Search

Straipsnyje siekiama ištirti ir įvertinti 1922 m. Kaune įsteigto Lietuvos universiteto mokslininkų ir pedagogų liberalizmo idėjų įtaką organizuojant inteligentijos šviečiamąją veiklą visuomenėje. Tiriami archyvinių ir skelbtų šaltinių duomenys apie Lietuvos universitete formuojamą demokratišką sociokultūrinę aplinką, nagrinėjamas mokslo asmenybių kultūrinio liberalizmo idėjų poveikis organizuojant Kauno gyventojų švietimą ir kultūrinį ugdymą. Šiame straipsnyje panaudoti Kaune veikusio universiteto pedagoginės ir kultūrinės veiklos dokumentai, personaliniai fondai, intelektualų įsteigtų organizacijų posėdžių protokolai, oficialūs raštai ir kita korespondencija, periodinė spauda. Straipsnio naujumas sietinas su tuo, kad kultūrinio liberalizmo idėjų ir edukacinės veiklos plėtojimo sanglaudos klausimai nėra specialiai išsamiau tyrinėti. The aim of the article is to study the impact of the ideas of modern liberalism put forward by the scholars and lecturers of the University of Lithuania, which was established in Kaunas in 1922, in developing the educational voice of the intelligentsia in the society. The study looks into archival and other published sources on the democratic sociocultural environment set up at the University of Lithuania, analyses the impact of the ideas of cultural liberalism expressed by scholars in organising the training and cultural education of the population. The article uses the documents related to the pedagogical and cultural performance of the university operating in Kaunas, personal collections, minutes of meetings of organisations established by intellectuals, official letters and other correspondence, and periodicals. The sources employed in this work tell about the significant organisational and scientific contribution of researchers not only to organising the studies in Kaunas but also to mobilising a qualified, socially active, and democratic academic community. The contribution of the university professors from different fields of science and their value-based approach were of great importance in the development of the sociocultural life of the university. Vaclovas Biržiška, Petras Leonas, Albinas Rimka, and other intellectuals based their theoretical ideas and public actions on democracy, social solidarity, tolerance, other principles of social progress, and the recognition of the value and rights of every person. The ideas of democracy, the development of an educated personality and a modern society were the spiritual basis of many intellectuals’ educational activities in society right from the founding of the University of Lithuania, even though only some of them consistently favoured the doctrines of modern liberalism. Professors from Kaunas University sought to apply scientific knowledge and disseminate their experience by organizing direct training for adults at different levels of education and from different social strata. They established public adult education institutions. The scholars of Kaunas did not limit themselves to the education of the residents of their city, promotion of their educational interests, and development of their cultural horizons. Together with other intellectuals, authors of literary and artistic works, publicists and educators who promoted democratic position, they took part in the work of the Lithuanian Cultural Union, which had been functioning since 1924. This union brought together several dozens of public organisations and companies and cooperated with publishers of liberal cultural magazines.

Straipsnis skirtas astronomo, mokslininko, Vilniaus akademijos rektoriaus ir reformatoriaus, kunigo Martyno Počobuto-Odlianickio ir vieno svarbiausių kultūrinio gyvenimo veikėjų Stanislavo Augusto Poniatovskio valdymo laikais – vyskupo Adomo Naruševičiaus susirašinėjimui aptarti. Počobutas kreipėsi į Naruševičių, su kuriuo nuo jėzuitų laikų jį siejo draugystės ryšiai, prašydamas paramos savo mokslinių tyrimų iniciatyvoms. Be to, jis pristatė labai įdomius ir svarbius planus įsteigti Mokslo draugiją, kurios tikslas buvo skleisti žinias. Išsaugoti laiškai leidžia pamatyti Vilniaus astronomą kaip plataus akiračio žmogų, įdomų tyrinėtoją ir gerą mokslinio darbo organizatorių. Susirašinėjimas taip pat liudija apie draugiškus Naruševičiaus ir Počobuto santykius. Šio epistolinio palikimo pristatymas ir aptarimas praturtina žinias apie Abiejų Tautų Respublikos Apšvietos epochos kultūrą. The article presents the correspondence between Marcin Poczobut-Odlanicki, rector of Vilnius Academy, a Catholic priest, astronomer, scholar, and reformer, and Adam Naruszewicz, a poet and one of the most significant figures of the cultural life in the Polish-Lithuanian Commonwealth under the reign of King Stanisław August Poniatowski. Poczobut approached Naruszevicz, with whom he had been friends since his Jesuit days, to ask for support for his research initiatives. He presented very interesting and important plans of establishing the Scientific Society, the main goal of which would be the dissemination of knowledge. The preserved letters show the astronomer of Vilnius as a broad-minded person, a curious scholar, and a capable organiser of research. The correspondence also reveals the bonds of friendship between Naruszewicz and Poczobut. This epistolary legacy and its discussion enrich our knowledge of the culture of the Age of Enlightenment in the Polish-Lithuanian Commonwealth.

Tyrimas apima žymaus Abiejų Tautų Respublikos astronomo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos (nuo 1797 metų – Vilniaus vyriausioji mokykla) rektoriaus, matematikos ir astronomijos profesoriaus Martyno Počobuto-Odlianickio mokslinius ryšius su Vakarų Europos mokslo draugijomis, akademijomis ir mokslo žmonėmis XVIII a. antroje pusėje. Remiantis Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomais šaltiniais – Počobuto korespondencija su vakarų Europos mokslininkais – analizuojami mokslo ryšiai ir jų plėtotė, raiškos būdai, nagrinėjama mokslo idėjų cirkuliacija ir jos nauda ne tik mokslininkui, bet ir aplinkai, kurioje formavosi jo mokslinės pažiūros, buvo vykdomi tyrinėjimai. Pažymėtina, kad Počobuto korespondencija yra itin gausi – ją sudaro keli tūkstančiai laiškų įvairiems asmenims, todėl šis straipsnis yra pirmas, nedidelis bandymas nežymiai apčiuopti tokios korespondencijos svarbą keliais aspektais: kaip naudą konkrečiam asmeniui (jo vardo ir mokslo populiarinimui) ir jo atstovaujamos institucijos ir net šalies garsinimui – juk Počobutas buvo karališkasis astronomas, vienintelis mokslininkas, priimtas į Paryžiaus mokslų akademijos narių gretas, kaip narys korespondentas, visos Abiejų Tautų Respublikos atstovas. Straipsnyje pristatoma ir mokslų idėjų sklaida (susidomėjimas naujai atrastu žvaigždynu, publikacijos apie vykdomus stebėjimus mokslo spaudoje (žurnaluose, atlasuose, enciklopedijose), ankstyviausi Vilniaus akademinės aplinkos modernėjimo procesai bendrame mokslo pasaulio kontekste. Ligšiolinėje Lietuvos ir Lenkijos istoriografijoje mokslo draugijų veiklos tyrimai daugiausia apėmė XIX a. pab. – XX a. pr. laikotarpį, o ankstesnio laikotarpio Vilniaus universiteto ir jo pirmtakų mokslo aplinkos dalyvavimas užsienio mokslo draugijose netyrinėtas. Vilniaus akademinės bendruomenės mokslo ryšių analizė ir mokslo raida yra svarbi tuo, kad parodo jų veiklos svarbą ir indėlį mokslui ne lokaliame, bet bendrame, visuminiame mokslo pasaulio kontekste. The research covers scholarly relations of Marcin Poczobut-Odlanicki, the famous astronomer of the Polish–Lithuanian Commonwealth, the head of the Principal School of the Grand Duchy of Lithuania (from 1797 – Vilnius Principal School), and a professor of mathematics and astronomy. Based on the sources stored in the Manuscript Department of the Vilnius University Library – Poczobut’s correspondence with Western European scientists – analysis of academic relations and their development, ways of expression, scientific ideas and their benefits both to the scientist and the environment where his scientific views were formed was carried out. It should be noted that Poczobut’s correspondence is very rich: it consists of several thousand letters to various persons. This article is the first attempt to grasp the importance of such correspondence in several aspects: as a benefit to a particular person (popularisation of his name and his branch of science), to the institution he represents, and even to the glory of the country: after all, Poczobut was not an ordinary scientist but a royal astronomer and the only scientist of the whole Polish-Lithuanian Commonwealth admitted to the ranks of the members of the Paris Academy of Sciences as a corresponding member. In addition, the article considers the dissemination of scientific ideas (interest in the newly discovered constellation, publications on observations in the scientific press (journals, atlases, and encyclopaedias), and the earliest processes of modernization of the academic milieu of Vilnius in the general context of the world of science. In current Lithuanian and Polish historiography, research into the activities of scientific societies mainly covered the late nineteenth–the early twentieth century, but participation of the research environment of Vilnius University and its predecessors in foreign scientific societies of the earlier period has not been studied. The analysis of the scientific relations and development of science in the academic community of Vilnius shows the importance of the activities of scientific societies and their contribution to science not in the local but in the overall context of the world of science.

