Search

Straipsnyje analizuojamos Klaipėdos krašto aukštaičių (KlpA) tarmės dūrinių sintaksinės-semantinės klasės ir kilmė. Tiriamoji medžiaga surinkta iš KlpA garso įrašų, saugomų Lietuvių kalbos institute (žr. KlpAĮr), ir iš publikuotų šios tarmės tekstų (žr.: LKT, KlpAT, LKTCh, VAK & KlpA). Pagrindinis dėmesys skiriamas dūriniams, kurie sietini su tiriamąja tarme, įskaitant ir gretimus vakarų bei pietų žemaičių ir vakarų aukštaičių arealus. Siekiant KlpA dūrybą įvertinti iš bendresnės vakarų arealo tarmių perspektyvos, taip pat surinkti dūriniai iš publikuotų šiaurės žemaičių tarmės šaltinių (žr.: KrtnT, SkdT, TrkT, ŽemDzT) ir rankraštinių pietinių vakarų aukštaičių tarmės tekstų (žr. PVAT). Tyrimas parodė, kad dūryba, palyginti su vedyba, yra retas reiškinys visame vakarų arealo tarmių plote. Daugiau nei pusė KlpA dūrinių yra determinatyviniai, produktyviausi ir lietuvių kalbos tarmių vakarų areale, ir apskritai baltų bei germanų kalbose. Tuo tarpu posesyvinių ir veiksmažodžio valdomųjų dūrinių produktyvumas skirtingose patarmėse įvairuoja, ir tai bent iš dalies gali būti sąlygota tekstų tematikos ir informantų išsilavinimo. Dūriniai, būdingi KlpA ir gretimiems arealams, sudaro mažiau nei penktadalį tirtų darinių. Daugelis šių dūrinių, pirmiausia determinatyvinių, yra pamorfeminės kalkės iš vokiečių kalbos. Ypač tai pasakytina apie darinius su bent vienu skolintu dėmeniu (ryšys tarp materialaus ir struktūrinio skolinimosi buvo nustatytas ir XVII–XVIII a. Mažosios Lietuvos dūryboje, žr. St undžia 2020, 77tt.). Maždaug pusė dūrinių pateko į tarmes iš viešosios vartosenos. Tokį arealinį ir kilminį dūrinių vaizdą daugiausia lemia informantų išsilavinimas. Daugelio jų gimtoji kalba yra vokiečių, be lietuvių kalbos, jie moka rusų, o kai kurie – ir lenkų kalbą. Raktažodžiai: lietuvių kalbos tarmės; dūrinių sintaksinės-semantinės klasės; determinatyviniai dūriniai; posesyviniai dūriniai; veiksmažodžio valdomieji dūriniai; dūrinių kalkės. The article analyses the syntactic-semantic classes and origin of 124 compounds (mostly substantives) recorded in the Aukštaitian dialect of the Klaipėda region (abbreviated as KlpA). The main attention is given to the compounds which are characteristic of the researched dialect, including the neighbouring areas of Western and Southern Žemaitian as well as Western Aukštaitian dialects. The research material was collected from audio recordings (ca. 29 hours of duration) available at the Institute of the Lithuanian Language (see KlpAĮr) as well as from the published texts of the dialect in question (see LKT, KlpAT, LKTCh, VAK & KlpA). The author of this article also collected compounds from the published texts of the Northern Žemaitian dialect (see KrtnT, SkdT, TrkT and ŽemDzT) as well as from the manuscript texts of the South Western Aukštaitian dialect (see PVAT) in order to evaluate the status of compounding in a broader western area of Lithuanian dialects. The analysis leads to the following conclusions. Firstly, compounding seems to be a rare phenomenon compared to derivation in the whole western area of Lithuanian dialects. Secondly, determinative compounds comprise more than half of all the collected KlpA compounds. The said class of compounds is the most productive in the western area of Lithuanian dialects as well as in the Baltic and Germanic languages. As to the productivity of both possessive and verbal governing compounds, a variation is observed in different dialects, and this phenomenon may at least in part be predetermined by the themes of the texts as well as by the education of the informants. Thirdly, compounds which are peculiar to the dialect of KlpA and its surrounding area comprise less than one fifth of the analysed formations (see examples 1-5, 10, 11, 14-18, 35-40, 63-67). Many of the said compounds are morpheme-tomorpheme calques from German, particularly in the case of formations with at least one borrowed member (the interrelation between structural and material borrowing is also characteristic of compounds registered in the 17th-18th c. manuscript dictionaries of Lithuania Minor, see St undžia 2020, 77ff.). About half of the compounds have entered the dialects from public usage. Such areal-etymological diversity of the analysed formations is predetermined mostly by the erudition of the informants. For many of them the native language is German, and besides Lithuanian, they also know Russian, and a few of them know Polish. Keywords: Lithuanian dialects; syntactic-semantic classes of compounds; determinative compounds; possessive compounds; verbal governing compounds; compound calques.

