Search

Straipsnyje aptariami dviejų Žemaičių vyskupų iš Pacų giminės – Mikalojaus (1610–1618) ir Kazimiero (1667–1695) – skirtingi ryšių su Kražių kolegija aspektai. Akcentuojamas Mikalojaus palankumas jėzuitams, pastangos įgyvendinti pirmtako Merkelio Giedraičio norą įsteigti Žemaitijoje kolegiją ir su tuo susijusios vyskupo donacijos svarba. Kalbant apie Kazimierą koncentruojamasi į jam skirtus Kražių kolegijoje parašytus ar atliktus proginius kūrinius: nurodoma jų parašymo proga, galimi autoriai, aptariama tokių kūrinių literatūrinė vertė ir indėlis į senąją Lietuvos literatūrą bei kultūrą. Reikšminiai žodžiai: Žemaičių vyskupai, Mikalojus Pacas, Kazimieras Pacas, Kražių kolegija, jėzuitai. This article discusses different aspects of relations with the Kražiai College of two Samogitian bishops from the Pac family – Mikalojus (1610–1618) and Kazimieras (1667–1695). The article emphasises the benevolence of Mikalojus towards the Jesuits, the efforts to implement the wish of his predecessor Merkel Giedraitis to establish a college in Samogitia and the importance of the related bishop’s donation. As for Kazimieras, the article discusses the focus on occasional works written or performed for him at Kražiai College: the occasion of their writing and their possible authorship, the literary value of such works and their contribution to old Lithuanian literature and culture. Keywords: Samogitian bishops, Mikalojus Pacas, Kazimieras Pacas, Kražiai College, Jesuits.

Straipsnyje atskleidžiamas Kauno Švč. Trejybės bernardinių gyvenimas 1842–1864 m., dėl Rusijos okupacinės valdžios politikos blogėjanti vienuolyno situacija, vienuolyno uždarymo procesas, nušviečiami vienuolių likimai po jo likvidavimo. Tyrimas atliktas pasinaudojant bernardinių susirašinėjimo su Žemaičių (Telšių) vyskupu Motiejumi Valančiumi ir vienuolynų vizitatoriumi Marcijonu Giedraičiu, M. Valančiaus atsiminimų, bernardinių vizitacijų medžiaga. Šis Kauno bernardinių atvejo tyrimas padeda geriau suvokti, kokia buvo Rusijos carinėje imperioje atsidūrusios Katalikų bažnyčios vienuolynų padėtis. Tyrimas atskleidė, kad 1842 m. praradus fundacines valdas, iš valstybės iždo skiriamos pensijos nepakako, vienuolės bandė gauti giminaičių ar kitų pasaulietinių asmenų materialinę paramą. 1850 m. buvo uždarytas Kauno šv. Jurgio bernardinų konventas, ligi tol globojęs vienuoles. Nors bernardinai liko gyventi prie bernardinių kaip kapelionai, tačiau, susidūrę su nepritekliais, nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti bernardinių vienuolyną kamavusių problemų. Žemaičų vyskupas M. Valančius tapo pagrindiniu bernardinių globėju. Jis teisinosi gyvenęs toli nuo Kauno, Varniuose, neturėjęs galimybių iš arti stebėti vienuolių gyvenimo. Problemų kilo dėl vienuolyno komplektacijos. Komplikavosi noviciato veikla, į bernardinių bendruomenėje atsiradusias laisvas vietas paprastai buvo perkeliamos senyvo amžiaus vienuolės iš kitų vienuolynų. Įvairios problemos darė įtaką bernardinių tarpusavio santykiams, skatino pažeidinėti konstituciją, nesilaikyti klauzūros, ignoruoti neturtą, plėtoti individualumą. Ištuštėjo bendruomeninio gyvenimo centras – refektorijus, bernardinės turėjo atskiras virtuves, po klauzūrinę teritoriją vaikščiojo pašaliniai asmenys, vienuolių giminaitės ar draugės. Taisydama bendruomenės negeroves, itin daug nuveikė vienuolyno vyresnioji Rožė Gružauskaitė. Nepaisant jos pastangų, 1864 m. Kauno bernardinių vienuolynas buvo uždarytas, tuo metu ten gyvenusios bernardinės (iš viso 21) buvo išskirstytos po Kauno ir Kražių benediktinių, Krakių kotryniečių vienuolynus. Paskutinė Kauno bernardinė mirė Krakėse 1914 m. Šitaip pasibaigė Kauno bernardinių istorija, po vienuolyno uždarymo 1864 m. iki paskutinės vienuolės mirties užtrukusi dar 50 metų. This article reveals the life of the Holy Trinity Bernardine nuns in Kaunas (Kowno) in the years 1842 to 1864, the worsening situation at the convent due to the Russian occupying government’s policy, the actual closure of the convent, and the fate of the nuns after the closure of their home. The study aims to show how daily life at the convent affected the Russian administration’s decisions regarding its material provision and particular nuns living there, how they were affected by the closure of St George’s Bernardine Friary in Kaunas which used to be the main supporter of the Bernardine nuns, and relations between the Bernardine nuns and the bishop. The author analyses difficulties in community life and problems adhering to the constitution, and reveals the general mood of the nuns. The research is based on correspondence between the Bernardine nuns, the bishop and the convent visitator, memoirs, and material from visitations. This case study of the Kaunas Bernardine nuns helps us gain a better understanding of the situation of the Catholic Church in the Russian Empire.

Straipsnyje kvestionuojama Mikalojaus Daukšos mirties data. Iki šiol manyta, kad Daukša mirė 1613 m. vasario mėnesį. Straipsnyje pristatomi du dokumentai, įrodantys, kad 1613 m. spalio 15 d. – 1614 m. spalio 18 d. Daukša dar buvo gyvas. Pagrindžiama nauja Daukšos mirties data – 1615 m. vasario mėnuo. Esminiai žodžiai: Mikalojus Daukša (?–1615), Konstantinas Jablonskis (1892–1960), Kražių kolegija (1614–1773). It is generally assumed that Mikalojus Daukša, the pioneer of books printed in Lithuanian in the Grand Duchy of Lithuania, died between 13 February and 5 March 1613. This fact was established by Konstantinas Jablonskis (1892–1960), a well-known Lithuanian historian, who published plenty of valuable documents on Daukša and his relatives between the WW1 and the WW2. The year of 1613 is based on the will of Daukša but the will itself is known only from a register extant in an inventory of the documents concerning the lands of the former Babėnai domain which Daukša and his relatives were in possession of. After Jablonskis, nobody saw a document proving that Daukša was alive after 1613. As a result, this date established itself in the literature related to Daukša’s biography. Recently, two documents were found by the author of the article which prove that Daukša was still alive at least until 18 October 1614. These documents preserved in copies were subjected to scrutiny by the author of the article and found reliable. As a result, a new date of Daukša’s death is proposed, namely the second half of February 1615. Keywords: Mikalojus Daukša (?–1615), Konstantinas Jablonskis (1892–1960), Kražiai College (1614–1773).

Straipsnyje nagrinėjamas pietų žemaičių raseiniškių šiaurinės dalies XX a. 2-osios pusės ir XXI a. 2-ojo dešimtmečio tarmiškumas. Tarmiškumo pokyčiai atskleidžiami analizuojant dviejų laikotarpių medžiagos (XX a. 2-osios pusės rankraštinių tekstų fragmentų ir XXI a. 2-ojo dešimtmečio garso įrašų) tarminius duomenis iš geriausiai XX a. raseiniškių patarmę turėjusių reprezentuoti septynių LKA punktų: Kurtuvėnų (LKA 195), Kušleikių (LKA 225), Padubysio (LKA 226), Kražių (LKA 257), Kelmės (LKA 258), Adomaičių (LKA 292) ir Pakražančio (LKA 293). Per daugiau nei šešis dešimtmečius patarmės šiaurinėje dalyje tarminių ypatybių vartosena pakito. Tačiau XXI a. 2-ajame dešimtmetyje raseiniškių patarmės vyresniosios ir vyriausiosios kartos patarmės atstovai kalba vietiniais raseiniškių patarmės variantais (tarmine kalba), susiformavusiais tradicinės patarmės požymių pagrindu. Minimalių ir maksimalių tarmiškumo rodiklių skirtumai bei vyraujančių rodiklių svyravimai įrodo, kad tarminis heterogeniškumas tiriamai Kelmės zonai būdingas jau XX a. 2-ojoje pusėje. Tačiau didesni tarmiškumo įverčių svyravimai garso įrašuose nei tekstų fragmentuose atsargiai leidžia teigti spartesnę patarmės kaitą XXI a., vykstančią dėl konvergencijos procesų. Esminiai žodžiai: pietų žemaičių raseiniškių patarmė, Kelmės zona, tarmiškumas, tarmiškumo rodiklis. A thorough study addressing the area of the Southern Samogitian subdialect of Raseiniai revealed that the area of Kelmė situated in the northern part of the subdialect demonstrates active intercommunity communication links. Thirteen points from "Lithuanian Language Atlas" (hereinafter – the LLA) fall to this area: Gudmoniškė (LLA 162), Šaukėnai (LLA 194), Kurtuvėnai (LLA 195), Vaiguva (LLA 224), Kušleikiai (LLA 225), Padubysys (LLA 226), Kiaunoriai (LLA 227), Kražiai (LLA 257), Kelmė (LLA 258), Kubiliai (LLA 259), Tytuvėnai (LLA 260) Adomaičiai (LLA 292), and Pakražantis (LLA 293). The links of Samogitian communities (direct or through “structural holes”) and Aukštaitians (speakers of the subdialect of Western Šiauliai and the subdialect of Kaunas) and/or the speakers of the Samogitian subdialect of Varniai prove that the geolect of Kelmė developing on the basis of the traditional features of the subdialect is transitional. Meanwhile, the investigation of dialectal indicators confirms the dialectal heterogeneity of Kelmė area. Based on the analysis of the isophones of distinctive and characteristic features established in the 2nd half of the 20th century, the blending of Samogitian and Aukštaitian dialectal features is only possible in the area where the subdialect borders the Western Aukštaitian of Šiauliai. However, several years ago, the “overlapping” of dialectal features was found in the dialectal data collected in the 2nd half of the 20th century in the point of Kelmė (LLA 258), which is situated at a greater distance from the border. We can guess that the dialectal features were also not consistently maintained in other LLA points, which best represent the subdialect of Raseiniai, in the 20th century already. The article compares the realization of dialectal features in the dialectal texts of the 2nd half of the 20th century and the audio recordings of the 2 The dialectal matrix based on the dialectal data of the two periods demonstrates that the realization of dialectal features in the 2nd half of the 20th century and in the 2nd decade of the 21st century does not only differ in nearly all the LLA points but also every informant used them with a different frequency. Dialectal indicators were calculated on the basis of the dialectal speech (dialecticism) change scale. In order to evaluate dialecticism objectively, the mean values of the dialectal indicators of textual fragments and audio recordings and their differences were calculated. The above data showed the general tendences in the use of dialectal features, i.e., the preserved local varieties of the subdialect of Raseiniai, which formed on the basis of the traditional subdialect. To reveal dialectal level and language change, the limits of minimum and maximum dialecticism were established. After the generalized dialectal indices were illustrated by a diagram, it was proven that the traditional subdialect of Raseiniai has not undergone particularly strong processes of convergence in the area of Kelmė over the past six decades: dialectal speech is used in both the fragments of the texts of the 2nd half of the 20th century and the audio recordings of dialectal speech of the 2nd decade of the 21st century. The differences between minimum and maximum dialectal indicators and the variations in the dominant indicators identified in the research lead to a conclusion that the area of Kelmė has demonstrated dialectal heterogeneity since the 2nd half of the 20th century. However, more pronounced variations in the dialectal values of audio recordings compared to textual fragments show more rapid dialectal changes driven by the processes of convergence in the 21st century. Keywords: Southern Samogitian subdialect of Raseiniai, Kelmė area, dialecticism, dialectal indicator.

Rusijos imperijos valdžia 1893 m. Kražiuose uždarė benediktinių vienuolyno bažnyčią. Tikintieji bažnyčios uždarymui priešinosi, tačiau valdžia jėga numalšino pasipriešinimą. Dėl itin brutalaus tikinčiųjų pasipriešinimo numalšinimo šis įvykis pavadintas Kražių skerdynėmis. Netrukus po įvykių Kražiuose prasidėjo lietuvių ir lenkų konfliktas dėl simbolinio Kražių skerdynių kapitalo dalybų, nes lietuviai ir lenkai ginčijosi dėl nuopelnų ginant bažnyčią. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Kražių skerdynės ir lietuviams, ir lenkams jau buvo tapusios atminties vieta. Iki 1938 m. pavasario tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo diplomatinių santykių. 1923 m. Kražių skerdynių 30-metis Lietuvoje ir Lenkijoje praėjo beveik nepastebimai, tačiau šio įvykio 40-metis paminėtas. Šiame straipsnyje bandoma atsakyti į klausimus: kas paskatino paminėti Kražių skerdynių 40-metį, kokios prasmės lydėjo šio įvykio minėjimą Lietuvoje ir Lenkijoje, ar šalių politiniai elitai bandė Kražių skerdynių minėjimu pasinaudoti politinei įtampai tarp Lietuvos ir Lenkijos mažinti. Kražių skerdynių 40-metį lietuviai ir lenkai paminėjo atskirai – nebuvo net pasiūlymų surengti bendrą šios sukakties minėjimą. Teigiama, kad lietuviams ir lenkams surengti bendrą minėjimą sutrukdė nesuderinami požiūriai į Kražių bažnyčios gynimo istoriją. Lietuviai tvirtino, kad Kražiuose tarp bažnyčios gynėjų lenkų tautybės tikinčiųjų nebuvo, o gindami bažnyčią lietuviai gynė ne tik savo religinį, bet ir tautinį identitetą. Lenkai teigė, kad bažnyčią sutartinai gynė lenkai ir lietuviai, tačiau lenkai inicijavo šią kovą ir jai vadovavo, o lietuviai atliko kovojančios masės vaidmenį. Be to, lenkai teigė, kad Kražių bažnyčios gynėjai kovėsi ne tik už katalikų tikėjimą, bet ir už Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Lenkų pretenzijomis į Kražių bažnyčios gynėjų simbolinį kapitalą pasinaudojo Lietuvoje veikusi Vilniui vaduoti sąjunga plėtodama savo propagandinį Vilniaus vadavimo diskursą. Tokiu būdu Kražių skerdynių 40-mečio minėjimas nepadėjo mažinti politinės įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet priešingai, prisidėjo prie nepasitikėjimo tarp lietuvių ir lenkų visuomenių didėjimo. The Imperial Russian authorities closed the Benedictine convent church in Kražiai in 1893 and put down the Catholic community’s opposition with such brutality that the event came to be known as the Kražiai massacre. Soon after the events in Kražiai, a conflict broke out between Lithuanians and Poles over the division of the symbolic capital associated with the Kražiai massacre, as both sides argued over their respective merits in defending the church. On the eve of the First World War, the Kražiai massacre had become a place of memory for Lithuanians and Poles alike. This article presents an analysis of how the 40th anniversary of the Kražiai massacre was commemorated in Lithuania and in Poland in 1933. I try to answer the following questions: what prompted the need to commemorate the anniversary of this event, what meanings accompanied the commemoration of the event in Lithuania and Poland, and did the political elites of these countries try to exploit the Kražiai massacre’s anniversary to reduce political tensions between Lithuania and Poland due to the absence of diplomatic relations between these countries at the time. Keywords: Kražiai massacre, place of memory, collective memory, history policy, Vilnius, Lithuanian nationalism.