Straipsnyje pristatoma eksjėzuito Remigijaus Kosakovskio (1730–1780) veikla, kurią jis aprašo savo laiškuose Vilniaus astronomijos observatorijos vedėjui Vilniaus akademijos profesoriui Martynui Počobutui-Odlianickiui (1728–1810); laiškai rašyti daugiausia 1778 m. Kosakovskis, bendraudamas su Paryžiaus mokslininkais, Prancūzijos karališkosios akademijos nariais (membre correspondent de l’Académie des Sciences), dėjo pastangas, kad Martynas Počobutas būtų priimtas į Prancūzijos karališkosios akademijos narius korespondentus. Savo veiksmus ir padėtį prieš rinkimus Kosakovskis gana nuodugniai išdėstė būtent Počobutui skirtuose laiškuose. Jis pateikė ne tik savo pastangų apžvalgas, bet ir daugybę pastabų bei apmąstymų apie ano meto Paryžiaus mokslininkų bendruomenę ir apie Prancūzijoje leidžiamas publikacijas bei jų autorius. Kosakovskio susirašinėjime su Počobutu atskleidžiami ir eksjėzuito nuopelnai propaguojant Počobuto mokslo pasiekimus akademinėje aplinkoje ir Vilniaus astronomijos observatorijos veikloje. Be kita ko, Kosakovskis parengė apie Počobuto astronominių stebėjimų „memorialą“ ir išplatino jį tarp akademikų, lankydamas juos prieš rinkimus, pristatydamas Počobuto atliktų tyrimų rezultatus, surengdamas Prancūzijos mokslų akademijos nariams rinktinius pietus. Jis prisidėjo prie to, kad 1778 m. rugpjūtį išspausdintame Prancūzijos žurnale "Journal des Sçavants" buvo paskelbtas straipsnis apie karališkąjį žvaigždyną „Taurus Poniatovii“. Kosakovskio korespondencijoje gausu pastebėjimų ir pamąstymų apie Paryžiaus papročius, įžymių Apšvietos epochos rašytojų, tokių kaip Volteras ir Jean-Jacquess Rousseau, kritikos. Ši korespondencija taip pat liudija apie Vilniaus ir Paryžiaus keitimąsi Apšvietos epochos mokslo idėjomis ir Vilniaus akademinės bendruomenės gyvą ryšį su Prancūzijos mokslo bendruomene. Kosakovskio laiškai atskleidžia autorių ne tik kaip aktyvų Vilniaus observatorijos ir jos vedėjo mokslo veiklos populiarintoją, bet ir kaip talentingą pasakotoją, pasižymintį išskirtiniais retoriniais gebėjimais. This article concerns the activities of the ex-Jesuit Remigiusz Kossakowski (1730–1780) in the light of his correspondence, mainly in 1778, with Marcin Poczobut-Odlanicki (1728–1810), the administrator of the Vilnius Astronomical Observatory and a professor at Vilnius Academy. Kossakowski conducted a series of procedures aimed at electing Poczobut to the Academy’s corresponding members in the environment of Parisian scholars, members of the French Royal Academy of Sciences (membre correspondent de l’Académie des Sciences). He described his actions and the situation before the election in great detail in his letters to Poczobut. Not only did Kossakowski report on his efforts, but he also published numerous comments and reflections on the scientific community in Paris of that time, on the publications published in France, and their authors. Kossakowski’s correspondence with Poczobut also sheds light on his merits in promoting Poczobut’s scientific achievements in the academic community and in the activities of Vilnius Astronomical Observatory. Among other things, Kossakowski prepared a ‘memorial’ on Poczobut’s astronomical observations and disseminated it among the academicians; he welcomed scholars with a sumptuous dinner, visited academicians before the election, and presented the results of studies conducted by Poczobut. In August 1778, he contributed to the publication of an article about the royal constellation Taurus Poniatovii in the French journal Journal des Sçavants. Kossakowski’s correspondence contains many observations and reflections on Parisian customs, as well as criticism of the outstanding writers of the era, such as Voltaire and Jean-Jacques Rousseau. It also testifies to the exchange of scientific ideas between Vilnius and Paris in the era of the Enlightenment, the fact that the academic community of Vilnius had a lively contact with the French scientific community. In addition, Kossakowski’s letters reveal the author not only as an active participant in the activities for the benefit of the Vilnius Observatory and its administrator but also as a talented narrator with an outstanding rhetorical talent.

Straipsnyje pristatomi šeši Franciszeko Zabłockio laiškai Martynui Počobutui, rašyti 1789–1791 m., rasti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Iki šiol jie nebuvo publikuoti. Franciszekas Zabłockis, gerai žinomas kaip poetas ir komedijų autorius, taip pat buvo Edukacinės komisijos tarnautojas. Jis rašė Počobutui įvairiais klausimais, susijusiais su mokyklomis ir akademinės bendruomenės padėtimi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nes remiantis Tautinės edukacinės komisijos nuostatais mokyklos buvo pavaldžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos rektoriui, o jis buvo įpareigotas teikti Komisijai ataskaitas apie jų veiklą. This article presents six previously unpublished letters from Franciszek Zabłocki to Marcin Poczobut written between 1789 and 1791 and found in the Wróblewski Library in Vilnius. Franciszek Zabłocki, better known as a poet and comedy writer, was also an official at the Commission of National Education. He wrote to Poczobut on various matters concerning schools and the situation of the academic community in the Grand Duchy of Lithuania, because Poczobut was the rector of the Principal School of the Grand Duchy of Lithuania and, under the Law of the Commission of National Education, managed schools and was obliged to report to the Commission on their work.

Samuel Dickstein founded the journal Wiadomości Matematyczne in Warszaw, of which he edited and published 47 volumes in the years 1897–1939. One of them (volume XXV, 1921) presented the scientific work (thesis) of the famous 19th century scholar and teacher – Ignacy Domeyko (1802–1889). It was written in 1822 to obtain a master’s degree in philosophy at University of Vilna (Wilno, now Vilnius). The original manuscript of I. Domeyko is has not been preserved. This report reveals the circumstances and content of the master’s dissertation written by I. Domeyko.

The publication presents the activity of Polish scientists and patrons of science on the example of two social scientifi c organizations: Society of Patrons of Sciences in Vilnius (1907-1939) and the Association of Poles Scientists of Lithuania, operating in Vilnius from April 14, 1989. Article present their merits in researching and spreading knowledge. Au thors has shown the history of the Polish intelligentsia in the Vilnius region aft er the tragic September of 1939. Research has shown that the Society of Patrons of Sciences in Vilnius contributed significantly to the study and dissemination of knowledge about the history and culture of the polish native, forming and strengthening Polish national consciousness on the Vilnius Land, as well as preservation of cultural heritage. Currently, his traditions are continued by the Association of Scientists of Poles of Lithuania, which since 1989, which, despite many difficulties, has developed activities and took a significant place in the life of the Polish community in Lithuania.

