Search

Iki šiol lietuvių kalbos žodynuose buvo fiksuojama viena daiktavardžio kaimietis, -ė reikšmė: „kaimo gyventojas“. Dabar Bendrinės lietuvių kalbos žodyne nurodoma ir kita šio žodžio reikšmė: „menk. sakoma apie neišsilavinusį, prasto skonio ir pan. žmogų, kuris nebūtinai kilęs iš kaimo.“ Pripažįstant pastarąją reikšmę tenka konstatuoti, kad kaimietis (kaip dominantė) patenka ne tik į sąvoką „kaimo žmogus“ reiškiančių sinonimų eilę, bet ir į menkinamąją reikšmę reiškiančių artimos reikšmės (sinonimiškų) žodžių eilę. Todėl tikslinga apžvelgti išsiplėtusią kaimiečio sinonimiką. Sinonimų žodynuose 1-osios reikšmės būdingiausi sinonimai yra sodietis ir valstietis. Valstietis įtrauktas į sąvoką „kaimo žmogus“ nusakančių sinonimų eilę su nuoroda „nutolusios reikšmės žodis“; jo žodyninis apibrėžimas yra „kas verčiasi žemės darbu, žemdirbyste“. Toks apibrėžimas leidžia prie kaimiečio „kaimo gyventojo“ sinonimų eilės prišlieti žemdirbio (dominantė) sinonimų eilę: laukininkas, ūkininkas ir kt.; valstietis susieja tas dvi sinonimų eiles. Antrajai kaimiečio reikšmei artimą sinonimų eilę sudarytų prastuolis, prasčiokas, taip pat, išeinant už bendrinės kalbos ribų, svetimybė mužikas, žargonybė runkelis. Straipsnyje su daiktavardžiu kaimietis, -ė, laikantis plačios sinonimų sampratos, reikšmė̃s, konotacijos ir vartojimo atžvilgiu gretinami šie žodžiai: sodietis, valstietis, žemdirbys, laukininkas, ūkininkas, prastuolis, prasčiokas, mužikas, runkelis. Medžiaga rinkta iš visų Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne pateikiamų stilių kontekstų, taip pat iš kitų dabartinės lietuvių kalbos tekstų. Earlier, dictionaries of the Lithuanian language would record only one entry of the meaning of the noun kaimietis, -ė (‘a male / female villager’ in Lithuanian): “a village inhabitant”. Presently, the Dictionary of the Literary Lithuanian Language (Lith. Bendrinės lietuvių kalbos žodynas) indicates another meaning of the word: “pejorative meaning – an uneducated, of bad taste, etc. person who not necessarily comes from a village”. Acknowledging the latter meaning, it remains stating that kaimietis (as a dominant) falls not only to the row of synonyms with the concept “a village man”, but also to the row of similar words (synonymous) bearing a pejorative meaning. Therefore, it is purposeful to review the extended synonymy of the noun kaimietis. The dictionaries of synonyms display the most characteristic synonyms of the first meaning: sodietis (‘a homestead peasant’) and valstietis (‘a peasant’). The word valstietis is included in the row of synonyms characterising the notion “a village man”’, with reference to “a word with a distant meaning”; its definition in the dictionary is “the one who is engaged with the earthwork, agriculture work”. Such definition allows the row of synonyms žemdirbys (‘an agriculturalist’) (as a dominant) joining the row of synonyms of kaimietis meaning “a village inhabitant”: laukininkas (‘a field peasant’), ūkininkas (‘a farmer’), etc.; valstietis is the link between these two rows of synonyms. The second row of synonyms with a similar meaning to that of kaimietis would comprise prastuolis (‘a lowbrow’), prasčiokas (‘a hick’); also, outside the limits of the literary language, it includes a barbarism mužikas (‘a kern’), a jargon word runkelis (‘a person as mindless as a beetroot’). The article maintains a broad notion, meaning, connotation and use of synonyms of the noun kaimietis, -ė; thus, the following words are compared: sodietis; valstietis; žemdirbys, laukininkas, ūkininkas, prastuolis, prasčiokas, mužikas; runkelis. The material was collected from all texts of different styles presented in the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language (Lith. Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas), also from other texts of the contemporary Lithuanian language.

Straipsnyje aptariamos politinio korektiškumo ideologijos apraiškos dabartinėje lietuvių ir latvių kalboje. Išsamiau nagrinėjama žodžių, įvardijančių asmenis pagal sveikatą, rasę ir tautybę (invalidas – neįgalusis, invalīds – nespējnieks; negras – juodaodis, nēģeris – melnais; čigonas – romas, čigāns – roms ir kt.), vartosena. Tos ideologijos propaguotojų ir šalininkų ketinimai pirmu žvilgsniu atrodo kilnūs: jų siūlomus įprastų žodžių pakaitus galima suvokti kaip kalbos eufemizavimą, kurį skatina kitoniškumo tolerancija, empatija, neįžeidaus bendravimo siekimas. Tačiau tą ideologiją įgyvendinant, diegiama naujakalbė ir neretai prieinama iki kraštutinumų, absurdo. Straipsnio autoriai pritaria tiems kalbininkams ir kitiems kultūros žmonėms, kurie mano, kad politinio korektiškumo primetimas kalbai iš esmės yra žalingas. Vienas būdingas to kišimosi į kalbą padarinys yra tas, kad tam tikra, paprastai neigiama, žodžio konotacija, natūraliai atsiradusi arba išgalvota ideologijos entuziastų anglakalbėje visuomenėje, perkeliama į kitas kalbas neatsižvelgiant į jose įsitvirtinusias žodžių reikšmes ir atspalvius, neutraliems žodžiams nepagrįstai priskiriamas neigiamas įvardijamo dalyko vertinimas. Teikiant rekomendacijas vienaip ar kitaip vartoti žodžius reikėtų vadovautis kalbos mokslu ir žiūrėti savosios kultūros tradicijos, o ne besąlygiškai paisyti kurios nors ideologijos. The article discusses the manifestations of the ideology of political correctness in the current Lithuanian and Latvian languages. It features a more detailed analysis of the usage of words referring to persons by health, race and nationality (invalidas – neįgalusis, invalīds – nespējnieks [invalid – disabled]; negras – juodaodis, nēģeris – melnais [negro – black]; čigonas – romas, čigāns – roms [gipsy – Romany], etc.). At first glance, the intentions of the supporters of that ideology seem honorable: their substitution for ordinary words can be seen as a euphemism of a language, which is promoted by tolerance of otherness, empathy, and the pursuit of non-offending communication. However, the implementation of that ideology introduces a new language and is often accessible to extremes, absurdity. The authors of the article agree with linguists and other cultural figures who believe that imposing political correctness for a language is essentially harmful. One characteristic consequence of this interference with language is that a certain, usually negative, connotation of the word, naturally or fancifully conceived by ideology enthusiasts in English-speaking society, is transferred to other languages irrespective of their established meanings and shades. Thus, neutral words unreasonably attribute to a negative evaluation of the subject matter. Recommendations for the usage of words in one way or another should be guided by linguistic science and one’s own cultural tradition, not by an unconditional adherence to any ideology.

The article deals with the manifestations of the ideology of political correctness in contemporary use of Lithuanian and Latvian words naming individuals according to their race, nationality, age (negras - nēģeris (a Negro), čigonas - čigāns (a gypsy), pensininkas - pensionārs (a pensioner), invalidas - invalīds (an invalid), etc.). The intentions of promoters and supporters of such ideology, at first glance, seem generous: the word substitutions suggested by them may be related to euphemisation of the language stimulated by tolerance to differentness, empathy, striving for unoffending communication. However, implementation of such ideology also involves newspeak and usually approaches extremes, even absurdity. The authors of the paper hold the opinion that intrusion of such ideology on the language is harmful per se. One of the characteristic consequences means the negative connotation of a word, which in the English-speaking society emerged naturally or was simply coined by ideology enthusiasts, is transferred to other languages disregarding the colouring of words in these particular languages, groundlessly attributing neutral words with negative evaluation of the named matter. By providing recommendations to use words in a particular way, one should not implicitly base on a certain ideology but, first, regard their own cultural tradition and follow the science of linguistics.

The object of the article is feminist linguistic activism that is a manifestation of political correctness in contemporary Lithuanian language. Using the analytical-descriptive method, the authors of the article have set the aim to discuss the specific manifestations of feminist linguistic activism as well as to show how these manifestations are assessed by cultural society. Linguistic activism in the article is treated as a conscious activity, which aims at certain variations of conventional language, the form and semantics of its units. The chosen object has been analyzed in two main aspects: 1) the scope of linguistic feminism: language layers, units; 2) society's approach to the feminist rearrangement of language. The following conclusions have been drawn: the aim of feminist linguistic activism is not to investigate the language, its resources, not to substantiate scientifically their linguistic experiments and arguments, but using the ideology of language corrections, in all possible ways to draw attention and develop the supposed significance of their own activity.

Siekiant apibendrinti dabartinės viešosios lietuvių kalbėsenos stiliaus tendencijas, reikia vertinti abi pagrindines stilistines kalbos ašis: (1) funkcinę stilistinę (knygiškumo ir šnekiškumo) ir (2) ekspresinę stilistinę (emocingumo, vaizdingumo). (1) Palyginti su daugeliu kalbų (pvz., anglų, vokiečių, prancūzų, čekų, rusų), lietuvių kalbos neutralusis stilius yra arčiau šnekamojo poliaus. Dabar kalbininkai, vertėjai, kalbos redaktoriai ypač pabrėžia paspartėjusią lietuvių kalbos kolokvializaciją. Negalima nematyti ir priešingos stilistinės slinkties – kalbos knygėjimo, ypač pasireiškusio sovietmečiu ir lietuvių stilistikos bei kalbos kultūros specialistų vertinto gana neigiamai. Kaip ir seniau, bene ryškiausios yra dvi knygiškumo apraiškos, viena leksikos, kita – gramatikos (sintaksės): tai svetimžodžių (tarptautinių žodžių ir kt.) gausėjimas ir konstrukcijų su veiksmažodiniais daiktavardžiais plitimas. (2) Ekspresyvumo raiškos taip pat matyti dvi priešingos slinktys: viešosios šnekos šiurkštėjimas ir perteklinė eufemizacija. Apskritai šiandienos kalbėsenos vaizdingumas menksta (mažėja gyvosios kalbos metaforų, nedaug šiandien vartojama savų, tradicinių frazeologizmų), tačiau plečiasi šiurkštaus vaizdingumo erdvė. Ypač „kriminalizuojama“ sporto kalba. Priešinga tendencija yra perteklinė eufemizacija, itin būdinga komercinei reklamai: apie populiariosios kultūros renginius, paprasčiausius buities daiktus kalbama kaip apie kažin ką nepaprasta, aukšta, be galo reikšminga. Nekritiškai, vaikantis kalbos madų, pasiduodama politinio korektiškumo idėjoms: tai, kas pirminiu sumanymu buvo taikoma tik anglų kalbai, nepagrįstai perkeliama į lietuvių kalbą. In order to generalize current style preferences in public speaking, two main axes of stylistic language should be considered: (1) functional stylistic (books and speaking) and (2) expressive stylistic (emotions and imagery). (1) When we compare the Lithuanian language with many other languages (e.g. English, German, French, Czech, Russian) we can see that the neutral style of the Lithuanian language is closer to the colloquial style. Nowadays linguists, translators, language editors emphasize that the Lithuanian language has been rapidly becoming closer to the colloquial style. The opposite stylistic preference should also be discussed. The Lithuanian language is also becoming closer to the bookish style; that was very common in the Soviet period and is negatively evaluated by style and culture specialists of the Lithuanian language. Like in the past, two main features indicate closeness to the bookish style, one is related to lexis, the other – to grammar (syntax): increased usage of loanwords (international words, etc.) and structures with verbal nouns. (2) Two opposite preferences are also seen in the expressiveness of the Lithuanian language: public speeches are becoming either more vulgar or euphemization is being used more often. In general, the imagery of today’s speech is becoming poorer (living metaphors and own, traditional idioms are being used less often) but the usage of vulgar imagery has been increasing. Sports language is especially "criminalized". An opposite preference is increasing usage of euphemization, very common in commercial advertising: pop culture events, simple household items are being represented as something extraordinary, valuable and very significant. People affected by the ideas of political correctness are uncritically trying to make their language more "fashionable": what was originally applicable only to the English language has been transferred to the Lithuanian language.

