Search

Straipsnyje nagrinėjami žodžių junginių pateikimo leksikografijos veikaluose klausimai, remiantis Didžiojo vokiecių–lietuvių kalbų žodyno (DVLKŽ) ir jame teikiamų junginių analize. Pirmoje straipsnio dalyje aptariamos leksikografijoje ir leksikologijoje vartojamos žodžių junginio sampratos, apibrėžiami atskiri junginių tipai ir įvardijamos problemos, susijusios su mėginimais tiksliai priskirti vieną ar kitą keliažode konstrukciją konkreciam junginių tipui. Taip pat keliamas klausimas, kiek smulki ir tiksli turi būti junginių klasifikacija, kad ji atitiktų žodyno rengėjo interesus ir poreikius teikti gerai struktūruotą ir parengtą leksikografine medžiagą ir kartu tenkintų paprasto vartotojo poreikį greiciausiu būdu gauti jam aktualią informaciją apie vieno ar kito žodžių junginio reiksme ir neapsunkintų jo informacija apie lingvistinį jį dominancio junginio statusą. Praktinėje dalyje nagrinėjamas junginių pateikimas pasyviajame (receptyviajame) DVLKŽ. Smulkiau aptariami sie junginių teikimo aspektai: įvairių tipų junginių paieskos pagal atskirus junginio žodžius žodyne galimybės, junginių isdėstymo straipsnyje tvarka, junginių pateikimo žodyne forma bei junginių atrankos klausimai, atsižvelgiant į žodyno tipą, tikslus ir vartotojo lūkescius. Analizės rezultatai leidžia teigti, kad receptyvios paskirties (skirtame suprasti ir versti svetimosios kalbos tekstus į gimtąją kalbą) DVLKŽ pateikiama nemažai perteklinės informacijos, t. y. laisvųjų ir stabiliųjų junginių ir iliustracinių sakinių, kurių vertimas į lietuvių kalbą, žinant atskirų žodžių reiksmes, nekeltų vartotojui jokių sunkumų. Kita vertus, nemažą teikiamų junginių dalį sudaro tokie savo reiksme daugiau ar mažiau skaidrūs žodžių junginiai, kurie arba atskleidžia kokį nors lemos žodžio reiksmės aspektą, arba jų lietuviskas atitikmuo nėra visiskai pažodinis jų vertimas. Junginių pateikimo žodyno straipsnyje ir jų paieskos galimybių tyrimas rodo, kad junginių priskyrimas konkrecioms lemoms ir jų isdėstymas straipsnyje daug kur yra nesistemingas. Daugiausia nenuoseklumo yra teikiant idiominės reiksmės junginius, kuriems žodyno straipsnyje rombu yra isskirta speciali vieta. Didelė dalis idiominių junginių nepatenka į tą isskirtą vietą, bet pateikiami tarp kitų stabiliųjų ir laisvųjų žodžių junginių. Nuolatinės vietos žodyno straipsnyje neturi ir pragmatemos, be to, neaiskūs pragmatemų ir samplaikų paieskos makrostruktūroje kriterijai. Reiksminiai žodžiai : dvikalbė leksikografija; žodžių junginiai; vokiecių–lietuvių kalbų žodynas DOI: http://dx.doi.org/10.15388/Lietkalb.2016.10.9918

Šio straipsnio tikslas panagrinėti „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne“ pateikiamą naująją leksiką ir su ja susijusią informaciją bei išsiaiškinti esminius sisteminius dalykus, j kuriuos reikia atsižvelgti, jo duomenis apdorojant leksikografiškai ir įtraukiant į įvairius žodynus, pirmiausia - į „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“. Svarbu, kad pastarasis nuo Duomenyno skiriasi tikslais, uždaviniais, funkcijomis, metodologiniais sudarymo ir duomenų atrankos principais, sistema. Domėtasi veiksmažodžiais ir jų abstraktais (priesagos -imas / -ymas vediniais), darant prielaidą, kad tyrimo rezultatais bent iš dalies bus galima pasinaudoti leksikografiškai parengiant ir kitų leksikos grupių žodžius. Nustatyta keletas svarbių aspektų (veiksmažodžių abstraktų darybos reguliarumas, sangrąžiniai vediniai, daugiareikšmiškumas, apibrėžčių formulavimas, normiškumas), kuriais dvi aptariamosios duomenų bazės, jų sistemos, iš esmės skiriasi, juos būtina turėti galvoje tikslinant, pildant, apdorojant Duomenyno informaciją, prieš jai tampant žodyno tekstu. The paper sets out to investigate new lexis in the Database of Lithuanian Neologisms and to identify the key systemic factors to be taken into consideration when the data of the above Database is lexicographically processed and included in different dictionaries, first of all, the Dictionary of Standard Lithuanian (Bendrinės lietuvių kalbos žodynas). The latter differs from the former in its aims, goals, functions, methodological principles of compilation and data selection, structure and system. The present research focuses on verbs and their suffixal derivatives, namely, abstract nouns derived with the help of the suffixes -imas/-ymas. Presumably, the results of the investigation might contribute to solving lexicographic problems related to including such words and words of other lexical fields in a dictionary. In the course of investigation, several important aspects have been identified, such as regular derivational patterns when building abstract nouns from verbs, reflexive derivatives, polysemy, lexicographic entries, normativity; they set the two databases and their systems apart. The aspects are very important when updating and processing information in the Database of Lithuanian Neologisms before such information becomes part of a dictionary.

The author speaks about language but not about fishing. „I would call brave those lexicographers who are trying to research and write about peculiarities of live language despite of pressure of scientistic understanding of scholarship".

