Search

Platesnės apimties ir išsamesnių tyrimų, skirtų mirties reiškiniui Lietuvos kariuomenėje 1919–1940 m., kol kas nėra atlikta. Lietuvos istoriografijoje apsiribojama tarpukario (tarp 1926 ir 1937 m.) Lietuvos kariuomenės arba jos buvusių karininkų paskelbtais karo nuostolių skaičiais. Teiginys apie 1,4 tūkst. žuvusiųjų Lietuvos nepriklausomybės kare 1919–1920 m. istoriografijoje buvo virtęs savotiška aksioma. Atskirą tyrimą galima rengti apie tai, kaip plito 1937 m. Petro Rusecko paskelbtas aukų skaičius (su vardiniu sąrašu) skirtingų autorių darbuose (panašūs skaičiai tarpukariu buvo publikuojami ir kituose leidiniuose), nors istorikas Paulius Šležas dar tais pačiais 1937 m. P. Rusecko duomenis sukritikavo. Esminė minėtų duomenų spraga, kad juose į vieną sąrašą ir apibendrintą statistinį skaičių sujungti žuvę Lietuvos kariai nuo 1919 m. iki 1928 m., – aktyvūs karo veiksmai jau buvo pasibaigę de jure 1920 m. (remiantis Lietuvos kariuomenės įsakymu) arba de facto 1923 m., nors pavienių incidentų pasienyje su Lenkija pasitaikė visą tarpukarį. Kitas šios problemos aspektas, kad į žuvusiųjų sąrašą P. Ruseckas įtraukė ir tuos, kurių mirtys tiesiogiai su karo veiksmais nebuvo susijusios. Tarp karo aukų yra savižudžių, skenduolių, nelaimingų atsitikimų aukų. Be to, į aukų sąrašus nepateko dalis mirusiųjų, kadangi sąrašas buvo sudaromas pirmiausia remiantis palaidojimais, nes karo medicinos tarnyba mirčių neregistravo, tik vedė sužeistųjų ir susirgusiųjų statistiką. Į apskaitą nepateko ir dalis tų, kurie buvo išvežti palaidoti į šeimos kapavietes, ir kitais atvejais. Šis tyrimas siekia aptarti karių mirčių, tiesiogiai nesusijusių su kariniais veiksmais, priežastis Lietuvos kariuomenėje tarpukariu. Įgyvendinant tai, iš karių mirčių statistikos pirmiausia reikėjo išskirti tuos, kurie mirė taikos metu. Toliau bandyta sugrupuoti mirčių priežastis pagal kategorijas. Galiausiai, remiantis vieno kariuomenės dalinio, 7-ojo pėstininkų pulko, pavyzdžiu, straipsnyje atskleidžiamas atskirų mirčių priežasčių kategorijų dažnumas ir pasiskirstymas pagal metus. Vykdant tyrimą, duomenys apie mirusius karius buvo imami iš penkių šaltinių: 1) iš duomenų apie kariuomenės netektis – duomenis 1937 m. paskelbė P. Ruseckas; 2) iš karių kapų registro, kuris paskelbtas 2003 m. atlase; 3) iš karo aukų sąrašo, kuris iškaltas Vytauto Didžiojo karo muziejaus kriptoje esančiose lentose; 4) iš Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų; 5) iš kariams skirto savaitinio žurnalo Karys, kurį Lietuvos kariuomenė leido 1920–1940 m. Pašalinus pasikartojančius atvejus, suvesti duomenys leido sudaryti maksimaliai išsamų mirusių karių sąrašą, apimantį beveik 3,5 tūkst. Lietuvos karių mirčių atvejų. Sąrašas nėra baigtinis, nes pavieniai mirčių atvejai fiksuojami ir toliau. Dėl šios priežasties straipsnyje susitelkta ne į kiekybinių duomenų pristatymą, o į bandymą identifikuoti ir sugrupuoti mirčių priežastis taikos metu. Šias priežastis ne tik bandyta apibendrinti visos Lietuvos kariuomenės mastu. Vieno kariuomenės dalinio pavyzdžiu straipsnyje pateikiama ir kiekybinė mirties priežasčių charakteristika. 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas tam pasirinktas dėl kelių priežasčių. Pirmoji, tai faktas, kad šis pulkas egzistavo nuo 1919 m. iki pat 1940 m., t. y. jis nebuvo išformuotas 1923 m. ar 1926 m., o vėliau (1934 m.) atkurtas, kaip kai kurie kiti kariuomenės pulkai. Tai leidžia disponuoti duomenimis apie visą laikotarpį. Antroji priežastis – šis pulkas karo metu aktyviai dalyvavo kovos veiksmuose, skirtingai nei dalis kitų Lietuvos kariuomenės vienetų, kurie Nepriklausomybės karo metais buvo rezerve arba saugojo nepagrindinius fronto ruožus. Tai leidžia aiškiau išskirti taikos meto aukas iš bendro aukų skaičiaus. Galiausiai trečioji, ne mažiau svarbi, priežastis yra nuosekliai ir sistemingai pulke vestas mirusių karių sąrašas, kuris išliko ir šiuo metu saugomas archyve. Toks sąrašas leido analizuoti išsamius duomenis apie šio pulko mirusius karius. Tyrimo metu surinkti ir susisteminti duomenys leidžia teigti, kad, be karinių veiksmų, karių mirtis Lietuvos kariuomenėje tarpukariu lėmė virtinė kitų priežasčių. Straipsnyje pateiktas mirties priežasčių pristatymas ir vieno pulko atvejo tyrimas rodo, kad reikšmingą dalį mirties priežasčių sudarė įvairios ligos. Tarp jų išsiskiria vidurių šiltinė, gripas ir plaučių uždegimas. Rečiau identifikuoti tokie fataliniai susirgimai kaip tuberkuliozė, rožė, apendicitas, leukemija, meningitas, paratifas ir kt. Pulko atvejo analizė rodo, kad tarp jaunų vyrų dažniausia medicinine mirties priežastimi tapdavo infekcinės ligos, ypač vidurių šiltinė ir plaučių uždegimas. Tokioms ligoms plisti palankią terpę sudarydavo tarnybos sąlygos ir higiena, ypač gyvenamųjų patalpų būklė. Infekcinės ligos plito ne vien dėl ankštos kasdienės karių aplinkos, bet dėl naudojimosi tais pačiais vandens šaltiniais ir kita infrastruktūra, kuria miestuose su įgulomis naudojosi ir civiliai gyventojai. Tą ypač aiškiai parodo Tauragės atvejis: ligos plitimą įguloje ten lėmė miesto infrastruktūra, o didelį mirtingumą – kareivinių uždarumas. [...] Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos kariuomenė, ligos, mirtys, nelaimingi atsitikimai, patyčios, nestatutiniai santykiai, homoseksualumas, savižudybės. Between the First World War and the Second World War, approximately 280 thousand men served in the Lithuanian armed forces. This is a significant figure for a country that only had a population of two to 2.5 million. Even though the Lithuanian armed forces were only involved in active military operations and low-intensity fighting from 1919 to 1923, servicemen died during the entire period up to 1940. The numbers of deaths during the Wars of Independence are well known; however, the causes of death in the Lithuanian armed forces, both from 1919 to 1920 and in later years, have not been investigated in great depth. We understand that one cause of death in an active army is active combat. In the study of war, deaths in action are further classified into deaths caused by artillery fire, machine gun and rifle fire, bayonets, etc. This allows scholars to determine the effectiveness of weapons systems and tactical elements used on the battlefield. However, the focus of this article is the causes of soldiers’ deaths that are not directly combat related. In the first section, I discuss causes of death in the Lithuanian armed forces during periods of war and peace, and provide a host of examples, which include deaths caused by disease, accidents, homicide and suicide. In the last section, I present the results of quantitative analysis. The quantitative analysis is a case study of a single regiment that demonstrates the predominant causes of death from 1919 to 1940, with a separate analysis of causes of death for the period 1919 to 1920. Keywords: Lithuanian armed forces, disease, mortality, accidents, bullying, non-statutory relations, homosexuality, suicide.

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos kariuomenės sunkiosios kavalerijos dalinių kovos 1648–1676 m. karuose su kazokais, Maskvos valstybe, vėliau – Turkija ir totoriais. Pirmojoje jo dalyje analizuojami tuo laikotarpiu įvykę Lietuvos kariuomenės vidaus struktūros pokyčiai, dėl kurių husarai pamažu prarado dominuojamą padėtį, užleisdami vietą vidutinei ir lengvajai kavalerijai. Antrojoje straipsnio dalyje aptariamas husarų vėliavų vaidmuo svarbiausiuose ginkluotuose susirėmimuose per karus su įvairiais priešais, atskleidžiamas jų indėlis į svarbiausias XVII a. antrosios pusės lietuvių pergales tokiuose mūšiuose kaip Lojevo (1649 m.), Šklovo (1654 m.) ir Polonkos (1660 m.), analizuojami Lietuvos sunkiosios kavalerijos veiksmai svarbiausiose pirmojo karo su turkais ir jų vasalais etapo (1672–1676 m.) batalijose – Chotyno (1673 m.), Lvovo / Lysynyčių (1675 m.) ir Žuravno (1676 m.) mūšiuose. Atkreipiamas dėmesys į tarnybos prestižiniuose sunkiosios kavalerijos daliniuose svarbą, kaip reikšmingą šio laikotarpio pagrindinių Lietuvos vadų ir įvairaus rango dignitorių vėlesnės karinės ar politinės karjeros etapą. This article presents the participation of the heavy cavalry units of the Lithuanian Army in the wars of 1648-1676 against the Cossacks, the state of Moscow, and later against Turkey and the Tatars. The first part of the article analyses the changes that took place in the internal structure of the Lithuanian Army during that period, leading to the gradual loss of hussars dominant position, mostly allowing for medium and light cavalry to take their position. Over time, the hussars made up only 5-7 percent of the entire army. The reasons for this phenomenon, both financial and logistical, as well as the difficulties that arose during the organization of these units in the late 17th century, were discussed according to selected examples. The second part of the article analyses the involvement of hussar flags in major armed clashes during wars with various enemies. Cases of the use of dismounted spearman heavy cavalry in the atacts against the fortifications of the city or the attacks against encampments fortified by the enemy (during the fights against the Cossacks) were presented. However, first of all the role of the hussar flags in the most important Lithuanian victories of the late 17th century, such as the battles of Loyew (1649), Shklow (1654), or Polonka (1660), was presented. The participation of the Lithuanian heavy cavalry in the most important skirmishes of the first phase of the war with the Turks and their vassals (1672-1676) - the battles of Khotyn (1673), Lviv / Lesienice (1675), and Zhuravno (1676), was analysed as well. Throughout all these conflicts, this military formation has shown that it still has a decisive tactical advantage over the cavalry of the enemy based on the Eastern style of combat. Finally, attention was drawn to the importance of the service in the prestigious units of heavy cavalry as a significant phase in the subsequent military or political career of the key Lithuanian commanders or dignitaries of various ranks of this period.

The aim was to examine hair cortisol levels and self-reported stress amongst conscripts during their basic military training, and how they are related to four types of theory-derived determinants. The following prediction was made: lower levels of perceived stress and hair cortisol will be associated with: (1) higher levels of emotional stability (the individual nonmilitary aspect); (2) a lower degree of private life problems (the contextual nonmilitary aspect); (3) more positive attitudes toward the military, higher engagement in military service, and higher adaptability to military conditions (the individual-military aspect); and (4) stronger group cohesion and better leadership (the contextualmilitary aspect). The sample consisted of a total of 107 male Lithuanian conscripts. Assessments were made at the beginning of their basic military training, in the middle, and at the end. Established instruments were used on all self-reported scales. Hair cortisol levels were established through analyses of hair samples. Low to moderate levels of stress were found throughout the basic training period regarding perceived stress levels. Hair cortisol levels were mainly unrelated to the self-rating scales. Regarding perceived stress, the prediction was fully confirmed. The future value of the theoretical model is discussed. Keywords: Perceived stress; hair cortisol; basic military training; conscripts; repeated-measures design.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, virtinė politinių aktorių Rytų Baltijos jūros regione paskelbė apie naujų valstybių nepriklausomybę. Šią nepriklausomybę toms vyriausybėms reikėjo ginti ginkluotuose konfliktuose. Lietuvos vyriausybei lojali kariuomenė aktyviuose kariniuose veiksmuose dalyvavo iki 1920 m. pabaigos. Iki šiol istoriografijoje, skirtoje šių karinių veiksmų analizei, koncentruotasi į taktinius-operacinius kariuomenių veiksmus ir karinių lyderių biografinius tyrimus. Moterų dalyvavimas Lietuvos nepriklausomybės kare, kombatantų smurtas, nukreiptas prieš civilius gyventojus, tarp jų moteris, tirtas fragmentiškai. Siekiant užpildyti istoriografinį vakuumą, straipsnyje analizuojamos 1918–1920 m. Lietuvos visuomenėje kilusios moterų kolektyvinės iniciatyvos paremti kariniuose veiksmuose dalyvavusią Lietuvos kariuomenę. Šias iniciatyvas suvokiant kaip reakciją į karinę grėsmę, straipsnyje siekiama nustatyti vidinius ir išorinius veiksnius, lėmusius moterų apsisprendimą materialiai remti Lietuvos kariuomenę. Remiantis sociologijos teorinėmis įžvalgomis apie stimulo paskatintą socialinę sąveiką, straipsnyje analizuojamos 13 moterų organizacijų kūrimosi priežastys, eiga, jų veiklos pobūdis ir mastas. As the First World War drew to an end, a number of political actors in the east Baltic Sea region declared the independence of new states. This independence had to be defended by their governments in armed conflicts. The army loyal to the Lithuanian government was engaged in active hostilities until the end of 1920. So far, the historiography on these military actions has concentrated on the tactical-operational actions of the armies, and biographical studies of their military leaders. The participation of women in the Lithuanian war of independence and violence by combatants against civilians, including women, have been studied in a rather fragmentary way. This article fills this research gap, by analysing the collective initiatives of women that emerged in Lithuanian society between 1918 and 1920 to provide public relief to the Lithuanian armed forces that were engaged in military operations. By perceiving these initiatives as a response to a military threat, the article seeks to identify the internal and external factors that underpinned the determination of women to provide material assistance to the Lithuanian army. By taking a sociological theoretical approach of stimulus-induced social interaction, it provides an analysis of the reasons for the formation and the development of 13 women’s associations, and the nature and the extent of their activities.

Napoleono karų atminimo kultūros istoriografijoje nemažai dėmesio skiriama 1812 m. Prancūzijos–Rusijos karo atminties kultūros problemoms. Tačiau Lietuvos atvejis atskirai nėra nagrinėtas. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti, kaip 1812 m. karo vertinimai Lietuvoje buvo palaikomi ir evoliucionavo istorinėje atmintyje. Rusijos valdžia buvusios LDK žemių gyventojams siūlė oficialią 1812 m. karo istorinės atminties versiją (didvyriškos kovos su užkariautoju), kuri prieštaravo vietinei ,,savajai“, liudijančiai patirtis, susijusias su parama Napoleonui ir naujomis krašto politinėmis bei socialinėmis perspektyvomis. Rašytinės literatūros cenzūros siekis slopinti vietinės istorinės atminties sklaidą nebuvo veiksmingas dėl gyventojų itin menkų galimybių naudotis spausdintu žodžiu. XIX a. pirmoje pusėje krašte dominavo komunikacinė atmintis, kuri tapo atraminiu šaltiniu, liudijančiu ir perduodančiu naujoms kartoms 1812 m. karo tikrąsias daugialypes patirtis, tarp jų – galimybes išsilaisvinti iš Rusijos imperijos. XIX a. antroje pusėje Rusijos imperijos vietinės valdžios struktūrų atstovai, vietinė rusų inteligentija, atsižvelgdama į 1812 m. karo, kaip lenkų kovos už laisvę, politinį savarankiškumą, simbolį, akademinėje, mokomojoje ir populiariojoje literatūroje aiškino, kad lenkų viltys, sietos su Napoleonu, buvo nepagrįstos: Prancūzijos imperatorius neturėjo tikslų atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką istorinėse ribose, jis siekė vien papildyti lenkais savo kariuomenės dalinius. Buvo pabrėžiama, kad lenkų reikštas Napoleono palaikymas sustabdė Rusijos imperijos valdžios galimus planus atkurti buvusį lenkų valstybingumą. Šis vadinamasis regioninis pasakojimas, kuris buvo skelbiamas istorijos vadovėliuose, naudotas emocinio ir vizualaus poveikio priemonėse siekiant paveikti jaunosios kartos politines ir kultūrines nuostatas, turėjo dvejopus tikslus. Pirma, pateisinti vykdomą diskriminacinę politiką prieš „lenkų kilmės“ asmenis. Antra, „užkirsti kelią“ naudoti 1812 m. karą kaip istorinį argumentą, bylojantį ne vien apie bendrą lenkų ir lietuvių istorinę praeitį ir kovą, bet ir galimą politinę ateitį, kuris viešai reikštas XX a. pradžios lenkų tautiniame diskurse. Per šimtą metų lenkai, nepaisydami valdžios veiksmų, sugebėjo išlaikyti „savąją“ istorinę 1812 m. karo atmintį, kurios reikšmės buvo medijuojamos grožinėje literatūroje, muziejų ekspozicijose, istorijos vadovėliuose, naudotos formuojant jaunosios kartos politines ir kultūrines nuostatas. O lietuvių tautiniame diskurse 1812 m. karas, kaip ir 1830–1831 m. bei 1863–1864 m. sukilimai, vertintas kaip lenkų ir sulenkėjusių bajorų reikalas, svetima istorinės atminties vieta. 1812 m. karo, jo galimos svarbos lietuviams vertinimai XX a. pradžios lietuvių tautiniame diskurse buvo pavieniai, fragmentuoti, o jų sklaida platesniems visuomenės sluoksniams menka. In historiography, significant attention to the memory culture of the Napoleonic Wars in Europe focuses on issues relating to the memory culture of the Franco-Russian War of 1812; however, the case of Lithuania is not commonly analysed separately, thus this article discusses how assessments of the 1812 war were maintained in the historical memory in Lithuania. The Russian government offered the population in the lands of the former GDL its official version of the historical memory of the 1812 war (of a heroic battle against an invader), which contradicted the version this population considered as ‘its own’, experienced as their support for Napoleon and the new political and social prospects they believed he would bring. The Russian government’s censorship of written literature suppressed the spread of the people’s ‘own’ local historical memory, yet it did not prove to be so effective due to the population’s very limited opportunities to use the printed word. Communicative memory dominated in the land in the first half of the 19th century, becoming the main source testifying to and passing on to subsequent generations the actual multifaceted experiences of the 1812 war, including the chance of liberation from the yoke of the Russian Empire. In the second half of the 19th century, representatives of local Russian imperial government structures and the local Russian intelligentsia, responding to the 1812 war as a Polish struggle for freedom and a symbol of political independence, explained in academic, educational and popular literature that the hopes of the Poles related to Napoleon were actually unfounded: the French emperor had no intentions of restoring the former Polish-Lithuanian Commonwealth within its historical boundaries, but simply wanted to fill his army units with Polish forces. It was highlighted that this expression of Polish support for Napoleon stopped the Russian imperial government’s potential plans to restore the Poles’ former statehood. This so-called regional narrative which appeared in history textbooks and was used by exacting emotional and visual impact in order to influence the political and cultural provisions of the younger generation had a dual purpose. First, to justify the discriminatory policies against individuals of ‘Polish origins’. Second, to ‘block’ the path for using the 1812 war as a historical argument testifying not just to the common historical past and struggle of Poles and Lithuanians but also their possible political future, which was openly expressed in the Polish national discourse of the early 20th century. Over the course of a hundred years, despite the government’s actions, Poles managed to uphold ‘their own’ historical memory about the 1812 war; its meanings were spread in various forms of media such as fictional literature, museum exhibitions and history textbooks, and were used to shape the political and cultural position of the younger generation. In the Lithuanian national discourse on the other hand, the 1812 war, along with the 1830–1831 and 1863–1864 uprisings, was viewed as a matter concerning the Poles and the Polonised nobility, and it was thus a foreign place of historical memory. The 1812 war and assessments of its potential importance to Lithuanians in the Lithuanian national discourse of the early 20th century were one-off cases and fragmented, while their spread among broader layers of society was limited.

