Search

Vienos Fonogramų archyvo (Phonogrammarchiv) – seniausio pasaulyje mokslinio garso archyvo – įkūrėjai 1899 metais apibrėžė tris jiems rūpimas sritis: tai esančios kalba, muzika ir vadinamieji balso portretai; kaip tik šių sričių duomenis buvo numatoma kaupti ir saugoti. Apie 1900 metus, išaugus domėjimuisi neeuropietiškų šalių kultūra, mokslininkai karštai puolėsi taikyti naujas garso įrašymo technologijas, siekdami išplėsti metodologines bei pažinimo ribas ir sukurti naujų etnomuzikologijos, kalbotyros ir kitokių tyrimų šaltinių. Baiminantis, kad „primityviosios“ kultūros gali netrukus išnykti, ir vis labiau įsigalint pasaulinės europeizacijos idėjai, atsirado lig tol nematytas dėmesys anksčiau netirtoms, už Europos ribų esančioms kultūroms. O kaipgi domėjimasis Europos folkloru? Daugiatautėje Austrijos-Vengrijos monarchijoje buvo puikiai suvokiamas skirtingų tautų kultūrinis potencialas ir būtinybė tirti bei dokumentuoti įvairiausius kultūros aspektus. Pirmųjų etnografinių apžvalgų radimosi laikais buvo įprasta iš centro (sostinės) žvelgti į pakraščius ir manyti, neva „aukštoji“ kultūra menksta einant iš vidurio periferijos link. Visiškai tokie pat vertinimai gyvavo ir visos Europos mastu, t. y. tolimiausi vakariniai bei šiauriniai žemyno pakraščiai buvo laikomi tipiškais „egzotiškos“ kultūros regionais. Viena vertus, tokius vaizdinius formavo patys mokslininkai, bet, antra vertus, specifinius jų interesus irgi stengtasi nukreipti atitinkama vaga. Istoriniai Fonogramų... [toliau žr. visą tekstą]