Straipsnyje pirmą kartą lietuvių kalbotyros ir leksikografijos istorijoje mėginama apžvelgti vieno iš XX a. 4-ojo dešimtmečio mažai žinomų kalbininkų leksikografų Aleksandro Lengvino gyvenimą ir veiklą. Remiantis fragmentiška rašytine informacija ir naujais surastais archyviniais dokumentais stengiamasi rekonstruoti kalbininko pažiūras ir įnašą į pirmųjų Lietuvių kalbos žodyno tomų rengimo darbą, apibūdinti žodyno redakcijos darbo dalykinę ir dvasinę aplinką. To date, the personality and works of Aleksandras Lengvinas (1907–1940), the graduate of Vytautas Magnus University, are not well-known to the wide society and have not been described in detail yet. For the first time, the article aims, on the basis of data from different written sources and documents discovered in the archives, to review the life and activity of the linguist, reconstruct his linguistic views, and define his role in the history of the Lithuanian lexicography. For a few years (1932–1939), Aleksandras Lengvinas worked in the editorial office of the Dictionary of the Lithuanian Language (in the field of onomastics, with a short break). In the editorial office, at first he dealt with various technical tasks, then he wrote the text of Volumes I and II of the Dictionary, proofread, collected more than 15 thousand words from the spoken and written language for the files of the Dictionary. Being well-educated and fluent in the native dialect, in the course of the preparation of the first volumes he distinguished himself as an intelligent adviser to Juozas Balčikonis, the editor of the Dictionary, on various editing questions as well as the most authoritative theoretician and practician in the field of transposition of words from the Samogitian dialect into the literary language. Within the historical perspective of the Dictionary, Lengvinas stands out as one of the brightest and most diligent Dictionary workers, hence referred to as the assistant of Balčikonis by others. A comprehensive article on editing the Dictionary of the Lithuanian Language, type, structure and content thereof stands out from the scarce linguistic legacy of Lengvinas. At that time, his article was the first review in the press which, among other things, highlighted the key rule followed by the editorial board of the Dictionary to strictly adhere to the principle of authenticity (aliveness) of words and illustrative material. The principle of the authenticity of linguistic facts is also emphasised in his written works in the field of onomastics. The current article also describes, on the basis of the illness history of Lengvinas, warm and friendly relations of the editorial staff of the Dictionary, revealing the favourable working and spiritual environment where the first volumes of the Dictionary of the Lithuanian Language were prepared and where the original school of the Lithuanian lexicography has emerged.

Švedų-lietuvių leksikografija – gana nauja sritis Lietuvoje. Tai lemia švedų-lietuvių leksikografinio darbo pionieriškumą. Straipsnio tikslas – apžvelgti ekvivalentų paieškos procesus, dirbant prie naujojo švedų-lietuvių žodyno. Tyrinėjimo objektu pasirinkta viena semantinė tema – maisto pavadinimai. Diskutuojami žodžiai: švedų k. knäckebröd, palt, pepparkaka, pyttipanna, pålägg, påtår, pölsa, wienerbröd ir kt. Aptariami kalbos ir maisto temos ypatumai, ekvivalentų paieškos, leksikografinio ir grožinės literatūros vertimų skirtumų niuansai. A Swede making a sandwich will use the word "pålägg" in reference to what she/he puts on a slice of bread – cheese, ham, sausage etc. In cafeterias in Sweden one can often come across a notice - "påtår ingår" ‘refill included’. How should the Swedish "pålägg" and "påtår" be rendered in Lithuanian? The paper deals with some issues of lexicographic practice arising in the process of compiling a forthcoming Swedish-Lithuanian dictionary. It will include about 30 000 word entries and a large number of expressions. Swedish-Lithuanian lexicography is a rather new field in Lithuania, which has determined the pioneering character of the present investigation. The paper aims at identifying certain tendencies in the search of equivalents to names for food. The words discussed include Swedish examples like knäckebröd, palt, pepparkaka, pyttipanna, pålägg, påtår, pölsa, wienerbröd and some others. The paper also discusses some more general issues pertaining to the field of language and food and some strategies adopted by a fiction translator and lexicographer. The examples demonstrate the complexity of the lexicographer’s task when searching for equivalents to both rather exotic and very simple Swedish dishes, which is be due to the absence of tradition of consuming the dishes by Lithuanians. Despite identical raw food products (potatoes, meat, bread), in the course of history the Swedish and the Lithuanian cuisine have taken differing paths of development and experienced different influences. In some specific cases one can find a rather precise equivalent to an ‘exotic’ dish (cf. SE pölsa, similar to EN haggis, LT košeliena). Meanwhile, a search of an equivalent to some ordinary, casual dish or food product can become a real challenge to a lexicographer resulting in a ‘near’ equivalent with a descriptive or an expository comment, cf. SE knäckebröd, EN crisp bread, LT ‘traški (švediška) duona’; SE wienerbröd, EN Danish pastry, LT ‘sluoksniuotos tešlos bandelė su įdaru’; also cf. SE pyttipanna, similar to EN hash or bubble and squeak, LT ‘patiekalas iš mėsos gabalėlių, bulvių ir daržovių (ypač apie keptus (pietų) likučius)’. The lexicographer’s demanding task requires an interdisciplinary approach, an in-depth knowledge in different fields of research, familiarity with changing culture-specific realia and attention to detail. The field of language and food is rather new in Lithuania. It opens up new interesting research perspectives to lexicography, discourse analysis, culture studies, etc.

