnyje apžvelgiamos 25 metų (1983–2007) virsutinės galūnės replantacijų patirtis. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems buvo visiskai arba is dalies amputuotas virsutinės galūnės segmentas, traumos metu pažeisti griauciai ir kraujotaka, replantacijos metu atkurta kraujotaka. Retrospektyviai isanalizuotos 1573 pacientų, kuriems buvo replantuoti 1942 segmentai, ligos istorijos. Isnagrinėta replantacijų priežastys, tipai, traumuojantys įrankiai, pacientų socialinė padėtis ir sių rodiklių kitimas. Įvertintas replantų prigijimas pagal amputacijų tipus. Nustatyta prigijimo sėkmės priklausomybė nuo lyties. Atskirai įvertinta vaikų, paauglių replantacijų dinamika. Analizuota nejautros tipo atliekant replantacijas dinamika. Aptartos replantacijų skaiciaus mažėjimo priežastys. Reiksminiai žodžiai: amputacija, replantacija, pirstai, ranka, anastomozė, virsutinė galūnė Replantations of upper extremity segments: a 25-years review Sarūnas Mažeika, Giedrė Stundžaitė-Barsauskienė, Kestutis Vitkus 1 Vilnius University Clinics of Rheumatology, Traumatology-Ortopaedics and Reconstructive Surgery, Žygimantų Str. 3/1, LT-01102 Vilnius, Lithuania 2 Hospital Santariskių Clinics, Department of Plastic and Reconstructive Surgery E-mail: smazeika@erdves.lt We overview a 25-year (1983–2007) experience in replantations. The retrospective study included patients according to following criteria: completely or partially amputated upper limb segment, injured skeleton and circulation (vitality), performed replantation or revascularization. 1573 patients’ histories were included. 1942 upper limb segments were replanted for 1973 patients. We analyzed the cause and type of amputation, tools of injury, patients’ social situation and dynamics of change. We evaluated the successful rate of replantation in different types of amputation. We found differences in survival due to the patient’s gender. We analyzed the dynamics of replantations in children and adolescents separately. Also, we analyzed the dynamics of different types of anesthesia for replantations. We discussed the reasons for the reduced number of replantations. Keywords: amputation, replantation, digits, hand, anastomosis, upper extremity

Edmundas Sakalauskas 1,2 , Narimantas Evaldas Samalavicius 1,2 , Kasparas Gylys 1,2 , Ramunė Ryliskytė 1,2 1 Vilniaus universitetinio Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariskių g. 1, LT-08660 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, seimos medicinos ir onkologijos klinika, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El pastas: narimantas.samalavic ius@loc.lt Visiskas tiesiosios žarnos iskritimas yra reta, o tiesiosios žarnos įstriges iskritimas dėl tiesiosios žarnos naviko labai reta būklė. Vienas is gydymo metodų yra Altemeierio operacija. Pateikiama sios operacijos atvejo analizė. 60 metų vyrui buvo atlikta Altemeierio operacija dėl tiesiosios žarnos įstrigusio iskritimo, kurį sukėlė tiesios žarnos viliozinis navikas. Po operacijos rastas ir T1 adenokarcinomos židinys. Pooperacinė eiga buvo sklandi, sestą pooperacine parą ligonis israsytas į namus. Pooperaciniu laikotarpiu ligoniui rekomenduotas tik stebėjimas. Reiksminiai žodžiai: tiesiosios žarnos iskritimas, tiesiosios žarnos navikas, ismatų nelaikymas, Altemeierio operacija Altemeier operation due to incarcerated rectal prolapse – a case analysis Edmundas Sakalauskas 1,2 , Narimantas Evaldas Samalavicius 1,2 , Kasparas Gylys 1,2 , Ramunė Ryliskytė 1,2 1 Vilniaus University, Institute of Oncology, Clinic of Surgery, Santariskių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania 2 Vilniaus University, Faculty of Medicine, Clinic of Internal Medicine, Family Medicine and Oncology, Santariskių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: narimantas.samalavic ius@loc.lt Full thickness rectal prolapse is a rare disease, and incarcerated rectal prolapse due to rectal tumor is a very rare condition. A method of choice is Altemeier operation. A case of Altemeier’s operation is presented. 60-year-old man has been operated on due to incarcerated rectal prolapse caused by rectal villous tumor. Postoperative course was uncomplicated, on 6th postoperative day the patient was discharged from the hospital. A T1 rectal cancer in postoperative speciance was detected, and surveillance only was offered. Key words: rectal prolapse, rectal cancer, faecal incontinence, Altemeyer operation

Gintaras Turkevicius 1 , Vytautas Sirvydis 1 , Arimantas Grebelis 1 , Rasa Cypienė 1 , Palmyra Semėnienė 1 , Vilija Jakumaitė 2 , Gediminas Kitra 2 , Gediminas Kundrotas 2 , Pranas Serpytis 3 1 Vilniaus universiteto Sirdies ir kraujagyslių ligų klinikos Sirdies chirurgijos centras, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El. pastas: chirurgai@santa.lt 2 Klaipėdos jūrininkų ligoninė 3 Vilniaus universiteto Kardiologijos ir angiologijos centras Darbo tikslas: Isanalizuoti ligonių, sergancių ūmine kylanciosios aortos disekacija, chirurginio gydymo rezultatus. Ligoniai ir metodai: 1997–2007 metais operuoti 89 ligoniai, sergantys ūmine aortos disekacija. Isanalizuota ligonių priesoperacinė būklė, pasirinktas sirdies operacijos metodas, ankstyvieji ir vėlyvieji gydymo rezultatai. Rezultatai: Pooperaciniu laikotarpiu mirė 26 ligoniai (29,2 %). Mirties priežastys: nesustabdomas pooperacinis kraujavimas – 11, sirdies nepakankamumas – 5, galvos smegenų pažeidimas – 8 ir dauginis organų nepakankamumas – 2 ligoniams. Labiausiai kraujavo operuojant Bental de Bono metodika. Priesoperaciniu laikotarpiu 23 ligoniams (25,8 %) diagnozuota sirdies tamponada ir akivaizdus sirdies nepakankamumas. Is sių ligonių 19 (82,6 %) teko atlikti retorakotomiją dėl kraujavimo ir 6 (26,0 %) gydyti sunkų inkstų funkcijos nepakankamumą. Vėlyvuoju laikotarpiu is isgyvenusių 63 ligonių du mirė nepraėjus 12 mėnesių, 5 – praėjus 1–6 metams po operacijos. Isvados: Kylanciosios aortos disekacijos operacinio gydymo rezultatai priklauso nuo ligonių būklės pries operaciją ir operacijos pobūdžio. Sirdies tamponada pries operaciją ir didelio laipsnio sirdies nepakankamumas labai didina operacijos riziką. Vėlyvieji chirurginio gydymo rezultatai yra geri. Reiksminiai žodžiai: kylancioji aorta, disekacija, chirurgija Acute dissection of ascending aorta: data of surgical treatment Gintaras Turkevicius 1 , Vytautas Sirvydis 1 , Arimantas Grebelis 1 , Rasa Cypienė 1 , Palmyra Semėnienė 1 , Vilija Jakumaitė 2 , Gediminas Kitra 2 , Gediminas Kundrotas 2 , Pranas Serpytis 3 1 Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Heart Surgery Centre, Vilnius University Hospital Santariskių Clinics, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: chirurgai@santa.lt 2 Klaipėda Seamen’s Hospital 3 Vilnius University, Cardiology and Angiology Centre Objective: The aim of present study was to analyze the results of surgical treatment of patients suffering from dissecation of the ascending aorta. Patients and methods: During the period 1997–2007, 89 patients underwent operations because of acute dissecation of aorta. The preoperative data, methods of surgery and short-term as well as long-term results of treatment were analyzed. Results: There were 26 postoperative deaths (29.2 %). The causes of death included fatal postoperative bleeding (11), heart failure (5), brain impairment (8), multiple organ insufficiency (2). Bleeding was mostly characteristic of Bental-De Bono operations. In 23 patients (25.8 %), heart tamponade and marked heart failure were diagnosed preoperatively. In 19 of these patients (86.2 %), a rethoracotomy was required because of bleeding, and 6 (26.2 %), suffered from marked renal insufficiency. Seven of 63 survivors died during the long-term observation period (the survival time in two patients was up to 1 year, and 5 patients survived 1–6 years after the operation). Conclusion: The results of surgery for ascending aorta dissection depend on the preoperative condition of the patients and the mode of operation. The preoperative cardiac tamponade with a marked heart failure increases the risk of operation. The long-term results of the treatment are excellent. Key words: ascending aorta, dissection, surgery.