Straipsnyje tiriama Lietuvos kariuomenės karininkų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo sistema atkūrus šalies nepriklausomybę: apžvelgiama Lietuvos karininkų rengimo (karininkų kursų 1990‒1993 m.), Krašto apsaugos mokyklos, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos veikla, atsargos karininkų rengimas, aptariami kiti karininkų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo būdai (pvz., Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre, Dr. Jono Basanavičius karo medicinos tarnybos mokymo centre) ir užsienyje. During the Independence period, a perfect and effectively functioning Lithuanian military officers’ training system was developed. The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania, General Adolfas Ramanauskas Warfare Training Centre, Juozas Lukša Land Forces Training Center, MD Jonas Basanavičius Military Medical Service, Lithuanian Navy Training Center in Klaipėda and other units of the Lithuanian Armed Forces have been playing the biggest role in military officers’ training and training system development. Lithuanian military officers successfully study and train at foreign military education institutions. The Baltic Defence College and other military and defence colleges, courses for commanders and general staff officers assume a great role in training Lithuanian military and civil officers. Various long-term and short-term, continuous and temporary courses were established for further military officers’ training. The courses for younger military commanders are successful and productive. Such courses for higher school students have been organized at the Lithuanian Grand Duke Butigeidis Dragoon Battalion in Klaipėda, The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania in Vilnius and Division General Stasys Raštikis Lithuanian Armed Forces School in Kaunas. The Lithuanian Union of Reserve Officers, officers’ clubs, military press and others also participate in the training process. The system ensures military officer training of all levels and forms comprehensively educated military corps.

Kazimierz Michał Pusłowski (d. 1696), a member of the family originating from the district of Upita, who bore the variation of Szeliga coat of arms, was the youngest of three sons of Jakub (d. 1638) and Barbara, née Syruć. In the 1650s, he chose a military career, joining the Lithuanian army. In 1660–1675, he served in the Crown Hussars, first in the royal unit of King John Casimir’s troop, then of Jerzy Sebastian Lubomirski and, from 1667 on, of Jan Sobieski. At that time (or, more precisely, between 1667 and 1670), Pusłowski was granted his only land office, that of a deputy pantler (Polish: podstoli) of Rzeczyca. In 1668–1675, he was the first in the company’s hierarchy of the hetman’s and then King Sobieski’s troops, which means that he was one of its top commanders. In 1675, he returned to the Lithuanian army as the hussar standard-bearer (Polish: chorąży) in the detachment of Lithuanian Field Hetman Michał Kazimierz Radziwiłł. From 1681 on, he was a standard-bearer of the next Field Hetman, Kazimierz Jan Sapieha, and in 1683, he became a lieutenant of the hussar unit of Jan Karol Dolski, where he served almost until his death. As a standard-bearer and lieutenant in the Lithuanian hussars, he had a high military position. As a regimentary, he commanded larger units of the Lithuanian army in 1675, 1684, and 1688. From 1686 on, he called himself a colonel. Thanks to his military service and the relationships he developed with leading figures on the political scene in the Polish-Lithuanian Commonwealth, such as Jan Sobieski, Michał Kazimierz Radziwiłł, Kazimierz Jan and Benedykt Paweł Sapiehas, and Jan Karol Dolski, he laid strong foundations for the family’s financial position. Thanks to them, his descendants could further raise their social status.

One of the significant events of Ukraine's struggle for independence during the first period of the National Revolution (1648 – June 1652) was Loev campaign of its troops, which despite the defeat and hetman S.M. Krychevsky’s death nevertheless prevented the Lithuanians invasion. Though for the first time in historiography V. Lypynskyі proved convincingly in his monographic study the falsity of neglecting its role in the Ukrainian-Polish military-political confrontation in the summer of 1649, as well as the works of subsequent scholars (including modern ones) did. But up to now Lithuanian theater of hostilities has been considered traditionally as an event with a minor effect. However this is far from the case! For example although it was not decisive in 1649 and 1651, it is by no means possible to interpret as something insignificant. It is firstly. Secondly, except for confessions ("confession") of captured Ukrainian soldiers and rebels, the lack of Ukrainian origin sources (no one letter, universal, report, diary, message or the story of the battle participant have been saved) is still a major obstacle for the reconstruction by the researchers of more or less a complete picture of the Ukrainian army’s Loev campaign. They only managed to reproduce the most important events in very general / contour features and even then through the prism of information material from Lithuanian and Polish sources. Instead, its course with the Lithuanian units’ participation is depicted scrupulously thanks to the efforts of Polish authors. However in general due to the schematic presentation of the Ukrainian command strategic plan, the steps taken for its implementation, the factors that significantly changed the course of the battle and determined its results, the overall panorama of the event looks somewhat simplified, devoid of internal dynamics and drama and in some ways with the spraying of popularity while imaging the infallibility of the Lithuanian polny hetman J. Radziwill decisions and actions. In order to outline the ways to correct shortcomings and fill scientific gaps the author’s research focus is on identifying a number of actual problems of the Ukrainian army’s Loev campaign. Having analyzed heritage and discovered source base, the author considers those actual problems need rethinking, finding new ways to solve them, further discussions or even starting their study. They included the following ones: to clarify the essence of B. Khmelnytsky's strategic plan, developed in May-June, regarding the place and role of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the forthcoming campaign against the Polish-Lithuanian Commonwealth; to find out the time and place of the Acting Hetman S. Krychevsky departure to the Lithuanian theater of hostilities and the route of its promotion; to specify the number of soldiers who took part in the battle on both sides; to find out the essence of S. Krychevsky’s activity since his appearance in Chernobyl (about July, 8) till the capture of Kholmech (July, 29); to determine the nature of his relations with colonel S. Pobodailo, who defended the crossing of the Dnieper opposite Loev; to coverage the action plan of the latter, the reasons for their passivity and inconsistency with the attack of the Acting Hetman on the Lithuanian camp in the morning of July, 31, etc. The author is aware that hoping for their full clarification will be a fiction until the sources which had been created by Ukrainians, the participants of the campaign are found. Nevertheless, the painstaking work of researchers in archives and manuscripts departments of scientific libraries in Ukraine, Poland, Belarus, Lithuania and other countries will undoubtedly enrich the existing source base as a whole and contribute, albeit slightly, to enrich knowledge in the study of this problem.

Straipsnyje tiriami 1565 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymo totorių registro struktūros elementai, išruošiamų žirgų ir kitų joti skirtų arklių užrašymo būdai, karių ekipuotės dalys ir jų užrašymo būdai. Karių (raitelių ir pėstininkų) ekipuotės komplektai suskirstyti pagal karių turimų ginklų rūšis ir jų kiekį. Raitelių ekipuotės komplektai suregistruoti pagal panaudojimo dažnumą skirtingose vėliavose. Vėliavų karinis pajėgumas lyginamas pagal išruoštų karių skaičių, ekipuotės dalių kiekį, tenkantį vienam raiteliui, ginklų kiekį skirtingose vėliavose. Aptariamas vėliavininkų ir į kariuomenę siunčiamų asmenų užrašymas. In the 1565 army census of the grand duchy of Lithuania, four flags represented Lithuanian Tatars: those of Vilnius, Grodno, Trakai, and Novogrudok. The census took place between 14 July and 12 September, with each flag being included in the census at a different time. The names of a total of 117 men were recorded during this process. Of these, 114 served to prepare horsemen and horses (or went into the army themselves), while one went into the army on foot, and two were sent out by other individuals. In addition, nine other people who were sent out to the army were also mentioned, but their names were not supplied. A total of thirty-two horseriders who went to join the army were not named at all, and are known only from the indicated number of horses and sets of equipment. In total, 157 horses were prepared for riding and other purposes. Most of the prepared horses were intended for riding (конъ), totalling 130, and some of them were gelded stallions (мерынъ), totalling twenty, while another seven were classified as nags (кляча). The soldiers’ equipment consisted of nine pieces: bows with arrows (сагайдакъ), this being the main weapon of the Tatars; swords (шабля); short spears (ощепъ); flexible armour (панцеръ); helmets (прылбица); kaftans (кафтанъ); axes (секерка); short swords (кордъ); and fusils or wheel gun-arquebuses (ручница). The Tatar flags served for the preparation of 155 horsemen. A total of 18.7% of them had one-piece equipment, while 63.2% had two-piece equipment, another 16.1% had three-piece equipment, and 1.3% had four-piece equipment. There were a total of eighteen different combinations of horsemen’s equipment. The most commonly-used sets of horsemen’s equipment were as follows: 1) bow and arrow plus sword (45.2% of all horsemen); 2) bow and arrow (14.2% of all horsemen); and 3) flexible armour plus helmet and short spear (12.3% of all horsemen). The Tatar flags also served to prepare three infantry soldiers. Two of those infantry soldiers had one-piece equipment, and one had two-piece equipment. Four standard-bearers were included in the census: one each for Vilnius, Grodno, Trakai (this standard-bearer was also the marshal), and Tatars. Standard-bearers would prepare more horses, and the horsemen they would sent out would have more equipment than most of the horsemen who had been prepared by other individuals, and who would usually prepare one horse each for riding or other purposes. By looking at the number of prepared soldiers, it can be said that the flag of Novogrudok encompassed the strongest supplies of men and equipment, while the amount of equipment per soldier indicates that the flag of Vilnius encompassed the best levels of arms. The flag of Vilnius was best equipped with protective weapons, but even here a total of half of all horsemen still did not have these weapons. The flags of Novogrudok and Trakai had the largest number of crossbows, while the flag of Trakai flag had the most hand-to-hand weapons (mostly consisting of swords), and the flags of Vilnius and Grodno encompassed the largest number of short spears.

2015‒2020 metais Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms skirtos išlaidos padidėjo dvigubai, ir tai padėjo inicijuoti svarbių kritinių projektų, leidusių Lietuvos kariuomenei modernizuoti ginkluotę ir patobulinti taktiką, įgyvendinimą. Naujos savaeigės haubicos, pėstininkų kovos mašinos, oro gynybos sistemos, prieštankiniai ginklai, radarai, priešdroninės sistemos sustiprino Lietuvos kariuomenės pajėgumus. Naudojamos taktikos prieš „žaliuosius žmogeliukus“ pasikeitė į konvencines taktikas, kur ugnis ir manevras tapo esminiu faktoriumi. Tuo pat metu Kaliningrado srityje Rusijos armija padidino savo karių personalą, modernizavo įvairią ginkluotę į puolamąją bei padidino vykdomų karinių pratybų skaičių. Lietuvos ginkluotosios pajėgos, siekdamos pasiruošti galimoms konvencinėms grėsmėms, privalo decentralizuoti ginkluotės ir amunicijos centrinį arsenalą, kad visi batalionai bet kuriuo metu galėtų panaudoti turimus resursus. Be to, Lietuvos kariuomenės pajėgumai padidėtų, jeigu dalis privalomąją karo tarnybą atlikti kviečiamų jaunuolių tarnautų kibernetiniais šauktiniais ir jeigu būtų naudojamos nekonvencinės taktikos. Tai suteiktų papildomų galimybių Lietuvai, kaip mažai valstybei, kovoti prieš technologiškai pažangų priešininką. Galiausiai, iš papildomo finansavimo Lietuvos kariuomenė privalo siekti įsigyti raketinių salvinės ugnies sistemų ir mobilių priešlaivinių raketų sistemų, kurios galėtų naikinti priešininką iš saugesnio atstumo. In a period of 2015-2020, Lithuanian Armed Forces (LAF) military spending increased twice, thus it enabled to initiate and to arrange significant critical projects that eventually allowed armed forces to upgrade military equipment and tactics. New artillery units, armoured personnel vehicles, air defence systems, anti-tank weapons, radars, anti-drone systems boosted military power of LAF. Tactics switched from anti green men to conventional tactics, where fire and manoeuvre dominates again. Meanwhile, in the same period of time in Kaliningrad the Russian armed forces boosted the number of military personnel, upgraded equipment (most of it to offensive one) and increased military exercises. In order to be prepared, LAF must look for the most efficient ways of defence towards a potential foe. In a near future LAF must decentralize a central military storage thus critical assets could be secured and used by battalions at any time. Moreover, LAF capabilities could be improved by cyber conscripts and non-conventional tactics which could bring extra dividends when a small state fights against technologically advanced adversary. Eventually, with an additional military spending LAF could obtain MLRS artillery, the coastal defence systems and unmanned combat aerial vehicles that could deal with enemy from a safer distance.

Lietuvos kariuomenės vadovybės iniciatyva 1933 m. pabaigoje laiškus su anketomis „Lenkų pasienio tyrimo reikalu“ gavo pasienio apskričių – Utenos, Ukmergės, Trakų, Alytaus, Marijampolės ir Vilkaviškio – karo komendantai. Vyriausiojo štabo valdybos II (informacijos) skyriaus vadas plk. ltn. Juozas Lanskoronskis, parengęs atitinkamą palei administracinę liniją su Lenkija įsikūrusių gyventojų tyrimo planą, 1933 m. lapkričio 2 d. (gruodžio 2 d. pakartotinai) išsiuntė prašymą atsakyti į anketos klausimus ir atsakymus atsiųsti iki gruodžio 20 d. Karo komendantai, kaip pareigūnai, esantys arčiausiai gyventojų, turėjo surinkti duomenis ir įvertinti kariuomenės vaidmenį puoselėjant lietuvybę. Vyr. štabo viršininkas įsakė parengti studiją, surinkus statistinius duomenis apie pastaruosius 6–7 metus: kiek „lenkuojančių“ yra tapę neabejotinais lietuviais, kiek yra svyruojančių, kiek nepalankių, nes kariuomenės vadovybė turėjo žinoti, ar gali kilti grėsmių iš lenkų tautinės mažumos, ar ji bus lojali krizės metu. Pažymėta, jog toks žinių rinkimas neturi iškilti į viešumą. Straipsnyje analizuojami iš Trakų apskrities paštininkų, mokytojų, kunigų, agronomų, policijos valdininkų surinkti duomenys apie Trakų apskrities (kurios centras buvo Kaišiadorys) gyventojus, jų lietuvinimą, Lietuvos kariuomenės vaidmenį lietuvinimo procese, lenkų kalbos vartojimą, gyventojų požiūrį į Lietuvos valdžią ir valstybę, lenkakalbių (jie vadinami „lenkuojančiais“, labai retai – lenkais) ryšius su anapus demarkacijos linijos gyvenančiais jų giminaičiais ir pažįstamais, jų lojalumą Lietuvai. Ši unikali archyve rasta byla, kurioje sukaupti atsakymai į anketos klausimus ir pateiktos karo komendanto plk. Vlado Žutauto išvados, liudija, jog lenkiškai kalbančių gyventojų lietuvinimas vyko nekoordinuotai. Tai nepaprastai disonuoja su to meto tautininkų spaudoje viešinamais aktyviais svarstymais, raginimais atlietuvinti „lenkuojančius“ piliečius. Trakų apskrityje po šio tyrimo imtasi tarp vietos lenkų itin uoliai platinti lietuvišką spaudą. Tuo labiausiai rūpinosi pats karo komendantas.

Straipsnyje analizuojamos 1919–1938 m. Lietuvoje vykdytos karinės psichologinės operacijos ir taikytos psichologinio poveikio priemonės. Šia tema iki šiol domėtasi gana menkai, tad literatūros lietuvių kalba yra mažai. Jame, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, analizuojamos vidaus ir užfrontės propagandos priemonės ir pagrindinės jos kryptys. Nustatyta, jog pagrindinis psichologinių operacijų (angl. santrumpa PSYOPS1 ) ir propagandos tikslas – paveikti auditorijų mąstymą, požiūrį ir elgseną. Nepaisant šiuolaikinių technologijų teikiamų galimybių, pagrindinės PSYOPS taktikos ir technikos liko nepakitusios, o bendravimas „akis į akį“, siekiant daryti įtaką, aktualus ir šiandien. Tarpukario Lietuvoje prie Literatūros skyriaus įsteigta Spaudos propagandos dalis (1920 m. kovo 1 d.) vykdė propagandą tiek valstybės viduje, tiek užfrontėje. Lietuvos kariuomenės vadovybė kartu su Švietimo ministerija numatė, jog valstybėje, apsuptoje stipresnių kaimynų, karinį rengimą reikia pradėti vykdyti jau mokykloje ir paskui universitete. Propaganda užfrontėje dažniausiai buvo nukreipta į valstybes, su kuriomis vyko kariniai konfliktai arba teritoriniai ginčai, vidaus propaganda – į šalies visuomenės švietimą, pilietiškumo ir atsparumo ugdymą. The topical subject is based on current events in the increasingly global world where psychological operations and propaganda are used almost every day to influence target audiences. The article analyzes military psychological operations and psychological measures used in Lithuania in the period from 1919 to 1938. The article aims to investigate whether psychological operations and psychological measures where used in the mentioned period in Lithuania. As the subject has been poorly researched, the literature on the subject in Lithuanian is scarce. Domestic and frontline propaganda measures and key targets are analyzed based on the archives of the Office of the Chief Archivist of Lithuania. The article revealed that the main aim of psychological operations and propaganda was to affect the understanding, attitude and behavior of a target audience. Despite the possibilities of modern technologies, the key tactics and techniques of psychological operations have remained unaltered as well as face-to-face interaction. During the Wars of Independence, Lithuanian political and military authorities realized that in addition to a strong and modern military it is necessary to have an institution for public education, informing the public on the issues of concern and disseminating national narrative in the provinces, frontlines and occupied territories. During the first years of independence, the state propaganda and its dissemination in the country and frontlines were the responsibility of the Section of Literature at the General Staff. The Subsection of Publishing was opened on 1 September 1920. When the General Staff was reformed, the responsibility for the dissemination of propaganda was delegated to the subsections of the newly established Section of Military Science. The Section of Military Training and Propaganda carried out the functions of military education and civil-military cooperation. The specialists had a heavy workload. They had to spread the propaganda supporting military actions and mobilizing and educating the society. In 1920, the separation of military and civil propaganda was proposed. When the fights ceased and Klaipėda region was reclaimed, the propaganda nationwide was assigned to the Riflemen’s Union and later to the Union for the Liberation of Vilnius. The circumstances were favorable for separating military and civil propaganda. Lithuanians succeeded in the psychological operations against the state opponents. The frontline propaganda aimed to demoralize and confuse enemy soldiers, increase their dissatisfaction with their government and make them doubt its actions. The most common psychological measures in the frontline were taken using airborne leaflet propaganda. Different leaflets (proclamations, letters, caricatures, etc.) were scattered from the aircrafts by recruited local agents, etc. Psychological measures also included activities of special instructors, face-to-face interaction, activism, public speeches, etc. Domestic propaganda focused on educating the residents about the key issues of the state and military training and education. The Subsection of Propaganda under the Section of Literature closely cooperated with the Section of Intelligence and other institutions in psychological operations or, as it was said then, spreading propaganda in three directions: Latvia, Poland and Klaipėda region.

