Search

Straipsnyje siekiama apžvelgti pagrindines orderių teorijas nuo Antikos laikų iki XIX a., gilinantis į jų dvasinę esmę, sakralizuotus klasikinio orderio kilmės aiškinimus. Seniausias žinomas veikalas, kuriame išdėstytos architektūros taisyklės, – Vitruvijaus traktatas „Dešimt knygų apie architektūrą“, išleistas I a. pr. Kr. Autorius mėgino apibendrinti graikų architektūrą, nors pats gyveno daugiau kaip dviem šimtmečiams praėjus po klasikinio jų periodo (V-III a. pr. Kr.). Vitruvijus nurodo, kokius orderius dera naudoti įvairių dievų šventykloms. Minervos, Marso, Heraklio šventyklos statomos dorėninės: šių dievų narsumas reikalauja pastatų be puošybos. Veneros, Floros, Prozerpinos ar nimfų šventykloms tinkamiausias būtų korintinis orderis, nes tos dievybės tokios švelnios, jog ir architektūrai dera taikyti lieknas formas, spalvingai papuoštas lapais ir užraitomis. O Junonai, Dianai ir panašioms dievybėms skirtas šventyklas reikėtų statyti pagal jonėninį orderį, kurio šventyklos įsiterptų tarp griežtų dorėninių ir švelnių korintinių pastatų. Klasikinio orderio kilmės teorijas krikščioniškąja kryptimi plėtojo XVI a. Renesanso teoretikas Sebastianas Serlio (1475-1555). Knygose apie architektūrą jis siūlė kitaip naudoti skirtingus orderius ir rekomendavo dorėninį orderį taikyti bažnyčioms, skirtoms Šv. Petrui, Šv. Pauliui, Šv. Jurgiui ar kitiems šventiesiems, kurie turėjo tvirtybės ir jėgos aukoti gyvenimą Kristaus tikėjimui. Serlio sukurta orderių sakralizacija buvo naujas būdas dvasingumui išreikšti. Tai – perėjimas į simbolinę krikščionių šventųjų semantiką. XVI a. italų Renesanso architektų teorinius ieškojimus užbaigė Palladio sekėjas Vincenzo Scamozzi (1552-1616), 1615 m. Venecijoje išleidęs didžiulį traktatą „Apie visuotinės architektūros idėją“. Scamozzi suteikė klasikinei formai dvasinę prasmę, teigdamas, jog orderis architektūroje – tai tos pačios visuotinės Dievo sukurtos tvarkos dalis. Renesanso teoretikų dieviškos kilmės teorijos suformulavo naują požiūrį į orderį kaip į dvasios reiškinį. XVI a. architektūros teorijos darbų pasirodė ir kitose šalyse. 1550 m. Ciuriche išėjo architekto ir medžio raižytojo Hanso Blumo knyga „V Columnae, arba penkių orderių aprašymas ir pritaikymas“. Toskaninės kolonos proporcijas jis lygino su storu valstiečiu ir netgi vadino ją valstietiška. Tai buvo akivaizdus orderio desakralizavimas, atkreipus dėmesį į žemesnį socialinį sluoksnį. XVII a. architektūrinės teorinės minties centras persikėlė į Prancūziją. Po Philibert‘o De L’Orme (1510?-1570) dar 1568 m. sukurto „Pirmojo tomo apie architektūrą“ iškilo naujų talentų. Vienas ryškiausių buvo Roland‘as Frėart‘as de Chambrai (1606-1676), pasižymėjęs kaip vienas pirmųjų helenizmo apologetų, neigusių visa, kas neatitiko antikinės Graikijos formų ir estetinių idealų. XVIII a. orderių sakrališkos simbolikos problema jau nebuvo tokia populiari kaip anksčiau. Teoretikai labiau diskutavo, ar orderis kilęs iš panašumo į žmogaus kūną, ar išsirutuliojo iš medinių konstrukcijų. XVIII-XIX a. archeologų atradimai, tiksliųjų mokslų pasiekimai, pagaliau šviečiamoji filosofija skatino architektūros teoretikus būti tikslesnius, tačiau tai, kas buvo sukurta nuo Vitruvijaus laikų iki klasicizmo, nebuvo pamiršta. Orderių dieviškos kilmės teorijos neaplenkė ir Lietuvos. Jos atėjo su kitų šalių teoretikų darbais, kurie buvo studijuojami ir padėjo formuoti menininkų pažiūras. Vilniaus universiteto architektūros teoretikų darbai akivaizdžiai atskleidžia, kaip sakrališkosios orderio teorijos, perėjusios antropomorfinį etapą, susitelkė ties organine architektūros kilme.