Lina Gumbienė 1 , Vytautas Juknevicius 2 , Valdas Bilkis 1 , Virgilijus Tarutis 1 , Diana Zakaraitė 1 , Rimantas Karalius 1 , Giedrė Nogienė 1 , Alicija Dranenkienė 1 1 Vilniaus universiteto Sirdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El. pastas: Lina.Gumbiene@santa.lt 2 Vilniaus universitetas Medicinos fakultetas Tikslas: Palyginti priesirdžių pertvaros defekto chirurginio ir perkateterinio gydymo metodų ankstyvuosius rezultatus ir komplikacijas. Ligoniai ir metodai: Retrospektyviai tirti vyresni nei 13 metų amžiaus ligoniai, kuriems 2006–2009 m. mūsų ligoninėje buvo gydytas antrinis priesirdžių pertvaros defektas. Rezultatai: 62 ligoniams atlikta chirurginė defekto korekcija (A grupė), 35 ligoniams defektas buvo panaikintas perkateteriniu būdu (B grupė). Vidutinis A grupės ligonių amžius buvo 36,1 metų (nuo 13 iki 71), B grupės – 40,51 metų (nuo 14 ik 72). Viena A grupės ligonė mirė po operacijos issivyscius infekcinei komplikacijai ir dauginiam organų nepakankamumui. Vienai B grupės ligonei defekto panaikinti nepavyko, dar vienai pacientei po procedūros liko nedidelis nuosrūvis tarp priesirdžių. Komplikacijų nepatyrė daugiau B grupės ligonių negu A grupės (atitinkamai 91,4 % ir 59,67 %, p < 0,05). Sunkių komplikacijų issivystė tik chirurginiu būdu gydytiems ligoniams. B grupės ligonių hospitalizacijos trukmė buvo statistiskai reiksmingai mažesnė negu A grupės (atitinkamai 4,4 ± 2,6 ir 16,7 ± 16,6 paros, p < 0,0001). Isvados: Ligoniams, kuriems priesirdžių pertvaros defektas uždaromas perkateteriniu būdu, issivysto mažiau ankstyvųjų pooperacinių komplikacijų ir jų hospitalizacijos laikas trumpesnis. Po chirurginės priesirdžių pertvaros defekto korekcijos atsiradusios ankstyvosios pooperacinės komplikacijos sietinos su buvusiu triburio vožtuvo nesandarumu. Reiksminiai žodžiai: įgimtos sirdies ydos, priesirdžių pertvaros defektas, chirurgija, perkateterinis uždarymas Comparison of early results and complications in transcatheter and surgical closure of secundum atrial septal defect Lina Gumbienė 1 , Vytautas Juknevicius 2 , Valdas Bilkis 1 , Virgilijus Tarutis 1 , Diana Zakaraitė 1 , Rimantas Karalius 1 , Giedrė Nogienė 1 , Alicija Dranenkienė 1 1 Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: Lina.Gumbiene@santa.lt 2 Vilnius University Faculty of Medicine Objective: To compare early results and complications in transcatheter and surgical closure of the secundum atrial septal defect (ASD). Patients and methods: rectal prolapse, rectal cancer, faecal incontinence, Altemeyer operation Results: Sixty-two patients underwent surgical correction (Group A), 35 patients underwent transcatheter ASD closure with Amplatzer septal occluder (Group B). The mean age in Group A was 36.14 (13–71) years, in Group B 40,51 (14–72) years. One patient in Group A died because of postoperative infection, heart and renal failure. In Group B, the procedure was unsuccessful in one patent, and residual shunt was found in one patient. The percentage of patients without complications was higher in Group B (91.4% versus 59.7% in Group A, p < 0.05). Severe complications were diagnosed only in the surgical (A) group. The mean length of hospital stay was shorter in Group B (4.4 ± 2.64 days) compared with Group A (16.69 ± 16.55 days, p < 0.0001). Conclusions: The lower rate of early complications and a shorter hospital stay were observed in the transcatheter atrial septal defect closure group. More frequent complications after surgery could have been caused by the insufficiency of the tricuspid valve. Key words: congenital heart disease, atrial septal defect, surgery, transcatheter closure

Giedrė Semetienė, Eglė Gatelienė, Giedrius Uždavinys Vilniaus universiteto ligoninės Sirdies ir kraujagyslių ligų klinikos Sirdies chirurgijos centras, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius Vilniaus universiteto Sirdies chirurgijos centras El pastas: egleu@yahoo.com Pooperacinis mediastinitas po aortokoronarinių jungcių operacijų – reta, bet labai grėsminga komplikacija, lemianti didelį mirstamumą, sudėtingą gydymą, daugybe papildomų chirurginių procedūrų, ilgą gydymo stacionare laiką, keliolika kartų isaugusias gydymo islaidas. Siuolaikiniai gydymo metodai ne visada duoda norimą poveikį, todėl kartais pravartu prisiminti ir seniai pamirstus, bet kartais labai veiksmingus gydymo metodus. Siame straipsnyje nagrinėjame ligonio, sergancio isemine sirdies liga, kuriai būdingas isplites visų vainikinių arterijų pažeidimas, klinikinį atvejį. Po operacijos, kurios metu suformuotos 5 apeinamosios aortokoronarinės jungtys, pacientui issivystė pūlinis mediastinitas, kurį net 8 mėnesius teko gydyti stacionare. Žaizdai sugijus antriniu būdu, krūtinėje, pjūvio vietoje, isliko fistulė, kuri neužgijo dar vienerius metus. Tik pritaikius gydymą stafilokokiniu anatoksinu, fistule pavyko sugydyti per 2 mėnesius. Siuolaikinėje sirdies chirurgijos praktikoje beveik nebenaudojamas gydymo metodas – imunizacija stafilokokiniu anatoksinu – galėtų būti puiki alternatyva, kai tradiciniai gydymo metodai negelbsti. Reiksminiai žodžiai: mediastinitas, stafilokokinis anatoksinas, imunizacija. Staphylococcal anatoxin in treatment of surgical wounds: case report Giedrė Semetienė, Eglė Gatelienė, Giedrius Uždavinys Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Centre of Cardiac Surgery, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania Vilniaus universiteto Sirdies chirurgijos centras E-mail: egleu@yahoo.com Postoperative mediastinitis after coronary artery by-pass grafting operations is a rare but threatening complication, causing a high mortality, complicated treatment with a number of additional surgical procedures, long in-hospital stay, several times higher treatment costs. The modern methods of treatment not always enable to achieve desirable results, that is why sometimes it is reasonable to think of old and even forgotten methods of treatment, which might be highly effective in some cases. We present a case of a patient ill with coronary artery disease and three-vessel pathology, who underwent a coronary artery by-pass grafting operation (5 grafts) in our clinic and developed a postoperative complication – mediastinitis, which needed 8 months of in-hospital stay. The patient was discharged from the hospital with a sternal fistula, which persisted for 12 months more despite the complex treatment. Only treatment with staphylococcal anatoxin enabled a closure of the fistula within 2 months. Immunization with staphylococcal anatoxin – the method that is no longer used in modern cardiac surgery – might be a perfect alternative when standard treatment fails. Key words: mediastinitis, staphylococcal anatoxin, imunization.

Ieva Martinaitytė 1 , Jonas Pivoriūnas 1 , Jonas Jurgaitis 2, 3 , Marius Paskonis 2, 3 Anatolij Ostapenka 2, 3 , Kestutis Strupas 2 1 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Ciurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius 2 Gastroenterologijos, urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Vilniaus universiteto ligoninė Santariskių klinikos, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius 3 Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariskių g. 1, LT-08660 Vilnius El pastas: jonas.jurgaitis@santa.lt Potrauminė blužnies pseudocista – tai labai reta dėl uždaros pilvo traumos issivystanti blužnies plysimo komplikacija, pasireiskianti tik 1 % pacientų, patyrusių uždarą pilvo traumą. Ligos simptomatika pasireiskia praėjus ilgam laikotarpiui po traumos, todėl yra sunku nustatyti blužnies pseudocistos etiologiją. Siame straipsnyje pristatomas klinikinis potrauminės blužnies pseudocistos atvejis ir aptariama chirurginio gydymo taktika. Reiksminiai žodžiai: potrauminis blužnies sužalojimas, blužnies pseudocista, blužnies pseudocistos gydymas. Post-traumatic splenic pseudocyst: case report and review of the literature Ieva Martinaitytė 1 , Jonas Pivoriūnas 1 , Jonas Jurgaitis 2, 3 , Marius Paskonis 2, 3 Anatolij Ostapenka 2, 3 , Kestutis Strupas 2 1 Faculty of Medicine, Vilnius University, M. K. Ciurlionio str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania 2 Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery, Vilnius University Hospital “Santariskių Klinikos”, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 3 Institute of Oncology, Vilnius University, Santariskių str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania El pastas: jonas.jurgaitis@santa.lt The post-traumatic pseudocyst is a very rare complication of the spleen rupture after blunt abdominal trauma. It is known to occur only to 1% of patients who had undergone such blunt abdominal trauma. The symptoms of the disease are reported to develop after a long post-traumatic period, thus the etiology of the pseudocyst of the spleen is hard to reveal. The aim of this paper is to present a case of the post-traumatic pseudocyst of the spleen and to discuss the strategy of the surgical management. Keywords: post-traumatic spleen injury, splenic pseudocyst, management of splenic pseudocyst.

