Search

Straipsnis tęsia rankraštinio žodyno „Clavis Germanico Lithvana“ (po 1680 metų, toliau – C) prierašų atribucijos temą, jau analizuotą „Archivum Lithuanicum“ 14 tome skelbtame straipsnyje „Friedricho Selle’s prierašai rankraštiniame žodyne Clavis Germanico Lithvana“. C prierašai yra vėlesni rankraštinio teksto sluoksniai, pasirodę, kai pagrindinis žodyno tekstas jau buvo užbaigtas. Juose randami ankstesnių savininkų ir / ar skaitytojų užrašai, jie identifikuojami pagal specifinę rašyseną ir dažnai skirtingą rašalo spalvą. Pagrindinis straipsnio tikslas – įrodyti, kad didžioji dalis prierašų (anksčiau identifikuotų kaip prierašai B) yra žinomo lietuvių raštijos darbuotojo, Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigo Petro Gotlybo Milkaus (Peter Gottlieb Mielcke, 1695-1753), kuris taip pat buvo religinių giesmių vertėjas ir pirmasis visos Biblijos lietuvių kalba vertėjas (Königsberg [lit. Karaliaučius], 1735). Autorė palygino šiuos žodyno prierašus su P. G. Milkaus pasirašytais autografais, saugomais Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybiniame archyve Berlyne, buvusio Prūsijos valstybės archyvo Karaliaučiuje fonduose. Rašto analizė patvirtino, kad B prierašai atlikti P. G. Milkaus ranka. Taigi, P. G. Milkus – pagrindinis C prierašų pildytojas (neskaitant paties žodyno sudarytojo), plėtęs ir žodyno makrostruktūrą, ir mikrostruktūrą. jo prierašai – vokiškos lemos, lietuviški atitikmenys, žodyno straipsniai, vokiški ir lietuviški iliustraciniai sakiniai, įvairaus pobūdžio nuorodos ir kt. – sudaro per 90 % žodyne esančių kitų asmenų įrašų. Prie jau žinomų P. G. Milkaus prierašų šaltinių – Friedricho Lankischo redaguotų Conrado Agricolos parengtų M. Lutherio Biblijos konkordancijų, Jono Rėzos „Psaltero Dovydo“ (1625), paties C, priskirtinas ir 1701 metų Naujasis testamentas. Ta aplinkybė, kad pildydamas žodyną P. G. Milkus nesinaudojo nei 1727 metų Naujuoju testamentu (QNT), nei 1728 metų Psalmynu (QPs), nei 1735 metų Biblija (QB), prie kurių taip intensyviai pats darbavosi, o rėmėsi ankstesniais šaltiniais, leidžia spėti, jog jo prierašai žodyne atsirado anksčiau nei QNT, QPs ir QB buvo išleisti ar net pradėti versti. Taigi 1727-uosius galima laikyti P. G. Milkaus prierašų žodyne terminus ad quem. Labiausiai tikėtina, kad P. G. Milkus pildė C dar studijuodamas Karaliaučiaus universitete ar dėstydamas tenykščiame lietuvių kalbos seminare. Žodyno rankraštį, kuris po C sudarytojo mirties liko privačiose kunigų ar bažnyčių bibliotekose greičiausiai Tilžės bažnytinėje apskrityje, P. G. Milkus galėjo gauti iš savo kraštiečių. Vėliau, darbuodamasis prie 1732 metų lietuviško giesmyno „Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos“ ir Senojo testamento vertimo į lietuvių kalbą, P. G. Milkus žodyną veikiausiai paskolino ar dovanojo bendradarbiui Želvos kunigui Kristijonui Štimeriui (Christian Stimehr, 1676-1750), giesmių ir biblijos vertėjui. Galimas dalykas, kad šis vokiečių-lietuvių kalbų žodynas pasitarnavo verčiant į lietuvių kalbą Bibliją. Ir tikriausiai būtent Štimeris žodyną padovanojo savo sūnui Kristijonui Frydrichui Štimeriui (Christian Friedrich stimehr, 1725–1765), kurio nuosavybę patvirtinantys įrašai išlikę abiejuose žodyno rankraščio tomuose. [...] Article continues my research on the topic of authorship of inscriptions in the manuscript dictionary Clavis Germanico-Lithvana (abbreviated C; after 1680), which I began in my article “Friedrich Selle’s Inscriptions in the Manuscript Dictionary Clavis Germanico-Lithvana” (Archivum Lithuanicum, vol. 14). Inscriptions in C are the later layers of manuscript text that have appeared after the main dictionary text was completed. They encompass inscriptions by earlier owners and/or readers, and they are identifiable by specific handwritings and often by different ink color. The main goal of the article was to prove that the most ample group of inscriptions (in former research identified as the handwriting B) is to be attributed to the Lutheran Evangelical clergyman in Lithuania Minor Peter Gottlieb Mielcke (lit. Petras Gotlybas Milkus; b. 1695 in Tilsit [lit. Tilžė]; d. 1753 in Mehlkehmen [lit. Mielkiemis]), who also was a translator of certain religious hymns and books of the first published Lithuanian Bible (Königsberg [lit. Karaliaučius], 1735). I have compared the longhand of these particular inscriptions to the signed autographs of Mielcke that were found in Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz zu Berlin (which has preserved a certain part of Preussisches Staatsarchiv in Königsberg collections). Analysis of the longhand has confirmed that B inscriptions were made by Mielcke’s hand. Thus, Mielcke was the major supplementer of C text (after the dictionary compiler himself), he expanded its both macro- and microstructure. Mielcke’s inscriptions constitute over 90 percent of all additions in various hands to the initial text: dictionary entries, German entry-words and their Lithuanian equivalents, German and Lithuanian illustrative sentences, various references, etc. Beside