Search

Apreiškimo scena yra viena svarbiausių tiek Švč. Mergelės Marijos kulto reiškinyje, tiek krikščioniškajame mene. Dievo pasiuntinio arkangelo Gabrieliaus, apreiškusio Viešpaties valią Mergelei Marijai, vaizdinys šioje naratyvinėje scenoje neatsiejamas nuo Marijos. Šiame straipsnyje nagrinėjami Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai atvaizdai (XVI–XVIII a. Lietuvos bažnytinės dailės objektai). Naudojant ikonografinį-ikonologinį ir ikonoteologinį metodus gilinamasi į šių atvaizdų specifiką, į žemiškosios Mergelės Marijos ir Viešpaties angelo santykį, analizuojama, kaip kinta jų įvaizdis keičiantis Apreiškimo scenos ikonografinei schemai, nagrinėjami teologinės bei pamaldumo tradicijos atspindžiai šiuose atvaizduose. Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto konferencijoje „Virgo venerabilis: Marijos paveikslas Lietuvos kultūroje“ (vykusioje 2009 m. Vilniuje, Kultūros, filosofijos ir meno institute), pagrindu. The Annunciation is one of the most important scenes both in Christian art and in the cult of the Blessed Virgin Mary. The image of Archangel Gabriel as a messenger of God, who manifested the will of the Lord to the Virgin Mary is inseparable from Mary in this narrative scene. The images of Annunciation (the church art objects of Lithuania of the 16th–18th centuries) are analysed in this article. The iconographic-iconologic and icontheological methods will be used with the purpose to explore the particularities of these images, the relation between the human Virgin Mary and the Angel of the Lord, how their image is changing according to variation of the iconographic scheme, as well the reflections on the theological and devotional traditions in these images. The article is based on the discourse of the conference “Venerable Virgo: the Image of the Blessed Virgin Mary in Lithuanian Culture” (held in Vilnius, at the Institute of Culture, Philosophy and Art in 2009).

Remdamasi ikonografiniu paveldu, XVII-XVIII a. tekstais ir analizuodama šventųjų adoravimo socialinį kontekstą autorė straipsnyje bando atskleisti šv. Marijos Magdalenos de'Pazzi kulto įvairialypes bei daugiasluoksnes prasmes: sakralinę ir politinę reikšmę XVII a. antrosios pusės Lietuvos baroko kultūroje ir Bažnyčios istorijoje, taip pat nagrinėja, kaip šventųjų – religinių tiesų skleidėjų — garbinimas veikė skirtingų Europos regionų bendravimą, akcentuojantį diplomatinius santykius tarp didikų dvarų, ir kartu intelektualinių vertybių sklaidą bei jų poveikį politinei raidai, neatsiejamai nuo krikščionybės istorijos konteksto. Autorė teigia, kad sugretinus Šv. Marijos Magdalenos de'Pazzi didžiosios koplyčios Florencijoje ir Pažaislyje ikonografinę idėją matyti, jog čia dominuoja šventosios karmelitės dvasinio ryšio su šv. Augustinu išaukštinimas. Ši meninė charakteristika, atsiskleidžianti Pacų giminės barokinėse fundacijose, autorės manymu, liudija, kad valdančiajai Pacų giminei buvo toli gražu nesvetima laikmečiui būdinga jansenizmo dvasia, o ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Mykolui Kazimierui Pacui. Pacų giminės pasišventimą šventajai „giminaitei“ autorė aptinka ir nagrinėja ir kitų šios šeimos narių panegiriniuose ar proginiuose kūriniuose. Straipsnyje daroma išvada, kad i šv. Marijos Magdalenos de'Pazzi relikvijos ir jos kulto sklaida Lietuvoje XVII a. antroje pusėje, t. y. dvasinio Katalikų bažnyčios atgimimo laikotarpiu, siejosi su pontifikato interesais šiame regione ir turėjo diplomatinę reikšmę Šventojo Sosto ir Lietuvos didikų Pacų politinei veiklai Respublikoje. Based on iconographic heritage and the 17th–18th c. texts as well as analysing the social context of adoration of the saints, the author seeks to reveal various multi-layer meanings of the cult of Saint Mary Magdalene of Pazzi: the sacral and political significance in Lithuanian Baroque culture and Church history of the second half of the 17th c. The author also analyses how adoration of the saints – the prophets of religious truths – affected the communication of different European regions, emphasising diplomatic relations between noblemen’s manors, and the spread of intellectual values and their impact on political development which is inseparable from the context of Christianity history. According to the author, the comparison of the iconographic idea of Saint Mary Magdalene of Pazzi in the Great Chapel in Florence and Pažaislis reveals exaltation of the spiritual relationship of the Saint Carmelite and Saint Augustine. This artistic characteristic that is revealed in the baroque foundations of the Pacas family testifies that the governing Pacas family, in particular Mykolas Kazimieras Pacas, Great Hetman of the Republic of Lithuania, was associated with Jansenism characteristic to that period. The author also finds and analyses evidence of dedication of the Pacas family to the saint “relative” in the panegyric or special-purpose works of other family members. The author concludes that the relics of Saint Mary Magdalene of Pazzi and the spread of her cult in Lithuania in the second half of the 17th c., i.e. during the spiritual rebirth of the Catholic Church, were associated with the interests of the pontificate in this region and had a diplomatic significance for the political activities of the Holy See and the Lithuanian noble Pacas family in the Commonwealth.

Straipsnyje aptariamas angelų sąlyčio su sielomis vaizdavimas mene, išskiriant žemiškąją žmogaus kelią, mirties momentą ir kelionę anapusybėn. Angelo svarba sielos gyvenime parodoma per besąlygišką Angelo Sargo gerumą ir pagalbą kiekvienai sielai, krikščioniškai teisingai nugyvento gyvenimo įvertinimą, matomą gėrio ir blogio konfrontacijoje, kuri vaizduojama šv. Arkangelo Mykolo paveiksluose. Ši tema analizuojama remiantis Lietuvos sakralinės dailės (XVI-XVIII a.) pavyzdžiais. Dauguma analizuojamų kūrinių anksčiau nebuvo plačiau tyrinėti. Nagrinėjami kūriniai atskleidžia nuolatinį transcendentinį angelo ir sielos ryšį, jo sklaidą ir pasireiškimą bažnytinėje dailėje, tačiau neatskleidžia šios tematikos kūrinių paplitimo Lietuvos bažnytinėje dailėje. Šis straipsnis yra daugiau "įvedimas" į gilią ir svarbią temą, kurios tikslas yra apibūdinti žmogaus santykį su angelais, padedančiais jam nuo kūdikystės siekti svarbiausio krikščioniškojo tikslo . išganymo. žmogaus sielos ir angelų santykio ieškoma tyrinėjant angelų vaizduoseną bažnytinės dailės kuriniuose. The subject of this discourse is the kind of role angels have in the life of a soul at the moment of death as well in life beyond and its expression methods in art. It is shown in the paper how the implicit kindness and support of the Guardian Angel to an individual soul, the significance of rewards for living a true life is pictured through the confrontation of the good and evil in images with St. Michael Archangel. The subject is analysed with reference to some examples of sacral art of Lithuania of the 16th-18th centuries. The discourse is a preface, an introduction to a deep subject. The aim is to represent the journey of a soul and the contact with angels in a chronological order, from man's infancy to the attainment of salvation, thus showing the continual mysterious friendship with angels.

