Search

The article discusses three enigmatic place names attested in the old district of Wieluń region, which in the scholarly literature are treated as so-called service settlements. The place names in question are carefully explained from an onomastic point of view, as well as with regard to word-formation. Typical occupations of their early Medieval inhabitants are identified on the basis of etymological analysis. Večina zgodovinarjev in jezikoslovcev se strinja, da so se tako imenovane obrtne četrti, imenovane po poklicni dejavnosti naseljencev (vselej gre za kako storitev ali obrt, npr. Kobylniki 'konjarji', Kuchary 'kuharji', Szewce 'čevljarji', Woźniki 'vozniki', Zduny 'lončarji', Złotniki 'zlatarji'), pojavile že v srednjem veku v zgodnjem obdobju fevdalne Poljske države (10-12. st. po Kr.). Na področju starega Rudskega gospostva (kasneje Wieluńska dežela) se do sredine 16. st. omenja enajst obrtnih četrti. Pričujoča študija obravnava dva zagonetna toponima, Czastary in Dzietrzniki. Poklicno dejavnost naseljencev (sega na področje storitev) je moč natančno opredeliti: Czastary (orig. *Castary 'cestarji', lat. stratifices) in Dzietrzniki (orig. *Dzierżniki 'platnarji', lat. linifices). Nobenega razloga ni, da bi sprejeli Nobisovo hipotezo (2013), po kateri toponim izgubljene vasi Rekinczi označuje dejavnost oziroma poklic.

Lusitanian, the Pre-Celtic Indo-European language of the Hispanic Peninsula, demonstrates numerous similarities in theonymy to the Celtic areas, e.g. Lusit. Iccona (dat. sg.) = Gaul. Epona ‘the horse-goddess’, Lusit. Lucubo (dat. pl.) = Gaul. Lugoves (nom. pl.) and Celtiber. Luguei (dat. sg.). Other religious comparisons relate to an even larger Italo-Celtic geographical area, e.g. OLat. Pales (f.) and Lusit. Trebo-pala, Tenco-pala, Old Roman suouetaurilia and the analogical triple animal offerings of Lusitania (i.e. porcom - oilam - taurom). The author suggests two new Italo-Lusitanian equations in theonymy (namely: 1. Lusit. Laebo = Lat. Laribus, 2. Reve = Lat. Ioui, Osk. diuvei). Both comparisons are firmly documented by the Latin-Lusitanian texts, and additionally the latter bears a close resemblance of the formations (the same innovational declension stem *dyeu̯-, not *diu̯-) and an interesting exclusiveness of the epithets (e.g. Lusit. Reve Laraucu = Lat. Ioui Ladico [both dedications from Orense]). The phonological development of IE. *d to Lusit. r, documented by 4 different instances (2 indubitable ones), occurs in some Italic languages, but it is absent from the Celtic language world., No disponible.

Straipsnyje atskleidžiamas etimologinis ryšys tarp lie. „blãkė“ f. ir puštūnų „brez“ f. ‘blakė’. Šiedu žodžiai taip pat susiję su la. „blakts“, „plakts“ ‘blakė’, lo. „blatta“ f. ‘tarakonas, grambuolys, kandis; dvokiantis vabzdys, skleidžiantis šviesą ir priešiškas bitėms’, pranc. „blatte“ ‘(juodasis) tarakonas’ (