the sources that were known as used for the B inscriptions (concordances of Luther’s Bible, edited by Friedrich Lankisch; Johannes Rehsa’s Psalteras Dowido; C itself), now we can attribute also the Lithuanian New Testament of 1701 to Mielcke’s hand. The circumstance that Mielcke employed neither the New Testament of 1727 (QNT), nor the Psalter of 1728 (QPs), nor the Bible of 1735 (QB), of which he was one of the editors (translated, read proofs, recopied drafts), but used only earlier sources, lets me assume that his inscriptions in C had occurred prior to the publication of QNT, QPs, and QB. Thus, it means that the 1727 (publication of QNT) might be considered the terminus ad quem of Mielcke’s inscriptions. Most probably Mielcke was working with the C manuscript while still studying in Königsberg University or teaching at its Lithuanian Language Seminar. After the death of an unknown compiler, the C manuscript could have been kept in private libraries of priests or churches in the Tilsit district. Mielcke could have obtained the C manuscript from the compiler himself or from his fellow Tilsitians. Later, while working on the Lithuanian Hymnal of 1732 and the Bible translation, Mielcke most probably gave the C dictionary to his collaborator, translator of Hymns and the Bible, the clergyman of Saalau (lit. Želva) Christian Stimehr (lit. Kristijonas Štimeris, 1676–1750). It is possible that this German–Lithuanian Dictionary served for the Lithuanian translation of the Bible. It must have been this Stimehr who donated the C manuscript to his son Christian Friedrich Stimehr (lit. Kristijonas Frydrichas Štimeris, 1725–1765), since there are inscriptions of the son’s ownership in both volumes of C. [...]

Rankraštinis žodynas Clavis Germanico-Lithvana (po 1680 metų; toliau – C) iš kitų XVII-XVIII a. Mažosios Lietuvos rankraštinių žodynų išsiskiria ne tik teksto daugiasluoksniškumu šaltinių, rengimo etapų atžvilgiu, bet ir kitų asmenų prierašų gausa. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad kai kurie C prierašai priskirtini Tilžės bažnytinės apskrities vyresniajam kunigui Friedrichui Selle’i (1658-1710). Prierašų grupės autorystė atskleista palyginus juos su Selle’s autografais, rastais Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne. Selle’s plunksnai neabejotinai priskirtini šeši lietuviški ir vokiški iliustraciniai sakiniai (iš viso 22 lietuviški ir 29 vokiški žodžiai, arba atitinkamai 34 ir 44 žodžių formos), įrašyti penkiuose žodyno straipsniuose prie lemų Außwendig lernen, Durffen, Gebuhren, Kommen ir Pflaſter. Galimas dalykas, kad Selle įrašė dar ir tris lietuviškus atitikmenis. Prierašai liudija, kad žodyno rankraštį Selle ne tik skaitė ar juo naudojosi, bet ir analizavo bei bandė pildyti. Galbūt įrašydamas papildymų stengėsi atlikti recenzento pareigą, o galbūt šie prierašai – tik asmeninės pastabos. Žodyną Selle’i, kaip visos Tilžės bažnytinės apskrities vadovui ir provincijos mokyklos inspektoriui, galėjo būti įteikęs pats C sudarytojas įvertinti. Kita vertus, rankraštis, kartu su jo sudarytojui priklausiusiu Kleino giesmynu, galėjo būti padovanotas Joneikiškės kunigo Georgo Heinricho Elbingerio. Neabejotina tik, kad Selle’s prierašai į C įrašyti tarp 1687 ir 1710 metų Tilžėje. Taigi Selle – vienas iš pirmųjų šio rankraščio skaitytojų ar / ir savininkų. Manuscript dictionary Clavis Germanico-Lithvana (after 1680; hereinafter – C) is distinguished from other manuscript dictionaries of Lithuania Minor of 17th–18th c. not only by the multilayered text in terms of sources and stages of compilation, but also by the abundance of the insertions of other persons. The article seeks to demonstrate that some C insertions are attributable to senior priest Friedrich Selle (1658–1710) of Tilsit church county. The authorship of a group of inscriptions was revealed by comparing them to Selle’s authographs found in the Prussian Cultural Heritage Secret State Archives in Berlin. Six Lithuanian and German illustrative sentences (in total, 22 Lithuanian and 29 German words) written in five entries of the dictionary under the lemmas Außwendig lernen, Durffen, Gebuhren, Kommen and Pflaſter are undoubtedly attributable to Selle’s quill. It is possible tha Selle has also written in three Lithuanian equivalents. The inscriptions testify that Selle not only read and used the manuscript of the dictionary, but also analysed and tried to supplement it. Maybe by adding inscriptions he tried to fulful the duty of a reviewer or maybe the inscriptions are simply personal notes. The dictionary could have been given to Selle as the head of Tilsit church county and the inspector of the province school for evaluation by the compiler of C himself. On the other hand, the manuscript along with the hymnal of the same compiler Klein could have been given as a present by Georg Heinrich Elbinger, the priest of Joneikiškė. What is beyond doubt is that Selle’s inscriptions in C were made between 1687 and 1710 in Tilsit. Thus, Selle was one of the first readers and/or owners of this manuscript.