Straipsnyje remiantis Italijos archyvų šaltiniais apžvelgiama Italijos karinių ir diplomatinių pareigūnų pateikta informacija apie Lietuvą ir jos kariuomenę kovų dėl nepriklausomybės metais ir tarpukariu. Pristatomas jų požiūris į Lietuvos kariuomenę, įvairias Lietuvai tarpukariu iškilusias problemas, santykius su Vokietija, Lenkija ir Sovietų Sąjunga. In the article, on the basis of the material in the Italian archives, the author presents the information on the attitude of the Italian officials and officers towards the Lithuanian Armed Forces during the Lithuanian Wars of Independence and the Interwar Period up to the Soviet occupation in 1940. In the period from 1919 to 1939, the Baltic region received more attention from the French than the Italians as France sought to establish its areas of influence behind Germany and thus prevent German attacks. In this respect, Italy had no strategic defence interests in the Baltic states as its opportunities were very poor. Nevertheless, it was also involved in the events happening in the Baltic region. In 1919–1920, it was important to keep peace to force the Germans to withdraw from the Baltic states. As Italy was one of the four main winners of the World War I and great powers, it granted Klaipėda, at that time Mėmelis, the status of the territory protected by the Entente. Furthermore, it participated in the Polish-Lithuanian conflict over Vilnius. The Italian observer did not provide any assessment of the soldiers of the Lithuanian Armed Forces during the Lithuanian Wars of Independence. He simply presented the facts and described them as enthusiasts full of patriotic spirit. During the Interwar Period, Lithuania and Italy maintained good and close diplomatic relations. The Lithuanian government was always heard in Rome. Over the years, Italian sympathy for Lithuanians increased, especially after the military coup in Lithuanian in 1926, however, it did not lead to a greater military cooperation between the states. The functions of the military attaché to Lithuania were performed by the Italian attaché to Germany, therefore, Germany was the main focus. Rome did not care much about the Lithuanian Armed Forces, because in the event of a conflict, the only effective solution could be diplomatic negotiations, not a weapon. Nevertheless, the fact that the Italian government knew the problems Lithuania faced is proved by the diplomatic correspondence of the Royal Minister in Kaunas with Warsaw, Berlin and other capitals.

1990 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas „legendomis apipintas“ povandeninių plaukikų būrys. Toks būrys Lietuvos jėgos struktūrose pradėtas formuoti paskutiniame XX a. dešimtmetyje naro specialybę SSRS įgijusio kovos menų (karate) trenerio ir instruktoriaus Valerijaus Krisikaičio iniciatyva. Siekdamas padėti besikuriančioms Lietuvos Krašto apsaugos departamento formuotėms, V. Krisikaitis išreiškė norą dirbti krašto apsaugos sistemoje – organizuoti žmonių rengimą kovinei savigynai ir suformuoti povandeninių plaukikų grupę, kad būtų apsaugotas Klaipėdos uostas nuo galimų svetimų šalių diversantų keliamo pavojaus ir užpuolimų. Tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius pritarė šiai idėjai ir priėmė V. Krisikaičio siūlomą pagalbą. 1990 m. gruodžio mėn. Klaipėdoje buvo pradėta burti vyrų savanorių grupė ir surengtos pirmosios kovinės savigynos bei nardymo treniruotės. Visas Lietuvos Respublikos kariuomenės narų sistemos kūrimas truko ne vienus metus. Reikėjo laiko ištreniruoti ir puikiai parengti asmenis, galinčius atlikti žvalgybą išnėrus iš vandens, įvairias kovines užduotis, specialiąsias operacijas ir nesprogusios amunicijos iškėlimą iš vandens. Karinio nardymo bazė ir narų – kovinių plaukikų – rengimas Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m. buvo išplėtoti iki itin aukšto lygio. Šalyje atsirado narų rengimo „šerdis“ – ja tapo V. Krisikaičio vadovaujamas Kovinių plaukikų būrys Klaipėdoje. Lietuvos kariuomenė 1993–2004 m. tapo pajėgi profesionaliai parengti pakankamai kovinių plaukikų narų, galinčių atlikti nesprogusios amunicijos iškėlimo iš vandens darbus, vien savo mokymo centruose. Šalyje parengti koviniai narai buvo pripažinti tarptautinio masto užsienio valstybių narų rengimo centrų ir patys galėjo suteikti specialiųjų nardymo žinių kitiems Lietuvos ir užsienio šios srities kariams. Pamečiui gerėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės požiūris į Lietuvos kariuomenės narus, nes didėjo jų vykdomų užduočių mastas, išsigrynino būrio veiklos specifika. Kovinių plaukikų tarnyba įgijo valdžios pasitikėjimą, didėjo jos valstybinis finansavimas ir aprūpinimo specialiąja įranga mastas. Lithuanian historical sources mention the divers for the first time in the 1990s. With the intention to assist emerging national formations of the Department of National Defence of Lithuania, Valerijus Krisikaitis reported to the local national defence department in Klaipeda in September of 1990. He was a certificated diver and karate instructor and expressed his desire to work in the national defence service. Also, he displayed an unorthodox approach by offering to organise and train a squad, which would be prepared for combat, self-defence and combat diving. These skills could be applied to the protection of the Klaipėda Seaport again possible attacks organised and executed by foreign hostile military forces. This was the beginning of the formation of the combat divers’ units in the Lithuanian military. Currently, this combat capacity has increased significantly. Due to ‘Restricted’ and ‘Secret’ classification marks, the exact figures cannot be disclosed; however, open sources indicate that there are two separate units, The Underwater Action Team, which is part of the Naval Forces and the Combat Divers Service, which is subordinate to the Special Operations Forces. These units have separate boat crews, maintenance and supply teams, individual explosive ordnance disposal experts, combat divers, rescue teams and much more. The structure of research of the master’s thesis consists of a summary in English, an introduction and three chapters. Also, it includes conclusions, a list of literature and sources, recommendations and appendices. The first chapter analyses the key aspects of the formation and origins of the Lithuanian Army Combat Swimmer Squad in 1990– 1992, the incorporation of combat swimmers into the Lithuanian Armed Forces and the squad contingent formation instructions, divers and possibilities of starting/financing/supplying the technical base. The second chapter is concentrated on the activities of the Lithuanian Combat Swimmers Squadron from 1993 to 2004. Separate chapters discuss the change of the Lithuanian Armed Forces ‘leadership in terms of combat swimmers’ platoon and the planning of the platoon employment, the genesis of the Lithuanian Armed Forces ‘combat swimmers’ platoon competence building system and its transformation. Also, the evolution of the technical base of the Lithuanian Army combat swimmers’ platoon: financing and supply. The goal of the research. The main goal of the research is the information analysis of the Lithuanian combat divers’ activities during the formation of the independent and modern Lithuanian military structure. This analysis includes available sources from the Lithuanian military and public media related to the topic. The methods of the research. The main research was performed by applying a combined study using both qualitative and quantitative methods of research. The main tools utilised in the research were the questionnaire and in-depth interviews. Statistic data processing and content analysis methods were applied to process the data collected. The target audience of the qualitative research was seven individuals who had completed military service in the combat divers’ unit in the past. The research was conducted according to ethical standards. The results of the scientific research. The analysis of the data revealed that Lithuanian combat divers have been perfectly prepared to act as soldiers, both physically and psychologically, during the timeframe of this research embracing periods from the 1990s to 2004. Their activities were limited only due to the financial constraints and lack of reliable diving equipment and infrastructure. The importance of the combat divers in the Lithuanian Armed Forces has been significant since the beginning of their activities, and slowly increased during the time period of the research. This was predominantly attributed to their skills and abilities to perform demolition tasks underwater. This field of activities was equally high skilled in comparison to modern and highly equipped foreign military forces and their divers. The age and education of the potential candidates for the Lithuanian combat divers’ unit also had a great significance. Because the training and preparation process of the candidates could take years, only young soldiers from the professional military service units have been accepted to be trained as highly professional combat divers. According to the interviewees, the significance of the Lithuanian combat divers was definitely high in the Lithuanian military because a small unit of underwater subversive divers could cause greater damage than an infantry battalion. Conclusions and recommendations. 1. The origins of the formation of the Lithuanian combat divers’ squad in the 1990s: in the 1990s, the leader and main instructor of the combat divers’ unit, Valerijus Krisikaitis, began recruiting the team and training the diver candidates. There was a clear vision at that time that independent Lithuanian Armed Forces would meet the demand of highly trained combat divers. The problem of the incorporation of the unit into the structure of Lithuanian Military Forces has been addressed gradually. In the beginning, the combat divers under the name of the diving club ‘Nautilius’ were incorporated into the local SKAT department in Klaipėda. In 1992, after the establishment of the ‘Iron Wolf ’ brigade and the paratrooper regiment in Klaipėda, the combat divers became subordinated to the regiment commander. [...]

Straipsnio tikslas – atliekant Lietuvos karinio laivyno jūrinio kontingento pasirengimo lygio, veiklos ir tradicijų analizę, lyginimą su to meto kaimyninių šalių ir šiandieninio laivyno karių parengimu, nustatyti, kokia buvo ir yra šio kontingento kokybė ir tarnybos motyvacija. Tarpukario Lietuvos laivyno kario kokybinio vertinimo problematika pirmiausia yra susijusi su jūrininko visuomeninio statuso sampratos genezės analize. Todėl straipsnyje nagrinėjamą problematiką galima apibūdinti keliais aspektais keliant šiuos klausimus: kokia buvo jūrų karininko kaip lyderio ir jaunų karių mokytojo samprata tarpukario Lietuvoje, kokią įtaką tai turėjo tarnybai ir sprendimų priėmimui, kaip atsispindėjo viešojoje erdvėje? Kokios buvo jo mokymosi galimybės, palyginti su kaimyninių valstybių karininkų galimybėmis? Straipsnyje nagrinėjamos karių dalykinės (profesinės) ir moralinės (vertybinės, dorovinės) kompetencijos, gilinamasi į laivyno užduotis ir galimų priešų spektrą, analizuojamos jūrinės tradicijos, kurios buvo vienos svarbiausių karius motyvuojančių veiksnių, verčiančių didžiuotis savo profesija visuomenėje. Straipsnio chronologinės ribos apima du laikotarpius. Pirmasis laikotarpis – nuo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės sukūrimo, kai kilo poreikis turėti tinkamai parengtų jūrinių specialybių specialistų ir patiems juos rengti, iki 1940 m. birželio mėn., kai buvo įvykdyta sovietinė okupacija, o Lietuvos karinis laivynas likviduotas ir atiteko Sovietų Sąjungai. Antrasis laikotarpis apima Lietuvos karinio laivyno kūrimo pradžią nuo 1992 m. liepos 4 d. (kai Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas Pakrančių apsaugos rinktinei ir Atskirojo laivų diviziono laivams iškilmingai įteikė naujo pavyzdžio karo laivų vėliavas) iki mūsų dienų. The purpose of the article is to determine the quality and motivation for service of the interwar naval personnel. This is achieved through the analysis of the personnel preparation level, the scope of activities and traditions, supported by comparison with interwar navies of neighbouring nations: Estonia, Latvia and Poland, as well as contemporary Lithuanian Navy personnel. The main objectives of the research are outlined as follows: 1. to analyse the professional and military preparedness of personnel of the interwar navy, available training opportunities drawing a comparison with the neighbouring nations and the personnel of modern navies, and to evaluate the abilities of the military personnel to render resistance. 2. to research and compare the nuances of navy establishment and reestablishment, its activities, the daily life of naval personnel and servicerelated challenges, and reveal the threats the interwar fleet had been facing drawing a comparison with the contemporary realities. 3. to examine the symbols, insignia, and traditions of the interwar navy and their current continuity, as well as to determine their motivating potential. The chronological boundaries of the study cover two periods: from 1918 (Declaration of Independence of Lithuania) until 1940 (Soviet occupation) and since 1992 (re-established navy) up to this day. The first chapter consists of three subsections, which compare the professional competence of interwar naval personnel with their Estonian, Latvian and Polish counterparts, their professional development opportunities and the current preparation of navy personnel. The second chapter consists of three subsections, focusing on the matters of Navy establishment and reestablishment, service routines and the comparison of threats and challenges with present realities. The third chapter consists of two subsections and concentrates on the analysis of the genesis and change of maritime insignia and symbols, proving the necessity of continuity of maritime traditions inherited from the interwar Navy. The study resulted in the following conclusions: The maritime dimension had been playing a fragmented role in Lithuanian interwar life, and the Navy was needed just as much as it could contribute to economic benefits and bolster statehood. Although illiterate persons did not serve on a warship due to the strict selection process, in 1935 Lithuanian did not possess a specialist training centre for the established Navy. The officer corps of the Navy Ship ‘Prezidentas Smetona’ was well educated since they gained education and received internships abroad. Meanwhile, non-commissioned officers and sailors were trained according to the training programme developed by the ship’s commanding officer A. Kaškelis, since there were no other training alternatives available. In Estonia, the Maritime School also operated for only a few years (1920–1923). However, the Seamanship Course was taught at the Military Academy, which expanded the opportunities for Estonians to train naval personnel, although the training of these specialists was very limited. Estonians sent their officers to study abroad, similar to Lithuanians and Latvians. In 1935 Latvia established a Military Training Center, which also trained specialists for the Navy. In Poland, the system of naval schools has been functioning since 1921, providing officer training up to this day. In comparison with neighbouring countries, the training of naval personnel in Lithuania was the weakest. It has to be observed that the competencies pursued by both the interwar and contemporary naval personnel are similar: leadership, technical competence, professionalism, good reputation, loyalty, constant communication, a sense of heritage, responsibility, integrity, and perseverance. Moral authority and educated personality, both during the interwar period and now, place the interests of the state above the instincts of self-preservation. The narrative prevailed in the interwar press highlighted the notion that the state needed to be supported in the economic field rather than in conflict planning, and military doctrine foresaw defence by retreating into the depths of the country rather than proceeding to the border. The establishment and restoration of the Navy were best served by the public figures. Government support was very limited, indicating that there was no clear maritime policy at the time, and a pacifistic attitude mostly prevailed. Neighbouring Estonia and Poland established their navies in 1918, Latvia in 1919, and Lithuania in 1935. The development of the navy is directly influenced by potential adversaries, which are developing and growing rapidly, on the economic development of the country, ambitions of the state and its military leadership. The interwar Navy was very weak compared with the number of warships and armaments possessed by the neighbours. The geopolitical situation has united the Baltic nations to carry out NATO collective defence tasks in the maritime domain. An efficient fleet must operate following the ‘cost and effect’ criterion. If the necessary equipment, armaments and personnel complement each other in order to compensate for the shortcomings, then the Navy can be considered balanced. Lithuanian Navy develops following this very principle. There was no awareness of cultural traditions in the interwar Navy as had been the case with the Dutch, Scandinavians, or British. Adoption of traditions is an approach allowing us to reach the spirit of the earlier existing Navy. It can be seen as a very useful and valuable experience in educating today’s generation of sailors. [...]

XVII a. pirmosios pusės karuose Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių vadai atviro lauko mūšiuose labiausiai kliovėsi husarų vėliavomis (kuopomis) – priešo rikiuotei pralaužti skirta sunkiosios kavalerijos formuote. XVII a. vidurio karų nualintoje LDK buvo labai sudėtinga organizuoti husarų dalinius. Ištuštėjęs valstybės iždas ir sunkiosios kavalerijos vėliavas galinčių organizuoti didikų ir bajorų pablogėjusi materialinė padėtis paskatino husarų alternatyva pasirinkti mažiau kainuojančią ir lengviau organizuojamą reitarų ir kazokų (šarvininkų) kavaleriją. XVII a. II pusėje vieni iš nedaugelio husarų vėliavas LDK kariuomenėje organizavusių ir aprūpinusių asmenų buvo didikai Pacai. Straipsnis atskleidžia XVII a. antrojoje pusėje Lietuvos didikų Mykolo Kazimiero Paco ir Kristupo Zigmanto Paco karinę veiklą organizuojant ir aprūpinant sunkiosios kavalerijos vėliavas, dalyvavusias karinėse kampanijose prieš Maskvos valstybę ir Osmanų imperiją, nušviečia šių dalinių vietą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės struktūroje, jų vidinę organizaciją, panaudojimą kare, juose tarnavusių karių vaidmenį krašto gyvenime. Reikšminiai žodžiai: Mykolas Kazimieras Pacas, Kristupas Zigmantas Pacas, husarai, husarų vėliavos, kavalerija, sunkioji kavalerija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė (LDK kariuomenė), XVII a. antrosios pusės karai. During the wars of the first half of the 17th century commanders of the Polish and Lithuanian armies in open field battles relied mostly on hussar companies (banners) – a heavy cavalry formation designed to break through the enemy lines. Yet, it was very difficult to organize hussar units in the Grand Duchy of Lithuania (GDL), exhausted by the wars of the middle of the 17th century. An empty state treasury and the decline of their financial situation forced the Lithuanian nobility to recruit the less expensive and easier-to-organize reiters units, cossacks and armoured cavalry companies (chorągwie jazdy kozackiej i pancernej). In the second half of the 17th century, among the few Lithuanian nobles who organized and supplied the hussar companies for the army of the GDL, were Pacowie. This article highlights the military activities of the noblemen of the GDL, Michał Kazimierz Pac and Krzysztof Zygmunt Pac, in organizing and supplying the companies of the Lithuanian heavy cavalry involved in military campaigns against Russia and the Ottoman Empire in the second half of the 17th century. It reveals the place of these units in the structure of the army of the GDL, their organization, use in war, and the role of the soldiers who served in them in the political and cultural life of the country. Keywords: Michał Kazimierz Pac, Krzysztof Zygmunt Pac, hussars, hussar companies, cavalry, heavy cavalry, army of the Grand Duchy of Lithuania (army of GDL), wars of the second half of the 17th century.

Straipsnyje aptariamas Lietuvos šaulių sąjungos ir septynių buvusių karių organizacijų bendradarbiavimas 1923–1940 m. Analizuojami organizacijų įstatai, atkreipiant dėmesį į jų veiklos tikslus, kurių lyginimas leido nustatyti, kas jas siejo ir skyrė. Nagrinėjama, kokiose srityse ir kaip kiekviena buvusių karių organizacija bendradarbiavo su Lietuvos šaulių sąjunga. Išskirtinis dėmesys skiriamas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, nes kūrėjus savanorius ir šaulius siejo Nepriklausomybės kovų patirtis ir šaulių kiekis organizacijoje, lėmę aktyvesnį bendradarbiavimą. Atskleidžiamas Lietuvos šaulių sąjungos laikraščio „Trimitas“ indėlis pristatant organizacijas visuomenei ir skatinant bendradarbiavimą, nes tik Žydų karių sąjunga turėjo laikraštį „Apžvalga“, o kitos buvusių karių organizacijos periodinių leidinių neturėjo, tik leisdavo metinius arba proginius žurnalus. Visas organizacijas siejo noras puoselėti valstybingumą ir pasiryžimas prireikus ginti savo valstybę. From 1923 to 1940, seven organisations of former soldiers were in operation in Lithuania, i.e. Lithuanian Military Disability Union (Fraternity) ‘Vyčiai’ (Lithuanian Military Disability Union (1923), the Reserve Officers’ Union ( Lithuanian Reserve Officers’ Union (1924), the Lithuanian Army Creators Volunteers’ Union (1927), the Union of Jewish Soldiers, who participated in the battles for Independence (1933), the Corporation of Reserve Officers of Vytautas Magnus University ‘Ramovė’ (1935), and the Union of Army Forerunners (1937), which cooperated with the Riflemen’s Union in various respects. The study used the archive materials on the basis of which the aims and the publicised sources were compared. The sources were the newspaper ‘Trimitas’ issued by the Riflemen’s Union, which provided the information for the analysis of the former organisations and the possibility to answer the question of who the closest co-workers of the riflemen were. The common activity of the organisations of the former soldiers and the Riflemen’s Union was analysed by comparing their aims identified in the statute. It was found that the aims of all organisations were very similar, with the exception of the Union of Jewish Soldiers (JS), which was the only one to provide the idea of propagation of the RU (the Riflemen’s Union) ideas. Three organisations, i.e. the Lithuanian Military Disabled Union, Vytautas Magnus University Students Reserve Officers’ Corporation ‘Ramovė’, and the Army Forerunners’ Union, include an obligation in their regulations to cooperate with the organisations propagating the same ideas. Other organisations, such as the Lithuanian Military Disability Union ‘Vyčiai’, the Lithuanian Military Reserve Officers’ Union and the Lithuanian Army Creators Volunteers’ Union, did not include such obligation. The conclusion may be that the organisations of former soldiers in their statute failed to clearly define common actions with the RU. However, it may be stated that it was not only the aims that described cooperation with the RU. In fact, they were very patriotic organisations, and all joined members were involved in former battles for their homeland and were strongly determined to devote their lives to the welfare of the country. Their provisions were very close to the values of the RU and created conditions for common actions. The closest ties with the RU were maintained by the Lithuanian Army Creators Volunteers’ Union, which had their branch of riflemen volunteers in Kaunas. This organisation was actively supported by the RU by publishing relative information in their newspaper ‘Trimitas’. Also, the Vytautas Magnus University Reserve Officers’ Corporation ‘Ramovė’ was outstanding in its active cooperation with the RU, which joined the RU in corpore in 1938 and was the only one to behave like that. The Union of JS also had a group of riflemen members in Panevėžys; however, the organisations failed to actively cooperate. The common actions between the Military Disabled organisation and the RU were fragmentary and restricted only to celebrations of public holidays or congratulations on the occasions of annual congresses. Even though the cooperation between RU and organisations of former soldiers was of a different level, and more often, they operated separately, they were all united in cherishing statehood and determination to defend the homeland in case of need.

