Search

Straipsnyje kalbama apie žiniasklaidos ir politikos suartėjimo pasekmes politinei terpei. Politikos subjektams būdingų funkcijų atkartojimas bei pilnas ar dalinis kai kurių iš jų perėmimas žiniasklaidos sistemos naudai sukuria naują situaciją, kada politinio sprendimo galia tarpusavyje ima dalintis politinės struktūros ir žinia-sklaidos sistema. Politikos mediatizacijos procesai iššaukia naujas politikos raiškos galimybes. Problema yra ta, kad šiandien politinių galių rungtis yra ne politinių subjektų konkurencijos rezultatas, o politikos ir medijų rungties pasekmė. The article speaks about the after-effects of the approach of the media and politics to the political environment. The repeating of functions common to subjects of politics and full or partial takeover of some of them on behalf of the media system create a new situation, one where the power of political decision is being shared around in the political structure and media system. The processes of the mediatization of politics raise new possibilities for political expression. The problem is that today the contest of political powers is not the result of competition between political subjects but the outcome of the fight of politics and media.

Įvadas -- I. Tarptautinė Lietuvos aplinka 1990-2004 metais -- II. Lietuvos ir Kaliningrado srities santykiai bei Rusijos Federacijos pozicija jų atžvilgiu -- 1. Kaliningrado sritis kaip Rusijos geopolitinis įkaitas -- 2. Karinis tranzitas iš Kaliningrado srities ir į ją kaip poveikio Lietuvai priemonė -- 3. „Kaliningrado klausimas" Europos Sąjungos plėtros kontekste -- 4. Lietuvos ryšiai su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi - „amortizaciniai" mechanizmai -- 5. Lietuvos politikos Kaliningrado srities atžvilgiu perspektyvos -- 6. Gubernatorius G. Boosas ir Kaliningrado sritis -- III. Lietuvos ir Baltarusijos kaimynystės paradoksalumas -- 1. Antisisteminės Baltarusijos elgsenos reikšmė naujosios kaimynystės kontekste -- 2. Šiuolaikinio režimo atsiradimo prielaidos -- 3. Demokratizacijos krachas -- 4. Opozicijos galimybės trečiosios A. Lukašenkos kadencijos metu -- 5. Galimų Lietuvos strategijų Baltarusijos atžvilgiu modeliai -- IV. Lietuvos ir Ukrainos santykiai: ar įmanoma strateginė partnerystė -- 1. Geopolitinis Ukrainos neapibrėžtumas ir vidinė valstybės fragmentacija -- 1.1. Geopolitinis Ukrainos neapibrėžtumas -- 1.2. Vidinė Ukrainos valstybės fragmentacija -- 1.3. Ukrainos politinės sistemos specifika -- 2. „Daugiavektorinės" užsienio politikos esmė ir padariniai -- 3. Išorės veiksnių poveikis Ukrainos užsienio politikos strategijai --3.1. Rusijos veiksnys -- 3.2. JA V ir NATO veiksnys -- 3.3. Europos Sąjungos strategija Ukrainos atžvilgiu -- 3.4. Vidurio Europos regionas ir Ukraina -- 4. Po oranžinės revoliucijos: Naujos užsienio politikos perspektyvos -- 4.1. Rugsėjo krizė -- 4.2. Kovo mėnesio Rados rinkimai ir Nauja politinė situacija -- 4.3. Ukrainos ir Rusijos santykių perspektyvos -- 4.4. Ukraina ir Vakarai: nuo kaimynystės link integracijos? -- 5. Lietuvos strategija Ukrainos atžvilgiu: Galimybės ir perspektyvos -- 5.1. Lietuvos ir Ukrainos santykiai po 1991 metų -- 5.2. Ukrainos ir Lietuvos santykių plėtros perspektyvos po oranžinės revoliucijos -- Išvados – Summary. Europos Sąjungos ir NATO plėtra Baltijos jūros regione ir tiesioginio priartėjimo prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) valstybių - Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos - procesas nagrinėti daugelyje monografijų ir straipsnių. Paprastai tokio pobūdžio darbuose keliami arba specifiniai klausimai, susiję su konkrečiais šių organizacijų plėtros padariniais valstybėms kaimynėms, arba globalios problemos (hipotetiniai svarstymai, kokie galimi tolesnio euroatlantinių institucijų ir šių valstybių bendradarbiavimo scenarijai, koks galimas vieno ar kito scenarijaus įgyvendinimo poveikis Baltijos jūros regiono ir Europos saugumui). Pažymėtina, kad šiame akademiniame diskurse aktyviai dalyvavo ir Lietuvos mokslininkai. Kita vertus, iki šiol pasigendama konceptualaus tyrimo, kuriame būtų visapusiškai įvertintos Lietuvos - kaip ES ir NATO narės -užsienio politikos Rytų kryptimi perspektyvos. Tokio tyrimo poreikį rodo pastaruoju metu suintensyvėję akademiniai ir politiniai debatai tiek dėl Lietuvos vietos ir statuso NATO ir ES, tiek dėl šalies užsienio politikos tikslų ir uždavinių. The survey analyses how the fifteen year long experience of Lithuania in foreign policy, taking into consideration the changing international environment and while identifying its position and role in NATO and EU, can actually be used for projecting the perspectives of relations with the eastern neighbours. Three sections were invoked for the purpose: a) How the process of Lithuanian integration into EU and NATO influences Russian policy towards RF Kaliningrad Region? b) How domestic situation in Belarus is influenced by the proclaimed idea of confederate State of Russia and Belarus and how it correlates with the Lithuanian membership in Euro-Atlantic institutions? c) How the process of Ukrainian domestic policy influenced its geopolitical identity and what are specific measures that can be offered by Lithuania as EU and NATO Member State in order to contribute to geopolitical self-determination of Ukraine? [...]The survey reveals how specifically the said overlapping of interests of the West and Russia is taking place in cases of RF Kaliningrad Region, Belarus, and Ukraine. Revealed dynamics of the overlapping process of these structures, where periods of cooperation were followed by periods of tension, allowed identifying development of Lithuania's role as well: from Lithuania, which, in cooperation with its eastern neighbours created community of security in the area of former USSR, observing the principle of good neighbourhood; to Lithuania as intermediary between, e.g., Ukrainian and Western structures. It also must be noted that the overlapping of western and Russian interests, when it acquired a form of conflict, created tensions for Lithuania as well, for example during individual periods of relations with RD Kaliningrad Region and Belarus.

