Search

Status of Person who is Questioned about His/Her Possible Commission of Crime by Prosecutor's Resolution in Criminal Procedure This work aims to assess the comparative, legal and practical aspects of the status of person who is questioned about his/her possible commission of crime by prosecutor's resolution in criminal procedure. The paper attempts to answer the following key questions: whether the institute of the witness who is being interrogated about his possible commission of a criminal offense is properly regulated in Lithuanian criminal procedure; whether these practical benefits of this institute are real, or are they just a sham; should the institute be removed from the Lithuanian criminal procedure. The paper discusses the comparative aspects and origins in Lithuania of the status of person who is questioned about his/her possible commission of crime by prosecutor's resolution, also regulatory analysis and review of practical application is performed. This work leads to the conclusion that the special witness does not have any effective specific procedural guarantees, which could lead to: the compulsion to give evidence against oneself; de facto initiation (or targeting) of the prosecution of such person, unreasonably and unlawfully depriving him of the opportunity to defend himself; the abuse of authority by the investigating officers and (or) the prosecutor. In addition, the practical application of this institute is contrary to the objectives of the legislature, and the recommendations of the general prosecutor of the Republic of Lithuania compete with the CCP, which may call into question the legitimacy of the regulatory method and (or) content. Also, the status of person who is questioned about his/her possible commission of crime by prosecutor's resolution is more like an intermediate procedural position than new, separate procedural status. The paper proposes to eliminate the institute of special witness and fatherly develop evaluation practices of the data, collected during the exercise of criminal intelligence, interrogation at the scene, adjustment of data in a complaint, statement or report and (or) pre-trial investigation.

Tradiciškai Parmenidas yra priešinamas Hėrakleitui, tariant, kad elėjietis pirmasis antikos filosofijoje prabyla apie jokiais aspektais nekintamą būtį, o antrasis, priešingai, daugelyje savo įmantrių aforizmų pabrėžinėja graikiškos tikrovės – kosmo kintamumą. Straipsnyje mėginama ne tik polemizuoti su šiuo požiūriu, bet ir siekiama pademonstruoti, kad abiejų iškiliųjų filosofų samprotavimai yra labai giminingi. Tariama, kad abu mąstytojai turėtų disponuoti tomis pat mąstymo prielaidomis, o kaip filosofai turėtų siekti tų pačių tikslų. Todėl iš pradžių straipsnyje aptariama ikifilosofinė graikiškoji tikrovės samprata. Filosofavimas savo ruožtu yra traktuojamas kaip refleksijoje užsimezgusio teorinio mąstymo pastanga artikuliuoti šią sampratą pagal savąjį to paties matą. Tokiu požiūriu interpretuojant Hėrakleito aforizmus, konstatuojama, kad šis mąstytojas to paties matu struktūrizavo graikiškąją tikrovės sampratą, išskirdamas joje santykiškai autonomiškas sapno, kasdienio mąstymo ir amžinai esančio logo sritis. Jo aforizmai apie kintamumą yra interpretuojami kaip pastanga suprobleminti pirmąsias dvi sritis ir perorientuoti egzistenciškai apsnūdusį žmogų į trečiąjį tikrovės dėmenį. Į Parmenido samprotavimus žvelgiama kaip į pastangą pateikti Hėrakleito aktualizuotos egzistencinės problemos sprendimą. Parodoma, kad iškilusis efesietis esantį arba būtį galimai (re) konstruoja anihiliuodamas du hėrakleitiškos tikrovės dėmenis ir susitelkdamas to paties mato reikalavimus tenkinančiame logo dėmenyje. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie Hėrakleito mąstymo egzistencinį pobūdį ir jo aidus paskesnėje filosofijoje. Traditionally, Parmenides is opposed to Heraclitus. The former introduced the concept of being that was unchangeable in all aspects, while the latter in many of his sophisticated aphorisms advocated the changefulness of Greek reality, i.e. cosmos. The article attempts not only to debate with these approaches, but also to demonstrate that the considerations of the two philosophers are closely related. It is assumed that the starting assumptions of both thinkers should be the same, and that as philosophers they should aim towards the same goals. Therefore, first the article discusses the pre philosophical Greek conception of reality. Philosophizing is seen as an effort of theoretical thinking to articulate the concept of reality according the measure of the same. It is affirmed that Heraclitus in his aphorisms applies the measure of the same to the Greek concept of reality. It is allocated to the relatively autonomous areas of dreaming, everyday thinking and eternal logos. Therefore, his aphorisms about the changefulness of reality are interpreted as a way to query the first two areas and refocus existentially sleepy person to the third factor of reality. The Parmenidean reasoning, on its turn, is seen as an effort to provide a solution to the existential problem posed by Heraclitus. It is shown that the Eleatic philosopher possibly (re)constructs the being by annihilating two constituents of reality and focusing on the constituent that fulfills the requirements of the same measure. The article closes with conclusions about the existential nature of Heraclitus thinking and its echoes in subsequent philosophy.