Straipsnio tiriamąją medžiagą sudaro šiuolaikinės lietuvių kalbos vadinamųjų laisvųjų stilių (meninio, ekspresyviojo publicistinio, šnekamojo) tekstai. Juose ieškota keturių etnografinių Lietuvos regionų (Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos) gyventojų tapatybės bei pasaulėvaizdžio savitumo raiškos. Pasirinkti trys su regionine tapatybe susiję dėmenys: erdvė (regiono kraštovaizdis ir kt.), regioninis charakteris (mąstysena, jausena, elgsena) ir kalba, kalbėsena. Regiono erdvė veikia žmogaus charakterį, o kalboje, kalbėsenoje atsispindi pasaulėvaizdis bei pasaulėvoka. Būdingus regioninės tapatybės bruožus daugiausia iškelia iš atitinkamo regiono kilę rašytojai, meno, mokslo žmonės; daugelis jų nors išsikėlę gyventi kitur, bet nėra nutolę nuo savo krašto. Esama tekstų ir apie kito etnografinio regiono pasaulį. Šiuolaikiniuose laisvųjų stilių tekstuose aptinkame visų regionų pasaulėvaizdžio raiškos pavyzdžių; meniniuose tekstuose plačiai išreikštas žemaičių savitumas (Kazio Sajos, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Marcelijaus Martinaičio, Stasio Jonausko, Donato Petrošiaus ir kt. kūryba), esama ryškių Aukštaitijos (Marius Katiliškis, Eugenijus Matuzevičius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jonas Mekas, Pranas Treinys, Henrikas Čigriejus, Mykolas Karčiauskas, Vanda Juknaitė, Vladas Braziūnas ir kt.), Dzūkijos (Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Romas Sadauskas, Stasys Stacevičius ir kt.), Suvalkijos (Petronėlė Orintaitė, Albinas Bernotas, Romas Gudaitis ir kt.) aplinkos ir žmogaus savitumo atspindžių. Kitaip nei nusistovėję regioniniai stereotipai (kasdieninėje šnekamojoje kalboje, žiniasklaidoje, anekdotuose), rašytojų tekstuose regioniniai charakteriai yra sudėtingesni, tapatybės raiška įvairesnė. The research material of the article consists of so-called freestyle (artistic, expressive publicistic and spoken-style) modern Lithuanian texts. The aim was to look for an expression of the singularity of the identity and the worldview of the population of four Lithuanian ethnic regions (Aukštaitija, Dzūkija, Sudovia and Samogitia). The following three components related to regionai identity were selected: space (the landscape of the region, etc.), regionai character (thinking, feeling and behaviour) and language/speech. The space of the region affects human character and the language/speech reflects the worldview and attitude. Typical features of regionai identity are mainly brought about by the writers, artists or scholars who come from a particular region; though the majority have moved to live elsewhere they maintained a connection with their native region. There are also texts depicting the world of other ethnographic regions. In modern freestyle texts we can find examples of the expression of the worldview of all regions; it seems that in artistic texts the singularity of Samogitians is most widely expressed (the creation of Kazys Saja, Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis, Romualdas Granauskas, Stasys Jonauskas, Donatas Petrošius, et al.); furthermore, there are many environmental and human identity reflections of Aukštaitija (Marius Katiliškis, Eugenijus Matuzevičius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jonas Mekas, Pranas Treinys, Henrikas Čigriejus, Mykolas Karčiauskas, Vanda Juknaitė, Vladas Braziūnas, et al.), and Dzūkija (Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Romas Sadauskas, Stasys Stacevičius, et al.) as well as of Sudovia (Petronėlė Orintaitė, Albinas Bernotas, Romas Gudaitis, et al.). Unlike the well-established regionai stereotypes (in everyday spoken language, media and jokes), regionai characters in the writers' works are more complex and the expression of identity is more diverse.

Neįprasti, arba okazionalūs, deminutyvai pasižymi netipiška daryba, laiko ir erdvės atžvilgiu sporadine vartosena, individualumo ir (arba) šnekamosios kalbos atspalviu. Deminutyvas atpažįstamas iš darybos formanto - priesagos. Kita deminutyvo dalis - su pamatiniu žodžiu bendras kamienas. Deminutyvų okazionalumą lemia vienas iš darybos sandų: priesaga, pamatinis žodis arba abiejų darybos sandų santykis. Atsižvelgiant į formą, deminutyvas laikomas okazionaliu, jei padarytas su viena reta priesaga {vaikėkštis 'vaikiukas'), is karto su keliomis priesagomis {maž-ut-ėl-yt-ut-ėl-ėl-aitis 'pats mažiausias'), yra deminutyvinamas kalboje nefunkcionuojantis pamatinis žodis (čiulad-yt-ėla) arba įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, jaustukas, ištiktukas (išdžiūvutėlė 'labai išdžiūvusi', plg. dalyvį išdžiūvusi; ačiukas, plg.jaustuką ačiū). Okazionalumo požymis atsiranda ir dėl vedinio pamatinio kamieno ir priesagos semantinės nedermės. Pavyzdžiui, daiktavardis „įniršis" reiškia 'smarkus įpykimas', taigi deminutyvo „įnirš-iukas" leksinė reikšmė disonuoja mažumą, malonumą žyminčiai priesagai -(i)ukas. Pažeistos darybos, okazionalūs deminutyvai turi aiškią komunikacinę paskirtį. Būdami šmaikštūs ir netikėti, jie parodo kalbą kaip neriboto kūrybingumo išraiškos priemonę ir apskritai spalvingesnio komunikavimo galimybę. Unusual or occasional diminutives are characterized by atypical derivation, sporadic use from the viewpoint of time and space, hue of individuality and (or) informal speech. A diminutive is recognized from the derivative formant - suffix. Another part of a diminutive is a stem common with a base word. The occasionality of diminutives is determined by one of two derivation components - suffix, base word, or the relation between both derivation components. Regarding the form, a diminutive is considered occasional if it is formed with one rare suffix (vaik-ėkštis 'kid' - an example of informal speech), with several suffixes at once {maž-ut-ėl-yt-ut-ėl-ėl-aitis 'the very smallest' - an example from the poem by Albinas Žukauskas), a base word not functioning in speech is diminutized (čiulad-yt-ėla - an example from the folk song) or a base word is a pronoun, verb, adverb, particle, interjection, onomatopoeic word (išdžiūvutėlė 'very dried' - an example from a short story by Juozas Aputis, cf. the participle išdziūvęs 'dried' ; ačiukas 'thankee'- an example of youth slang, cf. the interjection ačiū 'thank you'). The feature of occasionality also appears because ofthe semantic dissonance between a base stem and a suffix of a derivative, for example, the noun "įniršis" means 'strong anger', thus the lexical meaning in a diminutive "įnirš-iukas" dissonates with the suffix "-(i)ukas" indicating smallness and delight. Diminutives of violated derivation, occasional diminutives have a clear communicative function. Being witty and unexpected they show the language as a means of expression of unlimited creativity and a possibility of more colourful communication in general.

Recenzijoje aptariama Ritos Miliūnaitės monografija „Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai“. Knygoje gramatikos varianto samprata įtvirtinta vartosenos variantų terminu, aprėptos visos formaliųjų ir funkcinių variantų rūšys. Sprendžiant klausimą, ar variantai yra kalbos ar kalbėjimo reiškinys, laikomasi nuomonės, kad variantiškumas yra koduotas sistemoje ir prireikus realizuojamas struktūroje, iš to eina tiriamojo reiškinio samprata. Knygoje remiamasi „Dabartinės vartosenos kartotekos“, kelis dešimtmečius kaupiamos autorės šeimoje iš rašytinės žiniasklaidos, interneto šaltinių, viešosios vartosenos sričių, duomenimis. Autorė pateikia vartosenoje išryškėjančius bendruosius funkcinius variantų požymius, apibūdina vartosenoje susidarančius variantų lizdus, aktualina variantų distribucinių santykių problematiką. Knygą sudaro dvi dalys: „Dabartinė vartosena ir jos reiškiniai“ ir „Vartosenos variantai“. Pirmoje dalyje aptariama vartosenos sąvoka, dabartinės lietuvių kalbos vartosenos požymiai, vartosenos reiškinių tyrimo pobūdis ir jų fiksavimas; antroje dalyje pateikiama variantiškumo samprata, aptariamos jo apraiškos ir apžvelgiami variantų santykiai. Skiriami dvejopi variantai: formos ir reikšmės. Formos variantais vadinami atvejai, kai varijuoja to paties kalbos vieneto forma, o reikšmė nekinta; šių variantų gali skirtis funkciniai (stilistiniai) požymiai. Reikšmės variantais vadinami skirtingi kalbos vienetai, sistemiškai turintys tą pačią reikšmę ar funkciją, arba tokie vienetai, iš kurių vienas greta savo tikrosios reikšmės vartosenoje įgyja ir kito reikšmę. The review discusses monograph “Variants of the Contemporary Lithuanian Language Use” by Rita Miliūnaitė. The book consolidates the concept of a grammar variant by the term of usage variants, covers all types of formal and functional variants. In deciding whether variants are a language or speaking phenomenon, it is adhered to the opinion that the variability is coded in the system and is implemented in the structure as required, which the concept of the research phenomenon departs from. The book is based on data of “Index of Contemporary Use” being collected in the author’s family over several decades from the written media, Internet sources, public usage areas. The author presents general functional characteristics of variants appearing in the use, describes variant families being created in the use, makes relevant problems of distributional relationships of variants. The book consists of two parts: “Contemporary Use and Its Phenomena” and “Variants of Use”. The first part discusses the concept of use, characteristics of the contemporary Lithuanian language use, the nature of research of usage phenomena and their recording; the second part presents the concept of variability, discusses its manifestations and overviews relationships of variants. The distinction is made between two types of variants: form and meaning. Variants of the form are cases where the form of the same language unit varies, while the meaning does not change; functional (stylistic) characteristics of these variants can differ. Variants of the meaning are different language units with systematically the same meaning or function or such units, one of which acquires the meaning of another along with its true meaning in the use.

Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kurie charakterio bruožai lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje priskiriami etninių sričių (etnografinių regionų) gyventojams, t. y. aukštaičiams, žemaičiams, dzūkams ir suvalkiečiams. Tiriamoji medžiaga surinkta iš įvairių rašytinės ir sakytinės kalbos šaltinių: periodikos, grožinės literatūros, šnekamosios kalbos, žodynų; iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno buvo išrinkti kontekstai su būdvardžiais aukštaitiška(s), žemaitiška(s), dzūkiška(s), suvalkietiška(s), vienaip ar kitaip apibūdinantys etninių grupių žmonių būdo bruožus, etninius stereotipus. Kalbinės analizės rezultatais pagrįstas išvadas papildo asociacijų eksperimentas. Eksperimento rezultatus tik iš dalies galima sieti su tomis išvadomis, kurios buvo padarytos išanalizavus kalbinę medžiagą. Iš esmės sutampa tik žemaičių ir suvalkiečių apibūdinimų dominantės: žemaičių pabrėžiamas užsispyrimas, o suvalkiečiai – taupūs, gobšūs, šykštūs. Asociacijų eksperimento rezultatai nerodo ryškesnės aukštaičių dominantės, bet esami apibūdinimai rodo šios etninės grupės gyventojus esant ramius ir taikius. Palyginti su tekstų analize iš laisvųjų asociacijų eksperimento dalyvių atsakymų susidaro kur kas neigiamesni etninių grupių, išskyrus aukštaičius, stereotipai. Etninių sričių gyventojams priskiriami charakterio bruožai nebūtinai yra nulemti tiesioginio bendravimo patirties, objektyvaus tikrovės vertinimo. Tikėtina, kad dalis atsakymų priklauso nuo įsigalėjusių stereotipų, tačiau jie atspindi kalboje užfiksuoto pasaulėvaizdžio fragmentą, daro įtaką skirtingų etninių sričių lietuvių bendravimui. The article presents a study of Lithuanian character traits attributed to people who represent different ethnic and cultural subgroups, i. e. aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai and suvalkiečiai. The material was collected from mass media, fiction, spoken language, dictionaries and the electronic corpus of contemporary Lithuanian (Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas). The findings of the linguistic analysis have been supplemented with experimental data from an association test. The results suggest that aukštaičiai (Highlanders) are poetic and emotional, their character is a combination of sadness and gaiety. The most prominent feature of žemaičiai (Samogitians) is stubbornness which is inseparable from persistence, straightforwardness, dignity and self-esteem. Dzūkai are most often referred to as sincere, open, sensitive people with a special code of honour. People coming from Dzūkija do not attach much importance to material things yet material wealth, as established by this study, is utterly important to suvalkiečiai. This subgroup is described as miserly, thrifty, orderly and smart. Certain traits of character may be attributed to more than one ethnic subgroup but not a single trait has been established as a common feature of all subgroups.