Taikant P. Laslett namų ūkių klasifikaciją, straipsnyje atliekamas Kražių ir Užvenčio parapijų gyventojų namų ūkio ir gyvenviečių mikroistorinis, demografinis ir kaimotyrinis tyrimas. Siekiama išsiaiškinti, kaip koreliuoja namų ūkio dydis ir struktūra su gyvenvietės dydžiu ir ar tikrai Žemaitijoje vyravo sudėtinis namų ūkis. Remiantis Kražių ir Užvenčio RKB parapijiečių sąrašais ir vizitacijomis patvirtinama, kad gyvenvietės tipas darė įtaką namų ūkio dydžiui ir struktūrai, taip pat, jog branduolinis namų ūkis sudarė ženklią abiejų parapijų namų ūkių dalį. The article deals with the relation between the settlement and household of inhabitants in the first half of the nineteenth century in Kražiai and Užventis parishes, Samogitia. In the middle of the twentieth century, John Hajnal and Peter Laslett started researching the history of resident households. The researchers formulated theoretical and methodological basics for household analysis and encouraged other history researchers and demographers to undertake similar studies. Researchers who analysed households in Central and Eastern Europe refuted or corrected numerous statements by John Hajnal and Peter Laslett. They found that the most common household in Central and Eastern Europe was the nuclear household, although in many cases it was possible to find extended households. However, there is no clear relationship between the institution and the household. After analysing the aforementioned documents, it was discovered that during the first half of the nineteenth century, the nuclear household dominated the parishes of Kražiai and Užventis. However, the extended family is dominant in the towns of Kolainiai and Pakražantis. The single-person household dominated folwarks and manorial settlements. The relationship between the settlement and the household was significant. Eight types of settlements existed in the parishes of Kražiai and Užventis in the first half of the nineteenth century: the town (miestas, miasto), the township (miestelis, miasteczko, мњстечко), the manor (dvaras, dwór, majątek, имњние), folwark (palivarkas, folwark, фольварк), the manor village (bajorkaimis, okolica, околица), the village (kaimas, wieś, деревня), behind the wall (užusienis, zaścianek, застенок), and the felling (apyrubė, obręb, обруб). The smallest household was in the town of Kražiai, while the biggest household was found in the manor estate in Užventis parish.

XV a. antrojoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) katalikai - tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai - bylas Gniezno apeliaciniame teisme kėlė dėl skirtingų priežasčių. Šios bylos palietė Vilniaus ir kitų LDK vietovių - Deltuvos, Giedraičių, Gardino, Kauno, Lentupio, Medininkų-Varnių (vyskupas Martynas ll/lll, kanauninkas Saliamonas), Merkinės, Salako, Semeliškių, Švenčionių, Trakų, Varnionių, Verkių, Valkavisko - gyventojus. Straipsnyje tiriamu 1525-1539 m. laikotarpiu Gniezne išnagrinėtos bylos daugmaž sutampa su Jono iš Lietuvos kunigaikščių Vilniaus vyskupavimo laikotarpiu (1519-1536). Vilniaus vyskupijoje reikšti skundai apėmė klebono pareigų ir turto nuomą, dvasininkų konkurenciją dėl kanauninko vietos bei prebendos, dvasininkų ir pasauliečių ginčus, tarpusavio Pasauliečių (bajorų, miestiečių) nesantaiką. Net trumpai aprašyti skundai gali papildyti mūsų žinias apie bažnyčių, brolijų ir altorių steigimą. Vienas toks pavyzdys - tai atvejis, kai 1523 m. arba truputį anksčiau broliai Sologubaičiai įsteigė netoli savo 1522 m. Ivenčiuje įkurtos parapijos esančią Sivicos bažnyčią. 1525-1539 m. labiausiai stebinantis dalykas - tai bylų tarp dvasininkų bei tarp dvasininkų ir bažnyčios bendruomenės narių, kilusių Žemaičių (Medininkų) vyskupijoje ir atsidūrusių Gniezno arkivyskupo teisme, spartus skaičiaus išaugimas, lyginant su teismų praktika per ankstesnius 50 metų. Ši tendencija tuo pat metu ryški ir pasaulietinio teismo bylose, ypač ginčuose dėl paveldiminių žemių ir turtinių teisių, kurias reglamentuoja santuokiniai susitarimai. Atrodo, kad abu teismai patyrė sunkumų surandant tokiuose ginčuose greitų ir priimtiną sprendimą. Šios bylos atskleidžia sudėtingą vedybinių sutarčių tarp diduomenės / bajorų šeimų pobūdį, ypač kalbant apie paveldėtos žemės palikimą giminėms if šeimos bažnyčios fundacijoms (kaip Šukavičių, Šimkaičių ir Rukavičių atvejais). Palyginti mažesnis skaičius šeimų iš centrinių vyskupijos arealų vienu metu dalyvavo tiek vietiniuose bažnytiniuose, tiek pasaulietiniuose teismuose bei Gniezno apeliaciniame teisme. Kai kurie Gniezno prokurorai (Marcin Tuchola, Piotr Cziszewski) „specializavosi" Žemaitijos bylose, tačiau nėra įrodymų, kad gera tarnystė Gniezne buvo apdovanota paskyrimais Medininkų vyskupijoje. Šiose bylose nagrinėti Alsėdžių, Batakių, Butkiškės, Kaltinėnų. Kražių, Liolių, Raseinių, Rietavo, Šaukėnų, Šiaulėnų, Šilalės, Varnių, Viduklės parapijų dvasininkų ir pasauliečių skundai. Kai kurie ginčai žinomi ir iš Lietuvos metrikos knygose įrašytų valdovo teismo bylų medžiagos. Besidominčiuosius protestantizmo Lietuvoje istorija turėtų sudominti 1536 m. Alsėdžių klebono Andriejaus Mažvydo apeliacijos byla. Jos pagrindas įprastas - klebono smurtas padauginus alkoholio. Vietinis bajoras Grigalius Bružas kaltino Andriejų Mažvydą tuo, kad šis kartu su savo bendrais, būdami labai girti, užtvėrė kelią jam ir jo sūnui Jonui vidury nakties išvykti iš miestelio ir juos sumušė. Smurto atvejai, kuriuose dalyvaudavo girti bajorai ir dvasininkai, nebuvo retenybė. Tačiau dvasininkui, net jei fiziškai jis nukentėdavo nesmarkiai, tai galėjo turėti rimtų profesinių pasekmių - dalyvavimas kraujo praliejime automatiškai užkirsdavo kelią kunigui toliau atlikti dieviškąją tarnybą tol, kol jis gaudavo leidimą, dažnai iš popiežiaus. Socialiniu požiūriu kunigų ir bajorų linksmybės irgi neturėtų stebinti, nes būtent iš bajorijos terpės buvo kilę dauguma Lietuvos kunigų. Andriejus Mažvydas buvo labai galimas Martyno Mažvydo giminaitis (dėdė, pusbrolis, brolis?). Tačiau nėra aišku, ar Andriejaus beneficija Alsėžiuose buvo nulemta jo šeimos ryšių su vietine bajorija (kadangi Lietuvoje nebuvo reta, kad beneficiją gaudavo vietinis kandidatas ar netgi parapijos fundatoriaus giminaitis), ar jo gerų santykių su vietiniu vyskupu, kuris turėjo teisę skirti kunigus į parapijas. Aišku tik tai, kad Martynas Mažvydas, matyt, nebuvo bažnytinis pašalietis. Tokie, nors ir menki, duomenys papildo mūsų žinias apie žymaus protestanto veikėjo kilmę. By the late fifteenth century, more notably after 1477, appeal cases from Catholics in the Grand Duchy of Lithuania began to appear before the Consistory Court in Gniezno in increasing numbers. These oases involved quite a wide social group, and dealt with a broad range of issues (not just matrimonial disputes or the hiring out of parish churches between priests). Appellants came before the judges from across the Grand Duchy. This article covers cases from 1524 to 1539. Even when court material gives few details of cases, it can help solve issues of parish church and chantry foundations and Patronage. The most striking feature of the records between 1524 and 1538 is the predominance of cases from Žemaitija, a diocese which previously featured only in disputes involving the bishop. This confirms the deepening of Catholic practice across the diocese of Medininkai (Žemaitija) as reflected '0 particular in the increasingly predominant use of Christian forenames from the last quarter of the fifteenth century. Most interesting perhaps for those studying the rise of Protestantism in Lithuania will be the occurrence of one Fr Andriejus Mažvydas, parish priest of Alsėdžiai, among the appellant litigants of 1536. This information about a very probable kinsman (uncle, cousin, brother?) of Martynas Mažvydas offers new insights into the Lutheran's family background and geography.

Remiantis gyvosios kalbos ir istorijos šaltinių duomenų analize straipsnyje išsamiai aptariama Kelmės r. Kražių seniūnijoje esančio kaimo vardo Ývoliai kilmė ir raida. Apžvelgus oikonimo užrašymus iš gyvosios kalbos, įvertinus jų patikimumą daroma išvada, kad vardo forma su ilguoju balsiu žodžio pradžioje yra autentiška. Aptariant oikonimo vartoseną istorijos šaltiniuose daugiausia dėmesio skiriama Kražių parapijos 1656–1672 m. krikšto metrikų knygos, kurioje šis vardas paminėtas pirmą kartą, įrašų analizei. Siekiant respektuoti ne tik vardo, bet ir juo vadinamos gyvenvietės istoriją, pateikiamas ir toponiminis, ir antroponiminis istorinių užrašymų kontekstas: išsamiai apžvelgiami kaimo bei jo gyventojų paminėjimai, atskleidžiami užrašytų žmonių tarpusavio ryšiai. Nustačius, kad Yvolių kaime ir jo apylinkėse XVII a. II pusėje būta asmenvardžio *Yvolis (Iwolis, Iwolowa, Iwołayte, Iwalowa, Iwołaytis, Iwoliene, Iwalowna), daroma išvada, jog oikonimas neabejotinai yra asmenvardinės kilmės. Based on the analysis of the data from the living language and historical sources, the article presents a comprehensive discussion on the origin and development of the name of the village Ývoliai, which is located in Kražiai eldership, Kelmė district. After reviewing the records of the oikonym from the living language and evaluating their reliability, the conclusion is made that the name form with a long vowel at the beginning of the word is authentic. When discussing the usage of the oikonym in historical sources, most attention is paid to the analysis of the records from the Baptism Register Book of Kražiai Parish of 1656–1672 in which this name was mentioned for the first time. In order to evaluate the history of both the name and the settlement bearing this name, the toponymic and anthroponymic context of historical records is provided: the mentions of the village and its residents are thoroughly reviewed; the links of the recorded people are revealed. Since it was found that the personal name *Yvolis (Iwolis, Iwolowa, Iwołayte, Iwalowa, Iwołaytis, Iwoliene, Iwalowna) actually existed in Yvoliai village and its environs in the second half of the 17th century, the conclusion is made that the oikonym is definitely of anthroponymic origin.

Juvenes ridentes – taip galima apibūdinti XVII a. Kražių jėzuitų kolegijos jaunuolius, baigiamojo retorikos klasės darbo autorius. Šiame straipsnyje kalbama apie vieną iš jų atliktų užduočių – epigramas. Aštuoni autoriai, lenkiškai ir lotyniškai parašę 112 epigramų, savo kūrinius vadina uczciwe żarty, t. y. pagarbiais pašmaikštavimais, arba metaforiškai – užkulu, kuriuo jie tikisi paskaninti sausus pasninko valgius. Kražių jėzuitai neabejotinai tęsia vadinamąją marciališkąją epigramų kūrimo tradiciją. Didelę įtaką jiems darė ir naujesnių laikų vietiniai garsūs Lenkijos bei Lietuvos poetai: Motiejus Kazimieras Sarbievijus bei jo koncepto teorija, neatremiamu praktiniu pavyzdžiu buvo „lenkų poezijos širdies“ Jano Kochanowskio epigramos (Fraszki). Epigramos žanras neturi griežtai apsibrėžtos tik jam būdingos autonomijos. Toje mažiausioje ir vienoje sunkiausių retorikos formų atsispindi platus bendrosios retorikos teorijos laukas, įvairių iškalbos rūšių, pagrindinių jos funkcijų, gausybės retorinių figūrų ir argumentavimo būdų bei eilėdaros schemų panaudojimas. Kaip matyti iš jėzuitų studentų epigramų turinio, neaprėpiama temų įvairovė apima daugybę netikėčiausių kasdienių situacijų. Intelektinio papokštavimo kūrimo priemonių galimybės retorikoje gana plačios. Studentai geba šmaikščiai pasinaudoti kalambūru, dviprasmybe, ydinguoju ratu, bumerangu, argumento krypties pakeitimo būdu, pažaisti tiesiogine ir netiesiogine pasakymo reikšme. Epigramos atlieka visas pagrindines retorikos teorijoje minimas funkcijas. Gabiausi jų autoriai moka įtikinti (persuadere), daryti estetinį poveikį, pradžiuginti, teikti pasigėrėjimą (delectare), nustebinti (admirare). Itin įsimena lakoniškos epigramos, kurių užsklanda moraliai pamoko (docere) šmaikščia ir sklandžia autorine sentencija. Juvenes ridentes is an apt description for the students that studied at Kražiai Jesuit College in the seventeenth century and were the authors of the final papers in the class of rhetoric. This article deals with epigrams, one of the tasks they had to complete. The authors, who wrote 112 epigrams in Polish and Latin, refer to their work as uczciwe żarty, that is, respectful wit or, metaphorically, the seasoning with which they hope to add flavour to the bland dishes of fasting. The Jesuits of Kražiai indisputably continue the so-called Martial’s tradition of epigrams. They were also strongly influenced by prominent local Polish and Lithuanian poets of later times, such as Matthias Casimirus Sarbievius with his theory of conceit and the irresistible example of the epigrams (Fraszki) by Jan Kochanowski, ‘the heart of Polish poetry’. The genre of the epigram does not have a strictly delineated exclusively characteristic autonomy. This form of rhetoric, which is the smallest and one of the hardest, reflects the broad field of the use of the theory of general rhetoric, various types of oratory and its main functions, a multitude of rhetoric figures and ways of argumentation, and patterns of versification. As the content of the epigrams by the Jesuit students shows, the immense variety of themes encompasses a myriad of the most unexpected everyday situations. In rhetoric, the possibilities of creating intellectual wit are plentiful. The students are capable of a lively use of pun, ambiguity, the vicious circle, boomerang, the ways of changing the direction of an argument, and of the play between the literal and figurative meanings of a saying. Epigrams perform all main functions mentioned in the theory of rhetoric. Their most talented authors can persuade (persuadere), achieve an aesthetical impact, enthral, provide admiration (delectare), and surprise (admirare). The laconic epigrams that end in moral edification in the form of a witty and fluent original maxim are especially memorable.