Straipsnyje dalinamasi mintimis apie dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyną“. Straipsnis pradedamas metaforine įžanga, susiejančia žodyną su vandenynu, toliau užsimenama apie paties žodžio „žodynas“ kilmę ir išskirtinumą. Autoriaus nuomone, visa aprėpiančio tipo daugiatomis „Lietuvių kalbos žodynas“ ypač vertingas dėl leksikos aktualumo, taip pat dėl ypatingo lietuvių kalbos archajiškumo bei konservatyvumo ir lygintinas su kitomis gyvosiomis indoeuropiečių kalbomis. Teigiama, kad „Lietuvių kalbos žodynui“ nulemta derama vieta lyginamosios kalbotyros bibliotekose kartu su „Thesaurus Linguae Graecae“, „Thesaurus Linguae Latinae“, sanskrito kalbos žodynu „Amarakośa“ bei kitais svarbiausiais indoeuropeistikos leksikografiniais veikalais. Pabrėžiama, kad „Lietuvių kalbos žodyne“ suvienyti trys skirtingi žodynai: rašomosios, tarminės ir dabartinės kalbos. Be to, jis yra deskriptyvinis ir norminis žodynas tuo pačiu metu. Šitokia jo sandara, be abejo, ginčytina teoriniu atžvilgiu kai kas čia galėtų įžvelgti tam tikrą jo leksikografinį netobulumą, tačiau būtent dėl to „Lietuvių kalbos žodynas“ išsiskiria kaip „integralusis“ žodynas, kuriame galima rasti visas kalbos manifestacijas ir visus modalinius kalbos aspektus, surinktus vienoje vietoje. The article is about 20 volumes of “Lietuvių kalbos žodynas” [Dictionary of the Lithuanian Language ]. It begins with a metaphorical introduction where the dictionary is compared to an ocean, later on the origin and exclusivity of the word “dictionary” is mentioned. According to the author, the all-embracing voluminous “Lietuvių kalbos žodynas” is especially valuable because of the relevance of the lexis, also because of a particular archaism and conservatism of the Lithuanian language and is comparable to other live Indo-European languages. It is stated that “Lietuvių kalbos žodynas” takes an appropriate position in the libraries of the comparative linguistics together with “Thesaurus Linguae Graecae”, “Thesaurus Linguae Latinae”, the dictionary of Sanskrit “Amarakośa” and other the most important Indo-European lexicographic works. It is emphasized that “Lietuvių kalbos žodynas” unites three different dictionaries of the written, the dialectal and the present-day languages. Moreover, it is a descriptive and standard dictionary at once. Its structure, surely, is debatable from a theoretical point of view: a certain lexicographic imperfection may be noticed; however, “Lietuvių kalbos žodynas” is distinguished as an “integral” dictionary that contains all manifestations and all modal aspects of the language in one place.

Jokūbas Brodovskis, rengdamas žodyno „Lexicon Germanico-Lithvanicvm et Lithvanico-Germanicvm“ vokiečių–lietuvių kalbų dalį, be kitų šaltinių, rėmėsi ir Johanno Jacobo Dentzlerio žodyno „Clavis Linguae Latinae“ vokiečių–lotynų kalbų dalimi „Clavis Germanico-Latina“ veikiausiai 1709 metų leidimu. Brodovskis, rengdamas savo žodyną Dentzlerio žodynu rėmėsi ne ištisai. Jo pėdsakų yra iki raidės „L“ imtinai. Tolesnių abėcėlės raidžių atkarpose sutapimai labai menki ir greičiausiai atsitiktiniai. Brodovskis iš Dentzlerio žodyno imamai medžiagai taikė tam tikrus atrankos kriterijus: įtraukė tas patarles ir pastoviuosius žodžių junginius, kurie jam buvo žinomi, atrodė vartotini arba kurių reikšmę galėjo perteikti jau surinktais lietuviškais posakiais. Taip pat buvo imtos lemos su reikšmę tikslinančiais sinonimais, ypač daugiareikšmės. Tai rodo, kad atrankos kriterijai buvo pagrįsti lingvistiniais argumentais. Dentzlerio žodynas nepadarė Bobrovskiui struktūrinės įtakos: šio šaltinio medžiaga integruota į jau esamą žodyno struktūrą ir, esant reikalui, modifikuota tiek kalbos, tiek leksikografinio pateikimo požiūriu. Atmetus žinomus šaltinius, Bobrovskio žodyne lieka dar gana nemažai nepaaiškintos kilmės žodžių ir junginių. Tai leidžia teigti, jog, be šių šaltinių, būta ir dar bent vieno leksikografinio šaltinio, kuris kol kas nenustatytas. Hipotetiniam šaltiniu būdingi tokie požymiai: į lietuvių kalbą išverstų žodžių junginių gausa, lotynų kalba ir galbūt pirmuoju asmeniu teikiami veiksmažodžių atitikmenys. While preparing the German-Lithuanian part of the dictionary “Lexicon Germanico-Lithvanicvm et Lithvanico-Germanicvm”, without other sources Jokūbas Brodovskis referred to the German-Latin part “Clavis Germanico-Latina” of Johann Jacob Dentzler's dictionary “Clavis Linguae Latinae” that probably was published in 1709. While preparing his own dictionary, Brodovskis did not refer to Dentzler's dictionary consistently. The traces are apparent until the letter “L” inclusive. In sections of other alphabet letters, coincidences are slight and, most likely, accidental. Brodovskis applied special criteria to the material taken from Dentzler's dictionary: he included proverbs and constant phrases which were already known and seemed to be used, also, the ones that he was able to render by already collected Lithuanian sayings. Moreover, lemmas with synonyms correcting their meanings, and especially polysemous ones were included. It proves that the criteria for selection were linguistically based. Dentzler's dictionary did not have structural influence to Bobrovskis: the material of this source is integrated into the structure of the already existing dictionary and, under the necessity, modified in both ways: language and lexicographic presentation. Despite familiar sources, there are quite many words and phrases of unexplained origin in the dictionary of Bobrovskis. This suggests that besides these sources, there was at least one more lexicographic source that has not been identified yet. A hypothetical source contains the following features: plenty of phrases translated to Lithuanian and equivalents of verbs given in Latin or, perhaps, and the 1st person.