Skirtini du frazės (metakalbinio komentaro) ne tas žodis vartojimo būdai. 1. Frazė turi tiesioginę reikšmę, rodo, kad kalbėtojas (adresantas, pasakymo autorius) Nepritaria tekste pavartotam žodžiui, jį atmeta, nes, reikia suprasti, esama žodžių, labiau tinkančių Kalbamajam dalykui nusakyti. Šio vartojimo būdo savo ruožtu vėl skirtini du atvejai: A) paprastoji, dalykinė korekcija, b) korekcija kaip sintaksinė stiliaus figūra, ekspresyvios Raiškos priemonė. 2. Frazė turi perkeltinę reikšmę, jos intencija yra parodyti, kad prieš tai pasakytai minčiai, Nuomonei (paprastai pašnekovo, rečiau – savo) pritariama, ji patvirtinama. Tačiau netikslu Būtų teigti, kad šiuo atveju frazė ne tas žodis įgyja priešingą tiesioginei reikšmę (t. Y. „tas Žodis“). Dažnai, pasakius tą frazę, tarsi ją pagrindžiant, argumentuojant, ankstesnė minties Raiška tikslinama kitais, „stipresniais“ žodžiais, platesniu, išsamesniu aiškinimu ir pan. Taigi Galima sakyti, kad frazės ne tas žodis intencija tuo atveju esti pritarti pasakytai nuomonei, Bet ne tai kalbos priemonei, kuri tai nuomonei reikšti buvo pavartota. Tokiuose kontekstuose Frazė ne tas žodis atlieka panašią pragmatinę funkciją (išreiškia panašią intenciją) kaip iš Seno vartojami lietuvių kalbos pasakymai (metakalbiniai komentarai) nerandu žodžių, nėra Žodžių, trūksta žodžių, sunku apsakyti (kaip), kartais – ką ir šnekėti, ką čia bepridursi. Šie Komentarai nesusiję su korekcija, akivaizdžiai, bet kiekvienas savaip rodo pritarimą, sutikimą Su... [toliau žr. visą tekstą] Two ways of usage of the phrase (meta-linguistic comment) ne tas žodis (the wrong word) are to be singled out. 1. The phrase has a direct meaning, shows that a speaker (addresser, the utterance’s author) does not approve the word used in the text, rejects it because, as it should be understood, there are some other words more suitable for characterisation of a thing spoken of. In turn, 176 Filologija 2010 (15) there are two cases of usage: a) simple, constructive correction, b) correction as a syntactic stylistic figure, means of expression. 2. The phrase has a figurative meaning, its intention is to show that the idea, opinion (usually of an interlocutor, more seldom – one’s own) is approved, supported. However, it would be inaccurate to state that the phrase ne tas žodis in this case obtains an opposite meaning to the direct one (i.e. “the right word”). Often, after saying the phrase, as if grounding, arguing it, the previous expression of the thought is detailed by other, “stronger” words, wider, more exhaustive explanation etc. Thus, it can be stated that the intention of the phrase ne tas žodis in this case is to consent to the opinion expressed but not to the linguistic means that was employed for expression of this opinion. In such contexts, the phrase the wrong word performs a similar pragmatic function (expresses a similar intention) like ancient Lithuanian utterances (meta-linguistic comments) nerandu žodžių (I cannot find any words), nėra žodžių (there are no... [to full text]

Dalykinių stilių (administracinio, informacinio, mokslinio) tekstuose, kur kalbinė raiška itin automatizuota ir stilių normos yra gana griežtos, vietovardžiai paprastai turi tik informacinę paskirtį, vartojami tiesiogine reikšme, neįgyja konotacijų. Kitaip yra vadinamųjų laisvųjų stilių (šnekamojo, meninio ir daugelio publicistinio stiliaus žanrų) tekstuose: juose vietų vardų teikiamą pagrindinį turinį gali nusverti papildomoji informacija, būna aktualizuojama vietovardžio raiška, prasmė (etimologija, vidinė forma), vietos istorija, vietos vardas pavartojamas netiesiogine reikšme (paprastai kaip antonomazija, simbolis) ir kt. Vietovardžio aktualizacijoje yra artimai susiję du dėmenys: žodis (jo garsinė sudėtis, daryba, semantika) ir tuo žodžiu pavadintos vietos įvaizdis. Skirtini trys aktualizacijos atvejai: 1) pateikiama ne oficialioji, o kokia nors kita vietovardžio forma (pvz., deminutyvinė), 2) vietovardį aktualizuoja kontekstas, pavartojimo būdas (pvz., įvairios metonimijos atmainos), 3) vietovardis vertinamas tiesiogiai, dėmesys į jo raišką ar / ir į prasmę atkreipiamas metakalbiniu komentaru. Metakalbiniai komentarai paprastai sakomi su vietovardžiais kurių ypatingesnė garsinė sandara, aiški daryba, ir su vardais tokių vietų, kurių įdomi istorija, savita, graži gamta, ypatingas vaidmuo valstybės ar kalbėtojo (autoriaus) gyvenime. Komentarai esti nevertinamieji (jais tik atkreipiamas dėmesys į vietos vardo raišką ar semantiką) ir vertinamieji (jais vietovardis ar juo pavadinta vieta vertinami teigiamai arba neigiamai). Savo krašto, savos kalbos vietovardžių aktualizācija tekstuose yra vienas iš kalbos sistemos realizacijos atvejų, rodančių leksinės stilistikos nacionalinį savitumą. The language in the texts of formal style (administrative, informational, scientific) is very automated and the norms of style are quite strict, so the toponyms usually have only informational purpose, they are used only in their direct meaning and do not acquire any connotation. The situation is quite different in the texts of informal style (colloquial, publicist genres, etc.): here the direct content of toponyms may be overweighed by additional information; the expression and meaning (etymology, the inner form) and the history of a place are actualized; a place-name is used in its indirect meaning (usually as an antonomasia, a symbol), etc. Two components are closely connected in the actualization of a toponym: a word (its phonic composition, formation, semantics) and an image of a place evoked by this word. Three cases of actualization are singled out: 1) an informal, different form of a toponym is presented (for example, the diminutive one); 2) the toponym is actualized by a context, way of usage (for example, different métonymie varieties); 3) the toponym is valued directly; its expression and/or its meaning are addressed by a metalinguistic comment. Metalinguistic comment is usually used with place-names with a specific phonic composition and clear formation, with the names of places with interesting history, peculiar and picturesque nature, and important role in the life of the country or the speaker (the author). In terms of value, the comment may be neutral (focusscd on the expression or semantics of a particular toponym) or positive/negative (the toponym or a place designated by it are evaluated positively or negatively). The actualization of the toponyms of the native country and native language in the texts is the case of realization of the language system, helping to reveal the national specificity of lexis and stylistics.

Dalykinių stilių (administracinio, informacinio, mokslinio) tekstuose, kur kalbinė raiška itin automatizuota ir stilių normos yra gana griežtos, vietovardžiai paprastai turi tik informacinę paskirtį, vartojami tiesiogine reikšme, neįgyja konotacijų. Kitaip yra vadinamųjų laisvųjų stilių (šnekamojo, meninio ir daugelio publicistinio stiliaus žanrų) tekstuose: juose vietų vardų teikiamą pagrindinį turinį gali nusverti papildomoji informacija, būna aktualizuojama vietovardžio raiška, prasmė (etimologija, vidinė forma), vietos istorija, vietos vardas pavartojamas netiesiogine reikšme (paprastai kaip antonomazija, simbolis) ir kt. Vietovardžio aktualizacijoje yra artimai susiję du dėmenys: žodis (jo garsinė sudėtis, daryba, semantika) ir tuo žodžiu pavadintos vietos įvaizdis. Skirtini trys aktualizacijos atvejai: 1) pateikiama ne oficialioji, o kokia nors kita vietovardžio forma (pvz., deminutyvinė), 2) vietovardį aktualizuoja kontekstas, pavartojimo būdas (pvz., įvairios metonimijos atmainos), 3) vietovardis vertinamas tiesiogiai, dėmesys į jo raišką ar / ir į prasmę atkreipiamas metakalbiniu komentaru. Metakalbiniai komentarai paprastai sakomi su vietovardžiais, kurių ypatingesnė garsinė sandara, aiški daryba, ir su vardais tokių vietų, kurių įdomi istorija, savita, graži gamta, ypatingas vaidmuo valstybės ar kalbėtojo (autoriaus) gyvenime. Komentarai esti nevertinamieji (jais tik atkreipiamas dėmesys į vietos vardo raišką ar semantiką) ir vertinamieji (jais vietovardis ar juo... [toliau žr. visą tekstą] The language in the texts of formal style (administrative, informational, scientific) is very automated and the norms of style are quite strict, so the toponyms usually have only informational purpose, they are used only in their direct meaning and do not acquire any connotation. The situation is quite different in the texts of informal style (colloquial, publicist genres, etc.): here the direct content of toponyms may be overweighed by additional information; the expression and meaning (etymology, the inner form) and the history of a place are actualized; a place-name is used in its indirect meaning (usually as an antonomasia, a symbol), etc. Two components are closely connected in the actualization of a toponym: a word (its phonic composition, formation, semantics) and an image of a place evoked by this word. Three cases of actualization are singled out: 1) an informal, different form of a toponym is presented (for example, the diminutive one); 2) the toponym is actualized by a context, way of usage (for example, different metonymic varieties); 3) the toponym is valued directly; its expression and/or its meaning are addressed by a metalinguistic comment. Metalinguistic comment is usually used with place-names with a specific phonic composition and clear formation, with the names of places with interesting history, peculiar and picturesque nature, and important role in the life of the country or the speaker (the author). In terms of value, the comment may be neutral... [to full text]

Straipsnyje aptariama funkcinė semantinė metakalbinių komentarų (toliau – MK) grupė, kurios dominante galima laikyti frazę „kitaip nepasakysi“. Tais komentarais reiškiamas įsitikinimas kokio žodžio ar pasakymo tinkamumu kalbamajam dalykui įvardyti: kalbėtojas pasako radęs (bent jam taip atrodo) optimalų raiškos variantą. Aptarus funkcinę semantinę grupę MK, kuriais kalbėtojas ar rašytinio teksto autorius nurodo, kad jo vartojamas pasakymas esąs tinkamas ar net pats tinkamiausias kalbamojoje situacijoje, galima padaryti keletą apibendrinimų. Šios grupės ir jai artimi MK, jų įvairovė leidžia niuansuoti įsitikinimo, kad parinktas tinkamas pasakymas, raišką bei stiprumą, plg.: čia šitas žodis būtinai reikalingas / labai gerai pasakiau / kitaip nepasakysi. Grupės kitaip nepasakysi komentarai dažniau vartojami postpoziciškai, po pasakymo, kurio tinkamumas tvirtinamas, t. y. tie komentarai metakalbiniame vienete paprastai būna baigiamieji. Iš to galima daryti prielaidą, kad daugelis pavartojamų „optimalių“ pasakymų, palydimų tais komentarais, yra ne iš anksto numatyti, apgalvoti (plg. strategijos signalus), o kuriami kalbos akto metu, neretai išsprūstantys nelauktai, dėl ryškaus emocinio santykio su kalbamuoju dalyku. Šie komentarai patvirtina vieną iš kalbos universalijų: neigiamo vertinimo kalbinė raiška užima daug didesnę erdvę negu teigiamo vertinimo ir dėmesys jai yra kur kas dažnesnis. In a large variety of meta-linguistic comments there is a distinct functional semantic type of comments where the addressor evaluates his/her expression (a word or a phrase) as important, relevant, most precisely worded and indispensable in the situation. Stereotypical meta-linguistic comments of the type include such phrases as kitaip nepasakysi / nepavadinsi; kitaip kaip (...) nepasakysi / nepavadinsi; kaip kitaip pasakysi / pavadinsi. The above comments most frequently occur in post-position , i.e. the commentary follows the language item which is treated as optimum, or the most precise. The final, post-positional, comment emphasises the preceding word or phrase; moreover, the comment can be treated as justification for a stronger expression or a slip of the tongue. The most frequent post-position of the comment presumably attests to the fact that the preceding words and phrases are created in a flow of speech and are definitely emotionally coloured; they are not instances of prefabricated language. In contemporary Lithuanian texts, comments of you cannot say otherwise type are four times less frequent in pre-position. They are usually used to signal a strategy of speaking: the addressee is warned beforehand that a stronger word is likely to be used. The meta-linguistic comments of the above type are used in the so-called free styles, mainly written publicist texts, in public and private spoken language. The data of ca. 700 meta-linguistic items has shown that comments of the above type are used with expressive evaluative expressions, usually with expressions referring to negative evaluation. In the corpus, the expressions referring to negative evaluation are 10 times more frequent than those referring to positive evaluation.

