Search

Only a few artifacts discovered in Lithuania can be considered as examples of portable art from the Final Palaeolithic period. Three of them were found in the Neris river valley in central-eastern Lithuania: an engraved slate pebble from the Eiguliai 1А site, a notched blade from the Skaruliai 1 site, and a flint “figurine” from the Vilnius 1 site. Discovered by Rimutė Rimantienė and her father Konstantinas Jablonskis, these three finds were the first and for many years the only artifacts underpinning the discussion of art from the Lithuanian Final Palaeolithic. The debate on the tentative function of these items, initiated by Rimantienė, is reviewed in this study before presenting the results of the latest research on the subject between 2012 and 2017, carried out using a range of methods: visual examination, comparative analysis with other archaeological finds and reconstructed prehistoric tools, surface analysis under a microscope. The functional interpretation proposed as a result of these investigations in two cases disproves the identification of these artifacts as portable art.

Vėlyvojo paleolito Eigulių senovės gyvenvietę Vidurio Lietuvoje aptiko ir žvalgė Konstantinas Jablonskis su savo dukra Rimute Jablonskyte (Rimantiene), kai ji dar buvo paauglė. Penkto dešimtmečio pabaigoje, kai šioje vietovėje prasidėjo tilto statybos darbai, jie jau buvo surinkę daug titnaginių dirbinių, ir tyrėja nusprendė atlikti šio objekto tyrimus, surinkti kuo daugiau archeologinės medžiagos. Šie kasinėjimai buvo kone pirmieji jos karjeroje, tačiau titnaginių radinių kolekcija netrukus tapo etalonine medžiaga Svidrų kultūros tyrimuose. Eigulių senovės gyvenvietė tapo žinoma tiek Rytų Baltijos regiono, tiek Vakarų Europos archeologams. Vėliau, atsiradus naujiems tyrimų metodams, šis objektas, iš kurio buvo žinoma daugiausia paviršiniai radiniai ir keletas nuotraukų, buvo pradėtas laikyti tik iš dalies informatyviu, tad užleido savo svarbą naujai tyrinėtoms Svidrų senovės gyvenvietėms. Vis dėlto pastaraisiais metais, konsultuojantis su pačia R. Rimantiene, Eigulių archeologinė medžiaga buvo peržiūrėta iš naujo siekiant tikslinti jau turimus duomenis. Šiame straipsnyje pristatoma pilna titnaginių dirbinių, galimų priskirti ankstyviausiems vietovės apgyvendinimo etapams, kolekcija, pateikiama keletas naujų įžvalgų. Ši gyvenvietė interpretuojama kaip keliskart apgyvendinta, lankyta vieta. Nors Svidrinis inventorius dominuoja, svarstoma galimybė identifikuoti galbūt ir ankstyvesnio apgyvendinimo etapą. Įvairūs objektai, aptikti senovės gyvenvietės ribose, interpretuoti iš naujo, svarstomas jų archeologinis pobūdis. Ko gero, tik keletas iš anksčiau paleolito epochai priskirtų objektų iš tiesų būtų galimi traktuoti kaip tos epochos gyvenvietės palikimas. Titnaginio inventoriaus ir titnago skaldymo technologijų analizė rodo, kad titnago žaliava čia buvo atsinešama, čia apsilankę žmonės neužsibūdavo ilgai ir kartais darė skubotus sprendimus gamindamiesi įrankius. The Final Palaeolithic site at Eiguliai in Central Lithuania, was monitored by Konstantinas Jablonskis and his daughter, Rimutė Jablonskytė (Rimantienė), when she was already in her teens. By the late 1940s, the site had been partly destroyed, but not before yielding many surface finds. She, therefore, decided to obtain as much archaeological data as possible. Rimantienė’s excavations at the Eiguliai 1 site became one of the very first investigations of her career. The collected lithic assemblage suddenly became a reference in researching Swiderian culture sites. The Eiguliai site was well known to scientists from the Eastern Baltic countries as well as to colleagues in Western Europe. As time passed and new excavation methods appeared, the site, which had been recorded only by several pictures and trench plans and where most of the material had been collected from the sandy surface, came to be regarded as not informative enough and ceded its importance to other newly discovered Swiderian sites. However, during the past five years, with the help of consultations with Rimantienė, the archaeological data from Eiguliai was reviewed and the discussion resumed. The aim of this publication is to present the entire lithic collection of morphological tools ascribed to the earliest stage of the site’s occupation, along with some new insights into the archaeological data from Eiguliai. The site is considered to have been a place that was visited multiple times for hunting purposes. While the Swiderian culture assemblage predominates, the possibility of discussing an even earlier visit pre-dating the Swiderian culture is considered. Various remains of archaeological features once recorded at the site are reviewed and their interpretation is clarified: there are probably only a few features that could be ascribed to the Stone Age, contrary to what had been previously proposed. An analysis of the lithic assemblage has shown that people had probably brought flint material to the site, but did not stay there for long, and made quick decisions when tools needed to be produced.

