Search

This article is a Heideggerian inquiry into the possibility of ontological experience, that is, the possibility of experiencing the ontological difference, something wholly distinct from beings. Heidegger, as we know, articulated this as the question of Being. It is a paradoxical question that cannot, at first sight, be answered phenomenologically (in the Husserlian style): if any conscious experience presupposes the constitution of an intentional object in the act of experience, there must be something in any experience. In this article, I set out to defend the position that ontological experience is possible and central to the human existence. This view rests on the Heideggerian notion of the affective grounds of all thinking, the attunement of any experience by moods. I will argue that: 1) any thinking is attuned by moods; 2) ontological experience (i.e. experiencing something wholly distinct from beings) occurs in certain negative moods. 3) ontological experience is possible only through failure, a malfunction in the fulfilment of meaning; 4) ontological experience is possible in art rather than in science (or in some rigorous philosophy).

Šiuolaikinėje kontinentinėje filosofijoje dažna yra karteziškojo subjekto kritika ir bandymai su­kurti post-subjektiyvistinę filosofiją. Vakarų kultūros žmonės dažnai apibūdinami kaip gyvenantys nuolatinėje tapatybės krizėje. Klausimas „kas bus po subjekto?“ yra kertinis tiek filosofijoje, tiek vakariečių kasdienybėje. Šiame tarpdalykiniame tyrime mes teigiame, jog esama rimtų šeiminių panašumų tarp post-subjektyvistinės filosofijos ir animistinės religijos tikslų. Pirmiausia aprašomi trys principai, sudarantys kontekstą, be kurio neįmanoma suprasti animistinės subjektyvumo traktuotės: Vienybės principas, Pusiausvyros principas ir Poliarinių priešybių mąstymas. Šie principai toliau plėtoja tinklinio mąstymo idėją, aprašytą ankstesniame mūsų straipsnyje. Paskui palyginama animistinė subjektyvumo traktuotė su šiuolaikine subjekto kritika. Nors ir nekeliame normatyvaus reikalavimo prikelti animizmą, negalime atmesti galimybės, jog animistinių principų tyrimas sudarys prielaidas lokaliems postmodernios subjekto krizės sprendimams.

Pagrindinis XX a. kontinentinės filosofijos motyvas buvo metafizikos kritika. Ankstesnės filosofinės sistemos buvo imtos laikyti pernelyg stingios, imta ieškoti būdų išvengti metafizinio hierarchinio mąstymo. Pasitelkiant religijų ir filosofijos istorijos sintezę, šiame straipsnyje teigiama, jog įmanoma aptikti gausybę stulbinančių panašumų tarp animizmo ir XX a. filosofinio mąstymo. Straipsnyje aptariami skirtumai tarp tinklinio mąstymo ir hierarchinio mąstymo. Tinklinis mąstymas analizuojamas pasitelkiant du motyvus: daugiadimensiškumą ir bendrųjų sielų tinklą. Animizmas naudojamas kaip pagrindinis pavyzdys nusakant motyvų reikšmę mąstymui ir praktikai. Taip pat aprašomas hierarchinio mąstymo atsiradimas ir sklaida.

Straipsnyje „Filosofijos ir literatūros susiliejimas nihilistiniame mąstyme“ (Problemos 2010, 77) rašiau, kad postmetafizinė filosofija turėtų suintensyvinti dialogą su literatūra ir galų gale su ja susilieti. Šiame straipsnyje siūlomos dvi galimos šio susiliejimo kryptys: 1) ribų tarp realybės ir išmonės išnykimas. Kartu su G. Vattimo atsisakę korespondentinės tiesos teorijos, prieisime prie išvados apie principinę galimybę bet kuriam naratyvui būti teisingam (angl. truthful). Nihilistiniam mąstymui būdingas silpnesnis realybės jausmas, skeptiškas požiūris į sveiko proto ar natūralistinę poziciją. Tokia situacija, aprašyta Nietzsche’s, skirtį tarp realaus pasaulio ir net neįtikėtinų pasakų daro iš principo neįmanomą. Iš to plaukia keletas toli siekiančių epistemologinių ir etinių konsekvencijų. 2) Susiliedama su literatūra, nihilistinė filosofija ieško kalbos, galinčios artikuliuoti niekį, reprezentuoti tai, kas nereprezentuojama. Straipsnyje šis siekis analizuojamas pasitelkiant postmodernaus diskurso sąvokas – literatūros erdvė, nerimas. Remiamasi Maurice Blanchot, Rolando Barthe’o ir Jeano-François Lyotard’o kūriniais. Susiliedama su literatūra nihilistinė filosofija gali gyvuoti ir neturėdama ką pasakyti. Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, hermeneutika, pramanytumas, niekis, postmodernus. Philosophy and Literature: Two Lines of Fusion Leo Luks Summary In the article “The Fusion of Philosophy and Literature in Nihilist Thought” (Problemos 2010, 77) I argued that post-metaphysical philosophy should intensify its dialogue with literature to the point of their eventual fusion. In this paper I will start from the conclusions of my previous article and will highlight two possible lines of this fusion: 1) The disappearance of the boundary between reality and fiction. Once we let go of the correspondence theory of truth, as Vattimo recommends, we will arrive at the principled possibility of the truthfulness of any and all narratives. Nihilist thought is characterised by a weakened sense of reality, a renouncement of common sense and naturalism. This condition, described by Nietzsche, where making a distinction between the real world and tall tales is impossible in principle, has several far-reaching epistemological and ethical consequences. 2) In its fusion with literature, nihilist thought seeks for a language to articulate the nothing, to represent the unrepresentable. In the paper I will analyse this pursuit by way of the concepts of postmodernity, the space of literature, and anxiety. I will draw on the views of Maurice Blanchot, Roland Barthes and Jean-François Lyotard. By fusing with literature, nihilist philosophy can continue in a situation where it has nothing to say. Keywords: nihilism, hermeneutics, fictionality, nothingness, postmodern.

Šiuo straipsniu siekiama parodyti, kad postmetafizinė filosofija turėtų liautis mėgdžiojusi formalias mokslo taisykles ir verčiau suintensyvintų dialogą su menu, o ypač – su literatūra. Daugiausia remiamasi Gianni Vattimo, pasak kurio turėtume priimti nihilizmą ir sutikti, kad joks teorinis naratyvas nėra teisingas epistemologine prasme ir negali pretenduoti į atitiktį realybei. Remiantis nihilizmu kaip prielaida, tenka pripažinti radikalų kontingentiškumą, vadinasi, sutikti, kad jokia samprotavimo linkmė nebus amžina. Taip filosofinis mąstymas tampa silpnuoju, atsisako savo paties validumo pretenzijų, ir prasideda nauja filosofijos ir literatūros dialogo epocha, paženklinta jų susiliejimo žyme. Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, hermeneutika, literatūra, niekis, postmodernus. The Fusion of Philosophy and Literature in Nihilist Thought Leo Luks Summary In this paper, I will attempt to demonstrate that post-metaphysical philosophy should cease its attempts to imitate the formal rules of science and rather intensify its dialogue with art, especially literature. I will draw on the philosophy of Gianni Vattimo, according to whom we should accept nihilism and admit that no theoretical narrative is true in the sense of corresponding to reality. Acceptance of nihilism amounts to the acceptance of radical contingency, where no line of argument is everlasting. As philosophical thinking is weakened in this manner, and as it lets go of the presumption of its own validity, a new era will arrive in the dialogue between philosophy and literature by their fusion. Keywords: nihilism, hermeneutics, literature, nothingness, postmodern. : 18px;">