Search

Juvenes ridentes – taip galima apibūdinti XVII a. Kražių jėzuitų kolegijos jaunuolius, baigiamojo retorikos klasės darbo autorius. Šiame straipsnyje kalbama apie vieną iš jų atliktų užduočių – epigramas. Aštuoni autoriai, lenkiškai ir lotyniškai parašę 112 epigramų, savo kūrinius vadina uczciwe żarty, t. y. pagarbiais pašmaikštavimais, arba metaforiškai – užkulu, kuriuo jie tikisi paskaninti sausus pasninko valgius. Kražių jėzuitai neabejotinai tęsia vadinamąją marciališkąją epigramų kūrimo tradiciją. Didelę įtaką jiems darė ir naujesnių laikų vietiniai garsūs Lenkijos bei Lietuvos poetai: Motiejus Kazimieras Sarbievijus bei jo koncepto teorija, neatremiamu praktiniu pavyzdžiu buvo „lenkų poezijos širdies“ Jano Kochanowskio epigramos (Fraszki). Epigramos žanras neturi griežtai apsibrėžtos tik jam būdingos autonomijos. Toje mažiausioje ir vienoje sunkiausių retorikos formų atsispindi platus bendrosios retorikos teorijos laukas, įvairių iškalbos rūšių, pagrindinių jos funkcijų, gausybės retorinių figūrų ir argumentavimo būdų bei eilėdaros schemų panaudojimas. Kaip matyti iš jėzuitų studentų epigramų turinio, neaprėpiama temų įvairovė apima daugybę netikėčiausių kasdienių situacijų. Intelektinio papokštavimo kūrimo priemonių galimybės retorikoje gana plačios. Studentai geba šmaikščiai pasinaudoti kalambūru, dviprasmybe, ydinguoju ratu, bumerangu, argumento krypties pakeitimo būdu, pažaisti tiesiogine ir netiesiogine pasakymo reikšme. Epigramos atlieka visas pagrindines retorikos teorijoje minimas funkcijas. Gabiausi jų autoriai moka įtikinti (persuadere), daryti estetinį poveikį, pradžiuginti, teikti pasigėrėjimą (delectare), nustebinti (admirare). Itin įsimena lakoniškos epigramos, kurių užsklanda moraliai pamoko (docere) šmaikščia ir sklandžia autorine sentencija. Juvenes ridentes is an apt description for the students that studied at Kražiai Jesuit College in the seventeenth century and were the authors of the final papers in the class of rhetoric. This article deals with epigrams, one of the tasks they had to complete. The authors, who wrote 112 epigrams in Polish and Latin, refer to their work as uczciwe żarty, that is, respectful wit or, metaphorically, the seasoning with which they hope to add flavour to the bland dishes of fasting. The Jesuits of Kražiai indisputably continue the so-called Martial’s tradition of epigrams. They were also strongly influenced by prominent local Polish and Lithuanian poets of later times, such as Matthias Casimirus Sarbievius with his theory of conceit and the irresistible example of the epigrams (Fraszki) by Jan Kochanowski, ‘the heart of Polish poetry’. The genre of the epigram does not have a strictly delineated exclusively characteristic autonomy. This form of rhetoric, which is the smallest and one of the hardest, reflects the broad field of the use of the theory of general rhetoric, various types of oratory and its main functions, a multitude of rhetoric figures and ways of argumentation, and patterns of versification. As the content of the epigrams by the Jesuit students shows, the immense variety of themes encompasses a myriad of the most unexpected everyday situations. In rhetoric, the possibilities of creating intellectual wit are plentiful. The students are capable of a lively use of pun, ambiguity, the vicious circle, boomerang, the ways of changing the direction of an argument, and of the play between the literal and figurative meanings of a saying. Epigrams perform all main functions mentioned in the theory of rhetoric. Their most talented authors can persuade (persuadere), achieve an aesthetical impact, enthral, provide admiration (delectare), and surprise (admirare). The laconic epigrams that end in moral edification in the form of a witty and fluent original maxim are especially memorable.