Remiantis bažnytiniais šaltiniais bei istoriografija, straipsnyje analizuojama Kelmės dekanato Pašilės bažnyčios istorija, joje esantys meno kūriniai ir liturginiai daiktai. Pirmoji Pašilės bažnyčia datuojama XV a. viduriu, duomenų apie ją neišliko. Bažnyčios inventoriuose rašoma apie 1781 m. statytą bažnyčią (ją fundavo vietos dvarininkas Jurgis Jucevičius), o šiai sunykus - apie 1883 m. klebono Justino Davidovičiaus pastangomis iškilusius maldos namus. Jie išliko iki mūsų dienų. Pašilės šv. Jurgio bažnyčia yra lotyniškojo kryžiaus plano, su dviem koplyčiomis. Virš paprastų formų pagrindinio fasado iškilęs neaukštas bokštelis su ornamentuotu kryžiumi. Bažnyčioje išsaugota XVIII a. antrosios pusės-XX a. pirmosios pusės dailės paminklų, kurie atspindi čia puoselėtas maldingumo formas, fundatorių ir vietos menininkų grožio sampratą. Didysis altorius, datuojamas 1865 m., yra harmoningas ir išraiškingas liaudiškas klasicizmo stiliaus imitavimo pavyzdys. Šv. Jurgio paveikslas tapytas XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais. XVIII -XX a. datuojami bažnyčioje esantys drožiniai, metaliniai liturginiai daiktai ir indai. Tarpukariu bažnyčios šventoriuje iš akmenų buvo sumūrytas Lurdas su jame stovinčia Švč. Mergelės Marijos skulptūra, o 1933 m. ant mūrinio pagrindo pastatyta medinė koplytėlė, kurią įkelta Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Nuo XIX a. Pašilės bažnyčios šventorių puošia vienatarpsnė į viršų siaurėjanti varpinė ir nesudėtingų formų koplytstulpis. Referring to the church sources and historiography the article analyzes the history of the Pašilė church of the Kelmė deanery and the pieces of art and liturgical items, existing in the church. The first church of Pašilė is dated the middle of the 15th century, no data on the church have remained. The church inventories provide records about the church, constructed in 1781 (founded by the local noble Jurgis Jucevičius) and about the meeting-house, built by the initiative of priest Justinas Davidovičius in 1883 after the former church withered. The latter church survived till the present day. St. George’s church of Pašilė is of the plan of the Latin cross with two chapels. The low tower with an ornamented cross rises above the simple forms of the main façade. Monuments of art of the second half of the 18th century – first half of the 20th century, which reflect the forms of godliness, nurtured there and the concept of beauty, nurtured by the founders and the local artists, remain in the church. The big altar, dated 1865, is a harmonious and expressive example of folk imitation of the classicist style. The painting of St. George was painted in the last decades of the 18th century. The carvings, metallic liturgical items and dishes are dated the 18th – 20th century. During the interwar period Lourdes with the sculpture of the Blessed Virgin Mary was made out of stone in the churchyard and in 1933 a wooden chapel was placed on the wooden basis, in which the sculpture of the Jesus Christ, carrying the cross, was placed. Since the 19th century the Pašilė churchyard is decorated by a one-level narrowing belfry.

Straipsnyje nagrinėjami kelių Rytų Baltarusijos karmelitų bažnyčių ansambliai, XVIII a. puošti sienų tapyba. Remiantis naujausiais restauratorių atradimais ir archyviniais šaltiniais, pateikiami įvairiapusiai duomenys apie išlikusį Bialyničių, Mogiliavo ir Mstislavlio karmelitų bažnyčių tapybinį dekorą: polichromija datuojama, keliamos prielaidos apie tapybą kūrusius dailininkus, apibūdinami siužetai, meninės tapybos ypatybės. Article summarizes information regarding the sources and materials concerning temple wall paintings of the 18th century. Information about the artists who worked in this region and the founders of the churches is presented in this article. Most of the attention is given to the decor of the Carmelite Convents of Byalynichy, Mahilyow and Mstsislaw. In the documents of the monastery of Byalynichy, mention is made of the painting of the walls and vault of the temple which were completed in 1760. Current investigators can access only fragments of the compositions painted with a gluing technique that decorated the walls of the stairwell of the monastery. During the restoration between 1986 and 1994 o f Mahilyow Church, the date of 1767 and barely legible signature of Januarij Szwabowicz, an artist and head of this monastery, was uncovered. The restorers of this church, apart from the decorative motifs, discovered compositions depicting scenes from the saints' lives, the foundation of Carmelite monks' and the affirmation of the Carmelite regulation. By decree of Catherine II in 1783 the Carmelite Church of Mahilyow turned into the residence of Stanislaw Bohusz-Siestrzencewicz, the metropolitan of the Belarusian Catholics. It is possible to conjecture that at that time the wall painting of the interior was renewed or that new painting cycles were created, the author of which apparently was A. Glovackis, a painter who worked in Mahilyow. The action depicted in these frescoes takes place against a background of architecture or sky which is framed by architectural elements that are painted illusionistically. The elements of the architectural decorations were executed following the rules of perspective illusion. The wall painting of the Mstislaw Church and the arrangements of its side altars are dated to the turn of the 6th and 7th decades of the 18th century by the author. The illusionistic retable of the high altar is characterized by its baroque forms. In the altar the Prophet Elijah, Carmelite monks and other Saints along with their attributes are depicted. Among the various compositions of the side walls we see the scene of the Mstislaw assault. This composition reflects events from the 1654 war with Moscow. The similarities between these discussed compositional solutions and some monuments in the surroundings of Lvov and Poland provide a precedent for certain plastic stereotypes that are related to the didactic treatment of this subject. At the same time, the aim to render the charm of the living natural or material world can be detected in these compositions. This tendency is most overt in the subjects associated with the history of the Carmelite Order; these are images that realistically reveal views of cities, the details of everyday life and elements of still-lives. Among those personages depicted, the portraits of the church founders and their coats of arms are most common. There is no doubt that this is due to the fact that the churches were built using money donated by local noblemen. In the wall painting of the Mahilyow Carmelite Church we can discover a rare self-portrait of the artist himself.

