Search

The subject of this article is the adjective pink (Lith. rožinis) denoting the colour. The goal is to investigate the semantics of pink in the contemporary written Lithuanian language in reliance on the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language (Lith. Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, DLKT), and to use the findings to ‘see’ the colour pink. The names of the colour are analysed from the syntactic-semantic approach. Analysis of over 1,000 samples has revealed that, based on the things perceived as pink, the meaning of the word pink goes well beyond the thesauri definition. In its broader meaning as perceived by users of the Lithuanian language, the colour pink from the centre of the colour (the colour of rose, sweetbrier, peony) gradually transitions to white, yellow, (purplish) red, violet, orange, brown, grey. The colour pink can be artificial or the inherent colour of a thing. The adjective pink is used in combination with nouns that designate things that Lithuanians have known and considered ordinary for ages or have come across in their daily life quite recently, and use them rarely.

Christiano Gottliebo Mielcke’ės (1733–1807) žodyne „Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch“ (1800) išspausdintos trys prakalbos – paties sudarytojo Mielke’ės, Berlyno teologo ir kalbų tyrinėtojo Danieliaus Jenischo (1762–1804) ir Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje tarėjo, mokyklų inspektoriaus Christopho Friedricho Heilsbergo (1726/1727–1807). Po jų leidinyje įdėtas Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, vokiečių filosofijos klasiko Immanuelio Kanto (1724–1804) palydimasis žodis „Draugo prierašas“, nors dažnai lietuvių istoriografijoje dėl patogumo taip pat vadinamas prakalba, toks nėra. Tai laisva forma parašytas nedidelis, pusantro puslapio siekiantis, draugiškas atsiliepimas apie lietuvius ir jų kalbą. Straipsnyje analizuojamos Kanto „Draugo prierašo“ pasirodymo Mielcke’ės žodyne aplinkybės, aptariamos jame išsakytos mintys. There are three prefaces in Christian Gottlieb Mielcke’s (1733–1807) dictionary Littauischdeutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800). The first is written by the compiler himself; the second by Daniel Jenisch (1762–1804), a Berlin theologian and linguist; and the third by Christoph Friedrich Heilsberg (1726/7–1807), a counsellor in the Königsberg Chamber of War and Domains and inspector of East Prussian schools. The ‘Friend’s Note’ (Nachschrift eines Freundes) of the philosopher Immanuel Kant (1724–1804) is placed after all of them. It is a friendly, quite short, one-and-a-half-page commentary on the Lithuanians and their language, written in free form, and cannot be called a true preface. The article analyses the circumstances of the appearance of Kant’s ‘Friend’s Note’ in the dictionary, and discusses the ideas expressed in it.

Šiame straipsnyje dėmesys sutelktas į K. Sirvydo pirmojo žodyno „Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum“ sudurtinius daiktavardžius ir būdvardžius. Analizuojami dūriniai pirmiausia yra suskirstyti į grupes pagal dėmenų priklausymą kalbos daliai, kad būtų nustatyta, koks dūrinių modelis yra dariausias šiame XVII a. šaltinyje. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į dėmenų tarpusavio santykius, nedažnus netiesioginės reikšmės sudurtinius žodžius. Galiausiai lietuvių kalbos dūrinių vartojimas yra lyginamas su šalia esančiais lenkų kalbos žodžiais, siekiant išsiaiškinti, ar K. Sirvydas buvo linkęs versti mechaniškai. This article focuses on compound nouns and adjectives in the first dictionary by K. Sirvydis Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum. The analysed compounds are firstly divided into groups according to the part of speech the constituents of the compound belong to, seeking to identify the most productive model of compounds in this 17th-century source. Moreover, attention is also paid to the relationship between elements of compound words and to rare compound words of indirect meaning. Finally, the use of Lithuanian compounds is compared to neighbouring Polish words, to clarify if Sirvydas tended to use mechanical translation.