Karo istorija Lietuvoje / Vytautas Jokubauskas -- Lietuvos kariuomenės istorijos tyrimai Vilniuje / Gintautas Surgailis -- Muziejininko veikla dalyvaujant Lietuvos karybos istorijos tyrimuose 1990–1999 m. / Arvydas Pociūnas -- Keletas pastabų apie karo istorijos tyrimų pradžią Klaipėdoje / Vygantas Vareikis. Savo atsiminimuose į įvykius po 1990 m. istorikai Gintautas Surgailis, Arvydas Pociūnas ir Vygantas Vareikis pažvelgė iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos perspektyvų, paprašius jų akcentuoti prieš tris dešimtmečius buvusias aktualias temas, įsimintinus epizodus ir renginius, žmones, kurie tuo metu dirbo. Bet, žinoma, atsiminimų autoriai galėjo pasirinkti, ką rašyti, o ką nutylėti, jų tekstai nei recenzuojami, nei „cenzūruojami“ nebuvo. Mintis pažvelgti iš trijų miestų atėjo savaime, nes Vilniuje kūrėsi krašto apsaugos sistemos institucijos, telkėsi ir tebesitelkia dauguma istorikų. Kaunas išskirtinis tuo, jog jame veikia Vytauto Didžiojo karo muziejus, kurio priedermė ne tik eksponuoti karybos artefaktus, bet ir tirti jos istoriją, kad būtų ką eksponuoti, apie ką pasakoti. Klaipėdoje 1934–1935 m. pradėtas Lietuvos aukštojo mokslo institucijų kūrimas, buvo įsteigti du institutai – Prekybos ir Pedagoginis, diskutuota apie universiteto uostamiestyje steigimą. Nuo 1959 m. čia veikė skirtingų Lietuvos aukštųjų mokyklų padaliniai – fakultetai, o juos sujungus 1990 m. buvo įsteigtas Klaipėdos universitetas, po poros metų, 1992-aisiais, jame – Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras, kuris vėliau išaugo į Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą. Klaipėdos karinė praeitis, aktualios ir net skausmingos temos, matyt, neišvengiamai uostamiesčio akademinę bendruomenę pastūmėjo domėtis karo istorijos klausimais, pirmiausia – karų poveikiu visuomenėms, o vėliau ir karyba, t. y. kaip buvo kariaujama. Tai galiausiai išaugo iki karybos istorijos specializacijos magistro studijų programos. Istorikų publikuojamų pasakojimų chronologiniai rėmai kur kas platesni, nes dažniausiai yra ir priešistorė, ir tęsinys. Atsiminimai toks žanras, kai vieniems atrodantys svarbūs praeities įvykiai kitų lieka nepastebėti, pamiršti, nes juose nebuvo dalyvauta. Vis dėlto tikimės, kad Karo archyvo puslapiuose atsiminimai karo istorijos ir karybos temomis bus ne išimtis, o atgimusi tradicija.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Europos, taip pat Lietuvos, kariuomenės ruošėsi naujam ginkluotam konfliktui. Lietuvos kariuomenės vadovybės užduotis buvo kuo geriau parengti ir aprūpinti savo karinius vienetus, kad jie gebėtų vykdyti krašto gynybą, jei tikėtinos priešiškos pajėgos įsiveržtų į Lietuvos teritoriją. Savo ruožtu vadai privalėjo užtikrinti nepertraukiamą ir savalaikį dalinių valdymą tiek mobilizacijos, tiek karo metu. Tam tikslui Lietuvos kariuomenės vadovybė planavo panaudoti turimus ryšių pajėgumus, kurie taikos, mobilizacijos ar karo metu sudarytų sąlygas keistis informacija, būtina vadams pamatuotiems sprendimams bet kurioje karinėje operacijoje priimti. Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos kariuomenės lygmens ryšių dalinių ir padalinių kovinė parama taikos metu ir šių ryšių vienetų pasiruošimas vykdyti užduotis karo metu, išnaudojant turimas priemones ir remiant manevrinius vienetus operaciniu lygmeniu. Įvertinama, kokios buvo Lietuvos kariuomenės ryšių dalinių naudotos priemonės ir tinklai 1935–1940 m., analizuojamas ryšių vienetų pasiruošimas užtikrinti manevrinių vienetų paramą krašto gynyboje. In the second half of the 1930s, the European Armies were preparing for a new armed conflict, and the Lithuanian Army was no exception. The task of the Lithuanian Army leadership was to respond to external threats and to prepare, as far as possible, army units that would be able to carry out the defence of the country should the probable hostile forces invade the territory of Lithuania. Meanwhile, commanders were required to ensure uninterrupted and timely unit control during both mobilization and the time of war. To this end, the leadership of the Lithuanian Army planned to use the available communication units, which were to facilitate the exchange of information, and this information was to assist the commanders in making a decision during any military operation. The Communication Battalion of the Military Equipment Parts and the Communication Battalions of the Infantry Divisions were used to ensure the command and control of the Lithuanian Army. Communications in the Lithuanian Army was an auxiliary type of weapons. In the units of army and infantry divisions, the masters of support weapon types were advisers to the commanders of the army or divisions on the use of weapons types. During the peace and war, the main military telephone - telegraph and radio networks were created in the Lithuanian Army, they connected all units of the army. Radio networks were intended for use with large, medium, or small radio stations. An additional or duplicated communication network was supported by live means of communication - pigeons. At the level of the Lithuanian Army unit, military aviation was also used to maintain command communications with other types of weapons. The planes were used to send or retrieve orders and messages. The major part of communication equipment of the Lithuanian Army was purchased from 1935 to 1940. The communication equipment was of a newer model, lighter with higher performance, and better parameters. Light, heavy, and underwater telephone cable, radio stations of various levels, telephones, switches, communications and mobile dovecote carriages were purchased. The Lithuanian Army communication units also participated intensively in military training, mostly training in field exercises organized by division commanders or masters-at-arms, or in general grand maneuvers of the army level. The main communication center of the Lithuanian Army, from which it allocated communication units for training, was the Communications Battalion of the Military Equipment Parts. During the maneuvers, the units of the Communications Battalion were training to ensure uninterrupted communication between the army, the division, and the regiments. Regulations for the mobilization of the Commander of the Lithuanian Army and the use of wartime communications were drawn up for the wartime, as well as instructions for organizing of communications during the general mobilization and concealment of the Army Staff. Meanwhile, mobilization and concealment communication plans were drawn up at the division level for different scenarios in the war against Germany or Poland. The divisional unit plan included instructions for communication with assigned infantry and cavalry regiments consisting of regiment cover teams, as well as with the Military Aviation Intelligence Squadron. Radio goniometric stations, a capability used at the level of the Lithuanian Army even during peacetime, requires individual mentioning. These stations were designed for radio intelligence. It can be said that during the 1930s, only the Communications Battalion of the Military Parts Division of the Lithuanian Army level was fully operational. The Army-level Communications Battalion provided support to infantry units in the execution of tasks by sending communications units or specialists during exercises or training. Meanwhile, the infantry divisions lacked communications’ officers - specialists and equipment. Unit commanders and staffs of the Lithuanian Army had to monitor and react quickly to the situation changing on the battlefield, coordinate maneuvering and support through the use of communications. It was observed by the unit commanders during the exercise that the operation of different communication networks can have significant limitations, not only due to threats, but also due to the surrounding environment. Most efforts of the communications’ specialists were required in the stopping actions, when the units of the Lithuanian Army had to be withdrawn in a synchronized manner. Existing or assigned means of communication from a higher unit were selected and used in combination for this military operation. Assessing the means of communication acquired by the army, it can be stated that the number of these means has increased from three to four times, although according to the need during the war, the army required at least fifty percent more. The communications also had to operate uninterruptedly and continuously, and to achieve this goal, the army leadership planned to install several overlapping communication networks for the mobilization and war period to ensure the command and control of the Lithuanian Army. Telegraph and radio network facilities have been significantly modernized to achieve greater efficiency at the military, division, and regiment levels.

Previous research shows a nonlinear dependency between hair cortisol concentrations and perceived stress levels. This may be due to stress being targeted at the individual level despite it also being a social phenomenon which is often affected by group dynamics. Therefore, the objective of this study was to determine the influence of perceived stress on the hair cortisol level, considering the impact of the variables of group dynamics (interpersonal, task, and norm cohesion). Information was collected on 11 groups of, in total, 112 young men in three phases of time during their compulsory military training (covering nine months in total). The classification and regression tree (C&RT) method was used to predict hair cortisol concentrations in groups. The results show that the variability of the hair cortisol level in young men groups can be explained by perceived stress only when the groups were in formation process (47.7% normalised importance in Model 1) and when the groups were working on their final tasks (37.80% normalised importance in Model 3); meanwhile, the importance of perceived stress in explaining hair cortisol concentrations is low when the group is in a routine period of a group life-span (28.9% normalised importance in Model 2). Interpersonal cohesion (normalised importance 100% in Model 1 and 80.0% in Model 3) and task cohesion (normalised importance 78.6% in Model 2) were the most important predictors in the study area. These results point to the importance of the elements of group dynamics when it comes to explaining the nature of hair cortisol as accumulated stress biomarkers in young men. Keywords: hair cortisol; perceived stress; accumulated stress; group dynamics; interpersonal cohesion; norm cohesion; task cohesion; military; decision tree; classification and regression tree (C&RT).

Publikacijos tikslas – atskleisti būtinus bazinio karininkų kvalifikacijos struktūros ir turinio pokyčius, kylančius dėl veiklos procesų skaitmenizacijos ir kitų 4-osios pramonės revoliucijos (angl. Industry 4.0) aspektų. Straipsnyje aptariamos karininkų švietimo ir rengimo kaitos priežastys, pristatomas karininkų švietimo politikos modelis, kurio pirminė įvestis yra „kylančios grėsmės“, pagrindžiama, kad visi keturi karininkų švietimo politikos modeliai – „Jena“, „Folklandas“, „Kosovas“ ir „Nacionalinio gynybos universiteto“ – atsirado kariuomenėms susidūrus su grėsmėmis. Visi pokyčiai dažniausiai buvo reaktyvaus pobūdžio. Straipsnyje aptariama sąvoka „4-oji pramonės revoliucija“ ir kitos, nurodomi 4-osios pramonės revoliucijos požymiai: greitas internetas, galingi jutikliai, dirbtinis intelektas, kibernetinės ir fizinės sistemos, kiti sudedamieji ir jungiamieji elementai. Sparčiai vystantis technologijoms ir atrandant vis naujus jų derinius, galimas grėsmių ir galimybių mastas nėra plačiai įvertinamas, todėl būsimus karininkus reikėtų pradėti ruošti naujiems iššūkiams jau dabar. Empirinė straipsnio dalis remiasi karių (puskarininkių, karininkų), tarnaujančių ir išėjusių į atsargą, nuomonių tyrimu, kuris buvo atliktas 2021 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Atliekant duomenų analizę taikytas turinio analizės metodas. Analizuojant buvo išskirtos jų kategorijos ir reikšmingos subkategorijos. Tyrimo metu nustatyta, kad bazinio karininkų rengimo programos struktūra ir turinys nuolatos kinta, atliekami oficialūs ir neoficialūs keitimai, vieni pokyčiai vyksta keičiant programas, kiti – bandant prisitaikyti prie esamos realios situacijos. Informantai atskleidė šešis veiksnius, lemiančius programų pokyčius. Visi šie pokyčiai, manytina, yra reakcinio pobūdžio. Apklausos metu nebuvo gauta įrodymų, kad programų pokyčiai atsirado dėl naujųjų technologijų skvarbos. Tyrimo metu visi informantai pateikė technologinių inovacijų taikymo Lietuvos kariuomenėje pavyzdžių. Dauguma informantų teigė, kad Lietuvos kariuomenėje (toliau – LK) yra plačiai naudojami dronai ir jie keičia karybą, tačiau formalaus kurso, kurio metu būtų supažindinama su šios rūšies technikos priemonėmis, rengiant būsimus karininkus, nėra. Informantai patvirtino, kad pastebi naujų technologijų skvarbą LK, taip pat jaučia poreikį keisti ir papildyti būsimų karininkų ugdymo turinį taip, kad jie įgytų šiuolaikišką technologinį pasirengimą. Taip pat akcentuota, kad būtina suvienyti akademinio ir karinio ugdymo darbuotojų pastangas ir ieškoti sinergijos rengiant visapusiškai išprususius būsimus karininkus., The aim of the publication is to reveal the necessary changes in the basic structure and content of officers’ qualifications arising from the digitization of business processes and other aspects of the development of Industry 4.0. The article discusses the reasons for the change in officers’ education and training qualifications, presents the officer education and training model, the primary input of which is “emerging threats”, justifies that all fourofficer education and training models “Jena”, “Falkland Islands”, “Kosovo” arose when the troops faced challenges (threats), all changes are usually reactive in nature. The article reveals “Industry 4.0”, “Industrial Revolution 4” and other directly used concepts, presents the components/features of “Industry 4.0”: high-speed Internet, powerful sensors, artificial intelligence, cyber-physical systems, and a myriad of other components and connectors. With the rapid development of technology and the creative discovery of new combinations of them in unpredictable ways, the potential scale of threats and opportunities is not widely assessed, and future officers should begin to prepare for new challenges now. The empirical part of the article is based on a survey of the opinion of soldiers (non-commissioned officers, officers) serving/retired, which was conducted in 2021 at the Lithuanian Military Academy. The study found that the structure and content of the basic officer training program is constantly changing, formal and informal changes are seen, some changes are consolidated by changing the programs, others take place to adapt to the current, real situation. The informants revealed six factors that led to changes in the programs, all of which are thought to be of a reactionary nature. The survey did not provide evidence that program changes would be driven by the future penetration of future technologies. During the research, all informants provided examples of technological innovations and the application of innovations in the Lithuanian Armed Forces. Most of the informants said that drones are widely used in LAF and drones are changing the war, but there is no formal training in training future officers. The informants confirmed that they are monitoring the penetration of new technologies in LAF, and they also see the need to change/supplement the curriculum of future officers’ education and training so that future officers receive technological training. It was also emphasized that it was necessary to combine academic and military education and training efforts and seek synergies in the training of fully-fledged future officers.

Šio straipsnio tikslas – ištirti moterų karių karjeros galimybes Lietuvos kariuomenėje. Straipsnyje aptariama karjeros samprata, karių karjeros teisinis reglamentavimas. Empirinė straipsnio dalis remiasi originaliu moterų puskarininkių nuomonės tyrimu, kuris buvo atliktas 2019 m. pabaigoje mechanizuotoje pėstininkų brigados vadovybėje „Geležinis Vilkas“. Ištyrus moterų puskarininkių nuomonę nustatyta, kad teisinė bazė, reglamentuojanti karių karjerą Lietuvos kariuomenėje, yra vienoda tiek moterims, tiek vyrams, tačiau dalis tyrimo dalyvių nurodė, kad ši bazė yra nepakankamai palanki nėščioms ir vaikų priežiūros atostogose esančioms moterims, nes, pavyzdžiui, vaikų priežiūros atostogose esančios moterys neretai perkeliamos į personalo rezervą, o jų pareigas užima kiti kariai ir pan. Tiriamųjų nuomonė apie moterų galimybes, lyginant su vyrais, siekti karjeros Lietuvos kariuomenėje išsiskyrė, nes dalis tyrimo dalyvių manė, jog moterų ir vyrų galimybės yra lygios visose jų profesinės veiklos srityse, o kitos teigė, kad galimybės lygios tik administravimo, aptarnavimo ir panašiose sferose. Nustatyta, kad daliai moterų puskarininkių yra sunku lygiomis sąlygomis su vyrais siekti vertikalios kario karjeros, kad mažai moterų karių užima vadovaujančias pareigas kariuomenėje, t. y. siekiant vertikalios karjeros moterys neretai susiduria su „stiklinių lubų“ fenomenu. Taip pat nustatyta, kad kariuomenėje moterims karėms egzistuoja geresnės galimybės siekti horizontalios karjeros. Prie moterų karjerą kariuomenėje skatinančių veiksnių galima priskirti jų asmeninę motyvaciją bei finansines, materialines ir nematerialines paskatas, o prie trukdančių – kariuomenėje vis dar egzistuojančius stereotipus, vadų asmeniškumus, moterų neįtraukimą į sprendimų priėmimo procesą ir kt., The aim of this research paper is to examine the career prospects of female soldiers in the Lithuanian Armed Forces. The article tackles the concept of career and legal regulation of careers in the military. The empirical part of the paper is based on an original survey of female noncommissioned officers’ opinion, which was conducted at the end of 2019 at the command of the Mechanized Infantry Brigade "Iron Wolf". The opinion of female non-commissioned officers showed that the legal basis of career making for all soldiers in the Lithuanian Armed Forces is the same for both women and men, but some of the participants in the study pointed out that this is not sufficiently relevant to pregnant women and women on maternity leave, as, for example, women on maternity leave are often transferred to the personnel reserve, and their positions are filled by other soldiers, etc. The respondents’ opinion on women’s opportunities to pursue a career in the Lithuanian Armed Forces compared to men was divided, as some of the respondents believed that women and men have equal opportunities in all areas of their professional activities, while others stated that opportunities are equal only in administration, service and similar areas. It was found that some female NCOs find it difficult to pursue a vertical military career on equal terms with men, that few female soldiers are in senior positions in the army, in other words, women often face the phenomenon of the ‘glass ceiling’ when pursuing vertical careers. In contrast, there are better opportunities for women soldiers to pursue horizontal careers in the army. Factors that encourage women’s careers in the military include their personal motivation and financial, material and non-material incentives, while those that hinder them include the stereotypes that still exist in the military, the personalities of commanders, the exclusion of women from decision-making processes, etc.