Lietuvoje Šv. Benedikto regulos vienuoliai savo pavyzdingu pamaldumu traukė prie Dievo paprastus žmones ir didikus. Benediktinų vienuolių pavyzdžiu tvarkėsi ir seserys benediktinės. Pirmasis benediktinių vienuolynas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įkurtas Drohičine 1560 m. Dabartinės Lietuvos teritorijoje, Vilniuje, seserys benediktinės įsikūrė 1622 m. (jos turėjo Šv. Kotrynos bažnyčią), o 1627 m. - Kaune. Prie Kražių, tarp Kražantės ir kelio į Nemakščius, vieno valako dydžio sklype buvo įkurdintos šv. Benedikto regulos seserys iš Vilniaus. 1640-1641 m. buvo suręstas medinis vienuolynas su bažnyčia, kuriai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulas. Benediktinėms paprašius, 1644 m. Aleksandras Liudvikas Radvila jų vienuolynui dovanojo sklypą. Remiamos geradarių, savo turtingais įnašais benediktinės ne tik išlaikė vienuolyną, bet ir mergaičių mokyklą su pensionatu. 1721 m. buvo pradėta statyti bažnyčia: vienanavė, su kvadratine presbiterija, abipus kurios šliejasi koplyčia ir zakristija. Prie vienos šoninės sienos pristatyta uždara galerija su laiptais, jungianti vienuolyną su vargonų choro tribūna. Bažnyčios plano schema ir ryšys su vienuolynu primena Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčią. Nuo seserų zakristijos prasidėjo vienuolynas, jame refektorijus, virtuvė, kepykla, sandėlis ir po juo rūsys. Šonu į šį stovėjo kitas senas vienuolyno pastatas. XIX a. bažnyčia turėjo 5 altorius. Vienuolyno ir bažnyčios pastatai ne kartą restauruoti, kadangi politinių įvykių metu ne kartą nuniokoti. The monks of the regula of St. Benedict of Lithuania, by their exemplary godliness, attracted both simple people and nobles to God. The Benedictine nuns also behaved following the example of the Benedictine monks. The first Benedictine convent in the Grand Duchy of Lithuania was founded in Drohiczyn in 1560 on the territory of the present-day Lithuania, the Benedictine sisters settled in Vilnius in 1622 (they had the St. Catherine’s church) and in 1627 – in Kaunas. The sisters of the regula of St. Benedict from Vilnius were accommodated on the plot of land of the size of one wallach in Kražiai, between the Kražantė and the road to Nemakščiai. In 1640-1641 the wooden convent with a church was constructed and given the name of the Immaculate Conception of the Blessed Virgin Mary. Upon the request of the Benedictines, in 1644 Alexander Ludwig Radziwill gave a plot of land for the convent. With the help of generous contributions by different nobles the Benedictines managed to support both the convent and a girls boarding-school. In 1721 the church was commenced to be constructed: one-nave with a square presbytery, on both sides of which there were the chapel and the sacristy. By one side wall a closed gallery with stairs was constructed, which connected the convent with the tribune of the choir at the organ. The layout plan of the church and its communication with the convent reminds of the St. Catherine’s church of Vilnius Benedictines. The sacristy started the convent with the refectory, the kitchen, the bakehouse, the warhouse and the cellar. Another old building of the convent existed at the side of the new one. In the 19th century the church had five altars. The buildings of the convent and the church were restored numerous times, since they were damaged as the result of different political events.

Darbas skirtas benediktinų dailės paveldui Pivašiūnų bažnyčioje. Autorė išskiria kelias benediktinų Pivašiūnuose sukurtas arba jų valdymo metu susidariusias maldingumo ir menines tradicijas. Svarbiausia iš jų ji laiko dar bažnyčios fundatoriaus valia pradėtą Švč. Mergelės ypatingo gerbimo tradiciją, labiausiai išreikštą Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos kulto sukūrimu ir plėtojimu. Kaip antrą ryškią tradiciją autorė pažymi benediktinų vienuolijos patriarcho šv. Benedikto ir kitų šio ordino šventųjų pagerbimą atlaidais, altoriais ir atvaizdais. Prie šios tradicijos ji šlieja ir ir kontitulinio bažnyčios šventojo šv. Jono Krikštytojo pagerbimą, jo altorių ir atvaizdų atnaujinimą. Aptardama menines tradicijas, autorė teigia, kad Pivašiūnų dailės paveldas ir benediktiniškosios jo tradicijos tarsi skyla į dvi skirtingas menines epochas apibrėžiančius periodus.Baroko laikotarpį, autorės nuomone, reprezentuoja nelabai daug kūrinių, tačiau beveik visi jie yra gero meninio lygio, dalis jau patekę į chrestomatinius Lietuvos dailės istorijos veikalus. Antrasis periodas – klasicizmo laikotarpis, pereinamojo stiliaus kūriniais pradėtas dar senosios bažnyčios egzistavimo laikotarpiu – raiškiai išsiskleidė pastačius naują savito plano bažnyčią. Jos altoriai, daugelis dailės kūrinių yra susiję su pagrindine Vilniaus šventove – katedra – ir Vilniuje dirbusiais iškiliais ir ne tokiais žinomais kūrėjais. Autorė mano, kad. Pivašiūnų bažnyčios klasicizmo laikotarpio dailės objektai skatina ieškoti naujų duomenų ir tikslinti tiek jų pačių istoriją, tiek jų kūrėjų biografijas. This work is devoted to the Benedictines’ artistic heritage at Pivašiūnai Church. The author singles out several pious and artistic traditions which were created by the Benedictines in Pivašiūnai, or which formed during their years there. She considers the most important of them to be the tradition of adoration of the Blessed Virgin Mary that was begun at the will of the founder of the church and which is most expressed by the creation and proliferation of the Pivašiūnai Blessed Virgin Mary cult. The author notes the homage to St Benedict, the patriarch of the Benedictine monastery, and other saints of this order by way of feasts, altars and portrayals, as a second distinct tradition. She also attributes the homage to St John the Baptist, whom the church was also named after, and the renovation of his altars and images, to this tradition. In discussing artistic traditions, the author argues that it is as if the Pivašiūnai art heritage and its Benedictine traditions split into two periods that define different artistic eras. She feels that relatively few pieces represent the Baroque era, but all of them are of a high artistic standard, with some already included in chrestomathic works on Lithuanian art history. The second period - Classicism, which was begun with transitional style works when the old church still existed - flourished once the new, distinctively designed church was built. Its altars and many of the works of art are related to Vilnius’ main sanctum - the cathedral - and both prominent and less famous artists who worked in Vilnius. The author believes that the art from the Classicism period at Pivašiūnai Church prompts the search for new data and the clarification of the history of the pieces themselves as well as the biographies of their creators.