Pasitelkus pavyzdžius iš įvairių žodynų (tiek lietuvių, tiek kitų kalbų), straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus: 1) kas aiškinamuosiuose žodynuose pateikiama kaip atskiros daugiareikšmio leksikografinio vieneto reikšmės; 2) kaip gali kisti leksemos ar viso leksikografinio vieneto apibrėžtis priklausomai nuo jų pateikimo (realią konkrečios leksemos apibrėžtį palyginus su pateikiama daugiareikšmio leksikografinio vieneto straipsnyje ir susieta su kitomis leksemomis); 3) kiek ir kaip nukenčia (jei apskritai nukenčia) duomenų tikslumas, formuojant tradicinį leksikografinį straipsnį, kai duomenis stengiamasi pateikti kuo taupiau, formos požiūriu racionaliau ir pan.; 4) kodėl pagrindiniu Dabartinės lietuvių leksikos duomenų bazės struktūros vienetu pasirinkta leksema, o ne visas leksikografinis vienetas, kurio straipsnis tradiciškai sudaro spausdintinio žodyno struktūros pagrindą. Traditional dictionaries provide lexicographic data of the same type in different ways; such unrestricted freedom might result in imprecise information. Some such cases are explained by an attempt to compile traditional dictionaries so that they are handy for their users. The paper discusses several non-systemic cases of providing forms of lexicographic items, their meanings and shades of meaning, derivatives, proper and common lexis. The data has been drawn from more than ten dictionaries of several languages. The structure of the electronic database requires utmost precision; therefore, any non-systemic items are not justified. Due to the above reasons, a lexeme, or a lexicographic unit in one of its meanings, has been chosen as the key structural unit of the Database of Contemporary Lithuanian Lexicon (DCLL, Dabartin ės lietuvių leksikos duomenų bazė). To produce a most precise card of a lexeme is much more rational and simpler than that of the whole lexicographic unit. In the process, a number of analogous cases and other cases of non-systemic description of data should be taken into account. Moreover, it is hardly possible to consider them all. Thus an attempt will be made to finally produce the DCLL as a card index of lexemes rather than lexicographic units (their entries). Dictionary entries are to be produced by joining the lexemes automatically.

Tekstuose ir tekstynuose vardai, kaip kalbiniai vienetai, turi distribucijas - susijusių leksemų visumą. Straipsnyje apžvelgiami lotyniškos ir lietuviškos kilmės dažnesni bei retesni vardai, pavartoti rašomojoje kalboje. Distribucija buvo ribojama sakinių ilgiu (iki 300 ženklų su tarpais), o jų visumos parametrai nustatomi statistiškai - pagal imtį (vardų vartojimo dažnumą). Lotynų kilmės vardai sulietuvinti. Visų vardų aplinkos leksinė sudėtis gretinama su dažnesnių bei retesnių lietuviškų vardų distribucijomis. Statistinės analizės rezultatai apibūdina vardų vartojimo ypatumus: 1) labiau paplitusių lietuviškos bei lotyniškos kilmės vardų pamatu susidarydavo gerokai didesnės distribucijos imtys; 2) rečiau vartojamų vardų distribucijos imtys buvo daug mažesnės. Vardai čia buvo tarsi sąlyginiai teminiai žodžiai, kurie atspindi reikšmines sąsajas su Lietuvos realijomis. Distribucijų statistinė analizė parodė, jog lietuviškų vardų dažninis vartojimas neretai sietinas su dėsningu kai kurių leksemų vartojimu. Pavyzdžiui, su vardais Audronė, Birutė, Eglė, Jūratė, Algirdas, Giedrius, Mindaugas, Vytautas sistemingai ir dažnai vartojami tokie žodžiai: buvo, yra, Lietuva, Vilnius, lietuvių, gyvenimas, galėti ir pan. Tačiau esama nemažai atsitiktinai ir retai vartojamų pavyzdžių, kurie sąlygojami laikmečio, madų bei kitokių faktorių. Tarkim, kompiuterinės programos pagrindu ne itin didelės distribucijų imtys buvo sudarytos su kai kuriais skolintiniais vardais (Akvilė, Kristina, Patricija; Dominykas, Modestas, Remigijus). Tyrinėjimo duomenys pateikiami statistinėje lentelėje ir grafike. In texts and corpora names as the linguistic units have distributions - the aggregate of related lexemes. Frequent and rare proper names of Latin and Lithuanian origin used in a written language are reviewed in the article. Distribution was limited by length of sentences (up to 300 characters, spaces included) and their aggregate parameters estimated statistically according to sampling (frequency ofusage ofproper names). The names ofLatin origin were made Lithuanian. The lexical composition of all names was compared to distributions of more frequent and rare Lithuanian proper names. The results ofstatistical analysis describe usage ofproper names: l)on the basis ofmore widespread Lithuanian and Latin origin proper names, reasonably large distribution samplings were formed; 2) samplings of distributions of rarely used proper names were considerably smaller. Here names have been as conditionally thematic words, which reflect notional links to Lithuanian realia. Statistical analysis of distributions has shown that frequency ofusage of Lithuanian names is often related to regular use of some lexemes. For example, with proper names Audrone, Birute, Egle, Jurate; Algirdas, Giedrius, Mindaugas, Vytautas regularly and frequently words buvo, yra, Lietuva, Vilnius, lietuviu, gyvenimas, galeti, etc. are related. However, many accidental and rare use examples conditioned by time, fashion and other factors exist. Suppose, based on computer software not large distributions' samplings have been formed with some borrowed proper names {Akvile, Kristina, Patricija; Dominykas, Modestas, Remigijus). The research data are given in the form of a tabale and a line chart.

