Search

Šią paprastą frazę „Mes turėjome padaryti geriau negu užsienyje“ 2020 m. filmuojant „Dizaino fondo interviu“ ištarė Ramutė Navasaitienė, VNIITE Vilniaus filiale dirbusi lietuvių dizainerė. Tai nebuvo pagražinimas: prieš kelis dešimtmečius jos ir kolegų darbus žinojo ir vertino tiek šalyje, tiek užsienyje. Įgyvendintų projektų skalė buvo plati: nuo Vilniaus autobusų stoties grafinio dizaino iki kasetinių grotuvų. Nors pristatant šiuos objektus, buvo pažymima, kad jie sukurti Sovietų Sąjungoje, o ne Lietuvoje, instituto veikla užima svarbią vietą lietuvių dizaino istorijoje. Sąjunginis techninės estetikos mokslinių tyrimų institutas [straipsnyje vartojamas rusų kalbos trumpinys VNIITE, lietuviškai žinomi du pavadinimai ir jų trumpiniai: Sąjunginis, arba Visasąjunginis, techninės estetikos mokslinio tyrimo institutas (STEMTI, arba VTEMTI)] buvo įsteigtas 1962 m., o jo veikla apėmė produktų dizainą, dizaino mokslinius tyrimus, informacijos sklaidą ir kitas susijusias sritis. Pagrindinis VNIITE įkūrimo tikslas buvo Sovietų Sąjungos modernizavimas. Dėl šios priežasties institutas veikė ne tik Maskvoje, svarbų vaidmenį vaidino regioniniai filialai. 1966 m. buvo įkurta dešimt regioninių filialų: Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Vakarų Rusija), Kijeve ir Charkove (Ukraina), Minske (Baltarusija), Sverdlovske (dab. Jekaterinburgas, Sibiras), Chabarovske (Rusijos Tolimieji Rytai), Tbilisyje (Gruzija), Jerevane (Armėnija), Baku (Azerbaidžanas) ir Vilniuje (Lietuva). Kiekvieno iš jų veikla buvo orientuota į skirtingas sritis, priklausomai nuo vietinės pramonės, kultūros ir poreikių. 1973 m. instituto Vilniaus filiale iš viso dirbo 114 žmonių. Jo veikla aprėpė keturias skirtingas sritis, plačiai apibrėžtas kaip „kompleksiniai tyrimai“, „meninės konstrukcijos pramonėje“, „pramoniniai interjerai“ ir „mokslinė-techninė informacija ir propaganda“. Dvejais metais anksčiau, 1971 m., institute darbavosi 27 tyrėjai: keturiolika iš jų dirbo technikos ir įrengimų srityje, o trylika specializavosi sprendžiant kulturno-bytovovo (kultūrinio ir buitinio) sektoriaus klausimus. VNIITE veikla neretai būdavo tarpdisciplininė, o darbuotojų išsilavinimas ir atliekamos funkcijos taip pat skyrėsi – dirbo įvairūs specialistai, pradedant pramoniniais dizaineriais ir baigiant dizaino tyrinėtojais bei mokslininkais. Vilniaus filiale ypatingas dėmesys buvo skiriamas tiksliajai inžinerijai, elektronikai ir urbanistinei aplinkai. Nors instituto pagrindinė būstinė buvo įsikūrusi Vilniuje, veikė ir mažesni padaliniai už Vilniaus ribų. Kaip matome iš turimos informacijos, VNIITE Vilniaus filialas užėmė privilegijuotą padėtį, palyginti su kitais instituto filialais. Pavyzdžiui, 1968 m. Vilniaus filialo dizaineriai galėjo skaityti 13 pavadinimų užsienietiškų dizaino žurnalų, tuo tarpu gerokai didesnio Kijevo miesto filialas prenumeravo tik 6 pavadinimų žurnalus. Vienintelis labiau privilegijuotas filialas, prenumeravęs 16 pavadinimų užsienietiškų žurnalų, buvo Leningrade. Byrant Sovietų Sąjungai, VNIITE buvo tapęs didžiausiu pasaulyje dizaino mokslinių tyrimų institutu. Kaip ir visos didžiulės komunistinės imperijos, VNIITE instituto griūtis buvo staigi – šiame tyrime nepavyko nustatyti tikslaus laiko, kada jis liovėsi egzistavęs. Šiaip ar taip, dizaino informacijos sklaidos, edukacijos ir vietinės materialiosios kultūros formavimo srityje VNIITE padarė didžiulį poveikį tuometinei ir ateinančioms lietuvių dizainerių kartoms. Todėl VNIITE Vilniaus filialo, kaip ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos miestų filialų, įtaka šiuolaikiniam dizainui tęsiasi per instituto veiklos materialius pėdsakus, idėjų istoriją ir buvusių darbuotojų tolesnę veiklą. Nepaisant ekonominių, kultūrinių ir ideologinių sunkumų sovietų okupacijos metais, šio instituto dizaineriams pavyko sukurti funkcinių objektų, kurie prisidėjo prie gyvenamosios aplinkos gerinimo. Vilniaus VNIITE, kaip sąjunginės institucijos vietinio filialo, veikla gali kelti klausimų: ar jį derėtų laikyti „mažąja Maskva“ Lietuvos teritorijoje, ar drąsaus pasipriešinimo kultūrinei hegemonijai per vietines tradicijas išraiška? Šis straipsnis parodo, kad Sovietų Sąjungos periferijų dizainas nepaklūsta binariniam vertinimui. Vietiniame filiale dirbę dizaineriai turėjo paklusti VNIITE, kaip centrinės dizaino institucijos, taisyklėms ir prioritetams, tačiau tuo pat metu jie rėmėsi savo lietuviškomis tradicijomis bei išsilavinimu. Pagrindiniai archyviniai šaltiniai, panaudoti rašant šį