Search

Žvelgiant į moderniosios architektūros vertinimą ir apsaugą šiuolaikinėje Lietuvoje, galima pastebėti, kad LR kultūros vertybių registre išties yra nemažai šio laikotarpio objektų. Tačiau kalbant apie jų verčių identifikavimą ir perteikimą visuomenei susiduriama su dideliu informacijos trūkumu, nes Lietuvoje nėra atliekami sistemingi moderniosios architektūros paveldo tyrimai, o paveldosaugoje nėra šio paveldo interpretacinio diskurso. Siekiant išsiaiškinti, kodėl moderniosios architektūros pastatai ir kompleksai yra (turi būti) saugomi, kam jie atstovauja ir ką „pasakoja“, tyrime pateikiamas teorinis svarstymas apie Lietuvos moderniosios architektūros vertes, analizuojama paveldo atrankos ir apskaitos situacija. Straipsnyje chronologiniu, estetiniu ir tipologiniu požiūriu apžvelgiamas Lietuvos moderniosios architektūros paveldas, diskutuojama terminologijos klausimu Evaluation and preservation of modern architecture in contemporary Lithuania is complicated because it is not based on thorough scientific research. However the number of protected buildings and sites is rather numerous and exceeds 350. The list of protected monuments is based on different criteria since it combines “relic” monuments from the Soviet list, and new inscriptions based on momentous research (usually when the building or site is in danger). Therefore the paper is focused on the problem of identification and transmission of the values of modern architecture in Lithuania. It analyses the situation of selection, evaluation and inscription as well as chronological, aesthetic and typological representation of the listed objects. Special attention is paid to the problem of public reception of modern architecture in Lithuania

By combining the approaches of film history theory with research of the Soviet period, and on the basis of empirical research, this study carries out the reconstruction of exhibition, distribution and production. The main aim of this study is to present film as a multi-layered phenomenon of the Soviet period which encompasses socio-cultural, ideological, political, creative, technological, economical and institutional levels. This research not only identifies the main aims and tasks of the Soviet film policy (from above), but also discloses reasons for those cases when the programme-aimed intentions failed to be executed (from below). As it turns out, the “most important of all arts” was not that significant. The so-called advantages of cinema, such as its “mass appeal” or “effectiveness”, were only programme-based aspirations that granted film with mythical powers that had nothing in common with the processes that took place in the reality of Soviet Lithuania. The end of the creation of the Lithuanian film studio signified, on the one hand, the fact that the creation of the model of film industry in the periphery of the USSR had come to an end (production, distribution, exhibition); on the other hand, it marked the appropriation of the multi-stage system of film control. Having thoroughly analysed the modes of control expression, the research proposes a construct for this control system (“control pyramid”). Derinant tarptautinėje istoriografijoje susiformavusias kino istorijos teorijos prieigas su sovietmečio tyrinėjimais, empirinio tyrimo pagrindu darbe atliekama kino rodymo (kino rodymo tinklas), platinimo (kino repertuaras), kino gamybos ir kūrybos rekonstrukcija. Pagrindinis darbo tikslas – pristatyti kiną kaip įvairialypį sovietmečio fenomeną, apimantį sociokultūrinius, ideologinius, politinius, kūrybinius, technologinius, ekonominius, institucinius lygmenis. Tyrime identifikuoti ne tik sovietų kino politikos pagrindiniai tikslai, uždaviniai („iš viršaus“), bet ir apčiuopti programinių intencijų neįgyvendinimo atvejai, priežastys („iš apačios“). Pasirodo, „svarbiausias iš menų“ ne toks jau ir buvo svarbus. Menami kino privalumai – „masiškumas“, paveikumas – tebuvo programinė siekiamybė, kurioje kinui suteiktos mitinės galios nieko bendra neturėjusios su sovietų Lietuvos tikrovėje vykusiais procesais. Lietuvos kino studijos kūrimo pabaiga, viena vertus, ženklino kino industrijos modelio kūrimo baigtį SSRS periferijoje (gamina, platina, rodo), kita vertus, daugiapakopės filmų kontrolės sistemos perėmimą. Atlikus nuoseklią kontrolės raišką, tyrime pasiūlytas kontrolės sistemos vaizdinys („kontrolės piramidė“). Šis leido ne tik priartėti prie supratimo kokioje gamybinėje, kūrybinėje, ideologinėje tikrovėje kino filmų kūrimo procesas vyko, bet ir pirmą kartą identifikuoti užmanymus bei filmus, patyrusius skirtingas nuobaudas ir draudimus.