1695 m. 8 jėzuitų studentų, vadovaujamų profesoriaus Petro Puzinos, Kražių kolegijoje sukurtas rankraštis Fructus horni meditationis rhetoricae (Metinis retorinės meditacijos derlius), apimantis 692 puslapius, yra unikalus LDK raštijos paminklas. Jį sudaro proza (šlovinamosios ir svarstomosios kalbos), poezija (poemos ir įvairių poezijos žanrų ciklai) ir artificiozinė kūryba. Mažiausia apimtimi (tik 29 paskutiniai rankraščio puslapiai) pastaroji pasižymi keliais įdomiais figūrinės poezijos kūriniais. Vieno iš jų – Rota Fortunae – literatūrinis kontekstas ir neįprasta šio kūrinio traktuotė išsamiau ir aptariama straipsnyje. In 1695, eight Jesuit students guided by Professor Piotr Puzyna (1664–1717) wrote the manuscript Fructus horni meditationis rhetoricae (The Annual Harvest of Meditative Rhetoric), which is currently kept at The Princes Czartoryski Library in Cracow (sign. 1866 IV). This voluminous manuscript (692 pages) should be considered an important part of educative and rhetoric culture of the Jesuits in the Grand Duchy of Lithuania and a work that complements the mosaic of the Latin literature of Lithuania. It consists of prose (panegyric and persuasive speeches), poetry (long poems and cycles of various poetry genres), and pieces of poesis artificiosa. Although the smallest by volume (only 29 closing pages of the manuscript), the latter stands out in a number of works of pattern poetry. The paper is focused on one of them, ‘Rota Fortunae’: it provides the context of circle-shaped works in Poland and Lithuania and offers analysis of the conception and originality of the work contained in the Kražiai manuscript. Pattern poetry, which flourished in the Hellenistic epoch and at the time of the Carolingian dynasty, re-emerged in the Baroque epoch when published works of classical Greek and Medieval authors with examples of this poetry appeared in the sixteenth-seventeenth centuries, and when not only instructing and exhilarating but also surprising the reader became one of the key aims of literature. In Poland and Lithuania, pattern poetry appeared at the turn of the seventeenth century and became increasingly popular. The schools of the Society of Jesus, where collections of such poetry used to be collected and accumulated for pedagogical purposes, played an undisputed role in this. On the other hand, information on the structure of pattern poetry or its examples was rather scarce in the textbooks written by the Jesuit authors. Circle-shaped works are one of the varieties of pattern poetry. In the seventeenth century, they were most frequently related to the theme of Fortune, a volatile fate and the inevitable end. In Lithuania, the theme of the wheel of Fortune was known and quite popular, and although it was frequently seen in the small literary forms, none circle-shaped works of pattern poetry have been found in publications of the Grand Duchy of Lithuania so far. Still, extant manuscripts of lecture notes in poetics and rhetoric point to the popularity of circle-shaped works in the Baroque epoch. The examples found in them show that Jesuits schools taught their students to compose circle-shaped works. And although professors spoke of them more as a game or presented them as one of the possibilities to trigger surprise and admiration and to demonstrate one’s mastery in versification, circle-shaped works happened to encode deeper meanings related to the wheel of Fortune, while their complex composition enciphered a philosophical or theological layer. ‘Rota Fortunae’, the circle-shaped work in the Kražiai manuscript composed by the Jesuit student Urban Alshut (1677–1748), is so far the only known original ‘wheel’ in the literature of the Grand Duchy of Lithuania. It is devoted to poverty (paupertas), one of the three Jesuit vows. The work consists of sixteen hexameter lines: eight of them are written in the spokes of the wheel and eight in the circle of the wheel. The Jesuit student produced a work of complex composition abounding in figures typical of artificial poetry (such as acrostic and telestich); he also demonstrated maturity of thinking and thought. Alshut’s work ingeniously links the secular treatment of the symbol of Fortune with the religious-meditative plane. What is important is that ‘Rota Fortunae’ of the Kražiai manuscript continues the traditions of artificial poetry cultivated by the Jesuits. In this case, Alshut’s work not only echoes the Jesuit circle-shaped works that feature Jesus’s monograms IHS in the centre, but points to the connection of the circle-shaped works with other figure compositions: mazes and the works in the shape of the sun (Iesus sol). Notably, the young poet both demonstrates his knowledge of the possibilities of the composition of pattern poetry and searches for new means of expression: in the centre of volatile life, he sees not Fortune and not Christ, but poverty, one of the vows that bring one closer to him. ‘Rota Fortunae’ of the Kražiai manuscript signifies the Jesuits’ attention to all forms of literature: a small work of just sixteen lines encompasses a large cultural and semantic, secular and religious load that reflects the rich literary tradition of the Grand Duchy of Lithuania.