Straipsnyje akademinių-socialinių ryšių kontekste nagrinėjama Pirmosios Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų mokslininkų istorinė šviečiamoji raiška visuomenėje nuo universiteto įsteigimo Kaune 1922 m. iki sovietinimo ir aukštojo mokslo pertvarkymų pradžios 1940 metais. Atliekant tyrimą, panaudoti skelbti ir archyviniai šaltiniai, publikuoti biografiniai darbai, kurie padėjo atskleisti mokslininkų šviečiamosios veiklos ypatumus, istorinio tarpukario visuomenės švietimo funkcijas ir formas.

Professor Adolfas Damusis (16 June 1908–27 February 2003) was a world-famous chemist, inventor (obtained 24 patents for his inventions in the field of polymer chemistry in the USA, Canada, the United Kingdom and France), statesman and public activist. Dr Damusis name was inseparable from the resistance fighters for Lithuania’s independence. He was one of the organizers and leaders of the June revolt in 1941 and the minister of the Provisional Government of Lithuania. Dr A. Damusis was an academician of the Lithuanian Catholic Academy of Science (1964), a professor of Detroit University (1973), a winner of Stasys Salkauskis Prize (1981) and an Honorary Doctor of Vytautas Magnus University (1997). A. Damusis was honoured with the award of the Order of St. Silvester (1984) by Pope John Paul II. On 27 September 1994, the Republic of Lithuania decorated him with the Second Class Vytis Cross Order (the first award of this kind in Lithuania after restoring its independence). A. Damusis did research into limestone in the Jiesia valley near Kaunas, around Skirsnemunė and in the fields of Menciai, Karpėnai and Vegeriai (next to present day Naujoji Akmenė). The construction of the first cement works in Lithuania was started on the basis of his project, yet it was interrupted by the war and Soviet occupation. Keeping to A. Damusis schemes, cement works were built in another locality later developed into the town of Naujoji Akmenė which became the realization of A. Damusis ideas. His deserts to Vytautas Magnus University (VMU) for saving its existence are considerable as he managed to preserve the laboratory of war chemistry throughout the Soviet and Nazi occupations. It was shifted from the administrative subordination to the Ministry of Defence to the sub-ordination of the Ministry of Education and, eventually, to VMU. Moreover, Dr Adolfas Damusis, the Dean of the Faculty of Technology, expressed his resolute opposition to the delegate of the German government against the intent to merge VMU into the University of Germany. On 16 June 1944, Dr A. Damusis was arrested and charged with treason for his anti-Nazi underground activities (one of the chief leaders who was actively involved in organizing the chief body of resistance forces, VLIK, represented the Lithuanian Front and was the vice-president of VLIK in 1943–1944). Like all other detainees, he was to appear before the court. Owing to the adverse development of the war for Germany, the prisoners were transferred from prison to prison until they were freed on 14 April 1945. However, A. Damusis became a forced emigrant. After two years of work in Germany, he emigrated to the United States and worked for the Shcerwin Williams company (1947–1957), the Basf Wyandotte company (1957–1973) and was the Vice-rector of the Institute of polymers of Detroit University (1973–1983). His major works in chemistry were accomplished in the diaspora: he obtained 24 patents for his inventions, wrote important research projects on industry and the companies he worked for, presented papers in symposiums, workshops, conferences and congresses and published articles. His study on binding agents (1967) was conferred the status of the degree of the international expert. Like many other Lithuanian technicians, engineers and architects he made a weighty contribution to the science of the USA. By propagating new achievements in the science of chemistry, he contributed to disseminating information about Lithuania suffering from the brutalities of the Soviet occupation at that time and was being drowned in the joint family of the nations of the Soviet Union. A. Damusis activity in the field of chemistry reveals its multiple character, and therefore calls for further attention and research. Article in Lithuanian

Kai 1812 metų birželį Napoleonas įžengia į Vilnių, žymūs iš užsienio šalių suvažiavę universiteto dėstytojai palieka miestą. Kaip paaiškinti tokį kosmopolitinio elito elgesį: išvykti tada, kai Vilniaus universiteto šlovė šių rinktinių vyrų dėka plačiai pasklinda po Europą ir duoda teisę šiandieniniams Lietuvos tyrinėtojams apibrėžti jų veiklos etapą kaip „aukso amžių“? Kodėl Bojanus, kilęs iš tos pačios šalies, kaip Napoleonas, pasitraukia į Sankt Peterburgą? Atsakymą į klausimus gali duoti šio mokslininko gyvenimo kelias, kuris atspindi atskirų Prancūzijos provincijų situaciją XVIII-IX amžių sandūroje. Liudvigas Heinrichas Bojanus gimė 1776 m. Elzase, Buksvileryje (Bouxwiller), Hanau-Lichtenbergo grafystėje, kur praleido savo jaunystę. Elzasas, jau visą šimtmetį priklausydamas prancūzų kraštui, užima ypatingą padėtį Prancūzijos karalystėje. 1648 m. atplėštas nuo germanų tautų Šventosios Romos imperijos, Elzasas tampa labiausiai į Rytus nukrypusiu karalystės smaigaliu. Tai, kad ši pasienio provincija buvo atleista nuo muitų, sudarė palankias sąlygas palaikyti glaudžius prekybinius ryšius su likusiais Europos kraštais – nuo Reino iki Šiaurės ir Baltijos jūrų. Kitas įdomus faktas, kad skirtingai nei likusioje Prancūzijos dalyje trečdalį Elzaso gyventojų – šalia katalikų ir žydų – sudarė protestantai. Šią tikėjimų įvairovę – iki mūsų dienų išlikusį būdingą Elzaso bruožą – Bojanus atras ir Vilniuje. Šalia prancūzų vartojama vokiečių kalba bei alemaniškasis dialektas – tokia dvikultūrė Elzaso aplinka, gana dažna Europoje, Prancūzijos karalystėje sudarė išimtį. Be to, Elzasas garsėja itin puikia mokymo sistema. Strasbūras, antrasis pagal studentų skaičių akademinis Prancūzijos miestas, turi du Europoje žinomus universitetus – protestantiškąjį ir katalikiškąjį. Palyginti su kitais Prancūzijos universitetais, Strasbūro aukštosios mokyklos buvo ir labiau kosmopolitinės (70 proc. jose sudarė užsienio studentai), ir atviresnės Rytams (6 proc. – studentai iš Rusijos ir Baltijos provincijų). Nėra abejonės, kad ši ypatinga Elzaso situacija darė įtaką ir gimtajam Bojanaus miestui Buksvileriui, kur jo tėvas Johanas Jakobas Bojanus buvo grafystės valdininkas. Jaunasis Bojanus lankė Buksvilerio gimnaziją – tikrą valdininkų ir gydytojų lopšį, kuris ir turėjo jį atvesti prie Strasbūro universiteto durų. Didžioji prancūzų revoliucija smarkiai atsiliepė Bojanaus likimui: jam buvo 13 metų, kai 1789 m. prasidėję neramumai sukrėtė Buksvilerį. Vėliau kilo dar baisesnė panika, kai 1793 metais, prasidėjus karui su Austrija ir įsisiautėjus revoliucijos terorui, Elzaso šiaurės gyventojai, kaip ir Bojanaus šeima, ėmė ieškoti prieglobsčio Reino vokiškajame krante. Laikydama šiuos emigrantus tėvynės išdavikais, revoliucinė valdžia įrašė jų pavardes į sąrašus, kurie buvo skelbiami plakatuose ar spaudoje. Iš tais laikais Prancūzijoje buvusių 87 departamentų Žemutiniojo Reino (Elzaso šiaurės) departamentas sulaukė didžiausio emigrantų skaičiaus: iš 129 099 pavardžių, įtrauktų į visos Prancūzijos sąrašus, Elzaso šiaurės sritis netenka 20 510 (4,6 proc. gyventojų). [...]