Pastaraisiais metais kasinėtoje Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietėje (Jonavos r.) buvo atlikti įvairūs tyrimai, kurie suteikė naujos mokslinės informacijos, reikalingos Neries žemupio pirminio apgyvendinimo rekonstrukcijai. Archeologinis objektas, esantis ant antrosios viršsalpinės Neries terasos, dešiniajame upės krante, buvo tyrinėjamas dvejus metus, 2014 ir 2015 m. Kasinėjimų metu rasta daug titnaginio inventoriaus, degusios osteologinės medžiagos, skaldyto akmens radinių, keramikos šukių. Remiantis stratigrafijos, planigrafijos ir radinių išsidėstymo analizėmis, nustatyta, kad šioje vietoje apsistota keliskart. Ankstyviausieji gyventojai galėjo apgyvendinti Pabartonis jau vėlyvajame paleolite ar ankstyvojo mezolito pradžioje – tai liudija vėlyvajai Svidrų kultūrai būdingas karklo lapo formos strėlės antgalis su plokščiai iš reverso pusės retušuota bazine dalimi. Vis dėlto keturios struktūros Pabartonių gyvenvietėje buvo C14 AMS metodu datuotos viduriniu ir vėlyvuoju mezolitu. Tai verčia abejoti šio strėlės antgalio sąsajomis su gyvenvietėje rastomis struktūromis. Kiti titnaginiai radiniai gyvenvietėje yra būdingi įvairiems laikotarpiams, tad galimas jos pakartotinis apgyvendinimas mezolito laikotarpiu. Dalis titnaginio inventoriaus priklauso ir dar vėlyvesniam – vėlyvojo neolito ar bronzos amžiaus laikotarpiui. Be to, su šiais radiniais koreliuoja ir bent dviejų ankstyvos keramikos rūšių šukės bei diabazo kirvio su skyle kotui fragmentas. Atskirų gyvenvietės etapų išskyrimą komplikuoja tai, kad archeologinis objektas yra smėlingoje vietovėje, kurią tūkstančius metų veikė įvairūs, ypač eoliniai ir bioturbaciniai, procesai. Dėl to radiniai yra sumišę, pasiskirstę per įvairius smėlio sluoksnius iki 100 cm storio siekiančiame akmens amžiaus radinių horizonte. Vis dėlto tiksliai išmatuotų radinių išsidėstymo analizė ir atidengtų gyvenvietės struktūrų tyrimai parodė, kad bent iš dalies skirtingų apgyvendinimo etapų sluoksnius galima atskirti ir analizuoti. Įdomus ir kartu labai svarbus radinys – skaldyto smiltainio nuoskalų koncentracija ir pats apskaldytas apvalainukas, rastas mezolitinėje struktūroje Nr. 10d. Tai – ne tik pirmųjų Pabartonių gyventojų žaliavos skaldymui pasirinkimo įvairovę liudijantis radinys, bet ir jungiamoji grandis su kitomis Neries baseino panašaus laikotarpio gyvenvietėmis, kuriose taip pat buvo rasta skaldyto jotnio smiltainio. Tyrimus papildė bioarcheologiniai struktūrų grunte esančių augalų liekanų tyrimai. Pradiniais duomenimis, senovės gyvenvietėje buvo rasta mezolitu datuojama degusių lazdyno riešutų koncentracija, identifikuota struktūroje Nr. 2 deginta pušies mediena. Tolesni Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietės tyrimai, tikimasi, atskleis dar daugiau svarbios mokslinės informacijos, papildys turimus duomenis, o būtini botaninių mėginių C14 AMS datavimo tyrimai padės patikslinti šio archeologinio objekto chronologiją. In this article, the primary results of the latest archaeological investigation in Pabartoniai site are represented. The site, in which the earliest finds could be dated to Final Palaeolithic and Mesolithic, was rediscovered in 2014 and has been excavated for two seasons. Prehistoric structures, flint find assemblage and some archaeobotanical remains provide an opportunity to discuss some questions considering the occupation of the site. However, at the same time, some problems regarding the reconstruction of the first settlement of the river Neris lower reaches are raised, as the archaeological finds are mixed with the material of the later settlement.