Disertacijos objektas yra verčių formavimo procesai valstybinėje paveldosaugoje įpaveldinant kultūros palikimą. Jam atskleisti remiamasi palikimo vertinimo aspektu, kuris atsispindi senieną pripažįstant vertinga ir saugoma valstybės. Disertacijoje nagrinėjama kultūros paveldo apskaita sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje remiantis ne instituciniu, o vertybiniu modeliu. Atskleidžiami įpaveldinimo procesų metu vystančio verčių priskyrimo kultūros palikimo objektams metodai ir principai. Darbe konstatuojamas sovietmečiu paminklų apskaitoje vyravęs pragmatinis – parodomasis verčių formavimo principas savyje turintis ir sovietinės, ir lietuviškosios nacionalistinės ideologijos aspektų, parodomos jo sąsajos su Vakarų paminklosauga, atskleidžiami asociatyvinių/simbolinių, informacinių, estetinių bei ekonominių verčių formavimo ypatumai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę stebimas paveldo objektų „senėjimas“ atsisakant „neseno“ sovietmečio palikimo prioritetą teikiant kuo senesniam paveldui siekiant legitimuoti Lietuvos valstybingumą, taip pat amžių sankirtoje konstatuojama naujų – socialinių ir ekonominių – paveldo verčių aktualizavimo pradžia. The object of the research is the process of patrimonialisation in the state heritage protection by converting cultural material remains into heritage. To reveal it, the aspect of assessing monuments of the past is referred to which is expressed when material remains are recognised as valuable and protected by the state. The present paper synthesizes the history of Soviet and post-Soviet heritage records referring more to the principle of values than institutional principle. The methods and principles of attributing values to the objects of cultural heritage during the processes of patrimolisation are described. As the result the pragmatic approach to the formation of monument lists possessing including both Soviet or Lithuanian nationalistic ideological approach features was stated, as well as links to the Western heritage protection theoretical thought were shown and formation principles of associative/symbolic, informational, esthetical and economic were described. After regaining of independence the bigger attention to older, pre-Soviet objects of heritage to ensure legitimation of statehood was traced, and the rise of new – social and economical – cultural heritage values is observed.

The object of the research is the process of patrimonialisation in the state heritage protection by converting cultural material remains into heritage. To reveal it, the aspect of assessing monuments of the past is referred to which is expressed when material remains are recognised as valuable and protected by the state. The present paper synthesizes the history of Soviet and post-Soviet heritage records referring more to the principle of values than institutional principle. The methods and principles of attributing values to the objects of cultural heritage during the processes of patrimolisation are described. As the result the pragmatic approach to the formation of monument lists possessing including both Soviet or Lithuanian nationalistic ideological approach features was stated, as well as links to the Western heritage protection theoretical thought were shown and formation principles of associative/symbolic, informational, esthetical and economic were described. After regaining of independence the bigger attention to older, pre-Soviet objects of heritage to ensure legitimation of statehood was traced, and the rise of new – social and economical – cultural heritage values is observed. Disertacijos objektas yra verčių formavimo procesai valstybinėje paveldosaugoje įpaveldinant kultūros palikimą. Jam atskleisti remiamasi palikimo vertinimo aspektu, kuris atsispindi senieną pripažįstant vertinga ir saugoma valstybės. Disertacijoje nagrinėjama kultūros paveldo apskaita sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje remiantis ne instituciniu, o vertybiniu modeliu. Atskleidžiami įpaveldinimo procesų metu vystančio verčių priskyrimo kultūros palikimo objektams metodai ir principai. Darbe konstatuojamas sovietmečiu paminklų apskaitoje vyravęs pragmatinis – parodomasis verčių formavimo principas savyje turintis ir sovietinės, ir lietuviškosios nacionalistinės ideologijos aspektų, parodomos jo sąsajos su Vakarų paminklosauga, atskleidžiami asociatyvinių/simbolinių, informacinių, estetinių bei ekonominių verčių formavimo ypatumai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę stebimas paveldo objektų „senėjimas“ atsisakant „neseno“ sovietmečio palikimo prioritetą teikiant kuo senesniam paveldui siekiant legitimuoti Lietuvos valstybingumą, taip pat amžių sankirtoje konstatuojama naujų – socialinių ir ekonominių – paveldo verčių aktualizavimo pradžia.