Iš lietuvių filologų tik Skirmantas Valentas galėjo parašyti tokią knygą – apie mėnulio, mėlynojo nulio, lingvistiką. Kodėl tik jis? Critique.

Straipsnyje nagrinėjamas įvairių sričių terminų vartojimas su metakalbiniais komentarais dabartinės lietuvių kalbos nelingvistiniuose tekstuose. Būdingiausi yra komentarai su kalbėjimo veiksmažodžių kalbėti, sakyti, šnekėti, tarti, vadinti formomis, su daiktavardžiais kalba, terminas, žodis ir profesijos nuorodos su prielinksniu anot arba pasak, pvz.: kaip pasakytų psichologai, kaip politologai vadina, sportininkų žodžiais tariant, kalbant optikos terminais, anot astronomų. Iš surinktos medžiagos matyti, kad su metakalbiniu komentaru dažniausiai vartojami medicinos, psichologijos, teisės, žurnalistikos, sociologijos terminai bei termininiai pasakymai. Specialistai savos srities terminus paprastai vartoja tiesiogine reikšme, o ne specialistai (kitos srities specialistai) -- ir tiesiogine, ir perkeltine reikšme, t. y. pastaruoju atveju vienos srities terminais su metakalbine nuoroda nusakomi kitos srities dalykai. This article analysis the usage of various fields terms with metacomments in non-linguistic texts of Modern Lithuanian. The most characteristic are comments with the forms of verba dicendi kalbėti 'speak', sakyti 'say', šnekėti 'alk', tarti 'utter', vadinti 'name', with nouns kalba 'speech', terminas 'term', žodis 'word' and indices of profession with preposition anot 'according to' or pasak 'e. g'.: kaip pasakytų psichologai 'as psychologists say', kaip pedagogai vadina 'as pedagogues name', kalbant optikos terminais 'speaking in terms of optics', anot astronomų 'according to astronomers'. From the collected material it is clear that terms and terminological phrases in medicine, psychology, law, journalism, sociology mostly are used with metacomment. Specialists use terms of their own field commonly in literal meaning, but not specialists (specialists of other field) -- in literal and in figurative meaning, i. e. in that case one field subjects are defined in terms of another field.

Straipsnyje aprašomi metakalbiniai vienetai su metakalbiniais komentarais (toliau – MK), į kuriuos įeina įvairios būdvardžio švelnus arba prieveiksmio švelniai formos. Tyrimo metu nustatyta, kad kalbos švelninimo komentaruose dažniausiai vartojami nelyginamojo laipsnio prieveiksmis švelniai ir būdvardis švelnus. Antrąją MK dalį dažniausiai sudaro padalyviai, rečiau asmenuojamosios veiksmažodžių formos arba dalyviai ir rečiausiai daiktavardžiai. Greta prieveiksmio dažniausiai vartojamas padalyvis tariant ir asmenuojamosios veiksmažodžio vadinti formos arba dalyvis. Metakalbiniais komentarais penkis kartus dažniau yra aptariami paties kalbėtojo pasakyti žodžiai negu vertinami kitų pateikiami teiginiai. Saviems žodžiams komentuoti vartojami MK su padalyviais tariant, kalbant, sakant, asmenuojamosiomis veiksmažodžių vadinti, sakyti formomis ir daiktavardžiais žodis, pasakymas. Aštuonis kartus dažniau MK pateikiamas prepoziciškai (atlieka kalbėjimo strategijos signalo funkciją) negu postpoziciškai (eina baigiamuoju komentaru). MK atlieka dvi semantines funkcijas: pabrėžia malonią tikrąją žodžio prasmę arba sušvelnina tiesioginį dalyko įvardijimą. Pirmuoju atveju MK paaiškina deminutyvą arba nedeminutyvinį daiktavardį ar žodžių junginį; antruoju atveju MK vartojamas kaip eufemizavimo bei litotės priemonė. Tokiais atvejais dažni komentuojamieji žodžiai su neiginiu, nevengiama ironijos. Kalbėtojas gretimai vartoja du konkuruojančius pasakymus, kai vienas jų yra švelnesnis, kitas – griežtesnis arba atvirkščiai. Kartais priešinami savas dalyko apibūdinimas ir pašnekovo žodžiai. The present article discusses meta-linguistic units with meta-linguistic commentaries (hereinafter referred to MCs), which encompass various forms of the adjective “švelnus” [tender, gentle, kind] or the adverb “švelniai” [tenderly, gently, kindly]. In the course of the research it has been established that the adverb “švelniai” and the adjective “švelnus” are most frequently used in MCs of tenderness. Then usually come participles followed by less frequent inflective forms of the verb and, and the nouns, which are rarely used with the adverb “švelniai” and the adjective “švelnus”. The word “tariant”, which is the participle for meaning “uttering, speaking, saying, telling” or inflective forms of the verb “vadinti” [to call, to say] are usually used with the adverb. Meta-linguistic commentaries are used five times more frequently to discuss the words pronounced by a speaker himself/herself rather than to evaluate other persons’ statements. To comment on one’s own statements, MCs with the participles “tariant”, “kalbant”, “sakant”, inflective forms of the verbs “vadinti”, “sakyti” and the nouns “žodis”[word], “pasakymas” [statement] are used. According to the position in a meta-linguistic unit, MCs are eightfold more prepositional (i.e. they perform the function of a signal of the strategy of speech) than postpositional (concluding commentaries). MCs perform two semantic functions: they are used to refer to a nice, kind speech, i.e. in the full meaning of the word “tender”. In the first case, MC explains a diminutive or non-diminutive noun or a word combination. In the second case, the MC is used to perform the function of a euphemism or litotes. In such cases, commentaries are usually used with harsh words, and irony is created. The speaker uses two competitive expressions, when one of them is gentler, the other is harsher, or vice versa. Sometimes, the description of an object and the

Funkcinių stilių pavadinimai – tai bene labiausiai įvairuojantys kalbotyros terminai daugelyje kalbų, tarp jų lietuvių ir latvių. Įvairavimą lemia nevienodai suprantamos stilių ribos, siekimas pavadinimu išreikšti ne tą patį stiliaus požymį (įprastinę vartojimo sferą, būdingą kalbos toną ar pan.), taip pat veikia kitose kalbose vartojami atitinkami terminai ir kt. Tiek lietuvių, tiek latvių kalbos funkciniai stiliai iki šiol palyginti mažai ištirti; įvairių stilių tekstų išsamus tyrimas leistų tiksliau apibrėžti stilių ribas, kartu tikslinti ir stilių terminus. Straipsnio tikslas yra išsamiau aptarti lietuvių ir latvių kalbų funkcinių stilių pavadinimų motyvaciją ir jų pasirinkimą bei vartoseną kiekvienoje iš gretinamųjų kalbų, kartu ir atsirinkti tinkamiausius abiejų kalbų stilių pavadinimų atitikmenis. Priimtinausia būtų visuma stilių terminų, kurių pažyminiai parinkti tuo pačiu pagrindu, sakysim, pagal būdingą vartojimo sferą. Remiantis aptartaisiais variantais atrinkti tinkamiausi abiejų kalbų gretinamajai stilistikai: publicistinis – publicistiskais; mokslinis – zinātniskais; šnekamasis – sarunvalodas; dalykinis – lietišķais; grožinis – daiļliteratūras. Kai kuriais atvejais iš dalies nusižengta vienos ar kitos kalbos tradicijoms ir teoriškai aptartiems požiūriams – tai daroma ieškant pusiausvyros tarp abiejų kalbų kalbinės raiškos. Kadangi lietuvių kalboje terminų įvairovė pasirodė esanti didesnė, kartais labiau prisitaikyta prie latvių kalbos terminų sistemos – tai pasakytina apie administracinio ir meninio stilių pavadinimus. Denominations of functional styles are among the most varying linguistic terms in most languages, including Lithuanian and Latvian. Variation is predetermined by a different understanding of borders of the styles, seeking to express a different feature of a style by denominating it (a usual field of use, a function of a speech act, a peculiar tone etc.), also, corresponding terms from other languages are used. The purpose of the paper is to analyse the terms of stylistics in both the Lithuanian and Latvian languages as well as the unification of these terms for the purpose of comparative analysis. In scientific literature on the Lithuanian language, the terms of functional styles have appeared in Lietuvių literatūrinės kalbos istorijos įvadas by Jonas Palionis (1964): fictional (grožinės literatūros), scientific (mokslo), publicistic[4] (publicistikos), of official documents (or officialese) (oficialiųjų raštų; kanceliarinis) and of everyday conversation (or everyday spoken language) (kasdienio pašnekesio; buitinis šnekamasis). The beginning of research of Latvian language functional styles is associated with the appearance of a textbook on stylistics Latviešu valodas stila mãcîba: Materiãli latviešu valodas skolotãjiem (1961). It was prepared by a group of authors led by Maigone Beitina. The following five styles were identified in the book: of a spoken language (sarunvalodas), of official documents (lietiško rakstu), of scientific literature (zinãtniskãs literatūras), fictional (dailliteratūras), publicistic [4](publicistikas).

