Search

The Late Upper Palaeolithic Hamburgian tradition reflects the earliest known human presence in northern Europe after the Last Glacial Maximum. We report here on the open-air site of Jels 3 (Denmark) and its associated stone tool assemblage, which can be unambiguously attributed to this period. Along with only a handful of other sites, Jels 3 represents the northernmost limits of human expansion in Europe at this time. We conduct a technological analysis of the lithic material from Jels 3 and other relevant sites to shed new light on the behavioral processes that likely underwrote this expansion. Given that sites dating to this initial dispersal remain few, are restricted to certain geographic regions, and represent an overall lack of a well-developed settlement hierarchy, we suggest that this dispersal process is most commensurable with the earlier stages of a leap-frogging colonization targeting specific landscape elements and that it was quite possibly very short-lived.

Straipsnyje pateikiamas dauginis požiūris į Hamburgo kultūros gyvenvietes, daugiausia dėmesio skiriant dinamiškam procesui, kai medžiotojų ir rinkėjų grupės adaptavosi naujose teritorijose pasitraukus paskutiniajam Šiaurės Europą dengusiam ledynui. Ledo atsitraukimas iš Šiaurės Europos lygumų leido čia sugrąžinti medžiotojų-rinkėjų bendruomenių grupes, kurios paskutinį ledynmetį išgyveno pietinėje kontinento dalyje. Pirmieji „naujojo šiaurės krašto“ gyventojai buvo grupės, kurios archeologiškai apibrėžiamos kaip Hamburgo kultūra. Hamburgo kultūros gyvenvietės koncentruojasi keliuose regionuose: Šiaurės Vokietijoje, Jutlandijoje, Nyderlanduose, Žemutinėje Saksonijoje ir Vakarų Lenkijoje (1 pav.). Kai kurie regionai tapo labiau izoliuoti – atsirado neapgyvendintų kraštų tarp atskirų teritorijų. Be to, kai kurių archeologinių radinių buvo rasta už pagrindinės apgyventos teritorijos, regionuose, vadinamuose periferiniais: Škotijoje, Pietų Švedijoje, Lietuvoje. Tai aiškinama bendruomenių tolimojo išplitimo modeliu. Hamburgo kultūros grupės sekė šiaurės elnių bandas, migruojančias tarp ganyklų upių slėniais. Tačiau pastarųjų dešimtmečių atradimai rodo, kad šių medžiotojų-rinkėjų visuomenės ekonomika buvo lankstesnė, o gyvenimo būdui mažesnę įtaką darė griežta priklausomybė nuo šiaurės elnių (Rangifer tarandus) elgsenos, kaip buvo manoma anksčiau. O. Grøno duomenimis, teritorijų grupavimas keliuose regionuose gali reikšti teritorinę organizaciją, panašią į modelį didesnės gyvenvietės, kurioje grupės veikia lygiagrečiai apibrėžtoje teritorijoje, dažniausiai upių slėniuose. Titnago dirbinių analizė atskleidė, kad, nepaisant minimalių skirtumų, kurie dažniausiai susiję su technologijomis, Hamburgo kultūros technologija gali būti apibūdinama kaip vienoda ir vienalytė (2 pav.). Titnago įrankių inventorius rodo svarbius technologinius požymius ir aiškią gamybos tendenciją. Skeltėms atskelti naudoti mineraliniai arba organiniai muštukai (dažniau vakariniame Hamburgo kultūros paplitimo areale). Ankstesni priešistorinių bendruomenių judėjimo tyrinėjimai išskyrė du pagrindinius kolonizacijos modelius: 1) taško ir rodyklės (šuolio judesio) ir 2) priekinį (pažangos). Daugumos mokslininkų kolonizacijos procesas aprašytas dviejų pakopų modeliu. Pirmasis etapas susijęs su pradine migracija, kai grupės turi ribotų žinių apie naują kraštovaizdį. Antrajame – ilgalaikės gyvenvietės fazėje – išplečiamos aplinkos žinios, todėl mobilumas tampa labiau logistinis. Kalbant apie Šiaurės Europos lygumų Hamburgo kultūros gyvenviečių modelį, galima manyti, kad šio regiono kolonizavimas buvo sudėtingas, nelinijinis procesas. Žmonių grupės siekė užpildyti naują nišą ir išplėsti savo gyvenviečių arealą. Tačiau periferinių teritorijų chronologija archeologams vis dar nėra gerai pažįstama. Galima pateikti dvi hipotezes: 1) pradinė plataus masto kolonizacija nepavyko, o gyvenvietė stabilizavosi po atsitraukimo į pagrindinę teritoriją; 2) teritorijos, esančios už pagrindinės teritorijos, rodo keletą pastangų įsikurti naujoje teritorijoje, kai medžiotojų- rinkėjų grupės susipažino su nauju kraštovaizdžiu (3 pav.). The process of the recolonisation of northern Europe after deglaciation is related to groups of hunter-gatherer societies called Hamburgian culture. The process itself, the range of Hamburgian settlement, and the organisation of settlement, as well as mobility strategies, are key issues in Early Late Glacial studies. In this paper, the implications of the wide dispersion of Hamburgian settlements on a hypothetical scenario for colonisation due to territorial organisation will be presented.