Kražių parapinė bažnyčia išsamiai aprašyta 1579 m. Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos akte, vis dėlto vientisos parapinės bažnyčios raidos apžvalgos nėra. Kražiai buvo Žemaitijos seniūnų buveinė, parapinė bažnyčia turėjo Šv. Mykolo titulą. Senajai Kražių bažnyčiai sudegus, pastatyta nauja, kurią vyskupas pašventino 1475 m. Bažnyčia turėjo 7 altorius ir koplyčią, daug brangenybių. Tarp bažnyčios tarnų buvo ne tik vargonininkas, bet ir laikrodininkas. Gausiai aprūpinta Kražių bažnyčia su altarijomis XVI a. pradžioje tapo viena turtingiausių visoje Žemaitijoje. Keletui altorių taip pat skirtos nemažos fundacijos. Iki reformacijos net keli Kražių altoriai turėjo iš fundacijų išlaikomus kunigus. Kilus reformacijai dalis bajorų atsisakė išlaikyti altarijų kunigus, paveldėtojai altarijų fundacijas atsiėmė. 1638 m. Kražių parapinė bažnyčia sudegė, vėliau ji suremontuota. Pastatyta medinė ant mūrinių pamatų, kryžiaus plano bažnyčia, joje - nauji vargonai, penki altoriai, nemažai brangenybių, varpinėje - keturi varpai. Bažnyčia turėjo daug liturginių drabužių, 14 vėliavų, knygų. 1709 m. Kražių bažnyčia vėl sudegė, išsilydė garsūs varpai. Po kiek laiko atstatyta, viduje pastatyti 6 stalių darbo altoriai, 16 naujų ąžuolinių suolų. 1807 m. vėl gaisras, vėl vykdyti atstatymo darbai. Iškilo kryžiaus plano bažnyčia su 12 langų, priekyje ir gale 2 kupolai, lubos ir grindys iš lentų. Įsigyti ir nauji 14 balsų vargonai. 1941 m. birželį naciams užėmus Kražius, raudonarmiečiai miestelį smarkiai apšaudė iš artilerijos ir padegė. Taip baigėsi Kražių bažnyčios istorija - ji sudegė. Although the parish church of Kražiai has been comprehensively described in the act of visitation by Tarquinius Piculus, there is no integral overview of the development of the church. Kražiai were the town of Samogitian elders, the parish church had the title of St. Michael. After the old church was burned, the new one was built and consecrated by the bishop in 1475. The church had 7 altars, a chapel and a lot of jewels. The personnel of the church included an organist and a clock-man. The lavishly equipped church of Kražiai was among the richest in the entire Samogitia of the beginning of the 16th century. In addition, significant foundations were assigned for several altars. Prior to the Reformation, even several altars had priests, sustained from the foundations. Upon the Reformation a part of the nobles refused to sustain the priests and their heirs withdrew the foundations. In 1638 the parish church of Kražiai was burned, later it was reconstructed. A wooden church of a cross form was built on a stone foundation. The church had a new organ, five altars, significant amount of jewels, four bells in the belfry, a lot of liturgical clothing items, 14 flags and plenty of books. In 1709 the church was burned again and its famous bells smelted. After some time it was rebuilt, six wooden altars and 16 new oak benches were placed inside. In 1807 there was another fire, reconstruction works were performed once again and resulted in a cross plan church with 12 windows, two domes in the front and in the back, and wooden floor and ceiling. A new 14-tone organ was purchased. In June 1941, when Kražiai were occupied by the Nazis, the Red Army soldiers bombarded the town by artillery and burned it. Thus the history of the church of Kražiai ended – it burned down to the ground.

XV a. pabaigoje Karklėnuose buvęs dvaras, kuris 1499 m. atiteko didikams Šemetoms, o nuo 1527 m. buvo Žemaičių seniūno Stanislovo Stanislovaičio Kęsgailos valda. XVII a. Karklėnus valdė didikai Žukai, kurie dvarą perleido Šiukštoms. Daugelis rašę apie Karklėnų bažnyčią nurodo, kad 1767 m. Ignas Šiukšta Karklėnuose pastatė bažnyčią, kuri buvo Kražių jėzuitų vienuolyno altarija, o 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, bažnyčia tapo Pašilės parapijos filija. Archyviniai dokumentai leidžia patikslinti, kad pirmoji bažnyčia Karklėnuose jau stovėjo XVIII a. pirmojoje pusėje, o Pašilės parapijos filija tapo pačioje XVIII a. pabaigoje arba XIX a. pradžioje. Tarp 1779 ir 1791 m. Karklėnų bažnyčia buvo perstatyta ir 1792 m. pašventinta. Joje buvo penki altoriai: didysis Šv. Baltramiejaus titulo, šoniniai - Dievo Motinos, Šv. Onos ir du Jėzaus Kristaus titulų. Dabartinė bažnyčia jau trečioji, statyta 1871 m. Ji kryžiaus plano, vienanavė salinė, liaudiško klasicizmo formų. Bažnyčios interjero puošybos elementai liudija ilgą ir turtingą maldos namų istoriją, kadangi čia yra XVIII-XX a. pirmosios pusės bažnytinės dailės paminklų. Seniausios jų - 1779 m. Rygoje I. A. Hecelio nulietas varpas, zakristijos bufetas, brolijai priklausęs Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas ir keli mediniai kryžiai su Nukryžiuotųjų skulptūromis. Dabartinėje Karklėnų bažnyčioje vyrauja XIX a. antrosios pusės ir XIX a. pabaigos dekoro elementai. Didžiojo altoriaus puošyboje dar galima įžvelgti XVIII a. pabaigos dekoro elementų. Vertingas XIX a. antrosios pusės vietinės drožybos pavyzdys yra bažnyčios koplyčioje pastatyta Kristaus su nendre skulptūra. Keletas XVIII-XIX a. skulptūrų ir skulptūrinių grupių iki XX a. aštuntojo dešimtmečio puošusių bažnyčią šiandien yra dingusios. At the end of the 15th century Karklėnai had a manor, which, in 1499 was owned by the noble Šemeta family, and, starting from 1527, was the property of Samogitian elder Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila. In the 17th century Karklėnai was ruled by the noble Žukas family, who gave the manor to the Šiukšta family. Most of those who wrote on the Karklėnai church state that in 1767 Ignas Šiukšta built a church in Karklėnai, which was the altary of the Jesuit convent of Kražiai and in 1773, upon abolition of the Jesuit order, became subordinate to the Pašilė parish. Archive documents allow for verification that the first church in Karklėnai existed already in the first half of the 18th century and became subordinate to Pašilė parish at the end of the 18th or in the beginning of the 19th century. Between 1779 and 1791 the church was rebuilt and in 1792 consecrated. The church had five altars: the large St. Bartholomew’s altar, side altars – Our Lady’s and St. Anne’s and two Jesus Christ’s. The presently existing church is already the third one, constructed in 1871. The church is of the form of a cross and has traits of folk classicism. The interior decoration, with its monuments of church art of the 18th – the first half of the 20th century evidences its long and rich history. The oldest of the said monuments are the bell, made by I. A. Hetzel in Riga in 1779, the painting of Our Lady and several wooden crucifixes. The present church characterizes with decoration elements of the second half of the 19th century. Decoration elements of the end of the 18th century can still be noticed in the big altar. A valuable example of local carving of the second half of the 19th century is the sculpture of Jesus Christ with a cane in the chapel of the church. Several sculptures and groups of sculptures of the 18th – 19th century, which decorated the church till the seventies of the 20th century, have disappeared.