Ne vienas didelės apimties dvikalbis žodynas prie savo pagrindinės dalies – korpuso – pateikia įvairių papildomų dokumentų, kurie leksikografinėje literatūroje vadinami „papildomais antraštynais“ arba tiesiog žodyno priedais. Išdėstyti prieš korpusą ar po jo, šie priedai dažniausiai skiriami vienos ar abiejų gretinamų kalbų gramatikos aprašams, toponimams (hidronimams ir oikonimams) ir dažniausiai vartojamų užsienio kalboje sutrumpinimų sąrašams. Tačiau pastaruoju metu įvairiose Europos leksikografinėse mokyklose vis dažniau kalbama apie tai, kad žodynuose iš viso derėtų vengti priedų, o juose esančią informaciją pagal galimybes įtraukti į patį leksikografinio leidinio tekstą. Savo nuomonę mokslininkai grindžia tuo, jog kiekvienas papildomos informacijos šaltinis žodyne pareikalauja iš vartotojo, ieškančio norimo leksinio vieneto, papildomų laiko ir energijos sąnaudų. Be to, jei vartotojas nėra tinkamai susipažinęs su žodyno struktūra, jis iš viso gali neįtarti, jog dar kažkokią papildomą informaciją galima susirasti ne žodyno tekste. Taigi šio darbo tikslas, remiantis analitiniu ir aprašomuoju metodu, panagrinėti po 2000-ųjų metų Lietuvoje leistų didelės apimties žodynų priedus ir įvertinti, kiek iš juose esančios informacijos būtų įmanoma perkelti tiesiogiai į žodyno straipsnius ir ar tai yra visuomet tikslinga Many high volume bilingual dictionaries have various additional documents attached to their main corpus. These documents in the lexicographic literature are called “Supplementary Notes” or annexes to dictionaries. They come before the corpus or after it, and they usually contain grammar descriptions of one or two languages, toponyms (hydronyms and German toponyms) and the most common foreign abbreviations. However, over the last several years, various European schools of lexicography have gradually started speaking about avoiding supplements in dictionaries and including the information supplements provide into the text of a lexicographical issue. Scientists justify their opinion with the fact that every source of additional information in a dictionary requires the user searching for a lexical unit to spend additional time and energy looking through these supplements. Moreover, if the user is not properly familiarised with the structure of the dictionary, he or she may not know that additional information can be found in a supplement. Therefore, the aim of this work is to analyse annexes of high volume dictionaries published in Lithuania in 2000. The analysis is based on the analytical and descriptive methods. The work is also aimed at establishing the amount of information supplements provide, which could be included into the entries of the dictionaries.

Straipsnyje siekiama nustatyti ir aprašyti, koks XVII a. vokiečių-lotynų kalbų žodynas galėjo būti dar vienas rankraštinio vokiečių-lietuvių kalbos žodyno "Clavis Germanico-Lithvana" (C) šaltinis. Straipsnyje atlikta lyginamoji rankraštinio vokiečių-lietuvių kalbos žodyno "Clavis Germanico-Lithvana" ir Johanno Jacobo Dentzlerio veikalo "Clavis Linguee Latinee" 1666, 1667, 1677, 1686, 1697 ir 1716 m. leidimų sandaros bei vienos jo dalies -- vokiečių-lotynų kalbų žodyno "Clavis Germanico-Latina" (Cla) -- analizė rodo, kad tarp šių leksikografinių darbų esama nemažai bendrybių. Pirmiausia C ir Cla sieja išorinė jų sąranga. Lotyniški abiejų žodynų pavadinimai su metaforiškai vartojamų žodžių "Clavis", vienodas grafinis pavadinimų pateikimas pirmuosiuose C ir Cla teksto puslapiuose, dviejų raidžių (didžiosios ir mažosios) junginiai kiekvieno Cla puslapio ir pagrindinio C puslapio pradžioje bei žodynų straipsnių skaidymas į skirsnius pagal dvi pirmąsias lemų raides liudija, kad C sudarytojui Cla buvo pavyzdys, į kurį orientuotasi kaip į sektiną žodyno sąrangos modelį. C ir Cla bendrybių esama ir žodynų makrostruktūrų ir mikrostruktūrų plotmėse. Su Cla sutampančios, nei Conrado Agricolos konkordansuose, nei Lex, K, R nesančios (vadinasi, nebuvusios Lex prototipe *Lex ir K, R prototipe ar jo variante *KR1, *KR2) C lemos (ypač lemos-žodžių junginiai), šalia jų pateikti lotyniški atitikmenys, retkarčiais vokiški sinonimai ir kiti žodyno straipsnio elementai rodo, kad dalis C registro ir žodyno straipsnių paremta Cla (tikriausiai ne ankstesniu kaip 1686 m. leidimu). The article attempts to identify and describe the German – Latin dictionary of the 17th century, which could have been a source for the manuscript German – Lithuanian dictionary "Clavis Germanico-Lithvana" (hereinafter referred to as “C”). The comparative analysis of the manuscript German – Lithuanian dictionary "Clavis Germanico-Lithvana" and the structure of the issues of Johann Jacob Dentzler’s study "Clavis Linguee Latinee", published in 1666, 1667, 1677, 1686, 1697 and 1716 and one of its parts, i. e. the German – Latin dictionary "Clavis Germanico-Latina" (hereinafter referred to as “Cla”) shows that a lot of similarities exist between the said lexicographical studies. First of all “C” and “Cla” are related with their external structure. The Latin names of both dictionaries contain the metaphorically used word "Clavis", the first pages in the texts of “C” and “Cla” display the same graphical presentation of titles, the combinations of two letters (an upper case letter and a lower case letter) in the beginning of each page of “Cla” and the title page of “C” and the division of the dictionaries’ articles into chapters according to the first two lemma letters evidence that the compiler of “C” used “Cla” as an example, which he considered the model dictionary structure. The similarities between “C” and “Cla” can also be observed on the planes of micro and macro-structures of the two dictionaries. The lemmas of “C”, coinciding with “Cla” but found neither in Conrad Agricola’s concordances, nor in the Lex, K, R (and thus, in the Lex prototype *Lex and K, R prototype or its variant *KR1, *KR2) (especially phrases), the Latin equivalents, the German synonyms, presented beside the lemmas and other elements of the dictionary show that a part of the register of “C” and the articles of the dictionary were based by “Cla” (most probably its issu

