Search

Straipsnyje per metafizikos ir klasikinio teizmo mokslinę metodologinę prieigą nurodomos ateities urbanistikos formavimo gairės, aprašomos kitokios, kitaip tariant, nepatirtos realybės mokslinio suvo-kimo galimybės, jos gretinamos su Šventojo Rašto ištaromis. Remiantis tuo, siūloma sukonstruoti 5D miesto modelį ir pagal jį aprašyti galimas Šiluvos šventovės, apimančios visą miestelio urbanistinį audinį, ateities pro-jekcijas. Nustatoma, jog mažas miestas yra tvariausia ateities trajektorija vystant urbanizaciją. Tyrime naudo-jamas hermeneutinis metodas., The paper is intended to perform brief analysis of possible impacts of metaphysics and classical theism to future urban planning and urban problems solving. There is a description of perception of alternative reality and how it could operate in our lived world. Relying on sayings of the Holy Scripture the 5D modeling is introduced. Future-in-the-making of Šiluva Shrine is emphasized as role model for future of overall urbanism. It is detected that the township or a small town is the basis for the whole future of global urbanism. The research is conducted by using the methodology of hermeneutics.

The discourse of the science and humanism is often dominated by such global issues as social and economic wellbeing, technical progress, human rights, and climate change. Underlining their importance, the paper focuses on different issues including meta-level methods and its various approaches, which aim at solving highly complex problems that humanity is facing now and will be facing in the future. In this paper, the language is considered as one of the tools that can potentially be exploited for the integral evolution of humanity. Three levels of human language are distinguished: onomatopoeic interjections, the natural language, and the meta-language of the future, based on myth and written in an urban "script". The paper describes the latter using a six-dimensional perception of urban space (3+1+1+1D), which would allow humanity to reinterpret space and time and the laws of nature., Mokslo ir humanistikos diskurse dažnai dominuoja techninės pažangos, žmogaus teisių, klimato kaitos tematikos. Pabrėžiant jų svarbą straipsnyje kalbama apie skirtingas problemas – visų pirmą apie meta-metadologiją ir įvairias jos prieigas, kurios yra skirtos itin sudėtingų ateities problemų sprendimui. Straipsnyje kalba yra laikoma viena galimų priemonių, kurią potencialiai galima išnaudoti integraliai žmonijos evoliucijai įvykti. Išskiriami trys žmogui būdingos kalbos lygmenys: onomatopėjiniai pamėgdžiojimai, kalba, ir mitu grindžiama bei urbanistiniu „raidynu“ užrašoma ateities meta-kalba. Straipsnyje apibūdinama pastaroji naudojant šešiamatės urbanistinės erdvės suvokimą (3+1+1+1D), kurio dėka žmonija galėtų naujai interpretuoti erdvę ir laiką bei gamtos dėsnius.

Daktaro disertacija skirta beišsenkančiam kultūros paveldo moksliniam diskursui papildyti, orientuojantis į urbansitikos ir architektūros paveldo problematiką. taikaint ir adaptuojant naratyvo teoriją yra svarstoma mitinė ir diskursyvioji kultūros paveldo kaip fenomeno prigimtis. Todėl paveldas kaip fenomenas yra suvokiamas kaip naratyvinis procesas savyje talpinantis ir protui nepagavią mitinę dimensiją, tuo tarpu paveldosauga, siekianti institucializuoti paveldą yra grynai diskursyvios prgimties. Naratyviniu požiūriu, paveldo objekto vertė atsiskleidžia gebėjimwe lemti bendrųjų disciplinų procesus, dalyvauti šiuose procesuose priimant sprendimus, tuo tarp diskursyvioji paveldosauga imperuoja vien tik vizualinio-materialinio autentiškumo sampratą., The need for this dissertation stems from some hidden peculiarities of the discourse we do have as heritage. On the one hand, the field of cultural heritage as well as other disciplines related with heritage is really plentiful. Nowadays, cultural heritage is being operated as simple authorized practice; Bandarin and van Oers state (2012:188) that the policy makers and city authorities still perceive historic urban landscape as a separate district that looks extracted from the holistic city life and development.Thus the final thesis of this PhD paper is intended to suggest an alternative framework for heritage perception and reception. The framework is based on a narrative theory whose application to heritage studies is fragmented in both contexts – that of the Western World and the context of Lithuania as well. The use of the theoretical framework of the narrative will allow us to look at the urban architectural heritage phenomenon outside of the inner discourse, to evaluate the idea of heritage and its directions in a different light.

The need for this dissertation stems from some hidden peculiarities of the discourse we do have as heritage. On the one hand, the field of cultural heritage as well as other disciplines related with heritage is really plentiful. Nowadays, cultural heritage is being operated as simple authorized practice; Bandarin and van Oers state (2012:188) that the policy makers and city authorities still perceive historic urban landscape as a separate district that looks extracted from the holistic city life and development.Thus the final thesis of this PhD paper is intended to suggest an alternative framework for heritage perception and reception. The framework is based on a narrative theory whose application to heritage studies is fragmented in both contexts – that of the Western World and the context of Lithuania as well. The use of the theoretical framework of the narrative will allow us to look at the urban architectural heritage phenomenon outside of the inner discourse, to evaluate the idea of heritage and its directions in a different light., Daktaro disertacija skirta beišsenkančiam kultūros paveldo moksliniam diskursui papildyti, orientuojantis į urbansitikos ir architektūros paveldo problematiką. taikaint ir adaptuojant naratyvo teoriją yra svarstoma mitinė ir diskursyvioji kultūros paveldo kaip fenomeno prigimtis. Todėl paveldas kaip fenomenas yra suvokiamas kaip naratyvinis procesas savyje talpinantis ir protui nepagavią mitinę dimensiją, tuo tarpu paveldosauga, siekianti institucializuoti paveldą yra grynai diskursyvios prgimties. Naratyviniu požiūriu, paveldo objekto vertė atsiskleidžia gebėjimwe lemti bendrųjų disciplinų procesus, dalyvauti šiuose procesuose priimant sprendimus, tuo tarp diskursyvioji paveldosauga imperuoja vien tik vizualinio-materialinio autentiškumo sampratą.