Prieš keletą metų literatūrologės Živilės Nedzinskaitės ir istoriko Dariaus Antanavičiaus pastangomis pristatytas Lietuvos visuomenei, šis dar neseniai tik siauram mokslininkų ratui buvęs žinomas Kražių kolegijos auklėtinių kūrybos rinkinys pasirodė esąs unikalus ir įvairiopų tyrimų vertas LDK istorijos ir literatūros šaltinis. Didžiuliame beveik 700 puslapių rankraštyje sudėta išskirtinė medžiaga: Kražių jėzuitų kolegijoje retoriką studijavusių aštuonių gabių jaunuolių sukurti, meniškai įpavidalinti daugiausia lotyniški įvairių žanrų tekstai, atveriantys duris į jėzuitų mokyklų retorikos ir poetikos kursų „dirbtuves“. Studentai kūrė vadovaujami retorikos kurso dėstytojo Petro Puzynos (1550-1568), vykdydami jėzuitų edukacijoje privalomas savarankiškos kūrybos lotynų kalba užduotis, parašė ir lenkiškų eilių. Kitų tokio užmojo jėzuitų studentų kūrybos rankraščių neturime, artimiausias šio rinkinio analogas - toje pačioje bibliotekoje saugomas 1696 m. Oršos rankraštis: jame to paties mokytojo, po Kražių dėsčiusio Oršos kolegijoje, retorikos kurso studentų kūriniai sudėti panašiu žanrinės įvairovės principu. Taigi kol kas vieninteliai žinomi panašaus pobūdžio rankraščiai priklauso Petro Puzynos SJ mokinių plunksnai, ir šis faktas leidžia numanyti svarbų dėstytojo indėlį lavinant jaunųjų jėzuitų savarankiškos kūrybos gebėjimus. Kražių rankraščio tyrimai per kelerius metus įsibėgėjo: Nedzinskaitė ir Antanavičius parengė ir išleido rinktinės Kražių rankraščio prozos knygą, į ją sudėję 6 įdomesnes barokiškai puošnaus stiliaus kalbas, šiuo metu baigia rengti rankraščio faksimilės su lotyniško originalo perrašu leidimą. Žurnale "Senoji Lietuvos literatūra" paskelbta literatūrologo, vertėjo Sigito Narbuto versta hegzametrinė poema apie šv. Kazimierą, Antanavičiaus straipsnis apie rankraščio chronostichus, dailėtyrininkės Jolitos Liškevičienės - apie meninį rinkinio apipavidalinimą, tam tikrus Kražių rankraščio ypatumus aptaria keli Nedzinskaitės straipsniai. Didžiausiajai rankraščio daliai - poezijai - skirtame straipsnyje supažindinsime su įdomiausiais Kražių rankraščio poetiniais ciklais, pasiūlysime galimus jų perskaitymo būdus.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis buvo tas adresatas, kuriam XVII–XVIII a. Lietuvoje ir Lenkijoje sukurta bene daugiausia proginių veikalų. Vienas išradingesnių tokios kūrybos būdų, reikalavusių ypatingų kūrėjo įgūdžių ir išmonės, buvo figūrinė poezija. Straipsnyje aptariami ir analizuojami du pijoro Ignaco Krzyżkiewicziaus literatūros teorijos vadovėlyje Attica Musa (1674) išspausdinti figūriniai tekstai, skirti Jonui Sobieskiui. Šie tekstai tarp karaliui skirtų kūrinių ir kitų figūrinės poezijos pavyzdžių išsiskyrė reta forma (vėliava ir kalavijas), turėjo įtakos tolesnei šio žanro raidai. John III Sobieski, King of Poland and Grand Duke of Lithuania, was the addressee of probably the largest number of dedications of occasional works in seventeenth-eighteenth-century Lithuania and Poland. Such an outburst was triggered by important victories achieved by this ruler: the Battle of Khotyn in 