Tytuvėnų bernardinų ansamblis yra vienas įdomiausių ir didžiausių sakralinės XVII-XVIII a. architektūros kompleksų Lietuvoje. 2006 m. straipsnio autorė parengė knygeles lietuvių ir anglų kalbomis, plačiajai visuomenei populiariai apibūdinančias naujausius Tytuvėnų ansamblio tyrinėjimus. Kelios surastos naujos smulkios archyvinės žinutės šiek tiek praplečia ankstesnėse publikacijose nušviestą vaizdą. Ankstyviausios žinios apie Tytuvėnus šaltiniuose aptinkamos XVI a. pr., didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui dovanojant žemes Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio dukrai Jadvygai. 1614 m. gegužės l d. A.Valavičius Tryškiuose surašė bernardinų vienuoliams skirtą aktą apie ketinimą funduoti vienuolyną Tytuvėnuose. Bažnyčios ir vienuolyno statyba bei vidaus įrangos darbai užtruko 17 metų. Per tą laikotarpį buvo pastatyta seniausioji ansamblio dalis - bažnyčia su šešių altorių ansambliu ir prie pietinio šventovės šono prišlietas vienuolyno pastatas, sudarantys uždarą keturkampį kiemelį - kluatrą. XVII a. Tytuvėnuose įsikūrusio bernardinų vienuolyno statiniai tapo gyvenvietės kompoziciniu centru, jos tūriniu akcentu, o vienuolių dvasinė, kultūrinė ir ūkinė veikla suformavo čia dvasinės traukos centrą. Visa tai paspartino ir paties Tytuvėnų miestelio augimą. Tytuvėnų ansamblis - neišsemiamas istorijos, kultūros, architektūros ir dailės paminklų lobynas, leidžiantis geriau suvokti ir įvertinti bernardinų kūrybai būdingas dvasines bei menines vertybes, šiuolaikiniame kraštovaizdyje atpažinti ir įvertinti išlikusią vienuolijų istoriją, kultūros ir meno paveldą. The Bernardine ensemble of Tytuvėnai is one of the biggest and most interesting complexes of Lithuanian sacral architecture of the 17th – 18th centuries. In 2006 the author of the article prepared booklets in Lithuanian and English languages, describing the newest studies of the Tytuvėnai ensemble to the general public. The several new small archive records discovered, to a certain extent, expand the view, presented in the previous publications. The earliest information on Tytuvėnai is found in the sources at the beginning of the 16th century when the Grand Duke Alexander Jagiellon gave land to Hedwig, the daughter of Vilnius voivode Alekna Sudimantaitis. On 1 May, 1614 A. Valavičius produced the act on his intention to fund a convent in Tytuvėnai, dedicated to the Bernardine monks in Tryškiai. The construction of the church and the convent and the internal installation works took 17 years. During the time period the oldest part of the ensemble, i. e. the church with the six altar ensemble was constructed and the building of the convent was constructed by the Southern side of the shrine, thus forming a closed rectangular yard. The structures of the Bernardine convent, which was erected in Tytuvėnai in the 17th century, became the compositional centre of the settlement, its accent and the spiritual, cultural and economic activities of the monks shaped a centre of spiritual attraction there. All of the aforementioned encouraged the growth of the Tytuvėnai town itself. The Tytuvėnai ensemble is an inexhaustible treasury of monuments of history, culture, architecture and art, allowing for better understanding and evaluation of the spiritual and artistic values, characteristic of the creative of the Bernardines and recognition and evaluation of the monks’ history, their cultural and artistic heritage, remaining in the modern landscape.

Vidsodžio parapijos ir bažnyčios istorija nėra sena. 1922 m. žemės reformos metu būsimai bažnyčiai paskirti 8 ha žemės, 1924 m. pastatyta klebonija, o 1925 m. - laikina bažnyčia kapinėse. Ji buvo Kuršėnų parapijos filija. Kunigo A. Ragažinsko rūpesčiu 1930 m. įkurta parapija. 1925 m. pasistačius laikinus maldos namus, tuo pačiu metu buvo planuojama naujos mūrinės bažnyčios statyba. Išliko architekto Antano Jokimo 1925 m. projektas, tačiau mūrinės bažnyčios projektas nebuvo realizuotas ir 1938-1939 m. pastatyti iki mūsų dienų išlikę mediniai maldos namai. Tuo rūpinosi tuometinis klebonas Zigmantas Syrius ir parapijiečiai, daug prie darbų prisidėjo ūkininkas Juozapas Raila (1861-1953), kuris vietos gyventojų vadintas "Vidsodžio bažnyčios statytoju". Medinė bažnyčia Vidsodyje yra lotyniško kryžiaus plano su vienu, pagrindinio fasado centre šiek tiek į priekį "ištrauktu" bokštu. Langai dekoratyviai praturtinti iš spalvoto stiklo sukomponuotais kryžiaus ženklais. Vidaus įranga rodo, kad bažnyčios išpuošimui buvo naudoti iš kitų aplinkinių bažnyčių įvairiu metu dovanoti seni dekoro elementai, liturginiai daiktai, o taip pat buvo užsakomi nauji dailės kūriniai. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą pastatyta bažnyčia matyt nebuvo pilnai įrengta, nespėti pastatyti stacionarūs altoriai. Galima daryti prielaidą, kad dalis bažnyčioje esančių puošmenų sukurta ar įgyta XX a. viduryje arba net antrojoje amžiaus pusėje. Bažnyčioje yra XVIII, XIX ir XX a. bažnytinės dailės paminklų. The history of the parish and church of Vidsodis is not old. During the land reform of 1922 eight hectares of land were granted for the future church, in 1924 the presbytery was constructed and in 1925 – a temporary church was erected in the graveyard. The church was an affiliate of the Kuršėnai parish. By the initiative of priest A. Ragažinskas in 1930 a parish was founded. In 1925, upon construction of the temporary meeting-house, construction of a new stone church was planned. There remained the project by architect Antanas Jokimas, prepared in 1925 however the project of the stone church was not implemented and in 1938-1939 a wooden church was constructed, which remains until the present day. The construction was taken care of by the priest Zigmantas Syrius and the congregation, farmer Juozapas Raila (1861 – 1953) also significantly contributed to the works and therefore was called “the church builder” by the local inhabitants of Vidsodis. The wooden church in Vidsodis is of the plan of a Latin cross with one tower, which is to a certain extent “pulled up” to the front at the centre of the main façade. The windows are decorated by the signs of cross, composed of coloured glass. The interior equipment shows that the old elements of decoration and liturgical items, given by other surrounding churches in different times, were used for decoration of the church, in addition new pieces of art were ordered. The church, constructed right before the WWII, was not fully equipped, stationary altars were not installed. One might assume that a part of the decorations, existing in the church was created or purchased in the middle or even in the second half of the 20th century. The church has monuments of church art dated the 18th, the 19th and the 20th century.