Straipsnyje aptariami tą pačią bendrąją intenciją (pragmatinę funkciją, modalinę reikšmę) galintys išreikšti pasakymai su skirtingomis nuosakų formomis skyrium lietuvių ir latvių kalboje […]. Latvių kalboje skiriamos pen-kios nuosakos: tiesioginė (īstenības izteiksme), tariamoji (vēlējuma izteiksme), liepiamoji (pavēles izteiksme), netiesioginė (atstāstījuma izteiksme) ir reikiamybės (vajadzības izteik-sme). Lietuvių kalba specialių gramatinių reikiamybės raiškos formų neturi, todėl joje pastaroji nuosaka neskiriama. Tyrimo kelias pasirinktas priešingas negu įprasta lietuvių ir latvių kalbotyros darbuose, kuriuose aptariama nuosakų sinonimika (Prano Gailiūno, Juozo Pikčilingio, Adomo Šob-linsko, Zelmos Dumašiūtės, Vytauto Ambrazo, Aldonos Paulauskienės; Janio Rozenbergo, Andros Kalnačos, Guntos Smiltniecės, Dzintros Paeglės ir kt. publikacijos): einama ne nuo formos (nuosakos raiškos) prie jos reikšmių bei funkcijų, o nuo pasakymo intencijos prie formos[…]. Iš atlikto gretinimo daroma keletas išvadų: nuosakų konkurencija lietuvių ir latvių kalbose yra įvairi, be to, labai panaši, artima […]; lietuvių kalbos nuosakų konkurencija eksplicitiškesnė, o latvių (dėl daugelio homoformų) — implicitiškesnė, labiau priklausoma nuo konteksto […]; reikiamybės raiška latvių kalboje morfologizuota, o lietuvių kalboje šiai intencijai reikšti būtini pagalbiniai žodžiai. The article discusses phrases which can have the same general intention (pragmatic functions, modal meaning) with different mood forms in Lithuanian and Latvian languages [...]. Five moods are identified in Latvian: indicative (īstenības izteiksme), subjunctive (vēlējuma izteiksme), imperative (pavēles izteiksme), indirect (atstāstījuma izteiksme) and necessity (vajadzības izteik-sme). The Lithuanian language does not have special grammatical forms to express necessity and thus has no necessity mood. The research method is selected as the opposite to what is usual in Lithuanian and Latvian linguistic works discussing synonymity of moods (publications by Pranas Gailiūnas, Juozas Pikčilingis, Adomas Šoblinskas, Zelma Dumašiūtė, Vytautas Ambrazas, Aldona Paulauskienė; Janis Rozenbergs, Andra Kalnača, Gunta Smiltniece, Dzintra Paegle and others): analysis starts not with the form (expression of the mood) going on to its meanings and functions but with the intention of the phrase moving towards the form […]. Several conclusions are drawn based on the comparison: competition of moods in Lithuanian and Latvian is various and also very similar, related […]; competition of moods in Lithuanian is more explicit while in Latvian (due to numerous homoforms) it is more implicit, more dependent on the context […]; expression of necessity in Latvian is morphologised while in Lithuanian auxiliary words are needed to express this intention.

Sąlygiškai galima skirti tris ekstralingvistinius (nekalbinius) stilistinio nacionalinės kalbos savitumo veiksnius: erdvę (aplinka, tėvynė), laiką (valstybės, taip pat kalbinės visuomenės istorija) ir tautinę individualybę (tautinis charakteris, tautinis mentalitetas, tautinis pasaulėvaizdis ir pan.). Su istorija yra susijusi socialinė visuomenės struktūra, o šioji tiesiogiai lemia stilistinę kalbos sistemą, stilistinę kalbos bei raštijos sklaidą (diferenciaciją). Stilistinį lietuvių ir latvių kalbų bei raštijos artimumą, be kitų veiksnių, lėmė kalbų giminingumas, teritorinė kaimynystė, bendrieji istorijos bruožai. Abiejų kalbų stilistikoms aktualūs tokie konkrečiai su tautos istorija susiję reiškiniai: 1) funkcinių stilių užuomazgos; 2) bendrinės kalbos kūrimosi specifika; 3) kalbos etiketo apraiškos; 4) grožinės literatūros stilistinis savitumas. Gretinamosios stilistikos tyrimuose vienas iš pagrindinių uždavinių yra nustatyti knyginės ir šnekamosios kalbos atspalvių raiškos priemonių santykius, taip pat ir vadinamojo neutralaus stiliaus vietą tarp gretinamųjų kalbų. Istorijos veiksnių apžvalga leidžia kelti hipotezę, kad lietuvių bendrinės kalbos neutralusis stilius, palyginti su latvių kalba, yra daugiau pastūmėtas šnekamosios kalbos link. Conventionally, one can distinguish three extra-linguistic (non-linguistic) factors of stylistic uniqueness of a national language: space (environment, fatherland), time (national history, also history of spoken society) and national identity (national character, national mentality, national worldview and so on). Social structure of society is related to history, it directly determines stylistic language system, stylistic circulation (differentiation) of language and writing. Stylistic proximity of Lithuanian and Latvian languages and writings, among other factors, were determined by kinship ties among these languages, territorial neighborhood, and common historic features. Styles of both languages are concerned with the following phenomenon specifically related to nation’s history: 1) inception of functional styles; 2) specific features of evolving common language; 3) manifestations of language etiquette; 4) stylistic uniqueness of fiction literature. One of the main tasks facing researchers working in the field of comparative stylistics is to establish connections between expression means of shades of written and spoken language, also the role of so-called neutral style in compared languages. An overview of historical factors allows one to put forward a hypothesis that neutral style of common Lithuanian language, compared with Latvian language, is closer to spoken language.

Paskutiniu metu vis populiaresni darosi sociolingvistiniai lietuvių kalbos tarmių tyrimai. Straipsnyje, siekiant prie tokių tyrimų prisidėti, nagrinėjamas nekalbininkų dėmesys tarminei šnekai: jos citavimas, vertinimas ir pan. Medžiaga rinkta iš įvairaus žanro rašytinių ir sakytinių tekstų (surinkta 210 metakalbinių vienetų), taip pat iš Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro tekstyno (43 vienetai). Daugiausia surinkta pavyzdžių, kur metakalbiniu komentaru eina įterpinys kaip sako (aukštaičiai...), taip pat dažnas pasakymas (aukštaičiai...) sako/vadina, tik pavienių pavyzdžių pasitaikė padalyvio su prieveiksmiu konstrukcijų ([žemaitiškai...] tariant). Esama ir įvairių nestandartinių komentarų. Nekalbininkų tekstuose tarmės vadinamos keturių Lietuvoje skiriamų kraštų (regionų) vardais: aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai, žemaičiai, nemaža pavyzdžių ir su patarmių, šnektų nuorodomis, pvz., kupiškėnai, zanavykai. Tarminės šnekos metakalbinių vienetų išskirtos 5 funkcinės semantinės grupės: 1) cituojamas tarminis žodis, tarties variantas, gramatinė lytis, konstrukcija, frazeologinis pasakymas; 2) nurodomas asmens kalbėsenos tarmiškumas; 3) iškeliami į akis krintantys Lietuvos kraštų atstovų kalbėsenos bruožai: prasmių dominantės, emociniai atspalviai, intonacijos; 4) reiškiamas emocinis bei estetinis santykis su tarme; 5) kartu su kalbėsenos ypatybėmis nurodomi būdingi tarmės atstovų būdo bruožai. Pastaroji grupė ypač akivaizdžiai rodo sinkretinį nekalbininkų pastabų apie kalbą pobūdį. Socio-linguistic research into Lithuanian dialects is becoming more and more popular. The article analyses the attention of non-linguists towards the dialectal speech: its quoting, evaluation etc. The material was collected from the written and spoken texts of various genres (210 meta-language units) and from the database of the Computer Linguistics Centre of Vytautas Magnus University (43 units). In most cases the meta-language commentary is in the form of parenthesis as the (Aukštaičiai) say... also common are the expressions like (Aukštaičiai) say call... and only in separate cases of participle-adverb constructions (it is said in [Samogitian]...). There are some non-standard commentaries. In the non-linguistic texts the dialects are called by the names of the four traditionally distinguished Lithuanian regions: Aukštaičiai, Dzūkai, Suvalkiečiai and Žemaičiai. There are also references to the sub-dialects of these regions: Kupiškėnai, Zanavykai... We have distinguished five functional semantic groups of dialectal speech meta-language units: 1) quoting of a dialectal word, the pronounced version, grammatical gender, construction, idiom; 2) reference to the dialectal characteristic of a person’s way of speaking; 3) emphasis on the prominent features of Lithuanian regional speech: dominating meanings, emotional shades, intonations; 4) expression of emotional and aesthetic relationship with a dialect; 5) together with the peculiarities of speech, one notes general features of the representatives of the dialect in question. The latter group is an obvious example of the syncretic nature of non-linguists’ remarks about language.

Lietuvių kalbos nelingvistiniuose tekstuose vartojami šie asmenvardžių komentarai: gražus (skambus, maloninis; keistas; negražus, kvailas, status...) vardas, graži (skambi; keista; kvaila...) pavardė, linksma pravardė, skambus (dainingas, romantiškas...) slapyvardis ir kt. Nekalbininkai paprastai vertina asmenvardžius (vardus, pavardes, pravardes, slapyvardžius) teigiamai arba neigiamai dėl tų žodžių semantikos (tiksliau, dėl prasminės sąsajos su atitinkamais apeliatyvais) ir / arba dėl garsinės sandaros (malonaus / nemalonaus skambėjimo). Taip pat kreipiamas dėmesys į tikrinio vardo istorines, socialines ir kitokias priešpriešas: savas (lietuviškas) – svetimas (nelietuviškas), senoviškas – naujoviškas, kaimiškas – miestiškas, įprastas – retas ir kt. Tikrinių vardų komentarų, kaip ir kitų funkcinių semantinių grupių metakalbinių komentarų (stiliaus, profesinės kalbėsenos, tarminės šnekos, abejojimo dėl raiškos tinkamumo ir kt. nuorodos), tyrimas įgalina geriau pažinti visuomenės kalbinę sąmonę ir kalbinį skonį. Remiantis tokio tyrimo rezultatais ir išvadomis galima tinkamiau, tikslingiau organizuoti lingvistinį visuomenės švietimą. In non-linguistic texts of Lithuanian the following meta-lingual comments [15]of personal names are used: gražus (skambus, maloninis; keistas; negražus, kvailas, status...) vardas, graži (skambi; keista; kvaila...) pavardė, linksma pravardė, skambus (dainingas, romantiškas...) slapyvardis etc. Non-linguists usually treat personal names (names, surnames, nicknames, pseudonyms) either positively or negatively, which is due to the semantics of these words. More precisely, this is due to the interface between the origin of proper names and the corresponding appellative and/or because of the phonic structure (pleasant/unpleasant sound). The research has focused on historical, social and other counter-positions of proper names: savas (lietuviškas) – svetimas (nelietuviškas), senoviškas – naujoviškas, kaimiškas – miestiškas, įprastas – retas etc. Evaluative comments of proper names as well as meta-lingual comments of other functional semantic groups help disclose society’s linguistic sense and taste. Their research results and conclusions facilitate the organisation of society’s linguistic education in a different way, perhaps with different foci.

Straipsnyje nagrinėjama viena iš vadinamosios neprofesinės kalbotyros apraiškų – dabartinės lietuvių kalbos nelingvistinių tekstų metakalbiniai vienetai, kuriuose kalbinė raiška vertinama teigiamai. Iš įvairių stilių nelingvistinių tekstų buvo surinkta per vieną tūkstantį šios grupės metakalbinių vienetų, juose rasta apie 130 žodžių, reiškiančių teigiamą kalbos priemonės (žodžio, vaizdingo pasakymo, sakinio) vertinimą. Dažniausi iš jų yra būdvardžiai bei prieveiksmiai gražus / gražiai, švelnus / švelniai, vaizdingas / vaizdingai / vaizdžiai, skambus / skambiai, malonus / maloniai, geras / gerai. Būdingi šios funkcinės semantinės grupės metakalbiniai komentarai yra gražiai pasakė, vaizdingai vadina, švelniai tariant; gražūs žodžiai, skambus vardas ir panašūs. Aptariamoji charakteristika yra susijusi su žodžio ar pasakymo reikšme (prasme, turiniu) ir su raiška (forma). Nagrinėjamosios grupės metakalbinių komentarų bei matakalbinių vienetų analizė leidžia daryti apibendrinamą išvadą, kad teigiamai paprastai yra vertinamos kalbos priemonės, kuriomis reiškiamos pažintinės, etinės ir estetinės vertybės. This article analyses one of the manifestations of so-called non-professional linguistics: the meta-language units of modern Lithuanian non-linguistic texts in which the linguistic expression is evaluated positively. About one thousand of this group’s meta-language units were collected from non-linguistic texts of various styles, and in them were found about 130 words expressing a positive evaluation of linguistic units (word, illustrative expression, sentence). Mostly these were adjectives and adverbs such as gražus / gražiai (nice / nicely), švelnus / švelniai (gentle / gently), vaizdingas / vaizdingai / vaizdžiai (picturesque / picturesquely), skambus / skambiai (sonorous / sonorously), malonus / maloniai (pleasant / pleasantly), geras / gerai (good / well). Typical meta-language comments of this semantic functional group are gražiai pasakė (said {it} nicely); vaizdingai vadina (calls {it} picturesquely / evocatively); švelniai tariant (gently speaking { = ‘putting it mildly’}); gražūs žodžiai (nice words); skambus vardas (sonorous name) and similar. The deliberative characteristic is linked to the word’s or expression’s value (meaning, content) and to its expression (form). An analysis of the selected texts’ meta-language comments and meta-language units enables us to draw the conclusion that the language units most likely to be evaluated positively are those that express experiential, ethical and aesthetic values.

