Search

XV a. antrojoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) katalikai - tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai - bylas Gniezno apeliaciniame teisme kėlė dėl skirtingų priežasčių. Šios bylos palietė Vilniaus ir kitų LDK vietovių - Deltuvos, Giedraičių, Gardino, Kauno, Lentupio, Medininkų-Varnių (vyskupas Martynas ll/lll, kanauninkas Saliamonas), Merkinės, Salako, Semeliškių, Švenčionių, Trakų, Varnionių, Verkių, Valkavisko - gyventojus. Straipsnyje tiriamu 1525-1539 m. laikotarpiu Gniezne išnagrinėtos bylos daugmaž sutampa su Jono iš Lietuvos kunigaikščių Vilniaus vyskupavimo laikotarpiu (1519-1536). Vilniaus vyskupijoje reikšti skundai apėmė klebono pareigų ir turto nuomą, dvasininkų konkurenciją dėl kanauninko vietos bei prebendos, dvasininkų ir pasauliečių ginčus, tarpusavio Pasauliečių (bajorų, miestiečių) nesantaiką. Net trumpai aprašyti skundai gali papildyti mūsų žinias apie bažnyčių, brolijų ir altorių steigimą. Vienas toks pavyzdys - tai atvejis, kai 1523 m. arba truputį anksčiau broliai Sologubaičiai įsteigė netoli savo 1522 m. Ivenčiuje įkurtos parapijos esančią Sivicos bažnyčią. 1525-1539 m. labiausiai stebinantis dalykas - tai bylų tarp dvasininkų bei tarp dvasininkų ir bažnyčios bendruomenės narių, kilusių Žemaičių (Medininkų) vyskupijoje ir atsidūrusių Gniezno arkivyskupo teisme, spartus skaičiaus išaugimas, lyginant su teismų praktika per ankstesnius 50 metų. Ši tendencija tuo pat metu ryški ir pasaulietinio teismo bylose, ypač ginčuose dėl paveldiminių žemių ir turtinių teisių, kurias reglamentuoja santuokiniai susitarimai. Atrodo, kad abu teismai patyrė sunkumų surandant tokiuose ginčuose greitų ir priimtiną sprendimą. Šios bylos atskleidžia sudėtingą vedybinių sutarčių tarp diduomenės / bajorų šeimų pobūdį, ypač kalbant apie paveldėtos žemės palikimą giminėms if šeimos bažnyčios fundacijoms (kaip Šukavičių, Šimkaičių ir Rukavičių atvejais). Palyginti mažesnis skaičius šeimų iš centrinių vyskupijos arealų vienu metu dalyvavo tiek vietiniuose bažnytiniuose, tiek pasaulietiniuose teismuose bei Gniezno apeliaciniame teisme. Kai kurie Gniezno prokurorai (Marcin Tuchola, Piotr Cziszewski) „specializavosi" Žemaitijos bylose, tačiau nėra įrodymų, kad gera tarnystė Gniezne buvo apdovanota paskyrimais Medininkų vyskupijoje. Šiose bylose nagrinėti Alsėdžių, Batakių, Butkiškės, Kaltinėnų. Kražių, Liolių, Raseinių, Rietavo, Šaukėnų, Šiaulėnų, Šilalės, Varnių, Viduklės parapijų dvasininkų ir pasauliečių skundai. Kai kurie ginčai žinomi ir iš Lietuvos metrikos knygose įrašytų valdovo teismo bylų medžiagos. Besidominčiuosius protestantizmo Lietuvoje istorija turėtų sudominti 1536 m. Alsėdžių klebono Andriejaus Mažvydo apeliacijos byla. Jos pagrindas įprastas - klebono smurtas padauginus alkoholio. Vietinis bajoras Grigalius Bružas kaltino Andriejų Mažvydą tuo, kad šis kartu su savo bendrais, būdami labai girti, užtvėrė kelią jam ir jo sūnui Jonui vidury nakties išvykti iš miestelio ir juos sumušė. Smurto atvejai, kuriuose dalyvaudavo girti bajorai ir dvasininkai, nebuvo retenybė. Tačiau dvasininkui, net jei fiziškai jis nukentėdavo nesmarkiai, tai galėjo turėti rimtų profesinių pasekmių - dalyvavimas kraujo praliejime automatiškai užkirsdavo kelią kunigui toliau atlikti dieviškąją tarnybą tol, kol jis gaudavo leidimą, dažnai iš popiežiaus. Socialiniu požiūriu kunigų ir bajorų linksmybės irgi neturėtų stebinti, nes būtent iš bajorijos terpės buvo kilę dauguma Lietuvos kunigų. Andriejus Mažvydas buvo labai galimas Martyno Mažvydo giminaitis (dėdė, pusbrolis, brolis?). Tačiau nėra aišku, ar Andriejaus beneficija Alsėžiuose buvo nulemta jo šeimos ryšių su vietine bajorija (kadangi Lietuvoje nebuvo reta, kad beneficiją gaudavo vietinis kandidatas ar netgi parapijos fundatoriaus giminaitis), ar jo gerų santykių su vietiniu vyskupu, kuris turėjo teisę skirti kunigus į parapijas. Aišku tik tai, kad Martynas Mažvydas, matyt, nebuvo bažnytinis pašalietis. Tokie, nors ir menki, duomenys