Search

Only a few artifacts discovered in Lithuania can be considered as examples of portable art from the Final Palaeolithic period. Three of them were found in the Neris river valley in central-eastern Lithuania: an engraved slate pebble from the Eiguliai 1А site, a notched blade from the Skaruliai 1 site, and a flint “figurine” from the Vilnius 1 site. Discovered by Rimutė Rimantienė and her father Konstantinas Jablonskis, these three finds were the first and for many years the only artifacts underpinning the discussion of art from the Lithuanian Final Palaeolithic. The debate on the tentative function of these items, initiated by Rimantienė, is reviewed in this study before presenting the results of the latest research on the subject between 2012 and 2017, carried out using a range of methods: visual examination, comparative analysis with other archaeological finds and reconstructed prehistoric tools, surface analysis under a microscope. The functional interpretation proposed as a result of these investigations in two cases disproves the identification of these artifacts as portable art.

Šiame straipsnyje pristatomi titnago radiniai, aptikti trijose vietose Nemunėlio upės kairiajame krante, Parupės kaime, šalia Nemunėlio Radviliškio miestelio Šiaurės Lietuvoje. Identifikuotos trys radavietės, kuriose lokalizuoti pagal tipologinius-technologinius dirbinių ypatumus skirtingais laikotarpiais datuojami titnago radiniai (1 pav.). Radiniai aptikti šalia 2014 m. Nemunėlio pakrantėje rasto kirvio, pagaminto iš šiaurės elnio (Rangifer tarandus) rago ir datuojamo 11221–11048 m. pr. Kr. (2 pav.). Tokio tipo dirbinių žinoma daugelyje Šiaurės Europos regionų, jie datuojami vėlyvuoju ledynmečiu (1 lentelė). Todėl šiame straipsnyje, aptariant titnago dirbinių technologiją ir jų tipologiją, bandoma chronologiniu ir kultūriniu būdu susieti dalį titnago radinių su šiaurės elnio rago kirviu. Pirmojoje radavietėje iš viso aptikti 436 titnago radiniai, iš kurių dirbinių kategorijai priskiriami perforatoriai, gremžtukai, rėžtukai, antgaliai, skelčių dalijimo atliekos, skaldytiniai ir ašmenėliai. Čia išskirtas vėlyvojo paleolito Bromės technokompleksui būdingų dirbinių kompleksas: mikrorėžtukai, stambios skeltės ir jų fragmentai, skaldytiniai, gremžtukai, rėžtukai ir vienas įkotinis antgalis (3; 4 pav.). Šioje radavietėje taip pat išskirtas ankstyvojo mezolito Pulli technologijos kompleksas, kuriam būdinga išvystyta siaurų ir reguliarių skelčių technologija, iš jų pagaminti ašmenėliai, lancetas, skaldytinių fragmentai ir įkotinis antgalis (5 pav.). Antrojoje radavietėje, kuri yra kiek nutolusi nuo kirvio radimo vietos, rasti 44 titnago radiniai. Čia identifikuotas mezolito pabaigai priskiriamas titnago radinių kompleksas: gremžtukas, išlinkimą turinčios skeltės, pusiau kūginis skaldytinis ir trapecija (6 pav.). Trečioji radavietė yra aukštutinėje upės terasoje. Joje aptikti tik keturi titnago radiniai, kuriuos sudaro nuoskalos ir vienas skaldytas rieduliukas (2 lentelė). Šiaurės elnio rago kirvių Šiaurės Europoje daugiausia žinoma iš Vokietijos, Pietų Skandinavijos ir Lenkijos. Rytinėje Baltijos regiono dalyje šiuo metu jų žinoma iš Lietuvos, Latvijos ir Kaliningrado srities (7 pav.). Daugelis jų žinomi tik kaip pavieniai radiniai, be aiškaus archeologinio konteksto. Todėl tiriant Parupės 1-ojoje radavietėje rastus titnago radinius, pasitaikė puiki galimybė bandyti susieti dalį jų su šiaurės elnio rago kirviu. Šioje radavietėje išskirtas vėlyvajam paleolitui būdingas titnago radinių kompleksas. Remiantis jų technologija nustatyta, kad skeltės buvo gaminamos atskeliant jas nuo vienagalių ir dvigalių skaldytinių, taip pat jas dalijant mikrorėžtukiniu būdu, kuris, remiantis mikrorėžtukine liekana, skiriasi nuo mezolitui būdingos technologijos. Taip pat čia aptikta ir dvigalių skaldytinių, kurių aikštelės smarkiai apskaldytos, nuo skaldymo likusios „kišenės“. Todėl manytina, kad skeltės buvo skaldomos tiesioginio smūgio technika. Čia aptiktas ir vienas stambus įkotinis antgalis, pagal analogijas būdingas Bromės kultūrai. Šios kultūros klausimas Lietuvos teritorijoje buvo gvildentas ir anksčiau. Deja, Parupėje aptiktas pavienių titnago radinių kompleksas, todėl jis Bromės kultūrai priskirtas ir su šiaurės elnio rago kirviu susietas tik remiantis