Lietuvos TSR mokslų akademijos Etnologijos instituto įkūrimas 1941 m. straipsnyje pateiktas kaip sovietinės okupacinės valdžios inspiruotas jos mokslo politikos žingsnis siekiant daryti ideologinę įtaką Lietuvos visuomenei. Sugretinama etnologijos mokslo padėtis Sovietų Sąjungoje, kaimyninėse šalyse ir Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei pirmosios sovietinės okupacijos metais. Straipsnio tikslas: naudojant naujus Lietuvos mokslų akademijos archyvo duomenis aptarti XX a. pirmojoje pusėje susiklosčiusią Lietuvoje tradicinę etnologijos sampratą, sugretinti ją su etnologijos mokslo padėtimi SSRS ir apžvelgti Etnologijos instituto įkūrimą ir veiklą bei jos aplinkybes pirmosios sovietinės okupacijos metais. Article analyses the problem of coexistence and opposition between the occupation authorities and scientific officers in the occupied country. The circumstances of establishing the Institute of Ethnology in Lithuania in 1941 and its activities are viewed as the attempt of the Soviet occupation authorities to ideologically influence the society via the politics of science and the efforts of the society to make use of the Soviet rhetoric in order to sustain the local scholarly tradition important to the nation's culture. The article is based on the unpublished historic sources from the archive of the Lithuanian Academy of Sciences and other data. The establishment of the Institute of Ethnology of the Lithuanian SSR Academy of Sciences and its short-term existence was related to the participants of World War II, the countries that occupied Lithuania – the Soviet Union and Germany. The Soviet period is still veiled in the historiography of ethnology. It was politically unacceptable to speak about the activities of the Institute in the Soviet times as a number of prominent scholars who worked there had emigrated. Besides, as of 1937 ethnology was no longer referred to as science in the USSR. Biographies of repatriated ethnologists contained records of their work in the institutions of independent Lithuania evading the fact that in the Soviet times those were incorporated into the Institute of Ethnology. The formation of ethnology in Lithuania up to the middle of the 20th century was strongly influenced by the development of the science in Western Europe. Lithuanian Scientific Society, founded in 1907, took the statutes of the Anthropological Society of Vienna and the Russian Imperial Geographical Society in St. Petersburg as the basis for its own statute and emphasized the necessity to foster ethnology, ethnography, archaeology, history and other sciences. Pranas Dovydaitis, from 1924 the editor of the journal of religious science Soter, published at the University of Lithuania (later renamed into Vytautas Magnus University), closely followed the news on ethnology from the Western world, extensively surveyed in the magazine the newest research and disputes regarding the methods and concepts of the science. On the eve of the first Soviet occupation, the differentiation of ethnological sciences which formed in the late 19th century was still in progress in Lithuania. It embraced theoretical ethnological studies and ethnology analogous to Polish ludoznawstwo and German Volkskunde. At times, overlapping branches of the study of national culture such as ethnological ethnography, folkloristics, art criticism, ethnomusicology and mythology analysed local ethno-cultural and social phenomena. Theoreticians Jonas Baldžius, Jonas Balys, Jonas Basanavičius and Pranas Dovydaitis sought wider cultural context and more extensive space for comparative analysis. In the Soviet Union the period of 1928-1938 was marked by ideological repressive struggle attempting to accommodate the fundamental scientific concepts related to ethnicity, ethnic particularity, cultural development, etc. to Marxism. The majority of prominent specialists in the humanities were arrested and penalized. [...]

Analysis of the factors that influenced the degree of popularity of Tadas Ivanauskas and Pranciškus Baltrus Šivickis, two famous Lithuanian biologists of the 20th century, was carried out. For the broader Lithuanian society, Ivanauskas is much better known, while biologists know that the scientific achievements of Šivickis are much greater. They both were very active organizers of educational processes in Lithuania, but the fields of activity of Ivanauskas were more visible and interesting for the broader public. Ivanauskas wrote much more items of popular scientific literature than Šivickis, which was another reason that made him remarkably popular. The most important factor was a political one: Šivickis resisted the ideologization of science, whereas Ivanauskas adjusted quite well to the new social system. Therefore, the mass media propagated his achievements and he was extremely popular during the whole Soviet period. Nearly fifty years of promoting Ivanauskas left marked prints in human memory: even today he is much better known than Šivickis by the general Lithuanian society. Our analysis showed that Ivanauskas was a great organizer, a great educationalist, but not a great scientist; his scientific achievements were exaggerated during the Soviet period. The life histories of the two famous biologists point to another common rule characteristic of all historical periods: fundamental researches are very often bound to remain unpopular as it takes a long time until they become understandable for the major part of society.

Juozas Eretas (Joseph Ehret) (18 October 1896 – 13 March 1984) was an eminent scholar of Lithuania and Switzerland as well as a doctor of Philosophy. He arrived in Lithuania in autumn 1919 under an obligation to his dying Lithuanian friend Mykolas Asmys who had asked him to do something for him in Lithuania. In 1920, he initiated the establishment of the ELTA (the Lithuanian Agency of Telegrams of Eretas). Once he received the Lithuanian citizenship, he accomplished valuable work aimed at the strengthening of the state of Lithuania. J. Eretas voluntarily joined the Lithuanian military service (1920); This act encouraged Lithuanian intelligentsia to follow in his footsteps. The contribution of professor Eretas to the foundation of the University of Lithuania (named after Vytautas Magnus in 1930) is remarkable. He was appointed to a professorship of the university and performed his professorial duties during 1922–1940 (with an interval from 1931–1932 when he was dismissed from the office). Eretas was one of the founders of the Lithuanian Catholic Academy of Science (LKMA). When the Catholic Academy was established in 1922, he became its active member. He presented papers at its conferences, edited the I-III volumes of the transactions of the LKMA Conferences. At the Second Conference of the LKMA (1936), he was elected academician and became honorary member while in emigration (1975). Eretas was a literary historian and an author of numerous important writings such as “Bethoven’s youth” (1927), “Henrich Seuse” (1929), “Meister Eckehart” (1930), “Jonas Tauleris” (1930). He was the first to offer a comprehensive and thorough presentation of German literature in Lithuanian: “The history of German literature” (1931, Vol. I), “Young Goethe” (1933) and others. He was known as a brilliant publicist for his prolific publications in the press and his editorials to the “XX amžius” (The 20th Century) weekly on the outbreak of the war in Spain, signed by the pen-name “Hispanus”. Eretas was a well-known founder and editor of newspapers (for temperance, sport and the Catholic rural youth). Back in Switzerland, he was elected honorary member of the Lithuanian writers’ Union (USA). The public activity of Eretas was just as outstanding. He headed the Catholic rural youth union “Pavasaris” (Spring) (1922–1928), in 1928, he was elected as its honorary president. He was one of the founders of the “Pavasaris” folk university (1925) and the patron of the literary association “Satrija” for the students of the ateitininkai movement. Much worthy work was done by him in the fields of temperance and sports. He was among the founders of the Gymnastics and Sports Federation of Lithuania (LGSF) (1922) and one of the organizers of the Sports League of Lithuania (1923). Owing to the initiative of Eretas as well as his talent as an organizer, massive public events of pavasarininkai were held for the first time in Lithuania (Siauliai, 1924; Kaunas, 1927). These events attracted thousands of young people. Eretas was eager to serve Lithuania even after he was forced to emigrate. He was concerned about the fate of the Lithuanian emigrants and tackled their problems in his book “A trilogy of exile”: (“Exile – a curse or a task” (1963), “A Lithuanian of exile in the vortex of ideas” (1965) and “Exile as a phenomenon of history” (1965) and also “Minor nations and states (Their importance to Europe)” (1966). Eretas tirelessly argued for Lithuania’s freedom in his public lectures or articles published in the Western European magazines in foreign languages. Of great importance was his study about the forgotten Balts (1968), about the Baltic nations and their fate (1970) and about the Lithuanian language and its archaic wealth (1971). Eretas did a great service to the ateitininkai organization by writing monographs about Stasys Salkauskis (1960) and Kazys Pakstas (1976). In 1980, he published a monograph “Valancius” light beyond the seas”, dedicated to Prel. Pranciskus Juras. Article in Lithuanian