papildo mūsų žinias apie žymaus protestanto veikėjo kilmę. By the late fifteenth century, more notably after 1477, appeal cases from Catholics in the Grand Duchy of Lithuania began to appear before the Consistory Court in Gniezno in increasing numbers. These oases involved quite a wide social group, and dealt with a broad range of issues (not just matrimonial disputes or the hiring out of parish churches between priests). Appellants came before the judges from across the Grand Duchy. This article covers cases from 1524 to 1539. Even when court material gives few details of cases, it can help solve issues of parish church and chantry foundations and Patronage. The most striking feature of the records between 1524 and 1538 is the predominance of cases from Žemaitija, a diocese which previously featured only in disputes involving the bishop. This confirms the deepening of Catholic practice across the diocese of Medininkai (Žemaitija) as reflected '0 particular in the increasingly predominant use of Christian forenames from the last quarter of the fifteenth century. Most interesting perhaps for those studying the rise of Protestantism in Lithuania will be the occurrence of one Fr Andriejus Mažvydas, parish priest of Alsėdžiai, among the appellant litigants of 1536. This information about a very probable kinsman (uncle, cousin, brother?) of Martynas Mažvydas offers new insights into the Lutheran's family background and geography.

Straipsnio tema – Roko garbinimas Gruzdžių apylinkėse. Šv. Roko garbinimo ypatingos vietos Lietuvoje buvo Vilniuje, Šaukėnuose ir Kęstaičiuose, buvo ir yra Daujėnuose, Ylakiuose, Gardame, Gruzdžiuose, Kražiuose, Lauksodyje, Merkinėje, Palangoje, Semeliškėse, Surviliškyje, Sutkuose, Varniuose bei neparapinėje vienuolių marijonų Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune. Šv. Rokas švenčiamas rugpjūčio 16 dieną. Tai slenkstis tarp vasaros ir rudens. Straipsnyje aptariami duomenys surinkti 1997–2004 m. Gruzdžiuose Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Šv. Antano religijos studijų instituto vasaros lauko ekspedicijų metu. Renkant medžiagą dėmesys buvo sutelktas į šio krašto katalikišką etninę kultūrą. Siekta pristatyti Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios ir šv. Roko garbinimo chronologiją, atskleisti ir ištirti šv. Roko Gruzdžiuose liaudies pamaldumo praktikų apeiginius papročius bei nustatyti jų kilmės ištakas. Autorius kelia hipotezę, kad šv. Roko garbinimo Gruzdžiuose kilmė yra ne tautosakiniuose šaltiniuose (legendose, pasakojimuose), o Katalikų Bažnyčios kultūros istorijoje. Vienuolika apeiginių papročių yra atėję iš Šventosios Žemės, o keturi – iš Romos. Unikalumu išsiskiria du apeiginiai papročiai – kapinių bei jose palaidotų mirusiųjų pagerbimas bei 14-os stočių Kryžiaus kelio, meldžiantis už mirusiuosius, apvaikščiojimas. Jie savo vietos kilme yra atėję iš Šventojoje Žemėje veikusios pranciškonų kultūros. St. Rock's worship in Lithuania and Gruzdžiai started first of all under the influence of the plague and disasters in Lithuania after the Northern War. In Gruzdžiai it started about 1769 in an old wooden church. Later (1910) it was moved to the brick church built in the centre of the small town. One of the reasons for the beginning of St. Rock's worship tradition could be found in the neighbourhood following the example of Jonas Jarulevičius' Rockites (the monkhood in Lithuania and Poland to take care of plaque victims) at the third Order of Franciscans in Vilnius who started their activities in 1705. Another version is that St. Rock's worship started in the academic community of France and through Italy and Poland reached Gruzdžiai. There it became stronger under the influence and activities of monks Rockites living in the neighbourhood (in Kražiai and Varniai). The research and conclusions confirm that the origin St. Roch's worship in Gruzdžiai is not sources of the folklore (legends and stories) but the history of Catholic Church culture