Search

Karolingų renesansas – specifinė istorijos atkarpa, siejusi ir savitai transformavusi antikos ir viduramžių švietėjišką bei kultūros paveldą, naujai traktavusi mokyklos ir ugdančiojo mokymo idėją. Šiuo laikotarpiu, kai kultūra iš Britų salų kėlėsi į Frankų imperijos teritoriją, svarbų vaidmenį suvaidino Biskopo (Biscop), Bedos Garbingojo (Venerable) bei Alkuino (Alcuin) teorinis ir praktiškasis pedagoginis palikimas, pagrįstas mokyklų steigimu ir realaus pedagoginio proceso konstravimo sudėtingumu. Tai buvo naujas žvilgsnis į patį žmogų, pasaulio suvokimą ir žmogaus vietą kosmoso erdvėje. Straipsnyje išryškinama septynių laisvųjų menų svarba ugdant asmenybę, formuojant protingą ir dorovingą žmogų. Analizuojami kai kurių Palatine mokyklos vadovėlių turinio ypatumai, atskleidžiantys mokymo principus ir tikslus. Aptariami Karolingų renesanso kultūros ir mokyklos aspektai bei pagrindinės žmogaus lavinimo idėjos, besiremiančios sokratiškosios didaktikos metodu. Carolingian Renaissance is a very special period of consolidation and transformation of an ancient and medieval educational and cultural heritage, which re-interpreted the idea of school and developing teaching. During this period, when culture moved from the British Isles to the territory of the Frankish Empire, Biscop’s, the Venerable Bede’s and Alcuin’s theoretical practical pedagogic legacy, based on opening of schools and complexity of actual pedagogical process construction, played an important role. This was a new insight into a human being, perception of the world and place of the human being in the universe. The article emphasizes the importance of the seven liberal arts to the development of personality, a rational and moral person. Peculiarities of contents of certain textbooks of Palatine School are analyzed, which reveal the principles and objectives of teaching. Aspects of the Carolingian Renaissance culture and school are discussed as well as the main ideas of educating people, built upon the Socratic method of didactics.

Straipsnyje analizuojamos pagrindinės politikos mokslo atsiradimo prielaidos. Įprasta manyti, jog politikos mokslo gimimą iš esmės lėmė pozityvizmo filosofija. Šiame straipsnyje bandoma parodyti, kad tam tikros politikos mokslo prielaidos buvo suformuotos gerokai anksčiau. Klasikinės politikos sampratos atmetimas ir naujos, modernios politikos sampratos formavimasis, pastebimas jau Renesanso pasaulėjautoje, N. Machiavelli’o ir Th. Hobbeso politinėse teorijose, leido iškelti žmogaus ir politikos „konstruojamumo“ idėjas. Teigiama, jog moderni politikos samprata buvo viena iš būtinų politikos mokslo sąlygų. XVII a. mokslo revoliucija paskatino mąstytojus į filosofiją perkelti gamtos mokslų metodus. Gamtos mokslų metodais pakelti filosofiją į naują mokslinį lygmenį buvo vienas didžiausių daugelio Apšvietos filosofų tikslų. Taigi, kai pozityvistai prakalbo apie būtinybę sukurti naujus pozityvius mokslus apie žmogų ir visuomenę, intelektualiems pokyčiams jau buvo visiškai pasirengta.Pagrindiniai žodžiai: Renesansas, Apšvieta, pozityvizmas, Millis, Comte’as.Philosophical Presuppositions of the Emergence of Political ScienceMindaugas Stoškus SummaryThe paper deals with the main presuppositions of the emergence of political science. The aim is to show that the rupture in the history of political philosophy in the Renaissance, the refusal of the classical political thought about human nature as zoon politikon and about purpose of state, and the birth of modern political ideas about politics as mechanics, was conditio sine qua non for the emergence of the new political science. Main philosophers who initiated this rupture were N. Machiavelli and Th. Hobbes. The 17th century scientific revolution and Enlightenment helped to bring the methods of natural sciences into philosophy. All those ideas were fused together in Positivism which played a pivotal role in the emergence of Political science.Keywords: Renaissance, Enlightenment, positivism, Mill, Comte.

Wolfenbüttelio postilė (WP) yra seniausia žinoma lietuviška rankraštinė knyga, 1573 m. parengtas ir 1574 m. puošniai įrištas neišlikusio pirminio teksto (ar tekstų) nuorašas, kurio autorius – Jonas Bylaukis (apie 1540–1603). Tai vienas išsamiausių lietuvių kalbos istorijos dokumentų, atskleidžiančių rašomosios kalbos formavimosi procesą. Liturginių metų perikopinius pamokslus apimanti Postilė yra svarbus lietuvių Bažnyčios ir kultūros istorijos dokumentas, iškalbingai liudijantis Reformacijos raštų ir idėjų plitimą lietuviškoje aplinkoje. Rankraščio antraštinis lapas rodo WP esant ne originalų kūrinį, bet rinktinę iš įvairių postilių. Antraštėje išvardytos devynių teologų pavardės rodo, kad WP yra ypatingas lietuvių kultūroje lotyniškosios Europos evangelikų liuteronų homiletikos tradicijos florilegijas. Ilgesnės ar trumpesnės citatos, aliuzijos, exempla, lotyniškos sentencijos bei aforizmai (su greta pateiktais lietuviškais vertimais) leidžia WP laikyti pirma lietuviška Antikos, patristikos, Viduramžių teologų bei istorikų ir humanistų antologija. Tai pirmieji žinomi tokių tekstų ištraukų vertimai į lietuvių kalbą. WP minimi, cituojami ar parafrazuojami Antikos autoriai ir mitai, Bažnyčios Tėvai ir Viduramžių teologai, Viduramžių ir Renesanso istorikai. Straipsnyje plačiau aptariamos Antikos autorių citatos, mitologiniai siužetai, sentencijos atskleidžia, kad lietuvių kultūra jau XVI a. antroje pusėje sparčiai perėmė intelektinę amžių patirtį apibendrinančią tradiciją – būtent tuomet radosi pirmieji pasaulietinės graikiškos ir lotyniškos literatūros vertimai bei sekimai. The manuscript of the Sermon Book of Wolfenbüttel (1573) is the oldest known Lithuanian handwritten book (299 fol. 2°) and one of the largest and most important texts in the early modern history of Lithuanian. Furthermore it is a significant document of Lithuanian church and cultural history. This sermon book, consisting of sermons for an entire liturgic year, testifies the spreading of Reformation ideas and writings in the Lithuanian language area. The sermons were collected from at least ten sermon books, namely from the Postillae of Nicolaus Hemmingius, Antonius Corvinus, Johannes Spangenberg, Martin Luther, Philipp Melanchthon, Johannes Brenz, Leonhard Culmann, Arsatius Seehofer, Jodocus Willichius and Daniel Greser. Methodologically the translation is typical for the 16th century. Literally translated excerpts are followed by originally written parts, or translations from other sources are included. The Lithuanian translation is selective and paradigmatic. In many cases an (anonymous) translator takes the Latin text as a pattern according to which he creates his own sermon, or he writes an original sermon in which he includes some translated chapters. The translation is often supplemented with numerous quotations. This article deals only with part of them, in particular with those from classical authors as well as with explicit Latin citations.