Heritage protection during the Soviet period is a phenomenon which involves the origins of some aspects of contemporary Lithuanian heritage protection. This period itself is evaluated in Lithuanian historiography in a contradictory way: on the one hand, it is proud of the achievements and it envisages resistanced, on the other hand, it tells about the biggest damage to heritage and Moscow dictate. The following question arises: What part of the present heritage protection is of “Lithuanian” origin and what part is the “Soviet” one? It is the subject that is analyzed in the dissertation. The traditional perspective – historical practices of the heritage, principles, divisions of conceptions into “good” and “bad” is rejected; instead of this, the ideological origins of that time heritage protection and the expressions of the ideas themselves are analyzed. The main subject of the research is the idea which is understood in the broadest sense, comprising the spheres of theory and practice, official and unofficial concepts, realized and unrealized plans. It is stated that the freedom to choose the ideological models of the heritage protection during the Soviet period depended on the sphere of the heritage protection: some of them were completely monopolized by Moscow, the others had the conditional freedom. It determined heterogeneous ideological origins of that time Lithuanian heritage protection. The most favourable environment for the Lithuanian will and self to spread was the... [to full text] Sovietmečio paveldosauga yra reiškinys, kuriame glūdi kai kurių dabartinės Lietuvos paveldosaugos aspektų ištakos. Pati sovietmečio paveldosauga lietuviškoje istoriografijoje vertinama prieštaringai: viena vertus, didžiuojamasi pasiekimais ir įžvelgiama „konspiracinė rezistencija“, kita vertus, kalbama apie didžiausius paveldo nuostolius ir Maskvos diktatą. Kyla klausimas, kiek šios dabarties paveldosaugos ištakos yra „lietuviškos“, o kiek „sovietinės“ prigimties. Būtent tai ir nagrinėjama disertacijoje. Čia atsisakoma tradicinės perspektyvos – istorinių paveldosaugos praktikų, principų, sampratų dalijimo į „geras“ ir „blogas“; vietoj to gilinamasi į to meto paveldosaugos idėjines ištakas bei pačių idėjų raiškas. Idėja, pagrindinis šio tyrimo objektas, suprantama plačiausia prasme, apimant teorijos ir praktikos, oficialių ir neoficialių konceptų, realizuotų ir neįgyvendintų sumanymų sferas. Disertacijoje konstatuojama, kad paveldosaugos idėjinių modelių pasirinkimo laisvė sovietmečiu priklausė nuo paveldosaugos sferos: vienos jų buvo visiškai monopolizuotos Maskvos, kitoms suteikta sąlyginė laisvė. Tai lėmė to meto Lietuvos paveldosaugos idėjinių ištakų nevienalytiškumą. Palankiausia terpė lietuviškosios valios ar savasties skleidimuisi buvo paveldotvarkos elgsenos. Būtent čia laisviausiai galėjo reikštis tradiciniai (dar ikisovietiniais metais atsiradę) lietuvių tapatumo modeliai. Taip pat atskleidžiama, kad paveldosaugos idėjiniai modeliai Lietuvoje sovietmečiu gyvavo... [toliau žr. visą tekstą]