tipologiniais ir technologiniais bruožais. Parupėje ir Kaliningrado srityje aptikti šiaurės elnio rago kirviai žymi laikotarpį tarp 11 600 – 11 100 m. pr. Kr. Tai šiuo metu ankstyviausios radiokarboninės datos, siejamos su pirmųjų žmonių atėjimu į šias teritorijas. Tačiau Lietuvoje aptiktas šiaurės elnio ragas datuojamas apie 500 metų anksčiau negu šie dirbiniai (8 pav.), todėl didelė tikimybė, kad Lietuvos teritorija kartu su pirmaisiais sausumos žinduoliais žmonių galėjo būti apgyventa dar XII tūkst. m. pr. Kr. pradžioje. The recent intensification of AMS 14C assays of bone and antler artefacts in the east and southeast Baltic region has revealed a number of reindeer (Rangifer tarandus) antler axes, and their prevalence in the Late Palaeolithic osseous toolkit. One of the oldest, dating from 11221–11048 cal BC, was discovered in 2014 in the village of Parupė, on the left bank of the River Nemunėlis, in northern Lithuania. Until now, no such organic implements discovered in the region in question have been associated with any Late Palaeolithic taxonomic group, but at the location of the antler axe at Parupė between 2015 and 2019, three concentrations of numerous lithic findings have been identified, whose typological and technological features allow for the consideration of their possible association with the dated axe. In this paper, we present three concentrations of lithic finds (sites 1–3) at Parupė village, providing their technological and typological data, and their possible chronology and taxonomy, reflecting the Late Palaeolithic and Early and Late Mesolithic. We conclude that the moderate lithic complex from site 1 should be associated with Late Palaeolithic technology, and can possibly be linked with the antler axe.

The Late Glacial, that is the period from the first pronounced warming after the Last Glacial Maximum to the beginning of the Holocene (c. 16,000–11,700 cal bp), is traditionally viewed as a time when northern Europe was being recolonized and Late Palaeolithic cultures diversified. These cultures are characterized by particular artefact types, or the co-occurrence or specific relative frequencies of these. In north-eastern Europe, numerous cultures have been proposed on the basis of supposedly different tanged points. This practice of naming new cultural units based on these perceived differences has been repeatedly critiqued, but robust alternatives have rarely been offered. Here, we review the taxonomic landscape of Late Palaeolithic large tanged point cultures in eastern Europe as currently envisaged, which leads us to be cautious about the epistemological validity of many of the constituent groups. This, in turn, motivates us to investigate the key artefact class, the large tanged point, using geometric morphometric methods. Using these methods, we show that distinct groups are difficult to recognize, with major implications for our understanding of patterns and processes of culture change in this period in north-eastern Europe and perhaps elsewhere. The Late Glacial, that is the period from the first pronounced warming after the Last Glacial Maximum to the beginning of the Holocene (c. 16,000–11,700 cal bp), is traditionally viewed as a time when northern Europe was being recolonized and Late Palaeolithic cultures diversified. These cultures are characterized by particular artefact types, or the co-occurrence or specific relative frequencies of these. In north-eastern Europe, numerous cultures have been proposed on the basis of supposedly different tanged points. This practice of naming new cultural units based on these perceived differences has been repeatedly critiqued, but robust alternatives have rarely been offered. Here, we review the taxonomic landscape of Late Palaeolithic large tanged point cultures in eastern Europe as currently envisaged, which leads us to be cautious about the epistemological validity of many of the constituent groups. This, in turn, motivates us to investigate the key artefact class, the large tanged point, using geometric morphometric methods. Using these methods, we show that distinct groups are difficult to recognize, with major implications for our understanding of patterns and processes of culture change in this period in north-eastern Europe and perhaps elsewhere.