1695 m. 8 jėzuitų studentų, vadovaujamų profesoriaus Petro Puzinos, Kražių kolegijoje sukurtas rankraštis Fructus horni meditationis rhetoricae (Metinis retorinės meditacijos derlius), apimantis 692 puslapius, yra unikalus LDK raštijos paminklas. Jį sudaro proza (šlovinamosios ir svarstomosios kalbos), poezija (poemos ir įvairių poezijos žanrų ciklai) ir artificiozinė kūryba. Mažiausia apimtimi (tik 29 paskutiniai rankraščio puslapiai) pastaroji pasižymi keliais įdomiais figūrinės poezijos kūriniais. Vieno iš jų – Rota Fortunae – literatūrinis kontekstas ir neįprasta šio kūrinio traktuotė išsamiau ir aptariama straipsnyje. In 1695, eight Jesuit students guided by Professor Piotr Puzyna (1664–1717) wrote the manuscript Fructus horni meditationis rhetoricae (The Annual Harvest of Meditative Rhetoric), which is currently kept at The Princes Czartoryski Library in Cracow (sign. 1866 IV). This voluminous manuscript (692 pages) should be considered an important part of educative and rhetoric culture of the Jesuits in the Grand Duchy of Lithuania and a work that complements the mosaic of the Latin literature of Lithuania. It consists of prose (panegyric and persuasive speeches), poetry (long poems and cycles of various poetry genres), and pieces of poesis artificiosa. Although the smallest by volume (only 29 closing pages of the manuscript), the latter stands out in a number of works of pattern poetry. The paper is focused on one of them, ‘Rota Fortunae’: it provides the context of circle-shaped works in Poland and Lithuania and offers analysis of the conception and originality of the work contained in the Kražiai manuscript. Pattern poetry, which flourished in the Hellenistic epoch and at the time of the Carolingian dynasty, re-emerged in the Baroque epoch when published works of classical Greek and Medieval authors with examples of this poetry appeared in the sixteenth-seventeenth centuries, and when not only instructing and exhilarating but also surprising the reader became one of the key aims of literature. In Poland and Lithuania, pattern poetry appeared at the turn of the seventeenth century and became increasingly popular. The schools of the Society of Jesus, where collections of such poetry used to be collected and accumulated for pedagogical purposes, played an undisputed role in this. On the other hand, information on the structure of pattern poetry or its examples was rather scarce in the textbooks written by the Jesuit authors. Circle-shaped works are one of the varieties of pattern poetry. In the seventeenth century, they were most frequently related to the theme of Fortune, a volatile fate and the inevitable end. In Lithuania, the theme of the wheel of Fortune was known and quite popular, and although it was frequently seen in the small literary forms, none circle-shaped works of pattern poetry have been found in publications of the Grand Duchy of Lithuania so far. Still, extant manuscripts of lecture notes in poetics and rhetoric point to the popularity of circle-shaped works in the Baroque epoch. The examples found in them show that Jesuits schools taught their students to compose circle-shaped works. And although professors spoke of them more as a game or presented them as one of the possibilities to trigger surprise and admiration and to demonstrate one’s mastery in versification, circle-shaped works happened to encode deeper meanings related to the wheel of Fortune, while their complex composition enciphered a philosophical or theological layer. ‘Rota Fortunae’, the circle-shaped work in the Kražiai manuscript composed by the Jesuit student Urban Alshut (1677–1748), is so far the only known original ‘wheel’ in the literature of the Grand Duchy of Lithuania. It is devoted to poverty (paupertas), one of the three Jesuit vows. The work consists of sixteen hexameter lines: eight of them are written in the spokes of the wheel and eight in the circle of the wheel. The Jesuit student produced a work of complex composition abounding in figures typical of artificial poetry (such as acrostic and telestich); he also demonstrated maturity of thinking and thought. Alshut’s work ingeniously links the secular treatment of the symbol of Fortune with the religious-meditative plane. What is important is that ‘Rota Fortunae’ of the Kražiai manuscript continues the traditions of artificial poetry cultivated by the Jesuits. In this case, Alshut’s work not only echoes the Jesuit circle-shaped works that feature Jesus’s monograms IHS in the centre, but points to the connection of the circle-shaped works with other figure compositions: mazes and the works in the shape of the sun (Iesus sol). Notably, the young poet both demonstrates his knowledge of the possibilities of the composition of pattern poetry and searches for new means of expression: in the centre of volatile life, he sees not Fortune and not Christ, but poverty, one of the vows that bring one closer to him. ‘Rota Fortunae’ of the Kražiai manuscript signifies the Jesuits’ attention to all forms of literature: a small work of just sixteen lines encompasses a large cultural and semantic, secular and religious load that reflects the rich literary tradition of the Grand Duchy of Lithuania.

Prieš keletą metų literatūrologės Živilės Nedzinskaitės ir istoriko Dariaus Antanavičiaus pastangomis pristatytas Lietuvos visuomenei, šis dar neseniai tik siauram mokslininkų ratui buvęs žinomas Kražių kolegijos auklėtinių kūrybos rinkinys pasirodė esąs unikalus ir įvairiopų tyrimų vertas LDK istorijos ir literatūros šaltinis. Didžiuliame beveik 700 puslapių rankraštyje sudėta išskirtinė medžiaga: Kražių jėzuitų kolegijoje retoriką studijavusių aštuonių gabių jaunuolių sukurti, meniškai įpavidalinti daugiausia lotyniški įvairių žanrų tekstai, atveriantys duris į jėzuitų mokyklų retorikos ir poetikos kursų „dirbtuves“. Studentai kūrė vadovaujami retorikos kurso dėstytojo Petro Puzynos (1550-1568), vykdydami jėzuitų edukacijoje privalomas savarankiškos kūrybos lotynų kalba užduotis, parašė ir lenkiškų eilių. Kitų tokio užmojo jėzuitų studentų kūrybos rankraščių neturime, artimiausias šio rinkinio analogas - toje pačioje bibliotekoje saugomas 1696 m. Oršos rankraštis: jame to paties mokytojo, po Kražių dėsčiusio Oršos kolegijoje, retorikos kurso studentų kūriniai sudėti panašiu žanrinės įvairovės principu. Taigi kol kas vieninteliai žinomi panašaus pobūdžio rankraščiai priklauso Petro Puzynos SJ mokinių plunksnai, ir šis faktas leidžia numanyti svarbų dėstytojo indėlį lavinant jaunųjų jėzuitų savarankiškos kūrybos gebėjimus. Kražių rankraščio tyrimai per kelerius metus įsibėgėjo: Nedzinskaitė ir Antanavičius parengė ir išleido rinktinės Kražių rankraščio prozos knygą, į ją sudėję 6 įdomesnes barokiškai puošnaus stiliaus kalbas, šiuo metu baigia rengti rankraščio faksimilės su lotyniško originalo perrašu leidimą. Žurnale "Senoji Lietuvos literatūra" paskelbta literatūrologo, vertėjo Sigito Narbuto versta hegzametrinė poema apie šv. Kazimierą, Antanavičiaus straipsnis apie rankraščio chronostichus, dailėtyrininkės Jolitos Liškevičienės - apie meninį rinkinio apipavidalinimą, tam tikrus Kražių rankraščio ypatumus aptaria keli Nedzinskaitės straipsniai. Didžiausiajai rankraščio daliai - poezijai - skirtame straipsnyje supažindinsime su įdomiausiais Kražių rankraščio poetiniais ciklais, pasiūlysime galimus jų perskaitymo būdus.

Straipsnyje publikuojamas Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomų XV-XVIII a. 315 knygų (406 vnt.), priklausiusių Kražių jėzuitų kolegijai, sąrašas. Sąraše pateikiami trumpi knygų aprašai kartu su proveniencijomis. Straipsnio autorės aptaria proveniencijas, atskleidžiančias Kražių kolegijos bibliotekos kūrimosi ir jos raidos istoriją, didžiausią dėmesį skirdamos bibliotekos donatoriams (Žemaičių vyskupams Merkeliui Giedraičiui ir Mikalojaus Pacui bei kitiems asmenims) ir jų XVI-XVIII a. dovanotoms knygoms. Visi buvę savininkai ir jiems priklausiusių knygų skaičius su sąrašo pozicijomis pateikiami knygų savininkų (asmenų ir įstaigų) sąrašuose. Toliau aptariama Žemaičių vyskupo, rašytojo Motiejaus Valančiaus - Kražių kolegijos bibliotekininko - veikla sudarant tinkamų naudoti knygų katalogą. Peržiūrėdamas knygas Valančius jose dažnai užrašydavo pastabas ir vertinimus. Šios pastabos pateikiamos abėcėliniame sąraše kartu su vertimais į lietuvių kalbą. VU bibliotekoje saugomas Kražių kolegijos knygas autorės taip pat analizuoja teminiu, chronologiniu ir kalbiniu aspektais. Autorių teigimu, VU bibliotekoje saugoma palyginti nedidelė Kražių kolegijos knygų dalis paliudija buvus didelę ir puikiai funkcionavusią biblioteką. Joje vyraujantys religinio turinio leidiniai atitinka studijų kolegijoje poreikius. Iš gausių knygose išlikusių įrašų atsiskleidžia ne viena asmeninė, daugiausia dvasininkų, biblioteka. Atkreipiamas dėmesys, kad VU bibliotekoje saugomos Kražių kolegijos knygos yra labai tvarkingos, išsaugoti įrišai, tik nedaugelis knygų defektinės. The article presents the list of 315 books (406 units) of the XV-XVIIIth centuries which belonged to the Kražiai Jesuit College stored in the Rare Book Department of the Vilnius University library. The list contains short book descriptions with provenences. The authors of the article discuss provenences, which reveal the history of establishment and development of the Kražiai Jesuit College library, focusing on the donors of the library (Samogitian bishops Merkelis Giedraitis and Mikalojus Pacas as well as other persons) and books donated by them in the XVI-XVIIIth century. All former owners and the number of books owned by them with list positions are presented in the lists of book owners (individuals and institutions). Next, the activity of Samogitian bishop, writer Motiejus Valančius - librarian of Kražiai College library - in compiling catalogue of books suitable for use is discussed. Reviewing books Valančius would often write notes and evaluations in them. These notes are presented in an alphabetical list together with translations into Lithuanian language. The authors analyze the books of Kražiai College stored in the Vilnius University library from the thematic, chronological and linguistic aspects. According to the authors, a relatively small part of the Kražiai College books is stored in the Vilnius University library shows that it was a big and well-functioning library. The prevailing publications of religious content meet the needs of college studies. Many records in the books reveal several personal libraries, mostly of clergymen. Attention is drawn to the fact that Kražiai College books stored in the Vilnius University library are very neat, bindings are preserved, only a few books are defective.

1616 m. įsteigta Kražių kolegija tapo visos Žemaitijos kultūros centru. Ją dažnais apsilankymais pagerbdavo Žemaičių vyskupai ir kiti žymūs asmenys, kuriuos sutikdami studentai, vadovaujami retorikos profesoriaus, rengdavo vaidinimus, deklamuodavo panegirikas, sakydavo sveikinimo kalbas. Kai kurie kūriniai yra išspausdinti, kiti – likę rankraščiuose, kiti, ko gero, amžiams pradingę. Tačiau visi jie liudija apie Kražių kolegijos studentų, jėzuitų ir pasauliečių, ir jų profesorių poetikos bei retorikos taisyklių išmanymą, rodo aukštą kūrinių meninį lygį, papildo žinias apie to meto LDK literatūrą, atskleidžia jos atsiradimo procesą, yra Lietuvos literatūrinio ir kultūrinio palikimo dalis. Pirmajame numatomo ciklo straipsnyje aptariami XVII a. Kražių kolegijoje Žemaičių vyskupams skirti proginiai kūriniai, jų žanrai, struktūra, ypatybės, reikšmė ir vieta lotyniškoje LDK literatūroje Founded in 1616, Kražiai College became a cultural centre of Samogitia. Samogitian bishops and other distinguished people used to honour it with their visits. Led by their professor of rhetoric, students would welcome them with performances, recitations of panegyrics, and congratulatory orations. Some of these works were printed, others have survived in manuscripts, and still others are probably lost for good. There were about 36 of them in all. In the first paper of the planned cycle of articles, the author discusses occasional works created at Kražiai College in the seventeenth century, which were dedicated to the bishops of Samogitia. There were ten of them: eight works are extant, and two did not survive. The works dedicated to the Samogitian bishops point to several things. First of all, it is changes in the seventeenthcentury literary trends. At the beginning of the century, the leading position was taken up by panegyrics of various structures. Mostly they consisted of an armorial verse, an introductory speech in prose, a poem, and epigrammatic or emblematic appendices. Figures of a bishop’s coat of arms would almost without exceptions turn into the keystone of a panegyric: they were used to glorify a large diversity of virtues of the person congratulated. From the middle of the seventeenth century, the structure of the panegyrics began to change: it became much more varied and the common structural pattern was no longer adhered to. This was determined by a changing attitude towards the disciplines of poetics and rhetoric, new fashions in literature, and by the efforts of talented professors (Casimirus Koialowicz, Andreas Mlodzianowski). At the end of the century, congratulations to the bishops underwent a radical change: they mostly acquired the form of a performance written by the college’s teacher of rhetoric performed in honour of the distinguished addressee. Unfortunately, not a single text of a drama written in Kražiai in the seventeenth century has reached us. Information on the content of these dramatic works can be gathered from their descriptions in published summaries. It should be noted that all works dedicated to Samogitian bishops contain undeniable theatrical elements. This was brought about by the circumstances of the performance of works of this type: the bishops were congratulated publicly and thus it was not only the verbal rendition of a work that was important. For those who did not understand Latin or whose knowledge of this language was insufficient, the emblems put up in the hall of congratulation reflecting the main ideas of a work assisted in understanding the work. Annual letters (annuae litterae) that Jesuits used to send to Rome, historical outlines (historiae), and short catalogues of college residents (catalogi breves) from Kražiai are important sources of literary history. They contain unique information about the performance of some works and the works that have not reached us. Short catalogues of the Jesuits employed at the college during each academic year makes it possible to determine accurately the names of the professors that had taught rhetorics and poetic in a particular year. It was the teachers of these disciplines that mostly authored the panegyrics or were the main editors of these works. Analysis of the data showed that some authors who are well known today and who worked in Kražiai at that time (for example, Ioannes Chądzynski, Casimirus Koialowicz) might have penned the works that were earlier thought to be anonymous. The artistic level of the works created in Kražiai varies. There can be no doubt that the most valuable are the works by the authors who later gained fame as acclaimed poets of their time (Ioannes Chądzynski, Casimirus Koialowicz, Andreas Mlodzianowski). Nonetheless, all extant works concisely described in this paper point to the mastery of the rules of poetics and rhetoric, both by the Jesuit and layman students of Kražiai College, and by their professors. They demonstrate a high artistic level, add details to the literary picture of the Grand Duchy of Lithuania, and are a part of the literary and cultural heritage of Lithuania.