Autorius analizavo skolinius, prigijusius Šiaurės Lenkijos paribiuose ir pateiktus „Lietuvių – lenkų kalbų žodyne“, išleistame Vilniuje 1991 m. Žodyno apimtis – 557 p., apie 50 000 žodžių. Tyrimas (nagrinėta apie 100 psl., „A“ ir „Toly-Ž“ tomai) parodė, kad Vilniaus leksikografų lenkų kalba pasižymi tam tikrais regioniniais ypatumais (taip pat, kaip ir XIX a. bei tarpukariu leisti žodynai). Tyrimo medžiagoje rasta keletas gana savitų fonetikos, žodžių darybos, galūnių, sintaksės ir leksikos „regionizmų“ (skolinių). Žodyno autoriai – pokarinės Lenkijos ir Vilniaus inteligentijos atstovai – leidinio puslapiuose nesąmoningai atskleidė savo asmeninį sociolektą: jie vartoja šiuolaikinę bendrinę lenkų kalbą, papildytą svarbiais regioniniais skoliniais. The author excerpted regional denizens (of the Northern Borderlands) from the right side of entry articles of the Lithuanian-Polish dictionary, published in Vilnius, at the end of the 20th century. The source of excerpt was a dictionary of 557 pages, containing ca. 50,000 entries. Analysis of material extracted from ca. 100 pages of that source (A letter entries and Toly-Ž letters entries) showed that Polish language of Vilnius lexicographers is - as is Polish language recorded in older translation dictionaries (19th century and interwar ones) published in the Northern-Eastern Borderlands - to some degree regionally characterized. The excerpt contains few, but usually relatively distinctive phonetic, word formation, flexion, syntax, and lexical Northern Borderlandisms. Authors of the dictionary - representatives of post-war Poland and Vilnius intelligentsia - unwittingly recorded on pages of their work their own sociolect: contemporary all-Polish language with some, but significant regional denizens.

Prof. Balčikonio veiklos ir darbų reikšmė yra didžiausia lietuvių leksikografijai ir gimtosios kalbos ugdymui. Čia jo nuopelnai yra patys ryškiausi ir sudaro tų sričių palikimo aukso fondą. Visoje lietuvių leksikografijoje, turinčioje beveik 400-ų metų istoriją, labai svarbi yra prof. Balčikonio leksikografinė veikla. Didžiojo "Lietuvių kalbos žodyno" rengimo darbas neturi pavyzdžių lietuvių kalbos istorijoje. Balčikonio sukurtoji leksikografijos mokykla, išsiskaidžiusi į įvairias kryptis ir šakas, šiandien duoda daug gražių žodynų rengimo ir leidimo vaisių. Balčikonis savo suredaguoto žodyno išleido pirmuosius du tomus (1941 ir 1947 m.), iš viso suredagavo tekstą iki prielinksnio iš. Ne mažesni Balčikonio nuopelnai lietuvių kalbos ugdymui. Jis vadinamas vienu iš žymiausių mūsų kalbos ugdytojų. Ugdomoji veikla apėmė daugelį jo kasdieninio darbo barų ir gali būti suskaidyta į pedagoginio darbo, kalbos tiriamojo bei taisomojo darbo ir vertimų sritis. Prie jų glaudžiai šliejasi tas pačias šaknis turinti tautosakos rinkimo ir skelbimo veikla. Visas tas sritis vienija bendra kalbos savitumo idėja, kurią jis vadino kalbos gyvumo principu. Veikiami gražios, gyvos kalbos pagrindu sukurtos bendrinės kalbos kartu su Hanso Kristijano Anderseno, Vilhelmo Haufo, brolių Grimų, "Tūkstančio ir vienos nakties" ir kitų pasakų pasauliu užaugo kelios žmonių kartos. Teigiama, kad Balčikonis yra sukūręs tautinį pasakų vertimo stilių, paremtą stilizacija pagal lietuvių folklorą. Straipsnio pabaigoje autorius išreiškia viltį sulaukti solidesnės monografijos, akademinio Balčikonio vertimų leidimo. The paper focuses on the heritage of Juozas Balčikonis (1885-1969), professor of Vilnius University, academician of the Lithuanian Science Academy. His contribution to compiling the multi-volume Lietuvių kalbos žodynas (Dictionary of the Lithuanian Language) and his tremendous work when teaching standard Lithuanian are overviewed. The dictionary was started by Kazimieras Būga; his files were taken over by Juozas Balčikonis, who considerably increased their number by adding illustrative examples of spoken and written language, which resulted in creating a unique dictionary type based primarily on authentic samples of language use. The priority given to the inherited lexicon later served as a basis for writing the encyclopaedia of the Lithuanian language and national culture. In the area of language teaching and education, J. Balčikonis' contribution is particularly important in translating fairy tales and other literature. His translations could be treated as samples of a specific style, his school of translation. His linguistic and language education work represent the basis of the folk culture he was trying to promote as well as the principles of teaching authentic standard Lithuanian.