Hamburgo kultūra buvo išskirta 1931 m. Šiuo metu ji yra datuojama biolingo laikotarpiu, nors pasigirsta nuomonių, kad ji galėjo gyvuoti iki driaso II laikotarpio ar net aleriodo pradžios. Tipiškos Hamburgo kultūros stovyklavietės radinių komplekse vyrauja skeltiniai ruošiniai, nuskelti nuo vienagalių ir dvigalių skaldytinių. Tipiniai šios kultūros dirbiniai – tai specifiniai strėlių antgaliai ir Zinken tipo perforatoriai, dažniausiai dvigaliai. Pavienių panašių dirbinių – ir antgalių, ir Zinken perforatorių – yra aptinkama ir kitose kultūrose (Madleno, vėlyvojo graveto, federmeserio, Bromės). Todėl tik pasikartojantys ir gausūs būdingų dirbinių formų kompleksai leidžia tyrinėtojams nustatyti, kad tam tikroje teritorijoje gyvavo tam tikra kultūra. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad įvairiausių aplinkybių kontekstas yra bene svarbiausias rekonstruojant praeities palikimą. Nuoseklus Hamburgo kultūros gyvenviečių paplitimas su būdingu dirbinių kompleksu ir tiksliai apibrėžtoje gamtinėje aplinkoje tyrinėtojų yra pripažintas tiktai Vakarų Europos lygumoje, daugiausia Šiaurės Vokietijoje ir Olandijoje. Šiame straipsnyje nagrinėjamas Hamburgo kultūros paplitimas į rytus nuo minėtos teritorijos. The Hamburg culture was distinguished in 1931. At present it is dated the Boreal era, although there have been certain opinions that it could be in existence till the Older Dryas or even till the beginning of the Allerod. In the complex of findings of a typical encampment of the Hamburg culture one-end or two-end split billets prevail. Typical articles of the culture are specific arrowheads and Zinken tools, mostly two-end. Individual articles of the kind, both arrowheads and Zinken tools, are found in other cultures (Magdalenian, Older Gravettian, Federmesser, Bromean cultures). Therefore only the recurrent and plentiful complex of forms of the articles gives the researchers the possibility to identify the existence of a certain culture on a certain territory. In addition, the attention should be drawn to the fact that the context of different circumstances is actually the most important aspect in reconstruction of the heritage of the past. A consistent spread of the settlements of the Hamburg culture with the characteristic complex of articles in the accurately defined natural environment is recognized by researchers on the level of the Western Europe only, mostly in the Northern Germany and the Netherlands. The article examines the spread of the Hamburg culture to the East from the aforementioned territory.

Svarbiausias šio straipsnio tikslas – pateikti gerokai pakoreguotą ir šiandienos mokslo situaciją atitinkančią Lietuvos vėlyvojo paleolito gyvenviečių kultūrinę-chronologinę periodizaciją Šiaurės Europos medžiagos kontekste. Šiame darbe siekiama panaudoti naujausią tyrimų medžiagą, naujai interpretuoti įvairiuose Lietuvos muziejuose saugomas ankstesnių tyrimų kolekcijas, nustatyti vėlyvojo paleolito laikotarpiu (XI–IX tūkstm. pr. Kr.) Lietuvos teritorijoje egzistavusias archeologines kultūras ar jų grupes, pateikti kiekvienai kultūrai atstovaujančius pagrindinius objektus bei apibūdinti jų inventorių, kuo tiksliau apibrėžti atskirų kultūrų chronologines ribas, pabandyti nustatyti jų vidinės raidos etapus ir pagrindinius bruožus, atsekti kultūrų tęstinumą ir perimamumą. Straipsnyje analizuojamas tik Lietuvos gyvenvietėse surinktas titnaginis inventorius, o kaulo ir rago dirbiniai čia neaptariami, nes tiek jų kultūrinė priklausomybė, tiek datavimas yra gana problemiškas. Taigi šiame darbe beveik po 30 metų pristatomas naujas ir sistemingas vėlyvojo paleolito kultūrų raidos modelis, pagal kurį Lietuvoje, kaip ir visose Šiaurės Europos žemumų ruožo šalyse, remiantis gyvenviečių titnago radinių kompleksų analize ir gausiais gretimų kraštų analogais, ypač tiksliai datuotais kompleksais, vėlyvojo paleolito laikotarpiu išskiriamos 5 stambios kultūrinės grupės – Hamburgo, Federmeserio, Bromės, Arensburgo ir Svidrų. The main aim of this article is to present a scientifically relevant and considerably amended cultural and chronological periodisation of the late Paleolithic settlements in Lithuania in the context of the data about Northern Europe. The present work aims to apply the latest research data and to reinterpret previous research collections stored in different Lithuanian museums as well as to define archaeological cultures and their groups which existed on the territory of Lithuania in the Late Palaeolithic (11th-9th millenniums BC). The article also devotes its attention to the objects representing each culture with further descriptions of their inventory and tries to define the chronological boundaries of separate cultures as exactly as possible. The author of the article also endeavours to define inner development stages of those cultures and their main characteristics as well as to trace their succession and transition. The article discusses flinty finds gathered in Lithuanian settlements leaving bone and horn artefacts aside, since it is rather problematic to date them and to define their cultural identity. Thus, after a thirty-year period, this work presents a new and systematic model of the Late Palaeolithic cultures, what makes it possible to single out 5 major cultural groups of the Late Palaeolithic in Lithuania as well as in all lowland countries of Northern Europe basing on the analysis of complexes of flinty findings discovered in settlements and analogue exactly dated and spotted findings in neighbouring countries. Those cultural groups are the following: Hamburgian, Federmesser, Brommean, Ahrensburgian and Swiderian.