Straipsnyje sekama 1773 m. panaikintos 40 asmenų Kražių jėzuitų bendruomenės pėdsakais, jos likimas atskleidžiamas kitų jėzuitų bendruomenių (Ilūkstės, Pašiaušės, Vilniaus kolegijų, Mintaujos ir Skaistkalnės rezidencijų) patirties kontekste. Mėginama įvardyti svarbiausias staigaus ir žymaus jėzuitų bendruomenės Kražiuose subyrėjimo priežastis, žvelgiama į Kražiuose likusių ir naujai atvykusių buvusių jėzuitų (su)gyvenimą, bandomos rekonstruoti asmeninės istorijos, siekiama apčiuopti buvusių Jėzaus Draugijos narių tarpusavio ryšių gijas ir jėzuitinės tradicijos pavidalus po lemtingų 1773-ųjų. The paper is devoted to the fate, both collective and individual, of the Jesuits who were members of the community of the College of Kražiai (including the Mission of Varniai) at the crucial moment of the suppression of the Society of Jesus in 1773. In addition, the activities and lives of the former Jesuits who were active in Kražiai later, are also examined. The major part of the Jesuit community of the College of Kražiai was dispersed after the official announcement of the suppression of the Society of Jesus had taken place. Most Jesuit fathers and students probably left Kražiai due to the fact that they were newcomers to the region of Samogitia (Žemaitija). Few of them who stayed in Samogitia were of local, Lithuanian or German origin; those who were not indigenes had previously spent at least three years in the mentioned region. Significant disintegration of the Jesuit community in Kražiai was probably hastened by the departure of the last rector of the college. On the contrary, the support of the bishop of Samogitia, Jan Dominik Łopaciński, not only contributed to the retaining of the Jesuit fathers from the mission of Varniai in the region of Samogitia but also attracted other former Jesuits from different places. After 1773, activities of the former Jesuits in Kražiai were not discontinued, due to the arrival of the other members of the dissolved Society of Jesus. First, the school in Kražiai, subsequently owned by the state Educational Commission, was uninterruptedly administered by former Jesuits for two decades. Secondly, former Jesuits constituted an important part of the teaching staff of the school, and other members of the suppressed Society of Jesus (emeriti, and parish priests) flocked around their ‚colleagues‘. Yearning for communal life, hopes for the revival of the Society of Jesus, continuity of the Jesuit traditions, and maintenance of personal relations prolonged the existence of collective identity of the formally suppressed religious order.

Straipsnio objektas – Kražių jėzuitų kolegijos mokytojų personalas, dėstęs kolegijoje 1616–1773 m. Tekste pirmiausia aptariama kolegijos mokymo programa bei jos kaita ir programoje egzistavę skirtumai, palyginti su kitomis jėzuitų mokyklomis. Kita straipsnio dalis skirta kolegijos mokytojų personalo, tiksliau – jo skaičiaus, kilmės, pedagoginės praktikos atlikimo bei po jos ėjusios tolesnės veiklos – analizei. Nors Kražių kolegija ir atitiko bendrąjį koleginio ugdymo standartą, šiai mokyklai bei joje dirbusiam mokytojų personalui būdingi ir saviti bruožai. Jėzuitų biografijos liudija, jog daliai vienuolių pedagoginė praktika tebuvo vienas iš jėzuitiškos formacijos etapų (tik kelerius metus atidėstant filosofijos, teologijos kursus), o kiti visą savo gyvenimą paskyrė mokytojavimui. Biografijose įžvelgiami tam tikri nukrypimai nuo įprastos vienuolinės formacijos etapų įveikimo tvarkos leidžia manyti, jog, nepaisant vienuolijos viduje egzistavusių standartizuotų veiklos modelių, jėzuitų gyvenimus veikė ir visos provincijos poreikiai. The article takes a look at the teaching personnel of the Jesuit College of Kražiai. In the first part, it discusses the curriculum of Kražiai College (existed from 1616 to 1773) and its peculiarities. In the second part, focus is placed on the teaching community of Kražiai College, more precisely, on the teachers’ origins, teaching practice, and their further careers. Biographies of the Jesuits reveal that for some of them teaching was just one of many steps in Jesuitical formation, a temporary occupation, while others dedicated their entire life to teaching. Jesuits were often assigned to teaching positions only after completing the novitiate, that is, two years after joining the Order, and they taught different disciplines. There also existed another model: a Jesuit began lecturing after finishing three years of philosophy studies, that is, five years after joining the Order. The biographies of the college teachers reveal that, in addition to the fact that Kražiai College followed the general standard, the college and its teaching personnel had some specific features. Based on the Jesuits’ biographies, we can also see that some exceptional teaching situations resulted from shortages of teaching personnel, but they also reflected exceptional personal abilities.

1918 m. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, kartu su valstybės valdymo aparatu buvo formuojamas statybų valdymo įstaigų tinklas, ruošiami pavyzdiniai projektai. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje iškilo daug pastatų, dalis jų – Žemaitijoje. Straipsnyje aptariamos švietimo, gydymo ir kai kurie administraciniai pastatai. Žemaitijoje dirbo gabūs architektai Steponas Stulginskis, Vladas Bitė ir Karolis Reisonas. Architektai skyrė daug dėmesio mokyklų projektavimui. Įvyko daug mokyklų projektų konkursų, buvo organizuojamos išvykos į Skandinaviją, Vokietiją, ten susipažįstama su švietimo įstaigų architektūra. Vieni ankstyviausių – inžinieriaus Eduardo Pejerio parengti medinių mokyklų Kelmėje ir Kražiuose projektai. Nuo 1928 m. Šiauliuose dirbo būsimasis miesto inžinierius V. Bitė, suprojektavęs pradžios mokyklų. Pagal S. Stulginskio projektus buvo pastatytos mokyklėlės Kontaučiuose, Ubiškėse ir nemažai kitų modernių pastatų. Verti dėmesio bendresnės paskirties visuomeniniai pastatai – Algirdo Šalkauskio parengtas Klaipėdos policijos namų projektas, įvairių miesto inžinierių projektuoti šaulių namai, vietos administracinės įstaigos, muziejaus rūmai. Taip pat paminėtinos ligoninės, pirtys ir sanatorijos. Varėnoje įsteigta sanatorija „Dainava“. Ligonines Jurbarke ir Tauragėjė suprojektavo K. Reisonas. V. Bitė parengė senelių prieglaudos, vaikų sanatorijos projektus. Dvi ligonines Šiauliuose suprojektavo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Pastatai, kaip ir žmonės, patyrė nemažai istorijos grimasų padarinių.

Straipsnyje aptariamas gerai išlikusio 1695 m. jėzuitų retorikos studijų metu Kražiuose surašyto rankraščio meninis apipavidalinimas. Trumpai apibūdinamos viso rankraščio puošmenos, kaligrafijos ypatumai, emblemų kūrimo eiga, retorikos mokymo eiliškumas. Išskiriamas ypatingas mokytojo Petro Puzinos reiklumas ir atidumas tiek žodžiui ir teksto stiliui, tiek vaizdų kalbai. Atskirai nagrinėjamas embleminis kūrinėlis, skirtas pirmajam jėzuitų palaimintajam ir šventajam Stanislovui Kostkai, aptariama jo vaizdinė darna, keliamas klausimas, kuo buvo remtasi kuriant atskirus vaizdus, kokie tekstiniai ir vaizdiniai šaltiniai galėjo būti prieinami, taip pat aiškinamasi, kas sukūrė žemėlapio tipo iliustraciją ir kaip vyko kolektyvinis darbas. Šis procesas parodo mokytojo vaidmens svarbą. Mokytojas ne tik pateikdavo užduotis, sudarydavo mokymosi programą, bet ir parinkdavo tekstinę ir vaizdinę medžiagą, patikslindavo idėjinį sumanymą ir jo realizavimo būdus, skatino inovatyvius meninius sprendimus, rūpinosi, kad būtų išlaikyta aukšta kaligrafinė ir meninė kokybė. The paper deals with the artistic design of a well-preserved manuscript that was written in 1695 during a Jesuit course of rhetoric studies in Kražiai and is kept at the Czartoryski Library in Cracow. The author gives a concise description of the ornaments of the manuscript, the peculiarities of calligraphy, the process of the emblem design, and the sequence of the teaching of rhetoric. Emphasis is laid on the exaction of the teacher Petras Puzina, his attention to the style of both the word and the text, and the language of images. A brief review is made of the literature published in Lithuania and Poland at that time and dedicated to the first beatified Jesuit, Stanislaus Kostka. The author presents the analysis of one emblematic work, TABULA GEOGRAPHICA ITINERUM / BEATI STANISLAI KOSTKA / DEVOTO ET SEQUACI CALAMO / RHETORUM S. I. REMENSA (The Map of Journeys of Blessed Stanislaus Kostka, Marked by the Devoted and Sequatious Pen of the Rhetors of the Society of Jesus, l. 409–425), which consists of the title page, a page-size illustration on the reverse of the title page, and seven emblems. The paper focuses on its visual harmony and raises the question as to what lay at the basis of the design of individual images, what textual and visual sources could be accessed, who designed the map-like illustration, and how the team work used to be carried out. The role of the teacher was of great importance in this process: he not only set tasks and compiled the syllabus, but also selected textual and visual material, specified the whole conception and its realization, encouraged innovative artistic solutions, and demanded high calligraphic and artistic quality.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis buvo tas adresatas, kuriam XVII–XVIII a. Lietuvoje ir Lenkijoje sukurta bene daugiausia proginių veikalų. Vienas išradingesnių tokios kūrybos būdų, reikalavusių ypatingų kūrėjo įgūdžių ir išmonės, buvo figūrinė poezija. Straipsnyje aptariami ir analizuojami du pijoro Ignaco Krzyżkiewicziaus literatūros teorijos vadovėlyje Attica Musa (1674) išspausdinti figūriniai tekstai, skirti Jonui Sobieskiui. Šie tekstai tarp karaliui skirtų kūrinių ir kitų figūrinės poezijos pavyzdžių išsiskyrė reta forma (vėliava ir kalavijas), turėjo įtakos tolesnei šio žanro raidai. John III Sobieski, King of Poland and Grand Duke of Lithuania, was the addressee of probably the largest number of dedications of occasional works in seventeenth-eighteenth-century Lithuania and Poland. Such an outburst was triggered by important victories achieved by this ruler: the Battle of Khotyn in 1673 and especially the victory against the Turks in the Battle of Vienna in 1683. The latter prevented the march of the Turks to Europe and therefore John III Sobieski was called not just a courageous military leader, but also a defender of Christianity and faith. One of the more inventive ways of panegyric writing that demanded special skills and ingenuity of authors was figurative poetry. Born in Antiquity and not forgotten in the Middle Ages, figurative poetry (carmen figuratum) was as though reborn and flourished in the Baroque epoch. Thanks to that the qualities of figurative poetry were discussed and studied in theoretical works of that time. One of the most important among such works was the textbook Poesis artificiosa by the Carmelite monk Paschasius (1637–1692) published in Wȕrzburg in 1668. The paper discusses and analyzes figurative acrostic works dedicated to John Sobieski, which were published not as individual panegyric texts but were integrated into works of diverse nature. The paper focuses on two texts, one in the shape of a sword and one shaped like a flag, by the Piarist monk Ignacy Krzyżkiewicz (1640–1695) published in the textbook of literary theory Attica Musa (Krakow, 1674). They are an excellent reflection of the synthesis of image and word that was so common in the Baroque epoch. Krzyżkiewicz’s text in the shape of a sword is an acrotelestic: the opening and closing letters of its lines form the words ‘Ioannes Sobiescius rex strenuus’ (Jan Sobieski, a courageous ruler). The poem itself is based on a very short story about how the Poles, led by their ruler, defeat the Turks whose fleeing commander is symbolised by the Persian ruler Xerxes. The readers are free to interpret and understand the figurative content of the poem in a personal way. The sword may be seen as a symbol of defence of the homeland, or of an attack on and annihilation of the enemy, or maybe the literary text can serve as the image of the sword of justice and faith in Sobieski’s hand. Finally, the sword is a metaphor of the king himself, of the defender of faith and homeland. In the flag-shaped acrostic the first letters form the words ‘Ioannes Sobiescius, rex Poloniae 3’ (John Sobieski, King of Poland III). It reiterates the idea of the king’s courage on the battlefield. One might assume that the text written in the shape of a flag is the symbol of Sobieski’s victory with which he, like Constantine the Great, not only defeated the enemy of Christianity on the battlefield, but also consolidated the positions of the true faith. As soon as it appeared, Krzyżkiewicz’s work Attica Musa became popular and was read and studied not only by the Piarist monks but also in the schools of other religious orders. In a number of seventeenth-eighteenth-century manuscripts of lectures in rhetoric the examples of Krzyżkiewicz’s figurative poetry were pointed out as models of a certain type of a figurative text and an example to follow. There can be no doubt that this work influenced further development of seventeenth-eighteenth-century artificial poetry.

Thirty chronograms and chronostichs were found in the 1695 Kražiai manuscript. In the paper, the original variants with the indication of their nature (chronostich or chronogram) and metre, with the calculation of their dates, and with their translations into Lithuanian are presented in sequential order. The method of chronogram composition and counting applied by the authors of the 1695 Kražiai manuscript has not been seen or used anywhere else. Therefore it is not clear whether it was a ‘one-off’ licentia poetica approved by the teacher in order to facilitate composition of chronograms for the students, or a search for new creative paths. Composition of six ‘regular’ chronograms, one of which is the so-called Cabbalah chronostich, raises no doubt as to the students’ talent and knowledge of mandatory rules. Hardly had such an ‘innovation’ a chance of spreading wider, for it would have been misunderstood and even treated as erroneous. We, too, were unable to explain, for quite a long time, why the counting resulted in the incomprehensible sum of ‘1715’. In this case we were much assisted by our awareness that the authors could only have the number ‘1695’ in their minds and not any other. Without such a key, a riddle like this might remain unsolved next time.