Straipsnyje plačiau apžvelgiama rytų baltų žodžio „voras“ etimologija. W. Smoczyński savo knygoje „Język litewski w perspektywie porównawczej“, remdamasis prieš daugelį metų Leskieno pasiūlyta etimologija, šį žodį kildina iš lietuvių kalbos veiksmažodžio „veriu“, „vėriau“, „verti“ ir iš indoeuropiečių šaknies „*h2uer-“. Deja, ignoruojami fonologiniai šios derivacijos sunkumai, siūlant neįtikinamą naujovišką apofonija *ā ~ *ē vietoj *ō ~ *ē. Straipsnyje atsiribojama nuo šios tradicinės etimologijos, manant, kad ji esanti klaidinga. Autoriaus nuomone, lie. „voras“, turintis senąjį balsį *ā, gali būti kildinamas iš indoeuropiečių būdvardžio „*wāros“ ‘su įlinkusiomis į vidų kojomis, susikūprinęs; su kojomis, toli viena nuo kitos‘. Šis žodis taip pat lyginamas su panašiais lotynų kalbos būdvardžiais: „vārus“ ‘su įlinkusiomis į vidų kojomis‘ ir „vāricus“ ‘su kojomis, toli viena nuo kitos‘. Ši etimologija įtikinama tiek fonologiškai, tiek semantiškai, nes vorai yra gyviai su aštuoniomis įlinkusiomis į vidų kojomis, esančiomis toli viena nuo kitos. The article takes a wider look at etymology of the word voras (spider) in the Eastern Baltic languages. In his book Język litewski w perspektywie porównawczej Smoczyński suggests that this word originated form the Lithuanian word veriu, vėriau, verti (to bead) and the Indo-European root *h2uer- based on etymology of suggested by Leskienas many years ago. Unfortunately phonologic difficulties of this derivation are ignored by suggesting an unconvincing new apophony *ā ~ *ē instead of *ō ~ *ē. The article dissociates from this traditional etymology as it is considered wrong. The author thinks that Lithuanian voras, which has an old vowel *ā, could have originated from the Indo-European adjective *wāros – the one with saggy legs, crooked; with legs that are away from each other. This word is also compared to the similar Latin adjectives: vārus – the one with saggy legs and vāricus – with legs that are away from each other. This etymology is convincing both phonologically and semantically as spiders are creatures with eight saggy legs, which are away from each other.

Straipsnyje tęsiant K. Būgos baltų kalbotyros ir onomastikos tyrinėjimų tradiciją ir remiantis jo straipsniu "Vietų vardai - istorijos šaltinis" nagrinėjami senovės prūsų ir jotvingių toponimai. Išnagrinėjus kelias pavyzdžių grupes, kuriose skirtingų tautų toponimai turi vienodą leksinę reikšmę, daromos išvados, kad toponimų analizė gali padėti identifikuoti tikslias geografines vietas. Remdamasis toponimų analize straipsnio autorius taip pat daro išvadą ir apie tautovardžio .Yatvingian. winta germanišką kilmę iš .wiotr / wind'. In this article, the author continues the tradition of the onomastic research in K. Būga Baltic linguistics and analyses the toponyms of old Prussians and Yotvingians based on his article “Local Names is the Source of History” (Vietų vardai - istorijos šaltinis). After the analysis of several groups of examples, involving the toponyms of different nations with the same lexical meanings, the author makes the conclusion that the analysis of typonims may help to identify exact geographical locations. With reference to the analysis of typonims the author of the article makes additional conclusion about the Germanic origin of a national word .Yatvingian. from .wiotr / wind'.