Straipsnyje nagrinėjamas gatvėvardžių funkcionavimas Kauno mieste 1918–1940 m. Atskleidžiamos gatvių pavadinimų kaitos aplinkybės, aptariama mieste galiojusi gatvėvardžių rašymo gatvių pavadinimų lentelėse tvarka, pristatomos pagrindinės gatvių pavadinimų tipologinės grupės ir jų sąsajos su atminties kultūra tarpukario Kaune. 1919 m. Kauno miesto valdyba nutarė leisti gatvėvardžius gatvių pavadinimų lentelėse rašyti trimis kalbomis (lietuvių, lenkų ir jidiš). 1923 m. Miesto taryba priėmė nutarimą, pagal kurį Kauno miesto gatvių pavadinimai turėjo būti rašomi tik lietuvių, t. y. valstybine, kalba. 1918–1940 m. Kaune didžiausia gatvėvardžių tipologinė grupė buvo toponiminės (vietovardinės) kilmės (152 iš 477). Istorinių asmenybių vardais pavadintos gatvės sudarė maždaug penktadalį visų Kauno gatvių (98 iš 477). Daugiausia asmenvardinės kilmės gatvėvardžių įamžino XIX a.–XX a. pr. lietuvių tautinei kultūrai nusipelniusius asmenis (52) (kai kurie iš jų tarpukariu tebebuvo gyvi). Kauno miesto gatvėvardžiuose taip pat buvo įamžinti XIII–XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, Lietuvos kariuomenės (1918–1940 m.) karininkai, kareiviai, savanoriai ir kt. Keliolika (13) gatvėvardžių buvo skirti nelietuvių kilmės asmenims įamžinti. The present article examines the functioning of street names in Kaunas City in 1918–1940. It reveals the circumstances of the change of street names, discusses the procedure of writing street names in the street name tables and presents the main typological groups of street names and their connections with the memory culture in interwar Kaunas. In 1919, the Council of Kaunas City decided to allow street names to be written in three languages: Lithuanian, Polish and Yiddish. In 1923, the Council of the city adopted a resolution according to which street names had to be written only in Lithuanian, the state language. In 1918–1940, in Kaunas, the largest typological group of street names was of toponymic (place-name) origin (152 out of 477). Street names of personal name origin accounted for about one-fifth of all Kaunas street names (98 out of 477). Most street names of personal name origin referred to the people with high merits to the Lithuanian national culture in the 19th and 20th centuries (52); some of them were still alive during the interwar period. The street names of Kaunas city also referred to the 13th – 15th century rulers of the Grand Duchy of Lithuania, officers of the Lithuanian Armed Forces (1918–1940), soldiers, volunteers, etc. Some (13) street names commemorated the persons of non-Lithuanian origin.

Šis straipsnis skirtas iki šiol istoriografijoje menkai tyrinėtai paskutiniajai Didžiojo Šiaurės karo (1700-1721 m.) 1712-ųjų metų karinei kampanijai, kuri vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ir kurioje dalyvavo Lietuvos kariuomenė, aptarti. The article analyzes the last campaign of the Great Northern War in the territory of the Grand Duchy of Lithuania. After the Battle of Poltava in 1709, part of the loyal officers of Stanislaus I (Lithuanian: Stanislovas Leščinskis), King of Poland and Grand Duke of Lithuania and protégé of Charles XII of Sweden, moved to the Duchy of Prussia that belonged to Brandenburg-Prussia. In the period of 1711–1712, they recruited military units and attacked Lithuanian territories to destabilize the situation and prepare the ground for a coup during which Stanislaus I would regain the Polish-Lithuanian throne. The attacks were led by Jonas Kazimieras Sapiega, former Grand Hetman of Lithuania appointed by Stanislaus I. Charles XII, Stanislaus I and their supporters’ plan for the military campaign in 1712 was based on two main pillars. First, it was planned to direct cavalry units from the territory of the Ottoman Empire to the Kingdom of Poland. Having invaded the kingdom, they had to hold the attention of the Polish troops. At that time, the Swedish assault forces had to land on the Swedish seashore, defeat the joint forces of Saxony, Russia and Denmark and enter Poland. Concurrently, the units of the Ottoman Empire had to join the war and attack Russia and the Ukrainian territory on the right bank of the river Dnepr. Then, Jonas Kazimieras Sapiega and his Prussian units had to attack Lithuania. The plan failed because of the failed attacks on Poland and Lithuania. The troops led by Jonas Grudzinskis at the end of June 1712 were scattered by the Lithuanian and Polish armies. Likewise, the raid to Lithuania led by Jonas Kazimieras Sapiega in June–July 1712 also broke down as the army loyal to Augustus II the Strong was much bigger and better prepared for the attack. The late landing of the Swedish forces demoralized the units of Jonas Grudzinskis and Jonas Kazimieras Sapiega. The unsuccessful campaign, the Turks’ unwillingness to actively support Charles XII with military actions, failed defence of the Swedish seashore from the allies, Sweden’s weakened military power and late landing on Rügen Island, active fights among Poles, Lithuanians and Swedish supporters and common desire of the Polish-Lithuanian Commonwealth’s nobility to finally end the political turmoil lasting for years led to the Swedish supporters’ defeat.

Straipsnyje nagrinėjami KGB destrukciniai veiksmai prieš Krašto apsaugos departamentą (KAD) 1990–1991 m. Remiantis archyviniais šaltiniais aptariama bendroji sovietų saugumo padėtis, lėmusi praktinio veikimo galimybes, nagrinėjami informacijos rinkimo būdai, analizuojama, kokia konkrečiai informacija domino KGB, parodomi sovietų saugumiečių mėginimai veikti., Based on the archives and historical materials, the article analyzes possible destructive actions of the Soviet security agency against the establishment of the Department of National Defence. The research covers a shorter than 1.5-year period when KGB, as a governance structure of the USSR, existed its last year and the Department of National Defence, a predecessor of the Lithuanian Armed Forces, was at the early stages of establishment. The lack of archive materials limited the ultimate fulfilment of the research objectives. The article falls into three parts addressing political and economic situation of the KGB at that time restricting its practical activities. According to the remaining documents, the KGB focused on the collection of information on the Department of National Defence. Necessary information was obtained from scarce secret agencies, public press and random sources. The Soviet security was particularly interested in the structure, possible relations with foreign special services, armament and capabilities of the Department of National Defence. The KGB formed and spread negative opinion on the Lithuanian Armed Forces. The analysis of available sources led to the conclusion that objective and subjective conditions prevented the Soviet special agency from taking specific effective measures limiting it only to the collection of information.

Šis straipsnis yra parengtas remiantis Varšuvos centrinio karinio archyvo ir Ščecino valstybės sienos apsaugos tarnybos archyvo dokumentais ir išsamesne literatūra. Jame aptariama tema yra susijusi su fronto logistinės paramos organizavimu Lenkijos–Sovietų Rusijos kare 1919–1921 m. Ši tema iki šiol buvo mažai tyrinėta. Pirmojoje straipsnio dalyje autorius aprašo Lenkijos civilinės administracijos sistemą Lietuvos teritorijoje. Toliau jis aptaria fronto logistinės paramos karines struktūras, t. y. kariuomenės susitelkimo rajoną, ir aprašo susitelkimo rajono (Vilniaus susitelkimo rajono vadovybės štabo) užduotis ir žemesnes organizavimo grandis fronto užnugaryje: susitelkimo prefektūras (prefektūra (lenk. powiat) yra mažesnis Lenkijos administracinis vienetas nei vaivadija – vert. past.) ir susitelkimo stotis. Autorius supažindina skaitytoją su susitelkimo rajono karo policijos, 2-ojo moterų savanorių legiono ir Vilniaus karinio geležinkelio apsaugos tarnybos struktūra. Paskutinėje dalyje jis aprašo kariuomenės susitelkimo struktūrų išdėstymą ir funkcionavimą 1920–1922 m. vadinamojoje Vidurio Lietuvos Respublikoje, kuri buvo įkurta po inscenizuoto generolo L. Želigovskio maišto. This paper has been developed based upon archive documents gathered at the The Central Military Archives in Warsaw, The Border Guard Service Archives in Szczecin, and the from the wider literature. The subject presented herein relates to the organisation of logistical support to the front line during the Polish–Soviet War 1919–1921, which so far has been described by researchers only to a minimal extent. In the first part of the article the author describes the system of the Polish civil administration in the territory of Lithuania. Then the author presents the military structures of the logistic support to the front line, i.e. a staging area. It describes the tasks of the Staging District (Vilnius Staging District Command Headquarters) and the lower levels of organisation to the rear of the front: staging prefectures /prefecture stagings; in Poland ‘a powiat’ is an administrative unit lower than a province – translator’s note/ and staging stations. The author acquaints the reader with the structure of Staging Field Military Police, 22nd Voluntary Legion of Women and Vilnius Military Railway Guard Service. The last segment of this paper describes the stage structures arrangement and functioning during 1920–1922, in the so-called Republic of Central Lithuania, that was created following the staged rebellion under the command of General Żeligowski.

Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai palietė dalį Didžiojoje Britanijoje gyvenusių lietuvių imigrantų šeimų. 1917 m. Didžiajai Britanijai ir Rusijai pasirašius karinę konvenciją, buvo paskelbta Britanijoje gyvenusių svetimšalių vyrų, buvusių Rusijos caro pavaldinių, mobilizacija. Lietuviai per trumpą laiką turėjo apsispręsti – stoti į britų kariuomenę ar grįžti į Rusiją ir kovoti rusų pusėje. Sunkiai gyvenusioms emigrantų šeimoms vyrų mobilizacija ir pagrindinio šeimos maitintojo netektis kėlė daug rūpesčių, dėl to Britanijos vyriausybė buvo priversta skirti išmokas mobilizuotų karių šeimoms. Po karo tik dalis į Rusiją išvežtų lietuvių vyrų galėjo sugrįžti į Didžiąją Britaniją pas savo šeimas. Britanijos vyriausybės ir Lietuvos pasiuntinybės Londone pastangomis buvo organizuota šių šeimų repatriacija į Lietuvą. Šiame straipsnyje, remiantis istoriografija ir periodine spauda (Škotijoje nuo 1914 m. leistu savaitraščiu „Išeivių draugas“), apibūdinama lietuvių bendruomenė karo metais, analizuojama, kaip prasidėjęs karas ir ypač 1917 m. konvencija palietė lietuvių emigrantų šeimas. Pagrindinis dėmesys skiriamas lietuvių moterų padėčiai, pristatoma jų veikla karo metais, rūpestis dėl mobilizuotų vyrų likimo ir savo šeimų. The Great War had a devastating impact on some Lithuanian immigrant families living in Great Britain. In 1917, after Britain and Russia signed a military agreement, the mobilisation was announced of foreign men living in Britain who were former subjects of the Russian tsar. The Lithuanians had to decide quickly whether to join the British army or return to Russia and fight on the Russian side. For disadvantaged immigrant families, the mobilisation of men and the loss of the main breadwinner were a major misfortune, and the British government had to provide benefits to the families of the mobilised soldiers. After the war, only a few of the Lithuanian men who had been transported to Russia were able to return to Britain to rejoin their families. The repatriation of these families to Lithuania was organised through the efforts of the British government and the Lithuanian Embassy in London. This article uses historiography and the Lithuanian weekly newspaper Išeivių draugas, published in Scotland from 1914, to describe the Lithuanian community during the Great War, and to analyse how the outbreak of the war, and in particular the Convention of 1917, affected the families of Lithuanian immigrants. The author focuses on the situation of Lithuanian women, their activities during the war, and their concern for the fate of their mobilised men and their families.

Kauno įgulos maištas įvyko 1920 02 22–23. Kareivių nepasitenkinimo priežastys: prastas maistas, apranga, šaltos kareivinės, netinkamas dalies karininkų elgesys (kai kurie nemokėjo lietuvių kalbos). Be to, kareivius maištauti, kelti politinius reikalavimus ragino komunistų agitatoriai.

During the fights for the borders of the Commonwealth after World War I (until 1921), Vilnius was occupied by four armies: the German (Ober-Ost), Soviet, Lithuanian and Polish. The presented study concerns the battles for Vilnius in April 1919. As part of the socalled the Vilnius offensive, troops of the cavalry rally group (1st Cavalry Brigade), commanded by Lt. Col. Władysław Belina-Prażmowski and the 2nd Legion Infantry Division, commanded by General Edward Śmigły-Rydz, took the city. In the three-day fights in the city, the inhabitants themselves played an important role, especially the railwaymen and workers from the Society of St. Kazimierz. The actions taken by the Polish troops resulted from the general assumptions of the Vilnius operation, were based on the concept of a quick cavalry raid, surprise the enemy and the seizure of important city facilities (railway station, barracks, river bank of the Willia). After three days, thanks to the support of the 2nd Legions Infantry Division, the city was seized. The experience of the fights for Vilnius (200 000) was to be used in the further period of the Polish-Bolshevik war. The city itself was seized in October 1921 (as a result of the „putsch”) by the army commanded by General Lucjan Żeligowski, and from March 1922 it finally became part of the Second Polish Republic.

Įvadas -- I. Karo policija 1919–1940 metais: Karo policijos steigimo aktualumas ir tarnybos kūrimas; Institucijos struktūra ir personalo sudėtis; Mokymas ir karinis rengimas; Drausmė; Uždaviniai ir funkcijos; Laisvalaikis ir institucijos reprezentavimas; Likvidavimas -- II. Karo policijos atkūrimas: Karinės drausmės ir tvarkos palaikymas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę; Karo policijos veiklos teisinis reglamentavimas; Karo policijos atkūrimas; Institucijos struktūra ir personalo sudėtis; Mokymas ir karinis rengimas; Uždaviniai ir funkcijos; Laisvalaikis ir institucijos reprezentavimas -- III. Karo policijos simbolika: Įkurtos Karo policijos simbolika; Atkurtos Karo policijos simbolika -- IV. Karo policijos ginkluotė: Įkurtos Karo policijos ginklai; Atkurtos Karo policijos ginklai ir specialiosios priemonės --V. Karo policijos viršininkai (vadai): Įkurtos Karo policijos viršininkai; Atkurtos Karo policijos vadai -- Apibendrinimas -- Summary -- Priedai -- Atsiminimai -- Kronika -- Santrumpos -- Šaltiniai ir literatūra -- Asmenvardžių rodyklė. Kiekvienas pilietinėje visuomenėje gyvenantis asmuo turėtų būti susipažinęs su savo valstybės ir kariuomenės kūrimosi ir raidos istorija. Kiekvienas karys – nesvarbu, ar jis rezervo, atsargos, dimisijos, profesinės karo tarnybos, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ar savanorių karo tarnybos karys, – civilis asmuo ar karys, dalyvaujantis jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose, kariūnas, studijuojantis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, kas jis bebūtų – kadetas, kareivis, puskarininkis ar karininkas, valstybės tarnautojas ar asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, – visi turėtų būti susipažinę su mokymosi įstaigos ar karinio vieneto, kuriame tarnauja (tarnavo), dirba (dirbo), mokosi (mokėsi) ar stažuojasi (stažavosi), istorija. Tokios istorijos žinios skatina pasididžiavimą savo institucija, sukuria vienybės jausmą ir tapatumą. Monografijoje - Lietuvos kariuomenės Karo policija, aprašoma, kokia Karo policija buvo XX a. ir kokia yra XXI a. Iliustracijomis ir tekstu siekiama pristatyti pagrindinius Karo policijos istorinės raidos aspektus, įvertinti Karo policijos raidą, užpildyti spragas ir suteikti žinių skaitytojams apie šią karinę teisėsaugos instituciją. Leidinio autorius viliasi, kad pateikta Karo policijos istorija neliks nesuprasta ir pamiršta, bet bus perskaityta ir tinkamai pritaikyta. The state cannot exist without the armed forces that guarantee the independence and sovereignty of the state. Meanwhile, the armed forces cannot properly perform the tasks and functions assigned to them without an institution that maintains military discipline and order. Discipline – is the official obedience of a soldier, when he should always be ready to sacrifice his life without hesitation when the need arises. The aim of the monograph is to reveal the development of the Military Police, taking into account the circumstances of the emergence of the law enforcement institution, structural changes and essential features of its functioning. The publication is relevant to people investigating law enforcement institutions, interested in the history of Lithuanian Armed Forces and separate military units. The monograph consists of five parts. The first part of the monograph covers the period from 15 March 1919, when the Military Police were established, until autumn of 1940, when they were liquidated. The first part of the monograph begins with the analysis of the circumstances which influenced the formation of the Military Police. The study of historical sources reveals the relevance of the establishment of the service, the structure and staff composition of the institution, the teaching process and military training, discipline, tasks and functions, leisure activities and the representation of the institution. The first part of the monograph concludes with the discussion of the circumstances of the liquidation of the Military Police. All collected material is being analyzed and described. The second part of the monograph covers the period after 1990, when Lithuania’s independence and the armed forces were restored. It focuses on the first attempts to ensure military discipline and order in military territories and the armed forces. In order to restore the Military Police, it was necessary to regulate its activities properly, therefore the second part discusses the legal regulations of the activities of the Military Police. Further, the analysis of the Military Police, restored on 22 October, 1998 is being carried out. The focus is on defining the institutional structure and its staff, the process of teaching and military training of the Military Police officers, the tasks of the institution and the functions performed. The second part of the monograph concludes with presenting the leisure time activities of the restored Military Police officers and the representation of the institution. An overview and analysis of the primary sources provide a better understanding of the nature of the activities of the restored Military Police. These documents are being condensed, systematized and discussed.In order to restore the Military Police, it was necessary to regulate its activities properly, therefore the second part discusses the legal regulations of the activities of the Military Police. Further, the analysis of the Military Police, restored on 22 October, 1998 is being carried out. The focus is on defining the institutional structure and its staff, the process of teaching and military training of the Military Police officers, the tasks of the institution and the functions performed. The second part of the monograph concludes with presenting the leisure time activities of the restored Military Police officers and the representation of the institution. An overview and analysis of the primary sources provide a better understanding of the nature of the activities of the restored Military Police. These documents are being condensed, systematized and discussed. The third part of the monograph presents the symbolism of the established and restored Military Police. According to the archival sources, numerous symbols of the established Military Police, such as uniforms, service insignia (epaulettes, aiguillettes and initials) as well as military equipment are introduced in this part. In addition to the above mentioned elements of symbolism, the attributes of the restored Military Police also presented here are badges, berets and their insignia (e.g. cockades), vests, armbands, a combat flag of the military unit, transport, etc. The fourth part of the monograph presents the armament of the established and restored Military Police. The weapons of the established Military Police displayed in this part range from light weapons, such as pistols, rifles and light machine guns to heavy weapons, such as heavy machine guns and an anti-tank cannon. The tactical-technical data of weapons are featured in this part as well. The same weapon presenting procedure was followed when introducing the weapons of the restored Military Police. Alongside weapons, some items of special equipment used then and/or now are presented here as well. The fifth part of the monograph refers to the biographical data of the commanders (chiefs) of the established and restored Military Police. During the interwar period, the Military Police were headed by nine officers, eight of which were from the Military Militia (Police) School. On 14 July, 2021 Lt Col Raimondas Ivanauskas was appointed the sixth commander of restored Military Police. The historical value of the monograph has been enriched with the collected and hitherto unpublished memoirs of witnesses, an accurate chronicle, and an abundance of historical documents and photographs. [...]