Straipsnyje siekiama nustatyti ir aprašyti, koks XVII a. vokiečių-lotynų kalbų žodynas galėjo būti dar vienas rankraštinio vokiečių-lietuvių kalbos žodyno "Clavis Germanico-Lithvana" (C) šaltinis. Straipsnyje atlikta lyginamoji rankraštinio vokiečių-lietuvių kalbos žodyno "Clavis Germanico-Lithvana" ir Johanno Jacobo Dentzlerio veikalo "Clavis Linguee Latinee" 1666, 1667, 1677, 1686, 1697 ir 1716 m. leidimų sandaros bei vienos jo dalies -- vokiečių-lotynų kalbų žodyno "Clavis Germanico-Latina" (Cla) -- analizė rodo, kad tarp šių leksikografinių darbų esama nemažai bendrybių. Pirmiausia C ir Cla sieja išorinė jų sąranga. Lotyniški abiejų žodynų pavadinimai su metaforiškai vartojamų žodžių "Clavis", vienodas grafinis pavadinimų pateikimas pirmuosiuose C ir Cla teksto puslapiuose, dviejų raidžių (didžiosios ir mažosios) junginiai kiekvieno Cla puslapio ir pagrindinio C puslapio pradžioje bei žodynų straipsnių skaidymas į skirsnius pagal dvi pirmąsias lemų raides liudija, kad C sudarytojui Cla buvo pavyzdys, į kurį orientuotasi kaip į sektiną žodyno sąrangos modelį. C ir Cla bendrybių esama ir žodynų makrostruktūrų ir mikrostruktūrų plotmėse. Su Cla sutampančios, nei Conrado Agricolos konkordansuose, nei Lex, K, R nesančios (vadinasi, nebuvusios Lex prototipe *Lex ir K, R prototipe ar jo variante *KR1, *KR2) C lemos (ypač lemos-žodžių junginiai), šalia jų pateikti lotyniški atitikmenys, retkarčiais vokiški sinonimai ir kiti žodyno straipsnio elementai rodo, kad dalis C registro ir žodyno straipsnių paremta Cla (tikriausiai ne ankstesniu kaip 1686 m. leidimu). The article attempts to identify and describe the German – Latin dictionary of the 17th century, which could have been a source for the manuscript German – Lithuanian dictionary "Clavis Germanico-Lithvana" (hereinafter referred to as “C”). The comparative analysis of the manuscript German – Lithuanian dictionary "Clavis Germanico-Lithvana" and the structure of the issues of Johann Jacob Dentzler’s study "Clavis Linguee Latinee", published in 1666, 1667, 1677, 1686, 1697 and 1716 and one of its parts, i. e. the German – Latin dictionary "Clavis Germanico-Latina" (hereinafter referred to as “Cla”) shows that a lot of similarities exist between the said lexicographical studies. First of all “C” and “Cla” are related with their external structure. The Latin names of both dictionaries contain the metaphorically used word "Clavis", the first pages in the texts of “C” and “Cla” display the same graphical presentation of titles, the combinations of two letters (an upper case letter and a lower case letter) in the beginning of each page of “Cla” and the title page of “C” and the division of the dictionaries’ articles into chapters according to the first two lemma letters evidence that the compiler of “C” used “Cla” as an example, which he considered the model dictionary structure. The similarities between “C” and “Cla” can also be observed on the planes of micro and macro-structures of the two dictionaries. The lemmas of “C”, coinciding with “Cla” but found neither in Conrad Agricola’s concordances, nor in the Lex, K, R (and thus, in the Lex prototype *Lex and K, R prototype or its variant *KR1, *KR2) (especially phrases), the Latin equivalents, the German synonyms, presented beside the lemmas and other elements of the dictionary show that a part of the register of “C” and the articles of the dictionary were based by “Cla” (most probably its issu