Vėlyvojo paleolito Eigulių senovės gyvenvietę Vidurio Lietuvoje aptiko ir žvalgė Konstantinas Jablonskis su savo dukra Rimute Jablonskyte (Rimantiene), kai ji dar buvo paauglė. Penkto dešimtmečio pabaigoje, kai šioje vietovėje prasidėjo tilto statybos darbai, jie jau buvo surinkę daug titnaginių dirbinių, ir tyrėja nusprendė atlikti šio objekto tyrimus, surinkti kuo daugiau archeologinės medžiagos. Šie kasinėjimai buvo kone pirmieji jos karjeroje, tačiau titnaginių radinių kolekcija netrukus tapo etalonine medžiaga Svidrų kultūros tyrimuose. Eigulių senovės gyvenvietė tapo žinoma tiek Rytų Baltijos regiono, tiek Vakarų Europos archeologams. Vėliau, atsiradus naujiems tyrimų metodams, šis objektas, iš kurio buvo žinoma daugiausia paviršiniai radiniai ir keletas nuotraukų, buvo pradėtas laikyti tik iš dalies informatyviu, tad užleido savo svarbą naujai tyrinėtoms Svidrų senovės gyvenvietėms. Vis dėlto pastaraisiais metais, konsultuojantis su pačia R. Rimantiene, Eigulių archeologinė medžiaga buvo peržiūrėta iš naujo siekiant tikslinti jau turimus duomenis. Šiame straipsnyje pristatoma pilna titnaginių dirbinių, galimų priskirti ankstyviausiems vietovės apgyvendinimo etapams, kolekcija, pateikiama keletas naujų įžvalgų. Ši gyvenvietė interpretuojama kaip keliskart apgyvendinta, lankyta vieta. Nors Svidrinis inventorius dominuoja, svarstoma galimybė identifikuoti galbūt ir ankstyvesnio apgyvendinimo etapą. Įvairūs objektai, aptikti senovės gyvenvietės ribose, interpretuoti iš naujo, svarstomas jų archeologinis pobūdis. Ko gero, tik keletas iš anksčiau paleolito epochai priskirtų objektų iš tiesų būtų galimi traktuoti kaip tos epochos gyvenvietės palikimas. Titnaginio inventoriaus ir titnago skaldymo technologijų analizė rodo, kad titnago žaliava čia buvo atsinešama, čia apsilankę žmonės neužsibūdavo ilgai ir kartais darė skubotus sprendimus gamindamiesi įrankius. The Final Palaeolithic site at Eiguliai in Central Lithuania, was monitored by Konstantinas Jablonskis and his daughter, Rimutė Jablonskytė (Rimantienė), when she was already in her teens. By the late 1940s, the site had been partly destroyed, but not before yielding many surface finds. She, therefore, decided to obtain as much archaeological data as possible. Rimantienė’s excavations at the Eiguliai 1 site became one of the very first investigations of her career. The collected lithic assemblage suddenly became a reference in researching Swiderian culture sites. The Eiguliai site was well known to scientists from the Eastern Baltic countries as well as to colleagues in Western Europe. As time passed and new excavation methods appeared, the site, which had been recorded only by several pictures and trench plans and where most of the material had been collected from the sandy surface, came to be regarded as not informative enough and ceded its importance to other newly discovered Swiderian sites. However, during the past five years, with the help of consultations with Rimantienė, the archaeological data from Eiguliai was reviewed and the discussion resumed. The aim of this publication is to present the entire lithic collection of morphological tools ascribed to the earliest stage of the site’s occupation, along with some new insights into the archaeological data from Eiguliai. The site is considered to have been a place that was visited multiple times for hunting purposes. While the Swiderian culture assemblage predominates, the possibility of discussing an even earlier visit pre-dating the Swiderian culture is considered. Various remains of archaeological features once recorded at the site are reviewed and their interpretation is clarified: there are probably only a few features that could be ascribed to the Stone Age, contrary to what had been previously proposed. An analysis of the lithic assemblage has shown that people had probably brought flint material to the site, but did not stay there for long, and made quick decisions when tools needed to be produced.