The paper deals with musical traditions at the Great Samogitian Calvary Way of the Cross (Žemaičių Kalvarija) and other Catholic Church festivals from they were first mentioned until present. Soon after Christianity had established itself in Lithuania and Samogitia the West European tradition of celebrating Christian festivals and playing music flourished. Academic wind and percussion instruments, used in European countries and by the army of the Grand Duchy of Lithuania, merged with musical culture of manor houses and dioceses. Bands played in processions, at religious festivals, the Mass. Documents show that at the end of the 14th century wind and percussion instruments were played in the Vilnius Cathedral but no information about the situation in the diocese of Samogitia is available. According to written sources, these instruments appeared in the 17th century and were widely used in the second half of the 18th century when the Jesuits settled in Pašiaušė and Kražiai and organized the first solemn Corpus Christi processions and other festivals. Archival data show that there were brass and percussion instruments, usually two or more trumpets, French horns and kettledrums, in many churches and congregations during the Baroque period. Such musical accompaniment was necessary to properly hold a procession in the village or a neighbouring parish. The tradition of playing brass and wind instruments has been preserved in Samogitia although it disappeared in other regions of Lithuania. Bands still play at the religious festivals held in regions, parishes, at Easter and Christmas, other major Catholic festivals. Music plays an important part at the Samogitian Calvary Way of the Cross: the procession is very solemn, chants are sung, wind instruments and kettledrums are played. Although banned, the Samogitian Cavalry festival was still held during the periods of the tsarist oppression and Soviet atheism. Nowadays pilgrims take part in the procession, and brass and wind instruments are played. Brass and percussion instruments are played at the Easter Vigil, the Midnight Mass on Christmas Eve, etc. Although the cannon is no longer fired to announce Jesus’ resurrection, kettledrums are still beaten, bells and hand bells are rung and brass instruments are played. Church brass bands play at the Mass and after it, in processions, smaller brass bands play at funerals, while praying for the dead, as accompaniment for chant singing.

Religious cult, as a practical aspect of religion, shows the level of incorporation of Christianity in the society. And the cult of the Saints is one of the main features of Catholic and Orthodox faiths, and is significant in terms of Christian culture. But there is no research of this phenomenon in Lithuanian historiography, ethnology and musicology. The aim of this research is to reveal hymns and music dedicated to St. Michael the Archangel in Samogitia. The tasks of the research: firstly, to describe the range and causes of spreading and forming of St. Michael the Archangel’s hymns in Samogitia; secondly, to present and analyse the texts of these hymns and their origin; and thirdly, to set and describe the origin of the music of the hymns dedicated to St. Michael the Archangel. The results of the research led to such conclusions: firstly, the hymns dedicated to St. Michael the Archangel in Samogitia firstly appeared in parishes where the feast of this Saint was celebrated. These were the parishes of Gaurė, Kražiai, Janapolė, Rietavas, Žemaičių Naumiestis, Gargždai and Mosėdis; secondly, traditionally these hymns were sung in the parishes of Skuodas, Mažeikiai, Mosėdis, Telšiai, Plungė, Rietavas, Gargždai, Žemaičių Naumiestis, Tauragė, Gaurė, Jurbarkas, Kražiai, Varniai, Janapolė and Tverai; thirdly, the origin of these hymns comes from Jesuits and Marians; fourthly, traditional authors of the melodies of St. Michael the Archangel’s hymns are folk people, and at the beginning of the 20th century Marian monks started creating them. The results of the research validate the hypothesis that St. Michael the Archangel’s hymns are the cultural heritage of priests and monks of Samogitia (later – Telšiai) diocese.

Straipsnis – bandymas apžvelgti turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos tradiciją: nusakyti jos vietą europiniame kontekste, išryškinti tradicijos ir naujovių santykį, parodyti, kaip retorikos mokslas veikė individualią kūrybą, atskleisti, kokie netikėtumai laukia sklaidant rankraščius. Tyrimui pasitelkta rankraštinė medžiaga, kurios likę daug ir kuri bibliotekų ir archyvų tamsoje vis dar laukia savo tyrėjų, kad būtų prakalbinta ir perduota šių dienų žmogui. LDK retorikai didžiausią įtaką darė XV–XVI a. atsiradę retorikos mokslo veikalai, kuriuose dažniausiai referuotos Antikos žinios, tačiau pateiktos ir gyvenamojo laiko įžvalgos. Labiausiai nusipelnę XVII a. LDK poetikos ir retorikos mokslui yra jėzuitai. Lietuvos jėzuitų kolegijose teorinį retorikos pagrindą sudarė renesansiška dėstymo tradicija. XVII a. pastebima tendencija įtraukti į paskaitas literatūros kūriniuose atsiradusias naujoves, aptarti specifines retorikos mokslo problemas. Norą išsamiai aptarti Baroko epochoje atsiradusias temas liudija Vilniaus universiteto profesorių – Žygimanto Liauksmino (1597–1670) ir Kazimiero Kojalavičiaus (1617–1674) – retorikos teorijai skirti darbai, sulaukę populiarumo Europoje. Rankraštinį LDK poetikos ir retorikos palikimą išskiria dvi pagrindinės tendencijos. Viena jų susijusi su teoriniu šių disciplinų aiškinimu – tai noras dėstomas taisykles pagrįsti vietinių, t. y. LDK autorių veikaluose išsakytomis mintimis. Kita tendencija susijusi su retorikos praktika. Paskaitose buvo įprasta visus teorinius teiginius iliustruoti atitinkamu poezijos ar prozos pavyzdžiu.

Recenzijoje aptariami Simono Stanevičiaus „Raštai“, kuriuos sudarė Juozas Girdzijauskas, o išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2010 metais. Sudarytoju nurodytas ir Jurgis Lebedys, nes pagal šio mokslininko darbą orientuotas publikuotinų tekstų parinkimas ir iš jo 1967 metais parengtų Stanevičiaus „Raštų“ perimti kai kurie originalūs vertimai bei paaiškinimai. Naujame raštų leidinyje publikuojami Stanevičiaus tekstai apibūdinti labai lakoniškai, čia daug geros kokybės originalų fotokopijų, perrašų, o komentarai kukliai sudėti antrojo tomo pabaigoje. Stanevičiaus asmenybę, gyvenimą ir kūrybą pristato įvadinis Girdzijausko straipsnis, kuriame vykusiai užčiuoptos analogijos, paralelės su Daukanto asmenybe, veikla ir gyvenimu, pateikta platesnių žinių apie Stanevičiaus lankytą Kražių gimnaziją, ryšius su grafais Plateriais, paskutinius Stanevičiaus gyvenimo metus bei jo bibliotekos likimą. Stanevičiaus kūrybos tyrėjams pateikiamas pirmas labai išsamus visų prieinamų tekstų, dokumentų, šaltinių fotokopijų rinkinys. Pirmajame tome publikuotos visų Stanevičiaus tekstų bei kelių su juo susijusių dokumentų fotokopijos. Nespalvotų kopijų kokybė yra gana gera, jos įskaitomos, neretušuotos, matyti bibliotekų antspaudai, savininkų ar kitų asmenų įrašai. Leidėjų stengtasi paisyti ir originalų formato. Reikšmingiausi – pirmąkart publikuoti tekstai ir dokumentai. Palyginus senuosius ir naujuosius Stanevičiaus „Raštus“, konstatuojama, kad seniau išleistieji yra aiškesni ir patogesni naudoti, tačiau naujieji pranoksta publikuotų tekstų gausa bei jų grafine kokybe.

Cultural memory displays itself through the symbols relevant to the community: holidays, texts, pictures, etc. The source of cultural memory analysed in the paper is the heraldry of small towns. In the Šiauliai region, which was researched in the study, twenty-two small towns have their coats of arms: Kruopiai, Papilė (Akmenė district); Kriukai, Skaistgirys (Joniškis district); Kražiai, Lioliai, Šaukėnai (Kelmė district); Klovainiai, Lygumai, Pašvitinys, Rozalimas, Žeimelis (Pakruojis district); Baisogala, Grinkiškis, Šaukotas, Šiaulėnai, Sidabravas (Radviliškis district); Gruzdžiai, Kairiai, Kužiai, Meškuičiai, and Šakyna (Šiauliai district). The heraldry of a small town consists of a coat of arms, a heraldic flag and an armorial seal. The study has shown that there is no single strategy in the Šiauliai region specifying what cultural memory should be created through a small town's heraldry and how. The relationship of the townspeople with a small town's coat of arms is varied. In some cases, the townspeople remember and are able to explain the coat of arms of their town and they see it's importance of today. In other cases, small town residents know and are able to describe the town's coat of arms, but do not believe that it is relevant nowadays. In the worst case, the townspeople, although they recognise the coat of arms of the town, fail to explain or associate it with certain events and do not consider the coat of arms to be significant today. Such an approach depends on various factors: whether the figure of the emblem is easy to remember and understandable and whether various authorities carry out the activities aimed at the promotion of the small town's coat of arms, show interest in it, etc. In the latter case, it is sought to make coats of arms more noticeable and display them not only in the municipalities of small townships, but also in small town schools, museums, to depict them on souvenirs and publish them in books and articles. The analysis has also shown that during the process of restoration and development of the coats of arms of the Šiauliai region, it was not very important to take into account the region and its overall image. Today, the region is rich in coats of arms of small towns that are not matched to each other either by the range of colours or by the division of the shield into segments. These coats of arms do not reflect a unified image of the Šiauliai region.

XVI a. pab.–XVII a. pirmoje pusėje LDK teritorijoje funduoti 7 moterų benediktinių vienuolynai Nesvyžiuje, Vilniuje, Kaune, Minske, Kražiuose, Oršoje ir Smolenske (Slanime). Visi jie vadovavosi šv. Benedikto regula. Straipsnyje analizuojami LDK teritorijoje funkcionavę šv. Benedikto regulos vertimai į lenkų kalbą ir regulos paaiškinimai, padėję ją pritaikyti vietos ir laikotarpio realijoms. Tiriama 1605 m. Kulmo benediktinių vienuolyne (Lenkijoje) Magdalenos Mortenskos parengta „Reformuotoji regula“, Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus 1629 m. parengtas regulos variantas (išspausdintas 1884 m. Lvove), Senųjų Trakų benediktinų abato Stanislovo Ščygielskio sukurtas regulos variantas (1677 m., Vilnius) bei Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio parengtas moterų vienuolijoms skirtas teisės aktų rinkinys (1710 m., Vilnius). Tyrimas parodė, kad didžiausią įtaką LDK benediktiniškojo dvasingumo sklaidai turėjo Vilniaus vyskupo E. Valavičiaus veikla. Kai kurie XVII a. E. Valavičiaus aprašyti LDK benediktinių papročiai gyvi ir šiandien Kauno seserų benediktinių vienuolyne. At the end of the 16th and through the 1st half of the 17th c., seven Benedictine convents were founded in the territory of the Grand Duchy of Lithuania in Niasviaž, Vilnius, Kaunas, Minsk, Kražiai, Orša and Smolensk (Slonim) all of them functioned according to the Rule of St. Benedict. The article analyzes the Polish translations and explanations of the Rule that helped to adapt it to the contemporary realities: "Reformed Rule", composed by Magdalena Mortęska in 1605 in Kulm, Poland; the translation of the Rule, composed by Vilnius bishop Eustachijus Valavičius in 1629; the another one, composed by the Old Trakai Benedictine abate Stanislovas Ščygielskis, published 1677 in Vilnus; and the set of legal acts dedicated to convents created by Vilnius bishop Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, published 1710 in Vilnius. The investigation has shown that the greatest impact on the Benedictine spirituality was made by Vilnius bishop E. Valavičius. Some of the Lithuanian Benedictines’ customs, described by E. Valavičius, have survived until today and can be traced to the Kaunas Benedictine convent.

Recenzijoje aptariama straipsnių rinktinė „Jėzuitai Lietuvoje (1608–2008): gyvenimas, veikla, paveldas“. Knyga nepretenduoja į fundamentalius leidinius, tačiau joje surinkti įvairios tematikos straipsniai. Knyga suskirstyta į 9 dalis: 1) Lietuvos jėzuitų provincija, 1608–1773; 2) Lietuvos jėzuitai tarp mokslo ir kūrybos; 3) Lietuvos jėzuitai ir iškalbos mokykla; 4) Lietuvos jėzuitai ir meno kalba; 5) Lietuvos jėzuitai istorijos šaltiniuose; 6) Lietuvos jėzuitai: asmeninės istorijos; 7) Lietuvos jėzuitai ir spausdintas žodis; 8) Lietuvos jėzuitai regionų ir vietovių istorijoje; 9) Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Jos nėra lygiavertės. Iš bendro knygos konteksto išskiriamas skyrius „Lietuvos jėzuitai ir iškalbos mokykla“ su dviem kruopščiai parašytais, paremtais gausiais faktografiniais šaltiniais Eugenijos Ulčinaitės ir Viktorijos Vaitkevičiūtės straipsniais. Prof. Ulčinaitė rašo apie vieną ryškiausių asmenybių jėzuitų istorijoje Žygimanto Liauksmino didaktiką ir homiletiką, o Vaitkevičiūtė, remdamasi jėzuitų pamokslininkais, pristato baroko pamokslo raišką. Taip pat išskiriamas Mintauto Čiurinsko straipsnis, kuriame nagrinėji Kražių jėzuitų nekrologai (1665–1732), cituojami kai kurie pasirinkti jėzuitų gyvenimo faktai ir teksto ištraukos. Šis šaltinis ne tik apibūdina mirusiuosius vienuolius, bet tampa jėzuitiškojo tikėjimo, istorijos, dvasinio gyvenimo liudininku. Tiesiog norisi pasidžiaugti, kad tokia knyga pasirodė, kad dar daugiau jėzuitų istorijos ir veiklos „baltų dėmių“ užpildyta. This review discusses the collection of articles entitled Jėzuitai Lietuvoje (1608–2008): gyvenimas, veikla, paveldas (“The Jesuits in Lithuania (1608–2008): life, activities, and legacy”). The book does not claim to be a fundamental publication, but it does include a collection of articles on various topics. The book is divided into 9 parts: 1) the Lithuanian Jesuit province, 1608–1773; 2) Lithuanian Jesuits amid science and creative work; 3) Lithuanian Jesuits and the oratory school; 4) Lithuanian Jesuits and the language of art; 5) Lithuanian Jesuits in historical sources; 6) Lithuanian Jesuits: personal stories; 7) Lithuanian Jesuits and the printed word; 8) Lithuanian Jesuits in regional and local history; 9) excerpts from the Lithuanian National Museum collections. They are not of equal weight. The “Lithuanian Jesuits and the oratory school” chapter, with two fastidiously written articles by Eugenija Ulčinaitė and Viktorija Vaitkevičiūtė based on abundant factual sources, stand out in the general context of the book. Prof. Ulčinaitė writes about the didactics and homiletics of Žygimantas Liauksminas, who was one of the most prominent figures in the history of the Jesuits, while Vaitkevičiūtė presents expression of Baroque sermon based on Jesuit preachers. Also of note is Mintautas Čiurinskas’ article, which examines obituaries of the Kražiai Jesuits (1665–1732) and cites some select facts of Jesuit life as well as text excerpts. This is a source which not only describes the deceased monks, but also becomes a witness of Jesuit faith, history and spiritual life. It is simply applaudable that a book like this has come out, and that even more “holes” in the history and activities of the Jesuits have been filled.

