Search

Pastangos suteikti vaizduotei kūną, pabėgti į kitą, kitokią, geresnę, kontroliuojamą realybę per amžius skatino technologijų raidą bei nuolatinę pažangą. Šiandien virtualios realybės įranga jau sudaro sąlygas juslinę patirtį įtraukti į vis virtualesnes tikrovės formas. Supažindindami su šia dar gana nauja sritimi, siūlome virtualios realybės kilmės ir svarbiausių bruožų aptarimą bei svarstymus, kas kūniškumo prasme yra virtuali realybė ir kokios dar tikrovės formos egzistuoja šiandien. For long centuries the efforts to embody the imagination and to escape to a different and controllable reality have promoted technological development and progress. Today the virtual reality equipment grants the possibilities to include corporeal experiences into increasingly virtual forms of reality. The paper employs the semiotic approach in order to reflect on the descent of virtual reality, its links to imagination, mimetic art and its techniques. The semiotic concept of the effect of reality is used in an attempt to understand how a disembodied reality might be treated as a real one. These reflections upon the efforts to grant corporeality to imagination, construct a controllable reality and find the ways of operating within it, as well as the relations of different forms of reality to corporeality are summarised in the semiotic square of the forms of reality. Since submersion and interaction are intrinsic to all forms of reality, each type is described in terms of substance, corporeal perception and the kind of space in which the body acts. The corporeal reality is the reality of presence, the experience taking place here and now and related with the dimension of the world perceived by the senses. Both the subject and the space are physical, and any activity is possible to the extent the limits and potential of a body permit. This kind of reality is self-contained, unmodelled and uncontrollable; imagination is the incorporeal dimension of this reality that can be exteriorised by material artistic means. This corporeal reality is the source, foundation and starting point for all the other forms of reality. [...]

Straipsnyje keliama hipotezė, kad žodiniam tekstui būdingas vaizdinei raiškai analogiškas plastiškumas, kai tikslingai pasirinktos semantinės ar gramatinės žodžių formos atlieka „potėpio“ vaidmenį, suteikdamos kuriamam vaizdui unikalių bruožų, lemiančių kalbėsenos savitumą (kaip potėpiai lemia tapysenos savitumą). Atidesnis įsižiūrėjimas į kelis Vytauto Mačernio „Vizijose“ kuriamus išoriškai statiškus, tačiau tarsi vibruojančius vaizdus leidžia išryškinti keletą iš daugybės žodinio teksto plastinio matmens aspektų, parodyti žodžių darybos teikiamas išraiškos galimybes sukurti vidinės dinamikos įspūdį, būdingą ir kai kuriems XX a. 3–4-ojo dešimtmečio lietuvių dailininkų darbams. Bendrą – ne tik su vizualumu susijusį – plastinės semiotikos pobūdį ir jusliškumo analizės galimybes atskleidė Greimo veikalas „Apie netobulumą“ (1989). Straipsnyje regimas bandymas patyrinėti žodiniu tekstu kuriamo vaizdo plastinius aspektus padeda išryškinti žodžių darybos implikuojamą plastiškumą, analogišką vaizdinių tekstų plastiškumui (spalvos sodrumui ar linijos intensyvumui): atskleidžiama, kad gana statiškų „Vizijų“ vaizdų vidinis dinamizmas sukuriamas savitai išnaudojant veiksmažodžių teikiamas galimybes. Akivaizdžiai figūratyvus vibracijos įspūdis kyla dėl vis pasikartojančių virpėjimo formantą turinčių figūrų (mirgėjimo, plevenimo, plazdėjimo, virpėjimo, dūzgimo ir kt.). Turinio lygmenyje su vibracija koreliuoja vitališkumas, žemės ir kraujo ryšio garbinimas. Virpėjimo, vibracijos įspūdį palaiko ir sustiprina procesualumą, tapsmą išryškinantys veiksmažodžiai ir jų dalyvinės formos. The paper raises a hypothesis that plasticity analogical to visual expression is characteristic of verbal text, when purposefully selected semantic or grammatical word forms perform the role of a “stroke” providing the image with unique features that determine the distinction of speech (like the strokes determine the distinction of painting). A closer look at several externally static yet as if vibrating images, created in Vytautas Mačernis’ “Vizijos” [Visions], allows pointing out several out of many aspects of the plastic dimension of verbal text, showing the opportunities of expression provided by word formation to create the impression of internal dynamics, which is also characteristic of some works of Lithuanian painters of the 1920s–1930s. The treatise “Apie netobulumą” [About Imperfection] by Greimas (1989) revealed the general nature of plastic semiotics, rather than related to visuality, and the possibilities of sensitiveness analysis. The attempt to examine the plastic aspects created by verbal text helps to point out the plasticity implied by word formation, which is analogical to the plasticity (colour depth or line intensity) of visual texts: the paper reveals that the internal dynamism of rather static images of “Vizijos” is created by peculiarly using the possibilities provided by verbs. The evidently figurative impression of vibration is caused by repeating figures that contain the vibration formant (glimmering, wavering, fluttering, vibrating, humming, etc.). On the content level, vitality and the worship of earth and blood relation correlate with vibration. The impression of vibration is sustained and enhanced by verbs and their participle forms that emphasise process and transformation.