Search

Vlado Švipo (1900-1965) asmenybė Lietuvos mokslininkams yra žinoma, tačiau jo veikla Lietuvoje tarpukariu ir likimas pokariu dažniausiai pristatomi fragmentiškai, pabrėžiant tik vieną ar kitą jo veiklos sritį, kurių būta nemažai. Išsamią Švipo biografiją parengė Giedrė Jankevičiūtė4, skirtinguose kontekstuose jį minėjo Vaidas Petrulis, Lijana Šatavičiūtė (Natalevičienė), Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė ir kiti. Tačiau platesnei auditorijai Švipas beveik nepažįstamas, nes - paradoksas - nepastatė beveik jokio žymesnio modernistinio pastato. Kadangi Švipas atsiminimų nepaliko, jo palikimas yra išblaškytas arba neišlikęs, šią biografinę apybraižą tenka dėlioti iš archyvinių ir spaudos nuotrupų, jo paties darbų ir informacijos, gautos bendraujant su JAV gyvenančia dukterimi Raminta Švipaite-Šinkiene.

Remiantis pirmosios pokario architektų modernistų kartos, vadinamos „lietuviškojo modernizmo mokyklos“ tėvais, Vytauto Edmundo Čekanausko, Vytauto Brėdikio, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Algimanto Mačiulio, Justino Šeiboko atsiminimais, straipsnyje nagrinėjama, kas laikytina kultūrine rezistencija vėlyvojo sovietmečio (1955–1990) Lietuvos architektūroje, kodėl ir kaip buvo sukonstruotas kultūrinės rezistencijos architektūroje naratyvas ir kiek tai susiję su dabar atsirandančiais tyliojo modernizmo pasakojimais? The paper discusses the idea of ‘cultural resistance’ or ‘quiet modernism’ by analysing the records (in the form of interviews, papers and books) of the first generation of the post-WWII Lithuanian modernist architects (Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, Algimantas and Vytautas Nasvytis, Algimantas Mačiulis, and Justinas Šeibokas), also known as the founders of the ‘Lithuanian school of modernism’. This generation of architects emerged in the late 1950s, when it started criticising the Stalinist architecture, realising important public objects in city centres, and occupying increasingly prominent positions in academia and the world of architecture, which eventually led to the formation of a particular cultural elite. This story of success might seem unrelated to the notion of ‘cultural resistance’ (or ‘quiet modernism’) often mentioned by the architects themselves. The paper concludes with the analysis of the evolution of and the ‘grand narrative’ behind this architect group that shared the same values and employed certain ‘quiet motifs’. The research also focuses on analysing how this myth has been reconstructed after the 1990. In conclusion, the paper argues that the notions of compromise, adaptation, and subversive opportunism—rather than ‘cultural resistance’—are more appropriate to describe the architectural and urban practices of the aforementioned generation of architects.

Žvelgiant į moderniosios architektūros vertinimą ir apsaugą šiuolaikinėje Lietuvoje, galima pastebėti, kad LR kultūros vertybių registre išties yra nemažai šio laikotarpio objektų. Tačiau kalbant apie jų verčių identifikavimą ir perteikimą visuomenei susiduriama su dideliu informacijos trūkumu, nes Lietuvoje nėra atliekami sistemingi moderniosios architektūros paveldo tyrimai, o paveldosaugoje nėra šio paveldo interpretacinio diskurso. Siekiant išsiaiškinti, kodėl moderniosios architektūros pastatai ir kompleksai yra (turi būti) saugomi, kam jie atstovauja ir ką „pasakoja“, tyrime pateikiamas teorinis svarstymas apie Lietuvos moderniosios architektūros vertes, analizuojama paveldo atrankos ir apskaitos situacija. Straipsnyje chronologiniu, estetiniu ir tipologiniu požiūriu apžvelgiamas Lietuvos moderniosios architektūros paveldas, diskutuojama terminologijos klausimu Evaluation and preservation of modern architecture in contemporary Lithuania is complicated because it is not based on thorough scientific research. However the number of protected buildings and sites is rather numerous and exceeds 350. The list of protected monuments is based on different criteria since it combines “relic” monuments from the Soviet list, and new inscriptions based on momentous research (usually when the building or site is in danger). Therefore the paper is focused on the problem of identification and transmission of the values of modern architecture in Lithuania. It analyses the situation of selection, evaluation and inscription as well as chronological, aesthetic and typological representation of the listed objects. Special attention is paid to the problem of public reception of modern architecture in Lithuania