Straipsnyje analizuojami iš XIIII a. pabaigos Kražių parapijos krikšto metrikų knygos (1785-1795 m.) išrinkti 1 266 vyrų įvardijimai: krikštijamų berniukų, tėvų, krikštatėvių ir vieno asmens, dalyvavusio apeigose, įvardijimas. Rasti vyrų įvardijimai suskirstyti pagal įvardijimo struktūrą: vyrų įvardijimai vienu asmenvardžiu, vyrų įvardijimai dviem asmenvardžiais ir vyrų įvardijimas trimis asmenvardžiais. Vyrų vardai taip pat aptariami pagal kilmę. Nustatyta, kad visi šaltinyje rasti vardai yra krikščioniški (kilę iš hebrajų, graikų, lotynų, germanų, slavų kalbų). Kražių parapijos krikšto metrikų knygoje rasti vardai aptarti pagal jų dažnį ir variantiškumą. The object of the study is men’s names and anthroponyms collected from the 18th Century Kražiai Parish Birth Registry Book. The aim of the study is to collect, identify, and explore men’s names and anthroponyms. Problems were the following: to analyse collected names according to their structure; to classify men’s first names according to their origin, frequency, phonetic, graphic and other variants of first names, caused by orthographic peculiarities at that time; to discuss men’s names according to surnames; to analyse variants of men’s surnames and their presentday equivalents. The analysis involved 1 266 men’s namings collected from the Kražiai Parish Birth Registry Book. 2 158 anthroponyms were collected (1 299 first names and 976 surnames). The most popular type of naming men in the source is naming using two antroponyms (80.4% of all men’s namings). One-member namings (19.6%) are less frequent. 1 299 men’s one-member and two-member namings were written using first names. 60 different first names were found in the book. The most popular men’s names according to their origin are of Latin origin (19), Hebrew origin (16), Greek origin (15), and Germanic origin (6). The most popular adult men’s first names are Mathia (306), Andrea (192), Casimiri (115), Joannis (88), Michaelis (57), Georgius (39), Josephus (28), Jacobus (14), Laurentius (11). The most popular children’s names are Josephus (91), Antonius (65), Georgius (22), Vincentum (16), Bartholomai (9). The first names of 33 men in the registry book have one or more phonetic, graphic or other variants.

Straipsnyje pateikiamas platus tyrimas, kuriame istoriškai, ikonografiškai bei stilistiškai analizuojamas Kražių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios didžiajame altoriuje kabantis paveikslas „Šventieji Benediktas ir Skolastika, garbinantys Švč. M. Mariją”. Paveikslas sukurtas XVII a. 5 dešimtmetyje, naujai įkurto benediktinių vienuolyno bažnyčios antrajam altoriui, XVIII a. 8 deš. perkeltas į naujai pastatytos bažnyčios didįjį altorių, kuris itin darniai pratęsė paveikslo ikonografinę programą. Tyrime atskleidžiamas paveikslo tapybos ikonografijos daugialypiškumas, jos kismas uždedant aptaisus ir pertapant kai kuriuos elementus. Kaip pagrindinis išskiriamas ir pabrėžiamas labiausiai paveikslo turinį atskleidžiantis Šventojo pokalbio tipas. Straipsnyje pateikiami ir trumpai aptariami keletas galimų paveikslo analogų ir pirmavaizdžių. Article presents wide research on the painting, "Saints Benedict and Scholastica Glorifying Virgin Mary" situated in Kražiai church of Virgin Mary’s Immaculate Conception. The painting has been analyzed by historic, iconographic and stylistic methods. The picture was painted between 1643 and 1655. It was added to the second altar in the Benedictine monastery church. In 18th c. it was moved to the newly built church and placed into the Grand altar, which perfectly continued the iconography of the painting. The research reveals the multipartite iconography of the painting and the changes after the painting was decorated with silver casings and partially repainted. The article suggests that the main iconographic type of painting is Saint Conversation and that several other paintings can be described as analogs and prototypes.

Monarchic ideas were very vivid in Europe during the reconstruction of the Lithuanian state. Intensive search for the heir to the throne was conducted in 1917-1918. Because of the lack of legitimate descendants of earlier dynasties, Duke Wilhelm von Uracha from Württemberg was broughtto Lithuania and was named Mindaugas II. His reign lasted just for few months, as Lithuania declared to be a republican state (in 1920 on the decision of the Legislative Parliament). However, monarchic ideas survived among the members of the Order of the Yotvingian Cross. The Constitution of the Order was enacted in Kražiai on September 12, 1918. The members of the Order were people of noble descent, and the power was based on the principle of hierarchy. The Grand Master had a role of a monarch and was also called the successor of Yotvingian Chiefs. The ruling was the duty of the Chapter. This article contains photos, extracts of the Constitution, descriptions of insignias, the list of the privileges of the Order knight and the text of the oath.

Rusijos imperijai XIX a. Lietuvoje vykdant rusinimo politiką buvo varžomos katalikų teisės ir diegiama stačiatikybė. Caro valdžia statė cerkves ir plėtė stačiatikių parapijų tinklą, uždarinėjo katalikų bažnyčias. Daugiausia buvo uždarinėjamos vienuolynams priklausiusios bažnyčios. Žemaičių vyskupijoje valdžia uždarė apie pusšimtį katalikų vienuolynų, o uždarant vienuolyną dažnai buvo uždaroma ir vienuolyno bažnyčia. Penkiose Lietuvos parapijose (Dūkšte, Šešuoliuose, Tytuvėnuose, Kęstaičiuose ir Kražiuose) valdžiai mėginant uždaryti bažnyčias tikintieji pasipriešino. Didžiausio atgarsio sulaukė parapijiečių pasipriešinimas caro valdžiai 1893 m. Kražiuose, kai ji nusprendė uždaryti benediktinių vienuolių bažnyčią. Tikinčiųjų pasipriešinimą valdžia numalšino taip žiauriai, jog įvykiai įgavo Kražių skerdynių vardą. Lietuvių tautinio judėjimo propagandiniame diskurse Kražių skerdynių vaizdinys tapo tiek caro valdžios vykdomos tikybinio ir tautinio lietuvių persekiojimo politikos įrodymu, tiek kovos už laisvę simboliu. Kražių skerdynių vaizdiniu propagandinėje kovoje bandė pasinaudoti ir lenkų nacionalinis judėjimas – tai pateikdamas kaip lenkų katalikų persekiojimo carinėje Rusijoje įrodymą. Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) atminties kultūroje daug dėmesio buvo skiriama pasakojimui apie XIX a. gale prasidėjus lietuvių tautinį atgimimą ir kovą už tautos laisvę. Šiame pasakojime Kražių skerdynių vaizdinys buvo vienu iš ryškiausi kovos už tautos laisvę simboliu. Kolektyvinėje atmintyje Kražių skerdynių vaizdinys buvo įtvirtinamas organizuojant šio įvykio minėjimus, kuriant muziejų, rašant literatūrinius kūrinius. In the 19th century the Russian Empire pursued the policy of Lithuania's russification restricting the rights of Catholics and introducing the Orthodox Faith. Tsarist authority built Orthodox churches, expanded Orthodox parishes and closed down Catholic churches. Most closed down churches were owned by monasteries. In the Diocese of Samogitia, authority closed down circa fifty Catholic monasteries and, consequently, monastery churches. Congregations of five Lithuanian parishes (Dūkštas, Šešuoliai, Tytuvėnai, Kęstaičiai and Kražiai) countervailed against authority and in 1893 the Kražiai congregation openly stood out against a decision to close down the church of the Benedictine Sisters. The revolt was suppressed so severely that it was called the Kražiai Massacre. The Kražiai Massacre was used as an example of religious and national policy of Tsarist authority, persecution of Lithuanians and as the symbol of straggle for freedom in propaganda discourses of the Lithuanian National Movement. The Polish national movement used the Kražiai Massacre as an example of persecution of Polish Catholics in Tsarist Russia in their propaganda. Much attention is given to Lithuania in the inter-war period (1918-1940) and narratives about the Lithuanian National Movement in the late 19th century, the nation's straggle for freedom in cultural memory. One of the symbols of the nation's straggle for freedom is the Kražiai Massacre. Commemoration of the event, setting up a museum, literary texts consolidate collective memory of the Kražiai Massacre.

Straipsnyje, remiantis 1607 metais sudarytu Kauno vaistininko Jono Lesingo inventoriumi ir 1739 metais išleistu medicinos daktaro Hofmano Frydricho Šulco gydomųjų medžiagų ir vaistų receptų rankraštiniu žinynu analizuojama LDK vaistinių veikla, supažindinama su vaistų gamybos ir vartojimo ypatybėmis, vaistinėse saugotomis medžiagomis, lyginamos medicininių žaliavų kainos ir asortimentas. XVI a. vaistinės buvo įsteigtos Vilniuje, Kaune, Brastoje, Pinske, Gardine, XVII a. – Mogiliave, Polocke, Slucke, Kėdainiuose, Biržuose, XVIII a. – Minske, Nesvyžiuje, Vitebske, Naugarduke, Babruiske, Kražiuose ir Mstislavlyje. Čia buvo gaminami ir parduodami vaistai, parfumerijos, kulinarijos prekės. Vaistų pobūdis, žaliavų įvairovė ir gaminimo technologijos nesiskyrė nuo kitų Vakarų Europos miestų vaistinių. Gamindami medikamentus farmacininkai rėmėsi universitetinį medicininį išsilavinimą turinčių medicinos daktarų rekomendacijomis. LDK medicinoje buvo naudojamas platus vaistinių medžiagų asortimentas. Vaistai buvo gaminami įvairiais būdais ir proporcijomis maišant gydomąsias medžiagas. XVI–XVIII a. visuomenė rinkosi iš daug komponentų pagamintus preparatus ir laikė juos efektyviais, tačiau XVIII a. pabaigoje susiformavusi mokslinė medicina ir farmacijos mokslas šią nuostatą paneigė. Išryškėjo pokyčiai gydomųjų medžiagų pažinimo ir veiksmingesnių vaistų gamybos srityje, buvo standartizuota vaistininkų ruošimo ir jų darbo organizavimo tvarka, pradedamos siaurinti vaistinių funkcijos. The article, based on the 1607 inventory of the Kaunas pharmacist Jonas Lesing and the manual manuscript of the medicines and medicines prescriptions published by Dr. Hofmann Frydrich Schulz in 1739, analyses the activities of the Grand Duchy of Lithuania pharmacies, introduces the properties of the production and consumption of medicinal products, preserves in pharmacies, compares the prices and range of medical raw materials. In 16th century pharmacies were established in Vilnius, Kaunas, Brasta, Pinsk, Grodno, in the 17th century - in Mogilev, Polotsk, Sluckas, Kėdainiai, Biržai, in the 18th century - in Minsk, Nesvyžius, Novgorod, Vitebsk, Novogrudok, Babruiskas, Kražiai and Mstislavl. Here were produced and sold medicines, perfumery, and gastronomy products. The nature of the medicines, the diversity of raw materials and making techniques did not differ from other Western European drugstores. Pharmacists were guided by the recommendations of medical doctors with a university degree in medicine when making medicines. The medical department of the Grand Duchy of Lithuania used a wide range of medicinal substances. The drugs were manufactured in various ways and proportions by mixing the therapeutic materials. In 16th-18th centuries the public chose products made from many components and considered them to be effective, but at the end of the 18th century, scientific medicine and pharmacy science have denied this attitude. There were changes in the field of cognition of therapeutic substances and the development of more efficient medicines, standardisation of the procedure for the preparation and organisation of pharmacists, and the commencement of the narrowing of pharmacists’ functions.

Dinamiškai besikeičiantis pasaulis verčia kiekvieną organizaciją permąstyti savo veiklą, nustatyti veikimo principus, užsibrėžti naujus tikslus ir nagrinėti naujas problemas. Siekiant išvengti neigiamų pasekmių, būtina suformuoti ilgalaikę veiklos strategiją. Nuo Lietuvos atkūrimo iki šių dienų gvildenamos ir neurbanizuotų, t.y. kaimiškųjų vietovių ekonominės ir sociokultūrinės raidos tendencijos bei perspektyvos. Remiantis europiniu kaimo plėtros modeliu šios vietovės išsivysčiusiose valstybėse jau daugiau kaip dešimtmetį nebelaikomos vien tik žemės ūkio produkcijos tiekėjais. Europos Komisijos užsakymu Italijos mokslininkų parengtoje studijoje „Europos kaimiškųjų vietovių tipologija“ akcentuojama, kad “kaimas jau nebėra žemės ūkio sinonimas. Tai sritis, pasižyminti ūkinės veiklos įvairove, įskaitant šiuolaikinę pramonę ir paslaugų sistemą. Šį procesą palengvina infrastruktūros tobulinimas, naujų transporto linijų tiesimas ir geresnės galimybės pasiekti šias vietoves bei naujos komunikacijos formos.” (Flavio Boscacci et. al, 1999, p. 4) Šiuo metu vis labiau populiarėja alternatyvi neagrarinė veikla: turizmas, amatininkystė, prekyba, buitinės ir socialinės paslaugos. K. Jaskelevičius (2004) straipsnyje „Ekonominės veiklos įvairinimas kaime“ teigia, kad šias permainas lemia restruktūrizacijos procesai, vykstantys agrariniame sektoriuje bei pokyčiai ES bendrojoje žemės ūkio politikoje. J. Bivainis, Ž. Tunčikienė (2009, p. 10) pažymi, kas „seniūnija – viešojo sektoriaus institucija, kuri taip pat privalo sistemingai planuoti savo veiklą. Viešojo sektoriaus institucijos strateginis planavimas – tai institucijos veiklos ilgalaikės plėtros problemų nustatymas, tokių problemų sprendimo būdų bei priemonių nustatymas.“ Į gyvenamosios vietovės ūkinės veiklos efektyvinimą būtina įtraukti jaunus žmones, kurie turi daug naujų idėjų ir kiek kitaip žvelgia į jos perspektyvas. Norint rasti optimalius sprendimus, kurie sąlygotų pozityvias permainas, būtina numatyti, kaip galima visapusiškai panaudoti turimus išteklius ir pritraukti naujas investicijas, skatinti žmones keisti ūkinės veiklos turinį ir gyvenimo būdą, formuoti šiuolaikišką vertybių sistemą. Pagrindiniai žodžiai: seniūnija, strateginis planavimas, alternatyvi veikla, jaunimo požiūris. Tyrimo tikslas: išanalizuoti besimokančio jaunimo požiūrį į turtingą istoriją turinčio gimtojo krašto dabartinę situaciją ir galimybę sukurti naują jo ekonominės ir kultūrinės plėtotės strategiją. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti teorinius Lietuvos savivaldos pagrindus. 2. Išryškinti naujas kaimiškųjų seniūnijų partnerystės su vietos bendruomenėmis perspektyvas. 3. Aptarti šiuolaikines kaimiškųjų vietovių funkcijas. 4. Išanalizuoti Kražių seniūnijos besimokančio jaunimo (vyresniųjų klasių mokinių) nuomonę apie šių vietovių raidą ir pateikti pasiūlymus naujai ekonominės ir sociokultūrinės plėtros strategijai formuoti. Tyrimo objektas – Kelmės rajono Kražių seniūnijos raidos perspektyvos. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas, kiekybinis socialinis tyrimas (anketinė apklausa), apklausos duomenų statistinis apdorojimas kompiuterine SPSS programa ir jų pateikimas grafiniais metodais. The paper deals with the problem of unpopularity of small towns and rural areas. Our society has to accept a new image of non-urbanized areas. By the well known report, named as strategic study “Towards a New Urban Rural Partnership in Europe”, directed by Flavio Boscacci, we have to realize, that “rural is no longer synonymous with the agricultural economy, but an area with a diversified economy, including industrial and services activities. These new activities have now overtaken agriculture in terms of their capacity to generate revenue and work opportunities. This process has been facilitated the improvement of infrastructure, providing new transport routes and better accessibility, as well as new forms of communication (e.g. the information technologies)”. The second part of the paper designed for the presentation of youth approach to development of the current situation of Kraziai and its perspectives. The main purpose of our research is to find out how to improve the strategy of this small town, well known in the past as the important centre of culture and science.