straipsnį, – tai VNIITE Vilniaus filialo metinės ataskaitos, kurios būdavo siunčiamos į centrinę būstinę Maskvoje. Jos yra saugomos Maskvoje, Rusijos valstybinio ekonomikos archyvo (RGAE) 281/P-688.3 fonde. Šiose metinėse ataskaitose galima rasti informacijos apie svarbiausius vykdytus tyrimų projektus, svarbiausius atliktus dizaino darbus, bendradarbiavimą su vietinėmis institucijomis ir VNIITE Vilniaus filialo darbuotojų užsienio publikacijų, straipsnių ir viešų paskaitų sąrašą nuo 1969 iki 1974 metų. [...] This article focuses on the functioning of the Vilnius branch of VNIITE, the All-Union Scientific Research Institute for Technical Aesthetics. This large Soviet establishment was founded in 1962 and was active in product design, design research, dissemination of information and other related fields. The Vilnius office was one of the most privileged amongst the ten regional institutes, as suggested by the number of renowned international design journals the local staff was able to access. The practices of the VNIITE branch in Vilnius were diverse. The products designed by local designers included technical machinery, consumer products and public interiors. The branch was active in research, which included different scientific fields. The staff of VNIITE gave lectures and translated foreign articles to disseminate design knowledge and to inform local audiences of the “Western world”. Therefore, the Vilnius VNIITE office played an important role in modernising local design culture. This explains why a study of the practices of this institute is vital for broadening the knowledge of Lithuanian design during the Soviet occupation.

Straipsnyje nagrinėjama vienos žymiausių šiuolaikinių Lietuvos dizainerių Rasos Baradinskienės kūryba, j os pristatymas. Reprezentacinis šios menininkės kūrybos tapatumas tiriamas atliekant kompleksinę, konteksto, lyginamąją, formos, meninės raiškos analizę. Siekiama išsiaiškinti dizainerės darbų savitumo, kūrybinio vardo, kūrybos pristatymo sąsajas ir reprezentacijos ypatumus. Text explores the creative work of one of the most famous Lithuanian designers, Rasa Baradinskienė, and its presentation. The representative identity of Baradinskienės creative work is researched using complex, contextual, comparative and artistic analysis. The aim of the study is to pinpoint the connections of uniqueness of her work, creative name and the attributes of presenting her work. Baradinskienės creative work came to prominence during a complicated time for Lithuanian design. The search for a unique creative identity, the publicity of design in Lithuania and aspects of presenting a newly restored independent Lithuanian state abroad became especially important. Rasa Baradinskienė, a freelance designer, graduated from Kaunas Applied Arts School with speciality in textile and embroidery (1985-1987). From 1988-1993 she studied at the Design department of Vilnius Academy of Arts. She created the "RASA deSIGN" brand in 2002. This creative brand was contrived when Rasa started participating in international exhibitions and the need for distinctive and concise presentation arose. Four areas of work are noted in the designers biography: projects of furniture and lights fixtures, accessories projects, and graphics in the interior and design concepts. The outstanding features of Baradinskienės design are: transformation (construction of objects), harmonious contrast (creative expression), feelings (emotional influence) and signs (visual perception). The design motive allows the artist to connect emotionally to the viewer of the object. It acquires a symbolic quality in Barandinskienės work and becomes the sign spanning all areas of her work. The "Sign" is confirmed by the main anthropomorphic motives of her works - smiley face, hand and doll. Their function is utilitarian and the aesthetics are based on a positive emotional response. In this way the designer creates and develops the idea of emotive design. One of the segments of presentation of creative work and brand identity is Rasa Baradinskienės creative output the exhibitions which have been especially numerous. She has participated in more than 50 exhibitions in Lithuania and abroad and has organised various exhibitions herself. The design objects presented at the shows are often created for exhibitions and design events and not commissioned by manufacturers. This way the possibilities for individual artistic expression were opened and the creative brand strengthened.