1673 and especially the victory against the Turks in the Battle of Vienna in 1683. The latter prevented the march of the Turks to Europe and therefore John III Sobieski was called not just a courageous military leader, but also a defender of Christianity and faith. One of the more inventive ways of panegyric writing that demanded special skills and ingenuity of authors was figurative poetry. Born in Antiquity and not forgotten in the Middle Ages, figurative poetry (carmen figuratum) was as though reborn and flourished in the Baroque epoch. Thanks to that the qualities of figurative poetry were discussed and studied in theoretical works of that time. One of the most important among such works was the textbook Poesis artificiosa by the Carmelite monk Paschasius (1637–1692) published in Wȕrzburg in 1668. The paper discusses and analyzes figurative acrostic works dedicated to John Sobieski, which were published not as individual panegyric texts but were integrated into works of diverse nature. The paper focuses on two texts, one in the shape of a sword and one shaped like a flag, by the Piarist monk Ignacy Krzyżkiewicz (1640–1695) published in the textbook of literary theory Attica Musa (Krakow, 1674). They are an excellent reflection of the synthesis of image and word that was so common in the Baroque epoch. Krzyżkiewicz’s text in the shape of a sword is an acrotelestic: the opening and closing letters of its lines form the words ‘Ioannes Sobiescius rex strenuus’ (Jan Sobieski, a courageous ruler). The poem itself is based on a very short story about how the Poles, led by their ruler, defeat the Turks whose fleeing commander is symbolised by the Persian ruler Xerxes. The readers are free to interpret and understand the figurative content of the poem in a personal way. The sword may be seen as a symbol of defence of the homeland, or of an attack on and annihilation of the enemy, or maybe the literary text can serve as the image of the sword of justice and faith in Sobieski’s hand. Finally, the sword is a metaphor of the king himself, of the defender of faith and homeland. In the flag-shaped acrostic the first letters form the words ‘Ioannes Sobiescius, rex Poloniae 3’ (John Sobieski, King of Poland III). It reiterates the idea of the king’s courage on the battlefield. One might assume that the text written in the shape of a flag is the symbol of Sobieski’s victory with which he, like Constantine the Great, not only defeated the enemy of Christianity on the battlefield, but also consolidated the positions of the true faith. As soon as it appeared, Krzyżkiewicz’s work Attica Musa became popular and was read and studied not only by the Piarist monks but also in the schools of other religious orders. In a number of seventeenth-eighteenth-century manuscripts of lectures in rhetoric the examples of Krzyżkiewicz’s figurative poetry were pointed out as models of a certain type of a figurative text and an example to follow. There can be no doubt that this work influenced further development of seventeenth-eighteenth-century artificial poetry.