Kražiai anksčiau buvo mokslo, katalikybės, politinis ir administracinis centras. Šiuo metu seniūnija gyvena sparčiai kintančios kasdienybės akivaizdoje. Visa tai verčia permąstyti savo veiklą, veikimo principus, užsibrėžti naujus tikslus ir nagrinėti bei spręsti naujas problemas. Tyrimo tikslas – išanalizuoti gyventojų požiūrį į turtingą istoriją turinčio gimtojo krašto dabartinę situaciją ir pateikti galimus pasiūlymus naujai ekonominės ir sociokultūrinės plėtros strategijai formuoti. Kražių seniūnija yra viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Ši Žemaitijos istorinė vietovė reikšminga tuo, kad keletą šimtmečių ji buvo katalikybės, mokslo, politinis ir administracinis centras. Tačiau šiuo metu jos situaciją galima įvertinti kaip stagnacinę ar net esančią nuosmukio fazėje. Atlikus tyrimą, gyventojai įvertino ūkinės veiklos būklę seniūnijoje kaip stagnacinę ir nuosmukio. Vieni atsisako savo ūkio, norėdami keisti gyvenimo būdą, o kiti nebepajėgia jo išlaikyti. Nuosavą verslą turi tik 1 proc. apklaustųjų. Nėra organizuojami verslo mokymai gyventojams, kuriuos inicijuotų seniūnija. Būtina skirti dėmesį verslumui skatinti miestelyje. 68 proc. tyrime dalyvavusiųjų mano, kad gyvenvietė turėtų išlikti, tačiau augimo perspektyvos nedidelės. Tik 9 proc. respondentų atsakė, kad gyvenvietė yra perspektyvi, auganti. Tokį gyventojų nuomonės pasiskirstymą lemia tuštėjanti gyvenvietė, migracijos srautų didėjimas šalyje, sudėtinga ekonominė Lietuvos padėtis. The paper deals with the problem of unpopularity of small towns and rural areas. Our society has to accept a new image of non-urbanized areas. By the well known report, named as strategic study "Towards a New Urban Rural Partnership in Europe", directed by Flavio Boscacci, we have to realize, that "rural is no longer synonymous with the agricultural economy, but an area with a diversified economy, including industrial and services activities. These new activities have now overtaken agriculture in terms of their capacity to generate revenue and work opportunities. This process has facilitated the improvement of infrastructure, providing new transport routes and better accessibility, as well as new forms of communication (e.g. the information technologies)." The second part of the paper is designed for the presentation of Kražiai people's approach to the development of the current situation of Kraziai and its perspectives. The main purpose of our research is to find out how to improve the strategy of this small town, well known in the past as the important centre of culture and science.

LDK poetikos ir retorikos rankraščiai yra sulaukę nemažo mokslininkų dėmesio, tačiau jų antraštės nėra tyrinėtos, nors jos yra svarbi rankraščio visumos dalis. Šio straipsnio tikslas – rankraštinių veikalų antraščių, kurios yra ne tik savos epochos ženklas, bet liudija ir literatūroje bei kultūroje vykusius procesus, tyrimas. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai: išsiaiškinti, ar XVII–XVIII a. rankraščių antraštes veikė tie patys dėsniai kaip ir spausdintų kūrinių; nustatyti, kokios Renesanso ir Baroko epochos tendencijos atsispindi to meto rankraščių antraštėse. Tyrimo objektas – poetikos ir retorikos paskaitų konspektai iš Vilniaus, Kauno, Kražių, Naugarduko, Nesvyžiaus, Gardino, Slonimo, Daugpilio ir kitų LDK kolegijų. Article "Senųjų Lietuvos knygų antraštės“ (“Titles of the Old Lithuanian Books”) by Eglė Patiejūnienė published in the journal "Archivum Lithuanicum more" than 10 years ago inspired the theme of the current article. It sought to find out what is characteristic of the titles of literature creations and books published in Lithuania in the sixteenth to eighteenth centuries; whether a title and name is the same thing, what are their properties and particularity. The purpose of the current article is to investigate whether the same laws affected the manuscript tradition of the seventeenth-eighteenth centuries as the printed one, what tendencies of the epochs of the Renaissance and Baroque are reflected in the titles of manuscripts of that time. For the research material there were chosen not fiction, but syllabi of lectures in poetics and rhetoric of the seventeenth-eighteenth centuries from Vilnius, Kaunas, Kražiai, Novogrodek, Nesvizh, Grodna, Slonim, Daugavpils, and other Jesuit colleges of the Grand Duchy of Lithuania. The research revealed that in the middle and end of the seventeenth century tendencies of the Renaissance epoch are still clearly visible: appellations are clear and simple, logically composed from a few most relevant components (a name of lectures’ course of poetics and rhetoric, name of a lecturer that read this course, name of a student who wrote it, also place and time). Absolutely different situation is observable in the manuscripts of the eighteenth century. Appellations of the poetics and rhetoric courses are getting more complicated, full of allusions, references, enigmas, and other decorations characteristic to the Baroque stylistics. Especially often rhetoric is allegorically linked to certain ornaments, gate or palace where it is possible to learn to express one’s thoughts. Also, rhetoric is often called "Regina artium" and "Regina animorum". The explored manuscript titles of the eighteenth century matches all the rules applied to any creation of the Baroque epoch: to gladden, surprise, dumbfound, to ask a riddle, arouse emotions. They are nothing else, but the most real and most visible sign argumentative of the Baroque epoch.

Lietuvių dial. aukà / au˜kas "Opfer" yra iš lietuvių alkà/al˜kas "Hain" go. *alhs-), o šis -- iš ide. verb. *alk- (:alek-) "apsaugoti (nuo piktų dvasių ir pan.)". Žemaičių kalnas Girgždū˜tė yra iš senesnio Girgždutà go. *alhs-), and the latter – from ide. verb. *alk- (:alek-) "apsaugoti (nuo piktų dvasių ir pan.)". The Samogitian hill Girgždū˜tė comes from the older Girgždutà

XIX amžius lietuvių kultūrai yra svarbus kaip tautinio Atgimimo metas. Jame gilų pėdsaką paliko Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801- 1875). Mažiausiai tyrinėjimų paliesta ir paslaptingiausia vyskupo biografijos pusė yra privatus gyvenimas, ne išimtis ir jo laisvalaikis - sodininkystė. Jį nuo mažumės, mokantis Žemaičių Kalvarijoje, vėliau dirbant Kražiuose ir Varniuose, lydėjo mokslo įstaigų turėti sodai, kurio nuosavo dėl darbo aplinkybių ilgai pats užsiveisti negalėjo. Po 1850 m. konsekracijos Žemaičių vyskupas Valančius, persikėlęs į vyskupų rezidenciją Varniuose, jos rytinėje pusėje ilgainiui įveisė sodą. Sodas vyskupui buvo ne vien tik to laikmečio namų akcentas, bet ir saviraiškos priemonė bei rezultatas. Kurdamas sodą jis atsižvelgė į užimamas aukštas pareigas Katalikų Bažnyčios hierarchijoje, todėl sode buvo užsodinta tuopų alėja ir įrengtas tvenkinys. Prie namų sode daugiausia auginti vaismedžiai, būta krūmų ir kitų žolinių augalų. Iš pastarųjų auginta insekticidinėmis bei kvapiosiomis medžiagomis pasižyminti vaistinė balzamita, kurios lapus vyskupas naudojo knygų apsaugai nuo kenkėjų. Sodas taip pat tarnavo kaip pamokų ir susitikimų vieta. Aktyvi vyskupo sodininkystės veikla nutrūko pasaulietinei valdžiai jį 1864 m. iškėlus į Kauną ir uždraudus iš jo išvykti. Tad nors rezidencija iki gyvos galvos jam ir išliko, bet pamažu jo užveistas sodas sunyko ir mūsų dienų nepasiekė. The 19th c. is important for the Lithuanian culture as the period of national rebirth. Samogitian Bishop Motiejus Valančius (1801–1875) left a deep imprint in it. His private life, his pastime activity of horticulture not being an exception, has been least investigated and remained most mysterious. From the very young days, when he studied at Žemaičių Kalvarija, and later, when he worked in Kražiai and Varniai, he was accompanied by gardens owned by educational institutions; he could not have his own garden due to his working conditions for a long time. After consecration in 1850, Samogitian Bishop Valančius moved to the residence of bishops in Varniai and over time he planted a garden in its eastern part. A garden for him was not only an accent of home of that time, but also the means and result of self-expression. When creating the garden, Valančius took account of his high post in the hierarchy of the Catholic Church, thus his garden had an alley of poplars and a pond. He mainly cultivated fruit trees; there were also bushes and other graminaceous plants. Among the latter there was a balsam herb distinguished by insecticidal and fragrant properties, and the bishop used its leaves to protect books against pests. The garden also served the purpose of a place of lessons and meetings. The bishop’s intense horticulture activity was discontinued after he was assigned to Kaunas by the secular authorities in 1864 and prohibited to depart from it. Therefore, although the residence belonged to him until his death, his garden gradually fell into decay and has not survived.

Darbe pateikiamos Kražiuose mirusių jėzuitų biografijos. Pažymima, kad rankraštinis tekstų, kuriuose aprašomi Kražių jėzuitų kolegijoje mirusių vienuolių gyvenimai, rinkinys nėra nežinomas, tačiau autorius norėjęs tekstą publikuoti su vertimu, patikslindamas kai kurias detales. Publikuojami Felikso Kalendos, Pranciškaus Šrubauskio, Andriejaus Dimitrovičiaus, Kazimiero Daumanto, Hiacinto Semionovičiaus, Jono Melkertavičiaus, Jokūbo Adamovičiaus, Leonardo Veiso, Tomo Stecevičiaus, Jono Grubševičiaus, Adalberto Griškevičiaus, Aleksandro Kaštelos, Juozapo Horodeckio, Hiacinto Semionovičiaus, Danieliaus Maižrimo, Petro Šeleikausko, Mykolo Lankevičiaus, Aleksandro Kaštelos, Juozapo Horodeckio, Stanislovo Rakavičiaus gyvenimų aprašymai. Atrankos kriterijus buvo jėziutų svarba lietuvos kultūros istorijai. Buvo atrenkami ne vien tik lietuvių kilmės jėzuitų gyvenimai, bet siekta atspindėti Kražiuose veikusių jėzuitų tautinę įvairovę, atitikusią LDK visuomenės ir Lietuvos jėzuitų provincijos realijas. Autorius teigia siekęs, kad parinktieji tekstai ir chronologiškai kuo tolygiau atspindėtų visą korpusą. Gyvenimo aprašymai pateikiami su dalykiniais komentarais, reikalingais tekstui geriau suprasti: paaiškintos kai kurios su jėzuitų vienuolija, su pavartotais palyginimais, aliuzijomis, citatomis susijusios vietos. Autorius pažymi nesiėmęs tikslinti visų datų ir istorinių duomenų, dažnai besiskiriančių nuo pateikiamų kituose šaltiniuose, kaip antai gimimo, mirties datų, eitų pareigų laiko, tik vienur kitur atkreipęs dėmesį į tokius nesutapimus. Biographies of Jesuits who died in Kražiai are presented in the paper. It is noted that the collection of handwritten texts in which the lives of the monks who died at the Kražiai Jesuit College are described is not unknown, but the author wanted to publish the text with a translation, clarifying some of the details. The biographies of Feliksas Kalenda, Pranciškus Šrubauskis, Andriejus Dimitrovičius, Kazimieras Daumantas, Hiacintas Semionovičius, Jonas Melkertavičius, Jokūbas Adamovičius, Leonardas Veisas, Tomas Stecevičius, Jonas Grubševičius, Adalbertas Griškevičius, Aleksandras Kaštela, Juozapas Horodeckis, Hiacintas Semionovičius, Danielius Maižrimas, Petras Šeleikauskas, Mykolas Lankevičius, Aleksandras Kaštela, Juozapas Horodeckis, and Stanislovas Rakavičius are published. The criterion for selection was the Jesuits’ importance to the history of Lithuanian culture. The biographies that were selected were not limited to Lithuanian Jesuits - efforts were made to reflect the ethnic diversity of the Jesuits who worked in Kražiai, which corresponded to the realities of the society of the Grand Duchy of Lithuania and the Lithuanian Jesuit province. The author claims to have also aimed for the selected texts to chronologically reflect the entire body as evenly as possible. The biographies are presented with orderly commentary that is necessary for a better understanding of the text: some places related to the Jesuit religious order, the comparisons employed, allusions, and quotations are explained. The author notes that he did not undertake the explication of all of the dates and historical data that often differ from those presented in other sources, such as dates of birth or death, or the period of duty - he simply made note of such discrepancies in certain places.