Šiame straipsnyje, remiantis archyvine medžiaga, literatūros šaltiniais, taikant istorinį, chronologinį tyrimo metodus, tiriama ir vertinama tarpukario (1919–1940 m.) Lietuvos kariuomenės karininkų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo sistema (Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla, Karo aviacijos mokykla, Aspirantų tarnyba, Vytauto Didžiojo karininkų kursai, Aukštieji karo technikos karininkų kursai, Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla, įvairūs ilgalaikiai ir trumpalaikiai kursai, Lietuvos kariuomenės karininkų studijos užsienyje ir kt.). The emerging armed forces of the newly independent Lithuania were in great need of well-trained, patriotic, and highly qualified officers. During Lithuania’s independence battles against the Bolsheviks, it was decided to establish a military school in Kaunas as a matter of urgency. On 25 January 1919, an officer by the name of Jonas Galvydis-Bykauskas, who had extensive military experience and who had led a regiment in the army of czarist Russia, was appointed head of the military school. The date of his appointment is the actual day of the establishment of the Military School. The activities of the newly established military school had expanded, and it quickly became a strong and reliable pillar in terms of learning the elements of formation, as well as in improving the training and certification of soldiers. On 6 July 1919 the first group of officers graduated: eighty-nine lieutenants (then called karuzas) and seven non-commissioned officers all earned the rank of officer in various military units. After graduating from military school, the first Lithuanian officers went to the front in July 1919. The establishment of the military school had important ideological significance. The first graduate officers strengthened already-formed military units, and expanded them into larger units, as well as compensating for losses suffered in battle. Until 1940 and the Soviet occupation, the military school prepared and awarded diplomas to twenty groups of students which were now ready for active military service: covering a total of 1,905 fully trained officers. In peacetime, the military school prepared and awarded diplomas to a sufficient number of officers as was necessary for the Lithuanian Armed Forces. From 1926, the training of reserve officers started at the military school, and the service of aspirants was established. Until 1940 and the Soviet occupation, the military school prepared and awarded diplomas to fourteen groups of aspirants, covering a total of 2,585 reserve officers who were now classed as being fully trained. In this way, Lithuania’s defence potential was strengthened. The officers of the not-yet-fully-developed Lithuanian Armed Forces were very unequally prepared. In order to standardise the military and general education of officers, on 13 April 1921 the Higher Officers Courses were established, which became the norm until they were withdrawn from their initial activities around 1930-1933. On 15 July 1923, by the order of the president of the republic of Lithuania, the courses were renamed: for seven years they were referred to as the Higher Officers Courses of Grand Duke Vytautas of Lithuania; in 1930 - the year of Vytautas the Great - they were named the Vytautas the Great Officers Courses. The courses provided officers with specific theoretical and practical knowledge, broadened their general and tactical horizons, and encouraged officers to keep learning and training. On 1 January 1924, the Higher Military Equipment Officers Courses were established, with these eventually being merged with the Higher Officers Courses on 5 September 1926. They trained skilled pioneers as well as railway, communications, and transportation officers. However, the general level of training for officers was not very high, so Lithuania simply had to train its senior officers abroad. Until 1931, there was no higher military education institution in Lithuania, and therefore officers who needed specific training or who sought to acquire a rarer military qualification were sent to foreign intendant, military equipment, naval, and cavalry schools. However, even following the establishment of a higher military education school in 1931 (in the form of the General Staff Division), contacts with foreign schools were not broken off. Foreign military and special schools trained specialists for the Lithuanian Armed Forces, who applied their knowledge upon their return to Lithuania. However, studying in foreign military schools posed a number of problems. When such a situation arose, it was decided to establish a higher military education institution in Lithuania. Therefore, in 1931, the General Staff Division was established within the Vytautas the Great Officers Courses, with a programme which was equivalent to those of the academies of the general staffs of other countries. On 10 December 1938 the president of the republic of Lithuania, Antanas Smetona, promulgated a law which had been passed by the Seimas, according to which the Vytautas the Great Officers Courses were now to be known as the Vytautas the Great Higher Military School, the aim of which was to provide officers with the knowledge they needed of higher military science, while also serving to develop and improve military science and apply its results to the conditions and needs of the country. The beginnings of this school also saw the beginning of the development of new military doctrines for Lithuania. Therefore, despite the extremely difficult internal and external conditions in independent Lithuania, the country managed to create a perfect and effectively-functioning system of training and retraining for officers of the Lithuanian Armed Forces, which ensured the training of officers at all levels and formed a well-educated and experienced group of officers, one which had previously been destroyed by Soviet occupation.

Steponas Gerdvilis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, gimė 1900 m. vasario 7 d. Runionių kaime, Alantos valsčiuje. 1919 m. gegužės 16 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. gruodžio 16 d. baigė Karo mokyklą. Nuo 1920 m. kovo 7 d. iki 1922 m. rugsėjo 25 d. tarnavo Autobataliono šarvuočių rinktinėje, buvo šarvuočio „Perkūnas“ komendantas, šarvuočio „Griausmas“ įgulos narys, dalyvavo mūšiuose su bermontininkais ir lenkais. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete, dirbo dėstytoju Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje ir vadovavo vietos šaulių būriui. Sunkiai susirgęs išvyko gydytis į Čekoslovakiją, 1936 m. balandžio 16 d. ten mirė. Palaidotas Kaune, perlaidotas Alytuje. Apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Lietuvos ir NATO karių užsienio kalbų mokėjimas – labai svarbus saugumo komponentas, siekiant palaikyti tarptautinį Aljanso, nacionalinį saugumą ir karinio personalo profesionalumą, ypač efektyviai vykdant karines misijas, kurios apima ne tik specifinį karinio meno išmanymą, bet ir administracines bei vadybines funkcijas. Lietuvos karo akademija yra unikali aukštoji mokykla, be karinių studijų, organizuojanti universitetines studijas – rengianti administravimo ir vadybos specialistus. Todėl besimokydami Akademijoje kariūnai įgyja visas būtinas kompetencijas, reikalingas būsimam karininkui, kad jis gebėtų efektyviai ir kokybiškai vykdyti įvairias pavestas užduotis. Tačiau Akademijos kariūnams taip pat reikalingos užsienio kalbų žinios ir kompetencijos, nes be jų jie negalės ne tik kokybiškai, sėkmingai ir profesionaliai atlikti savo pareigų Lietuvos kariuomenės vadavietėje ar padalinyje, bet ir efektyviai dalyvauti tarptautinėje veikloje įvairiose organizacijose ir misijose. Taigi daugeliu atvejų karių sėkmė tarptautinėse operacijose dažnai priklauso nuo jų gebėjimo bendrauti ir reikšti mintis anglų ar kita užsienio kalba. Užsienio kalbų mokėjimas yra saugumo kompetencija, be kurios šiuolaikinis karininkas negalės garantuoti šalies ir NATO saugumo. Labai svarbi saugumo sąvoka kalbų kompetencijų, kurias kariūnai įgyja mokydamiesi Lietuvos karo akademijoje, kontekste. Todėl šiame straipsnyje aptariamos ir analizuojamos šioje aukštojoje mokykloje įgyjamos svarbios kariuomenės personalui kompetencijos, kurios taip pat užtikrina saugų ir kokybišką kariuomenės personalo funkcionavimą. Be to, praktiškai neįsivaizduojamas karjeros siekis neturint anglų ar kitų užsienio kalbų kompetencijų. Todėl tyrimo tikslas buvo išanalizuoti užsienio kalbų kompetencijas, įgyjamas Lietuvos karo akademijoje, atlikus anketinę apklausą kariūnų, kurie mokosi ne tik anglų, bet ir kitų kalbų, kad galima būtų nustatyti šių kompetencijų svarbą nacionaliniam ir tarptautiniam saugumui užtikrinti, siekti karjeros ir t. t. Taigi tyrimo tikslas – teoriškai ir praktiškai pagrįsti užsienio kalbų kompetencijų, reikalingų LKA kariūnams, kad jie užtikrintų nacionalinį saugumą ir karinio personalo efektyvų funkcionavimą, išanalizavus anketinės apklausos rezultatus, reikšmę. Foreign language competences for the military personnel of Lithuania and NATO are essential in sustaining National Security of the alliance especially by effectively performing their military duties that include not only specific military art but also administrative and managemental. The Military Academy of Lithuania is a unique higher educational institution that prepares specialists in administration, management, and other fields. Therefore, being a cadet of the Academy, he/she acquires all the necessary competences to obtain proficiency in these fields. However, the cadets of the Academy considerably need foreign language competences so that they could actively, successfully, and professionally conduct their duties not only locally but also participating internationally in various military organizations and missions. Thus, in many cases military’s success in multinational operations very often depends on soldiers’ ability to communicate and express themselves in English or any other foreign language. In this “global village” it is practically inconceivable to make career without the knowledge of the English or any other foreign language. Thus, the aim of the research is to analyze the role of foreign language competencies acquired at the Lithuanian Military Academy where cadets obtain qualifications and foreign language competences needed for successful career making, National and International security. Therefore, the objective of the research is how theoretically and practically resolve the issue of developing new linguistic competences in foreign languages necessary for MAL cadets through analyses of the results of the questionnaire.

1569 m. Liublino seime sudaryta unija įsteigtos Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendrosios institucijos ir sukurta Abiejų Tautų Respublika, kuri gyvavo iki 1795 m. Be bendro abiejų valstybių bajorų renkamo valdovo, įsteigtas bendrasis seimas, bendroji užsienio ir gynybos politika bei valiuta. Kariuomenė, iždas, teisinės sistemos, įstaigos ir teismai liko atskiri. Filologiškai svarbūs Liublino unijos akto apibūdinimui yra šie žymenys: tekstas lenkų kalba ir jo stilistinė priklausomybė, dokumento signatarų pavardžių formų įvairovė, teksto kompozicija ir jame esantys oficialaus ir retorinio stiliaus žymenys, lemiantys jo informacinę ir įtikinamąją funkcijas. The Union signed at the Sejm of 1569 in Lublin established common institutions for the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania, creating the Polish-Lithuanian Commonwealth which lasted till 1795. Apart from the monarch elected by the nobility of both states, it established a common legislature (Sejm), foreign and defense policy and currency. The armies, treasuries, law systems, state offices and judiciaries remained separate. The philological aspects important of the characterization of the Union comprise of the fact it was written in Polish and it’s stylistic affilation, the document's signatories name form diversity, the way the text is composed and official and rhetoric style determinants included, which imply both informative and persuasive functions.

Straipsnyje atskleidžiama skirtingų Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės politinių grupuočių laikysena unijos su Lenkijos Karalys-te atžvilgiu šalyje vykstant intensyviems centralizacijos procesams. Analizei pasirinktas 1788–1793 m. laikotarpis, kurį ženklino reikš-mingi valstybės valdymo pokyčiai: 1) Ketverių metų seimo laikotarpis (1788–1792), per kurį buvo priimta 1791 m. Gegužės trečiosios konsti-tucija ir 1791 m. Abiejų tautų tarpusavio garantijos įstatymas (įžadas), 2) Ketverių metų seimo reformas naikinusios generalinės Abiejų Tautų konfederacijos veikla 1792–1793 m. ir 3) paskutinio Abiejų Tautų Respublikos seimo, veikusio Gardine 1793 m., veikla Lenkijos ir Lietuvos santykiams siekiant sugrąžinti status quo. 1794 m. sukilimo keliamos idėjos ir jame išryškėjusi takoskyra tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės vadų šiame straipsnyje neaptariama. Atlikus istoriografijos bei aptariamo laikotarpio šaltinių analizę prieinama prie išvadų, kad XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais Lenkijos ir Lietuvos unijos išsaugojimo siekiai buvo bendri visai Lietuvos bajorijai, nepriklausomai nuo to, kokiai politinės minties srovei atstovauta. 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos priėmimas buvo reikšminga Lietuvos atstovų nuolaida, priimta įvertinus sudėtingą visos valstybės situaciją. Šios nuolaidos rezultatas buvo 1791 m. spalio 20 d. pasiektas kompromisas. Seimo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymas naujai įtvirtino unijinį Lietuvos ir Lenkijos ryšį. Tačiau 1792 m. konfederacijos kūrėjai, ignoruodami Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymą, deklaravo atkuriantys Liublino unijos aktu nustatytus Lietuvos ir Lenkijos santykius bei sugrąžinantys visų Lietuvos institucijų atskirumą. Praktiškai eita netgi toliau – atskirtos nuo pat įsteigimo buvusios bendros institucijos. Ši politika atspindėjo konservatyviųjų prorusiškos orientacijos Lietuvos respublikonų programą. Lietuvos atstovų dėka 1793 m. Gardino seime buvo įtvirtintas dualistinis valstybės modelis. The article reveals the position of the nobility of the Grand Duchy of Lithuania representing different trends of political thought toward the union with the Kingdom of Poland in the midst of the intensive processes of centralisation taking place in the state. The analysis focuses on the period of 1788–1793, which was marked by significant changes in the governance of the state: (1) the period of the Four-Year Sejm (1788–1792), which adopted the Constitution of 3 May 1791 and the Reciprocal Guarantee of Two Nations of 1791; (2) the activities of the General Confederation of the Two Nations of 1792–1793 having abolished the reforms enacted by the Four-Year Sejm; and (3) the period of the activity of the last Sejm of the Polish–Lithuanian Commonwealth, which was held in Grodno in 1793 and sought to return status quo to the relations between Poland and Lithuania. The article does not cover the ideas brought forward during the Uprising of 1794 and the division between Lithuanian and Polish military leaders, which came to the fore in its course. The analysis of historiography and the sources of the period under discussion leads to the conclusion that, in the final decades of the 18th century, the aspirations for the preservation of the Polish– Lithuanian union were shared by the entire Lithuanian nobility irrespective of political views. The adoption of the Constitution of 3 May 1791 was a significant concession of Lithuanian representatives made because of the complicated situation throughout the entire state. The result of this concession was the compromise reached on 20 October 1791. The Reciprocal Guarantee of Two Nations passed by the Sejm re-established the union of Lithuania and Poland. However, the founders of the Confederation of 1792, ignoring the Reciprocal Guarantee of the Two Nations, declared the restoration of Lithuanian– Polish relations established by the Union of Lublin and the return of the separation of all institutions of Lithuania. In practice, the confederates went even further: the institutions, which had been integrated since the establishment of the union, were separated. This policy reflected the programme of the conservative pro-Russian republicans of the Grand Duchy of Lithuania. Thanks to the efforts of the Republican Reformers representing the Grand Duchy of Lithuania, a dualistic model of the state was established in the Grodno Sejm of 1793.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos kariuomenės raida nuo 1994 iki 2004 m., t. y. Lietuvos pasirengimo narystei Šiaurės Atlanto gynybiniame aljanse laikotarpiu.1994–2004 m. Lietuvos krašto apsaugos sistema ir Lietuvos kariuomenė siekė užtikrinti valstybės gynybą, todėl turėjo įgyvendinti du labai sudėtingus uždavinius – kurti ir plėtoti nacionalines karines pajėgas ir kartu parengti jas narystei NATO. Šie uždaviniai buvo grindžiami dviem skirtingomis paradigmomis – modernios ir postmodernios kariuomenės, kas lėmė staigias Lietuvos kariuomenės transformacijas ir jų vertinimo prieštaringumą. Tačiau, nors buvo daugybė sunkumų ir sudėtinga situacija šalyje, Lietuvos kariuomenė per dešimt metų sugebėjo sukurti valstybės karinius pajėgumus, kurie atitiko NATO partnerėms keliamus reikalavimus, ir kartu įvykdė jai iškeltą prioritetinę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir gynybos politikos užduotį – Lietuva tapo Šiaurės Atlanto aljanso nare., The aim of this article is to research the development of the Lithuanian Armed Forces in the period between 1994 and 2004. During this period the Lithuanian National Defence System and the Lithuanian Armed Forces sought to ensure that full national defence capability was provided and, therefore, had to implement two very complicated tasks: to create and develop the nation’s military forces while at the same time preparing them for Nato membership. The requirements of these two tasks were based on two different military paradigms: the modern and the post-modern. Following the end of the Cold War, the nature of national threats changed the paradigm of western armed forces, as well as that of Nato military doctrine. The changed mission envelope for the military forces of the democratic nations also led to changes in Nato’s structure and organisation, and in the model being used in terms of professional competencies. In order to respond to sub-national threats, Nato members had to have small, professionally-trained and armed, manoeuvrable military forces which could be capable of conducting a wide range of military operations in various parts of the world. The development of the Lithuanian National Defence system was based on the perception of national threats and the mission which was given to the role of national defence, which required a completely different organisation and structure for the national armed forces, along with different staffing tasks. The contradiction inherent in these paradigms has led both to contradictions in the assessment of threats to national security and unsuccessful attempts to reconcile the principles of territorial and collective defence into a unified concept of state defence. This, in turn, has led to constant transformations in the structure of the Lithuanian Armed Forces and its military organisation and military personnel, as well as in the training for that Army of the Republic of Lithuania since 1990 personnel. The Lithuanian Armed Forces were being built from a state of gradula nulla and, therefore, those reforms which were simultaneously launched to integrate them into Nato’s military capabilities were hampered by a lack of competent military personnel and the required levels of experience. Despite the difficulties faced during the ongoing processes, and the contradictions which those processes have generated, the Lithuanian Armed Forces did in fact manage to build up their military capabilities within the space of a decade, ending with the country becoming a member of the North Atlantic Alliance.

1991 m. sausio 13 d. TSRS ginkluotųjų pajėgų vykdytos agresijos metu Vilniuje buvo nužudyta 13 civilių, sunkiai sužalotas 821 asmuo, o apie 80 žmonių buvo apšaudyti ir neteisėtai sulaikyti. Teismas Lietuvos Respublikos vardu Sausio 13-osios byloje yra priėmęs du sprendimus, kuriais pripažino didžiąją dalį įtariamųjų kaltais. Tarp kaltinamųjų – aukšti TSRS civiliai ir kariniai valstybės pareigūnai. Pastebėtina, kad tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, atsakomybės klausimas liko už bylos ribų. Dėl šios priežasties straipsnyje analizuojama, ar Lietuva gali taikyti baudžiamąją atsakomybę buvusiam Sovietų Sąjungos vadovui už 1991 m. sausio 13 d. TSRS ginkluotųjų pajėgų vykdytus tarptautinius nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę. Iškeltam straipsnio tikslui pasiekti vertinamos valstybės vadovo atsakomybės taikymo galimybės už pavaldinių atliktus nusikaltimus žmoniškumui tarptautinėje teisėje. Analizuojama tarptautinių karo tribunolų praktika bei šį reguliavimą įtvirtinusios konvencijos. Nustatyta, kad 1977 m. Ženevos konvencijos I protokolas yra viena iš pagrindinių tarptautinių sutarčių, tiesiogiai reglamentuojančių šią teisinę sferą. Atsižvelgiant į gautus rezultatus, toliau darbe buvo analizuojamas minėto teisės akto normų aktualumas 1991 m. sausio įvykių kontekste. Rezultatai parodė, kad minėto protokolo nuostatos taikytinos M. Gorbačiovo atveju. Ištirta, kad TSRS prezidento veiksmai 1991 m. sausio 11-13 d. kvalifikuotini kaip aplaidus vado pareigų vykdymas. Paskutiniame straipsnio skyriuje aiškinamasi, ar šis tarptautinis kvalifikavimas neprieštarauja Lietuvos nacionalinės teisės normoms ir ar taip nėra pažeidžiami įstatymo galiojimo laike principai. Atlikus tyrimą buvo prieita prie išvados, kad Lietuva gali taikyti baudžiamąją atsakomybę buvusiam Sovietų Sąjungos vadovui už 1991 m. sausio 11-13 d. TSRS ginkluotųjų pajėgų vykdytus karinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę. Remiantis darbe išanalizuota medžiaga, yra pagrindas teigti, kad M. Gorbačiovas aplaidžiai vykdė savo, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, pareigas. Už tokius veiksmus-neveikimą tiek tarptautinė, tiek Lietuvos nacionalinė teisė asmeniui numato baudžiamąją atsakomybę. On 27 March, 2019 Vilnius Regional Court handed down the verdict in the January 13 case. Sixty seven people have been found guilty for the crimes against humanity and war crimes on 11-13 January, 1991. High-ranking civilians and military state officials of Soviet Union and soldiers of the USSR armed forces were convicted. However, the question of responsibility of Head of Soviet Union, as a commander-in-chief of the armed forces, remained out of this case. After the verdict, this matter was actively escalated in the public space, but nobody submitted clear and reasoned response regarding the responsibility of Head of USSR. For this reason, this thesis analyzes if Lithuania can apply criminal liability to former Head of Soviet Union for Crimes against humanity committed by USSR armed forces on 13 January, 1991. The first chapter provides possibilities of application of criminal liability to Head of state for a crime of humanity committed by inaction. The international case-law, which was first to form a doctrine of head of state liability, is analysed in this chapter. The main universally recognized international conventions that established this doctrine as the legal regulation are also investigated. It was found that The Protocol of the Geneva Convention relative to the Protection of Victims of International Armed Conflicts (Protocol I), 1977 directly provides a criminal liability for negligent misconduct of head of state if it presupposes a violation of international law by subordinates (including acts classified as crimes against humanity). Three main features of qualification can be identified if analyzed systematically: 1. A relevant violation by an accountable subordinate must be recorded (element of effective control / subordination); 2. The following alternative conditions have been identified: 2.1. the commander knew, understood or could have known or understood about the possible criminal actions of the subordinate, but did not take action; 2.2. the commander had information about intentions of a subordinate to commit the crime. 3. The following alternative acts have been identified: 3.1. commander did not take all possible measures to prevent the commission of crime; 3.2. commander did not initiate criminal proceedings against the offenders after the commission of criminal offense. The second chapter assesses whether behavior (inactivity) of Gorbachev on 11-13 January 1991 can be classified as negligent performance of the commander‘s duties according to Articles 86-87 of Protocol I to the Geneva Convention 1977. After analysis of factual circumstances, which are publicly known today, it was concluded that all features of qualification of mentioned criminal offense identifiable in actions of 11-13 January, 1991 by M. Gorbachev. It was established that the President of the USSR, as the Commander-in-Chief of the Armed Forces, had negligently performed the duties of the Commander. He did not take all possible measures to prevent the subordinates from committing the violations; he did not stop the ongoing aggression during the crime; he did not initiate criminal proceedings against the offenders after the commission of the act. The last chapter deals with possibilities of Lithuanian national law to apply above - mentioned criminal norms of international law for the criminal inaction of head of USSR in on 11-13 January, 1991. In this chapter it is assessed whether the application of provisions of Protocol I to the Geneva Convention 1977 is without principles of validity of legislation in time and to the limitation periods for convictions. After Analysis, it was concluded that the application of criminal liability on M. Gorbachev, basis of Article 86 of Protocol I to the Geneva Convention 1977, does not violate the principle of nullum crimen nulla poena sine lege, neither in relation to international, nor USSR national or Lithuanian domestic laws. This offense falls within the exception of principle of nullum crimen nulla poena sine lege. It has also been established that the time-barred is not granted to this international crime committed by Gorbachev - failure to perform commander‘s duties. The analysis concluded that criminal liability can be granted to former head of Soviet Union for Military actions carried out by the USSR Armed Forces against the state of Lithuania in 11-13 January, 1991. Based on the various sources analyzed in this work, there is enough basis to state that M. Gorbachev negligently performed his duties as the Commander-in-Chief of the Armed Forces, and therefore can be subject to criminal liability according to both the International law and Lithuanian national law.