Thirty chronograms and chronostichs were found in the 1695 Kražiai manuscript. In the paper, the original variants with the indication of their nature (chronostich or chronogram) and metre, with the calculation of their dates, and with their translations into Lithuanian are presented in sequential order. The method of chronogram composition and counting applied by the authors of the 1695 Kražiai manuscript has not been seen or used anywhere else. Therefore it is not clear whether it was a ‘one-off’ licentia poetica approved by the teacher in order to facilitate composition of chronograms for the students, or a search for new creative paths. Composition of six ‘regular’ chronograms, one of which is the so-called Cabbalah chronostich, raises no doubt as to the students’ talent and knowledge of mandatory rules. Hardly had such an ‘innovation’ a chance of spreading wider, for it would have been misunderstood and even treated as erroneous. We, too, were unable to explain, for quite a long time, why the counting resulted in the incomprehensible sum of ‘1715’. In this case we were much assisted by our awareness that the authors could only have the number ‘1695’ in their minds and not any other. Without such a key, a riddle like this might remain unsolved next time.

Straipsnis – bandymas apžvelgti turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos tradiciją: nusakyti jos vietą europiniame kontekste, išryškinti tradicijos ir naujovių santykį, parodyti, kaip retorikos mokslas veikė individualią kūrybą, atskleisti, kokie netikėtumai laukia sklaidant rankraščius. Tyrimui pasitelkta rankraštinė medžiaga, kurios likę daug ir kuri bibliotekų ir archyvų tamsoje vis dar laukia savo tyrėjų, kad būtų prakalbinta ir perduota šių dienų žmogui. LDK retorikai didžiausią įtaką darė XV–XVI a. atsiradę retorikos mokslo veikalai, kuriuose dažniausiai referuotos Antikos žinios, tačiau pateiktos ir gyvenamojo laiko įžvalgos. Labiausiai nusipelnę XVII a. LDK poetikos ir retorikos mokslui yra jėzuitai. Lietuvos jėzuitų kolegijose teorinį retorikos pagrindą sudarė renesansiška dėstymo tradicija. XVII a. pastebima tendencija įtraukti į paskaitas literatūros kūriniuose atsiradusias naujoves, aptarti specifines retorikos mokslo problemas. Norą išsamiai aptarti Baroko epochoje atsiradusias temas liudija Vilniaus universiteto profesorių – Žygimanto Liauksmino (1597–1670) ir Kazimiero Kojalavičiaus (1617–1674) – retorikos teorijai skirti darbai, sulaukę populiarumo Europoje. Rankraštinį LDK poetikos ir retorikos palikimą išskiria dvi pagrindinės tendencijos. Viena jų susijusi su teoriniu šių disciplinų aiškinimu – tai noras dėstomas taisykles pagrįsti vietinių, t. y. LDK autorių veikaluose išsakytomis mintimis. Kita tendencija susijusi su retorikos praktika. Paskaitose buvo įprasta visus teorinius teiginius iliustruoti atitinkamu poezijos ar prozos pavyzdžiu.

1621 m. įvykęs Chotyno mūšis, kuriame Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sumušė gerokai gausesnes turkų pajėgas, buvo ne tik svarbus politinis įvykis, bet inspiravo ir poetinius kūrinius. Su Chotyno pergale ir tame mūšyje dalyvavusiais didikais susiję nemažai Sarbievijaus kūrinių. Juose Chotynas tapo pasipriešinimo prieš turkų grėsmę, krikščionybės priešus, o ir apskritai prieš blogį simboliu. šiuose kūriniuose galima išskirti kelis su Chotyno mūšiu susijusius momentus: mūšio preliudiją (Sacra lithotesis, kuriame apdainuojamas Kražių bažnyčios kertinio akmens dėjimas prieš Chodkevičiui išvykstant į mūšį), mūšio vyksmą ir eigą („Galezo daina“, Lyric. IV, 4; odė Jonui Rudaminai, Lyric., III, 24 ir kt.), pasekmes ir padėką pasiekus pergalę (odės Jonušui Skuminui Tiškevičiui, Epod., 9-12). Kone visose Lyricorum libri poetas laikosi nuostatos, kad iš rytų kylantį pavojų galima nugalėti tik lenkams ir lietuviams susitelkus į vieną kumštį, nesipykstant dėl menkniekių. Sarbievijaus eilės, skirtos chotyno mūšiui, buvo cituojamos XVII–XVIII a. LDK jėzuitų kolegijų dėstytojų per poetikos ir retorikos paskaitas. Jas kaip sektinus pavyzdžius profesoriai pasitelkdavo aiškindami šlovinamųjų