Ausra Cerniauskienė, Feliksas Jankevicius Vilniaus universiteto ligoninės Santariskių klinikų Urologijos centras, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El pastas: ausra.cerniauskiene@santa.lt Darbo tikslas – parinkti ir pagrįsti slapimo nelaikymo simptomų ir gyvenimo kokybės klausimynus, vertinant moterų slapimo nelaikymo paplitimą, nustatant jo rūsį, įtaką moters gyvenimo kokybei, ir panaudoti juos sios ligos diagnostikai, gydymui, rezultatams po operacijos įvertinti. Isanalizuoti literatūroje pateikti Europos urologų asociacijos, treciojo tarptautinio slapimo nelaikymo pasitarimo 2004 metų rekomenduojami klausimynai slapimo nelaikymo simptomams ir gyvenimo kokybei įvertinti. Issiaiskinti sių klausimynų pranasumai ir trūkumai. Pasirinktos trumposios formos dviejų klausimynų: slapimo ir lyties organų ligų sukelto neigiamo poveikio apraso (UDI-6 – Urogenital Distress Inventory) ir slapimo nelaikymo poveikio klausimyno (IIQ-7 – Incontinence Impact Questionnaire). UDI-6 klausimynas padeda nustatyti slapimo nelaikymo simptomus, IIQ-7 – analizuoti slapimo nelaikymo poveikį gyvenimo kokybei. Sių klausimynų struktūra, forma ir turinys logiski. Jie trumpi, papildo vienas kitą. Klausimynų analizė ir įvertinimas parodė, kad jie gerai parengti, detalūs ir patikimi. Sie klausimynai suprantami ir gali būti taikomi tirti Lietuvos pacientėms. Literatūros duomenimis, siais klausimynais moterims lengva naudotis, jie yra patikimi ir juos galima pateikti kaip moterų slapimo nelaikymo simptomų ir poveikio gyvenimo kokybei įvertinimo priemone. Jie padės nustatyti moterų slapimo nelaikymo simptomus, slapimo nelaikymo rūsis, įtaką gyvenimo kokybei ir bus naudingi skiriant gydymą, stebint tokias pacientes po operacijos įvairioje klinikinėje aplinkoje, tiriant sios ligos paplitimą Lietuvoje. Pagrindiniai žodžiai: slapimo nelaikymas, gyvenimo kokybė, klausimynai Questionnaires for the diagnostics and treatment of female urinary incontinence and the quality of life assessment Ausra Cerniauskienė, Feliksas Jankevicius Centre of Urology, Santariskių Clinics, Vilnius University Hospital, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: ausra.cerniauskiene@santa.lt The purpose of the study was to justify the selection of the questionnaires on female urinary incontinence symptoms and quality of life and women’s quality of life and to use the questionnaires in incontinence diagnostics, treatment, and assessment of post-operative results. The questionnaires for the assessment of the urinary incontinence symptoms and quality of life, recommended by the European association of urology and the International Consultation on Incontinence 2004, have been examined. Upon studing both the advantages and drawbacks, two questionnaires have been selected: UDIž6 Urogenital Distress Inventory Short Form and IIQ-7 Incontinence Impact Questionnaire Short Form. The UDI-6 questionnaire helps clarify the urinary incontinence symptoms, while the IIQ-7 questionnaire assists the analysis of the effect of urinary incontinence on quality of life. The questionnaires are logical in their structure, form and content. Both questionnaires are short and complement each other. An analysis has show that the questionnaires are well-compiled, detailed and reliable; they are understandable and can be adapted to the inverstigation of patients in Lithuania. According to the literature, the questionnaires can be readily used by women, they are reliable and can be presented as a tool for assessing the symptoms of urinary incontinence in women and the impact of the symptoms upon their quality of life. The questionnaires will be helpful for determining the symptoms and types of female urinary incontinence, assessing the related diostress, administering medical treatment, monitoring post-opretive patients in different clinical environments, and studying the prevalence of the disease in Lithuania. Key words: urinary incontinence, quality of life, questionnaires

Audrius Andrijauskas 1 , Juozas Ivaskevicius 1 , Manvilius Kocius 2 , Narūnas Porvaneckas 2 , Darius Cincikas 1 , Jeugenija Olsevska 1 1 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika, Siltnamių g. 29 LT-04130 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Siltnamių g. 29 LT-04130 Vilnius El pastas: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Kontroliuojama hipotenzinė anestezija jau ilgą laiką taikoma siekiant sumažinti kraujo netektį ir kraujo perpylimo poreikį. Be to, sumažinus arterinį kraujo spaudimą, pagerėja operavimo sąlygos („sausas operacinis laukas“). Atsiranda galimybė sumažinti isorinį mechaninį spaudimą, taikomą operuojamos galūnės kraujotakai sustabdyti atliekant kelio sąnario endoprotezavimą, arba net visai jo netaikyti. Siuolaikiniai metodai grindžiami įvairiais valdomą hipotenziją sukelianciais veiksniais, kaip pavyzdžiui, tai gali būti (a) kraujagysles pleciantys vaistai, (b) centrinė simpatinė blokada ir (c) stiprų kardiodepresinį-vazopleginį poveikį turintys inhaliaciniai anestetikai. Taikant hipotenzine anesteziją, didžiausią rūpestį kelia paciento saugumo užtikrinimas. Ypatingą pavojų kelia „nebyli“ organų isemija dėl nepakankamo jų aprūpinimo krauju, nes ji gali sutrikdyti audinių ir organų funkciją ar net sukelti žūtį. Taigi, užtikrinant metodo saugumą lemiama reiksmė tenka efektyvaus cirkuliuojancio tūrio (normovolemijos) palaikymui arterinės hipotenzijos sąlygomis. Deja, iki siol nėra paprasto, patikimo ir veiksmingo metodo, kuris leistų užtikrinti sią ypac svarbią paciento saugumo sąlygą. Tradicinius kraujotakos optimizavimo metodus siuo metu keicia skyscių terapijos metodai, grindžiami į tikslą nukreiptų priemonių taikymo koncepcija. Remdamiesi sia koncepcija autoriai sukūrė klinikinį TNP algoritmą, kuris skirtas normovolemijai užtikrinti, atliekant kelio ir klubo sanario planinį endoprotezavimą hipotenzinės anestezijos sąlygomis. Algoritmas pateikiamas kartu su svarbiausių hemodinamikos parametrų taikymo ir klinikinio interpretavimo ypatumų apžvalga. Reiksminiai žodžiai: hemodinamika, į tikslą nukreipta skyscių terapija, skysciai, transfuzija, algoritmas Hypotensive anaesthesia in total hip and knee arthroplasty: algorithm for the goal-directed fluid management Audrius Andrijauskas 1 , Juozas Ivaskevicius 1 , Manvilius Kocius 2 , Narūnas Porvaneckas 2 , Darius Cincikas 1 , Jeugenija Olsevska 1 1 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Siltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedics, Traumatology, Plastic and Reconstructive Surgery, Siltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania E-mail: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Hypotensive anaesthesia is a technique that deploys the controlled reduction of mean arterial pressure. It has been used for decades to reduce intraoperative blood loss and related blood transfusions, also to ensure the ‘dry operating field’ and minimize the tourniquet inflation pressure in patients undergoing total hip (THA) and knee (TKA) arthroplasty. Hypotensive anesthesia can be achieved in different ways such as (a) by decreasing cardiac output with vasodilatory agents, (b) inducing the sympathetic block by spinal and/or epidural anaesthesia, and/or (c) by using potent anesthetic gases in general anaesthesia. The major concern in the method’s clinical applicability is the patient’s safety. Inherent risks related to hypotensive anaesthesia are mainly associated with the concern of occult tissue hypoperfusion resulting from inadequately compensated relative hypovolemia. Therefore, maintaining an effective circulating volume (normovolemia) is crucial for the safe management of controlled arterial hypotension. However, the lack of a simple, reliable and effective method for the guidance of appropriate measures is an ongoing deficiency. Conventional strategies aiming to establish, monitor and maintain normovolemia are currently replaced by the goal-directed management (GDM) in fluid therapy. It has already become a standard of care in selected patients such as those undergoing major abdominal surgery. On the basis of goal-directed fluid management, authors have developed a GDM algorithm for the optimization of fluid status, aiming to secure normovolemia during hypotensive anaesthesia. The new algorithm is highlighted along with a review of related issues of its clinical application. Key words: hemodynamics, goal-directed-management, fluid, transfusion, algorithm