Tai proginis straipsnis garbingos Lietuvos lakūno leitenanto Juozo Kumpio žūties 100-osioms metinėms paminėti ir kartu mokslinė publikacija, kurioje ne tik pristatoma šio karo lakūno biografija, jo asmenybės bruožai, bet ir analizuojama Nepriklausomybės kovų metų lakūnų rengimo sistema, lyginama su Vakarų Europos valstybių rengimo patirtimi. Skaitant Lietuvos kariuomenės oro laivyno dviejų grandžių vykdytos operacijos Varėnoje analizę galima susipažinti su 1920 metų oro laivyno materialinio aprūpinimo, karo lakūnų motyvacijos, rengimo ypatumais ir sukaupta patirtimi dalyvaujant panašiose operacijose. Taip pat trumpai paliečiamas šios istorijos simbolinis ir atminimo kultūros diskursai. On 12 March 1919, the Military Aviation wing of the armed forces and the Military Aviation School were both established, and combat flights to the Bolshevik and Polish fronts were being carried out. During one of these flights, Lithuanian military aviation lost its first Lithuanian pilot, Flight Lt Juozas Kumpis. Lt Kumpis studied at Šiauliai’s city gymnasium. In her memoirs, Sofija Lukauskaitė Jasaitienė describes Lt Kumpis as communicative and diplomatic, but at the same time a restrained person and an artistic and talented soul. All of these qualities were perfect for learning the profession of a military aviator. On 29 January 1919, Juozas Kumpis was not yet fully eighteen years of age when he started his service as a volunteer in the Hussar Squadron of the Lithuanian Armed Forces. He soon enrolled in the Military Aviation School. Three German instructors were assigned a total of six student pilots each. Juozas Kumpis was one of those to be assigned to the group which was being tutored by Lt-Gen Fritz Schulz. Lt Kumpis was the only one of all six students to have been prepared by this particular German instructor to end up flying on his own. In addition, he had already been entrusted with important positions both on the ground and when flying on missions. On 3 October 1920, the high command of the Lithuanian Armed Forces instructed the Naval Air Force to find the Lithuanian Armed Forces’ armoured train, which went by the name Gediminas, and which had been surrounded by Poles near Varėna. It was to be destroyed by bombing to avoid it falling into the hands of the enemy. Six Lithuanian crews were readied to complete this task, and the planes flew from Kaunas to Varėna. Lt Kumpis and Lt Juozas Pranckevičius flew the plane ‘LVG C VI’. This crew was in the lead aircraft, flying in front of the rest of the formation. Having approached the target, the planes descended and the scout started throwing bombs and grenades, and firing from a machine gun. They flew a couple of loops around the target and planned to continue until they either destroyed their target or ran out of ammunition. There was a division of Polish anti-aircraft machine guns positioned at the station, which opened up on the Lithuanian planes with some intensive fire. During one of the squadrons attacking descents, two bullets hit the pilot in the head and he lost consciousness. The scout stabilised the plane to some extent and was able to make an emergency landing. Both pilots fell into Polish hands, being taken as prisoners of war. On 10 October 1920, after having suffered serious injuries and without ever having regaining consciousness, Lt Juozas Kumpis died at Varėna Hospital. Lithuanian pilots, all of whom were still very young as pioneers of military aviation, were already valued to the same level as their more highly-experienced western colleagues. After all, Lithuanian pilots had been taught by German, British, and Swedish instructors. His death is confirmed by the presence of a German coin which was found on the chest of Lt Juozas Kumpis, since the Poles thought he was a dead German mercenary, and that the Lithuanians themselves had no military pilots. On 15 October Juozas Kumpis was buried in the old cemetery in the city of Šiauliai. The coffin, which was accompanied by a crowd, was transported through the city on an airplane with its wings removed. Instead of a cross, a propeller was placed on the pilot’s grave according to the tradition of military aviators.

Lietuvos visuomenei rūpėjo sužinoti, kokia padėtis Vilniuje ir ką apie pokyčius mano vilniečiai. Tokių žinių turėjo suteikti Lietuvos žurnalistai, nusiųsti į Vilnių paskui kariuomenę. Tarp jų atsidūrė ir publikuojamo dokumento autorius istorikas Antanas Vasiliauskas. Jis tuo metu dirbo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Spaudos ir švietimo skyriuje ir kartu su vadinamąja spaudos atstovų grupe į Vilnių atvyko vienas pirmųjų. Netrukus Lietuvos spaudoje pasirodė pirmieji įspūdžiai apie žygį į Vilnių. Tačiau čia publikuojamas dokumentas viešumoje nepasirodė ir gana ilgam nugulė į autoriaus archyvą. Mūsų nuomone, jis turėtų būti įdomus platesniam skaitytojų ratui. A. Vasiliauskas, kitaip nei kiti tuometinių įvykių liudininkai, savo įspūdžius aprašė išsamiau, nevengdamas atskleisti kasdieninio gyvenimo detalių ar išsakyti kritiškesnę nuomonę. Jis užfiksavo ir prieš tai Vilniuje šeimininkavusios (1939 m. rugsėjo 19 – spalio 27 d.) sovietinės valdžios elgesį mieste, įvairių Vilniaus etninių miestiečių grupių laikyseną ir požiūrį į Lietuvos Respublikos institucijas.

Publikacijos tikslas – atskleisti, kokiu būdu ir kokią metodiką taikant rengiami Lietuvos kariuomenės kariai šaudyti iš pistoleto. Karių mokymas šaudyti iš pistoleto, kasmetis šaudymo iš pistoleto įgūdžių testavimas nepakankamas, kad jie būtų tinkamai parengti greitai reaguoti ir efektyviai naudoti šį ginklą artimojo mūšio sąlygomis. Nustatyta, kad JAV ir Švedijos policijos pareigūnai 83 proc. atvejų pistoletus naudojo šaudydami iki 15 m, JAV pareigūnai 96 proc. atvejų – iki 15 jardų, t. y. iki 13,7 m, esančius taikinius. Švedijos policijos pareigūnai 42 proc. susidūrimų naudojo ginklą iki 3 m, JAV pareigūnai 50 proc. visų ginklo panaudojimo atvejų – iki 4,57 m atstumu. Lietuvos kariuomenės šaudymo iš individualaus ginklo testo (KŠIGT) ir šaudymo iš papildomo ginklo įvertinimo (ŠPGĮ) metu kariai šaudo 15–25 m nuotoliu. Taip pat atskleidžiama, kad „Šaudymo vadove“ įtvirtintas reikalavimas, kad kariai, pirmą kartą šaudantys iš pistoleto, turi išeiti visą mokymo naudotis ginklu programą, tačiau tokios programos nėra. Atlikta literatūros analizė leidžia manyti, kad Lietuvos kariuomenės šaulių rengimo sistema turi būti peržiūrėta iš esmės, o atlikti pakeitimai grįsti moksliniais tyrimais ir pažangiais didaktiniais ir metodiniais principais. Reikšminiai žodžiai: šaudymas, pėstininkai, šaulių ginklai, pistoletai, šaulių rengimo sistema, artimasis mūšis. The aim of the study is to reveal how pistol shooting methodology is used to train the servicemen of the Lithuanian Armed Forces as current annual testing shows that servicemen are not able to react quickly and use pistol in close combat conditions. It was found that the use of pistols by the U.S. and Swedish police officers at the distance of up to 15 meters, and in the case of the U.S. officers up to 15 yards, i.e. 13.7 meters, accounted for 83 percent and 96 percent of all weapon use, respectively. Swedish police officers used the gun at the distance of up to 3 meters in 42 percent of the collisions, whereas 50 percent of all gun use among the U.S. officers was up to 4.57 meters. Meanwhile, during the shooting test, Lithuanian officers shoot at a distance of 15-25 meters from individual and additional weapons. It is also revealed that the Shooting Manual stipulates that servicemen must undertake the entire training program on the weapon use prior to shooting from a pistol. Nevertheless, there is no such program. The analysis of the literature suggests that the Lithuanian Armed Forces Shooting Training System needs to be reviewed and redesigned and the changes should be based on scientific research and advanced didactic and methodological principles. The problem of the research: current military pistol shooting training system used in the Lithuanian Armed Forces does not enable servicemen to use a pistol quickly in close combat conditions. The aim of the research: to reveal the problems of the Lithuanian military pistol shooting training system in preparing servicemen to shoot from a pistol and provide recommendations on how to improve shooting training. The object of the research: Lithuanian military pistol shooting training system. Research tasks: 1. To describe the Lithuanian military pistol shooting training system; 2. To compare the military pistol shooting training system of the Lithuanian Armed Forces with the aspects of similar training systems in other countries and their practical use; 3. To reveal the problems of the military pistol shooting training system in preparing servicemen to take the weapon control test and to provide guidelines for the improvement of the system. Research methods: analysis of scientific and methodological literature and documents, comparison and interpretation of statistical data, synthesis. Keywords: shooting, infantry, small arms, pistols.

Publikacijoje atkreiptas dėmesys į karių ir civilių bendradarbiavimo svarbą taikos metu. Jis vyksta stiprinant viešuosius ryšius, taikant įvairias šiems ryšiams būdingas priemones, nes Lietuva neturi savo nacionalinės karių ir civilių bendradarbiavimo koncepcijos, skirtos taikos metui. Straipsnyje apžvelgti teisiniai dokumentai, reglamentuojantys karių ir civilių bendradarbiavimą, pristatyti empirinio tyrimo (interviu), atlikto Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione, rezultatai. Jo metu buvo siekiama sužinoti informantų nuomonę apie civilių ir karių bendradarbiavimo svarbą užtikrinat Lietuvos saugumą, taip pat jų požiūrį į taikomas bendradarbiavimo priemones ir jų veiksmingumą. Reikšminiai žodžiai: karių ir civilių bendradarbiavimas, taikos metas, viešieji ryšiai, bendradarbiavimo priemonės. Over the past few centuries, the norms of civil-military interaction that were established and based on the Western civic thought and political order have changed. This was determined at the beginning of the 21st century when civilians became participants of war. Currently, the military faces new challenges, such as providing humanitarian assistance operations in the area while maintaining a militarized space and others. Thus, often during a military conflict, the boundaries between non-military and military actors disappear, and civilians become not only victims but also targets. The problem of the research is defined by the following questions: what means are applied in the cooperation between soldiers and civilians? What is the effectiveness of the civil-military cooperation means? The object of the research is the means of cooperation between soldiers and civilians. The aim of the study is to investigate the means applied in civil-military cooperation and their effectiveness. Objectives of the research: 1) to explain the concept of cooperation between soldiers and civilians; 2) to analyze the importance of cooperation between soldiers and civilians for modern national defence; 3) to determine the means of cooperation between soldiers and civilians used in the Duke Vaidotas Mechanized Infantry Battalion (DVMIB) and their effectiveness. Research methods: analysis of scientific literature and legal documents and interviews. The empirical study (interview) in the DVMIB which was attended by the groups of experts, servicemen and civilians revealed the following: 1) the representatives of all groups unanimously recognized the importance of cooperation between servicemen and civilians in ensuring Lithuania’s security; 2) the opinion of all three groups of informants on some measures of civil-military cooperation applied in the DVMIB was the same, i.e. about events, excursions, lectures/educational activities and social networks, however, servicemen and experts also singled out inter-institutional cooperation, while experts noted charitable activities; 3) in the opinion of all groups of informants, excursions were recognized as most effective/best applied means of establishing military relations with the civilians of the DVMIB.

Nojus Feigelmanas – bibliografas, bibliotekininkas, daug nuveikęs Lietuvos kultūros istorijai. Tikslinga ir nuosekli su knyga susijusi viso gyvenimo veikla pelnė jam knygotyrininko statusą. Jis gimė Panevėžyje 1918 m. vasario 8 d., 1931–1936 m. mokėsi privačioje Panevėžio žydų gimnazijoje, 1936–1940 m. studijavo geodeziją Vytauto Didžiojo universitete, bet jo baigti nespėjo: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo pašauktas į kariuomenę. 1959 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1950–1990 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje: pradėjęs bibliografu, daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavo Retų spaudinių skyriui. Mirė 2002 m. rugsėjo 7 d. Aškelono mieste Izraelyje, į kurį persikėlė 1990 m. Lietuvos knygotyros raidai itin reikšmingi N. Feigelmano sudaryti spausdintiniai katalogai: „Senoji lietuviška knyga Vilniaus universitete“ (1959), „Lietuvos inkunabulai“ (1975), „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“ (2003, paskelbta po mirties, parengta bendraautorių). Jis taip pat yra publikavęs tris dešimtis mokslinių straipsnių, rengęs mokslines parodas, kultūrines laidas televizijoje. Straipsnyje, remiantis naujais archyviniais šaltiniais, atskleidžiamas N. Feigelmano kelias knygotyros link, jo veiklos svarba Lietuvos knygotyros raidai, išskiriami esminiai asmenybės formavimuisi įtakos turėję veiksniai, bibliotekininko profesijos pasirinkimas, atvedęs į knygotyrą, tiriami N. Feigelmano sudaryti katalogai, jo parašyti straipsniai. Daroma išvada, kad nuo pradinėje mokykloje skaitytos Toros, gimnazijoje vykusių knygų parodų ir mugių, mokslinės Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos ir karinių bibliotekėlių iki pat darbo mokslinėje Vilniaus universiteto bibliotekoje ir net emigravus į Izraelį – visą ilgą gyvenimo kelią N. Feigelmaną lydėjo knyga. Nojus Feigelmanas is a bibliographer and a librarian known for his significant contribution to the history of Lithuanian culture. Consistent and targeted book-related activities pursued by Feigelmanas throughout his life-span have earned him the status of a bookscientist. He was born in Panevėžys on 8 February, 1918. During the period of 1931-1936 he studied in the private Panevėžys Jewish Gymnasium. In 1936-1940 he studied geodesy at Vytautas Magnus University, but failed to complete his studies as he was called up to the army when World War II was launched. In 1959, N. Feigelmanas graduated the Faculty of History and Philology at Vilnius University. In 1950-1990, he worked at the Vilnius University Library: having started career as a bibliographer, he became Head of the Rare Print Department and retained this position for more than three decades. Later in life, in 1990, he moved to Israel and died there on 7 September, 2002, in the city of Ashkelon. The printed catalogues compiled by N. Feigelman are as follows: “The Old Lithuanian Book at Vilnius University” (1959), “The Incunabula of Lithuania” (1975), “The paleotypes of Vilnius University Library” (2003, posthumously, co-authored). He has also published three dozen scientific articles, organized scientific exhibitions, cultural programs on television, etc. The article aims at disclosing N. Feigelmanas’s path toward book science and his contribution to the development of Lithuanian book science. It also identifies the key factors that have shaped his personality, the choice of the librarian’s profession which ignited his interest in book study, and analyses the directories compiled by N. Feigelmanas and the scientific articles. The conclusion has been drawn that during his long life, from the very young days, when he first read Torah at school, visited book fairs and exhibitions as a gymnasium student, throughout his career at the scientific Vytautas Magnus University Library and small military libraries, to the end of his life, even after he emigrated to Israel – the book remained his lifelong companion.

Straipsnyje nagrinėjami svarbiausi socialiniai ir kariniai santykiai tarp vietos gyventojų ir naujųjų žemių valdytojų, kurie formavosi kuriant ir įtvirtinant Vokiečių ordino valdžią Varmijoje, vienoje iš Prūsijos dalių. Tai apima karinius veiksmus ir karinius įsipareigojimus, duodamus vietos gyventojų ir jų palikuonių XIII-XIV a. Šis klausimas nagrinėjamas senųjų prūsų šeimų ryšių kontekste. Prūsų užkariavimo ir Vokiečių ordino teritorijos Prūsijoje kūrimo metu šeimos valdžia per nuosavybę buvo stiprinama kitais socialiniais santykiais. Iš straipsnio aiškėja, kad Varmijos vyskupijos karinis potencialas daugiausia rėmėsi vietos gyventojais, kurie buvo gavę Kulmo teisę ir kitų privilegijų. Taip pat aiškėja, kad vietos gyventojai (prūsų kilmės riteriai, smulkūs laisvieji, equites Prutheni) ne tik kovodavo Vokiečių ordino pusėje, tačiau ir vesdavo Varmės vyskupo kariuomenę kaip vyskupo fogtai. The article deals with the main types of social and military relations between the indigenous people and the new landlords that formed in the times of building and reinforcing the rule of the Teutonic Order in Warmia, a part of Prussia. These included military action and the military obligations of the indigenous people and their descendants in the 13th and 14th centuries. The issue is discussed in the context of the family ties of the Old Prussians. In the era of the conquest, and when building the territory of the Teutonic Order in Prussia, family rule over possessions was reinforced at the expense of other social relations. From the article, it is clear that the military potential of the Diocese of Warmia was supported mainly by the indigenous people, who were granted Kulm law and received other privileges. It also seems that Old Prussians not only fought alongside the Order (knights of the Old Prussian origin, small freemen, equites Prutheni), but also led the army of the diocese as bishopric vogts.