Straipsnyje pristatomas žodžių sąrašas iš Gottfriedo Ostermeyerio – svarbaus XVIII a. Mažosios Lietuvos intelektualo ir lietuvių kalbos bei kultūros propaguotojo – lietuviškų protestantų giesmynų istorijos. Žodynėliu siekta palengvinti kai kurių senų ir mažiau žinomų – pasak Ostermeyerio, „obsoleta und minus cognita“ – žodžių supratimą, tačiau dėl publikavimo metu vykusių Mažosios Lietuvos intelektualų politinių ginčų jis buvęs primirštas. Žodynėlis apima tiek paties Ostermeyerio, tiek jo pirmtakų giesmynų leksiką. Kalboje atsispindi Mažosios Lietuvos lietuvių tarmių (visų pirma donininkų) fonetinės ir leksinės ypatybės. Straipsnyje nagrinėjami daugiau ar mažiau atsitiktinai atrinkti dvidešimt žodžių, aptariamos jų tarminės ypatybės, semantiniai ir morfologiniai skirtumai nuo egzistuojančių tos pat šaknies vedinių, ypatingas dėmesys skiriamas darybos istorijai ir atitikmenims kitose ide. kalbose. Pagal kalbines ypatybes lemos skirstomoms į 5 grupes: 1) vėlyvi leksiniai skoliniai; 2) lemos, turinčios kitur nepaliudytų vedinių (priesaginių ar priešdėlinių), kitur nepaliudytas žinomos šaknies kamieno formas ar kitur nepaliudytą šaknies balsių kaitos laipsnį; 3) žinomos leksemos su pakitusia reikšme; 4) okazionalizmai (apimą ir liaudies etimologijos atvejus); 5) kitur nepaliudytos ar neaiškiõs etimologinės priklausomybės šaknys. Remiantis išanalizuota medžiaga, galima teigti, kad XVII–XVIII a. Prūsijos lietuvių šnekamoji kalba buvusi labai gyva onomasiologijos požiūriu, joje kūrybiškai naudotasi įvairiomis morfologinėmis priemonėmis, būta šaknų, neberandamų XIX a. pabaigos žodynuose ir menkai teliudijamų LKŽ – šių dienų svarbiausioje lietuvių kalbos duomenų bazėje. The present article introduces a list of glosses to a collection of Lithuanian protestant spiritual hymns, compelled by Gottfried Ostermeyer, one of the prominent intellectuals and promoter of the Lithuanian culture and language of the 18th century in Lithuania Minor. The glossary was intended to facilitate the understanding of certain older or less known expressions, as Ostermeyer put it ‘obsoleta und minus cognita’, and due to political disputes among the intellectual community in East Prussian Lithuania Minor at the time of their publication fell into oblivion. The paper discuses a more or less random selection of twenty entries from the glossary, focusing on their dialectal features, semantic and morphological divergence from existing derivatives of the same root, and pays special attention to the derivational history and cross-IE cognates. Judging by the material studied in the paper the Lithuanian spoken idiom of the 17th-18th c. appears to be very vivid in onomasiology, creative in the usage of morphological means and still in possession of certain roots already gone in the dictionaries of the late 19th century and scarcely perceivable in the modern paramount linguistic database of LKŽ.