This paper critically reviews the culture-historical framework for the re-colonisation of Lithuania during the Final Palaeolithic in the light of recent palaeoclimatic and palaeoenvironmental data. We argue that the existing chronology of the Final Palaeolithic in Lithuania suffers from an undue western European orientation grounded in research history, and that it likely requires reconsideration. The lack of well-constrained excavations, the paucity of both radiocarbon dates and of palaeoenvironmental data pertinent to the Last Glacial-Interglacial Transition (LGIT) lead us to be cautious with regard to the existing chronology. In reviewing the typological classification of the relevant lithic material, we argue in particular that there is a lack of reliable evidence not only for Hamburgian occupation but also for any substantive Federmessergruppen, Brommean and Ahrensburgian presence. Whilst Swiderian sites are better represented, a large majority of these may date to the early Holocene. In light of the current evidence, we question the usefulness of existing archaeological taxonomies for this period and favour a model of punctuated colonisation for the Lithuanian territory, where periodic and ephemeral forager presences are interspersed with longer periods of depopulation. In closing, we outline avenues for future research in the region.

Pastaraisiais metais kasinėtoje Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietėje (Jonavos r.) buvo atlikti įvairūs tyrimai, kurie suteikė naujos mokslinės informacijos, reikalingos Neries žemupio pirminio apgyvendinimo rekonstrukcijai. Archeologinis objektas, esantis ant antrosios viršsalpinės Neries terasos, dešiniajame upės krante, buvo tyrinėjamas dvejus metus, 2014 ir 2015 m. Kasinėjimų metu rasta daug titnaginio inventoriaus, degusios osteologinės medžiagos, skaldyto akmens radinių, keramikos šukių. Remiantis stratigrafijos, planigrafijos ir radinių išsidėstymo analizėmis, nustatyta, kad šioje vietoje apsistota keliskart. Ankstyviausieji gyventojai galėjo apgyvendinti Pabartonis jau vėlyvajame paleolite ar ankstyvojo mezolito pradžioje – tai liudija vėlyvajai Svidrų kultūrai būdingas karklo lapo formos strėlės antgalis su plokščiai iš reverso pusės retušuota bazine dalimi. Vis dėlto keturios struktūros Pabartonių gyvenvietėje buvo C14 AMS metodu datuotos viduriniu ir vėlyvuoju mezolitu. Tai verčia abejoti šio strėlės antgalio sąsajomis su gyvenvietėje rastomis struktūromis. Kiti titnaginiai radiniai gyvenvietėje yra būdingi įvairiems laikotarpiams, tad galimas jos pakartotinis apgyvendinimas mezolito laikotarpiu. Dalis titnaginio inventoriaus priklauso ir dar vėlyvesniam – vėlyvojo neolito ar bronzos amžiaus laikotarpiui. Be to, su šiais radiniais koreliuoja ir bent dviejų ankstyvos keramikos rūšių šukės bei diabazo kirvio su skyle kotui fragmentas. Atskirų gyvenvietės etapų išskyrimą komplikuoja tai, kad archeologinis objektas yra smėlingoje vietovėje, kurią tūkstančius metų veikė įvairūs, ypač eoliniai ir bioturbaciniai, procesai. Dėl to radiniai yra sumišę, pasiskirstę per įvairius smėlio sluoksnius iki 100 cm storio siekiančiame akmens amžiaus radinių horizonte. Vis dėlto tiksliai išmatuotų radinių išsidėstymo analizė ir atidengtų gyvenvietės struktūrų tyrimai parodė, kad bent iš dalies skirtingų apgyvendinimo etapų sluoksnius galima atskirti ir analizuoti. Įdomus ir kartu labai svarbus radinys – skaldyto smiltainio nuoskalų koncentracija ir pats apskaldytas apvalainukas, rastas mezolitinėje struktūroje Nr. 10d. Tai – ne tik pirmųjų Pabartonių gyventojų žaliavos skaldymui pasirinkimo įvairovę liudijantis radinys, bet ir jungiamoji grandis su kitomis Neries baseino panašaus laikotarpio gyvenvietėmis, kuriose taip pat buvo rasta