odžių rūšis, struktūrą ir galimus kompozicijos būdus. Sarbievijaus strofos cituotos ne vien kaip to meto poetikos kanonus atitinkantys kūriniai, bet ir kaip ugdantys mokinių pasaulėžiūrą, plečiantys jų akiratį, žadinantys patriotizmą, puoselėjantys meilę bei ištikimybę tėvynei ir krikščioniškoms vertybėms The 1621 Battle of Khotyn, during which the Polish and Lithuanian troops led by the Grand Hetman of the GDL, Jan Karol Chodkiewicz (1560-1621) defeated a much larger Turk army, was not only an important political event, but also became a source of poetic inspiration. A significant part of Sarbievius' work concerns the victory at Khotyn and the magnates who fought in the battle. In his poetry Khotyn became a symbol of resistant against the Turkish threat and against evil in general. Sarbievius's body of work reflects several aspects of Khotyn: the prelude of the battle (Sacra lithotesis, which tells about the cornerstone of the Kražiai church laid prior to Chodkiewicz' departure for the battle); the progress of the battle (The Song of Galez, Lyric. IV, 4; the ode to Rudamina, Lyric, IE, 24); the consequences of it, and the thanksgiving upon the victory (the odes to Skumin Tyszkiewicz, Epod., 9-12). Throughout almost the whole of Lyricorum libri the poet adheres to the view that the danger from the East can be overcome only if the Poles and the Lithuanians unite into one fist and do not quarrel needlessly. Sarbievius' poems related to the victory at Khotyn were quoted by the instructors in Jesuit Colleges of the GDL in their lectures on poetics and rhetoric. The poems were proffered as examples to follow in the analysis of the type, structure and possible variants of composition of the salutatory ode. Sarbievius' lines about the Battle of Khotyn were praised not only for conforming to the poetic canon of those times, but also for expanding the students' worldview, forming their values and awakening patriotic spirit

Imitacija straipsnyje analizuojama kaip vienas svarbiausių Baroko epochos reiškinių, neatsiejama šio laikotarpio literatūrinės kūrybos dalis ir fundamentinė poetikos bei retorikos mokslų kategorija. Taip imitaciją traktavo garsiausi XVI-XVII a. literatūros teoretikai, dažniausiai priklausę Jėzaus draugijai, taip ją suprato ir LDK jėzuitų kolegijų dėstytojai. Remiantis gausiais rankraštiniais paskaitų konspektais iš LDK jėzuitų kolegijų (Vilniaus, Kauno, Kražių, Gardino, Naugarduko, Nesvyžiaus, Pinsko, Slucko ir kt.) straipsnyje parodoma, kad mokyklose imitacija buvo aiškinama mokymo proceso pradžioje, t. y. per retorikos ir poetikos paskaitas, ir suprantama kaip viena iš kelių pakopų mokiniams ieškant individualaus kūrybos kelio. Imitacijos terminas poetikos ir retorikos kursuose buvo apibrėžiamas gana skirtingai, tačiau pažymėtina, kad mokiniai buvo ugdomi ne pažodžiui imituoti garsiausius Antikos ar savo laikų autorius, bet perprasti jų kūriniuose glūdinčią dvasią ir pritaikyti ją norimai pavaizduoti problemai ar temai. Imitation is analysed in the article as one of basic phenomena of the Baroque epoch, a concurrent of baroque literary creation and as fundamental category of poetics and rhetoric sciences. Imitation was treated in such way by the most famous literary theorists of XVIth-XVIIth centuries, who mostly were members of the Society of Jesus. Professors of GDL Jesuit colleges perceived the concept in the same way. Numerous compendiums of lectures from GDL Jesuit colleges (Vilnius, Kaunas, Kražiai, Hrodna, Navahrudak, Nyasvizh, Pinsk, Slutsk and others) allow to state, that imitation was explained in the beginning of teaching process (i.e. during the lectures of rhetoric and poetics) and was understood as one of several stages in the search of individual creation manner by a pupil. The term of imitation in poetics and rhetoric courses was defined quite differently. Nevertheless it should be noted that pupils were trained not to literally imitate the most famous ancient or contemporaneous authors, but to penetrate the spirit lying in their oeuvre and to adapt it to the problem or theme they were describing.