Straipsnyje pateikiama lietuvių ekonominės statistikos terminijos apžvalga, aptariant pagrindines problemas tarpukario metais ir šiandien. Lietuvių statistikos terminai ėmė formuotis dar XIX a., tačiau itin ryškūs poslinkiai, turėję reikšmės visos lietuvių kalbos norminimui, įvyko Nepriklausomos Lietuvos metais. Pradėjus leisti Lietuvos statistikos biuletenius, jų sklaida valstybės tarnyboje padarė akivaizdžią įtaką griežtinant tiek statistikos procedūrų, tiek ir ekonominės veiklos, prekių, paslaugų terminų vartoseną. Nors sovietiniais metais lietuvių valstybinė ir kanceliarinė kalba buvo surusinta, tačiau lituanistų ir pačių statistikos specialistų pastangomis bendra terminijos pažanga akivaizdžiai atsispindėjo ir statistikos knygų leidyboje. Didelę teigiamą įtaką nacionalinės statistikos terminijai padarė ištisus dešimtmečius rengtas daugiakalbis matematikos terminų žodynas. Jis ir tarptautinių statistikos standartų adaptavimas lietuvių kalba sistemiškai sugriežtino matematinės ir bendrosios statistikos terminų semantinę vartoseną . Ekonominės statistikos kompiuterizuotas keliakalbis žodynas sėkmingai vartotas Statistikos departamentui prie LR Vyriausybės verčiant ir diegiant tarptautinius klasifikatorius. Pastaraisiais dešimtmečiais plečiantis statistikos darbų publikavimui lietuvių kalba, iškilo poreikis susieti kuriamą bei tikslinamą terminiją su jos atitikmenimis ne tik anglų ar rusų, bet ir kitomis didžiųjų tautų kalbomis - vokiečių, prancūzų, lenkų ir kt. Vis dažniau susiduriama su neretai daugiaprasmių terminų vartojimo atvejais skirtingų šalių statistikos mokslo praktikoje. The article overviews the Lithuanian economic statistics terminology and discusses the main problems during the interwar period and today. Lithuanian statistics terms were formed already in the 19th century, but the main developments, which influenced the standardization of the Lithuanian language, occurred in the independent Lithuania. After the commencement of publishing of Lithuanian statistics bulletins, their spread in the civil service had obvious influence on making the use of both statistic procedures and the economic activity, goods and service terms stricter. Although in the Soviet time the Lithuanian officialese language was made close to Russian, by attempts of Lithuanian language scholars and statistics specialists the development of terminology was also obviously reflected in the publishing of statistics books. The multilingual dictionary of mathematics terms, elaborated for several decades had significant influence on the national statistics terminology. The dictionary, as well as the adaptation of the international statistics standards to the Lithuanian language systematically made the semantic use of the mathematics and general statistics terms stricter. The computerized multilingual dictionary of economic statistics was successfully used by the Department of Statistics under the Government of the Republic of Lithuania when translating and implementing international classifiers. As the publishing of statistics studies in the Lithuanian language was developing during the later decades, there emerged the need to relate the developed and clarified terminology with its equivalents not only in the English and Russian, but also other major nations’ languages, i. e. German, French, Polish, etc.. The cases of use of portmanteau terms are more and more frequently faced in different countries’ statistics science practice.

L’idee de L. Scerba sur la necessite de quatre dictionnaires bilingues qui pourraient satisfaire a souhait les besoins des utilisateurs de deux communautes langagieres en tant que dictionnaires d’encodage et de decodage, reste toujours utopique dans le contexte lituanien, se heurtant tout d’abord a l’obstacle purement financier. Face a la nouvelle realite langagiere ou toute langue devient un outil majeur de communication, et, etant motives par multiplication des echanges internationaux et le developpement des voyages a l’etranger, les lexicographes lituaniens sont obliges de creer des bilingues de nouveau type. Ces derniers sont amenes a satisfaire les besoins de deux communautes langagieres, c’est-a-dire, a etre bidirectionnels. Neanmoins, un dictionnaire qui pretendrait atteindre ces deux objectifs aurait des articles « nettement alourdis » par des informations semantiques entre parentheses en deux langues ; il recourt donc le plus souvent a la variante « allegee », a savoir la bidirectionnalite partielle. Cet article propose l’analyse de huit principaux bilingues lituaniens pour reveler, a leur niveau macrostructurel et microstructurel, les indices qui pourraient etre consideres non seulement comme des « trucs marketing » visant a attirer l’acheteur potentiel, mais comme de veritables marques de la bidirectionnalite partielle, susceptibles d’assurer les besoins primordiaux des utilisateurs de deux communautes langagieres.