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos politinio proceso mechanizmai, atskleidžiamos politinio gyvenimo ydos bei jų keliami pavojai. Teigiama, kad politinis chaosas tapo normalia Lietuvos būkle, politikos veikėjai veikia trumparegiškai, susikoncentravę į einamųjų reikalų tvarkymą, neatsižvelgdami į ilgalaikius veiksmų padarinius. Keliamas klausimas, ar susitelkusi į šiandieną, Lietuvos politika nepraranda valstybei gyvybiškai svarbaus strateginio požiūrio į visuomenės ir šalies perspektyvas. Argumentuojama, kad įgyvendinus strateginius užsienio politikos tikslus, Lietuva vėl inerciškai grįžta prie pasyvios žaidėjos vaidmens. Apie Lietuvos, kaip tautinio ir kultūrinio vieneto, galimybes turėti savo specifinių interesų tiek ES, tiek pasaulyje, diskutuojama vangiai ir paviršutiniškai. Partijos sprendžia ne valstybės politinės strategijos klausimus, ideologinės tapatybės problemas, o grupinių interesų konfliktus, tad pametusi valstybinį tikslą politika tampa chaotiška ir depresyvi. Pabrėžiama, kad, nesuvokdami asmeninės atsakomybės ir Lietuvos strateginių siekių, šalies politikos veikėjai tampa valstybei priešiškų jėgų valdomais instrumentais. Priešiškoms jėgoms naudinga, kai ateitis neplanuojama, kapstomasi skandaluose, nesugebėjimas įžvelgti perspektyvų, strateginio mąstymo stoka kelia didelį pavojų. Straipsnyje daroma išvada, jog jau kelerius metus politikoje trunkantis chaosas yra aiškus šalies provincialėjimo požymis, naudingas tiems veikėjams regione ir pasaulyje, kurie nori matyti Lietuvą ir regioną pasyviais veikėjais, tarnaujančiais svetimųjų interesams. The article examines the mechanisms of the political process in Lithuania and discusses the vices of political life, as well as the dangers posed by them. It claims that political chaos has become a normal state in Lithuania and that the actions of political actors are short-sighted, focused on the management of current affairs without regard for their long-term consequences. It is argued that, having implemented strategic foreign policy goals, Lithuania is inertly returning to the role of a passive player. Discussions about the specific interests of Lithuania as a national and cultural unit in both the EU and the world are vapid and superficial. The parties are solving not the political strategic issues of the state or the issues of ideological identity but the conflicts of group interests; thus, having lost sight of the national interest, politics is becoming chaotic and depressive. The author stresses that, without the realization of personal responsibility and Lithuania’s strategic goals, the country’s politicians become instruments of the forces hostile to the state. Floundering in ongoing scandals and the absence of planning for the future benefits the hostile forces. Inability to form an outlook and the lack of strategic thinking are a source of great danger. The article concludes that the chaos that has been reigning in politics for several years already is a clear sign of the country becoming more provincial. It is useful for those actors in the region and in the world who wish to see Lithuania and the region as passive actors, subservient to foreign interests.

Straipsnyje teigiama, kad šou renginio, performanso modalumas tampa dominuojančiu informavimo būdu, įgyjančiu tokių bruožų kaip patrauklumas, jausminė realybės simuliacija, karnavalo elementai, šaržavimas, dekoratyvumas ir improvizacija. Tokiu būdu susiformuoja naujas visuomenės informavimo principas: ko neįmanoma pateikti auditorijai kaip rimto argumento, politikams ir žiniasklaidai pasiseka įdiegti į visuomenės sąmonę kaip lengvai suvokiamą šou. Tai reiškia, kad šiuolaikinė masinės komunikacijos sistema sukuria galimybę realizuoti visus piliečio interesus, tačiau kartu ji perima visuomenės politinių vertybių ir poreikių formavimo iniciatyvą. The article states that the modality of a show or a performance becomes the predominant way of transmission of information, which acquires such traits as attractiveness, sensual simulation of reality, elements of a carnival, cartooning, decorativeness and improvisation, thus a new principle of provision of information to the society comes into existence: what is impossible to present to the audience as a serious argument, can be introduced by the mass media and politicians into the consciousness of the general public as an easily perceived show, which means that the modern mass communication system creates a possibility to implement all the interests of a citizen, however it also takes over the initiative of shaping the political values and needs of the society.