skaldyto jotnio smiltainio. Tyrimus papildė bioarcheologiniai struktūrų grunte esančių augalų liekanų tyrimai. Pradiniais duomenimis, senovės gyvenvietėje buvo rasta mezolitu datuojama degusių lazdyno riešutų koncentracija, identifikuota struktūroje Nr. 2 deginta pušies mediena. Tolesni Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietės tyrimai, tikimasi, atskleis dar daugiau svarbios mokslinės informacijos, papildys turimus duomenis, o būtini botaninių mėginių C14 AMS datavimo tyrimai padės patikslinti šio archeologinio objekto chronologiją. In this article, the primary results of the latest archaeological investigation in Pabartoniai site are represented. The site, in which the earliest finds could be dated to Final Palaeolithic and Mesolithic, was rediscovered in 2014 and has been excavated for two seasons. Prehistoric structures, flint find assemblage and some archaeobotanical remains provide an opportunity to discuss some questions considering the occupation of the site. However, at the same time, some problems regarding the reconstruction of the first settlement of the river Neris lower reaches are raised, as the archaeological finds are mixed with the material of the later settlement.

Straipsnyje remiantis osteologiniais, radiologiniais, archeologiniais vėlyvojo paleolito stovyklaviečių tyrimų duomenimis bandoma detalizuoti šiaurės elnių paplitimo Lietuvos teritorijoje laiką, pagal paleogeografiją, topografinį rėvų prie Nemuno vidurupio ir šalia jų esančių paleolitinių stovyklaviečių išsidėstymą nustatyti jų migravimo kryptis. Lietuvos teritorijoje žinoma 16 vietovių, kuriose rasta šiaurės elnio skeleto kaulų, ragų bei iš jų pagamintų ietigalių. Radiokarboninės šiaurės elnių skeletų datos rodo, kad šiaurės elniai Lietuvos teritorijoje gyveno nuo biolingo laikotarpio iki preborealio pradžios, t. y. nuo ledynų atsitraukimo iš Lietuvos pietinių rajonų pradžios iki miškų paplitimo. Jie daugiausia buvo paplitę užnemunėje, kurioje, kaip ir buvusioje Prūsijos teritorijoje, vėlyvajame ledynmetyje buvo jų vasaros ganyklos. Iš užnemunės vėlyvą rudenį šiaurės elniai migravo dviem kryptimis: šiaurės ir šiaurės rytų, kirsdami Nemuną jo vidurupyje ir žemupyje prie tuo metu jau buvusių rėvų. Prie Nemuno rėvų daugiausia aptikta paleolito laikotarpio stovyklaviečių, kurias paliko Hamburgo, Federmeserio, Bromės, Arensburgo ir Svidrų kultūrų bendruomenės. Daugiausia rasta Svidrų kultūrai priskiriamų stovyklaviečių, kurių dalis gyventojų galėjo nemigruoti paskui šiaurės elnius, bet laukti jų migracijos prie įprastų kėlimosi per upes vietų. During the Late Glacial, the main hunting object in the territory of the East Baltic region after the retreat of the glaciers was reindeer (Rangifer tarandus). However, no detailed investigations have been carried out in order to establish migration routes, seasonality and distribution of reindeer, which lived in herds, and the topography of their campsites. Skeletal bones and horns of reindeer and spearheads made of them were collected from 16 localities of the territory of Lithuania. In Lithuania, reindeer lived from the Bioling to the beginning of the Preboreal period, i.e. from the beginning of the retreat of glaciers from the southern regions to the outspread of forests. This is confirmed by radiocarbon dates established for the reindeer skeletons. In the East Baltic region, reindeer skeletal bones and horns were mostly found in the former territory of Prussia. In the Lithuanian territory, they were concentrated in the trans-Nemunas area where reindeer summer pastures stretched in the Late Glacial. In late autumn, reindeer used to migrate from the trans-Nemunas area in two directions: northwards and north-eastwards, crossing the Nemunas River in its middle and lower reaches near the shoals formed by the river. On both sides of the Nemunas River, most uncovered campsites at the shoals are attributed to the Swiderian culture. A considerably greater number of separate squares and artefact complexes are found here. This implies that in spring some Swiderian people would not migrate after the reindeer but would wait for the animals’ migration at the usual crossing places on the river.