Pratarmė -- I. Scholastinės fizikos raida Lietuvoje: 1. Fizika - gamtos filosofijos kurso dalis; 2. Gamtos mokslų žinios filosofijos kurse; 3. Inžinerijos pradmenys V ilniaus universitete; 4. Jėzuitų ir pijorų švietimo reformos XVIII a.; 5. Fiziniai mokslai Kražių kolegijoje: II. Fizikos mokslo tapsmas Vilniaus universitete: 1. Edukacinės komisijos idėjos plėtojant tiksliuosius mokslus; 2. Fizikos ir matematikos mokslų skyriaus veikla: Administracinė veikla; Vilniaus universiteto partneriai ir garbės nariai; Profesorių parinkimo Fizikos katedrai kriterijai; Mokslo laipsnių teikimo tvarka XIX a.; Studijų kokybės priežiūra; 3. Eksperimentinės fizikos pradmenys profesoriaus Juozapo Mickevičiaus darbuose; 4. Profesorius Steponas Stubelevičius - pedagogas ir mokslininkas: Probleminio mąstymo ugdymas paskaitose; Profesorius S. Stubelevičius apie elektros ir magnetizmo sąryšį; S. Stubelevičiaus svarstymai apie šilumos prigimtį; 5. Felikso Dževinskio dėstymas ir eksperimentinės fizikos vadovėlis -- III. Fizikos kabineto istorija: 1. Pirmieji Fizikos kabineto prietaisai; 2. Fizikos kabinetas J. Mickevičiaus žinioje (1775-1806 m.); 3. S. Stubelevičiaus vadovaujamo kabineto plėtra (1806-1814 m.); 4. Fizikos kabinetas K. Krasovskio priežiūroje (1814-1819 m.); 5. Fizikos kabinetas, vedėjaujant F. Dževinskiui (nuo 1819 m. iki kabineto likvidavimo); 6. Fizikos kabineto prietaisų likimas; 7. Fizikos kabineto parankinės knygos -- IV. Taikomųjų mokslų genezė Vilniaus universitete: 1. Ekonominis taikomųjų mokslų tapsmo pagrindimas; 2. Mechanikos ir technologijos dėstymas; 3. Valerijono Gurskio skaitytas mechanikos kursas; 4. Mechanikos modelių kabineto istorija; 5. Geodezija Vilniaus universitete; 6. Tiksliųjų mokslų ir technologijų naujienos "Vilniaus dienraštyje"; 7. Fizikos absolventų likimai po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. Išvados -- Priedai: I. Fizikos kabineto inventorius; Profesoriaus Tomo Žebrausko sukomplektuoto Fizikos kabineto prietaisų sąrašas; Juozapo Mickevičiaus 1775-1802 m. fizikos kabineto prietaisų rinkinys; Fizikos kabineto prietaisų sąrašas 1832 m.: Prietaisai, nupirkti ir tvarkyti 1775-1806 m., vadovaujant profesoriui J. Mickevičiui; Prietaisai, nupirkti ir tvarkyti 1806-1814 m., vadovaujant profesoriui S. Stubelevičiui; Prietaisai, nupirkti ir tvarkyti 1814-1819 m., vadovaujant adjunktui K. Krasovskiui; Prietaisai, nupirkti ir tvarkyti 1819-1832 m., vadovaujant profesoriui F. Dževinskiui; II. Fizikos knygų, turėtų parankinėje bibliotekoje 1775-1802 m., sąrašas; III. Mechanikos modelių kabineto prietaisų sąrašas 1832 m. 153 IV. Geodezijos kabineto prietaisų sąrašas -- Santraukos -- Šaltiniai -- Iliustracijų šaltiniai -- Pavardžių rodyklė. Šioje mokslo istorijos studijoje, pasiremiant dokumentais, esančiais Lietuvos ir kaimyninių šalių archyvuose, nagrinėjamos fizikos mokslo ištakos Lietuvoje, jo pasiekimai senajame Vilniaus universitete, iškilių XVII - XIX a. fizikos profesorių veikla, Fizikos ir Mechanikos modelių kabinetų istorija. Aprašomos Edukacinės komisijos, įkurtos 1773 m., pastangos suteikti mokslo žinioms praktinį pobūdį, diegti universitete inžinerines disciplinas. Pirmajame leidinio skyriuje apžvelgiama scholastinės fizikos raida nuo pat Vilniaus universiteto įkūrimo iki XVIII a. viduryje įvykusio tiksliųjų mokslų atsiskyrimo nuo gamtos filosofijos. Antrajame skyriuje analizuojama fizikos kaip visiškai savarankiško mokslo plėtra; kalbama apie kiekvieno fizikos profesoriaus skaitytų kursų ypatybes, mokslo tiriamojo darbo Vilniaus universitete pradmenis. Pateikiama žinių apie Fizikos ir matematikos mokslų skyriaus administravimą, mokslinių laipsnių teikimo tvarką, universiteto garbės narius. Trečiasis skyrius skirtas Vilniaus universiteto fizikos prietaisų rinkinio istorijai, - nagrinėjamos kabineto sudarymo aplinkybės ir plėtros etapai. Skelbiami dokumentai apie sukauptų rinkinyje mokslo priemonių likimą. Ketvirtajame skyriuje aprašoma nuo bendrosios fizikos kurso atsiskyrusių taikomųjų ir inžinierinių mokslų genezė, kiekvieno mokslininko veikla, formuojant geodezijos, mechanikos ir technologijų disciplinas, gausinant Mechanikos modelių kabinetą. Aptariama, kaip mokslo pasiekimai buvo populiarinami leidinyje „Dziennik Wilenski”. Trumpai apžvelgiama ir Vilniaus universiteto auklėtinių, tapusių garsiais inžinieriais Rusijos imperijoje bei vakarų šalyse, kūrybinė veikla. [...] The present work on the history of science analyses the sources of the science of physics and applied sciences in Lithuania, and its achievements at the old Vilnius University. It also deals with the efforts of applying theoretical knowledge in practise for the needs of the country which resulted in the necessity of teaching engineering subjects such as construction mechanics or geodesy. The professors and students of the University worked hard while spreading the learning with the aim of drawing the technical knowledge closer to the general public. Our monograph is assigned for scientists as well as for students of physics and engineering, for all who are interested in the history of education in Lithuania. The authors hope that their work will be especially useful for teachers. To perceive the essence of natural phenomena and to improve the process of cognition, the methods and means of scientific study must be investigated. It is important to see the relationship between the object of the study and the researcher. To reveal the gnoseologic aspect of science, the historical data about science and engineering may be successtiilly applied. Fragments history of science can be helpful for disclosing the main principles in the theory of the laws of nature. The studies in the history of scientific discoveries and their application are not only of methodological interest. They also help to perceive the didactic meaning. A complex phenomenon becomes clearer and more memorable when it is related to a concrete person under certain historical circumstances. This publication consists of four chapters. In the first chapter, the development of scholastic physics from the very begginning of the foundation of the Vilnius University up to the middle of the 18th century and the course of separation of natural sciences from nature philosophy are described. Special merits in this process belong to Thomas Żebrowski (1714-1758), the founder of the Astronomic Observatory and Physics Room. This chapter helps the reader to know the rudiments of physics as a science. But it was only in 1773, after the establishment of the Educational Commission, that a new stage in the development of the exact sciences began. The educational reform following the landmarks drawn by Educational Commission successfully went on in the colleges of the country. The notes of the courses read at the college of Kražiai can witness this fact. The structure of material in physics has been explained on the basis of the ideas of dynamic atomism created by R. Boscovich. The practical fundamentals of mechanics were delivered there as well. In the second chapter, the development of physics as an independent science is being analysed. It was especially important to implement the ideas of the Educational Commission in the field of the exact and the applied sciences. In separate sections, the special peculiarities of the courses by professors of physics such as J. R. Mickiewicz (1744-1817), S. Stubielewicz (1762-1814), K. Krassowski (1784-1854) and F. Drzewiński (1788-1850) are being mentioned. The conformity of the content of the curricula of physics to the achievements of world science and the rudiments of scientific investigations at the University are also described here. It was interesting to note that the investigations had started with the connection between electricity and magnetism as well as with the nature of heat. These were the most urgent fields of physics at that time. Some facts about the administration of the scientific Department of Physics and Mathematics, about the order of conferring scientific degrees, some knowledge about the members of honour at the University and some elements of the international collaboration are shown here, too.