Straipsnyje nagrinėjamas dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno 1955–1962 metais sukurtas bažnytinis menas. Gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, dailininkas dekoravo bažnyčių interjerus, kūrė JAV lietuvių bendruomenės siektą „lietuvišką stilių“. Bendradarbiaudamas su architektu Jonu Muloku, Jonynas daug prisidėjo prie savito „lietuviško stiliaus“ sukūrimo, jis atsispindi jo vitražuose, altorių projektuose, baldų, liturginių reikmenų pavidaluose. Straipsnyje gilinamasi į „lietuviško stiliaus“ radimosi JAV bažnytinėje architektūroje genezę, aptariami atskiri sakralinės architektūros objektai, sukurti dviem lietuvių menininkams artimai bendradarbiaujant su lietuvių bendruomenėmis JAV. Lietuviško dailės ir architektūros stiliaus paieškos buvo vienas svarbiausių probleminių lietuvių dailės klausimų nuo XX a. pradžios. Dailininkui Jonynui tautinio meno problematika buvo artima dar prieškariu, kai gyvendamas Kaune ir Paryžiuje savo grafikos darbuose jis ne kartą pritaikė XIX a. liaudies raižinių motyvus ir stilistiką. Po II pasaulinio karo apsigyvenęs Amerikoje ir XX a. 6–7 deš. aktyviai bendradarbiaudamas su architektu Muloku, Jonynas daug prisidėjo prie „lietuviško stiliaus“ Šiaurės Amerikos lietuvių bažnyčiose išplėtojimo ir sykiu prie lietuvybės skleidimo. Jonyno kūrybinis įnašas į Šiaurės Amerikos lietuvių bažnyčių apipavidalinimą yra labai svarus. Paprastumo pomėgis, santūrus skoningumas, reljefų, vitražų turinio ir formos tarpusavio darna, minties aiškumas – išskirtiniai... [toliau žr. visą tekstą] In the article the painter Vytautas Kazimieras Jonynas’ input while creating “Lithuanian style” in the Lithuanian churches of the USA is discussed, the artist’s architectonic, decoration, and design projects are analysed. The most important incentive for the development of church art in 6-7 decade – Vatican documents that gave new guidelines to the activity of architects and painters. Religious (liturgy) reform that was stated by Vatican II Meeting (1962-1965) concerned the churches architecture as well, and especially interiors. The change of architectonic image in the Lithuanian press in America was evaluated as an important part of Church renovation movement. The painter Jonynas brought some new ideas to the church art, and at the same time he reflected the classical tradition. He appealed to the fundamental principles of classical art, such as the simplicity of architectonic and design forms, the respect to historical relics, the close connection between priest and the prayers. This suited the times and the needs of society. The first work of Jonynas in architecture is stained glass created in 1955-1956 for Holy Mary’s Immaculate Conception Church (architecture Jonas Mulokas) in East Saint Louis, in the state of Illinois. This church is the first meeting-house of “Lithuanian style” in the North America. There Mulokas and Jonynas started searching for “Lithuanian style”, which was intertwined of historical styles and folk culture forms. J. Jonynas performed the sculptural... [to full text]

Straipsnyje siekiama atkreipti dėmesį į du su šventųjų relikvijų funkcionavimu susijusius momentus: 1) Šv. Mišių liturgiją reglamentuojančių XVIII a. leidinių iliustracijų įtaka Lietuvoje plitusių relikvijorių formoms ir ypač jų išdėstymui ant altorių; 2) empirinės medžiagos pagrindu supažindinti su iki šiol meno objektais nelaikytais, beveik netyrinėtais ir sparčiai nykstančiais auksakalystės sričiai nepriskirtinais relikvijoriais. Bažnytinio Tridento Susirinkimo (1545–1563) nutarimų buvo reglamentuota liturgijos, altorių puošybos ir relikvijų saugojimo bei išstatymo tvarka. Tą, kad ir netiesiogiai patvirtina potridentinių Mišiolų tekstai, ten talpintos iliustracijos bei rankraštiniuose dokumentuose dvasininkų ranka daryti altorių piešiniai. Nors nei XVIII a. Mišiolų tekstai, nei leidinių iliustracijos nepateikia tiesioginių nuorodų į relikvijų garbinimą, tačiau bažnytinės dailės tyrinėtojams leidžia įsivaizduoti liturgine prasme tvarkingą altorių, tarp kurio, jei ne privalomų, tai bent pageidautinų atributų XVIII a. yra nurodomos savotiškos relikvijų „galerijos“, komponuotos ant mensos vienoje eilėje su altoriniu kryželiu ir žvakėmis. Lietuvoje išlikę mums rūpimi relikvijoriai, pagal jų atlikimo būdą gali būti skirstomi į keletą grupių ir verčia daryti prielaidas apie skirtingų vienuolijų (ar vienuolynų) „dirbtuves“ bei gaminimo tradicijas. Reikia pastebėti, kad griežtų ribų tarp vienos ar kitos grupės nubrėžti negalima, nes daugelyje išlikusių relikvijorių dekoras neretai yra mišrus ir daugiau ar mažiau tinka tiek vienos, tiek ir kitos grupės apibūdinimui. The article seeks to draw attention to two moments related to functioning of the relics of the saints: 1) the impact of illustrations of publications of the 18th century regulating liturgy of masses on the forms of reliquaries common in Lithuania and especially on their arrangement on altars; 2) on the basis of empirical material to acquaint people with the reliquaries that have not been investigated yet and that are attributed to the sphere of jeweller’s art. By decision of the Trident Meeting of the Church (1545–1563) the procedure for liturgy, decoration of altars and storing and exposing reliquaries was regulated. This is indirectly confirmed by the texts of post-trident missals, the illustrations placed therein, as well as drawing of altars made by the hand of priests in manuscript documents. Though neither the texts of the missals of the 18th century nor illustrations of publications provide direct references to worship of reliquaries, investigators into church art allow one to imagine an orderly altar from the liturgical point of view. Peculiar “galleries” of reliquaries are indicated as a desirable attribute. The reliquaries that we are interested and that have survived in Lithuania can be divided into several groups and this allows certain suppositions about “workshops” of monasteries and traditions of the article to be drawn. It should be noted that no strict line can be drawn between one or another group because décor in many existing reliquaries is often mixed and is suitable to characterise one or another group.