Straipsnio tikslas - išanalizuoti remiantis elektroninės demokratijos idėja formuojamą nuomonę apie naujas demokratijos galimybes informacinėje visuomenėje. Autorius teikia nemaža argumentų apie artėjančius, naujomis technologinėmis sąlygomis susiformavusius demokratijos pavojus. Tai visų pirma visuomenės individualistinių apraiškų sustiprėjimas ir moralinės normos virtimas interneto vartojimo instrukcijomis. Straipsnyje pateikiami optimistinis ir pesimistinis elektroninės demokratijos raidos variantai bei iš jų kylančios naujos visuomeninių, valstybinių ir tarpvalstybinių santykių problemos. The opinion on the new perspectives of democracy in the framework of information society, formed on the basis of the idea of electronic democracy, is analyzed in this article. The author provides for a number of arguments, which point to the dangers democracy faces as a result of new technological advances, namely the intensification of individualistic aspects within the society and the transformation of moral norms into the new instructions on how to use the Internet. This article presents two scenarios on the evolution of the electronic democracy and the problems of social, state, and international relations, which take hold as a result of the former: optimistic (the so-called "Agora's") and the pessimistic ("Orvel's") scenarios. Pointing to the fact that the communication technologies provide the contemporary societies with a variety of advantages and new opportunities in politics, economics and culture, the author, at the same time, draws proper attention to a few negative aspects reinforcing a new perspective on the development of the electronic democracy. These are the aspects that bind politics and make it dependent on the computer technologies. Social-level problems: • Communication transparency is overshadowed by the universal control (technically, control at any level is easy to carry out; most common example one could mention - the slow-down of the turnout of the Lietuvos telekomas' servers. Making Lithuanians spend more time on the World Wide Web, this development increased the profits obtained by the company. Introduction of selective programs, etc.; • Internet media turn into the means of manipulation easily; • The emergence of a rift between the info-rich and the info-poor (not everyone has the opportunity and the technical means to obtain the information he/ she needs, full and true); • Abundance of the political demands the Government receives via an email might overshadow principal interests of the state - something that reminds of the information congestion leading to the interruption of any kind of communication; • Primacy of the information search transforms the political action into a quest for the truth inside the database. The role and the essence of the political organizations as intermediaries between the society and the state; • Direct "consulting" in the "real time" removes unnecessary decisions and public opinion, which means the potential scope of the opposition's activities is reduced to the minimum. Devoid of these issues, the society faces, among others, the issue of technical resources and technologies - the "know how" - in politics, first of all having in mind the fact that modern electronic communication is to a very great extent determined by the technical factors: • Information resources; • Technical resources (equipment, wires, etc.); • Program resources; • Competent experts; • Technologies; • Energy resources; All these factors may exert influence over the political decisions, the quality of the authority communication, including the very chance of it. This implies that the Government becomes more and more technically and technologically determined in the framework of the information society.

This thesis actualizes the role of rhetoric as a tool of political leadership and its characteristics in projecting a favourable image of a political leader in new media, building and maintaining relationships with the voters in a democratic society. Qualitative research conducted in the dissertation evaluates the global populism that has recently increased in political communication from the rhetorical perspective. Also the new, hybrid, social interactions and the power of a hybrid media system are analyzed within the mediatization environment, where an individual political leader acts independently. In this paper, when analyzing the projection of political leaders’ rhetoric in the overall mediatization environment, populism is articulated as a new communication phenomenon, focusing on the style of communication rather than its ideology, identifying suggestive rhetorical expressions, adjusting to the mass audience’s language on the Internet. This is a new approach, where the perception that populism merely represents unrealistic promises of politicians loses its relevance, and where the media is included into the considerations on populist communication as a second major player in a dramatizing populist communication.

Disertacijos tikslas yra išnagrinėti sąveikas tarp postkomunizmo įvykio prigimties ir demokratinės politiškumo prigimties. Darbe yra nagrinėjamos trejopos sąveikos: postkomunizmo ir istorizmo santykis; postkomunizmo, liberalizmo ir postmodernizmo santykis; vienovės ir pliuralumo santykis. Specifinei postkomunizmo būklės analizei taikomos postfundacionalizmo filosofijos idėjos. Postkomunizmas nagrinėjamas ne pabrėžiant liberalios modernizacijos turinį (kaip tranzitologinėse koncepcijose), bet analizuojant demokratinės transformacijos sąlygas ir galimybes. Postkomunizmo tapatybė formuojasi kaip hibridinis trijų sudedamųjų dalių – komunizmo, liberalizmo ir postmodernizmo – darinys. Liberalizmo ir postmodernizmo alter ego yra asimiliuojami universalistinėje draugo/draugo asociacijoje, kuri pakeičia išorinę draugo/priešo skirtį, nurodančią politiškumo prigimtį. Diferencinės politikos kilmės problema yra nauja, aktuali ir tęstinė postkomunizmo būklės problema. Postkomunizmas linkęs pamiršti posttotalitarizmo komponentą (jeigu išeinama iš komunizmo, tai išeinama ir iš totalitarizmo) ir siekia prisišlieti prie postliberalizmo tendencijų. Demokratinio pliuralizmo idėją asimiliuoja dominuojanti liberalios pliuralizacijos tendencija. The aim of this dissertation is to analyze the relationship between the event of post-communism and the democratic nature of the political. Three main tendencies of post-communist condition are analyzed: the relationship between post-communism and historicism; the interaction between post-communism, liberalism and postmodernism; the relationship between unitarism and pluralism. The fundamental assumption of the analysis is the significance of post-foundational political thought for the understanding of post-communism. Post-communism is analyzed not as linear liberal modernization, but as democratic transformation. Post-communism is the hybrid condition that includes the alter egos of communism, liberalism and postmodernism. Post-communism assimilates the potential alter egos of liberalism and postmodernism and therefore transforms the distinction of friend/enemy to the criterion of friend/friend, which ignores the nature of the political. Condition of post-communism requires not the eradication of differencies, but self-reflection of the differential nature of the political. The task of new democracy of post-communism is to articulate the possibility of democratic pluralistic politics under post-totalitarian conditions. However, post-communism is reluctant to accept the dimension of post-totalitarianism and tries to converge with universal post-liberalism. Dominating liberal pluralism assimilates democratic pluralism which becomes democratic procedural minimalism.