Straipsnyje aptariama esinių ontiškumo problema, su kuria Platonas galynėjasi viename analitiškiausių savo dialogų – Parmenide. Jis, klodamas ontologijos pamatus, išmąstė tikrai esant vienatinį esantį, o esinius visiškai nureikšmino. Platonas, viena vertus, seka Parmenidu ir persiima esančiojo siekiu, tačiau, antra vertus, jis seka ir Sokratu, tad persiima ir dorybės siekiu. Antrasis siekis verčia jį aptarti antikos filosofijoje iki tol ignoruotą filosofavimo subjektą. Faidone, demarkuojant šį subjektą, jį tenka identifikuoti kūnu, o tai apnuogina prarają, kuri skiria filosofuojantį nuo jo siekio – esančiojo. Šią prarają Platonas mėgina įveikti anamneze, t. y. matematinio mąstymo specifiką eksploatuojančiu mąstymo būdu. Apmąstydamas pažinimo kaip atsiminimo ontologines prielaidas, Platonas atgaivina dar ankstyvųjų filosofų eksploatuotą dalyvavimo arba mėgdžiojimo sąvoką, kuri anamnezės galimybę grindžia prielaida loginio ryšio tarp esinių ir esančiojo savybes paveldėjusių idėjų. Tariant, jog esiniai, kad ir nekokybiškai, persiima idėjų turiniais, jų jau nebegalima traktuoti kaip ontiškai niekinių esybių. Platonas priverstas reabilituoti esinių ontologinį statusą. Todėl Parmenido įžanginėje dalyje jis priverčia dar labai jauną Sokratą polemizuoti su uoliausiu Elėjos patriarcho sekėju Zenonu, kuris savo aporijomis kompromitavo daugio, vadinasi, ir esinių, tikrumo galimybę. Paper discusses the problem of the ontological status of existences. Plato deals thoroughly with the problem in Parmenides, perhaps the most analytical of his dialogues. The prominent Eleatic philosopher, who laid down the fundamentals of ontology, has inferred that only being exists and that existences are just empty names. Plato follows Parmenides and treats being as a goal of philosophizing. However, he follows Socrates as well and treats virtue as another goal of philosophizing. The latter goal compels Plato to concentrate upon the subject of philosophizing, an entity that was totally ignored in the early Greek philosophy. In Phaedo Plato demarcates the subject, identifies it with body and in this way unearths an abyss between the subject of philosophizing and being. Plato puts forward a theory of anamnesis as a way to bridge the abyss. By analyzing the ontological premises of anamnesis, Plato revives the concept of participation that supposes the logical link between existences and ideas. Presuming that existences partly overtake the content of ideas, the inference follows that existences could not be treated as ontologically meaningless. Consequently, Plato is compelled to rehabilitate the ontological status of existences. This explains why Plato in the opening part of Parmenides forces the very young Socrates to debate with Zeno, the most ardent follower of Parmenides. In his famous aporias Zeno disputed the possibility of many, consequently, of existences as well.