Barokiniai XVII-XVIII a. Kražiai nebuvo provincija kultūros prasme. Tai rodo bajorų seimeliai, čia vykstantys nuo XVI a. vidurio, turtinga dvarų kultūra, jėzuitų kolegija, glaudus ryšys su Vilniaus universitetu, aktyvi bažnyčios ir vienuolyno, Kražių brolijos, rengusios kolektyvines pamaldas, susirinkimus, veikla. Tą kultūrą, kuri čia skleidėsi baroko laikotarpiu, galime vadinti retorine kultūra. Retorika buvo jungtis, kuri šiam Lietuvos kampui teikė europinės kultūros pradmenis. „Retorinė kultūra“ – tai pavyzdžio, imitacijos, jau esančių formų taikymo kultūra, besiorientuojanti į išvystytą topiką – temas, šaltinius, savas sunormintas raiškos formas. Aptariamu laikotarpiu retorika itin veikė įvairias bendruomenės viešojo gyvenimo sferas. Tokios kultūros skaidą regime ir Kražių kolegijos teatro veikloje – jis aprėpė Kražių kultūrinio židinio gyvenimą, įtraukė įvairių sluoksnių žmonės. Todėl taikantis prie publikos, čia buvo vaidinama ir lenkiškai, ne tik lotyniškai. Retorikos siekis įtikinti, paveikti žodžiu sieja ją su plačiu socialiniu kontekstu. Drama jėzuitų kolegijose buvo svarbi daugeliu prasmių: vaidinimai teikė galimybę neturtingiems studentams gauti lėšų iš dosnių rėmėjų, kėlė mokytojų ir mokinių prestižą, mokė lotynų kalbos, išreiškė teigtinas dorybes. Kražių kolegijos teatrinis gyvenimas atspindi bendrąsias baroko epochos, kuriai būdinga tradicinė retoriškumo samprata, tendencijas. Taisyklių kultūra pagrįsta šio teatro drama teigė tiek religines, tiek pasaulietines vertybes. Įvairūs teatralizacijos žanrai rėmėsi retorine žinojimo, žodžio, moralės sistema. In the 17th-18th centuries, Kražiai was not a province in terms of culture. This is indicated by the local assemblies that were taking place in Kražiai since the middle of the 16th century, the rich culture of estates, the Jesuit college, the close relation with Vilnius University, as well as the active work of the church, the monastery and Kražiai confraternity that organised collective prayers and meetings. The culture that spread here during the baroque period may be called the rhetoric culture. Rhetoric was the link that laid the foundations of European culture in this corner of Lithuania. The “rhetoric culture” is the culture of illustration, imitation and the application of already existing forms, oriented towards advanced topics, themes, sources and standardised means of expression. During the period under discussion, rhetoric had a particularly significant influence on various areas of the community’s public life. The spread of this type of culture is also visible in the activities of Kražiai college theatre, which was one of the sources of cultural life in Kražiai and included people from various social strata. Therefore, in adjustment to the audience, plays were acted in Polish as well, not just in Latin. The aspiration of the rhetoric to persuade and influence by words connects it to the wider social context. Drama was significant in Jesuit colleges in many ways: the plays gave an opportunity to poor students to receive support from generous benefactors, increased the prestige of teachers and students, taught Latin language, and expressed affirmative virtues.