Straipsnyje autorius reiškia savo mintis ir kviečia skaitytoją diskutuoti apie E. Šatavičiaus apgintoje disertacijoje pareikštą požiūrį į vėlyvojo paleolito palikimą Lietuvoje. Pirmąją vėlyvojo paleolito Lietuvoje periodizacijos schemą yra sukūrusi R. Rimantienė. 1971 m. galutinė tokios periodizacijos versija buvo paskelbta R. Rimantienės monografijoje ,,Paleolitas ir mezolitas Lietuvoje“. Monografija buvo išleista rusų kalba. R. Rimantienės monografijoje išskirtos Pabaltijo Madleno ir Hibridinė grupės, ir Svidrų kultūra. Pastebima, kad per 30 metų laikotarpį, Lietuvos archeologams nepavyko surinkti daugiau informacijos ir pagausinti šaltinių bazę, kuri leistų daugiau pažinti vėlyvąjį paleolitą. Išsakydamas tyrimų problemas, ir remdamasis daugiau senais paviršiaus rinkiniais arba medžiaga, gauta iš maišytų įvairialaikių gyvenviečių, E. Šatavičius sudarė periodizacijos schemą, kurioje išskirti 5 kultūriniai junginiai. Šie kultūriniai junginiai yra datuojami ir dalijami į etapus, nustatomi jų tarpusavio ryšiai. Straipsnio autoriui pateiktos E. Šatavičiaus išvados kelia abejones, todėl publikacijoje tai aptariama. T. Ostrauskas pateikia E. Šatavičiaus koncepcijai rimtų argumentų prieš, kuriuos ir išsako straipsnio eilutėse. Atkreipia dėmesį į metodiką, kaip buvo sukurta minima koncepcija. E .Šatavičiui priekaištaujama, kad jis savo tyrimų nėra parėmęs statistiniais duomenimis. Pastebima, kad E. Šatavičiaus periodizacijoje naudojama titnago kasyklų medžiaga, o to daryti nederėtų. Teigiama, kad nevalia išskirti naujos kultūros pagal tik kelių ,,būdingų“ kasyklų radinius. The author of this article expresses his thoughts and invites the reader to discuss about E. Šatavičius’ opinion on the heritage of the Late Palaeolithic in Lithuania expressed and defended in his doctoral thesis. The first periodization scheme of the Late Palaeolithic in Lithuania was developed by R. Rimantienė. In 1971, the final version of this periodization was announced in R. Rimantienė’s monograph “The Palaeolithic and the Mesolithic Ages in Lithuania”. The monograph was published in the Russian language. In her monograph, R. Rimantienė distinguishes the Magdalenian and the Hybrid groups of the Baltic region and the Swiderian culture. The author notes that over a period of 30 years, Lithuanian archaeologists did not manage to find more information and to enhance the source base, which would ensure better perception of the Late Palaeolithic Age. Listing the problems of the research and relying more on old surface collections or materials obtained from various settlements of various periods, E. Šatavičius formed a periodization scheme, which distinguishes 5 cultural combinations. These cultural combinations are dated and divided into stages, and their interrelation is defined. The author expresses certain doubts with regard to E. Šatavičius’ conclusions, therefore, he discusses them in the publication. T. Ostrauskas presents solids arguments opposing E. Šatavičius’ concept, which he discusses in the article. The author draws the reader’s attention to the way the above concept was developed. He claims that E. Šatavičius did not base his research on statistical data. The author claims that a new culture cannot be defined only on the basis of findings from several “typical” mines.