Funkcinių stilių tyrinėtojai skiria nevienodą stilių skaičių. Tai priklauso nuo tiriamosios kalbos stilistinės sistemos savitumo, nuo stilių ištyrimo lygio ir nuo pasirinktos teorinės koncepcijos. Net toje pačioje kalboje vieni stilistikos specialistai pripažįsta vienokį, kiti kitokį stilių skaičių. Lietuvių kalboje tradiciškai skiriami penki funkciniai stiliai: administracinis, meninis (grožinis), mokslinis, publicistinis ir šnekamasis (buitinis). Dažniausiai abejojama dėl to, ar pagrįsta bendrinės kalbos funkcinio stiliaus statusą pripažinti grožinės ir šnekamosios kalbos vartojimo būdams. Kitų tyrinėtojų nuomone, funkcinių stilių skaičių reikėtų didinti, šį statusą pripažinti ir kitoms stilistinėms atmainoms, pavyzdžiui, oratoriniam stiliui. Straipsnio autorius laikosi nuomonės, kad šiuo metu netikslinga keisti nusistovėjusį lietuvių kalbos funkcinių stilių skirstymą dėl dviejų priežasčių. Viena, joks funkcinis lietuvių kalbos stilius nėra tiek ištirtas, kad galėtume pagrįstai keisti jo vietą dabartinėje klasifikacijoje; antra, norint pildyti esamą stikių sąrašą naujais stiliais, reikia naujos teorinės koncepcijos, kitokių negu įprastiniai (vartojimo sfera ir funkcija0 stilistinės sistemos skaidymo pagrindų. Autoriui atrodo, kad šiuo metu tikslingiau būtų ne pripažinti egzistuojant naujus funkcinius stilius, o aiškiau išskirti tradiciškai pripažįstamų funkcinių stilių postilius, tarpstilines kalbos atmainas, polistilistinius žanrus ir pan. The number of functional styles identified by researchers varies from source to source. It depends on the peculiarities of the stylistic system of the language under investigation, on the level of research and the theoretical basis. Specialists of style disagree about the number of styles in one language. In the Lithuanian language there are traditionally five styles identified: document, belle-lettres, academic, newspaper and everyday use. There are frequently doubts raised whether the belle-lettre and everyday use styles should be considered as functional styles. In other researchers’ opinions, the number of functional styles should be increased, and other stylistic means, such as oratorical style, should be given the same status. The present paper aims at providing arguments for the claim that presently the well-established division in functional styles in Lithuania should not be distorted. There are at least two reasons for this. Firstly, no functional style has been researched to the extent that its position in the present classification could be changed. Secondly, in order to supplement the existing list of styles by new styles, there should be a new theoretical basis identified, another basis of stylistic sub-division established (as against the usual dichotomy: usage area vs. function). Currently, it would be more important to more clearly identify the sub-types of traditionally acknowledged functional styles, language inter-stylistic varieties, and poly-stylistic genres, rather than acknowledging the existing new functional styles.

Straipsnio tikslas – aptarti kalbinės raiškos etiką kaip stilistikos objektą ir nužymėti etinės stilistikos, galimos stilistikos krypties, gaires. Etinės stilistikos idėja plečia taikomąją stilistikos tyrimų erdvę. Kadangi etinės stilistikos objektą sudaro viešasis diskursas, tai ji pirmiausia sietina ne su kalbos vienetų, o su funkcine bei teksto stilistika. Apibrėždama savo tiriamuosius aspektus, metodiką, etinė stilistika remsis tomis jau „turinčiomis įdirbį“ kalbotyros kryptimis, kurios glaudžiai susijusios su visuomenės gyvenimu: sociolingvistika, psicholingvistika, pragmatine lingvistika, taikomąja kalbotyra apskritai. Reikėtų apžvelgti mūsų kalbininkų darbus, kuriuose nagrinėjami kalbos etikos dalykai; susidarytų lietuvių etinės lingvistikos vaizdas, o iš pastarosios jau aiškiau galima išskirti etinę stilistiką. The article discusses a newly developing branch of stylistics – ethical stylistics. The author gives the following operating definition of its subject: ethical stylistics is a branch of applied linguistics that studies texts and discourses whose verbal expression is purposive to assess in the aspects of ethics, i.e. which verbal expression has dimensions of ethics. The texts that contain expressive, stylistically marked, law style, negatively connoted lexis will often get into the purview of ethical stylistics. The mass media, law courts, politics and pedagogical practice are professional fields where the ethical stylistics would be especially relevant. Belles-lettres is a peculiar field. Besides, the society’s concern about the ethical side of the verbal expression is externalised by metalingual comments in non-linguistic discourses.

The present paper draws text investigators' attention to a new, hybrid branch of stylistics - to pragmatic stylistics which is formed by supplementing functional stylistics with research aspects of pragmatics (pragmalinguistics) and speech act theory. The article analyses one text of advertisement from the pragmastylistics viewpoint: the text is considered to be the macro act which in turn according to the intentions is divided into micro acts (micro act of information, praising, encouragement, politeness, and others). The author of the article tries to show that pragmastylistic analysis of advertisement is more exhaustive and universal than linguistic stylistic analysis: it does not ignore the aims of text linguistics or stylistic analysis of speech expression; moreover, it exposes the practical aims, the function of persuasion, and the variety of intentions of the advertisement much better.

Straipsnio tikslas - išsiaiškinti galimas retorikos ir stilistikos, kaip mokslo disciplinų, santykio sampratas; apibrėžti retorikos ir stilistikos, kaip mokomųjų dalykų, vietą ir sąsajas bendrojo lavinimo mokykloje. Analizės objektas - Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos gimtosios kalbos programos ir vadovėliai pasirinkto tikslo aspektu. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose jau kuris laikas mokoma stilistikos ir retorikos, tačiau jų tarpusavio santykiai nėra apibrėžti. Tiriamojo objekto apimties požiūriu šį santykį galima apibrėžti keleriopai. Antikos laikais stiliaus mokymas sudarė vieną retorikos dėmenį - elokuciją. Šiuolaikiniais terminais tai būtų retorinė, arba iškalbos, stilistika. Tačiau ir klasikinės, ir šiuolaikinės retorikos mokslo samprata yra kur kas platesnė, apimanti ir efektyvios komunikacijos sąlygas bei formas. Plėtojantis kalbotyrai, atsirado nauja lingvistikos kryptis - teksto lingvistika; ir stilistikos, ir retorikos ryšiai su ja neabejotini. Mokyklinės stilistikos teoriniu pamatu pripažįstama šiuolaikinė funkcinė stilistika. Be stilių, ypatinga dėmesys skirtinas plačiai suprantamai sinonimijai, kalbos ekspresyvinimo būdams ir priemonėms. Kitas akcentas - stilistikos ir teksto lingvistikos sąsajos - būdingiausių stiliaus priemonių funkcionavimas ir sąveika. Retorikos mokymasis turėtų būti praktinių kalbos įgūdžių tobulinimas. Taip pat retorikos mokymą reikėtų derinti ne tik su kitomis lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, dalimis, bet ir integruoti į kitas disciplinas. In Lithuanian schools rhetoric and stylistics are taught. Therefore it is necessary to explain the connection between these branches of science: relations of the subjects of research and teaching problems. The authors of the article refering to the scientific and training works and to the programmes draw some preliminary conclusions and formulate general didactic recommendations. In present school it is purposive to teach the foundations of functional stylistics and the widely-understandable synonymy, also the ways of speech expressiveness. Next the article investigates the connection between functional stylistics and text linguistics and orientation towards teaching of text stylistics. When rhetoric is taught after stylistics, pupils can pay more attention to linguistic perfection and stylistic efficiency of a text, not only to non-linguistic components of public speaking. The authors think that oratorical style is a distinctive stylistic variation (typical distinguishing features are as follows: publicity, oral form, preliminary preparation, the function of persuasion) which is connected with all functional styles.

Reklamoje galima rasti meninių priemonių, kalbos funkcinių stilių požymių ar perdirbtų kitų tekstų fragmentų, t. y. intertekstų, kurie padeda įgyvendinti reklamos tikslus ir tampa svarbia raiškos priemone. Reklamų intertekstualumas anksčiau nebuvo plačiai tyrinėtas, todėl yra tikslinga aptarti reklamose rastus intertekstus. Baigiamojo magistro darbo tema yra „Reklamų intertekstualumas“. Darbo tikslas yra išsiaiškinti, kokius intertekstinius elementus reklamų kūrėjai renkasi savo reklamoms, kokia vartojamų elementų raiška ir koks turinys perduodamas. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: surinkti tokį spausdintinių reklamų skaičių, kuris leistų tinkamai atlikti tyrimą ir suformuoti objektyvias išvadas, suklasifikuoti intertekstus ir juos apibūdinti, išanalizuoti intertekstualiųjų elementų raišką, nustatyti intertekstualiųjų elementų funkcijas reklamos tekste, apibendrinti tyrimą ir pateikti išnagrinėtų intertekstų vartosenos kryptis. Darbe yra tiriamos 110 spausdintinių reklamų. Pradžioje aptariamas intertekstualumas: kalbama apie intertekstualumo esmę, pateikiama intertekstualumo raiškos pavyzdžių. Praktinėje dalyje yra atliekamas reklamų tyrimas – kalbama apie intertekstualumo raišką spaudos reklamose. Spausdintinėse reklamose vartojamomis citatomis praplečiamas reklamos tekstas, argumentuojami teiginiai apie reklamuojamą prekę ar paslaugą, parodoma produkto vertė: palankiai apie jį mano ne tik adresantas, bet ir žinoma asmenybė. Kiti tekstai ar jų fragmentai... [toliau žr. visą tekstą] There are found lots of artistic devices in advertisements. Lots of features of functional style of language or redone fragments from other texts (intertexts), help to implement the goals of advertisement and it becomes the important way of expression. The intertextuality in advertisement has not been widely studied earlier so it is appropriate to discuss the intertexts which are found in advertising. The Master thesis is „Intertextuality in advertisement“. The goal of the thesis is to find out what intertextual elements are chosen for advertisers in their advertisements, what is the expression of used items and what content is transferred. To achieve the goal the following tasks were solved: to collect the sufficient quantity of printed advertisements in order to do a research: to form objective conclusions; to classify intertexts and to describe them; to analyse the expression of intertextual elements, set functions of intertextual elements in advertisement texts and to describe them; to make conclusions of the research and submit the directions of using analysed intertexts. There are 110 printed advertisements analysed in the thesis. Firstly the intertextuality is discussed: the point of intertextuality, the examples of intertextuality are given. The research of advertisements is made in the theoretical part – it discusses the expression of intertextuality in printed advertisements. The quotations used in it help to extend the text, argue statements about products or... [to full text]

Disertacijoje nagrinėjamos gramatinės ir leksinės gramatinės sakinių siejimo priemonės (konektoriai), kurios lietuvių kalbotyroje nėra išsamiai ištirtos. Pasirinkta analizės kryptis – nuo funkcijos prie formos – leido ne tik papildyti iki šiol atliktus konektorių lietuvių kalbos tekstuose tyrimus, bet ir atskleisti tų konektorių panašumus ir skirtumus, vartojimo polinkius. Nustatyta, kad gramatinės sakinių siejimo priemonės tiek mokslinio, tiek publicistinio stiliaus tekstuose akivaizdžiai persveria leksines gramatines. Leksinėmis gramatinėmis sakinių siejimo priemonėmis sakiniai siejami be antecedento, todėl siejant sakinius tekste tokiomis priemonėmis aiškumo, logiškumo dėlei pavartojama ir gramatinių siejimo priemonių. Mokslinio stiliaus tekstuose sakinius dažniau linkstama sieti gramatinėmis priemonėmis, kurios dėl savo funkcijų sakinių ryšius daro griežčiau įformintus. Publicistinio stiliaus tekstuose dažniau vartojamos leksinės gramatinės sakinių siejimo priemonės tekstą daro įvairesnį, netrafaretišką. Mokslinio stiliaus tekstuose dėl aprašomų objektų pateikimo principų sakiniams sieti dažniau vartojama sudėjimo ir priežasties konjunkcija. Publicistinio stiliaus tekstuose kohezijos raiška įvairesnė – vartojama ir sudėjimo, ir priešinamoji, ir priežasties, netgi modalinė konjunkcija. The object of this dissertation is grammatical and lexico-grammatical means of sentence cohesion. This dissertation is the first study which offers a systematic and thorough description of these means in Lithuanian linguistics. The approach adopted in the dissertation – from function to form. It was found that grammatical means of sentence cohesion are much more common than lexico-grammatical means in both scientific and publicistic texts. Lexico-grammatical means of sentence cohesion connect the sentences without the antecedent, therefore, in order to achieve clarity of argumentation in text, additional grammatical means of cohesion are used alongside the lexico-grammatical means. Grammatical means which connect the subsequent sentence with the antecedent in the preceding sentence are more common in scientific texts than in publicistic texts. This way the cohesive ties are made more explicit. While lexico-grammatical means which make the text more varied and less consistent are more characteristic of publicistic texts than scientific texts. In scientific texts, sentences are linked by means of additive and causal conjunction, which is determined by the nature of the presentation of the subject matter. In publicistic texts, however, cohesive means are more varied – alongside additive and causal conjunction, we can find uses of adversative and modal conjunction as well.