Kastė Mateikaitė 1 , Paulius Žeromskas 2 , Kestutis Strupas 2 1 Vilnius universiteto Medicinos fakultetas, M.K.Ciurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Santariskių klinikų Gastroenterologijos, urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El pastas: kaste.mateikaite@gmail.com Ogilvie sindromas – tai reta sunki būklė, atsirandanti dėl sutrikusios storosios žarnos parasimpatinės inervacijos. Jai būdingas ūmus ir smarkus storosios žarnos issiplėtimas be mechaninės obstrukcijos. Sis sindromas dažnai pasitaiko kritinių būklių pacientams. Pateikiame storosios žarnos ūminės tariamosios obstrukcijos klinikinį atvejį, kuris pasitaikė nevaikstanciam, issėtine skleroze serganciam slaugos namų pacientui. Tiesinė pilvo rentgenograma leido įtarti laisvą orą po diafragmos kupolu, todėl buvo atlikta laparotomija. Žarnyno perforacijos nebuvo, taciau rasta issiplėtusi storoji žarna. Ketvirtą pooperacine parą pacientas buvo israsytas is ligoninės, rekomenduotas agresyvesnis obstipacijų gydymas ir prevencija. Konservatyvus gydymas ar invazinė dekompresija dažnai yra veiksmingi metodai. Jeigu Ogilvie sindromas diagnozuojamas ir gydomas per vėlai, ligonis gali mirti dėl perforacinio peritonito. Pagrindiniai žodžiai: storoji žarna, Ogilvie sindromas, storosios žarnos tariamoji obstrukcija, obstipacijos Ogilvie’s syndrome: case report Kastė Mateikaitė 1 , Paulius Žeromskas 2 , Kestutis Strupas 2 1 Vilnius University Faculty of Medicine, M.K. Ciurlionio 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania 2 Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery, Vilnius University Hospital Santariskių Klinikos, Santariskių 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: kaste.mateikaite@gmail.com Ogilvie’s syndrome is a rare but serious condition caused by parasympathetic dysfunction of large bowel. It is characterized by acute and massive colon distension without mechanical obstruction. This syndrome most often appears as a complication of other clinical conditions. We present a case of acute colonic pseudo-obstruction occurring in constipated bedridden, male nursing home resident with multiple sclerosis. Free air trapped in the subdiaphragmatic locations was suspected in plain abdominal radiogram and the laparotomy was performed. No intestinal perforation was found. Massively distended colon was observed. The patient was discharged at the fourth postoperative day and more aggressive prevention and treatment of constipation was recommended. In conclusion, early treatment with expectant management or invasive decompression is often successful. However, this condition can be fatal, if diagnose and treatment are delayed. Keywords: large bowel, Ogilvie’s syndrome, colonic pseudo-obstruction, constipation

Audrius Andrijauskas 1 , Juozas Ivaskevicius 1 , Manvilius Kocius 2 , Narūnas Porvaneckas 2 , Jekaterina Romanovienė 1 , Sergej Anisko 1 1 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika, Siltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Siltnamių g. 29 LT-04130 Vilnius El pastas: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Įvadas Literatūroje randama skirtingų duomenų apie transfuzijų dažnį tai paciai chirurginių pacientų kategorijai. Įvairove lemia gausa objektyvių ir subjektyvių veiksnių, nuo kurių priklauso kraujo netekimas, anemijos toleravimas ir transfuzijos sprendimo priėmimas. Teigiama, kad nenaudojant vienodų institucinių standartų, vyrauja transfuzijos sprendimo priėmimo taktikos įvairovė, t. y. pasireiskia didelė žmogiskojo veiksnio įtaka. Be to, sis subjektyvus veiksnys gali turėti reiksmingą įtaką operacijos traumiskumui ir kraujo netekimui, tuo irgi veikdamas transfuzijų dažnį. Tikslas Sio retrospektyvaus tyrimo tikslas – netiesiogiai įvertinti sumine žmogiskojo veiksnio įtaką operacijos traumiskumui ir transfuzijos sprendimo priėmimui, palyginant transfuzijų dažnį ligoniams, operuotiems trijų pagal kvalifikaciją lygiavercių chirurgų ir anesteziologų komandų. Metodai Tyrimas apėmė visas planines kelio ir klubo sąnarių artroplastikas, atliktas tyrime dalyvavusių trijų chirurgų ir anesteziologų komandų per pirmus 2005 ir 2007 metų ketvircius. Pagal chirurgine-anesteziologine komandą tiriamieji suskirstyti į tris grupes, pagal operacijos tipą – į du pogrupius ir pagal priesoperacine hemoglobino koncentraciją – į tris pogrupius. Atliktas tarpgrupinis transfuzijų dažnio palyginimas. Rezultatai 2007 m. bendras transfuzijų atlikimo dažnis reiksmingai sumažėjo, palyginti su 2005 m. (p ≤ 0,05), taciau reiksmingo skirtumo tarp chirurgų ir anesteziologų komandų nenustatyta (p > 0,05). Atmetus 2005 m. duomenis, reiksmingo skirtumo tarp grupių irgi nerasta (p > 0,05). Didžiausią operacijų skaicių turėjusioje grupėje transfuzijų dažnis prilygo mažiausią operacijų skaicių turėjusiai grupei. Visose grupėse dažniausiai transfuzijos buvo atliekamos, kai pries operaciją Hb yra 100–130 g/l. Isvados Žmogiskojo veiksnio įtaka buvo minimali ir nesukėlė didesnio transfuzijų dažnio skirtumo pacientams, kuriuos gydė skirtingos, bet pagal kvalifikaciją lygiavertės chirurgų ir anesteziologų komandos, nors ir nebuvo taikomi vienodi instituciniai standartai priimant transfuzijos sprendimus. Taip pat paneigta hipotezė (mitas), kad daugiau operacijų atliekancio chirurgo pacientams atliekama mažiau transfuzijų. Reiksminiai žodžiai: anemija, kraujas, didelė ortopedinė operacija, transfuzija, chirurgas Frequency of perioperative transfusions in elective total hip and knee arthroplasty: the influence of the human factor Audrius Andrijauskas 1 , Juozas Ivaskevicius 1 , Manvilius Kocius 2 , Narūnas Porvaneckas 2 , Jekaterina Romanovienė 1 , Sergej Anisko 1 1 Vilnius University Hospital "Santariskių Clinics", Center of Hepatology, Gastroenterology and Dietology, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University Hospital "Santariskių Clinics", Central Branch, III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania E-mail: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Background Institutional practice guidelines and algorithms are conventionally used to unify decision-making in transfusion. Othervise, a high variablity in individual strategies should be expected. Objective The purpose of this retrospective study was to investigate the variability in transfusion frequency among surgical-anaesthetic teams before introduction of local guidelines for transfusion decision-making at our institution. More specifically, the influence of the human factor on the frequency of perioperative transfusions was investigated. Methods The frequency of transfusions was studied among three groups of elective THA and TKA patients who were operated on and managed perioperatively by three surgical-anaesthetic teams lead by physicians with a similar expertise. The groups were also stratified according to the type of surgery and preoperative hemoglobin. Authors assumed that different frequency of perioperative transfusions among the corresponding sub-groups reflects the varying influence of the human factor. Considering surgeon and anaesthestist as one and the investigation to cover the whole hospital stay, the study was supposed to evaluate the influence of the human factor that affects both surgical trauma and transfusion decision-making. All cases of elective THA and TKA made over two 3-month periods in 2005 and 2007 were analysed retrospectively. Results There was no statistically significant difference in the frequency of transfusions among the groups. The hypothesis that, in the same preoperative hemoglobin group, transfusion frequency is lower in patients who are treated by a team that makes more surgeries has not been proven. Conclusions The influence of the human factor on the frequency of perioperative transfusions was minimal in patients perioperatively treated by surgical-anaesthetic teams lead by physicians with a similar expertise. Key words: anemia, blood, major orthopaedic surgery, transfusion, surgeon