Pratarmė -- Įvykiai Europoje ir Andriaus Sniadeckio gyvenime -- Vaikystė ir pradinis mokslas -- Pirmoji pažintis su chemijos eksperimentu -- Profesijos pasirinkimas -- Matematikos, vėliau medicinos studijos Krokuvos universitete -- Chemija Lenkijos-Lietuvos valstybėje -- Medicinos studijos Pavijos universitete -- Kelionė į Angliją -- Medicinos studijos Edinburgo universitete -- Pasiūlymas vykti į Indiją -- Pirmosios mintys apie organinių būtybių esmę -- Gyvenimo kelio paieškos baigus mokslus -- Kvietimo į Vilniaus universitetą belaukiant -- Vilniaus universitetas politinių įvykių sukūryje -- Įkuriama Chemijos katedra -- Viešnagė Krokuvoje -- Santuoka Voluinėje -- Pirmasis Vilniaus įspūdis -- Dž. Sartorijaus palikimas -- Collegium medicum -- Chemijos paskaitų programos -- Pirmoji vieša paskaita -- Sofija Sniadeckaitė -- Naujasis universiteto rektorius -- Jonas Sniadeckis -- Chemijos terminija lenkų kalba -- Naujas chemijos pradmenų vadovėlis -- Paskaitos lenkiškai -- Chemijos laboratorijos inventorius -- Varšuvos mokslo bičiulių draugija -- Pirmieji kolegų atsiliepimai -- Liudvika Sniadeckaitė -- Universiteto reforma -- Vyriausiosios mokyklos Voluinėje projektas -- Organinių būtybių teorija -- „Lenkų“ ir „vokiečių“ partijos universitete -- Dziennik Wileński -- Vilniaus medicinos draugija -- Naujas universiteto rektorius -- Žemės nuosavybė Baltupyje -- Oficialus Vilniaus medicinos draugijos įsteigimas -- Rusijos karų su Prūsija ir Persija atgarsiai Vilniuje -- Antrasis Chemijos pradmenų leidimas -- Vakcinacijos institutas -- Naujo cheminio elemento paieškos -- Vestis -- Motinystės institutas -- Chemijos namai -- Chemijos vadovėlis mokykloms -- Organinių būtybių teorija -- Napoleonas I Vilniuje -- Aleksandro I dovana -- Brolio Juozapo mirtis -- Dziennik Wileński atnaujintas -- Jonas Sniadeckis pašalinamas iš rektoriaus pareigų -- Trečias Chemijos pradmenų vadovėlio leidimas -- Wiadomosci Brukowe Vilniuje -- Nenaudėlių draugija -- Straipsniai medicinos tema -- Satyrinė publicistika -- Rovnopolis -- Sofijos ir Mykolo Balinskio santuoka -- Organinių būtybių teorijos vertimas į vokiečių kalbą -- Mintys apie užtarnautą poilsį -- Ignotas Fonbergas -- Rėzeknės meteorito tyrimas -- Spindulingųjų draugija -- Adomo Mickevičiaus eilėraštis -- Dar kartą apie fizinį vaikų auklėjimą -- Filomatų byla -- Paskaitų cenzūra universitete -- Organinių būtybių teorija prancūzų kalba -- Jašiūnų dvaro ansamblis -- Naujas universiteto rektorius -- Sugrįžimas į universitetą -- Liudvika Sniadeckaitė -- Užbaigtas Jašiūnų dvaro ansamblis -- Žinia iš Varšuvos medicinos draugijos -- Dziennik Medycyny, Chirurgii I Farmacii -- Žmonos mirtis -- Jono Sniadeckio mirtis -- Sukilimas Lietuvoje -- Medicininės pagalbos komitetas -- Dziennik Wileński sustabdytas -- Uždarytas Vilniaus universitetas -- Vilniaus imperatoriškoji medicinos-chirurgijos akademija -- Dukra Liudvika palieka namus -- Profesorius ir studentai -- Ligos tema -- Užbaigtas gyvenimo darbas -- Mokytojas ir mokiniai -- Naudota literatūra -- Iliustracijos -- Andriaus Sniadeckio literatūros rodyklė -- Asmenvardžių rodyklė -- Andrius Aniadeckis (Jędrzej Śniadecki) and his life for the benefit of science and young generation. Knygoje siekta pristatyti profesoriaus Andriaus Sniadeckio gyvenimą, atskleisti jo santykį su akademine aplinka Vilniaus universitete ir sudėtinga to meto politine situacija Vilniuje ir Lietuvoje. Knyga papildyta bibliografine medžiaga – A. Sniadeckio darbų bei literatūros apie jį sąrašu. Skaitytojas galės susipažinti ir su paties A. Sniadeckio mintimis apie savo parašytas knygas – į lietuvių kalbą išverstos knygų ir kai kurių straipsnių pratarmės ar jų fragmentai. Daugelis tekstų lietuvių kalba skelbiami pirmą kartą.

Straipsnyje apžvelgiamas žinomos Lietuvos istorikės Onos Maksimaitienės (1902–1999) gyvenimas ir veikla. Bibliografai nuo 1941 m. iki 1981 m. suskaičiuoja 91 O. Maksimaitienės publikaciją. Bet yra ir vėliau jos parengtų tekstų. Didelį darbą O. Maksimaitienė atliko rengdama šaltinių publikacijas. Ona Maksimaitienė parengė daugiau kaip 40 istorinių žemėlapių monografijoms, vadovėliams, enciklopedijoms. Darbe nuosekliai ir išsamiai aprašomi Onos Maksimaitienės istoriniai tyrimai. Pagrindinis dėmesys skiriamas mokslininkės įnašo į Panevėžio miesto istorijos tyrimą vertinimui, argumentuotai ir objektyviai aprašomas bei vertinamas mokslininkės darbas nustatant Panevėžio miesto datą ir rašant „Panevėžio istorijos“ knygą. Istorikės mokslinis kelias ir ypač Panevėžio istorijos rašymas bei leidyba analizuojami atsižvelgiant į to meto politinį, ideologinį bei akademinį kontekstą. Straipsnis leidžia suprasti sunkumus, kuriuos sovietmetyje patyrė istorijos bei kitų socialinių mokslų atstovai. The article reviews the life and activities of a well known Lithuanian historian Ona Maksimaitienė (1902–1999). Bibliographers estimate a total of 91 Maksimaitienė’s publications within the period from 1941 to 1981. However, there are texts, which she produced after 1981. Ona Maksimaitienė performed a great work by publishing sources. She produced over 40 historical maps for monographs, textbooks and encyclopaedias. This work presents a coherent and accurate description of Ona Maksimaitienė’s historical research. The key attention is focused on the scientist’s contribution to the evaluation of the research of the history of Panevėžys. The scientist’s work when defining the date of the city of Panevėžys and writing the book “History of Panevėžys” is described in a persuasive and objective manner. The scientific path of the scientist and especially her work over the history of Panevėžys and publication thereof are analysed with regard to the then political, ideological and academic context. The article reveals the difficulties representatives of history and other social sciences faced in the soviet period.