Straipsnyje nagrinėjami kilnojamosios, arba mobiliosios, kirčiavimo paradigmos daiktavardiniai ir būdvardiniai dūriniai, užfiksuoti lietuvių tarminiuose žodynuose. Šios kirčiavimo paradigmos dūriniams būdingas kirčio šokinėjimas iš galinio į pirmąjį skiemenį. Manytina, kad mobiliojo kirčiavimo dūriniai buvo visų pirma kirčiuojami pirmajame skiemenyje, bet vėliau kirtis buvo nukeltas į galinį skiemenį. Tyrimo rezultatai rodo, kad, be mobiliosios kirčiavimo paradigmos dūrinių, tarmėse paplitę ir šių dūrinių akcentiniai variantai, kai kirtis išlaikomas pirmajame skiemenyje arba jungiamajame balsyje. Tarminiuose žodynuose taip pat užfiksuota ir naujesnių neomobiliosios paradigmos dūrinių, kai kirtis dažniausiai keliamas iš galinio į trečiąjį skiemenį. Nustatyta, kad lietuvių kalbos tarmėse daugiausia paplitę valdomieji mobiliosios kirčiavimo paradigmos dūriniai su antruoju veiksmažodiniu dėmeniu. Prieita prie išvados, kad mobiliojo kirčiavimo dūriniai skiriasi struktūros požiūriu. Rytų ir pietų aukštaičių patarmėse vyrauja kilnojamosios kirčiavimo paradigmos dūriniai su jungiamaisiais balsiais, o vakarų aukštaičių patarmėje ir žemaičių tarmėje – mobiliojo kirčiavimo dūriniai be jungiamųjų balsių. he article describes nominal compounds assigned to mobile accent paradigm 3 (AP3) that are found in Lithuanian dialects. In these compounds, the stress alternates between the last and the first syllables, and it is assumed that they were assigned to the mobile accent paradigm due to the spread of secondary mobility. It is suggested that in Lithuanian dialects secondary mobility may arise in compounds with initial stress and, as a result, accentual variants with fixed stress and mobile stress exist in the same dialectal areas without semantic restriction. Later examples of accentual neomobility are found in Lithuanian dialects as well. In terms of semantics, mobile compounds are mostly verbal governing compounds and determinative compounds, i.e., nouns, and there is only a small group of originally adjectival compounds, i.e., possessive compounds. Another finding of the study pertains to the formal criterion of compounds, i.e., the linking element; in East and South Aukštaitian, there is a tendency to use linking elements in mobile compounds, while in West Aukštaitian as well as Žemaitian, the largest portion of mobile compounds do not include linking elements.

Šiame straipsnyje tiriama įvardžio anas vartosena šnekamojoje lietuvių kalboje ir Viduklė pašnektėje, aiškinamasi, ar kalbamasis žodis iš tikrųjų sudaro opoziciją su įvardžiu šis. Pagrindinis tikslas – parodyti, kad tiesioginėje komunikacijoje įvardžio anas reikšmė 'tolimasis' (kalbėtojo atžvilgiu) yra nublankusi ir lietuvių kalbos vartotojai šiam žodžiui susteikia kiek kitokį reikšmės atspalvį. Atlikus šnekamosios lietuvių kalbos tyrimą nustatyta, kad: 1) rodomasis įvardis anas šnekamojoje lietuvių kalboje beveik nevartojamas; 2) rodomasis įvardis anas šnekamojoje kalboje veikiausiai įgyja papildomą tikslinimo (konkretinimo) reikšmę; 3) rodomąjį įvardį anas tiesioginėje komunikacijoje beveik visada keičia rodomasis įvardis tas. Ištyrus Viduklės pašnektės duomenis nustatyta, kad apklaustieji informantai tolymiems subjektams / objektams įvardyti taip pat nesirenka rodomojo įvardžio anas. Toli nuo kalbamosios situacijos esantys referentai įvardijami įvardžiu tas. Vieninteliame kontekste užfiksuotas žodis anas buvo pavartotas kaip asmeninis įvardis 'jis, ji'. The paper examines the use of the pronoun anas [that] in Standard Lithuanian and in the sub-subdialect of Viduklė. The aim of this research is to investigate whether the demonstrative pronoun anas [that] is, in fact, the opposite of the pronoun šis [this] and to show that the "distal" meaning of anas [that] (in relation to the speaker) is becoming increasingly rare in face-to-face communication, with the Lithuanian language users presently attaching a slightly different meaning to this word. The study of Standard Lithuanian showed that the occurrence of the pronoun anas [that] in face-to-face communication is very rare. Therefore, more contexts are certainly needed for further analysis. The main challenge in this research is the method of data collection - is almost impossible to capture the demonstrative pronoun anas [that] when recording natural speech. On the other hand, it is precisely this speech that reflects the true use of demonstrative pronouns in Lithuanian, therefore the current material is