Straipsnyje atskleidžiamos garsaus advokato Tado Vrublevskio advokatavimo lietuvių politinėse bylose ypatybės. Tai daroma analizuojant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomus pirminius šaltinius – asmeniniame 155 Vrublevskio fonde esančias 54 bylas (iš maždaug visų 470 bylų), sietinas su advokato dalyvavimu lietuvių politiniuose teisminiuose procesuose. Lietuviams T. Vrublevskis tapo žinomas dėl gynimo kalbų 1894 m. Kražių byloje, 1904 m. bylose dėl nelegalios spaudos gabenimo ir platinimo, dėl nelegalių lietuviškų mokyklų organizavimo. 1906 m. pavasarį prasidėjo teismo procesai, susiję su Didžiojo Vilniaus seimo rezoliucijų įgyvendinimo bei apskritai tautinio revoliucinio judėjimo dalyviais. Naujas Vrublevskio advokatūros lietuvių politinėse bylose etapas prasidėjo po Vilniaus krašto inkorporavimo į Lenkijos sudėtį. Skaudžiai įžeistas, neįvertintas krašte įsigalėjusios lenkiškos administracijos, advokatas atkakliai gynė persekiojamus lietuvius – buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto teisininkas. Gindamas savo kaltinamuosius, advokatas Vrublevskis kritiškai vertino caro, vėliau ir lenkų valdžios politiką engiamų tautų atžvilgiu, todėl visuomenės akyse teisindavo kaltinamuosius. Deja, Vrublevskio fonde esanti medžiaga nepakankamai atskleidžia jo darbo metodus, apie jo ginamąsias kalbas randame tik užuominas. Tai galėtų būti gilesnių tyrimų objektas. The aim of this small-scope study is to unveil the details of how Tadeusz Wroblewski handled Lithuanian’s political cases The article analyses primary sources held by the Manuscript Department of the Wroblewski Library of the Academy of Sciences – those 54 files (out of approximately 470 kept in the personal Wroblewski’s collection (No 155)), which could be related to the lawyer’s participation in Lithuanians’ political court cases Based on archival sources and available historiographical research, the article presents and evaluates Wroblewski’s activities in the cases related to Lithuanian national resurgence.

1621 m. įvykęs Chotyno mūšis, kuriame Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sumušė gerokai gausesnes turkų pajėgas, buvo ne tik svarbus politinis įvykis, bet inspiravo ir poetinius kūrinius. Su Chotyno pergale ir tame mūšyje dalyvavusiais didikais susiję nemažai Sarbievijaus kūrinių. Juose Chotynas tapo pasipriešinimo prieš turkų grėsmę, krikščionybės priešus, o ir apskritai prieš blogį simboliu. šiuose kūriniuose galima išskirti kelis su Chotyno mūšiu susijusius momentus: mūšio preliudiją (Sacra lithotesis, kuriame apdainuojamas Kražių bažnyčios kertinio akmens dėjimas prieš Chodkevičiui išvykstant į mūšį), mūšio vyksmą ir eigą („Galezo daina“, Lyric. IV, 4; odė Jonui Rudaminai, Lyric., III, 24 ir kt.), pasekmes ir padėką pasiekus pergalę (odės Jonušui Skuminui Tiškevičiui, Epod., 9-12). Kone visose Lyricorum libri poetas laikosi nuostatos, kad iš rytų kylantį pavojų galima nugalėti tik lenkams ir lietuviams susitelkus į vieną kumštį, nesipykstant dėl menkniekių. Sarbievijaus eilės, skirtos chotyno mūšiui, buvo cituojamos XVII–XVIII a. LDK jėzuitų kolegijų dėstytojų per poetikos ir retorikos paskaitas. Jas kaip sektinus pavyzdžius profesoriai pasitelkdavo aiškindami šlovinamųjų odžių rūšis, struktūrą ir galimus kompozicijos būdus. Sarbievijaus strofos cituotos ne vien kaip to meto poetikos kanonus atitinkantys kūriniai, bet ir kaip ugdantys mokinių pasaulėžiūrą, plečiantys jų akiratį, žadinantys patriotizmą, puoselėjantys meilę bei ištikimybę tėvynei ir krikščioniškoms vertybėms The 1621 Battle of Khotyn, during which the Polish and Lithuanian troops led by the Grand Hetman of the GDL, Jan Karol Chodkiewicz (1560-1621) defeated a much larger Turk army, was not only an important political event, but also became a source of poetic inspiration. A significant part of Sarbievius' work concerns the victory at Khotyn and the magnates who fought in the battle. In his poetry Khotyn became a symbol of resistant against the Turkish threat and against evil in general. Sarbievius's body of work reflects several aspects of Khotyn: the prelude of the battle (Sacra lithotesis, which tells about the cornerstone of the Kražiai church laid prior to Chodkiewicz' departure for the battle); the progress of the battle (The Song of Galez, Lyric. IV, 4; the ode to Rudamina, Lyric, IE, 24); the consequences of it, and the thanksgiving upon the victory (the odes to Skumin Tyszkiewicz, Epod., 9-12). Throughout almost the whole of Lyricorum libri the poet adheres to the view that the danger from the East can be overcome only if the Poles and the Lithuanians unite into one fist and do not quarrel needlessly. Sarbievius' poems related to the victory at Khotyn were quoted by the instructors in Jesuit Colleges of the GDL in their lectures on poetics and rhetoric. The poems were proffered as examples to follow in the analysis of the type, structure and possible variants of composition of the salutatory ode. Sarbievius' lines about the Battle of Khotyn were praised not only for conforming to the poetic canon of those times, but also for expanding the students' worldview, forming their values and awakening patriotic spirit

Straipsnio tikslas – remiantis negausia šaltinių baze, apibūdinti antisovietinio Lietuvių aktyvistų fronto (toliau – LAF) Viduklės valsčiaus organizacijos veiklų Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo išvakarėse ir pradžioje, atskleisti su holokaustu susijusius įvykius ir šių nusikaltimų ypatumus Viduklės valsčiuje 1941 m. vasarų, parodyti nacių vaidmenį, metodus ir „technologijas“, naudotas įtraukiant lietuvius į žydų išpilietinimo, diskriminavimo ir izoliavimo priemones bei žudynes, papildyti holokaustu Lietuvos provincijoje istoriografiją dar vienu lokaliu tyrimu mūsų šalies gyventojams pragaištingos 1940–1944 m. (bolševikmečio ir nacmečio) istorijos kontekste. Remiamasi Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau – LYA) baudžiamosiomis sovietmečio bylomis, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fondų medžiaga, Raseinių rajono ir Viduklės kraštotyrininkų ir tyrinėtojų užrašytais vietinių žmonių atsiminimais, kitais šaltiniais. Straipsnis pratęsia Raseinių apskrities valsčių žydų bendruomenių naikinimo tyrimus, pradėtus straipsniu apie holokaustu Kražių valsčiuje žurnale „Genocidas ir rezistencija“, 2009 m. Nr. 2(26). The article continues the holocaust research in the Raseiniai County, which was started with the paper about the massacre of Jews in the Kražiai rural district (see Genocide and Resistance, 2009, No. 2(26). The Viduklė rural district was known for the friendly Jewish and Lithuanian relations. Lithuanian F. Stanevičius around 1870 built a brick synagogue (ruined in 1960) in Viduklė. Here in 1940–1941, the occupant Bolshevists did not succeed in opposing the population on the national grounds; the anti-Soviet underground operated actively. During the anti-Soviet June 1941 Uprising, the squad of the rebels did not manifest itself more prominently, since already on June 23 the German army invaded the rural district territory. On that day, the Red Army and German soldiers massacred a big number of the civilian population, and the shooting of two Jews on the racist grounds may be considered as the beginning of the holocaust in the Raseiniai County. The Nazis did not succeed in involving a squad of rebels into the annihilation of the Jews (as it happened in Kražiai), since it decayed. In Viduklė, there were no Jewish pogroms. The Nazis found few local allies. Just several men entered the auxiliary police. The rural district public police avoided participating in the actions against the Jews. Two Jewish ghettos, separately for men and women (with children), were organized. The men's ghetto in the Viduklė railway station settlement (here also the Jewish men from the Nemakščiai rural district were imprisoned) was guarded by the German soldiers, and the commandant tortured the prisoners sadistically. The Jewish women with children from the Viduklė rural district were confined in the synagogue. The German "professional" killers at first shot the prisoners in the men's ghetto (camp) (it is considered that there were 243 people, including, probably, about 80 Jews from Viduklė). The execution was not included into the 1 December 1941 bloody report by 3/A operational squad leader K. Jaeger. After several weeks, on August 22, 1941, Jewish women with children (no less than 81 persons) were shot at the township Jewish cemetery. The execution was carried out by a group of Lithuanian killers who came by lorry from the town of Raseiniai, with the aid of several local helpers. The holocaust in the rural district demanded 160–170 victims. Quite a number of rural district inhabitants participated in rescuing and hiding Jews, mostly brought from other places. The Jews from the Viduklė rural district who experienced resignation did not take advantage of the close relations with Lithuanians, who offered help and possibilities for several tenths of Jews from the rural community to save themselves.

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) poetikos dalis „De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus“ („Apie tobulą poeziją, arba Vergilijus ir Homeras“) skirta epo žanrui. Čia skaitytojui pateikiamas šio traktato II knygos 5 skyriaus vertimas. „De perfecta poesi“ – didžiausias iš Sarbievijaus literatūros teorijos veikalų, kurie išliko kaip atskiri traktatai ir niekur rankraščiuose nėra įvardijami bendru „Poetikos“ pavadinimu. Tai Sarbievijaus poetikos ir retorikos kursų, skaitytų Kražių, Polocko jėzuitų kolegijų, Vilniaus akademijos auklėtiniams, konspektai – ne paties Sarbievijaus užrašyti tekstai, o jo studentų skriptai (užrašai), daryti Sarbievijui diktuojant. Literatūriniai bandymai buvo privaloma jėzuitų mokymo sistemos dalis, tad šie tekstai suvoktini ir kaip praktinės nuorodos pradedantiems autoriams. Čia publikuojama „De perfecta poesi“ ištrauka itin iškalbingai iliustruoja Tridento susirinkimo nuostatas, rekomendavusias krikščionims kūrėjams remtis ne tik antikiniais, bet ir krikščioniškaisiais šaltiniais, ypač bibliniais. Gausiais pavyzdžiais iš Šventojo Rašto autorius tarsi bando nuneigti kituose šio veikalo skyriuose dėstomus ir grindžiamus teiginius, kuriais šlovino antikinį epą, Vergilijų ir Homerą. Įkvėptųjų Biblijos autorių tekstų poetika šiame skyriuje Sarbievijaus iškeliama kaip toli pranokstanti visų Antikos poetų epikų užmojį bei jų poemų meninę vertę. The part of poetics “De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus” [About Perfect Poetry, or Virgil and Homer] by Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) is dedicated to the epic genre. The reader is provided with the translation of Chapter 5, Volume II of this treatise. “De perfecta poesi” is the largest work of literary theory by Sarbievijus, which has remained as individual treatises and has not been referred to under a common title of “Poetics” in any manuscripts. This is the synopsis of the courses on poetics and rhetoric delivered by Sarbievijus to the students of Kražiai and Polock Jesuit Colleges and Vilnius Academy; the texts have not been written down by Sarbievijus himself, but by his students listening to the lecturer. Literary attempts were a mandatory part of the Jesuit education system, thus these texts are also perceived as practical references to beginning authors. The published extract of “De perfecta poesi” particularly eloquently illustrates the provisions of the Council of Trent, which recommended Christian creators to refer not only to ancient, but also to Christian sources, in particular the Bible. By abundance of examples from the Bible, the author as if attempts to deny the arguments given and reasoned in other chapters of this work, which glorify the Ancient epic, Virgil and Homer. In this chapter Sarbievijus highlights the poetics of the texts of authors inspired by the Bible as far surpassing the scope of all Ancient epic poets and the artistic value of their poems.

Straipsnyje aptariama Kauno arkivyskupijos kurijos archyvaro kunigo Petro Veblaičio (1895–1972) biografija ir indėlis į Katalikų Bažnyčios istorijos tyrimus Lietuvoje. P. Veblaitis daugiausia dėmesio skyrė vietinei parapijų istorijai ir XIX a. Katalikų Bažnyčios padėčiai Lietuvoje atskleisti. Žymiausi jo veikalai – studijos apie caro valdžios XIX a. brutaliai uždarytas Kražių ir Kęstaičių bažnyčias. Visos P. Veblaičio publikacijos paremtos gausia Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo medžiaga. The article discusses the biography of Petras Veblaitis (1895–1972), an archivist in the curia of Kaunas archdiocese, and his contribution to the research of the history of Catholic Church in Lithuania. P. Veblaitis paid most of his attention to local history of parishes and to the history of Catholic Church in the 19th century Lithuania. The most famous of his works discuss brutal closures of churches in Kražiai and Kęstaičiai in the 19th century. All publications of P. Veblaitis are based on rich sources of the Kaunas archdiocese archives.

Straipsnio tema – Roko garbinimas Gruzdžių apylinkėse. Šv. Roko garbinimo ypatingos vietos Lietuvoje buvo Vilniuje, Šaukėnuose ir Kęstaičiuose, buvo ir yra Daujėnuose, Ylakiuose, Gardame, Gruzdžiuose, Kražiuose, Lauksodyje, Merkinėje, Palangoje, Semeliškėse, Surviliškyje, Sutkuose, Varniuose bei neparapinėje vienuolių marijonų Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune. Šv. Rokas švenčiamas rugpjūčio 16 dieną. Tai slenkstis tarp vasaros ir rudens. Straipsnyje aptariami duomenys surinkti 1997–2004 m. Gruzdžiuose Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Šv. Antano religijos studijų instituto vasaros lauko ekspedicijų metu. Renkant medžiagą dėmesys buvo sutelktas į šio krašto katalikišką etninę kultūrą. Siekta pristatyti Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios ir šv. Roko garbinimo chronologiją, atskleisti ir ištirti šv. Roko Gruzdžiuose liaudies pamaldumo praktikų apeiginius papročius bei nustatyti jų kilmės ištakas. Autorius kelia hipotezę, kad šv. Roko garbinimo Gruzdžiuose kilmė yra ne tautosakiniuose šaltiniuose (legendose, pasakojimuose), o Katalikų Bažnyčios kultūros istorijoje. Vienuolika apeiginių papročių yra atėję iš Šventosios Žemės, o keturi – iš Romos. Unikalumu išsiskiria du apeiginiai papročiai – kapinių bei jose palaidotų mirusiųjų pagerbimas bei 14-os stočių Kryžiaus kelio, meldžiantis už mirusiuosius, apvaikščiojimas. Jie savo vietos kilme yra atėję iš Šventojoje Žemėje veikusios pranciškonų kultūros. St. Rock's worship in Lithuania and Gruzdžiai started first of all under the influence of the plague and disasters in Lithuania after the Northern War. In Gruzdžiai it started about 1769 in an old wooden church. Later (1910) it was moved to the brick church built in the centre of the small town. One of the reasons for the beginning of St. Rock's worship tradition could be found in the neighbourhood following the example of Jonas Jarulevičius' Rockites (the monkhood in Lithuania and Poland to take care of plaque victims) at the third Order of Franciscans in Vilnius who started their activities in 1705. Another version is that St. Rock's worship started in the academic community of France and through Italy and Poland reached Gruzdžiai. There it became stronger under the influence and activities of monks Rockites living in the neighbourhood (in Kražiai and Varniai). The research and conclusions confirm that the origin St. Roch's worship in Gruzdžiai is not sources of the folklore (legends and stories) but the history of Catholic Church culture