The aim of this dissertation is to analyze the relationship between the event of post-communism and the democratic nature of the political. Three main tendencies of post-communist condition are analyzed: the relationship between post-communism and historicism; the interaction between post-communism, liberalism and postmodernism; the relationship between unitarism and pluralism. The fundamental assumption of the analysis is the significance of post-foundational political thought for the understanding of post-communism. Post-communism is analyzed not as linear liberal modernization, but as democratic transformation. Post-communism is the hybrid condition that includes the alter egos of communism, liberalism and postmodernism. Post-communism assimilates the potential alter egos of liberalism and postmodernism and therefore transforms the distinction of friend/enemy to the criterion of friend/friend, which ignores the nature of the political. Condition of post-communism requires not the eradication of differencies, but self-reflection of the differential nature of the political. The task of new democracy of post-communism is to articulate the possibility of democratic pluralistic politics under post-totalitarian conditions. However, post-communism is reluctant to accept the dimension of post-totalitarianism and tries to converge with universal post-liberalism. Dominating liberal pluralism assimilates democratic pluralism which becomes democratic procedural minimalism. Disertacijos tikslas yra išnagrinėti sąveikas tarp postkomunizmo įvykio prigimties ir demokratinės politiškumo prigimties. Darbe yra nagrinėjamos trejopos sąveikos: postkomunizmo ir istorizmo santykis; postkomunizmo, liberalizmo ir postmodernizmo santykis; vienovės ir pliuralumo santykis. Specifinei postkomunizmo būklės analizei taikomos postfundacionalizmo filosofijos idėjos. Postkomunizmas nagrinėjamas ne pabrėžiant liberalios modernizacijos turinį (kaip tranzitologinėse koncepcijose), bet analizuojant demokratinės transformacijos sąlygas ir galimybes. Postkomunizmo tapatybė formuojasi kaip hibridinis trijų sudedamųjų dalių – komunizmo, liberalizmo ir postmodernizmo – darinys. Liberalizmo ir postmodernizmo alter ego yra asimiliuojami universalistinėje draugo/draugo asociacijoje, kuri pakeičia išorinę draugo/priešo skirtį, nurodančią politiškumo prigimtį. Diferencinės politikos kilmės problema yra nauja, aktuali ir tęstinė postkomunizmo būklės problema. Postkomunizmas linkęs pamiršti posttotalitarizmo komponentą (jeigu išeinama iš komunizmo, tai išeinama ir iš totalitarizmo) ir siekia prisišlieti prie postliberalizmo tendencijų. Demokratinio pliuralizmo idėją asimiliuoja dominuojanti liberalios pliuralizacijos tendencija.

Šiame darbe nagrinėjamas Rusijos vaidmuo Pietų Kaukazo separatistiniuose konfliktuose, analizuojant kryptingos Rusijos politikos faktorių šių konfliktų ištakose, separatistinių darinių kariniuose konfliktuose su Gruzija ir Azerbaidžanu bei Rusijos politiką separatistinių konfliktų įšaldymo laikotarpiu. Darbe bandoma atsakyti į klausimus, kiek įtakos konkrečių separatistinių konfliktų Pietų Kaukaze vystimesi turėjo Rusijos pasirinkta Azerbaidžano ir Gruzijos išlaikymo Rusijos įtakos sferoje taktika, kokios svarbiausios Rusijos taktinės klaidos, lėmusios palaipsnį ir ilgalaikį šių šalių gravitavimą link Vakarų bei kokia galima tolesnė Rusijos reakcija mėginant sureguliuoti Pietų Kaukazo separatistinius konfliktus. Darbe apžvelgiamos tiek karinės, tiek ir taikios separatistinių konfliktų Pietų Kaukaze sureguliavimo perspektyvos, bandant įvertinti kiekvieno scenarijaus realumą bei galimybes jį pritaikyti praktikoje. Analizuojant atskirų separatistinių konfliktų tolesnio galimo vystimosi perspektyvas, pateikiami patys realiausi šių konfliktų efektyvaus išsprendimo receptai. The main purpose of master’s final thesis is to analyze the Transcaucasian separatist conflicts in Nagorno Karabach, Abkhazia and South Ossetia, searching effective ways of their resolution and forecasting the possible future development of these conflicts. The object of this analysis is the factor of Russian influence to these separatist conflicts since their origin till current situation and possible scenario of their resolution. It is making an attempt to settle the direct connection between Transcaucasian separatist conflicts and Russian foreign policy actions in the analysis. It is analyzing military and peaceful ways of separatist conflicts perspective resolution, analyzing separatist conflicts of very close character, such as Kosovo and Ajara, detecting those similarities, which may be successfully adopted to the Transcaucasian separatist conflicts. The clear Russian influence on the creation and development of the separatist conflicts helped to formulate the main hypotheses of this analysis, asserting that post-soviet Transcaucasian separatist conflicts were directly inspired by the Russian policy and their effective resolution is not possible without direct Russian participation. After analysis it could be affirmed that national interests of Russian Federation is not conformed to the creation of the zone of stability in the Transcaucasian region, because Russian participation in the separatist conflicts creates convenient conditions of manipulation of Georgian and... [to full text]

