Search

Vlado Švipo (1900-1965) asmenybė Lietuvos mokslininkams yra žinoma, tačiau jo veikla Lietuvoje tarpukariu ir likimas pokariu dažniausiai pristatomi fragmentiškai, pabrėžiant tik vieną ar kitą jo veiklos sritį, kurių būta nemažai. Išsamią Švipo biografiją parengė Giedrė Jankevičiūtė4, skirtinguose kontekstuose jį minėjo Vaidas Petrulis, Lijana Šatavičiūtė (Natalevičienė), Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė ir kiti. Tačiau platesnei auditorijai Švipas beveik nepažįstamas, nes - paradoksas - nepastatė beveik jokio žymesnio modernistinio pastato. Kadangi Švipas atsiminimų nepaliko, jo palikimas yra išblaškytas arba neišlikęs, šią biografinę apybraižą tenka dėlioti iš archyvinių ir spaudos nuotrupų, jo paties darbų ir informacijos, gautos bendraujant su JAV gyvenančia dukterimi Raminta Švipaite-Šinkiene.

Remiantis pirmosios pokario architektų modernistų kartos, vadinamos „lietuviškojo modernizmo mokyklos“ tėvais, Vytauto Edmundo Čekanausko, Vytauto Brėdikio, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Algimanto Mačiulio, Justino Šeiboko atsiminimais, straipsnyje nagrinėjama, kas laikytina kultūrine rezistencija vėlyvojo sovietmečio (1955–1990) Lietuvos architektūroje, kodėl ir kaip buvo sukonstruotas kultūrinės rezistencijos architektūroje naratyvas ir kiek tai susiję su dabar atsirandančiais tyliojo modernizmo pasakojimais? The paper discusses the idea of ‘cultural resistance’ or ‘quiet modernism’ by analysing the records (in the form of interviews, papers and books) of the first generation of the post-WWII Lithuanian modernist architects (Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, Algimantas and Vytautas Nasvytis, Algimantas Mačiulis, and Justinas Šeibokas), also known as the founders of the ‘Lithuanian school of modernism’. This generation of architects emerged in the late 1950s, when it started criticising the Stalinist architecture, realising important public objects in city centres, and occupying increasingly prominent positions in academia and the world of architecture, which eventually led to the formation of a particular cultural elite. This story of success might seem unrelated to the notion of ‘cultural resistance’ (or ‘quiet modernism’) often mentioned by the architects themselves. The paper concludes with the analysis of the evolution of and the ‘grand narrative’ behind this architect group that shared the same values and employed certain ‘quiet motifs’. The research also focuses on analysing how this myth has been reconstructed after the 1990. In conclusion, the paper argues that the notions of compromise, adaptation, and subversive opportunism—rather than ‘cultural resistance’—are more appropriate to describe the architectural and urban practices of the aforementioned generation of architects.

Vilnius presents itself today as the easternmost and northernmost European city of the Baroque, and the Baroque heritage played an important role in 1994 when the historic centre of Vilnius was inscribed on the UNESCO World Heritage List. Throughout the twentieth century, the Vilnius Baroque attracted the attention of artists and scholars. However, the approaches to research into this field differed both in terms of methodology and in relation to their political aims. The lively intellectual debate on Vilnius’ Baroque art and architecture that went on in the inter-war period was followed by a time of rather vague and unproductive research during the Soviet period, and it flourished again after the restoration of Lithuanian independence in 1990. The first part of this article gives an overview of the main debates on and interpretive models of Baroque architecture in Vilnius before the Soviet occupation. The second part explores the Soviet reinterpretation of Baroque art and architecture and the various techniques that were used to create new values of this heritage for the then new Socialist society of Lithuania.