Straipsnyje mėginama naujaip pažvelgti į klasikinę būties problemą. Daroma prielaida, kad sinoptinis antikinis filosofavimas vis dėlto numano subjektą, todėl būties teorinio temizavimo siekis siejamas su šio subjekto intencionalumu. Remiantis Hėrakleito aforizmais, rekonstruojamas antikos žmogaus egzistencijos problemiškumas, t. y. konstatuojama, kad jo buvojimo būdas yra nesuderinamas su to paties matą eksploatuojančio mąstymo numatoma jo tapatybės prielaida. Konstatavus, kad antikos filosofavimo subjektas nedisponuoja dekartiškąja cogito atrama mąstyme, daroma išvada, kad šis subjektas savo tapatybės prielaidų turi ieškoti anapus savęs. Visumiškame mąstyme griežtai neskiriant mąstymo ir vaizduotės, todėl (loginę) tapatybę siejant su (dalykiniu) pastovumu, subjekto tapatybės paieška įgyja ontologizavimo pobūdį, t. y. subjektas provokuojamas mąstyti išliekančią esybę – (griežtąja šio žodžio reikšme) esantį. Parodoma, kad parmenidiškąjį esantį galima traktuoti kaip autonomišką teorinį darinį, kuris susikonstruoja mėginant teoriškai asimiliuoti Ksenofano vienatinį dievą. Tarus, kad Parmenidas ir Platonas apmąsto tą patį esantį, konstatuojama, jog abu klasikai nurodo skirtingas esantį steigiančias vertybes. Platono „Politėja“ traktuojama kaip mėginimas išspręsti filosofavimo subjekto vertybinio žvairavimo problemą tiesiog pajungiant teisingumą gėriui. Nustačius esančio dvejopą vertybinę konstituciją, daroma išvada, kad esantis numato dvi apibrėžtis. Straipsnis užbaigiamas svarstymais apie dvejopa esančio apibrėžtimi pamatuotus žmogaus socialinio įsitikrinimo būdus. In this paper, an attempt is made to take a new look at the classical problem of being. It is assumed that sinoptical ancient philosophizing, nevertheless, presumes its subject, therefore the objective of this philosophizing is associated with intentionality of the subject. Referring to Heraclitus’ aphorisms, the problematic character of human existence is identified, i.e. it is stated that the mode of this existence is incompatible with the logic nature of thinking that exploits the measure of the same. Having noted that the ancient subject lacks cogito – the descartian support of thinking – it is concluded that the premises of the identity of the subject must lie outside thereof. While the synoptical thinking does not separate thinking from imagination, it, therefore, associates the (logical) identity of an entity with (its) stability; thus a search of the identity of the subject acquires the way of ontologization, i.e. the subject is provoked to presume enduring entity – the being in its most exacting manner. It is demonstrated that the Parmenidian being could be treated as an autonomous theoretical construct which emerges in an attempt to theoretically assimilate Xenophanian God. Presuming that Parmenides and Plato contemplate the same being, it is argued here that both the classics refer to different founding values for the being. Plato’s "The Republic" is viewed as an attempt to solve the problem of the crisscrossed values by simply subjugating justice for the sake of the good. Upon revealing the dual value constitution of the being, it is concluded that the being entails two definitions. The article ends with contemplations about the ways of the social assurance of a human based upon the dual definition of the being.

Straipsnyje interpretuojamas Platono dialogas apie sielą Faidonas. Sielos problematiką į filosofavimo darbotvarkę įtraukė Sokratas, kuris, polemizuodamas su sofistų (daiktiškuoju) žmogaus matu, propagavo alternatyvų žmogaus matą, t. y. skelbė imperatyvą, raginantį pasirūpinti siela, kad ji būtų kuo geresnė. Platonas mėgina suteorinti sokratiškąjį praktinį filosofavimą, todėl jam tenka rekonstruoti sokratiškojo imperatyvo teorines prielaidas, t. y. apibrėžti šiuo imperatyvu numanomą subjektą bei nurodyti imperatyvo prasmingumo sąlygas. Apibrėžiant sielą kaip etiškai specifikuoto filosofavimo subjektą atspirties tašku tampa sofistų apibrėžtas anonimiškas kasdienio mąstymo subjektas – jusliška siela arba kūnas. Herakleitiškai siejant kasdienį mąstymą ir jo subjektą su mirtimi, jam priešinamas filosofinis mąstymas ir jo subjektas pirmiausia paženklinami negatyvia nemirtingumo apibrėžtimi. Todėl etiškai modifikuoto filosofavimo subjekto apibrėžinėjimas Faidone virsta sielos nemirtingumo įrodymais. Šiame straipsnyje mėginama rekonstruoti tas naujojo filosofavimo subjekto apibrėžtis, kurios išryškėja dialektiniame bei gnoseologiniame sielos nemirtingumo įrodymuose. Dialektiniame sielos nemirtingumo įrodyme didinamas kalbėjimo dviprasmiškumas, kuris, jį ontologizuojant, prielaidauja realybės dvilypumą. Šia prielaida preliminariai numatoma kasdieniam mąstymui alternatyvi mąstymo sritis, o tradicinis sielos vaizdinys atribojamas nuo kasdienio mąstymo srities. Gnoseologiniame sielos nemirtingumo įrodyme, atsispiriant į kasdienio mąstymo pažintinę specifiką, konstruojama pažinimo kaip atsiminimo samprata, kuria apibrėžiamas nuo kūno demarkuotos sielos pažintinis profilis. In the Phaedo, Plato discussed the soul. It was Socrates who included the soul on the agenda of philosophy. In his ardent polemics