Search

Straipsnyje pristatomas žodžių sąrašas iš Gottfriedo Ostermeyerio – svarbaus XVIII a. Mažosios Lietuvos intelektualo ir lietuvių kalbos bei kultūros propaguotojo – lietuviškų protestantų giesmynų istorijos. Žodynėliu siekta palengvinti kai kurių senų ir mažiau žinomų – pasak Ostermeyerio, „obsoleta und minus cognita“ – žodžių supratimą, tačiau dėl publikavimo metu vykusių Mažosios Lietuvos intelektualų politinių ginčų jis buvęs primirštas. Žodynėlis apima tiek paties Ostermeyerio, tiek jo pirmtakų giesmynų leksiką. Kalboje atsispindi Mažosios Lietuvos lietuvių tarmių (visų pirma donininkų) fonetinės ir leksinės ypatybės. Straipsnyje nagrinėjami daugiau ar mažiau atsitiktinai atrinkti dvidešimt žodžių, aptariamos jų tarminės ypatybės, semantiniai ir morfologiniai skirtumai nuo egzistuojančių tos pat šaknies vedinių, ypatingas dėmesys skiriamas darybos istorijai ir atitikmenims kitose ide. kalbose. Pagal kalbines ypatybes lemos skirstomoms į 5 grupes: 1) vėlyvi leksiniai skoliniai; 2) lemos, turinčios kitur nepaliudytų vedinių (priesaginių ar priešdėlinių), kitur nepaliudytas žinomos šaknies kamieno formas ar kitur nepaliudytą šaknies balsių kaitos laipsnį; 3) žinomos leksemos su pakitusia reikšme; 4) okazionalizmai (apimą ir liaudies etimologijos atvejus); 5) kitur nepaliudytos ar neaiškiõs etimologinės priklausomybės šaknys. Remiantis išanalizuota medžiaga, galima teigti, kad XVII–XVIII a. Prūsijos lietuvių šnekamoji kalba buvusi labai gyva onomasiologijos požiūriu, joje kūrybiškai naudotasi įvairiomis morfologinėmis priemonėmis, būta šaknų, neberandamų XIX a. pabaigos žodynuose ir menkai teliudijamų LKŽ – šių dienų svarbiausioje lietuvių kalbos duomenų bazėje. The present article introduces a list of glosses to a collection of Lithuanian protestant spiritual hymns, compelled by Gottfried Ostermeyer, one of the prominent intellectuals and promoter of the Lithuanian culture and language of the 18th century in Lithuania Minor. The glossary was intended to facilitate the understanding of certain older or less known expressions, as Ostermeyer put it ‘obsoleta und minus cognita’, and due to political disputes among the intellectual community in East Prussian Lithuania Minor at the time of their publication fell into oblivion. The paper discuses a more or less random selection of twenty entries from the glossary, focusing on their dialectal features, semantic and morphological divergence from existing derivatives of the same root, and pays special attention to the derivational history and cross-IE cognates. Judging by the material studied in the paper the Lithuanian spoken idiom of the 17th-18th c. appears to be very vivid in onomasiology, creative in the usage of morphological means and still in possession of certain roots already gone in the dictionaries of the late 19th century and scarcely perceivable in the modern paramount linguistic database of LKŽ.

Straipsnyje analizuojami įvairūs studentų kūrybinį aktyvumą skatinantys metodai, plečiant profesinį žodyną ir naudojantis šiuolaikinių informacinių technologijų suteikiamomis galimybėmis. Autorės apžvelgia įvairius profesinio žodyno plėtros metodus, pradėdamos tradiciniais būdais, kai panaudojami vadovėliai ir analizuojami autentiški tekstai, ir toliau pristatydamos inovatyvius mokymo (-si) metodus, susijusius su interneto teikiamomis galimybėmis, tokius kaip teismo proceso imitacija (taikytini teisės programų studentams), pateikčių rengimas ir pristatymas bei projektais paremtas mokymas (-is). Autorės akcentuoja, kad šių metodų taikymas skatina studentų mokymąsi ir domėjimąsi būsimąja profesija, lavina kritinį mąstymą ir ugdo kūrybiškumą, moko dirbti komandoje ir motyvuoja studentus taikyti skaitmenines technologijas mokantis profesinės leksikos. Article aims at analyzing various creative methods of expanding students’ ESP vocabulary – the basic tool for communication and knowledge – in the context of ICT. The authors tackle traditional ways of using authentic texts and proceed with innovative methods of ESP vocabulary building such as using the Internet as an extremely diverse source of activities as well as emphasize the advantages of mock trials for law students and the most challenging activities – presentations and project-based learning. The framework of ICT offers numerous integrated and interactive materials and creative ways of vocabulary building.