considered reliable. Regarding the exophoric usage of demonstrative pronouns, it is evident that the pronoun tas [that] usually functions as the main distal pronoun in contrastive contexts, while anas [that] serves as a clarifying word. Similarly, the data from the sub-subdialect of Viduklė also shows that the demonstrative pronoun anas [that] is not routinely used to identify distant objects/people. Instead, a referent in the distance is indicated by the demonstrative pronoun tas [that], as is the case in Standard Lithuanian. During the study the lexeme anas [that] was found to be used as a personal pronoun he, she [jis, ji] only in one context. The researched material of Viduklė sub-subdialect has therefore raised more questions than answers. One thing is clear: in order to investigate the actual situation and to understand the various influences on these linguistic processes, the sub-subdialect of Viduklė needs to be studied further.

Straipsnyje, aptariant naujausius fundamentinius lyginamuosius dabartinių bendrinių baltų kalbų garsyno ir koartikuliacijos instrumentinius tyrimus, nepamirštant ir nelyginamųjų darbų - naujų reikšmingų instrumentinių bendrinės lietuvių kalbos balsių ir garsų sąveikos tyrimų, glaustai nagrinėjama metodologijos įvairovė, tam tikros metodikos pasirinkimo niuansai ir eksperimentinio tyrimo sudėtingumo priežastys pastaruosius dešimt metų. Taip pat apžvelgiami svarbūs lyginamieji lietuvių tarmių garsyno (prozodijos elementų) instrumentiniai tyrimai, dėmesį kreipiant į jų reikšmę, metodologinius ypatumus ir tolesnes perspektyvas. Tiriamosios medžiagos ir metodikos bei tikslų ir uždavinių lyginamiesiems instrumentiniams tyrimams pagrindimas ir pasirinkimas įvairuoja - tai itin susiję su tyrimo apimtimi ir specifika, lyginamųjų kalbų ar tarmių inventoriumi ir funkcinio relevantiškumo teorijomis, galimybėmis rinktis ir naudotis naujausiomis kompiuterinėmis garsų analizės ir statistikos programomis, teikiama praktine nauda ir pan. Abejonių nekelia, kad lyginamieji garsų tyrimai, preciziškai taikant objektyviuosius instrumentinius ir statistinius metodus, itin pravartūs lyginant skirtingas kalbas ar (pa)tarmes, mokant(i)s tų lyginamųjų kalbų ar tarmių, analizuojant tarties įvairovę, pritaikomumą medicinoje, kuriant (įtvirtinant) terminus, renkantis tarptautinius fonetinės abėcėlės atitikmenis fonemų alofonams, pagal pasirinktus kriterijus skirstant skirtingų kalbų ar (pa)tarmių garsyno inventorius ir t. t. Kalbamieji lyginamojo pobūdžio tyrimai itin vertingi numatant pažangesnes teorines ir metodologines perspektyvas ir naujų pažangių metodų poreikį bei naudą, naujų tyrimo aspektų svarbą, galimą praktinę naudą, tyrimų medžiagos ir įrašų prieinamumą ir pasiekiamumą sparčiai besikeičiančiame technologijų amžiuje nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, praktinį pritaikomumą tiriant tarties variantiškumą ir kuriant elektroninius išteklius (pvz., tarmynus, rekomenduojamas pavyzdinės tarties ir kalbų mokymo, garsų atpažinimo priemones, baltų kalbų ir tarmių susistemintų garso įrašų bazes ir kitokias priemones internete tolesniems moksliniams ir kitokiems aktualiems tyrimams) akademinei bendruomenei ir plačiajai visuomenei. This article discusses the complexity and importance of methodological diversity in the comparative experimental research conducted over the past five years on the sounds of the contemporary standard Baltic languages. Some of the most recent non-comparative studies on the sounds of Standard Lithuanian are also considered. In addition, significant comparative instrumental studies in the field of the Lithuanian dialectology are reviewed to highlight the main methodological trends, benefits, and challenges to consider. Investigations of the relevant units of vowel and the prosodic systems of the Lithuanian dialects form the largest part of the current experimental studies. Since the biggest proportion of all instrumental sound investigations has been carried out by the students of the Lithuanian phonologist prof. Aleksas Girdenis) at the end of the 20th century and beginning of the 21st century, a traditional Lithuanian school of phonologists-instrumentalists, whose work is based on similar methods and principles, should be noted. Phonological interpretations, based on the results of experimental sound research, are the most significant feature of the Lithuanian phonology school. The researchers consider that the instrumental investigations in phonology can perform