Straipsnyje nagrinėjamas karinės vadovybės (vyriausiojo karo vado, kariuomenės vado ir Generalinio štabo viršininko) pavaldumo politinei vadovybei (krašto apsaugos ministrui, Respublikos Seimui ir prezidentui) teisinis reguliavimas 1918-1940 m. Tarpukario Lietuvoje galima atskirti kariuomenės vadovybės subordinacijos politinei valdžiai etapus Nepriklausomybės kovų ir demokratinio bei autoritarinio valstybės valdymo laikotarpiais. Nepriklausomybės kovų metu kariuomenės vadovybės – krašto apsaugos ministro ir vyriausiojo vado – pavaldumo teisinio reguliavimo pokyčiai daugiausiai priklausė nuo Valstybės Tarybos ir vyriausybės konflikto. Šį konfliktą lėmė trintis tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių sluoksnių, kai vyriausybė, nepaisydama 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose nustatyto kariuomenės pavaldumo, nesėkmingai bandė perimti kariuomenės kontrolę ir, gavusi dešiniųjų politinių partijų paramą, 1919 m. balandžio 4 d. pakoregavo Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kurie nustatė vyriausiojo vado pavaldumą Lietuvos Prezidentui. Vyriausiojo vado pavaldumas Prezidentui neužtikrino didesnio stabilumo karinės ir politinės vadovybės santykiuose, nesustabdė politikų ir karininkų konfliktų, tačiau inspiravo karo vadovybę parengti įstatymą, kuriuo būtų aiškiai atskirtos politinių ir karo pareigūnų kompetencijos, veiklos sritys bei sureguliuoti santykiai. 1920 m. gegužės 7 d. patvirtintas įstatymas, kuriuo atskirtos vyriausiojo karo vado ir krašto apsaugos ministro kompetencijos. Steigiamojo Seimo laikotarpiu buvo parengtas Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo projektas. Šio projekto nuostatos pasižymėjo aiškiomis demokratinėmis tendencijomis, ginkluotųjų pajėgų valdymas buvo išskaidytas tarp demokratiškai išrinktų valstybės valdymo institucijų, Prezidento, Ministrų Kabineto ir kariuomenės vadų, o prie krašto apsaugos ministro buvo įsteigta iš civilių ir karinių pareigūnų sudaryta Karo taryba. Tačiau įstatymo projektas niekada nebuvo svarstytas ir priimtas. Todėl visą demokratinės valstybės egzistavimo laikotarpį kariuomenės valdymas buvo sureguliuotas tik 1922 m. Konstitucijos nuostatomis. Valstybės autoritarinio režimo laikotarpiu įgyvendintos autoritarinės ginkluotųjų pajėgų valdymo nuostatos, atsispindėjusios 1928 m. Konstitucijoje ir 1935 m. Lietuvos kariuomenės vadovybės įstatyme. Minėti įstatymai išplėtė Prezidento ir kariuomenės vado galias valdyti kariuomenę, sumenkino krašto apsaugos ministro vaidmenį kariuomenės valdyme bei palaikė glaudų Prezidento A. Smetonos ir kariuomenės vado plk. S. Raštikio bendradarbiavimą. Šie asmenys turėjo aukščiausią teisinę galią ginkluotųjų pajėgų valdyme. Article deals with the legal regulation of subordination of the military commanders (the Commander-in-chief, the Commander of the Army, and the Chief of the General Headquarters) to the political state authority (the Minister of National Defence, the Speaker of the Seimas, and the President) in 1918–1940. In the interwar period of the Republic of Lithuania, we can distinguish between the phase of struggle for independence and the democratic and authoritarian phases of regulation of the political and military authority relations. During the period of independence struggles, changes in the legal regulation of the subordination of the highest military officers – the Minister of National Defence and the Commander-in-chief – were most significantly influenced by the conflict between the State Council and the Government, which was caused by the encounter of right and left political forces in the situation where the Government despite the framework statements of the Provisional Constitution of 2 November 1918 unsuccessfully attempted to take over control of the Army and, having gained the support of the right-wing political forces, on 4 April 1919, managed to make corrections in the Provisional Constitution, according to which the Commander-in-chief became subordinate to the President. The subordination of the Commander-in-Chief to the President did not lead to greater stability in relations between the political powers and the Army, and did not stop the conflicts between politicians and military officers, nevertheless, it inspired the military officers to draw up a law that clearly distinguished between the competences of political and military officials, the areas of their activity and regulated interaction. The law was approved on 7 May 1920; however, it only described the separate duties of the Minister of National Defence and the Commander-in-Chief. During the period of the Constituent Seimas, a draft law on the control of the Armed Forces and their institutions was prepared. The draft law was characterized by obvious democratic tendencies, which meant that the control of the Armed Forces could have been shared by the democratically elected state powers, President, Cabinet of Ministers and military commanders, and the Military Council composed of civilian and military officials could have been established at the National Defence Ministry, however, the draft law was not debated and approved. For this reason, relations between the military and political leadership during the democratic period of the development of the state were regulated, from as late as 1922, with the approval of the constitutional provisions. In the authoritarian period of the state, the authoritarian provisions of the Army control were implemented, which was reflected by the Constitution of 1928 and the Law on the Lithuanian Armed Forces of 1935. The abovementioned laws extended the powers of the President and the Commander of the Army to control the army thus undermining the role of national defence in the management of the Army and supporting the close collaboration of President A. Smetona and Colonel S. Raštikis, the Commander of the Army. The greatest legal power to control the Army was in the hands of these persons.

XX a. 3-4 dešimtmetyje Lietuvos kariuomenės karinio rengimo tikslas – parengti kariuomenės pajėgas ginkluotai šalies gynybai, kad jos galėtų efektyviai veikti vykdant bendrus veiksmus ir kovoti. Siekiant užtikrinti efektyvų ir standartizuotą kariuomenės rengimą reikėjo parengti standartizuotus norminius dokumentus – statutus. Pirmieji tokio tipo dokumentai Lietuvos kariuomenėje buvo parengti dar tebevykstant Nepriklausomybės kovoms, o mūšiams pasibaigus statutai buvo pakeisti, papildyti ir atnaujinti. Sisteminis statutų rengimas prasidėjo 1928 m., kai buvo patvirtintos oficialios Lietuvos kariuomenės statutų rengimo taisyklės. Dauguma paskirtų atsakingais už naujų statutų rengimą karininkų buvo aukšto rango ir kompetentingi savo srities specialistai, praktiškai susipažinę su Vakarų Europos valstybių karo mokslo teorijomis ir galėję juos pritaikyti Lietuvoje. Matyti, kad Lietuvos kariuomenės kovos statutuose buvo pritaikytos Prancūzijos, Belgijos, Čekoslovakijos, D. Britanijos ir Italijos karybos žinios. Nors 1929 m. bandyta peržiūrėti galiojančius kovos statutus, bet dažniausiai apsiribota išleidžiant tuometinių kovos statutų redakcijas, kuriose visiškai nieko nebuvo pakeista. Daugiau iniciatyvos parodyta tik rengiant pėstininkams, kaip pagrindinei sausumos pajėgų rūšiai, skirtus dokumentus, o kitoms pajėgoms numatyti norminiai leidiniai buvo leidžiami fragmentiškai. Taip pėstininkams skirti kovos statutai buvo pagrindiniai dokumentai, apibrėžiantys visų ginkluotųjų pajėgų veiksmus mūšyje. Nuo 1935 m. pradėta reguliariai rengti naujus statutus ir atnaujinti esamus. Tuo metu buvo atnaujinti pėstininkų statutai, pasirodė naujos artilerijos, kavalerijos, karo aviacijos bei priešlėktuvinės gynybos statutų redakcijos. Lietuvos kariuomenės kovos statutuose buvo nurodyti principai, kuriais grindžiami efektyvių pajėgų kovos veiksmai: taktinė žvalgyba, visų pajėgų sąveika, veiksmų sparta ir netikėtumas, judri kova, ugnies galia ir manevras, tikslus ugnies valdymas, kovos veiksmų pobūdžio keitimo geba, išgyvenamumo didinimo priemonės, tikslinis vadovavimas ir paskutinis, bet svarbiausias – kovos dvasia. Kovos dvasia, pagrįsta aukšta kareivių motyvacija, padedančia jiems įveikti visus iššūkius ir nugalėti priešą, buvo visų principų, turėjusių užtikrinti karinių operacijų sėkmę ir būti nuolat bei nuosekliai taikomų, kertinis akmuo. In the 1920s and 1930s, the aim of the combat training provided to the Lithuanian Army was to prepare the forces for armed defence of the state so that they could effectively interact under the conditions of war and carry out combat actions. Standardized combat normative documents – statutes – were required to provide effective and standardized training of the forces. The first war statutes were issued when the Lithuanian Army participated in the battles for independence, and when the battles came to an end these statutes were amended, supplemented and updated. The systematic preparation of publication of the statutes began in 1928 when the official rules for preparation of the statutes of the Army were approved. Most often high-ranking and competent officers who were directly acquainted with the Western-European military science theories and who could adapt them in Lithuania were nominated as responsible compilers of the war statutes. Thus, in the war statutes prepared for the Lithuanian Army, French, Belgian, Czechoslovakian, British and Italian warfare knowledge was used. Some efforts to revise the existing statutes were made in 1929, but most of the publications were newly issued without any changes. In the sphere of publication of the war statutes, any dynamics were related exceptionally to the forces of the infantry as the main combat units, while documents devoted to other forces were only occasionally published. Also, the standardized combat publications for infantry forces were the main documents defining the actions of all the armed forces during a battle. Since 1935, regular preparation and publishing were carried out in order to update the statutes of the Lithuanian Army. At that time, the combat statutes were renewed for the infantry forces, and new publications regulating the activities of the artillery, the cavalry, military aviation and anti-aircraft defence forces in battle were issued. According to the war statutes of the Lithuanian Army, effective combat actions were mainly based on the following preconditions: tactical intelligence, interaction of all forces, speed and unexpectedness of action, mobile combat, fire power and maneuver, precise fire control, ability to change the nature of combat actions, actions to increase survival, and the last but the most important – the combat spirit. The combat spirit based on the high motivation of the soldiers enabling them to overcome all challengers and defeat the enemy was the cornerstone for the other principles that might have ensured the success of military operations and had to be applied continuously, consistently and systematically at all stages of the operations.

Šaltojo karo pabaiga žymi pasikeitusį konfliktų pobūdį – šiandieniniame pasaulyje asimetriniai karai, kontrsukilimai ir kontrterorizmas yra ne tik aktualios, bet ir bene didžiausią kultūrinių veiksnių pažinimo poreikį keliančios grėsmės. Nors kultūros ir religijos pažinimo svarba tarptautinių operacijų metu vis labiau pripažįstama, tačiau karių kultūrinio išprusimo standartizavimo NATO lygmeniu nebuvimas tarptautinėse operacijose dalyvaujančių karių kultūrinio išprusimo mokymus palieka nacionalinių valstybių atsakomybės sritimi. Tai savo ruožtu turi įtakos bendroje koalicijoje dirbančioms šalims, skirtingai interpretuojančioms karių kultūrinį išprusimą ir jo poreikį tarptautinių operacijų metu. Straipsnyje apžvelgiama, kaip istoriškai formavosi karių kultūrinio išprusimo diskursas kariniame kontekste, taip pat kultūrinio išprusimo terminų ir sampratų įvairovė tiek akademiniame, tiek kariniame kontekste. Kartu pasitelkiant Allison Abbe suformuotą karių kultūrinio išprusimo kompetencijų modelį, analizuojama kultūrinio išprusimo raiška didžiųjų NATO valstybių ir Lietuvos karinėse doktrinose bei kituose kariuomenės veiklą ir karo tarnybą reglamentuojančiuose dokumentuose. Analizės objektu pasirinkta Lietuva ir keturios didžiosios NATO valstybės, institucionalizavusios karių kultūrinio išprusimo mokymus, tai – Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kanada. Šiame lyginamajame kontekste Lietuvos atvejo analizė yra kertinė: leidžia palyginti ir įvertinti nacionalinės valstybės indėlį į karių kultūrinį lavinimą didžiųjų NATO valstybių kontekste.

Straipsnyje analizuojama karininkų, karo valdininkų ir kareivių dalyvavimo Steigiamojo Seimo rinkimuose problema. Atskleidžiamas Lietuvos kariuomenės vadovybės ir svarbiausių politinių partijų – krikščionių demokratų, socialistų liaudininkų demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų bei „Santaros“ – narių požiūris į kariuomenės dalyvavimą Steigiamojo Seimo rinkimuose, išryškinami šių partijų pozicijų skirtumai bei panašumai kariuomenės balsavimo klausimu Seime. Tyrime taip pat atskleidžiamas tikslus karininkų, karo valdininkų ir kareivių, kandidatavusių į Steigiamąjį Seimą ir tapusių jo nariais, skaičius, nagrinėjamas ryšys tarp politinių partijų pozicijų kariuomenės balsavimo rinkimuose į Steigiamąjį Seimą klausimu ir kariškių skaičiaus minėtų partijų kandidatų į Steigiamąjį Seimą sąrašuose. Atskleidžiamas krašto apsaugos ministro, vyriausiojo kariuomenės vado ir karininkijos požiūris į kariuomenės dalyvavimą Steigiamojo Seimo rinkimuose, pristatoma agitacijos kariuomenės gretose problema ir analizuojamas Seimo rinkimų procesas kariuomenėje. The author analyzes the voting rights issue of officers and soldiers regarding the Constitutive Seim of Lithuania. The positions of the main Lithuanian national election commission and the main political parties, consisting of the Christian Democrats, Social Democrats, Socialist Democrats and the Santara parties are introduced and explained in the article. A lot of attention is focused on finding out an accurate number of officers and soldiers who participated in the election of the Constitutive Seim as candidates of politicals. The author also seeks to emphasize colleration between the opinions of political parties and the number of soldiers in the election list of a particular political party. The biggest part of Lithuanian officers and soldiers who participated as candidates to the Constitutive Seim of Lithuania had done so as members of left-wing political parties, because they shared positive attitudes toward and supported the idea of an active vote right for officers and soldiers. There were also three different atittudes about voting rights in the military forces; some unit commanders where opposed to it due to agitation, officer candidates of left-wing parties supported the idea of an active vote right, and the same opinion was also expressed by the official army magazine.

Didžiojo karo metais 1914-1915 metų laikotarpis buvo vienas intensyviausių lietuvių visuomenės sąveikos su karo kasdienybe etapų ir kartu aktyviausias karo veiksmų būsimosios Lietuvos teritorijoje tarpsnis. Tuo metu, kai daug krašto vyrų buvo mobilizuota j Rusijos imperijos kariuomenės gretas, dauguma likusių gyventojų atsidūrė karinės valdžios dispozicijoje, patyrė asmeninio turto rekvizicijas ir stebėjo (pirma užnugaryje) intensyvų kariuomenės judėjimą pirmyn ir atgal. Straipsnyje nagrinėjama, kaip fronto linijos kaita, Rusijos armijų sėkmės ir nesėkmės prisidėjo prie Rusijos kariuomenės įvaizdžio lietuvių diskurse kaitos. Šios kaitos bruožai atskleidžiami analizuojant tiek pradiniu Didžiojo karo periodu oficialioje spaudoje palaikytas nuostatas, tiek ir individualiose refleksijose (dienoraščiuose, atsiminimuose) pasireiškusius Rusijos kariuomenės vertinimus. Keliamas klausimas, kaip kito Rusijos kariuomenės įvaizdis minėtu laikotarpiu, kuriuos ir kodėl šio kismo momentus galima išskirti kaip esminius. During the Great War, the period 1914 to 1915 was one of the most intense stages of interaction by Lithuanian society with daily life of the war, and at the same time the most active stage in military action in the future Lithuania. While many men were called up into the ranks of the Imperial Russian army, most of the remaining population ended up under the military authorities, experienced the requisition of their personal property, and observed (at first in the rear) intense military movements to and fro. This article looks at how the change in the front line, and the successes and failures of the armies of the Romanov Empire, contributed to the change in the image of the Russian army in the Lithuanian discourse. Features of the change are revealed in the article by analysing both the line taken by the official press during the initial period of the Great War, and the assessments of the Russian army that appeared in individual reflections (diaries and memoirs). It asks how the image of the Russian army changed during this period, and why.

Pirmajame pasauliniame kare tautinius dalinius Rusijos kariuomenėje pradėta formuoti 1914 m. Juos buvo leista kurti lenkams, čekams, armėnams, gruzinams, latviams. Jau po 1917 m. Vasario revoliucijos, Panašiu metu kaip estai ir ukrainiečiai, tokius dalinius ėmė kurti lietuvių kariai, tarnavę Rusijos kariuomenėje. Suformuoti skirtingose vietovėse, lietuvių daliniai nepasiekė gimtinės organizuotu būdu. Vis dėlto po Karo būta nevienkartinių bandymų pateikti šią lietuvių karių saviorganizaciją Rusijoje kaip tautinės Lietuvos kariuomenės ištakas. Labai šie bandymai intensyvėjo buriantis tautinių dalinių veteranams Lietuvoje, Ypač 1937 m. įkūrus savo atskirą organizaciją - Kariuomenės pirmūnų sąjungą. Jos veikla turėjo tarytum išryškinti lietuvių indėlį į Didįjį karą, tačiau iki 1940 m. tos veiklos nebuvo spėta išrutulioti taip, kaip planuota. Straipsnyje atskleidžiamos lietuvių tautinių dalinių kūrimo priežastys ir aplinkybės bei nagrinėjama, Kaip ir kodėl buvę šių dalinių kariai, gyvenę Lietuvoje tarpukariu, susivienijo j organizaciją. The formation of national units in the Russian army began in 1914 during the First World War. They allowed for the creation of national formations of Poles, Czechs, Armenians, Georgians and Latvians. After the February revolution of 1917, at a similar time to the Estonians and Ukrainians, Lithuanian soldiers who served in the Russian army also started to create units. Formed in different places, the Lithuanian units did not reach the homeland in an organised manner. However, there were repeated attempts to present this Lithuanian military organisation in Russia after the war as the origins of the national army. These attempts intensified when veterans of national units started to come together in Lithuania, and in 1937 they established a separate organisation, the Kariuomenės pirmūnų sąjunga [Association of Army Predecessors], It highlighted the contribution of Lithuanians to the Great War, but there was not enough time before 1940 to develop its activities as planned. The article reveals the reasons for and the circumstances of the creation of Lithuanian national units, and examines how and why former soldiers from these units, who lived in Lithuania during the interwar period, joined the organisation.

Straipsnyje analizuojama, kaip Rusijos karinės intervencijos į Abiejų Tautų Respubliką bei antrojo padalijimo įteisinimo kontekste vystėsi Lietuvos didikų Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero ir Lietuvos bei Rusijos kariuomenių generolo leitenanto Simono Martyno Kosakovskių rysiai su Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritu Platonu Zubovu. Remiantis archyviniais saltiniais ir 1792–1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikstystės konfederacijos veiklos tyrimais nustatoma, kaip ir kada užsimezgė Lietuvos didikų kontaktai su P. Zubovu, kokių tikslų, naudodamiesi Rusijos imperijos dvare įsigalėjusia favoritizmo sistema, siekė broliai Kosakovskiai ir kokie buvo paties P. Zubovo tikslai proteguoti Kosakovskių giminės atstovus. Straipsnio pabaigoje parodoma, kokius neigiamus politinius padarinius turėjo Kosakovskių bendradarbiavimas su P. Zubovu. Esminiai žodžiai: favoritizmas, Rusijos imperijos karinė intervencija, Targovicos konfederacija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikstystės konfederacija, Kosakovskiai, Platonas Zubovas, antrasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas. DOI: http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2017.02