THE DICTIONARY OF KAZIMIERAS KRISTUPAS DAUKŠA Summary In Poznan University library a part of K. K. Daukša's (1796-1865) dictionary was found. This text (1836-1844) contains about 8000 entries, but the whole manuscript could contain about 11000 entries. The dictionary was devoted most probably to young learning people. Phonetic forms throughout this work are based on the East Aukshtaitish dialect; the orthography is very peculiar, the tendency to avoid the Polish one can be seen. The verb is the most significantly presented part of speech in the dictionary. Besides the vocabulary of the living language the manuscript contains many words from K. Sirvydas 's Dictionarium, the Bible, S. Daukantas's works. The text of the manuscript suffered a lot of editorial notes made by the author's son E. J. Daukša. It has appeared that a well known manuscript of K. K. Daukša's Lithuanian grammar was written not by his hand but by that of his son E. J. Daukša – most probably this is the copy of nowadays unknown original manuscript by K. K. Daukša. An attempt to write the dictionary and the grammar in the East Aukstaitish dialect shows K. K. Daukša's efforts to standardize this dialect, to create a standard language for Lithuania on the ground of the East Aukshtaitish dialect, although unfortunately this had been hardly possible to put into practice.

Straipsnyje aprašomi XVIII a. rankraštinio J. Brodovskio vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodyno vokiečių-lietuvių kalbų dalies (lietuvių-vokiečių kalbų žodyno dalis nėra iki šių dienų išlikusi) vokiškieji sudurtiniai daiktavardžiai. Didžiąją Brodovskio žodyno vokiškosios dalies dūrinių dalį sudaro kompozitai su antruoju daiktavardiniu dėmeniu (84,8%), dažniausiai reprezentuojami „daiktavardis + daiktavardis“ modeliu (66,2%). Mažiau užfiksuota kompozitų su pirmuoju būdvardiniu ir veiksmažodiniu dėmeniu, atitinkamai 9,3% ir 8%. Tuo tarpu dūriniai su kitų kalbos dalių pirmaisiais dėmenimis (prielinksniais, skaitvardžiais, įvardžiais bei prieveiksmiais) yra reti, jie sudaro 1,3% visų sudurtinių žodžių. Dūrinių su antruoju veiksmažodiniu dėmeniu užfiksuota mažiau nei penktadalis (15,2%), iš kurių dauguma atitinka „daiktavardis + veiksmažodis“ modelį (13,4%). Sudurtinių žodžių su kitų kalbos dalių (būdvardžių, veiksmažodžių, prielinksnių bei prieveiksmių) pirmaisiais dėmenimis yra mažiau nei 2%. Dūriniai su jungiamaisiais elementais sudaro 27% visų daiktavardžio dūrinių, iš kurių 25,6% yra su paradigminiais ir 1,4% su neparadigminiais jungiamaisiais elementais. Determinatyvinių dūrinių žodyne rasta daugiausiai (92,2%). Daug mažiau aptikta valdomųjų (6,7%) ir posesyvinių apie 1%, tuo tarpu kopuliatyviniai dūriniai yra itin reti, jų aptikta tik 4 žodžiai. Didžiosios dalies determinatyvinių dūrinių abu dėmenys yra paprastieji žodžiai (81,6%), likusiųjų (18,4%) žodžių vienas dėmenų (dažniau – antrasis) gali būti vedinys, konversyvas ar kompozitas. Labai reti dūriniai su abiem darybiškai skaidžiais dėmenimis. Valdomųjų dūrinių antrieji dėmenys yra veiksmažodžių vediniai (78,5%) ir konversyvai (21,5%).

Pirmajame Konstantino Sirvydo žodyne (trikalbiame lenkų, lotynų, lietuvių kalbų žodyne, išleistame iki 1625 m.) randama retų, iš niekur kitur nežinomų žodžių. Tarp jų ir straipsnyje aptariamas „pawainimas“ (191b–192a), transkribuotas kaip „pavainymas“, bei pagal jį atkurtas nepriešdėlinis „vainymas“. Nusistebėti verčia „pawainimas“ reikšmė, kuri Lietuvių kalbos žodyno teikiama kaip „pakvietimas, pašaukimas“, o Sirvydo žodyno fotografuotinio leidimo rengėjo Kazio Pakalkos – kaip „apkalbėjimas“. Pakalka savo siūlomą reikšmę turbūt derino su Frenkelio etimologiniame žodyne pateiktų formaliai panašios šaknies žodžių vain- reikšme ir etimologija ir „pavainymą“ siejo su senovės lietuvių tarmių vaina „yda, kaltė, priežastis“, vainoti „peikti, koneveikti, kaltinti, barti“ ir kt. Palyginus su Sirvydo žodyno lenkų, lotynų kalbos atitikmenimis wezwánie / nominatio, appellation, vocatio, conditio, munus, officium matyti, jog daugelio jų reikšmė yra kvietimas, įvardijimas, vardas, titulas, pareigos, tarnyba. Todėl sunku būtų patikėti, kad Sirvydas, rengdamas žodyną studentams mokyti lotynų kalbos, būtų parinkęs tokį netikslų ir prasmę iškreipiantį lietuvišką atitikmenį. Tolesnė filologinė, tekstologinė analizė verčia dar labiau suabejoti šio vienišo žodžio realumu. Daugiau Sirvydas „pawainimo” ar panašaus žodžio nemini. Tuos pačius lotynų kalbos žodžius Sirvydas kitose žodyno vietose verčia lietuvišku „pawadinimas”, todėl straipsnio autorė daro prielaidą, kad Sirvydo žodyno „pawainimas” yra tiesiog su korektūros klaida – praleista raide d – išspausdintas „pawadinimas”. The first dictionary by Konstantinas Sirvydas žodyne (dictionary of Polish, Latin and Lithuanian, published before 1625) includes rare words, not met elsewhere. This includes “pawainimas” (191b–192a) used in the article, transcribed as “pavainymas” and restored “vainymas”. What makes one wonder is the meaning of “pawainimas”, which is provided by the Lithuanian dictionary as “call”, whereas Kazys Pakalka, author of photocopied K. Sirvydas dictionary describes the same as “slander”. K. Pakalka seems to have agreed the meaning proposed with Frenkel etymological dictionary with meaning of formally similar stem words vain- and “pavainymas” related to old Lithuanian word in dialect “vaina” (floor, guilt, reason), “vainoti” (curse, scold, accuse, reprove, etc.). Compared to Polish and Latin equivalents of K. Sirvydas dictionary wezwánie / nominatio, appellation, vocatio, conditio, munus, officium it seems that they mostly refer to call, naming, name, title, position and duty. It is therefore hard to believe, that K. Sirvydas, working on a dictionary for students of Latin, might have selected such an imprecise Lithuanian equivalent, distorting the purpose. Further philological and textological analysis brings even more reason to doubt the reality of this singular word. K. Sirvydas provides no other „pawainimas” or similar word. The same words in Latin are translated by K. Sirvydas in other places of dictionary as Lithuanian „pawadinimas”, therefore the author of the article comes to conclusion that „pawainimas” found in K. Sirvydas dictionary appears mere typo, with letter d missed and should read as „pawadinimas”.