Narimantas Evaldas Samalavicius 1, 2 , Giedrė Rudinskaitė 2 , Alfredas Kilius 2 , Artur Meckovski 2 1 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, seimos medicinos ir onkologijos klinika, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius 2 Vilniaus Universiteto Onkologijos instituto, Chirurgijos klinika, Santariskių g. 1, LT-08660 Vilnius El pastas: narimantas.samalavic ius@loc.lt Darbo tikslas Surinkti ir isanalizuoti duomenis apie laparoskopines storosios žarnos operacijas, atliktas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinikoje nuo 2006 m. vasario 23 d. iki 2008 m. liepos 23 d Ligoniai ir metodai Minėtu laikotarpiu Vilniaus universiteto Onkologijos institute atliktos 47 laparoskopinės operacijos dėl storosios žarnos patologijos. Operuoti 23 vyrai ir 15 moterų, amžius nuo 22 iki 82 metų, vidurkis 65 metai. Laparoskopiskai pradėtos is viso 49 operacijos, 2 operacijos konvertuotos į atvirąsias (konversijų procentas 4,1% ligonių). 42 operuoti dėl piktybinių ligų, 5 – dėl kitų ligų. Is 42 ligonių, operuotų dėl piktybinių ligų, 3 (7,1%) buvo 0 stadijos, 5 (11,9%) – I stadijos, 17 (40,5%) – II stadijos, 8 (19%) – III stadijos ir 9 (21,4%) – IV stadijos vėžys. Kiti 5 ligoniai operuoti dėl seiminės polipozės (1), opinio kolito (1), riestinės žarnos divertikulito ir striktūros (1), tiesiosios žarnos tubuloviliozinės adenomos (2). Atlikta 12 abdominoperinealinių tiesiosios žarnos rezekcijų, 14 tiesiosios žarnos rezekcijų su daline TME, 4 tiesiosios žarnos rezekcijos su visiska TME ir ileostomija, 9 riestinės gaubtinės žarnos dalies rezekcijos, 1 rektosigminė rezekcija, 2 desinės hemikolektomijos, 2 rekonstrukcinės proktokolektomijos, 2 subtotalinės kolektomijos su ileorektostomija ir 1 laparoskopinė polipektomija. 16 (38,1%) operacijų atliktos tik laparoskopiskai, o 26 (61,9%) – laparoskopiskai asistuojant ranka. Operacijos truko nuo 50 minucių iki 7 valandų 30 minucių, vidutiniskai 2 valandas ir 54 minutes. Rezultatai Bendra hospitalizacijos trukmė buvo 8–26 dienos, vidutiniskai 14 dienų, pooperacinė hospitalizacijos trukmė buvo 4–20 dienų, vidutiniskai 10 dienų. Pooperacinė eiga komplikavosi 13 (27,7%) pacientų, is kurių dėl komplikacijų buvo peroperuoti 2 (4,3%). Komplikacijos buvo tokios: eventeracija (2 pacientams, jie buvo peroperuoti), žaizdos infekcija (4), pilvo sienos flegmona (1), pilvo ertmės infiltratas (1), slapimo susilaikymas (3), plaucių uždegimas (1), ūminis sirdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumas (1). Pooperaciniuose preparatuose rasta nuo 2 iki 71 limfmazgio, vidutiniskai 14 limfmazgių. Isvados Vilniaus universiteto Onkologijos institute 2006 02 23–2008 07 23 buvo įvaldyta laparoskopinė storosios žarnos chirurgija. Pirmoji patirtis parodė, kad ji saugi ir palyginama su atvirąja chirurgija. Vėlyviems rezultatams įvertinti pooperacinio stebėjimo laikas dar yra per trumpas. Reiksminiai žodžiai: storosios žarnos vėžys, laparoskopinė chirurgija, komplikacijos Laparoscopic colorectal surgery at the Oncology Institute of Vilnius University Narimantas Evaldas Samalavicius 1, 2 , Giedrė Rudinskaitė 2 , Alfredas Kilius 2 , Artur Meckovski 2 1 Medical Faculty of Vilnius Univerity, Clinic of Internal, Family Medicine and Oncology, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 2 Oncology Insitute of Vilnius University, Clinic of Surgery, Santariskių str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: narimantas.samalavic ius@loc.lt Objective The study was aimed to analyse data on laparoscopic colorectal surgery performed at the Oncology Institute of Vilnius University during the period 23 02 2006 to 23 07 2008. Patients and methods During the above-mentioned period, a total of 47 patients were operated on laparoscopically for colorectal disorders, of them 23 were males and 15 females aged 22 to 82 years, mean 65 years. From 49 attempted laparoscopic surgeries, 2 were converted into open (conversion rate 4.1%). 42 were operated on for malignancies: for stage 0 – 3 (7.1%), stage I – 5 (11.9%), stage II – 17 (40.5%), stage III – 8 (19%) and stage IV – 9 (21.4%). The rest 5 patients were operated for benign conditions: familial polyposis (1), ulcerative colitis (1), diverticular disease (1) and tubulovillous rectal adenoma (2). 12 underwent abdominoperineal resections, 14 – partial total mesorectal excision, 4 total mesorectal excision with ileostomy, 9 sigmoid resections, 1 rectosigmoid resection, 2 right hemicolectomies, 2 restorative proctocolectomies (ileoanal J pouch), 2 subtotal colectomies with ileostomy and 1 polypectomy from descending colon. 16 (38.1%) were straight laparoscopic procedures, and 26 (61.9%) were hand-asisted laparoscopic surgeries. Operating time ranged from 50 minutes to 7 hours 30 minutes, meane 2 hours 54 minutes. Results Median hospital stay was 14 days, range 8–26, postoperative stay was 10 days, range 4–20. The postoperative course was complicated in 13 (27.7%) cases: eventeration in 2 patients (they underwent reoperation, reoperation rate 4.3%), wound infection in 4, urinary retention in 3, phlegmon of the abdominal wall in 1, intraabdominal infiltratus in 1, pneumonia in 1 and acute cardiovascular insufficienty in 1. In postoperative specimens, the mean lymph node harvest was 14, range 2–71. Conclusion At the Oncology Institute of Vilnius University, during the period from 23 02 2006 to 23 07 2008, laparoscopic colorectal surgery was implemented successfully. It was safe and comparable to open surgery. To evaluate the long-term outcome, the above period of observation is not sufficient. Keywords: colorectal cancer, laparoscopic surgery, complications

Giedrė Rudinskaitė 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 2 , Renatas Tikuisis 3 1, 2 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Abdominalinės ir bendrosios chirurgijos ir onkologijos skyrius, Santariskių g. 1, LT-08660 Vilnius 3 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Intensyviosios terapijos ir anesteziologijos skyrius, Santariskių g. 1, LT-08660 Vilnius El pastas: grudinsk@yahoo.com Nors minimaliai invaziniu būdu operuojama daugelis neonkologinių ligų, laparoskopinės kolorektalinio vėžio chirurgijos pripažinimas yra daug mažesnis. Priežastis buvo tokie veiksniai kaip operacijos technikos sudėtingumas, kaina, operacijos trukmė, ilga mokymosi kreivė ir rūpestis onkologiniu saugumu. Chirurgų bendruomenei užtruko daugiau nei desimt metų įteisinti laparoskopinį kolorektalinio vėžio gydymo metodą: jis yra saugus, pacientams užtikrina visus laparoskopinės chirurgijos pranasumus. Duomenys taip pat parodė, kad isgyvenamumas po laparoskopinės ir laparotominės gaubtinės žarnos vėžio rezekcijos nesiskiria. Tyrimai, nagrinėjantys isgyvenamumą po tiesiosios žarnos vėžio laparoskopinės rezekcijos, buvo pradėti vėliau ir 5 metų isgyvenamumo rezultatai dar negauti. Sioje apžvalgoje pateikiami iki siol gauti ir metaanalizės būdu isnagrinėti kolorektalinio vėžio laparoskopinių operacijų rezultatai Reiksminiai žodžiai: gaubtinės žarnos vėžys, tiesiosios žarnos vėžys, laparoskopinė rezekcija A comparison of laparoscopic and open colorectal cancer surgery Giedrė Rudinskaitė 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 2 , Renatas Tikuisis 3 1, 2 Abdominal and General Surgical Oncology Department, Institute of Oncology, University of Vilnius, Santariskiu str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania 3 Intensive Care and Anestesiology Department, Institute of Oncology, University of Vilnius, Santariskių str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: grudinsk@yahoo.com Although minimally invasive surgery has been accepted for a variety of disorders, laparoscopic resection of colorectal cancer surgery gained much less acceptance. The reasons were the factors such as technical complexity, cost, duration of surgery, the long learning curve and concerns about oncologic safety. It took the surgical community more than a decade to admit that the laparoscopic optikon for colorectal cancer is legitimate: it is safe, and it provides the patients with the advantages of minimally invasive surgery. Data indicate that there are no oncologic differences between laparoscopic and open resections for the treatment of primary colon cancer. Initiated later than for colon cancer, the 5-year survival evaluation of the use of laparoscopy in rectal cancer is still ongoing. This review presents recently published metaanalyses of colorectal cancer laparoscopic surgery. Keywords: cancer of colon, rectal cancer, laparoscopic resection