Straipsnyje aprašomi XVIII a. rankraštinio J. Brodovskio vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodyno vokiečių-lietuvių kalbų dalies (lietuvių-vokiečių kalbų žodyno dalis nėra iki šių dienų išlikusi) vokiškieji sudurtiniai daiktavardžiai. Didžiąją Brodovskio žodyno vokiškosios dalies dūrinių dalį sudaro kompozitai su antruoju daiktavardiniu dėmeniu (84,8%), dažniausiai reprezentuojami „daiktavardis + daiktavardis“ modeliu (66,2%). Mažiau užfiksuota kompozitų su pirmuoju būdvardiniu ir veiksmažodiniu dėmeniu, atitinkamai 9,3% ir 8%. Tuo tarpu dūriniai su kitų kalbos dalių pirmaisiais dėmenimis (prielinksniais, skaitvardžiais, įvardžiais bei prieveiksmiais) yra reti, jie sudaro 1,3% visų sudurtinių žodžių. Dūrinių su antruoju veiksmažodiniu dėmeniu užfiksuota mažiau nei penktadalis (15,2%), iš kurių dauguma atitinka „daiktavardis + veiksmažodis“ modelį (13,4%). Sudurtinių žodžių su kitų kalbos dalių (būdvardžių, veiksmažodžių, prielinksnių bei prieveiksmių) pirmaisiais dėmenimis yra mažiau nei 2%. Dūriniai su jungiamaisiais elementais sudaro 27% visų daiktavardžio dūrinių, iš kurių 25,6% yra su paradigminiais ir 1,4% su neparadigminiais jungiamaisiais elementais. Determinatyvinių dūrinių žodyne rasta daugiausiai (92,2%). Daug mažiau aptikta valdomųjų (6,7%) ir posesyvinių apie 1%, tuo tarpu kopuliatyviniai dūriniai yra itin reti, jų aptikta tik 4 žodžiai. Didžiosios dalies determinatyvinių dūrinių abu dėmenys yra paprastieji žodžiai (81,6%), likusiųjų (18,4%) žodžių vienas dėmenų (dažniau – antrasis) gali būti vedinys, konversyvas ar kompozitas. Labai reti dūriniai su abiem darybiškai skaidžiais dėmenimis. Valdomųjų dūrinių antrieji dėmenys yra veiksmažodžių vediniai (78,5%) ir konversyvai (21,5%).

Straipsnyje pirmą kartą lietuvių kalbotyros ir leksikografijos istorijoje mėginama apžvelgti vieno iš XX a. 4-ojo dešimtmečio mažai žinomų kalbininkų leksikografų Aleksandro Lengvino gyvenimą ir veiklą. Remiantis fragmentiška rašytine informacija ir naujais surastais archyviniais dokumentais stengiamasi rekonstruoti kalbininko pažiūras ir įnašą į pirmųjų Lietuvių kalbos žodyno tomų rengimo darbą, apibūdinti žodyno redakcijos darbo dalykinę ir dvasinę aplinką. To date, the personality and works of Aleksandras Lengvinas (1907–1940), the graduate of Vytautas Magnus University, are not well-known to the wide society and have not been described in detail yet. For the first time, the article aims, on the basis of data from different written sources and documents discovered in the archives, to review the life and activity of the linguist, reconstruct his linguistic views, and define his role in the history of the Lithuanian lexicography. For a few years (1932–1939), Aleksandras Lengvinas worked in the editorial office of the Dictionary of the Lithuanian Language (in the field of onomastics, with a short break). In the editorial office, at first he dealt with various technical tasks, then he wrote the text of Volumes I and II of the Dictionary, proofread, collected more than 15 thousand words from the spoken and written language for the files of the Dictionary. Being well-educated and fluent in the native dialect, in the course of the preparation of the first volumes he distinguished himself as an intelligent adviser to Juozas Balčikonis, the editor of the Dictionary, on various editing questions as well as the most authoritative theoretician and practician in the field of transposition of words from the Samogitian dialect into the literary language. Within the historical perspective of the Dictionary, Lengvinas stands out as one of the brightest and most diligent Dictionary workers, hence referred to as the assistant of Balčikonis by others. A comprehensive article on editing the Dictionary of the Lithuanian Language, type, structure and content thereof stands out from the scarce linguistic legacy of Lengvinas. At that time, his article was the first review in the press which, among other things, highlighted the key rule followed by the editorial board of the Dictionary to strictly adhere to the principle of authenticity (aliveness) of words and illustrative material. The principle of the authenticity of linguistic facts is also emphasised in his written works in the field of onomastics. The current article also describes, on the basis of the illness history of Lengvinas, warm and friendly relations of the editorial staff of the Dictionary, revealing the favourable working and spiritual environment where the first volumes of the Dictionary of the Lithuanian Language were prepared and where the original school of the Lithuanian lexicography has emerged.