Straipsnyje nagrinėjami specifiniai sovietinės architektūros objektai – ritualiniai pastatai (santuokų ir laidotuvių rūmai), skirti civilinėms apeigoms, t. y. sekuliarios sovietinės visuomenės ritualų aptarnavimui. Pastebima, kad civilinių apeigų ritualai Lietuvos SSR suformuojami XX a. 6 deš. pabaigoje, o pastatų funkciniai tipai ir architektūriniai pavidalai – XX a. 7 deš. pabaigoje. Tuo metu Lietuvoje suprojektuoti ir pastatyti Vilniaus santuokų rūmai ir Vilniaus laidotuvių rūmai tapo funkcinio tipo, iškilmių estetikos ir simbolikos prototipais visoje Sovietų Sąjungoje. Straipsnyje, remiantis archyviniais, dokumentiniais, natūros stebėjimo ir interviu šaltiniais, šie objektai nagrinėjami ideologiniame-socialiniame lauke (tiriama, kokia valstybinė ir visuomeninė užduotis jiems buvo priskiriama) ir vėlyvojo sovietmečio architektūros meniniame lauke (tiriama, kokie netradiciniai kūrybiniai sprendimai buvo priimami siekiant sukurti naujo funkcinio tipo visuomeninius pastatus). The secular Soviet state was well known for its elaborate ‘socialist rites’ instituted for life’s milestones, from birth through marriage to death. Actions traditionally carried out in a sacral space were rather quickly assigned to ‘consumer services’, and were replaced by the civil registration of the newborn child, a secular wedding and funeral rites. Administrators of the new rituals insisted that these ceremonies were neither derived from religious rites nor were they intended to replace them. The challenge, therefore, was to create secular spaces with their own dramaturgy, designed to offer appropriate settings for weddings and funerals while avoiding any kind of religious presence. On a mass scale, most of the initiation rituals in the Soviet Union date only from the 1960s. This explains why special purpose-designed types of buildings only began to spread in many Soviet republics from the 1970s onwards. Soviet Lithuania in this context plays the role of an experimental place since the first purpose-built Wedding Palace in Vilnius (1968–1974, architect Gediminas Baravykas) and the Funeral Palace in Vilnius (1968–1975, architect Česlovas Mazūras) served as prototypes of functional type, modern aesthetics and symbols for the entire Soviet Union. The main idea of the paper is based on the fact that the new secular Soviet rituals were actually based on traditional rituals stripped of their religious content. It seems that tradition (in a very broad sense) influenced the new architectural spaces created to practice new secular socialist rituals. Therefore, from the social point of view these buildings are seen as substitutes for sacral spaces – a wedding palace substitutes for a church and a funeral palace is an interpretation of a cemetery chapel. From the architectural point of view they represent late Soviet mannerism in architecture as a certain simulacra filled with surplus meanings and decorations.

Žvelgiant į moderniosios architektūros vertinimą ir apsaugą šiuolaikinėje Lietuvoje, galima pastebėti, kad LR kultūros vertybių registre išties yra nemažai šio laikotarpio objektų. Tačiau kalbant apie jų verčių identifikavimą ir perteikimą visuomenei susiduriama su dideliu informacijos trūkumu, nes Lietuvoje nėra atliekami sistemingi moderniosios architektūros paveldo tyrimai, o paveldosaugoje nėra šio paveldo interpretacinio diskurso. Siekiant išsiaiškinti, kodėl moderniosios architektūros pastatai ir kompleksai yra (turi būti) saugomi, kam jie atstovauja ir ką „pasakoja“, tyrime pateikiamas teorinis svarstymas apie Lietuvos moderniosios architektūros vertes, analizuojama paveldo atrankos ir apskaitos situacija. Straipsnyje chronologiniu, estetiniu ir tipologiniu požiūriu apžvelgiamas Lietuvos moderniosios architektūros paveldas, diskutuojama terminologijos klausimu Evaluation and preservation of modern architecture in contemporary Lithuania is complicated because it is not based on thorough scientific research. However the number of protected buildings and sites is rather numerous and exceeds 350. The list of protected monuments is based on different criteria since it combines “relic” monuments from the Soviet list, and new inscriptions based on momentous research (usually when the building or site is in danger). Therefore the paper is focused on the problem of identification and transmission of the values of modern architecture in Lithuania. It analyses the situation of selection, evaluation and inscription as well as chronological, aesthetic and typological representation of the listed objects. Special attention is paid to the problem of public reception of modern architecture in Lithuania