Straipsnyje nagrinėjami Pilypo Ruigio žodyno ,,Littauisch=Deutsches und Deutsch=Littauisches Lexicon [...]“ (Königsberg, 1747) šaltiniai. Ruigys savo žodyno pratarmėje rašo: ,,Vokiškojo registro pagrindu padėjau Weismano ,,Leksikoną“ (,,legte zum Grunde des deutschen Registers das Lexicon Weismanni“), tačiau nenurodo nei Weismanno vardo, nei naudoto žodyno leidimo metų. Lietuvių leksikografijos istorijoje žodyno ,,Lexicon bipartitum, latino-germanicum et germanico-latinum“ autoriumi paprastai laikomas Bažnyčios istorikas Christianas Eberhardas Weismannas (1677-1741), tačiau nevienodai nurodomas žodyno leidimas ir metai. Remiantis Weismanno žodynų leidimų ir bibliografijos duomenimis nustatyta, kad Ruigio minimas žodynas yra ne Christiano Eberhardo Weismanno, t. y. sūnaus, bet jo tėvo vokiečių teologo ir pedagogo Ehrenreicho (Erich, lot. Eryc) Weismanno (1641-1717) žodyno 8-tas leidimas 1725 m. Sprendžiant iš žodyno dalių rengimo chronologijos, manytina, kad Ruigys naudojosi šiuo ar dar ankstesniu (1715 m.), o ne 1741 m. ,,Lexicon bipartitum“ leidimu. Iš Weismanno Ruigys perėmė ir pirmą kartą lietuvių leksikografijoje panaudojo dvikalbių žodynų skirstymą į analitinius ir sintetinius. Straipsnyje apžvelgiami Weismanno žodyno leksikos šaltiniai ir jų įtaka Ruigio žodyno korpusui bei žodžių straipsnių sandarai. This article analyses the sources of Pilypas Ruigys’ Litauisch-Deutsches und Deutsch-Litauisches Lexicon [...] (Königsberg, 1747). Ruigys says in the introduction to his dictionary that he “legte zum Grunde des deutschen Registers das Lexicon Weismanni” (“arranged the Weismann dictionary on the basis of the German Register”), but he does not specify Weismann’s first name, nor the date of the dictionary he used. In the history of Lithuanian lexicography the Church historian Christian Eberhard Weismann (1677–1741) is held to be the author of the dictionary Lexicon bipartitum, latino-germanicum et germanico-latinum, however the place and date of publication of the dictionary are not consistently quoted. It has been established, using knowledge of the dates and bibliographical details of dictionaries published by people named Weismann, that the dictionary Ruigys refers to is not the one by Christian Eberhard Weismann, but the eight edition (published in 1725) of a dictionary by his father, German theologian and pedagogue Ehrenreich (or Erich, Latin Eryc) Weismann (1641–1717). Judging from the chronology of publication of various parts of the dictionary, it is thought that Ruigys used the eighth edition or perhaps an earlier one (published in 1715), not the Lexicon bipartitum (published 1741). Ruigys adopted from Weismann for the first time in Lithuanian lexicography the classification of bilingual dictionaries into analytic and synthetic. This article reviews the sources of Weismann’s dictionary’s lexicon and their influence on the corpus of Ruigys’ dictionary and the structure of the explanatory articles for the entries.