Pirmajame Konstantino Sirvydo žodyne (trikalbiame lenkų, lotynų, lietuvių kalbų žodyne, išleistame iki 1625 m.) randama retų, iš niekur kitur nežinomų žodžių. Tarp jų ir straipsnyje aptariamas „pawainimas“ (191b–192a), transkribuotas kaip „pavainymas“, bei pagal jį atkurtas nepriešdėlinis „vainymas“. Nusistebėti verčia „pawainimas“ reikšmė, kuri Lietuvių kalbos žodyno teikiama kaip „pakvietimas, pašaukimas“, o Sirvydo žodyno fotografuotinio leidimo rengėjo Kazio Pakalkos – kaip „apkalbėjimas“. Pakalka savo siūlomą reikšmę turbūt derino su Frenkelio etimologiniame žodyne pateiktų formaliai panašios šaknies žodžių vain- reikšme ir etimologija ir „pavainymą“ siejo su senovės lietuvių tarmių vaina „yda, kaltė, priežastis“, vainoti „peikti, koneveikti, kaltinti, barti“ ir kt. Palyginus su Sirvydo žodyno lenkų, lotynų kalbos atitikmenimis wezwánie / nominatio, appellation, vocatio, conditio, munus, officium matyti, jog daugelio jų reikšmė yra kvietimas, įvardijimas, vardas, titulas, pareigos, tarnyba. Todėl sunku būtų patikėti, kad Sirvydas, rengdamas žodyną studentams mokyti lotynų kalbos, būtų parinkęs tokį netikslų ir prasmę iškreipiantį lietuvišką atitikmenį. Tolesnė filologinė, tekstologinė analizė verčia dar labiau suabejoti šio vienišo žodžio realumu. Daugiau Sirvydas „pawainimo” ar panašaus žodžio nemini. Tuos pačius lotynų kalbos žodžius Sirvydas kitose žodyno vietose verčia lietuvišku „pawadinimas”, todėl straipsnio autorė daro prielaidą, kad Sirvydo žodyno „pawainimas” yra tiesiog su korektūros klaida – praleista raide d – išspausdintas „pawadinimas”. The first dictionary by Konstantinas Sirvydas žodyne (dictionary of Polish, Latin and Lithuanian, published before 1625) includes rare words, not met elsewhere. This includes “pawainimas” (191b–192a) used in the article, transcribed as “pavainymas” and restored “vainymas”. What makes one wonder is the meaning of “pawainimas”, which is provided by the Lithuanian dictionary as “call”, whereas Kazys Pakalka, author of photocopied K. Sirvydas dictionary describes the same as “slander”. K. Pakalka seems to have agreed the meaning proposed with Frenkel etymological dictionary with meaning of formally similar stem words vain- and “pavainymas” related to old Lithuanian word in dialect “vaina” (floor, guilt, reason), “vainoti” (curse, scold, accuse, reprove, etc.). Compared to Polish and Latin equivalents of K. Sirvydas dictionary wezwánie / nominatio, appellation, vocatio, conditio, munus, officium it seems that they mostly refer to call, naming, name, title, position and duty. It is therefore hard to believe, that K. Sirvydas, working on a dictionary for students of Latin, might have selected such an imprecise Lithuanian equivalent, distorting the purpose. Further philological and textological analysis brings even more reason to doubt the reality of this singular word. K. Sirvydas provides no other „pawainimas” or similar word. The same words in Latin are translated by K. Sirvydas in other places of dictionary as Lithuanian „pawadinimas”, therefore the author of the article comes to conclusion that „pawainimas” found in K. Sirvydas dictionary appears mere typo, with letter d missed and should read as „pawadinimas”.