Straipsnyje aptariama viena iš labiausiai diskutuotinų žodynų sudarymo sričių -- tai vadinamosios "nenorminės" leksikos, kuri neretai lieka šešėlyje, įtraukimas į dvikalbius žodynus, kai jų pagrindinė kalba yra lietuvių. Straipsnio autorės nuomone, ne žodynas, pateikęs nenorminę leksiką, o aplinka ir konkreti situacija konkrečiame kolektyve nulemia vienų ar kitų žodžių pasirinkimą. Užuot nutylėję atskirus leksinius vienetus ir jų reikšmes, pirmiausia turime pripažinti jų egzistavimo faktą, o paskui priskirti juos vienam ar kitam kalbos lygmeniui, parodant, kada juos tinka ar netinka vartoti. Vulgarizmai buvo paplitę šnekamojoje kalboje dar iki žodyno sudarymo, ir paprastu draudimu įtraukti juos į antraštyną neišspręsime be galo aktualios kalbos švarumo problemos: tam būtinos radikalios auklėjamosios priemonės, neįeinančios į leksikografijos kompetenciją. Veikiau galimas priešingas padarinys: puritoniškumas, kada bandoma sudaryti pagražintą kalbos vaizdą, kalbos vartotojui (o ypač jaunimui) asocijuojasi su socialine veidmainyste ir skatina negatyvizmą bet kokių kalbos normų atžvilgiu. Neigiamas požiūris į visuomenę tik stimuliuos tų žodžių, kurie erzina valdančiuosius puritoniškus sluoksnius, vartojimą. Todėl žodyno sudarytojai, straipsnio autorės nuomone, neturi pamiršti, kad jie kalbos vartotojo akyse yra visuomenės nuostatų reiškėjai. Sudaryti naujos kartos žodyną, kuris atitiktų atviros visuomenės dvasią, sukurtų ne pagražintą, o realų kalbos vaizdą -- viena iš sudėtingiausių užduočių, iškilusių prieš dabarties leksikografus. The article examines one of the most discussed areas of forming of dictionaries, i. e. the inclusion of the so-called “non-standard” lexis, which quite frequently remains in the shade, into bilingual dictionaries, where the main language is Lithuanian. In the opinion of the author of the article, not the dictionary, which provides the non-standard lexis, but the environment and the specific situation in the specific collective determines the choice of words. Instead of concealing individual lexical units and their meanings, first of all one must recognize the fact of their existence and then attribute them to one or another level of language by showing when they are suitable and not suitable for use. Vulgarisms were spread in spoken language prior to the development of the dictionary and a simple prohibition of their inclusion will not resolve the relevant problem of purity of language, which requires radical nurturing means, which are outside of the competence of lexicography. A contrary consequence is most probable, i. e. the Puritanism, when attempts are made to convey a glamorized picture of the language, associates to the user of the language (especially young people) with social hypocrisy and encourages negativism in respect of any norms of the language. The negative attitude towards the society will only encourage the use of the words, which irritate the leading puritan caste. Therefore the compilers of the dictionary, in the opinion of the author of the article, should not forget that they, in the eyes of the user of the language, are the mouthpiece of the attitude of the society. Development of a dictionary for the new generation, which would reflect the spirit of an open society and create not a glamorized but a realistic picture of the language, is one of the most complicated tasks, faced by the present-day lexicographers.