Darbe nagrinėjama internetizacijos įtaka kultūrinei spaudai: kaip ji buvo priimta, kaip, vykstant internetizacijos procesui, kito kultūrinė spaudos turinys, misija, vizija, auditorija. Norint tai išsiaiškinti darbe analizuojama internetinės spaudos, populiariosios ir elitinės kultūros institucijos. Nors kultūrinė spauda yra savita ir priklauso elitinio meno krypčiai, norėdama išlikti, ji vis dėlto turi vadovautis rinkos dėsniais, ypač, jei esminės paramos nesuteikia valstybė. Dėl šių skirtingų sąlygų susikirtimo, iškyla ambivalencijos, įsikitinimo, transgresijos vyksmo tikimybė. Darbo objektas yra leidinių „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“ ir „Nemunas“ ir jų internetinių versijų auditorija, vizija, misija ir turinys. Lediniai pasirinkti dėl turinio, minties ir leidybinių charakteristikų (tiražas, periodiškumas) panašumo. Darbu siekta įvertinti dėl internetizacijos įvykusį „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“, „7 meno dienų“ ir „Nemuno“ vizijos, misijos, auditorijos ir turinio kismą. Siekiant užsibrėžto tikslo, išsiaiškinta kultūrinės spaudos reikšmė ir specifika, atskleista kultūrinės spaudos raida Lietuvoje, išnagrinėtas interneto poveikis Lietuvos spaudai. Taip pat atlikti du tyrimai: pusiau struktūruotas interviu su „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“, „7 meno dienų“ ir „Nemuno“ leidinių buvusiais ir esamais redaktoriais bei išanalizuoti šių leidinių internetiniai puslapiai. Atliktos teorinė ir empirinė analizės atskleidė internetizacijos įtaką... [toliau žr. visą tekstą] It is analysed in this paper the impact of the internetization to the cultural press: how did the cultural press adopt internetization, how the content, mission, vision and audience have changed. In order to achieve it, institutions of the internet press, popular ant elitist culture were analyzed. Although, the cultural press is unique and belongs to elitist art, it also has to behave according to the market laws, especially if no grants from the state are being given. Due to these different operating conditions, there is a great chance of ambivalence, “entering into another“, transgression possibility. The object of this paper is the change of “Siaurės Atenai”, “Literatura ir menas“, “7 meno dienos“ ir “Nemunas“ weeklies‘ content, vision, mission and audience. These particular weeklies were chosen because of their content, thought and publishing characteristics similarities. It was tried to investigate the impact of mutation to content, vision, mission and audience of “Siaures Atenai“, “Literatura ir menas“, “7 meno dienos“ and “Nemunas“ on the terms of internetization. In order to achieve this goal, objectives were fulfilled: the significance and particularity of cultural press were explored, the development of Lithuanian cultural press was revealed, internetization impact to Lithuanian press was examined, as well. Forthermore, two researches were investigated: semi-structured interview with the previous and recent editors of the relevant weeklies and the analysis of the... [to full text]

Atgavusi nepriklausomybę, kaip ir kitos posovietinės valstybės, Lietuva susidūrė su iššūkiais, susijusiais su naujos valstybės pripažinimu ir įsitraukimu į senųjų ir naujųjų demokratijų šeimą. Iš centralizuotos ir itin reguliuojamos žiniasklaidos sistemos Lietuva žengė decentralizacijos link. Anksčiau itin kruopščiai valstybės reguliuojamos žiniasklaidos priemonės turėjo pereiti naujiesiems savininkams, o žiniasklaidos priemonės, veikusios pagal sovietinės žiniasklaidos modelį – prie Vakarų šalyse veikiančių demokratinių modelių. Naująjį žiniasklaidos modelį (sistemą) paskatino kurtis paskutinis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos patvirtintas teisės aktas, reguliuojantis žiniasklaidos ir kitų žiniasklaidos priemonių darbą. 1990 metais priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas draudė cenzūrą ir ribojo valstybės įtaką žiniasklaidos darbui. Per 1990 m. vykusią žiniasklaidos priemonių privatizaciją, žiniasklaidos priemones įsigijo esami jų redaktoriai ar darbuotojai, tačiau po keleto metų žiniasklaidos priemonės buvo parduotos naujiems užsienio ir Lietuvos leidėjams (Nugaraitė, 2004). Besikurianti naujoji Lietuvos žiniasklaidos sistema, žodžio ir spaudos laisvės siekis bei 1996 metais priimtas Visuomenės informavimo įstatymas privertė mokslininkus pažvelgti į Lietuvos žiniasklaidos sistemą, paanalizuoti, kokiam modeliui ši priklauso, ar ji yra nepriklausoma – atribota nuo įvairiausių išorinių ir vidinių įtakų. Aptardamas Lietuvos žiniasklaidos sistemą... [toliau žr. visą tekstą] After regaining its independence Lithuania, like other post-soviet states, faced challenges associated with the recognition of the new state and its involvement in the family of old and new democracies. Lithuania made the step from a centralised and highly regulated media system towards decentralisation. Media outlets that had been previously particularly thoroughly regulated by the state had to be transferred to new owners, while the media outlets, which operated according to the model of soviet media, had to shift to democratic models operating in Western countries. The creation of the new media model (system) was driven by the last legislative act approved by the Supreme Council of Lithuania regulating the work of media. The Law on Press and Other Mass Information Media adopted in 1990 banned censorship and limited the influence of the state on the work of the media. When the media outlets were privatised in 1990 they were acquired by their incumbent editors and staff; however several years later the media outlets were sold to new publishers from abroad and Lithuania (Nugaraitė, 2004). The nascent new media system of Lithuania, the striving for freedom of speech and press, as well as the Law on Provision of Information to the Public adopted in 1996 led scientists to take a look at the Lithuanian media system and to analyse the model it belongs to and whether it is independent – separated from different external and internal influences. Discussing the Lithuanian media... [to full text]