Tomas Poskus 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 2 1 Vilniaus universiteto ligoninės Santariskių klinikų Centro filialo 3-iasis pilvo chirurgijos skyrius, Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariskių g. 1, LT-08660 Vilnius El pastas: toshcus@yahoo.com Tikslas Įvertinti vėlyvuosius rezultatus po uždarosios hemoroidektomijos. Ligoniai ir metodai Vėlyvieji rezultatai buvo įvertinti ligoniams, nuo 2002 metų liepos iki 2005 metų balandžio operuotiems nuo hemorojaus Vilniaus universitetinės ligoninės Santariskių klinikų Centro filiale. Duomenys buvo perspektyviai registruojami, skaiciuojant ligonių amžių, lytį, gydymo ligoninėje trukme, registruojant pooperacines komplikacijas. Ligoniai buvo apklausti anketiniu būdu, o neatsakiusieji į nusiųstą anketą – telefonu. Buvo teiraujamasi apie ligonių jausto skausmo intensyvumą operacijos metu ir po jos, skausmui malsinti vartotus vaistus, žaizdų gijimą po operacijos, ismatų nelaikymo laipsnį, grįžimą į darbą, hemorojaus pasikartojimą ir tolesnį gydymą. Mums buvo svarbiausia ligonio operacijos įvertinimas ir tai, ar ligonis rekomenduotų operaciją savo artimiesiems, jei reikėtų. Duomenis skaiciavome Microsoft Excel programa, o statistinius grupių skirtumus – Epi Info programa. Grupių duomenys smarkiai skyrėsi, kai p buvo mažiau kaip 0,05. Rezultatai Apklausti pavyko 178 ligonius is 285 (62,5%), praėjus vidutiniskai 39 (27–57) mėnesiams po operacijos. 90 ligonių (50,6%) operaciją vertino labai gerai, 62 ligoniai (34,8%) – gerai, 20 ligonių (11,2%) – patenkinamai ir 6 ligoniai (3,3%) – blogai. 136 ligoniai (76,4%) rekomenduotų tokią pat operaciją savo artimiesiems, 36 (20,2%) – galbūt rekomenduotų ir 6 (3,3%) – nerekomenduotų. Isvados 66,3% ligonių nereikėjo papildomai gydyti nuo hemorojaus ir tik keturis ligonius (2,3%) teko operuoti pakartotinai. Ligoniai, kuriems atsirado isangės ligos simptomų, dažniausiai skundėsi besikartojanciais perianalinės trombozės simptomais ir kraujavimu. Skausmas po operacijos trims ketvirtadaliams ligonių buvo vidutinio stiprumo ar stiprus ir 75% ligonių užtruko ne ilgiau kaip dvi savaites. Ketvirtadaliui pacientų procedūra operacinėje buvo nemaloni ir skausminga, todėl pries sukeldami užpakalinio tarpvietės bloko nejautrą rekomenduojame naudoti intravenine sedaciją midazolamu ir petidinu, nes tai labai sumažina paciento diskomfortą suleidžiant vaistus. Mūsų tirtos populiacijos 31% pacientų buvo nedidelio laipsnio ismatų laikymo sutrikimų. Po vidinės sfinkterotomijos ir hemoroidektomijos ismatų nelaikymu skundėsi 17% pacientų, taciau didesnio laipsnio ismatų nelaikymas pasitaiko beveik isimtinai sioje grupėje, ir tai statistiskai reiksminga (p < 0,01). Pagrindiniai žodžiai: hemorojus, ismatų nelaikymas, klausimynas Late results of closed haemorrhoidectomy Tomas Poskus 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 2 1 Vilnius University Hospital "Santariskių Clinics", Central Branch, III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University, Institute of Oncology, Clinic of Surgery, Santariskių str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: toshcus@yahoo.com Objective To evaluate the distant results of closed haemorrhoidectomy. Patients and methods Distant results were evaluated in patients operated on by closed haemorrhoidectomy for haemorrhoidal disease in the Department of Surgery of Vilnius University Hospital "Santariskių Clinics" Central Branch from July 2002 to April 2005. Data on the patients were collected prospectively, taking into account their demographic characteristics, duration of hospital stay, postoperative complications. Patients were sent a questionnaire form, and the non-responders were interviewed over the phone. The data were collected using Microsoft Excel statistical differences were calculated using EpiInfo software. Differences were statistically significant, if the p value was less than 0.05. Results Of 285, 178 patients (62.5%) responded to the questionnaire on average 39 months (3 years and 3 months) after the operation (range, 27–57 months). 90 patients (50.6%) rated their operation as very good, 62 patients (34.8%) as good, 20 patients (11.2%) as satisfactory and 6 patients (3.3%) as bad. 136 patients (76.4%) would definitely recommend the same surgery to their relaives if needed; 36 (20.2%) would probably recommend; and 6 (3.3%) would not recommend. Conclusions 66.3% of patients did not require any treatment for perianal problems, and only 4 patients (2.3%) underwent repeated haemorrhoidectomy. In 75% of patients, pain was severe after the operation and lasted up to two weeks. Induction of posterior perineal block was unpleasant and painful in 25% of patients, and we recommend routine intravenous perioperative sedation. Symptoms of fecal incontinence were experienced by 31% of patients, mostly of minor degree. 17% of patients after internal sphincterotomy and haemorrhoidectomy experienced fecal incontinence, but medium grade incontinence was observed statistically significantly more often in this group as compared with the haemorrhoidectomy group. Key words: haemorrhoidal disease, incontinence, questionnaire

Saulius Vosylius Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika, Vilniaus universitetas, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius El paštas: saulius.vosylius@gmail.com Įvadas / tikslas Sepsio diagnostika visada buvo diskusijų objektas. Anksti patvirtinta diagnozė ir pradėtas gydymas yra labai svarbūs sepsiu sergantiems kritinių būklių pacientams. Metodai Sepsio diagnostikos kriterijai ir su juo susijusios būklės yra nepakankamai aiškiai apibūdinamos. Tarptautinė intensyviosios terapijos draugijų sutarimo konferencija 1991 metais pasiūlė, o vėliau 2001 metais papildė sepsio ir su juo susijusių būklių diagnostikos rodiklius. Rezultatai Infekcija pasireiškia patologiniu procesu patogeniniams mikroorganizmams patekus į normaliai sterilius audinius, ertmes ar skysčius. Sepsis diagnozuojamas nustačius sisteminio uždegimo atsako simptomus, susijusius su kliniškai aiškia infekcija. Sepsiui būdingi klinikiniai simptomai yra nespecifiniai infekcijai. Diagnozei patvirtinti ir paciento būklės kitimui įvertinti būtina naudoti kriterijų derinius. Sepsio diagnozė, pagrįsta klinikiniais kriterijais, patvirtinama laboratoriniais ir mikrobiologiniais tyrimais. Sunkus sepsis – sepsis, komplikavęsis audinių hipoperfuzija ar organų funkcijos sutrikimu. Sepsinis šokas yra sepsio sukeltas ūmus kraujotakos nepakankamumas, pasireiškiantis su kitomis priežastimis nesusijusia arterine hipotenzija, išliekančia infuzine terapija koregavus hipovolemiją. Išvados Ankstyva sepsio diagnostika leidžia užtikrinti tinkamą gydymą ir pasiekti geresnius gydymo rezultatus. Sepsio klinikinės diagnozės, būklės sunkumo, gydymo efektyvumo įvertinimo kriterijų paieška tebevyksta. Jie turėtų būti specifiški infekcijai, vertinti sisteminio uždegimo atsaką, jo intensyvumą. Reikšminiai žodžiai: sepsis, diagnozė, infekcija, sisteminio uždegimo atsako sindromas, dauginis organų nepakankamumas, uždegimo mediatoriai Diagnosis of sepsis Saulius Vosylius Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Vilnius University, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania E-mail: saulius.vosylius@gmail.com Background / objective The diagnosis of sepsis has always been an object for discussion. Early diagnosis and therapy are important in the management of critically ill patients. Methods Diagnostic criteria for sepsis and related states are still not well defined. The International Intensive Care Society conference held in 1991 proposed and later in 2001 revised the definitions of sepsis and related conditions. Results Infection is a pathologic process caused by the invasion of normally sterile tissue or fluid or body cavity by pathogenic microorganisms. Sepsis is defined as systemic inflammation caused by infection. Clinical signs related to sepsis are not specific to infection. To diagnose and monitor sepsis and to guide therapy, currently it is necessary to employ a combination of parameters. The diagnosis of sepsis is supported by clinical criteria and confirmed by laboratory parameters and microbiological data. Severe sepsis are confirmed when sepsis is complicated by tissue hypoperfusion and organ dysfunction. Septic shock refers to a state of acute circulatory failure characterized by persistent arterial hypotension unexplained by other causes. Conclusions Early diagnosis of sepsis is crucial in providing adequate therapy and improving the outcome. The search for the parameters of the diagnosis and monitoring the progress of sepsis is continuing. It should be specific for the diagnosis of infection, reflect the systemic inflammation, and correlate well with inflammation intensity. Key words: sepsis, diagnosis, infection, systemic inflammatory response syndrome, multiple organ failure, inflammation mediators