Tyrimu mėginama iš dalies atsakyti į dabartinių sovietinės kultūros tyrėjų keliamą klausimą apie „lietuviškosios architektūros mokyklos" susiformavimą ir bruožus sovietmečiu, gilinamasi į pereinamąjį laikotarpį iš stalininės architektūros į modernizmą (1959-1969), kai Lietuvoje buvo ieškoma ne tik modernistinių, bet ir nacionalinį identitetą išreiškiančių architektūros įkvėpimo šaltinių. Šiame procese šiaurietiškos, ypač Suomijos ir Švedijos, architektūros įtaka yra išskirtinis reiškinys, formavęs moderniosios Lieruvos archirektūros žodyną. Straipsnyje aprašomos pirmosios Lietuvos architektų išvykos į Suomiją (1959-1964), kiti šiaurės šalių architektūros pažinimo šaltiniai, išsamiai nagrinėjami du objekrai (Kompozitorių sąjungos kompleksas ir Lazdynų gyvenamasis rajonas). Remiantis archyviniais šaltiniais, interviu su architektais ir specialiąja literatūra, argumentuojama, kad šiaurietiškas regionalizmas tapo priimtinu pavyzdžiu architektams formuojant lietuviškosios architektūros mokyklos bruožus. The paper focuses on the contemporary question of the Soviet culture about the formation of the Lithuanian school of modern architecture in the period of transition from Stalinist architecture into contemporary style (1959-1969). The period is featured as a search for a modernist and national expression in architecture. Nordic architecture, especially Finnish and Swedish, played an important role in this process because of the possibility to experience Finnish modern architecture at first hand during the study trips in 1959-1964. Also, knowledge about Nordic modern architecture was of high interest and available from international architcctutal magazines due to expanding connections with the West. Two case studies arc described in the paper: the terraced houses and a hall of the Lithuanian Composers' Union as one of the most Finnish-influenced examples, and a large suburban housing estate Lazdynai, which combines both Finnish (Tapiola) and Swedish (Vallingby) planning ideas with the settling in the forest and terrain. The research leads to a conclusion that Nordic regionalism was an acceptable solution for Lithuanian architects since it combined modernist design with regional tradition and thus expressed their aspiration for national expression.