Straipsnis nušviečia tarpukario Lietuvos mokslo politiką, jos bruožus ir pagrindines problemas, ypatingą dėmesį skiriant žmogiškųjų išteklių aspektui. Tyrimas pateikia naują kiekybinių duomenų analizės interpretaciją, atspindėtą Lietuvos universiteto klausytojų kiekybinio pasiskirstymo kasmet pagal matematikos, fizinių ir technologinių mokslų bei humanitarinių ir socialinių mokslų sritis 1922-1939 m diagramoje. Darbo tikslas - aptarti mokslo politiką, atsižvelgiant į žmogiškuosius išteklius tarpukario Lietuvoje ir lyginant ją su tarpukario Europos mokslo politikos situacija. Tyrimo objektas yra mokslo politika, kuri suprantama kaip valstybės požiūrio į mokslą principų ir pradinių nuostatų visuma bei tų principų konkretus realizavimas taikant įvairias priemones: organizacines, administracines, ideologines. Tam tikros valstybės ar regiono mokslo politikos analizei konkrečiu laikotarpiu pasirinkti šie kriterijai: mokslo funkcijų ir vaidmens valstybėje suvokimas; valstybinių prioritetų konkrečioms mokslo sritims pasirinkimas; mokslo internacionalumo ir nacionalumo santykio nustatymas valstybėje; visuomenės pasitikėjimo savo Šalies mokslo institucijomis skatinimas; mokslininkų profesinio statuso ir mokslinės karjeros patrauklumo įvertinimas. Tyrimai atlikti naudojant pirminių bei antrinių istorinių šaltinių lyginamosios analizės ir interpretavimo metodus. Tarpukario Vakarų Europoje dominuojantį vaidmenį vaidino fiziniai, technologiniai, biomedicininiai mokslai. Europos Šalys buvo sutelkusios dėmesį į chemijos, branduolinės fizikos, telekomunikacijų, inžinerijos, medicinos, biologijos mokslų tyrimus. Tarpukario Lietuvoje susiklostė visiškai skirtinga situacija. Daugiausia Lietuvos universiteto (Vytauto Didžiojo universiteto) - didžiausios tarpukario Lietuvos aukštosios mokyklos - klausytojų rinkosi humanitarines bei socialines studijas. Kadangi vienas iš valdžios prioritetų buvo ugdyti tautiškai ir krikščioniškai sąmoningą visuomenę, todėl ypatingos paramos susilaukė humanitariniai mokslai. Nepriklausomybės laikotarpio didesniąją dalį valdžia nesiejo fizinių, technologinių mokslų plėtros su šalies ūkio raida, šią nuostatą parodo gana minimalus pastarųjų specializacijų studentų rėmimas. Krizė privertė Lietuvos vyriausybę keisti savo prioritetus mokslo srityje - nuo 1936 m. šalies ūkio politika buvo nukreipta į lietuviškosios pramonės plėtros būtinumą. Trečiajame XX a. dešimtmetyje Lietuvos vyriausybė gana aktyviai skatino studijas, stažuotes užsienio šalių universitetuose. Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio ir ypač pabaigoje mažėjo valstybinis finansavimas užsienio studijoms, išaugo Lietuvos aukštosiose mokyklose studijas baigusių ir daktaro laipsnį apgynusių absolventų skaičius. Taigi jau antrojo laikotarpio pabaigoje vyriausybės politikoje galima įžvelgti vietos aukštųjų mokyklų protegavimą bei sustiprėjusias nacionalizmo tendencijas. Lietuvos mokslo internacionalumas turėjo tendenciją mažėti, o nacionalumas augti. Ir šis procesas vyko kaip natūralus atsakas į to meto Vidurio Europos ideologinę situaciją bei Lietuvos politines realijas. Mokslinio daktaro laipsnio įteisinimas parodo, kad Lietuvos mokslas ir edukacinė sistema sėkmingai perėmė Europines tradicijas. Didesnė dauguma mokslų daktarų savo mokslinį laipsnį įgijo Vakarų Europos aukštosiose mokyklose - 74%, Lietuvos aukštosiose mokyklose - 25%, o Rytų Europoje - 1%. Ketvirtajame dešimtmetyje padaugėjo mokslininkų, įgijusių mokslų daktaro laipsnį Lietuvoje. Europoje mokslininkams jų profesinis statusas galutinai įteisintas tik po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos vyriausybinė politika sutapo su bendromis europinėmis tendencijomis, ir moksliniai tyrinėjimai taip pat dar nebuvo pripažinti kaip atskira profesinė veikla. Lietuvoje veikė gana palankios mokslininkų mobilumo programos: vyresnysis mokymo personalas kas penkeri metai galėjo gauti vienerių metų mokslinių tyrimų ar tobulinimosi atostogas su pagrindine alga; jaunesniajam personalui, dalyvaujančiam moksliniuose tyrimuose, buvo daromos grafikų ir darbo formų lengvatos; universiteto absolventams kasmet teikiamos stipendijos stažuotėms užsienyje. Lietuvą su Europa siejo ir pasitikėjimo savu mokslu skatinimas. Tarpukario Lietuvos valdžia, skirtingai negu dabartinės valdžios, sugebėjo sukurti visuomenės pasitikėjimo savos šalies mokslu atmosferą. Tiek tarpukariu, tiek ir šiuo metu dėl silpnos pramonės bei nepakankamo dėmesio valdžios kaip tarpininko tarp verslo ir mokslo strategijai nėra palankios terpės komerciškai sėkmingoms inovacijoms. Panašių sunkumų turėjo ir tebe turi Europa, vis dar negalinti lygintis su JAV bei Japonija. Mokslininko karjeros galimybės tarpukario Lietuvoje nebuvo palankios. Šiuo metu dėl mokslo nevcrslumo mokslininko profesija taip pat nėra prestižinė, nepakankamos pajamos - viena didžiausių „protų nutekėjimo“ priežasčių. Article acquaints with science policy in Lithuania during 1918 - 1940 comparing it to the European situation of those days. It is important to reflect the intenvar experience in order to acquire better understanding of contemporary science policy in Lithuania, supplementing the estimations of nowadays situation and its evolution in science policy. Contemporary Lithuania has a lot of similarities to the first independent republic of Lithuania in 1918 - 1940 for the most part in cardinal reforms, also aspiration to achieve stability in all public spheres of life including science. Lithuania has chosen the way of united Europe, therefore it seeks the realization of the same political strategies in science as Europe does: great importance is given to human factor. The biggest attention is paid to scientists and researchers as a center of power in economics (Sapir, 2003). Europe is going to strengthen its positions by investing in researchers, improving the opportunities of the scientists career and image of scientist profession in European society, inducing their mobility, stimulating the interest of scientific research work among women (Liberali, 2003). All abovementioned aspects of science policy are discussed looking back to interwar Lithuania in purpose to find where we are now and what we have learned.