Tomas Vaitoska, Lina Praleikienė, Juozas Stanaitis, Raimundas Lunevicius Vilniaus universiteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos Bendrosios chirurgijos centras, Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė, Siltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius El pastas: tomasvaitoska@yahoo.com Įvadas / tikslas Uždaras izoliuotas IV laipsnio kasos sužalojimas yra retas net specializuotose skubią pagalbą dėl ūminių ligų ir traumų teikianciose ligoninėse. Straipsnio tikslas – aprasyti tokį kasos sužalojimą patyrusio ligonio chirurginio gydymo taktikos, kai atliekama pankreatojejunostomija, variantą. Klinikinis atvejis Dėl virsutinės pilvo dalies potrauminio progresuojancio peritonito 33 metų stabilios hemodinamikos vyrui atlikta virsutinė vidurinė laparotomija. Operacijos metu nustatyta peripankreatinė hematoma ir jos priežastis – izoliuotas visiskas skersinis kasos plysimas ties virsutinėmis pasaito kraujagyslėmis. Proksimalinis sužalotos kasos galas užsiūtas dviejų aukstų pavienėmis siūlėmis. Distalinė kasos dalis susiūta su tusciąja žarna Roux-en-Y būdu, t. y. suformuota pankreatojejunostoma. Pilvo ertmė drenuota keturiais drenais. Pooperacinių komplikacijų nebuvo. Isvada Roux-en-Y būdu atlikta pankreatojejunostomija yra veiksminga operacija gydant neseniai patirtą uždarą izoliuotą IV laipsnio kasos sužalojimą. Pagrindiniai žodžiai: uždara kasos trauma, pankreatojejunostomija Blunt isolated grade IV injury of pancreas: a case report Tomas Vaitoska, Lina Praleikienė, Juozas Stanaitis, Raimundas Lunevicius Vilnius University, General Surgery Center of Clinic of Gastroenterology, Nephrourology and Surgery, Vilnius University Emergency Hospital, Siltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania E-mail: tomasvaitoska@yahoo.com Background / objective A blunt isolated grade IV pancreatic injury is a rare type of trauma even for a specialized emergency care hospital. The purpose of the article is to describe the surgical treatment of pancreatic trauma of this type when Roux-en-Y pancreatojejunostomy had been performed. Case report A male patient was hospitalized due to blunt abdominal trauma. The progress of peritonitis determined the surgical intervention. Laparotomy was performed, and grade IV traumatic laesion of the pancreas was confirmed. The proximal edge of the ruptured pancreas was sutured, and Roux-en-Y pancreatojejunostomy was performed for the distal segment of the pancreas. There were no postoperative complications. Conclusion Roux-en-Y pancreatojejunostomy is an efective operation in case of blunt isolated grade IV pancreatic injury. Keywords: blunt pancreatic trauma, pancreatojejunostomy

Profesoriui Pranui Norkūnui – 100 metų! Šiais metais vasario 1 dieną įžymiausiam pokario chirurgui profesoriui Pranui Norkūnui sukanka 100 metų. Tai vienas iškiliausių Lietuvos chirurgų, Lietuvos nusipelnęs gydytojas, mokslininkas, profesorius, medicinos mokslų daktaras. Profesorius gimė 1908 metų vasario 1 dieną Marijampolio kaime, netoli Vilniaus, prie Vilniaus–Jašiūnų plento, valstiečių šeimoje. 1927 metais baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą, jį sėkmingai baigė 1934 metais. Stažavosi Lydos ir Vilniaus ligoninėse, vienerius metus dirbo Vilniaus lietuvių sanitarijos draugijos ligoninėje. 1936–1940 metais dirbo gydytoju Lipčiūnų ambulatorijoje Lydos apskrityje, Baranovičių ligoninėje Naugarduko apskrityje. Čia būsimasis skrandžio chirurgijos profesorius atliko savo pirmąją skrandžio rezekciją. Nuo 1940 metų Pranas Norkūnas – Vilniaus miesto Šv. Jokūbo, kuri vėliau pavadinta Pirmają tarybine ligonine, gydytojas chirurgas. Tuo laiku jam teko darbuotis visose chirurgijos srityse (traumatologijoje, neurochirurgijoje, urologijoje, ginekologijoje, torakalinėje chirurgijoje), bet labiausiai traukė gastroenterologija. Šioje chirurgijos srityje Profesorius tapo daugelio operacijų pradininku Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. 1942 metais chirurgas P. Norkūnas išrenkamas Vilniaus universiteto Chirurgijos katedros asistentu ir žengia pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius. Iš pradžių teko skaityti net rentgenologijos kursą. 1944 metais įkūrus Bendrosios chirurgijos katedrą jis tampa jauniausiu katedros vedėju ir vadovauja šiai katedrai iki 1956 metų. Tais metais išrinktas Vilniaus universiteto Hospitalinės chirurgijos katedros vedėju ir šias pareigas ėjo iki 1984 metų. Dirbdamas didelį praktinės chirurgijos darbą prof. P. Norkūnas susidomėjo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės gydymo problemomis. Eksperimentavo vivariume, dirbtinai sukeldavo skrandžio opas, matuodavo veninio kraujospūdžio kitimus skrandžio mažosios ir didžiosios kreivės baseinuose. Įvairiausiais būdais tyrinėjo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opomis sergančius ligonius. Šį daugiametį eksperimentinių ir klinikinių tyrimų darbą apibendrino savo disertacijose. Taip buvo sukurta originali skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų etiopatogenezė, o sykiu ir originalūs gydymo būdai. Kad opos nesikartotų, Profesorius siūlė pagerinti skrandžio sienelės kraujo apytaką. Operuojant tokius ligonius buvo perrišamos visos mažosios skrandžio kreivės kraujagyslės, kad kraujas į sienelę netekėtų iš aplinkumos ir nebūtų trukdoma kraujui nutekėti iš skrandžio sienelės. Kad sumažėtų skrandžio tonusas, buvo perpjaunami abu klajokliai nervai stemplės aukštyje. Operacijos metu buvo rezekuojama dažniausia opų vieta – skrandžio prievarčio urvas ir 2/3 mažosios kreivės, o ne 2/3 skrandžio, kaip tuo metu buvo įprasta atlikti. Tokia operacija buvo pavadinta ekonomine skrandžio rezekcija su mažosios kreivės denervacija, devaskuliarizacija ir kamienine vagotomija pagal Hofmeisterį–Finstererį–Norkūną. Operacija pirmą kartą atlikta 1945 metais ir buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Iki 1981 metų buvo padarytos 3239 tokios skrandžio rezekcijos. Pažymėtina, kad pokario metais nemažai ligonių, sergančių opalige, buvo operuoti sukėlus vietinę nejautrą 0,25% novokaino tirpalu! Pooperacinių komplikacijų ir mirtingumo rodikliai buvo patys mažiausi ir Lietuvoje, ir Sovietų Sąjungoje. Profesorius pirmasis Lietuvoje ir antrasis Sovietų Sąjungoje atliko stemplės vėžio transpleurines operacijas. Profesoriaus iniciatyva 1962 metais prie Hospitalinės chirurgijos katedros buvo kuriama širdies ir kraujagyslių laboratorija. Jai vadovauti paskirtas katedros asistentas A. Marcinkevičius. Vilniaus miesto 3-iojoje ligoninėje jis ne tik įkūrė šią laboratoriją, bet ir ją išplėtė, įdiegė pažangiausias kardiochirurgines operacijas, iš jų ir širdies persodinimo. Prof. P. Norkūnas aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame darbe. 1947 metais tapo Medicinos draugijos pirmininku, o 1954 metais buvo išrinktas Lietuvos chirurgų mokslinės draugijos pirmininku ir tas pareigas be pertraukos ėjo apie 30 metų. Vadovaudamas Vilniaus universiteto chirurgijos katedroms, Profesorius aktyviai skatino ir kitus bendradarbius ne tik tobulinti praktinės chirurgijos įgūdžius, bet ir dirbti mokslinį darbą: devyni jo mokiniai tapo profesoriais, habilituotais daktarais, trisdešimt – medicinos daktarais. Profesorius Pranas Norkūnas – tai pokario Lietuvos chirurgijos patriarchas. Beveik 40 metų visi Lietuvos chirurgai lankėsi Profesoriaus klinikose, stebėjo jį operuojant, asistavo jam, klausėsi jo paskaitų. Profesoriaus mintys, moksliniai darbai, chirurginiai įgūdžiai išliko ir tęsiami jo mokinių ir sekėjų. Profesorius P. Norkūnas mirė po sunkios ligos 1992 metais, palaidotas Antakalnio kapinėse. Doc. dr. Juozas Stanaitis Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos centro vadovas