Industrinio miesto vaizdavimo kanonus atitinkančių Vilniaus fotografijų, ką ir kalbėti apie grafikos ar tapybos darbus, tepavyko rasti neįtikėtinai mažai. Vaizdinių įrodymų, kad Vilnius XIX a. pab. buvo Lietuvos pramonės centras, ieškoti būtų geriausia atsižvelgiant į europinės "industrinės" ikonografijos kontekstą. Tai buvo sritis, kurioje XIX a. II pusėje - XX a. pr. aiškiai nusistovėjo specifiniai vaizdavimo būdai: industrinis kraštovaizdis ir miestovaizdis, fabrikų, technikos, miesto inžinerijos vaizdai bei industrinio gyvenimo temos (socialinės klasės tematika). Nors šie motyvai XIX a. pab. - XX a. pr. Vilniaus ikonografijoje yra fragmentiški ir reti, vis dėlto jų esama ir jie atitinka industrinio miesto ikonografijos kanonus. Vilniuje fabriko portretas daugiausia sutinkamas reklamoje — pirmiausia įmonės firminiuose blankuose (pasaulinė tradicija), tačiau šis žanras ar motyvas menininkų nesudomino. Fotografijos paplitimas ženkliai pasitarnavo pramonės fiksavimui visų pirma dėl savo dokumentinės galios. Dažnas XIX a. pab. - XX a. pr. užsakymas - aukštos kokybės nuotraukų serija fabriko turnė, kurioje nuosekliai, klasikiniais rakursais fiksuojami fabriko pastatų eksterjerai, interjerai, pozuojantys darbininkai prie mašinų, gamybos technika ir galiausiai pati produkcija, kurios gausa pabrėžė pramoninį jos gamybos būdą. Panašiu turnė principu atlikti fotoreportažai ir iš Vilniuje vykusių pramonės bei žemės ūkio parodų, ir iš stambesnių infrastruktūrinių objektų statybų. Tokių fotoreportažų propagandinė paskirtis ypač išryškėjo Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu. Incredibly few photographs of Vilnius, not to mention graphical or art works, compliant with the canons for depicting industrial cities, were found. It is best to look for visual evidence that Vilnius was the industrial centre of Lithuania at the end of the 19th century by taking into account the context of European “industrial” iconography. It was the area where specific modes of depiction clearly established in the second half of the 19th century–at the start of the 20th century: industrial landscape and urban panoramas, images of factories, technologies, urban engineering and the themes of industrial life (themes of the social class). Although these motifs are fragment and rare in Vilnius iconography of the late 19th century– the start of the 20th century, they are still present and they correspond to the canons of industrial city iconography. In Vilnius, the image of a factory is most common in advertising, primarily company letterheads (global tradition); however, this genre or motif was not interesting for artists. The spread of photography considerably contributed to recording industry because of its documentary power in the first place. A frequent order in the late 19th century – at the start of the 20th century was a series of high-quality photos from the tour around a factory, where exteriors and interiors of factory buildings, posing workers at the machinery, production technologies and finally products themselves, the abundance of which highlighted the industrial method of their production, were consistently depicted from classical perspectives. Photoreports from industrial and agricultural exhibitions, as well as the construction sites of larger infrastructural facilities in Vilnius were created by using a similar tour principle. The propagandistic purpose of such photoreports was particularly obvious during World War I and in the interwar period.

Straipsnyje aptariama naujo tipo pramonės pastatų raida Europoje XIX a. Naujieji fabrikai susiformavo XVIII-XIX a. sandūroje, laikotarpiu, vadinamu pirmąja pramonės revoliucija. Jie buvo tobulinami visą XIX a. Straipsnyje nagrinėjama, kaip sąveikavo jų techninė-inžinerinė raida bei funkcionalumo ir ekonomiškumo poreikis su vyraujančiomis meninėmis tendencijomis. Aptariama fabrikų estetika - architektūrinė stilistika, meninės išraiškos priemonės, amžininkų svarstymai, kokiu keliu turėtų rutuliotis pramonės architektūra. The article focuses on the industrial architecture of the 19th century. The main task for the industrial architects of the century was to create new spaces. The factories were buildings of an absolutely new type and structure, since their designs followed the requirements of the technological process. Thus, it is possible to distinguish two main factory types: multi-storey and single-storey. This allows to suggest that in the very beginning of the 19th century, a unique multi-storey factory type developed, changing the traditional building construction into a metal frame, which was determined by the modular system. The structures of the single-storey industrial buildings started to develop in the beginning of the 19th century. Mostly the structure was determined by the roof construction. These modifications of the roofs were revolutionary in architecture, because not only the function, but also the construction dictated the shape of the industrial building. The question of the aesthetics of factories had been raised since their very emergence. Architects dreamt that factories might unite architectural beauty and engineering stability. Thus, they covered industrial buildings with the richly decorated facades of historic styles. The new construction materials such as metal and glass were only used as a lasting construction, but not as a source for the new aesthetics of the material. Together with the ideology of rationalism the new rational style in architecture emerged. The origin of the new style was found in the material, namely, in the finishing bricks. The cheap and durable "brick style" became the symbol of the century's pragmatism and dominated the industrial architecture of the late 19th century. At the very beginning of the 20th century the pioneers of industrial architecture (T. Gamier, P. Behrens, W. Gropius, and A. Meyer) introduced new ideas and designs of the factories. These buildings were the prototypes of the industrial buildings in which the new aesthetic principles emerged: transparency, lightness of the corners, exhibition of technical components.