Magistro darbo objektas – sakytiniai vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės tekstai. Darbe analizuojama trijų pasirinktų tarminių tekstų sintaktika (iš adresato perspektyvos). Darbo pradžioje aptariami sakytinio teksto ir tarminės kalbos bruožai. Pasakotojų tekstai formaliai ir pagal prasmę yra siejami įvairiomis kalbinėmis ir nekalbinėmis priemonėmis. Dėmesys kreipiamas į tiriamų tekstų ekspresyvumą, gyvumą lemiančius kalbos elementus, sintaksines konstrukcijas: analizuojama tekstą sudarančių sakinių struktūra, jų ilgis, nagrinėjamos tarminei kalbai būdingos sintaksinės figūros. Tekstų rišlumas kuriamas tam tikromis sakinių siejimo priemonėmis: aptariamas elipsės, žodžių inversijos, suderintų veiksmažodžio laikų (visa tai sudaro gramatinę koheziją), įvairių kartojimų, hiponimų ir hiperonimų (leksinė kohezija), jungtukų ir kitų jungiamąją funkciją atliekančių žodžių (dalelyčių, prieveiksmių ir kt.) vartojimas. Be minėtų kalbinių priemonių, kalbėtojoms kurti sklandų, vientisą, o kartu ir ekspresyvų, tekstą padeda ekstralingvistiniai veiksniai: aprašomi analizuojamuose tarminiuose tekstuose matomi intonacijos ir ritmo dalykai. Atkreipiamas dėmesys, kad dėl tarminės kalbos spontaniškumo, menko minties apgalvojimo kalboje gali rastis tam tikrų nesklandumų. Darbe aptariamas vienas ryškiausių analizuojamos kalbos nesklandumo atvejų – nereikšminiai kartojimai. The object of the master work is the spoken dialectal texts. There are analyzed the syntactic of three dialectal texts in the thesis. At first, the author describes the features of spoken text and dialectal speech. Formally and meaningfully narrators' texts are related to different linguistic and nonlinguistic devices. The attention is paid to the elements of speech, syntactic structure: analyzed sentences structure and length, syntactic shapes which are characteristic of dialectal speech. Cohesion of dialectal texts is determined for different connecting devices: the ellipsis, inverted order of words, verb tense agreement (grammatical cohesion), various reduplications, hyponyms and hyperonyms (lexical cohesion), connecting words such as conjunctions, particles, adverbs (lexical grammatical cohesion). In addition, the fluent speech also is created with nonlinguistic devices. There is described falling and rising intonation, speech rhythm in the master work. Also the master's author pays attention to nonmeaningful reduplications which is defined as nonfluencies of dialectal speech.

Žodžiai, kurie perteikia ne tik sąvoką, bet ir žadina vienokius ar kitokius jausmus, nuotaiką – gėrėjimąsi, pritarimą, gailestį, piktinimąsi ir kita, vadinami emocine leksika. Daugiausia remiamasi teoriniais bei tiriamaisiais šių kalbininkų darbais: J. Macienės (2005); A. Paulauskienės (1994), A. Gudavičiaus (2000; 2007), Jakaitienės (1980; 2010), Pikčilingio (2010) ir kt. Šio darbo objektas yra dviejų šiuolaikinių romanų: Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“ (2010) ir Romualdo Granausko „Kenotafas“ (Vilnius, 2005), emocinė leksika. Ją sudaro daiktavardžių ir būdvardžių deminutyvai (jų semantika bei daryba) ir emocijų įvardijamoji leksika. Viena darbo dalis skirta teoriniams nuostatoms išnagrinėti, kita dalis – tiriamoji. Darbo tikslas – išsiaiškinti, kuo panaši ir kuo skiriasi šių dviejų prozininkų romanų emocinė leksika. Dėmesys skiriamas išnagrinėti šių romanų deminutyvų semantines grupes, jų vartojimą bei darybą ir emocijų įvardijamąją leksiką, kuri smulkiau skirstyta į vertinamąją ir nevertinamąją leksiką. Šio darbo pagrindiniai uždaviniai yra surinkti ir išanalizuoti abiejų romanų daiktavardžių bei būdvardžių deminutyvus, išnagrinėti jų darybą, reikšmę, vartojimą; aptarti ir palyginti abiejų romanų daiktavardžių ir būdvardžių deminutyvų semantines grupes; išanalizuoti ir palyginti emocijų įvardijamosios leksikos žodžius; apibendrinti rastų daiktavardžių ir būdvardžių demintutyvų bei emocijų įvardijamosios leksikos vartosenos ypatumus. Words that convey not only the concept, but also evoke some feelings and mood – delight, support, compassion, angriness and other are called emotional vocabulary. The object of this work is the emotional vocabulary of two modern novels: „Breathing into Marble“(2010) by Laura Sintija Černiauskaitė and „Cenotaph“(2005) by Romualdas Granauskas. It consists of diminutives of nouns and adjectives (their semantics and composition) and emotional identification vocabulary. One part of this work is devoted to analyze theoretical aspects and the other part is exploratory: J. Macienės (2005); A. Paulauskienės (1994), A. Gudavičiaus (2000; 2007), Jakaitienės (1980; 2010), Pikčilingio (2010) ir kt. The purpose of this work is to find out emotional vocabulary similarities and differences between these two prose writers‘novels. The attention is paid to analyze semantic groups of these two novels‘diminutives, usage of them and emotional identification vocabulary that is further divided to evaluative and non evaluative vocabulary. The main targets of this work are to collect and analyze the formation, meaning, usage of diminutives of both novels‘nouns and adjectives and to compare them; to discuss and compare the diminutives‘semantic groups of both novels‘nouns and adjectives; to analyze and compare emotional identification vocabulary words; to summarize usage peculiarities of founded nouns‘ and adjectives‘ diminutives and emotional identification vocabulary.

Socialinė reklama – tai nemokama arba iš dalies apmokama, sukrečianti arba humoristinio pobūdžio komunikacijos forma, kuria stengiamasi pakeisti visuomenės požiūrį ar elgesį pozityvesne linkme, tiesiogiai nesiekiant pelno. Atlikta apklausa Socialinės reklamos poveikis visuomenei parodė, kad dauguma apklaustųjų žino, kas yra socialinė reklama. Ši reklamos rūšis padeda spręsti socialines problemas, o paveikiausia ji rodoma per televiziją. Lietuvoje vis dar trūksta kokybiškai sukurtų socialinių reklamų. Dažniausiai socialinės reklamos kuriamos direktyvais, kiek rečiau reprezentatyvais. Komisyvų rasta tik „Sveikatos apsaugos“ grupėje. Esama ir mišraus tipo reklamų. Socialinėse reklamose dažniausiai raginama liepiamosios nuosakos antruoju asmeniu. Taip pat nevengiama retorinių klausimų. Išskirtas gąsdinimo mikroaktas. Šis aktas pasireiškia ne tik žodinėje, bet ir vaizdinėje informacijoje. Šiurpūs vaizdai tampa išskirtiniu socialinės reklamos elementu. Socialinė reklama kuriama pagal tris kompozicijos modelius: klasikinį / uždarąjį; nepilną klasikinį / atvirąjį ir vieno dėmens. Būdingas atvirasis kompozicijos tipas. Vyrauja publicistinis funkcinis stilius, bet esama reklamų, kai susipina keli stiliai, daugiausiai publicistinis ir šnekamasis. Siekiant įtaigumo, naudojami įvairūs kalbos aktualizacijos būdai. Dažnesnė sintaksės aktualizacija. Daugiausiai retorinių sušukimų, elipsės, retorinių klausimų. Aktualizuojant leksiką, naudojamasi epitetais, nevengiama ironijos. Ypatingas... [toliau žr. visą tekstą] Social advertising – is a form of communication, which is of shocking or comic nature. It tries to change the attitude or behaviour of society towards a more positive direction, not using direct account. It may be free, paid or partially paid. Questioning Social advertising effect of community revealed that most respondents know social advertising and it helps to solve social problems. This advertisement has the biggest influence on TV. In Lithuania social advertising still are not high quality. Social advertising mostly created by directives. Not so many advertisements created by constatives. Commissives used only in Health service group. Generally, social advertising used second person imperatives. Also used rhetoric questions. Commination act was taken a part. This speech act used not only in the text also in visual information. Horrific views become exceptional element of social advertising. Social advertising is created according to three composition models: classical / closed; not fully classical / open and having one element. Open composition type is characteristic. Publicist functional style is prevailing, though the most of advertisements are created using some styles – publicistic and spoken for the most part. In order to avoid conventionality, seeking for suggestibility, more effect, different ways of actualization are used. Syntax actualization is more frequent. There are rhetoric exclamations, ellipsis, rhetoric questions. Actualizing lexis, epithets are used... [to full text]

Magistro darbo tikslas – apibrėžti lietuvių autorių poezijoje sukurtą debesų vaizdinį. Tiriamoji medžiaga – 362 eilėraščių fragmentai. Pasaulėvaizdžio svarbiausioms debesų ypatybėms iškelti analizuotos tiesioginės ir metoniminės, po to – metaforinės kalbos vienetų reikšmės. Poezijos ištraukose minimų veiksmažodžių, jų formų ir būdvardžių analizė papildo lietuvių poezijoje susidariusį debesų vaizdinį. The aim of the master’s thesis is to define the image of clouds in the poetry by Lithuanian authors. The material of the research is 362 fragments of poems. In order to raise the most important characteristics of clouds in the world-view, primary and metonymic, later metaphoric meanings of language units were analyzed. The analysis of verbs, their forms and adjectives mentioned in the fragments of the poetry complements the image of clouds present in Lithuanian poetry.