Leono Gineičio atminimui skirtame straipsnyje aptariamos kūrėjo gyvenimo ir kūrybos linkmės, brėžiami portreto ir pasaulėžiūros štrichai, išryškėję per jo ir straipsnio autoriaus asmeninę pažintį, kūryboje bei dienoraštyje. Pasak autoriaus, Gineičio prigimtyje išmintis buvo radusi tikrą adoratorių: kuklų, nekrentantį į akis, tačiau principingą, bekompromisiškai tiesų, atvirą ieškojimui ir klausinėjimui, nesitenkinantį paviršutiniškais atsakymais, mąstymo klišėmis, į viską žiūrintį giliau, ieškantį reiškinių sąsajų. Jo pasaulėžiūrine knyga laikytina „Būties vienovė“. Šis veikalas nėra nei filosofinis traktatas, nei mokslinė studija; tai emocingai parašytas autoriaus vade mecum, kviečiantis skaitytoją prisijungti prie autoriaus kelionės, senųjų išminčių įžvalgas jungiant su naujausiais mokslo atradimais. „Būties vienovėje“ regimi kūrėjo mintį maitinę šaltiniai: kinų, indų, persų, arabų išminčiai, senovės graikų, Europos filosofai (G. Bruno, B. Spinoza, Hegelis ir Goethe) ir mokslininkai, įžvelgę autoriui brangų ontomonizmo, arba kitaip – panteizmo, pasaulėvaizdį. Filosofijos veikalai, eseistika ir grožinė Gineičio kūryba sudaro visumą, kurią jungia ta pati būties vienovės idėja. Esmingai Gineičio paveikslą papildo jo dienoraščiai ir jų pagrindu parengta „Ateivio autobiografija“. Čia Gineitis nuosekliai, nevengdamas filosofinių apibendrinimų, pasakoja apie gyvenimo kelią, pažiūrų evoliuciją, įvardija žmones, formavusius jo pasaulėvaizdį. Visa jo kūryba ir gyvenimas įtikina, kad tai buvo nuoseklaus, sistemingo, turinčio savo metodą ir aiškią pasaulėjautą žmogaus kelias. On the grounds of personal impressions, diaries and literary fiction by Leonas Gineitis (1920-2004), the author of this article reveals another, much less publicly accessible life side of this literary scholar. Although having worked for many years of his life as literary historian, he also took significant interest in philosophy, Oriental wisdom, art, astronomy, as well as being an ardent traveller and attentive observer of people, social and natural phenomena. His philosophical work The Unity of Being, published during years of Lithuanian independence, together with his miniatures, aphorisms, philosophical remarks, quatrains, which he kept creating during his whole life, as well as his manuscript diaries and autobiography, allow us better understanding the integrity of his philosophically minded personality, the oneness of his life and thought, the significance of his ecological views and harmonious outlook, and the importance of conscious attempts at creating one’s own personality. Some aspects inherent in his way of life and pantheistic views allow us comparing Gineitis with such guru of life as Vydūnas.

Straipsnyje analizuojamas vieno žymiausių XX a. Lietuvos knygotyros ir bibliotekininkystės specialistų, mokslininkų ir pedagogų - Levo Vladimirovo gyvenimas ir darbai. Levo Vladimirovo bibliotekininko kelias prasidėjo 1923 - 1924 m. Šiauliuose dirbant bibliotekos - skaityklos, kurią įkūrė jo motina, talkininku. Vėliau dirbo Vilniaus universitete ir jo bibliotekoje, buvo Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) direktorius. Jo vadovavimo metu JTO bibliotekoje buvo pradėta vykdyti dokumentinės informacijos kompiuterizavimo programa, kuri per kelerius metus sėkmingai išplėtota. Įvairios automatizavimo ir mechanizavimo naujovės taipogi buvo diegiamos, tačiau vienu svarbiausių L. Vladimirovo nuopelnu JTO bibliotekoje yra laikomas JTO dokumentų depozitinių bibliotekų plėtimas. Tokį bibliotekos statusą, dėka Levo Vladimirovo, įgijo ir Vilniaus universiteto biblioteka. Įvairiuose leidiniuose yra nemažai išspausdintų Levo Vladimirovo straipsnių, kuriuose jis su kolegomis dalijasi darbo patirtimi tarptautinėse organizacijose ir užsienio bibliotekose. L. Vladimirovas daugiausiai domėjosi JAV bibliotekomis ir apskritai tos šalies bibliotekininkyste. Savo knygose kėlė bibliotekininkystės problemas, plėtė bibliotekininkų akiratį siekiant atsikratyti provincialumo ir uždarumo, didelis dėmesys skiriamas pačiai knygai, pasaulinei knygos istorijai. Levas Vladimirovas laikomas bibliotekininkystės aukštojo mokslo kūrėju, kuriam buvo pavesta 1949 m. sudaryti programas ir mokymo planus, parinkti dėstytojus ir kuruoti šią specialybę. The article analyzes the life and works of Levas Vladimirovas, one of the most well-known Lithuanian librarianship specialists, scholars and pedagogues of the 20th century. Levas Vladimirovas’s path of a librarian started in 1923 - 1924 in Šiauliai when he worked as an assistant in the library – reading-room, founded by his mother. Later he worked at Vilnius University and its library and was the Director of the Library of the United Nations Organization (UNO). During the time of his management the document information computerization programme was commenced to be implemented in the UNO Library, which was successfully developed in several years. Different automation and mechanization innovations were also implemented, however among the most important L. Vladimirovas’s merits in the UNO library is the expansion of the UNO documents deposit libraries. The said status was acquired by the library of Vilnius University thanks to Levas Vladimirovas. Different publications contain a good deal of printed reminiscences of Levas Vladimirovas, in which he and his colleagues share their experience in working in international organizations and foreign libraries. L. Vladimirovas was mostly interested in the US libraries and the librarianship in the USA. In his books he raised the librarianship related problems, made attempts to expand librarians’ horizons in order for them to let go of their provinciality and closed-mindnessness and dedicated great attention to the book itself and the global book history. Levas Vladimirovas is considered a creator of the higher education in librarianship, in 1949 he was assigned the task to draw the programmes and educational plans, select teachers and guide the speciality.

Rašant Lietuvos istorijos sintezes, susiklostė tradicija vieną skyrių skirti senajai lietuvių religijai. Tai keista tradicija, turint omenyje istorijos ir religijos mokslų skirtumus. Sintezėse aprašoma tai, dėl ko dauguma tyrinėtojų daugiau ar mažiau sutaria, stengiamasi neliesti probleminių ar mažai ištirtų klausimų. Kiekviena „Lietuvos istorija“ yra tarsi tyrinėjimų kvintesencija. Tad ir rašydami apie religiją, istorijos sintezuotojai išdėsto neginčijamus dalykus. Tačiau tai, dėl ko rašydami apie religiją sutaria istorikai, neretai bet kurį mitologą, religijotyrininką ar kitą religijų specialistą gali įvaryti į neviltį. Problema tampa dar opesnė prisiminus, kad istorikų rašytas Lietuvos istorijas skaito kur kas daugiau žmonių nei, pavyzdžiui, specializuotą lektūrą religine tematika. Kitaip tariant, dauguma lietuvių apie senąją religiją sužino būtent iš šių knygų ir nekvestionuodami priima jose esančią informaciją. Trumpame, dažniausiai kelis puslapius užimančiame skyrelyje, stengiamasi glaustai atskleisti senosios lietuvių religijos esmę. Taigi rašinyje keliamas klausimas – ar verta rašyti apie tai, dėl ko nėra istorikai nei suinteresuoti, nei teoriškai angažuoti. Istorikų atmestinas požiūris į religinius dalykus akivaizdus. Nors ir įprasta, tačiau skyrius apie religiją „Lietuvos istorijoje“ atrodo taip pat keistai, kaip, tarkim, skyrius apie Lietuvos istoriją atrodytų „Senovės baltų pasaulėžiūroje“. There is a tradition to dedicate one section to the ancient Lithuanian religion when writing syntheses of the history of Lithuania. It is a strange tradition bearing in mind the differences between the sciences of history and religion. Syntheses usually describe things more or less agreed upon by the majority of researchers. They try to avoid problematic and barely studied themes. Each “History of Lithuania” is as if a quintessence of research. Therefore, when writing about religion, historians discuss indisputable facts. However, the facts agreed upon by historians writing about religion often drive scientists researching mythology, religion or other specialists of religion to despair. The problem becomes even more burning bearing in mind that histories of Lithuania written by historians have a wider audience than that of works dedicated to specialised religious topics. In other words, the majority of Lithuanians receive information about religion from books on history and accept this information without any doubt or question. These books dedicate short sections for brief description of the essence of the Lithuanian religion. Therefore, this essay raises a question as to whether it is worthwhile to write about the theme historians are not interested in. Historians’ perfunctory attitude towards religious themes is obvious. Although it is commonly included in history books, the inclusion of a section about religion in “The History of Lithuania” looks as strange as a section of the history of Lithuania would look if it was included into a book on worldviews and beliefs of the ancient Balts.