Straipsnyje, remiantis ankstesniais tyrimais dėl senovės prūsų žodžio mosuco 'žebenkštis' ir jo etimologinio aiškinimo, pagal kurį šis žodis yra deminutyvinė forma, išvesta iš senovės prūsų giminystės termino moazo 'motinos sesuo', dar kartą aptariama mosuco etimologija. Semantinė kaita 'maža motinos sesuo' >'žebenkštis' aptinkama daugelyje kalbų: vokiečių tarmėse muhme 'mamos sesuo' >Mühmlein 'žebenkštis', taip pat italų donna 'moteris' >donnola 'žebenkštis'. Jaunos moters ir žebenkšties sąsajos motyvacija radosi graikų kalboje. Straipsnyje siekiama apžvelgti baltų *māšā kilmę, taip pat palyginti senovės prūsų mosuco ir slavų *lasъka 'žebenkštis' ir išsiaiškinti, ar tarp jų yra etimologinis ryšys. Tradicinė etimologija senovės prūsų moazo 'motinos sesuo, teta' ir giminiškus rytų baltų žodžius lietuvių moša 'vyro sesuo', latvių māsa 'sesuo' kildina iš hipokoristinės šaknies *mā 'motina' (senovės lietuvių motė, lietuvių motina, latvių mate) su priesaga -sā-. Tačiau galimas ir kitas aiškinimas, pagal kurį senovės prūsų maozo sąsaja su baltų motinos įvardijimais yra antrinė. Remiantis pastarąja straipsnyje bandoma paaiškinti baltiškųjų formų kilmę iš šaknies, reiškiančios moterį. Daroma išvada, kad senovės prūsų mosuco yra archaika indoeuropiečių *lōks-ukā, pavadinančio žebenkštį, ar panašų žvėrelį, refleksija. Kita vertus, mosuco gali būti ir baltų *māšā įtakotas naujadaras, gavęs pirmąją fonema *m-, pagal senuosiuose liaudies papročiuose buvusį tikėjimą apie jaunos moters ir žebenkšties tapatumą. Based on the previous research on the old Prussian word mosuco “weasel” and its etymology, pursuant to which this word is a diminutive form of an old Prussian kindred term moazo “mother’s sister”, the etymology of the word mosuco is once again discussed in the article. The semantic shift “mother’s little sister”>“weasel” can be found in many languages: muhme “mother’s sister” >Mühmlein “weasel” in German dialect, donna “woman”>donnola “weasel” in the Italian language. The relation between young women and weasels stems from the Greek language. The article seeks to review the origin of the Baltic *māšā and to compare the old Prussian mosuco and the Slavic *lasъka “weasel” and thus to find out whether there is an etymological relation between them. Pursuant to the traditional etymology, the old Prussian moazo “mother’s sister, aunt” and kindred eastern Baltic words moša “husband’s sister” (Lithuanian), māsa “sister” (Latvian) originate from the hypocoristic stem *mā “mother” (old Lithuanian motė, Lithuanian motina, Latvian mate) with the suffix -sā-. However, another explanation, according to which the relation of the old Prussian maozo with the naming of mother in the Baltic language is secondary, is possible. Based on the above assumption, the article seeks to explain the origin of Baltic forms from the stem denoting woman. It is concluded that the old Prussian mosuco is an archaic reflexion of the Indo-European *lōks-ukā denoting a weasel or a similar animal. On the other hand, mosuco can be a neologism influenced by the Baltic *māšā, the first phoneme *m- according to the ancient believes about sameness of the woman and the weasel.

El hidrónimo lusitano Limaia fue traducido a ambas lenguas clásicas como «el río del Olvido» (gr. ??´??, lat. Oblivio). Muchas otras fuentes clásicas apoyan este sentido del hidrónimo (p. ej. Livio, Plinio, Floro, Salustio, Silio Itálico, Estrabón y otros), de modo que los nombres tanto griegos como latinos constituyen un ejemplo de calco lingüístico. Es posible que la palabra *limaiã (o una forma similar) fuera un nombre lusitano para «olvido», derivado de la raíz indoeuropea *ghleim- «olvidar», cf. nor. ant. gleyma, island. gleyma, danés glemme, sueco glömma «olvidar». Con todo, el hidrónimo lusitano Limaia (gr. ??µa?a, lat. Limaea) no puede ser separado del nombre de un lago en prusiano ant., *Limaio, atestiguado ya en el siglo XIV (1362 inter hos lacum videlicet Lymaio; 1364 et versus lacum Lyma; 1386 inter lacus Lymaio). Ambos hidrónimos proceden de IE *leim- «inundar», cf. bretón liñva «anegar, inundar», galés llif (m.) «corriente, inundación», bret. med. livat, córnico lyf «inundación» (< celta *limos), toc. A lyam, toc. B lyäm «lago» (< *limen-), alban. lumë, lumenj «río» (< *limen-), gr. limhvn (m.) «puerto, muelle», orig. «bahía», ??µ?? (f.) «pozo de agua estancada, marisma». El autor opina que el nombre refleja estas dos diferentes raíces IE: *leim- «inundar» y *ghleim- «olvidar», tras su fusión en lusitano. Así, el río lusitano «río-inundación» llegó a convertirse en «río del olvido» como resultado de una etimología popular.