with sophists, Socrates promoted an alternative man measure. Socrates spoke of the need to take care of the soul by making it better. Plato attempted to reconstruct theoretically the practical philosophizing of Socrates. So Plato was compelled to define the subject of the imperative as well as the preconditions that make sense of the imperative. Sensual soul or body, which already has been defined by sophists as the anonymous subject of pragmatic or daily thinking, was taken as the starting point for the definition of the soul as a subject of ethically specified philosophizing. Following Heraclitus, daily thinking and its subject were related to death. In opposition to them, philosophical thinking and its subject were marked with a meaning of immortality. Therefore, the definition of the subject of ethically modified philosophizing turned into theoretical arguments for the soul’s immortality. This article attempts to reconstruct those aspects of the new subject of philosophizing which became apparent in the dialectical and gnoseological arguments for the soul’s immortality. The dialectical argument for the soul’s immortality rests on the ambiguity of speech that in synoptical thinking is ontologically interpreted as an ambiguity of reality. The latter assumption presupposes an alternative to daily thinking and demarcates the traditional image of the soul from the area of daily thinking. The gnoseological argument for the soul’s immortality departs from the gnoseology of daily thinking and constructs a theory of recollection as a specific cognitive feature of the ethically specified soul.

Straipsnyje, remiantis išlikusiais liudijimais, mėginama rekonstruoti dviejų iškiliausių antikos sofistų – Gorgijo ir Protagoro – samprotavimai. Tariant, kad mąstymas yra intencionalus, sofistų mąstymo siekiai siejami su jų politinėmis aspiracijomis. Konstatuojama, kad Solono teisinės reformos buvo nepakankamos atpalaiduoti laisvojo graiko politinį aktyvumą, nes šį dar kaustė graikiškojo pasaulio vertybes įkūnijančių dievų autoritetas. Todėl teigiama, kad sofistai išbaigė šią reformą, viena vertus, nureikšmindami žmogaus iniciatyvumą paralyžiuojančią dieviškumo sferą, o antra vertus, izoliuodami vien žmogiškojo veikimo ir mąstymo sritį ir suteikdami čia žmogui visiškus įgaliojimus pačiam lemti sprendimus. Abu šiuos uždavinius sofistai sprendė polemizuodami su ligtoline antikos filosofija, nes ši, reflektuodama graikiškojo pasaulio ontognoseologines prielaidas, buvo paruošusi racionalią prieigą prie graikui nekvestionuojamais mitais fiksuotos šio pasaulio „konstitucijos“. Teigiama, kad polemikoje su filosofija pelnyta ir pol(it)inį subjektą graikiškajame kosme įteisinanti žmogaus-mato išvada viena pati irgi nebuvo pakankama politinei veiklai realizuoti. Todėl sofistai paleido į gyvenimą ir politinės veiklos įrankį – iškalbos meną. Šį meną darė galimu ta laisvės (kalbos atžvilgiu) properša, kuri atsivėrė izoliavus kalbą nuo dievų ir kuri buvo realizuota eksploatuojant kalbos išoriškąjį arba daiktiškąjį aspektą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis, kad sofistai, viena vertus, savuoju žmogaus-matu gerokai anksčiau negu N. Machiavellis izoliavo politikos sritį nuo dievų steigiamų, taigi ir nuo etinių vertybių, o antra vertus, įsivėlę į polemiką su antikos filosofija visai ne dėl filosofinių siekių, visgi sukėlė radikalias permainas graikiškajame filosofavime, t. y. išprovokavo tiek jo subjekto įsisąmoninimą, tiek jo srities demarkavimą. Basing itself on the available historic testimonies, an attempt is made to reconstruct the thinking of Gorgias and Protagoras – the two most prominent Greek Sophists. Presuming that thinking is intentional, the objectives of Sophistical thinking are related to the political aspirations of Sophists. The author of the paper states that Solon’s juridical reforms were not sufficient to enhance the political activity of a free citizen as it was still paralysed by the authority of the gods – the embodiment of the Greek values. Thus, it is said that Sophists completed the juridical reform. On the one hand, they belittled the sphere of gods; on the other hand, they focused exclusively on the sphere of human activity and thinking and bestowed a man with an absolute authority within it. Both tasks were performed in an ardent polemic with preceding Greek philosophy that in its turn had provided the possibility of a rational approach towards the ontognoseological constitution of the Greek world. The polemic yielded the famous Protagorian man-measure statement that legitimated the political subject in the Greek cosmos. However, even this statement was not sufficient to stimulate the political activity of free citizens. Therefore, Sophists launched an instrument of political activity, namely, the art of eloquence. The art was enabled by the freedom of speech that emerged in the process of isolating it from gods and was implemented by exploiting the outer or material aspect of language. The paper concludes with the implications of the man-measure statement in political science and about the impact made by Sophists on the tradition of philosophy.