Vitalija Vaisnoraitė 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 2 1 Vilniaus universitetas, Bendrosios chirurgijos rezidentūra 2 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariskių g. 1, LT-08661 Vilnius El pastas: v.vaisnoraite@gmail.com Jatrogeninė rektovaginalinė (proktovaginalinė) fistulė yra reta, bet sudėtinga komplikacija, atsirandanti po tiesiosios žarnos ir maksties ar gimdos vėžio gydymo. Aprasyta daugybė sios fistulės gydymo būdų, bet nėra nė vieno, kuris būtų idealus. Graciloplastika m. gracilis interpozicija – yra tikrai veiksmingas ir rekomenduojamas chirurginis metodas ypac komplikuotais atvejais (po spindulinio gydymo, esant lokalioms lėtinėms kolorektalinėms infekcijoms, atsinaujinant fistulėms po ankstesnio gydymo). Siame straipsnyje pateikiama vienos mūsų klinikoje gydytos ligonės klinikinio atvejo analizė. Kartu aptariami straipsniuose publikuoti duomenys apie rektovaginalinių fistulių gydymo graciloplastikos būdu efektyvumą, pateikia trumpa medžiagos apie sias fistules apžvalga, kuri turėtų padėti gydant sią sudėtingą patologiją. Pagrindiniai žodžiai: rektovaginalinė fistulė, m. gracilis interpozicija Successful repair of rectovaginal fistula using musculus gracilis: a case report Vitalija Vaisnoraitė 1 , Narimantas Evaldas Samalavicius 2 1 Vilnius University, General surgery residency 2 Vilnius University Oncology Institute, Clinic of Surgery, Santariskių str. 1, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: v.vaisnoraite@gmail.com Iatrogenic rectovaginal (proctovaginal) fistula is a rare and difficult complication in the treatment of rectal and gynecological cancers. A variety of procedures have been described to treat this condition, but none of them has become an ideal solution. Graciloplasty is a successful and recommended method of surgery, especially in very complicated cases (in patients after radiotherapy, with local colorectal chronic infection or reccurent fistulas). This article presents a history of one patient treated in our surgical clinic. We give a revew of other authors’ experience with m. gracilis transposition and some material on rectovaginal fistula that may be beneficial for those treating this condition. Keywords: rectovaginal fistula, m. gracilis interposition

Palmyra Semėnienė 1 , Arimantas Grebelis 1 , Rasa Joana Cypienė 1 , Giedrė Nogienė 1 , Gintaras Turkevicius 2 1 Vilniaus universiteto ligoninės Santariskių klinikų Sirdies chirurgijos centras, Santariskių g, 2, LT-08661 Vilnius 2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariskių klinikų Sirdies chirurgijos centras, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El pastas: chirurgai@santa.lt Tikslas Darbo tikslas – isanalizuoti pacientų, operuotų dėl protezinio infekcinio endokardito (PIE), hospitalinio ir atokiojo laikotarpio rezultatus. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai analizuoti 41 paciento, operuoto dėl PIE Vilniaus universiteto Sirdies chirurgijos centre, pooperaciniai ir atokieji rezultatai. Analizuojamas laikotarpis nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d. Vidutinis pacientų amžius 51,2 ± 10,1 metų. Pirma grupė – 20 pacientų – anksciau sirge infekciniu endokarditu (IE), antra grupė – 21 pacientas – anksciau operuoti dėl reumatinės, įgimtos ar kitos etiologijos sirdies vožtuvų patologijos. Rezultatai Hospitaliniu laikotarpiu mirė 10 pacientų (26,8%). Pirmos grupės hospitalinis mirstamumas buvo 25,0%, antros grupės – 28,6%. Hospitalinis pirmos grupės pacientų isgyvenimas buvo 75,0%, o antros – 71,4%. Praėjus 5 metams po operacijos pirmos grupės pacientų isgyvenimas buvo 59,9%, o antros – 53,5%, p > 0,005. Isvada Pacientų, operuotų dėl PIE, hospitalinis mirstamumas tebėra didelis. Nepastebėta, kad pacientų, anksciau operuotų dėl infekcinio endokardito, pooperacinis ir atokus isgyvenimas po reoperacijos dėl PIE reiksmingai skirtųsi nuo nesirgusiųjų infekciniu endokarditu isgyvenimo. Pagrindiniai žodžiai: infekcinis endokarditas, protezinis infekcinis endokarditas Surgical treatment of prosthetic valve endocarditis: early and long-term outcome Palmyra Semėnienė 1 , Arimantas Grebelis 1 , Rasa Joana Cypienė 1 , Giedrė Nogienė 1 , Gintaras Turkevicius 2 1 Vilnius University Cardial Surgery Centre, Santariskių str. 2, LT-08661 Vinius, Lithuania 2 Vilnius University Hospital „Santariskių klinikos“, Cardial Surgery Centre, Santariskių str. 2, LT-08661 Vinius, Lithuania E-mail: chirurgai@santa.lt Objective The objective of the present study was to examine in-hospital and long-term outcomes after surgical treatment of prosthetic valve endocarditis (PVE) between 1 January 2000 and 1 July 2006. Patients and methods Group 1 comprised 20 patients with previous infective endocarditis (IE) and group 2 – 21 patients without previous IE. The mean age was 51.2 ± 10.1 years. Results Ten patients (26.8%) died within 30 days post operation for PVE. In-hospital mortality of group 1 patients was 25% and of group 2 – 28.6%. The five-year survival rate is 59.9% (gr. 1) and 53.5% (gr. 2), p > 0.005. Conclusions Operation for PVE carries a high 30-day mortality and a reduced long-term survival. There was no evidence that previous infective endocarditis had an impact on survival rate in patients operated on for PVE. Key words: infective endocarditis, prosthetic valve endocarditis

Vytė Valerija Maneikienė 1 , Jelena Celutkienė 2 , Gitana Žemaitaitytė 1 , Kestutis Rucinskas 3 , Saulius Miniauskas 3 , Sigitas Cibiras 2 , Vytautas Jonas Sirvydis 3 , Aleksandras Laucevicius 2 1 Vilniaus universiteto ligoninės Santariskių klinikų Sirdies chirurgijos centras, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Sirdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius 3 Vilniaus universiteto Sirdies chirurgijos centras, Santariskių g. 2, LT-08661 Vilnius El pastas: chirurgai@santa.lt Vilniaus universiteto Sirdies chirurgijos centre nuo 1987 metų atliekamos sirdies transplantacijos operacijos. Per sį laikotarpį recipientų sąrasuose buvo įrasyti 268 pacientai, atliktos 47 sirdies transplantacijos. Siuolaikiniai medikamentinio, elektrofiziologinio ir chirurginio gydymo metodai gerokai padidino pacientų, laukiancių sirdies transplantacijos, isgyvenimą, taciau sirdies transplantacija tebėra veiksmingiausias gydymo metodas terminalinėmis sirdies nepakankamumo stadijomis. Pastaraisiais metais Vilniaus universiteto Sirdies chirurgijos klinikoje įdiegti nauji diagnostikos metodai (spiroergometrija, NT-pro-BNP nustatymas) leidžia praktiskai pritaikyti siuolaikinius atrankos kriterijus. Siame straipsnyje remiantis literatūros apžvalga įvardyti pagrindiniai recipientų atrankos sirdies transplantacijai kriterijai, taikomi ir Vilniaus universiteto Sirdies chirurgijos centre. Pagrindiniai žodžiai: sirdies nepakankamumas, recipientų atranka, transplantacija Evaluation at selection of patients for heart transplantation: current criteria Vytė Valerija Maneikienė 1 , Jelena Celutkienė 2 , Gitana Žemaitaitytė 1 , Kestutis Rucinskas 3 , Saulius Miniauskas 3 , Sigitas Cibiras 2 , Vytautas Jonas Sirvydis 3 , Aleksandras Laucevicius 2 1 Vilnius University Hospital „Santariskių klinikos“, Heart Surgery Centre, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University, Heart and Cardiovascular Diseases Clinic, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 3 Vilnius University, Heart Surgery Centre, Santariskių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: chirurgai@santa.lt Heart transplantations at Vilnius University Heart Surgery Centre have been performed since 1987. During all this period, 268 patients were included into the recipients’ list and 47 heart transplantations were performed. The current medical, electrophysiological and surgical methods have obviously increased the survival of patients who are waiting for heart transplantation. However, heart transplantation is still the most effective method in the end-stage heart failure. In recent years, the new diagnostic methods (spiroergometry, NT-pro-BNP) implemented at Vilnius University Heart Surgery Center enable using current selection criteria in practice. In the article, according to a literature review, all the basic criteria of evaluating and selecting recipients for heart transplantation mentioned above are used at our Center. Key words: heart failure, recipients’ selection, transplantation