The site Gribaša 4 (Varėna district) is situated on the northeastern bank of the former Lake Duba. The site represents some concentrations of artefacts that belong to diferent periods of the Stone Age from the Late Paleolithic to the Late Neolithic. It was found in 1998. In 1999-2000, a total area of 169.25 sq. m was excavated. 14,589 flint artefacts and 1,849 sherds of pots were discovered. The cultural layer was represented by 10-40 cm of thick yellowish sand...

Straipsnyje pateikiama trumpa Lietuvos praeities gyventojų biologinė istorija, ją siejant su kultūros istorija. Antropologinių radinių iš Lietuvos vėlyvojo paleolito laikotarpio kol kas nėra. Mezolito laikotarpiu datuojami trys Lietuvoje rasti kapai: to meto žmonės buvo neaukšto ūgio, kresno kūno sudėjimo. Iš ankstyvojo neolito žinomi 7 kapai, liudijantys mezolito žmonių biologinį tęstinumą. Iš viduriniojo neolito antropologinės medžiagos nėra. Turima vėlyvojo neolito medžiaga rodo, kad nepaisant galimos Virvelinės keramikos kultūros žmonių imigracijos, ji žymesnio pėdsako žmonių genofonde nepaliko. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje paplitus mirusiųjų deginimo papročiui antropologinės medžiagos beveik nėra. Dėl prastai išlikusios senojo geležies amžiaus antropologinės medžiagos, to meto žmonių biologija nagrinėjama remiantis tik keletu kapinynu. Šio laikotarpio žmonės buvo vidutinio ūgio, pastebima geografinė individų įvairovė. Lietuvoje išlikę ypač daug viduriniojo geležies amžiaus antropologinės medžiagos. Šiuo laikotarpiu konstatuota žmonių išvaizdos kaita, kurią mėginama aiškinti baltų migracija į vakarus. Taip pat išryškėja bendruomenių nevienalytiškumas: didėjant turtinei ir socialinei diferenciacijai, atsiranda mitybos skirtumai tarp bendruomenės narių. Vėlyvajame geležies amžiuje vėl išplito kremacija. Tik Šiaurės Lietuvoje išliko nedegintų mirusiųjų laidojimas: juose palaidoti aukštaūgiai žmonės itin stambiomis galvomis, aukštais ir plačiais veidais kai kurių mokslininkų nuomone liudija galimą tolesnį rytų baltų skverbimąsi į vakarus. The history of ethnos and population has developed in three autonomic, but partially intermingled fields: ethnoculture explored by archaeologists and social anthropologists, language studied by linguists, and biogenetics studied by physical anthropologists. The interrelation of those fields is obvious. Man uses culture to satisfy his biological needs, whereas ethnocultural processes usually determine biological processes. Thus it is very difficult to totally comprehend ethnocultural and economic issues without taking into account the biological aspect. And on the contrary, the biological history of man can be perceived only by analysing culture as well. It is possible to know more about people living in the past (anthropologic information, and partially culture) by exploring their remains. Therefore, the present article provides with a brief biological history of Lithuania by relating it to the history of culture.