Vadovaujantis nuostata, kad antikos filosofijos tekstai radosi siekiant užrašyti ne vien teorinės veiklos rezultatus, buvo mėginta naujai perskaityti Platono dialogų apie sielą tetradą – Faidoną, Puotą, Faidrą bei Valstybę. Pritariant kai kurių antikos tyrinėtojų nuomonei, kad filosofavimas yra antikos išminčiaus gyvenimo būdas, buvo siekiama surasti konkrečias sąsajas tarp antikos filosofo veikimo ir kalbėjimo (mąstymo). Tarus, kad antikos filosofui pamatinis dalykas yra gyvenimiška veikla, buvo mėginta filosofavimo siekius ir turinius rekonstruoti atsižvelgiant į tos veiklos specifiką. Vartojant postmodernistinius terminus, į Platono dialogus buvo žvelgiama kaip į tai, kas pasakyta, o jų turinius buvo mėginama perskaityti rekonstruojant antikinio sakymo aplinkybes. Minėtuose dialoguose Platonas aiškinosi filosofavimo prigimtį ir paskirtį, todėl neišvengiamai aptarė filosofijai pamatines – būties, pažinimo bei vertybių problemas. Siejant antikos filosofavimą generuojantį sakymą su rapsodiškuoju bylojimu, o Platono samprotavimus su kai kurių ikisokratiškųjų antikos filosofų ištaromis, buvo pelnytos savitos išvados apie platoniškuosius pamatinių filosofijos problemų sprendimus bei antikinio filosofavimo pradžią. Kadangi Platono dialogai buvo interpretuojami išreikštai remiantis postmodernistinėmis nuostatomis, tai taip pat buvo aptarti ir modernistinio mąstymo pradininko Descartes‘o pagrindiniai tekstai – Proto vadovavimo taisyklės, Samprotavimai apie metodą bei Metafiziniai... [toliau žr. visą tekstą] This is an attempt to read anew the 4th tetralogy of Plato’s dialogues on the soul (Symposium, Phaedrus, The Republic and Phaedo) in the light of the viewpoint that the texts of Greek philosophy appeared not just an outcome of the effort to write down the results of theoretical thinking. In accordance with the view of some historians of philosophy that philosophizing should be treated as a way of life of Greek philosophers, an interrelation between the latter’s acting and talking (thinking) is sought. It is attempted to reconstruct the aims and contents of philosophizing from the point of view that life activity was the fundamental for a Greek philosopher. In the post-modern terms, Plato dialogues are treated as the said (le dit) and their contents are read by means of reconstructing the circumstances of the Greek saying (le dire). Plato made an effort to elucidate the origin and vocation of philosophy in the aforesaid dialogues and consequently dealt with the fundamental problems of philosophy, namely, with the problems of being, knowledge and values. The saying, that presumably generated Greek philosophy, was related to rhapsodic telling while Plato’s reasoning – to the utterances of some pre-Socratic philosophers, thus some original conclusions concerning Plato’s solutions of the fundamental problems of philosophy and the origins of Greek philosophizing are reached. As Plato’s dialogues are interpreted from the position of post-modern thinking, the position itself needs to... [to full text]