Straipsnyje Kristijono Gotlybo Milkaus lietuvių-vokiečių, vokiečių-lietuvių kalbos žodynas (1800) lyginamas su jo pagrindiniu šaltiniu – Pilypo Ruigio žodynu. Straipsnyje aiškinamasi, kokių pakeitimų yra Milkaus 1800 m. žodyno analitinėje dalyje: kur Milkaus taisyta nuosekliai, o kur paties abejota. Stengiamasi nustatyti, kokios galėjo būti taisymo priežastis: ar autorius kalbos dalykus interpretavo savarankiškai, ar turėjo įtakos ankstesnių gramatikų tradicija, paties Milkaus gramatiko, patirtis. Nuosekliai lyginama visa Ruigio žodyno lietuvių-vokiečių dalies ir Milkaus analogiškos dalies medžiaga. Apžvelgiami rašybos pakeitimai; pastebima, kad Milkus, kaip ir Ruigys, remiasi Danieliaus Kleino raidynu, tik jį šiek tiek modifikuoja. Matyti, kad Milkus normino Ruigio žodyno rašybą, vengė tam tikrų vokiečių ir lenkų kalbos rašybos bruožų. Taip pat atkreipiamas dėmesys į žodyno struktūros keitimą, žodžių priskyrimo kitam lizdui, naujų lizdų kūrimo, žodžio iškėlimo iš lizdo, lizdo panaikinimo atvejus Milkaus žodyne. Atskirai aptariamas Milkaus žodyno straipsnių keitimas: gramatinės informacijos (pagrindinių formų sistemos, gramatinių pažymų sistemos) ir semantinės informacijos keitimas (papildomų vokiečių kalbos ekvivalentų pridėjimas, išskiriami homonimai, atsisakoma ekvivalento, ieškoma tikslesnio atitikmens), vartosenos, kilmės, lotyniškų biologijos terminų pažymų korekcijos. Darytina išvada, kad Milkaus žodynas subtilesnis už Ruigio, matyti leksikografinio metodo pažanga. Milkus perdirbo Ruigio žodyną pakankamai, kad jo leidimas butų laikomas atskiru leksikografiniu veikalu. The author of the article compares Kristijonas Gotlybas Milkus’s Lithuanian–German, German-Lithuanian dictionary (1800) with its main source – Philipp Ruhig’s dictionary. The article discusses amendments present in the analytical part of Milkus’s dictionary of 1800: coherent amendments by Milkus, and amendments in relation to which he had certain doubts. The author of the article seeks to identify causes of those amendments: whether the author interpreted linguistic aspects independently, or whether he was influenced by earlier grammarians’ traditions or his own experience. The whole Lithuanian–German part of Ruhig’s dictionary was compared to the material of the analogous part of Milkus’ dictionary. Changes in spelling are discussed. The author notes that the both dictionary compilers based their dictionaries on Daniel Klein’s alphabet slightly modifying it. It can be seen that Milkus standardised the spelling of Ruhig’s dictionary, avoided certain German and Polish spelling characteristics. The author also draws attention to the amendments in the structure of the dictionary, inclusion of words into different word families, creation of new families of words, withdrawal of a word from a certain family of words and elimination of a family of words in Milkus’s dictionary. The article pays separate attention to amendments in the structure of entries in Milkus’s dictionary: grammatical information (system of main forms, systems of grammatical marks) and changes in semantic information (additional equivalents in the German language, homonyms), use and origin, etc. The author concludes that Milkus’s dictionary is more subtle than Ruhig’s dictionary, and progress in the lexicographical method is obvious. Milkus processed Ruhig’s dictionary to the extent that his dictionary was considered a separate work in the field of lexicography.

Straipsnio tikslas -- atkreipti dėmesį į Petrą Būtėną, pedagogą ir mokslininką, kuris lietuvių kalbotyros istorijoje yra žinomas ir kaip leksikografas. Jis pats rinko žodžius, dalyvavo diskusijose spaudoje, ragindamas tęsti Kazimiero Būgos pradėto žodyno leidimą. Kaip puikus savo tarmės atstovas, jis kartu su kitais svarbiais talkininkais skaitė pirmojo tomo korektūrą ir jį recenzavo. Tik priverstinis pasitraukimas į Vakarus 1944 m. laikinai nutraukė šį darbą. Pirmasis "Lietuvių kalbos žodyno" tomas buvo išspausdintas 1941 m. Laikraštyje "Panevėžietis" Būtėnas paskelbė straipsnį "Sulaukėm Lietuvių kalbos žodyno", kuriame jis įvertino, kad darbas buvo atliktas labai rūpestingai. Šis Būtėno straipsnis skiriasi nuo kitų autorių platesniu, objektyvesniu žvilgsniu į reikšmingą tautos gyvenimo įvykį -- pirmojo žodyno tomo pasirodymą. Svarbus ir jo sugebėjimas kalbėti problemiškai, kvalifikuotai apie tiek metų visų lauktą leidinį. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog kalbininkų dar laukia etimologijos žodyno parengimas ir leidyba. Lietuvių leksikografijos istorijai svarbūs ir Būtėno bandymai parengti atskiroms gyvenimo sritims skirtus žodynus, kurie nebuvo baigti dėl tragiškai susiklosčiusio tolesnio jo gyvenimo. Išlikę Būtėno rankraščiai liudija, kad jis rengė ir lietuviškų vietovardžių, gimtosios tarmės, piemenų kalbos, vaiko kalbos pagal atskirus amžiaus etapus ir kt. žodynus. Neabejotinai svarbus Būtėno indėlis į Lietuvių kalbos žodyno rengimą yra ir kaip prieškarinės nepriklausomos Lietuvos inteligento pedagogo plačių interesų ir įvairiapusės mokslinės veiklos atspindys. The article aims at drawing attention to Petras Būtėnas, a pedagogue and scientist, also known in the history of Lithuanian linguistics as a lexicographer. Būtėnas collected words himself, participated in discussions in the press, encouraging continuing publication of the dictionary, started by Kazimieras Būga. Being a splendid representative of his dialect, he, together with other important helpers, proofread and reviewed volume one. Only his forced leaving to the West in 1944 temporarily discontinued this labour. The first volume of "Lietuvių Kalbos Žodynas" (“The Dictionary of the Lithuanian Language”) was printed in 1941. In the "Panevėžietis" newspaper Būtėnas published his article "Sulaukėm Lietuvių Kalbos Žodyno", in which he evaluated the work as being performed with great care. Būtėnas’s article is different from other broader and more impartial views of the significant event of the nation’s life, i. e. publishing of the first volume of the dictionary, written by other authors. Another important aspect is Butėnas’s ability to talk on the publication, awaited for long years, in a problematic and qualified way. He drew attention to the fact that linguists are still expected to prepare and publish an etymology dictionary. Butėnas’s attempts to prepare dictionaries, intended for individual areas of life, which were not finished due to his tragic fate, are also important to the history of Lithuanian lexicography. The surviving Būtėnas’s manuscripts show that he prepared dictionaries of Lithuanian place-names, native dialect, shepherds’ language, language of children of different age, etc.. An undoubtedly important Butėnas’s contribtion into preparation of the dictionary of the Lithuanian language is also a reflection of broad interests and scientific activities of an intellectual and pedagogue of the independent pre-war Lithuania.