Baigiamajame magistro darbe nagrinėjama suverenumo istorija, apibrėžiama globalizacija, aptariama globalizacijos istorija, globalizacijos įtaka tradicinei valstybių politikai, globalizacijos procesų kritika, apžvelgiami antiglobalistiniai judėjimai. Įvardijami globalizacijos iššūkiai Vestfalijos modelio valstybių sistemai, tautinio valstybių suverenumo taikymo ribos, atskiriama tautiškumo ir Tautos sąvokos, apžvelgiamos viršnacionalinių idėjų teorijos. Įvardinus globalizacijos procesų metamus iššūkius tautinėms valstybėms, pabrėžiama švietimo sistemos atnaujinimo būtinybė, įvertinama minėtojo modelio žlugimo galimybė. Darbą sudaro 8 dalys: Angliškas ir lietuviškas apibendrinimai, Įvadas, Suverenumo idėjos istorija, Globalizacija ir jos procesų apžvalga, Suverenumo instituto taikymo ribos, Išvados, Literatūros sąrašas. 500 years ago both a doctrine and institution of sovereignty were created; both were changed frequently in order to meet contemporaneous political demands. After World War I a system of sovereign nation-states was formed, which has become extremely conservative and suspicious towards any change in the status quo. If history has taught us anything, it is to doubt any theory or ideology that claims to have knowledge of the end of sovereignty. Globalization processes have raised many challenges never before seen by nation states: the loss of control of both global and local economies; migration and technological advancement taking away the monopoly of information flows in and out the countries; global issues forcing states to introduce supranational organizations such as the EU and NATO. Anti-global movements arise within the frames of globalism, and therefore a paradox emerges: anti-global processes work in the global field. With this in mind we can say that they will not change the world’s tendencies towards globalism, but they can change the sources of global flows and disassociate Western capitalism and Westernism from globalization. While nation-states remain an important political structure, attention should be drawn to discussions about decreasing control and increasing the economic information and human flows that fall outside of the purview of states. The doctrine of state sovereignty has never been so ideologically – as well as legally – weak, and the limits of... [to full text]

Disertacijoje yra analizuojami šiuolaikiniai visuomenės įtikinėjimo procesai ir teigiama, kad šiuolaikinės informacinės kampanijos, orientuotos į pozityvių pokyčių skatinimą visuomenėse, neturi siekti konstruoti tvirtų identitetų ir nekintančių socialinių nuostatų, nes tokio pobūdžio įtikinėjimas yra susijęs su masių visuomenei būdingais informacijos vartojimo būdais ir nebeatitinka šiandieninio mobilaus, atviro pokyčiams individo poreikių. Disertacijoje siekiama įrodyti, kad šiuolaikinės pozityviojo visuomenės įtikinėjimo kampanijos turi būti paremtos silpnuoju tinkliniu įtikinėjimu; darbe toks įtikinėjimo būdas yra konceptualizuojamas, pasiūlomas tinklinio silpnojo visuomenės įtikinėjimo modelis ir aprašomas jo veikimas. Šis modelis pristatomas kaip praktinis ir analitinis instrumentas, galintis padėti organizuoti komunikacines pozityvių socialinių pokyčių programas bei jas tirti. Teorinės ir metodologinės disertacijos idėjos yra patikrinamos atliekant 2011 m. Lietuvoje vykusio savanoriškos veiklos populiarinimo, susieto su tuo metu visoje Europos Sąjungoje vykusiais Europos savanoriškos veiklos metais, analizę, savanorystės idėjų sklaidą šalyje vertinant kaip pozityvių visuomenės pokyčių skatinimo programą. Remiantis kritinės diskurso analizės ir socialinio tinklo analizės tyrimo technikomis, yra įvertinama savanoriškos veiklos populiarinimo akcijų turinys bei organizacinės jų kūrimo formos tinklinio silpnojo visuomenės įtikinėjimo modelio požiūriu. Darbas gali būti... [toliau žr. visą tekstą] Contemporary society persuasion processes are analysed in the Dissertation and it is stated that the contemporary informational campaigns, oriented towards the encouragement of positive processes within societies, should not seek for the construction of solid identities and not changing social provisions, because the persuasion of such type is linked with ways of the information consumption, characteristic to society of masses and does not correspond to contemporary needs of the mobile individual, open for changes. It is strived to prove in the Dissertation that contemporary campaigns of the positive society persuasion should be based on the soft networked persuasion; such way of persuasion in the Work is conceptualised; the model of the soft networked society persuasion is presented and its operation is described. This model is introduced as the practical and analytical instrument able to help organising the communicative programmes of positive social changes as well as to analyse them. Theoretical and methodological ideas of Dissertation are verified by implementing analysis of the voluntary activity promotion that took place in Lithuania in 2011, linked with the Year of European Voluntary Activities Promoting of the European Union, assessing the spread of ideas of volunteering in the country as the programme for promoting positive changes within the society. Under research techniques of the critical discourse analysis and social network analysis, the content of voluntary... [to full text]