Tyrimu mėginama iš dalies atsakyti į dabartinių sovietinės kultūros tyrėjų keliamą klausimą apie „lietuviškosios architektūros mokyklos" susiformavimą ir bruožus sovietmečiu, gilinamasi į pereinamąjį laikotarpį iš stalininės architektūros į modernizmą (1959-1969), kai Lietuvoje buvo ieškoma ne tik modernistinių, bet ir nacionalinį identitetą išreiškiančių architektūros įkvėpimo šaltinių. Šiame procese šiaurietiškos, ypač Suomijos ir Švedijos, architektūros įtaka yra išskirtinis reiškinys, formavęs moderniosios Lieruvos archirektūros žodyną. Straipsnyje aprašomos pirmosios Lietuvos architektų išvykos į Suomiją (1959-1964), kiti šiaurės šalių architektūros pažinimo šaltiniai, išsamiai nagrinėjami du objekrai (Kompozitorių sąjungos kompleksas ir Lazdynų gyvenamasis rajonas). Remiantis archyviniais šaltiniais, interviu su architektais ir specialiąja literatūra, argumentuojama, kad šiaurietiškas regionalizmas tapo priimtinu pavyzdžiu architektams formuojant lietuviškosios architektūros mokyklos bruožus. The paper focuses on the contemporary question of the Soviet culture about the formation of the Lithuanian school of modern architecture in the period of transition from Stalinist architecture into contemporary style (1959-1969). The period is featured as a search for a modernist and national expression in architecture. Nordic architecture, especially Finnish and Swedish, played an important role in this process because of the possibility to experience Finnish modern architecture at first hand during the study trips in 1959-1964. Also, knowledge about Nordic modern architecture was of high interest and available from international architcctutal magazines due to expanding connections with the West. Two case studies arc described in the paper: the terraced houses and a hall of the Lithuanian Composers' Union as one of the most Finnish-influenced examples, and a large suburban housing estate Lazdynai, which combines both Finnish (Tapiola) and Swedish (Vallingby) planning ideas with the settling in the forest and terrain. The research leads to a conclusion that Nordic regionalism was an acceptable solution for Lithuanian architects since it combined modernist design with regional tradition and thus expressed their aspiration for national expression.

Vakarų valstybėse pilkieji priemiesčiai netruko susilaukti kritikos dėl monotonijos, prastos techninės būklės, nepatogumo ir socialinių problemų... Sparčiai tirpo ir Chruščiovinio atšilimo optimizmas: kasmet vis labiau ryškėjo normuojamos architektūros vienodumas, trumparegiškas taupymas, iškreiptas tipinio projektavimo supratimas. Formali modernizmo mirtis 1972 m. liepos 15 d.43 Vakaruose yra siejama su daugiabučio Naujajame Orleane išsprogdinimu, kuris, pastatytas pagal visus modernizmo kanonus, tapo socialinių blogybių židiniu. Paradoksalu, bet stambiaplokščių namų griovimas/sprogdinimas tapo tokiu pat sėkmingu politikų įrankiu, kaip ir jų statyba prieš kokius 30 metų — kai kuriose Vakarų šalyse vietiniai politikai lygiai taip pat žada griauti apleistus VI deš. daugiabučius, kaip kad jų pirmtakai žadėjo juos statyti. Tačiau ar iš tiesų modernizmas mirė? "Naujos statybos" bumas Lietuvoje atskleidė nuogą pragmatizmo veidą — ant sąvartynų dygstančius anoniminės autorystės sugrūstus daugiaaukščius, minimalias gyvenamąsias erdves be jokių aikštelių, mokyklų ar darželių. Ką kaltinsime šį kartą? Politikus, sistemą ar verslą? Grey outskirts in the Western countries attain a lot of criticism due to their monotony, poor technical condition, inconvenience and social problems. The optimism of Khrushchev’s thaw also disappeared quite quickly: the sameness of the normed architecture, short-sighted saving and the twisted understanding of typical designing got more and more prominent with each year. The official death of modernism in the West on 15 July, 1972 is related with the blowing up of an apartment building in New Orleans, which, although constructed according to all the canons of modernism, became a hotbed for social ills. Strange as it may seem, demolition/blowing-up of apartment buildings became as successful tool for politicians, as their construction 30 years prior to that — in certain Western countries local politicians promise to demolish the abandoned apartment buildings of the fifties in the same manner their predecessors promised to build them. But is modernism really dead? The boost of “new construction” in Lithuania revealed the naked face of pragmatism – apartment buildings of anonymous authorship, constructed on dumping grounds, minimum living spaces with no yards, schools or kindergartens. Who is to blame this time – would that be politicians, the system or the business?