Bakalauro darbo tema – „Šokiruojamosios reklamos retorika“. Iš virtualios erdvės buvo išrinktos ir suklasifikuotos 70 šokiruojamųjų reklamų, (iš jų 45 socialinės ir 25 komercinės). Reklamos buvo interpretuojamos įvairiais aspektais: estetiniu, teisiniu, semantiniu. Analizuojant šias reklamas siekta atskleisti, kaip veikia šokiravimo mechanizmai socialinėje ir komercinėje reklamoje, aptariant vizualumo ir verbalumo sąveiką. Šokiruojamoji reklama tirta pasitelkiant interpretacinį, aprašomąjį metodą. Tyrimas parodė, kad šokiravimas socialinėje ir komercinėje reklamoje – iš esmės skiriasi. Šokiruojanti socialinė reklama siekia atkreipti dėmesį, moralizuoti, pakeisti visuomenės elgesį, gyvenimo būdą. Joje iškeliamos aktualios visuomenės problemos: rūkymas (aktyvus/pasyvus), smurtas prieš vaikus ir moteris, gyvūnų apsauga, infekcinės ligos, vaikų skurdas, abortas. Socialinės reklamos tekstas turi „juodojo“ humoro elementų, vyrauja informatyvūs, tiesioginiai sakiniai, retoriniai klausimai ir sušukimai. Šokiruojant komercinėje reklamoje dažnai peržengiamos etikos ir moralės normos. Čia dominuoja kraujo, mirties vaizdai, pornografinės užuominos, šlykštumą keliantys vaizdai. Šokiruojamosios komercinės reklamos tekstas – minimalus, veikiantis psichologiškai, dažnai nurodytas prekės ženklas. Vaizdo ir teksto paritetas ryškus socialinėje reklamoje, o komercinėje reklamoje dominuoja vaizdas. Bachelor’s final work theme – „Shocking advertisement rhetoric“. From virtual space were chosen and classified 70 shocking advertisements (45 of them – social and 25 – commercial). Advertising has been interpreted in various aspects: the aesthetic, legal, semantic. Analysis of these advertisements shows how the shock mechanisms are working in social and commercial advertisement, discussing verbal and visual interaction. Shocking advertisement investigated by interpretative, descriptive approach. Research work shows that shock in social and commercial advertising is different. Shocking social advertisement draw attention to moralize, trying to change the society behavior and the way of life. It shows the problems relevant to society: smoking (active / passive), violence against women and children, animal welfare, infectious diseases, child’s poverty, abortion. Social advertising text has “black” humor elements; in this kind of advertisement dominate informative, direct sentences, rhetorical questions and exclamation. Commercial advertisement often oversteps ethical and moral norms. Here we can see dominating blood, death, pornographic references and other nasty views. Commercial shocking advertisement text – minimal, psychological affecting, sometimes shows the brand. Visual ant text parity we can clearly see in social advertisement, but commercial advertisement is dominated by the image.

Šiandieninėje visuomenėje tiek komercinė, tiek socialinė reklama užima svarbią vietą. Komercinė reklama ragina pirkti, įsigyti vienokį ar kitokį daiktą. Socialinė reklama aprėpia opiausias žmonių problemas ir bando parodyti vartotojams tinkamo elgesio normas. Iki šiol bakalauro darbo tema „Liepiamosios nuosakos vartojimas komercinėje ir socialinėje reklamoje“ nėra plačiai nagrinėta. Šiame darbe pabandyta pasižiūrėti į liepiamosios nuosakos funkcijas bei paskirtį reklamose. Palyginta, kokia forma, vienaskaitos ar daugiskaitos, labiau vartojama reklamose. In today's society, both commercial and social advertising plays an important role. Commercial advertising prompts to buy, to possess some sort of object. Social advertising covers the most acute problems of people and tries to show its consumers the proper norms of behavior. So far, the Bachelor thesis on the use of imperative mood in commercial and social advertising is not widely examined. The thesis attempted to look at the imperative mood functions and purpose in advertising. The comparison was made of what form, singular or plural, is used more in commercials.

The object of the thesis – the communicates of TV commercials. The objective of the research – based on the speech act theory, to analyze micro acts (linguistic act sub-units of smaller scale) involved in TV commercials broadcast in Lithuania, their intentions (functions), and to reveal specifics of linguistic structure expression, and its interaction with image and sound. TV commercials have never been analyzed based on the speech act theory before. Moreover, linguistic act classification has been applied to TV commercials for the first time ever. There is examined the structure of advertising macro act, developed typology of micro acts. Detailed classification of micro acts highlights intentions of sayings of broadcast television commercials. The intentions convey the intents of message sender (addresser). It’s noticed that image and / or sound can convey particular intentions, which consist with intentions of linguistic acts or complement them. Expression of the linguistic relation between addresser and addressee is actual for analysis of linguistic acts of broadcast TV commercials. It depends on the objective group of the consumers. The research of micro acts of broadcast TV commercials realizing that speech act theory encompassed by pragmatic linguistics can be purposefully used for analysis of TV commercials.

The object of the thesis – the communicates of TV commercials. The objective of the research – based on the speech act theory, to analyze micro acts (linguistic act sub-units of smaller scale) involved in TV commercials broadcast in Lithuania, their intentions (functions), and to reveal specifics of linguistic structure expression, and its interaction with image and sound. TV commercials have never been analyzed based on the speech act theory before. Moreover, linguistic act classification has been applied to TV commercials for the first time ever. There is examined the structure of advertising macro act, developed typology of micro acts. Detailed classification of micro acts highlights intentions of sayings of broadcast television commercials. The intentions convey the intents of message sender (addresser). It’s noticed that image and / or sound can convey particular intentions, which consist with intentions of linguistic acts or complement them. Expression of the linguistic relation between addresser and addressee is actual for analysis of linguistic acts of broadcast TV commercials. It depends on the objective group of the consumers. The research of micro acts of broadcast TV commercials realizing that speech act theory encompassed by pragmatic linguistics can be purposefully used for analysis of TV commercials. Disertacijos tiriamasis objektas – transliuojamųjų televizijos reklamų komunikatai. Tyrimo tikslas – remiantis kalbinių aktų teorija, išanalizuoti Lietuvoje transliuotų televizijos reklamų komunikatų mikroaktus (smulkesnes kalbinių aktų atmainas), jų intencijas (funkcijas), atskleisti kalbinės struktūros raiškos specifiką bei sąveiką su vaizdu ir garsu. Iki šiol transliuojamosios televizijos reklamos nebuvo analizuotos remiantis kalbinių aktų teorija, be to, pirmą kartą joms tirti pritaikyta kalbinių aktų klasifikacija. Disertacijoje nagrinėjama transliuojamųjų televizijos reklamos makroakto struktūra, sukuriama atitinkama mikroaktų tipologija. Smulkus mikroaktų skirstymas išryškina transliuojamųjų televizijos reklamų pasakymų intencijas, kuriomis perteikiami reklaminio pranešimo siuntėjo (adresanto) ketinimai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad reklamos vaizdu ir / ar garsu taip pat galima perteikti tam tikras intencijas, kurios sutampa su kalbinių aktų intencijomis ar jas papildo. Transliuojamųjų televizijos reklamų kalbinių aktų analizei aktuali adresanto ir adresato kalbinė raiška, kuri priklauso nuo to, į kurią tikslinę vartotojų grupę kreipiamasi. Atliktas transliuojamųjų televizijos reklamų mikroaktų tyrimas atskleidžia, kad pragmatinės lingvistikos kalbinių aktų teorija gali būti tikslingai taikoma analizuojant televizijos reklamas.

The current study aims to establish, if authors idiolect can be recognized in electronic mails language and to determine the features of lexis and graphics, which can be linked to idiolect. The data has been derived from a corpus of 65,000 words consisting of electronic letters written in Lithuanian by six persons. The WordSmith Tools software was used to generate frequency lists of six subcorpora, representing each person’s language. By using the contrastive method the frequency data of six persons language were compared. The lexis and graphics elements, which were used by one person more often or more rarely than by others and were not determined by the topic, were linked to authors idiolect. As a result of the analysis the classification of lexical and graphical elements is given, which can help recognizing idiolect. The study shows that on a lexical level the main differences between idiolects are in the usage of the modality and stance expressing words, and also the words and abbreviations, which are differently chosen from possible variants. On a graphical level idiolects can be recognized from punctuation marks, emoticons and graphic symbols, used at a different frequency. Based on research results the recommendations for authorship attribution examinations are given. Šiuo darbu siekta nustatyti, ar asmeninių elektroninių laiškų kalboje atsiskleidžia autoriaus idiolektas ir kokiais leksiniais bei grafiniais požymiais jis pasireiškia.. Tyrimui buvo surinktas šešių autorių asmeninių neoficialaus bendravimo elektroninių laiškų tekstynas. Tekstyno duomenys apdoroti pasitelkiant WordSmith Tools programą ir atlikta gretinamoji tekstų analizė: lyginti kalbos vienetų pasikartojimo dažniai tiriamųjų autorių laiškuose ir nustatyta, kad vienų autorių dažniau ar rečiau nei kitų vartojami kalbos vienetai skiria autorių idiolektus. Iš nustatytų kalbos požymių apibendrintos su idiolektu sietinų kalbinės raiškos vienetų grupės. Nustatyta, kad leksikos lygmenyje idiolektus aiškiausiai skiria autoriaus vertinimą ir nuostatas perteikiantys bei modalumą reiškiantys žodžiai bei iš galimų leksinių konkurentų pasirenkami žodžiai ir trumpiniai. Taip pat idiolektus žymi skirtingų autorių nevienodai dažnai pasirenkamų skyrybos ir grafinių ženklų vartojimas. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais disertacijoje pateikiamos rekomendacijos teismo lingvistinius autorystės tyrimus atliekantiems ekspertams.

Leksiniai sinonimai – skirtingai skambantys, tos pačios ar artimos reikšmės žodžiai, kurie skiriasi semantinėmis, emocinėmis, stilistinėmis ypatybėmis. Darybiniais sinonimais laikomi skirtingų darybos afiksų bendrašakniai dariniai, turintys tapačią arba artimą leksinę ir darybinę reikšmę. Į leksinių sinonimų eiles dažnai įeina ir darybinių sinonimų eilės. Antano Lyberio Sinonimų žodyne (2002) pateiktose leksinių sinonimų eilėse rastas 4471 daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių darinys, iš kurių sudarytos 1836 darybinių sinonimų eilės. Bendrašakniai dariniai, kaip ir leksiniai sinonimai, gali sutapti ar skirtis stilistinėmis ypatybėmis. Daugumas sinonimiškai santykiaujančių darinių yra artimos semantikos žodžiai. Analizuojant darybinius sinonimus leksinių sinonimų eilėse pastebėta, kad ne visi žodžiai, esantys Lietuvių kalbos žodyne ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, yra įtraukti į A. Lyberio Sinonimų žodyną. Remiantis šių žodynų medžiaga, į Sinonimų žodyną siūloma įtraukti 800 žodžių ir pratęsti 82 leksinių sinonimų eiles. Iš į Sinonimų žodyną neįtrauktų darinių sudarytos 123 naujos darybinių sinonimų eilės: į 94 eilių sudėtį įeina Sinonimų žodyne fiksuotas darinys, 29 darybinių sinonimų eilės sudarytos vien iš naujų darinių. Sinonimų žodyne rasta žodžių, kurie nefiksuojami nei Lietuvių kalbos žodyne, nei Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, todėl nėra aišku, kokiu kriterijumi remiantis jie buvo įtraukti į žodyną. Lexical synonyms are differently sounding words of the same or close meaning that are different by semantic, emotional or stylistic features. Derivative synonyms are structures of different affix with identical or close lexical and derivation meaning. Lexical synonyms rows often included derivative synonyms rows. Dictionary of Synonyms (Sinonimų žodynas, 2002) by Antanas Lyberis submitted lexical synonyms rows were found 4471 noun, adjective and verb derivatives, which were made 1836 derivative synonyms rows. Conjugate structures, as well as lexical synonyms, may be the same or vary by stylistic features. Most of the derivatives, having synonymous relationships, are close semantic words. Analysis of derivative synonyms in lexical synonym rows noted that not all the words in Lithuanian Language Dictionary (Lietuvių kalbos žodynas), Current Lithuanian Dictionary (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) are included in Dictionary of Synonyms by Antanas Lyberis. According to these dictionaries material, it is proposed to include 800 words extend 82 lexical synonym rows in Dictionary of Synonyms. Were made 123 new derivative synonym rows from the words that were not included into Dictionary of Synonyms: 94 rows containing fixed derivatives of Dictionary of Synonyms, 29 derivative synonym rows consisting entirely of new structures. In Dictionary of Synonyms were found words not included into Lithuanian Language Dictionary, Current Lithuanian Dictionary, so it is not clear by which... [to full text]