XIX ir ypač XX amžius pasižymėjo stipriomis ideologijomis, kurios ne tik keitė pasaulio ir žmonių gyvenimus, bet ir turėjo įtakos visoms vėlesnėms kartoms. Šio darbo tyrimo objektas – XIX – XXI amžiaus ideologijos kritika. Bandant suprasti pačias svarbiausias ideologijas, neišvengiamai tenka gilintis į marksizmo, kaip vieną iki šių dienų svarbiausią ideologiją ir pabandyti suprasti, kur slypi marksizmo fenomenas. Žinoma, čia neišvengiamai tenka kalbėti ir apie kitas ideologijas, tokias, kurias neigė pats marksizmas – tai ir buržuazijos ideologija ir hegelizmo ideologija. Todėl darbo tikslas ir problema – atskleisti kuo įvairesnį ideologijų vaizdą ir parodyti, kaip evoliucionavo pati marksizmo ideologija, kuri – jau galima teigti – nėra vienalytė. Joje mes galime aptikti pačią ideologijos šerdį: kuomet mistifikacijos neįmanoma atpažinti „iš vienos“ pusės. Be abejo, toks darbas negali pretenduoti į paprastos ir aiškios „tiesos“ suradimą, o iškelti tikslais ir problemos – tik nuoroda, kuri nurodo, kuria linkme judama. Aptariant vieną po kito marksizmo klasiką, juos analizuojant, aptariant jų samprotavimus apie teorinį marksizmo įgyvendinimą, galime geriau suprasti, kaip evoliucionavo marksizmas ir kodėl XX amžiuje jo įgyvendinimas buvo toks nevykęs. Didžiosios ideologijos negimsta be žmonių lūkesčių. Kita vertus, kuomet kalbame apie ideologijos kritiką – labai dažnai – mes jau kalbame apie pačią ideologiją. Visi didieji ideologai neigė kurią nors ideologiją ir įrodinėjo, kad jų... [toliau žr. visą tekstą] The 19th century and 20th century in particular were famous for strong ideologies, which not only changed the world and the lives of people but also made some influence on the subsequent generations. The object of the paper is the criticism of ideology in the period of the 19th-21th centuries. In order to understand the most important ideologies, it is inevitable to go deep into Marxism, as one of the most important ideologies, and try to understand the phenomenon of Marxism. It is also necessary to speak about other ideologies that Marxism has been denying: Bourgeoisie and Hegelism. The goal and the problem of this paper aim at revealing the variety of ideologies and showing how Marxist ideology evolved (which is not indiscrete anymore). In this ideology there is a core of ideology: mystification cannot be recognized “on one” side. Of course, this paper cannot put in for the simple and clear finding of the truth, while the goals and problems are only references to the direction we move. Describing the classics of Marxism one after another, analyzing them and commenting on their reasoning about the theoretical implementation of Marxism, the evolution of Marxism, and the failure of its implementation in 20th century can be better understood. The greatest ideologies do not emerge without people’s expectations. On the other hand, when speaking about the criticism of ideology, it is often referred to the ideology itself. The greatest ideologists denied some of the ideologies... [to full text]

Šios disertacijos tyrimo objektas – kalbinės politinės konfliktinės komunikacijos išraiškos priemonės, būdingos Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vadovų politiniame diskurse (1998–2008). Šis tyrimas atskleidžia faktą, jog kalbinės priemonės yra glaudžiai susijusios su kalbančiojo ideologija bei kultūros nulemtomis kalbinėmis praktikomis. Disertacijoje tiriamos tokios kognityvinės lingvistikos sąvokos, kaip konceptualiosios metaforos, domenas, prasmės sritis bei kalbinės priemonės – nominacijos. Žvelgiant iš siauros lingvistikos metodologijos perspektyvos, komparatyvinė analizė ir aprašomasis analitinis metodas naudojami Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vadovų konfliktinės komunikacijos diskurso tyrime. Didžiosios Britanijos ir Lietuvos politiniame diskurse isreikštas konfliktas turi bendrų ir skirtingų bruožų. Bendrumą nulemia bendra konfliktinės komunikacijos esmė – politinių jėgų pozicijų ir interesų nesutapimai. Skirtumai remiasi įvairių politinių kultūrų ypatumais. Politinė konkurencija tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje remiasi domenais pokyčiai ir nauda. Tos pačios POLITIKA – TAI KARAS, POLITIKA – TAI KELIONĖ ir VALSTYBĖ – TAI PASTATAS metaforos Šios yra būdingos abiejų šalių politinei komunikacijai. Tačiau Didžiosios Britanijos politiniame gyvenime konfliktinė komunikacija turi ideologinį pobūdį, o Lietuvos vadovų konfliktinės komunikacijos diskurse politinis konfliktas išreikštas ne kaip ideologinis konfliktas. The object of this research is the linguistic means of political conflict communication that are characteristic of the political discourse of the political leaders of Great Britain and Lithuania (1998–¬2008). This dissertation discloses the fact that linguistic means are closely related to the ideology of the speaker and linguistic practices are conditioned by culture. Such cognitive linguistic concepts as conceptual metaphors, domain, meaning field and such linguistic means as nominations are analysed in this dissertation. Looking from the narrow perspective of linguistic methodology, comparative analysis and descriptive-analytical methods are applied in the conflict communication discourse research of the political leaders of Lithuania and Great Britain. The conflict which is expressed in the political discourse of these countries has both similarities and differences. Resemblance is determined by the general essence of conflict communication, i.e., the discrepancy between positions taken by political forces and interests. Differences are based on the peculiarities of the two political cultures. Political competition in both Lithuania and Great Britain is based on the domains change and benefit. The same POLITICS IS WAR, POLITICS IS A JOURNEY and THE STATE IS A BUILDING conceptual metaphors are characteristic of political communication of both countries. However, conflict communication has an ideological nature in the political life of Great Britain while in the discourse... [to full text]