Angelo Sargo paveikslas iš Viduklės bažnyčios įdomus todėl, kad tai - ryškus baroko epochos meno kūrinys. Tai vienas iš vietinės tapybos pavyzdžių, reprezentuojančių baroko meno idėjų sklaidą Europos periferijoje. Straipsnyje analizuojamas anksčiau išsamiai netyrinėtas sakralinės dailės kūrinys. Šiuo metu paveikslas priklauso Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno muziejui. Angelo Sargo paveikslas plačiajai visuomenei pristatytas ir pirmą kartą parodytas 1931 metų birželio 14 d., kai Teisingumo ministerijos rūmuose Kaune buvo surengta pirmoji Lietuvos bažnytinio meno paroda. Apibendrintai galima teigti, jog senas ir gilus tikėjimas Angelu Sargu skatino kurti jo atvaizdus. Didžiojo sielos globėjo vaizdavimas plačiausią mastą įgavo baroko epochoje, kai dėl plintančių kontrreformacinių idėjų stiprėjo Angelo Sargo kultas. Aptariamasis kūrinys sukurtas kaip tik tuo metu. Viduklės Angelo Sargo paveiksle per meninę, estetinę, idėjinę raišką įvairiapusiškai atsiskleidžia baroko epochos menas. Taip pat dėl įvairiapusiškai atskleistos baroko žmogaus mąstysenos ir savitos daugiasluoksnės ikonografinės programos bei meninės raiškos šis paveikslas turi ypatingą vietą tarp kitų Lietuvos XVIII a. altorių paveikslų. The painting of the Guardian Angel in the church of Viduklė is interesting in the way that it is a prominent creation of art of the Baroque era and one of the examples of the local painting, representing the dissemination of the ideas of the Baroque art in the European periphery. The article analyzes the said work of sacral art, which has not been extensively studied previously. At present the painting belongs to the Museum of Church Art of Kaunas Archbishopric. The painting of the Guardian Angel was presented to the general public on 14 June, 1931 when the first exhibition of Lithuanian church art was arranged in the house of the Ministry of Justice in Kaunas. To summarize it can be stated that the old and deep faith in the Guardian Angel encouraged creating his images. The imaging of the great soul savior acquired its broadest scope in the Baroque era, when, due to the spreading contra-reformation ideas the cult of the Guardian Angel was growing. The painting in question was created during the period in question. The painting of the Guardian Angel of Viduklė, through the artistic, aesthetic and ideological expression, comprehensively reveals the art of the Baroque period. In addition, due to the comprehensively revealed thinking of the Baroque person and a peculiar iconographical programme and artistic expression the painting has a special place among other Lithuanian altar paintings of the 18th century.

Straipsnyje, remiantis rašytiniais šaltiniais ir vienuolynuose išlikusių dirbinių analogijomis, iškeliamos Vilniaus basųjų karmeličių meninės raiškos prielaidos. Dirbtinės gėlės, paperoles technika padirbinti relikvijoriai, karpiniai "Sekminių loterijai" ir kiti Krokuvos basųjų karmeličių vienuolyne išlikę darbeliai atstovauja šimtmečiams puoselėtiems ir Vilniaus konvente kadaise gyvavusiems vienuolijos papročiams. Vienuolių meninės raiškos fenomenai aptariami profesionalaus meno funkcionavimo vienuolyne kontekste. Drawing on written sources and analogous artworks remaining at other convents of the order, the article analyses the background of artistic expression of Vilnius Dis-calced Carmelite nuns. Artificial flowers, paper reliquaries executed in the paperoles technique, paper cuts for the Whitsunday lottery and other articles surviving at the Convent of Discalced Carmelites in Cracow (Wesiola) represent the customs and artistic traditions of the order that have been cherished for hundreds of years and have been passed from generation to generation. These are an important part of our cultural heritage. In methodological terms, it is of vital importance to acknowledge the uniformity of customs and traditions within the order and this may be supported by "customs books" and other sources. Without such an acknowledgment, consideration of the destroyed heritage of an extinct convent would be impossible. The phenomena of nuns’ artistic expression are discussed from the perspective that professional art has existed at the convent. Inscriptions on engravings - the socalled obscure pictures - testify to the fact of their donation and interchange as well as to other factual and emotional circumstances of their acquisition and presence at the convent. Simultaneously, frequent cases of enhancement, colouring and embellishment of these engravings allows tracing the beginnings of the nuns’ artistic expression. It is difficult to draw the line between the usage of an artwork already created and tire creation of a new artistic form within the context of the convent. It seems likely that the artistic activity of Discalced Carmelite nuns (which is most probably characteristic of other women’s monasteries as well) was related to the need to decorate and adorn rather than to the need to create: flowers were made to adorn altars, flower ornaments were draw with quills to embellish the margins of manuscripts, and paper strips have been used to create flower-like openwork to frame the relics of saints.

1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, atsirado profesionalių dailininkų, kurie sugebėjo tikėjimo tiesas perteikti šiuolaikine meno forma ir atskleisti vaizduojamo slėpinio gilumą bei reikšmingumą. Šiame straipsnyje nagrinėjami Kryžiaus kelio stočių paveikslai, esantys Kauno bažnyčiose. Tai 1997 m. sukurti Vaidoto Kvašio darbai Kryžiaus kelio tema, esantys Šv. Gertrūdos bažnyčioje. Taip pat Virginijaus Kašinsko nutapyti Stočių paveikslai (1999-2000), kurie yra Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje ir Stasio Ušinsko Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai sukurtos Kryžiaus kelio stočių drobės (1944-1946). Straipsnyje apžvelgta Kryžiaus kelio stočių istorinė raida, nekintama Kryžiaus kelio teologinė prasmė ir šaltiniai. Atlikus analizę paaiškėjo, kad visi autoriai nesilaiko tradicinių ikonografinių traktuočių, bet kuria savo interpretacijas. Kurdami Jėzaus Kristaus paveikslą, dailininkai remiasi skirtingomis vaizdavimo tradicijomis. S. Ušinskas naudoja naujus prasminius simbolius ir ženklus; jo pasirinktas Kristaus paveikslas - tai triumfuojantis Viešpats. V. Kvašys visą dėmesį sutelkia į vidinius ženklus, teologines idėjas. V. Kašinsko sukurtiems paveikslams būdingi keli vienas kitą papildantys ir naujų prasmių suteikiantys simbolių klodai. Dailininkas drąsiai susieja tiek Senojo, tiek Naujojo Testamentų simbolius bei liaudies pamaldumo įžvalgas, sukuria naujas ikonografines interpretacijas. After Lithuania regained its independence in 1990, there emerged professional artists, who managed to convey the truths of faith through modern art forms and reveal the depth and significance of the imaged mysteries. The article examines the paintings of stops along the Road to Golgotha, existing in churches of Kaunas. Those are the works by Vaidotas Kvašys, painted in 1997, existing in the Church of St. Gertrude as well as the paintings by Virginijus Kašinskas (1999-2000) in the Church of St. Michael and the canvases, painted by Stasys Ušinskas for the Church of the Sacred Heart (1944-1946). The article provides an overview of the historical development of the stops along the Road to Golgotha, the permanent theological meaning of the Road to Golgotha and the sources. Upon performing an analysis it appeared that all the authors do not follow the traditional iconographical treatment, but create their own interpretations. When creating painting of Jesus Christ the artists follow different imaging traditions. S. Ušinskas uses new meaningful symbols and signs; his painting of Jesus is the triumphant Lord. V. Kvašys dedicates all the attention to the internal signs and theological ideas. The paintings, created by V. Kašinskas characterize with several symbols, supplementing each other and rendering new meanings. The artist courageously related the symbols of both the Old and New Testaments and the insights of folk godliness and creates new iconographic interpretations.