‚Politicians’ Concept Evolution and Prospects of the Formation of the State Image in Lithuania since 1991. Their Impact on Lithuanian Foreign Policy’ analyses the topic of the image formation in the country. The object of the work is the image of the country as a soft power tool in order to realize the strategic nation’s goals. Basically nowadays the hard power resigns the place to the methods of the soft power. It goes without saying that both powers always functioned and, in my opinion, will function, but this time there is a clear overbalance in the side of the soft power. In most countries lots of selling companies work in the sort of the same market and offer the same products (democratic, freedom, citizen’s relief and all that). The ability to sell their goods (certain interests in the case of the countries’) depends on the facility to create their own appropriate image. Therein lays the main connection between the international and country’s political image. With reference to Wendt’s A. social constructivism theory, the order in the world is determined not only by the distribution of the material capability, but also by inter-subjective ideas which embody the countries’ identity and treatment. It is worth to modify that the main essence of the social constructivism theory is to conceive what the country itself is and only then it can be pointed where to go and how to do this. The identity can service for this. The aim of the research is to analyze the politics of the image formatting through the main formatting elements and present the links of the politics and foreign policy characterizing specific problems and setting the recommendations. The hypothesis of the research is to prove that the image of the country can influence the direction of the nation’s foreign policy and help to pursue strategic purposes. Has the impact on the country’s position in the international relations. It can be recognized that many mistakes are being made in creating the image of Lithuania. An artificially and thoughtlessly formatted conception is interesting only for the founders and it does not reach its goal. On the other hand, I disagree with the thoughts that there is no need to create the image, that the prospect (reality) will create the image itself. The trouble is that the image made by the prospect could not be acceptable for us and as it can be seen from the developing situation, it can not even be formatted, and Lithuania as the country can stay prosy, unknown and unremarkable. The research has shown that Lithuania used its image properly even though obliviously until 2004 while joining the transatlantic organizations when the priorities of the foreign policy were very obvious. After the admission to the transatlantic organizations, Lithuania can not find its own place in the world. The image formation does not have a vivid support because of the vague foreign policy. Another burning problem is that Lithuania confronts with is a continuity of the image formation politics. Finally according to the audit’s results which have been accomplished in 2009, it can be emphasized that there is no a united opinion about what a positive image of the country is. The funds are exploited inefficiently therefore they are not followed by ‘The umbrella’ principle. The present situation has two scripts: Lithuania is still staying as an unknown country for the first case which will have an obvious impact on the economic difficulty because of the ‘Made in..’ effect and will reform the existing institution of the image formation, dispose all possible actions and create a new strategy which would encompass a slogan and goods’ logo. For the strategy not to be accomplished only on the paper, it is essential to reform the main six areas of the image formation adjusting infrastructural problems and finally defining the precise priorities of the foreign policy.

The main purpose of master’s final thesis is to analyze the Transcaucasian separatist conflicts in Nagorno Karabach, Abkhazia and South Ossetia, searching effective ways of their resolution and forecasting the possible future development of these conflicts. The object of this analysis is the factor of Russian influence to these separatist conflicts since their origin till current situation and possible scenario of their resolution. It is making an attempt to settle the direct connection between Transcaucasian separatist conflicts and Russian foreign policy actions in the analysis. It is analyzing military and peaceful ways of separatist conflicts perspective resolution, analyzing separatist conflicts of very close character, such as Kosovo and Ajara, detecting those similarities, which may be successfully adopted to the Transcaucasian separatist conflicts. The clear Russian influence on the creation and development of the separatist conflicts helped to formulate the main hypotheses of this analysis, asserting that post-soviet Transcaucasian separatist conflicts were directly inspired by the Russian policy and their effective resolution is not possible without direct Russian participation. After analysis it could be affirmed that national interests of Russian Federation is not conformed to the creation of the zone of stability in the Transcaucasian region, because Russian participation in the separatist conflicts creates convenient conditions of manipulation of Georgian and Azerbaijani foreign and home policy containing their integration to the western structures. The direct way to the successful resolution of the Transcaucasian conflicts directly goes trough wide compromises to the separatist states guarantee large autonomy or quasi-independent status, because the separatist states are not ready to refuse those freedoms, which they won after bloody conflicts with Georgia and Azerbaijan. But, unfortunately, the current situation in these countries is not favorable to the compromises and effective resolution of these problems. The master’s final thesis consists from the four chapters. In a first one there are presented the main causes of the conflict. The second chapter evaluates the factor of Russian influence and the other chapters of the master’s final thesis present the analysis of various ways of the successful resolution of the separatist conflicts in Nagorno Karabach, Abkhazia and South Ossetia.