Straipsnyje analizuojamas Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios choro patalpos dekoras (22 freskos ir stiuko lipdiniai). Remiantis archyviniais dokumentais ir literatūriniais šaltiniais norima atskleisti daugiasluoksnę kamaldulių vienuolių choro patalpos dekoro kaip vientiso kūrinio, kuriame lygiagrečiai plėtojamos trys pagrindinės Jėzaus, Marijos ir atsiskyrėlių temos ikonografinę programą; taip pat parodytas šio dekoro ryšys su visa Pažaislio vienuolyno dekoro idėjine programa. Choro interjero dekorą galima skaidyti į tris lygmenis: lubų skliautą, paskliautes ir sienas. Nors šioje dekoro programoje lygiagrečiai plėtojamos kelios temos, pagrindinė vieta joje skirta Švč. Mergelei Marijai. Jos tema čia vystoma visuose trijuose lygmenyse. Žemiškajam Dievo Motinos gyvenimui pavaizduoti skirtos sienos ir paskliautės. Šiaurinės paskliautės freskoje nutapytas Mergelės Marijos gimimas, o priešpriešinės pietinės paskliautės freskoje - jos mirtis, t. y. viduriniame lygmenyje fiksuojami svarbiausieji Dievo Motinos gyvenimo įvykiai. Choro interjeras turėjo padėti dvasiai atsiverti amžinybės pojūčiui, o visas vidaus dekoras - stebinti savo grožiu. Choro patalpa - pati šviesiausia patalpa bažnyčioje, o kuriant sakralią erdvę šviesa itin svarbi. Šioje patalpoje erdvės statmenišką kilimą pabrėžia šviesus skliautuotų lubų dekoras. Abi tas interjero dalis, viršutinę ir apatinę, skyrė puošnus medinis, veikiausiai smarkiai išsikišęs karnizas. Ši vizuali riba tarp "šiapus" ir "anapus" nedarkė erdvės vientisumo; priešingai, čia ji kvietė susimąstyti apie tos ribos sąlygiškumą. The article analyzes the decorations of the choir room of the church of visitation of the Blessed Virgin Mary in Pažaislis (22 mural paintings and stucco mouldings). Referring to archive documents and literary sources attempts are made to reveal the multilayered iconographic programme of decorations of the choir room as an integral piece, in which three main subjects, i. e. Jesus, Mary and hermits are developed in parallel and the relation between the decoration and the entire ideological programme of decoration of the Pažaislis convent is shown. The inside decoration of the choir room can be divided into three levels: ceiling arcs, under-arcs and walls. Although several subjects are developed in parallel in the said decoration programme, the main position in it is dedicated to Blessed Virgin Mary. The subject is developed on three levels. The walls and under-arcs are dedicated for depiction of the earthly life of the Mother of God. The birth of the Blessed Virgin Mary is painted on the fresco on the Northern under-arc and her death is depicted on the painting of the opposite Southern under-arc, while on the middle level the most important events of life of the Mother of God are presented. The interior of the choir was intended for helping the soul to open to the feeling of eternity and the entire inside decoration was intended to astonish with its beauty. The choir room is the lightest room in the church, as the light is especially important when creating a sacral space. The perpendicular ascent of the space in the room is emphasized by the light decoration of the arced ceiling. Both parts of the interior, i. e. the upper and the lower, were divided by an ornate wooden, most likely protuberant cornice. Such visual boundary between “this side” and “the other side” did not hinder the integrity of the space; on the contrary, it invited to contemplate on the convention of the said boundary.

Šv. Kazimiero koplyčios freskų ikonografinė programa kyla iš šv. Kazimiero gyvenimo aprašymų. Tuo tarpu freskoje "Šv. Kazimiero karsto atidengimas" pavaizduotas momentas, paimtas iš Vilniaus katedros kapitulos notaro rašyto relikvijų patikrinimo dokumento ir Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos aprašymo, 1604 m. siųsto į Romą. Michelangelo Palloni freskoje, nutapytoje šv. Kazimiero koplyčioje, matomas jau atvertas karstas su šv. Kazimiero kūnu apstulbusių liudininkų akivaizdoje. Scena vaizduojama didingo sakralinio statinio centre. Freskos dramatinį veiksmą pabrėžia stiprūs veikėjų judesiai: nuostabos apimtų veikėjų, susispietusių apie šv. Kazimiero karstą, gestikuliacija, pasikartojančios iškeltos rankos atvertomis plaštakomis yra senas "nuostabos gestas", krikščioniškame mene sutinkamas jau katakombose. Straipsnyje remiantis M. Palloni freska "Šv. Kazimiero karsto atidengimas" pristatomi ir aptariami vaizdo ir pasakojimo ryšiai: 1) apibūdinamas "tikrasis" pasakojimas ir kūrinio kompozicija; 2) pateikiama trijų hierarchizuotų pasakojimo lygmenų semantinė analizė, kurios tikslas - vesti suvokėją nuo karsto atidengimo, pirmojo reikšmės lygmens, per kūno nesugedimo stebuklą iki trečiojo, dvasinio, prasmės lygmens - kūnų prisikėlimo ir Amžinojo gyvenimo slėpinio; 3) akcentuojama pamatinė XVII a. estetikos ir retorikos kategorija - siekimas "sužadinti pasijas tam, kad kuo veiksmingesne forma perteiktų suvokėjui vaizduojamus turinius", "nuostaba kaip matymo pasija", kuri gali būti suvokiama kaip integruotas pasakymo ir kaip sakymo akto atspindys. The iconographic programme of frescos in St. Casimirus chapel is based on the description of life of St. Casimirus, while the fresco “Opening of St. Casimirus’s Casket” depicts the moment, taken from the document of verification of relics by Vilnius Cathedral chapter notary and the description by Vilnius Bishop Benedict Vaina, sent to Rome in 1604. The fresco by Michelangelo Palloni in St. Casimirus chapel shows the already opened casket with the body of St. Casimirus in presence of astonished witnesses. The scene is depicted in the center of a majestic sacral building. The dramatic act of the fresco is stressed by the strong movements of the characters: the gestures of the characters gathered around the casket of St. Casimirus and filled with astonishment, repeated raised open hands mean the old “gesture of astonishment”, noted in the Christian already in the catacombs. Referring to M. Palloni’s fresco “Opening of St. Casimirus’s Casket”, the article also presents and discusses the relations between the image and the story: 1) the “true” story and composition of the creation is defined; 2) the semantic analysis of the three hierarchized levels of the story is provided with the aim of leading the witness from the opening of the casket, the first level of the meaning, through the miracle of the soundness of the body to the third level of the spiritual meaning – the mystery of resurrection and the Life Everlasting; 3) the framework category of the aesthetics and rhetoric of the 17th century is stressed – the striving to urge “passions in order for them to render the depicted contents to the witness in the most effective form possible” and “an astonishment as the passion of witnessing”, which may be comprehended as an integrated reflection of expression and the act of delivery.