only an auxiliary role with the decisive role being played by the actual distinctive power of sound units. The material, methods and goals of comparative studies vary: the peculiarities of methodological issues and the complexity of experimental research depend on the aims and the scope of the study. This is important in a number of ways: when comparing the selected results (data) and material of different languages or different (sub)dialects; developing new terminology; looking for opportunities to apply the International Phonetic Alphabet to the sounds of the Lithuanian dialects; providing the vowel and consonant classifications based on different methodologies; identifying the need for further theoretical perspectives, innovative methods and research aspects; setting new goals; updating the practical benefits and requirements of such experimental studies as well as the availability of audio recordings on national and international level, while considering the rapidly changing technologies and accessibility of the sound research (results, records) on the internet for creating advanced digital resources and databases as well as the artificial intelligence tools. All studies described in this article consolidate the Lithuanian terminology of the acoustics of language or dialect, apply a methodology of instrumental sound and pitch accent research, which is in some cases new to the Lithuanian linguistics and will introduce the traditional (Girdenis) school of the Lithuanian phonetics and phonology into the global context of comparable research. Such experimental investigations build the foundation on which further instrumental studies of the standard Baltic languages and the Lithuanian dialects may be continued to reveal other important aspects and perspectives. The investigations described in this article could potentially be expanded by including other positions of vowels and consonants, by considering the informant’s place of birth, age, etc. Comparative experimental studies help highlight the differences and characteristics of the phonemic inventories, the prosodic features of different languages or dialects, the nuances of possible phonetic and phonological classifications, the universal distinctive features of sounds, even the peculiarities of the empirical material and the methods used in the studies, possible aims of the experimental analysis, and other aspects. New instrumental scientific and practical research could increase the Lithuanian sound methodological innovations and set clearer prospects for any future investigations.

Straipsnyje instrumentiniais metodais analizuojami Šakių šnektos, priklausančios vakarų aukštaičiams kauniškiams, ryškesnieji poziciniai ir kombinaciniai balsių variantai. Tyrimui pasirinktos balsių pozicijos, leidžiančios tiksliausiai charakterizuoti skirtingus kauniškių patarmės arealus: 1) kamieno kirčiuoti ilgieji balsiai [eː], [oː], padėtinio ilgumo balsiai [ɛˑ], [æˑ] ir poliftongai [ɪɛ], [ʊɔ]; 2) kamieno nekirčiuoti ilgieji balsiai [eː], [oː] ir poliftongai [ɪɛ], [ʊɔ]; 3) uždarųjų galūnių nekirčiuoti ilgieji balsiai [eː], [oː]; 4) kamieno kirčiuoti trumpieji balsiai [ɪ], [ʊ]; 5) tvirtapradžių dvigarsių pirmieji dėmenys [æˑ]R, [ɪ]R, [ʊ]R; 6) tvirtagalių dvigarsių pirmieji dėmenys [ɪ]R, [ʊ]R. Remiantis instrumentinio tyrimo rezultatais, tiksliau apibūdinamos Šakių šnektos svarbiausiųjų variantų artikuliacinės ir akustinės charakteristikos. Nustatyta, jog tirtieji vokalizmo variantai nekirčiuotoje pozicijoje patiria nestiprią kokybinę redukciją, tačiau dauguma balsių prigimtinių kokybės savybių išsaugoma. Užfiksuotas labai ryškus kai kurių balsinių elementų savybių kitimas priklausomai nuo aplinkinio fonetinio konteksto. Pirminiais tyrimo duomenimis, šnektoje ryškiau pastebimi kombinaciniai negu poziciniai tirtųjų balsių variantai. This article aims to analyse the more pronounced positional and combinatory vowel variants used in the subdialect of Šakiai, which is part of the Western Aukštaitian subdialect of Kaunas. The analysis is conducted by using instrumental methods with the following vowel positions selected for research to allow the most accurate characterisation of the different areas of the subdialect: 1) stem-accented long vowels [eː], [oː], positional length vowels [ɛˑ], [æˑ] and polyphthongs [ɪɛ], [ʊɔ]; 2) stem-unaccented long vowels [eː], [oː] and polyphthongs [ɪɛ], [ʊɔ]; 3) unaccented long vowels of close endings [eː], [oː]; 4) stem-accented short vowels [ɪ], [ʊ]; 5) first components of acute semi-diphthongs [æˑ]R, [ɪ]R, [ʊ]R; 6) first components of circumflex semi-diphthongs [ɪ]R, [ʊ]R. Based on the results of the instrumental research, the articulatory and acoustic characteristics of the most important variants of the Šakiai subdialect are described in more detail. Long vowels [eː] and [oː] in unaccented syllables undergo not only quantitative but also qualitative reduction. The variants in different prosodic positions are most clearly characterised in terms of articulation by the vertical movement of the tongue - the [eː] and [oˑ] in unaccented positions are much more close than the accented ones in all cases studied. Throughout the entire time of pronunciation, the vowels [ɛˑ] and [æˑ] retain diphthonglike properties in terms of articulation. The sounds at the beginning are much closer and front (acoustically they are more diffuse and higher timbre, respectively), whereas the sounds at the end are more open and back (acoustically more compact and of lower timbre). The short vowels [ɪ] and [ʊ] of the subdialect in the position before a non-palatalised consonant are not characterised by the lateral articulation of the vowel backness. Instrumental studies show a more pronounced horizontal rather than vertical movement of the tongue when influenced by the adjacent sounds. The polyphthongs [ɪɛ] and [ʊɔ] in a unaccented position preserve the articulation properties of diphthongs well enough and they do not become monophthongs. Finally, it should be noted that the researched vocalism variants of the Šakiai subdialect undergo a slight qualitative reduction in an unaccented position and most of the inherent properties of vowels are preserved. However, a very pronounced influence on some vowel elements of the surrounding phonetic context has been recorded. The preliminary data of the research suggest that the combinatory rather than positional variants of the vowels researched are more pronounced in the subdialect.

Straipsnyje glaustai aptariama lietuvių kalbos tarmių morfologijos tyrimų raida nuo lietuvių dialektologijos formavimosi pradžios iki XXI a. antrojo dešimtmečio pabaigos. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į šios lingvistikos šakos tyrimų kryptis, metodologiją, svarbiausias idėjas ir reikšmingiausius darbus. Nuo XIX a. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios lietuvių kalbos tarmių morfologijos tyrimai rėmėsi dokumentavimo principu ir jaunagramatiškąja metodologija. Nuo 1944 m. pradėta kurti nauja lietuvių dialektologijos tradicija, todėl įsitvirtino deskriptyvinis ir arealinis lingvistinis tyrimo metodai, imta taikyti natūraliosios morfologijos metodologija. Be to, šiuo aspektu tarmės imtos lyginti tarpusavyje. Naujosios dialektologijos krypties atsiradimas Lietuvoje XXI a. pradžioje skatina diskutuoti, kokia kryptimi, kokiomis teorinėmis ir metodologinėmis nuostatomis vadovaujantis bus atliekami tolesni lietuvių tarmių morfologijos tyrimai. The article briefly discusses the development of morphological research into the Lithuanian dialects from the beginning of Lithuanian dialectology to the end of the 2010s. The main focus is on the research in this branch of linguistics, the methodology as well as the most important ideas and the most significant works. During the period between the 19th century and the beginning of World War II, any morphological research into the Lithuanian dialects was based on the principle of documentation and the Neogrammarian methodology. 1944 marks the start of a new tradition in Lithuanian dialectology when descriptive and areal linguistic research methods become widely-used and the methodology of natural morphology is applied. This is also the aspect, according to which the Lithuanian dialects start to be compared to each other. The emergence of a new direction of dialectology in Lithuania at the beginning of the 21st century prompts discussion on further direction of morphological research into the Lithuanian dialects as well as its theoretical and methodological provisions. The research carried out over the past decade is incredibly important as it shows that rapid change in traditional dialects also affects their morphology, although it is more difficult for language users to notice it. This is where comparative morphological research into the dialects of the Baltic languages could be beneficial. Various computer programmes and tools could be employed to systemise the material of the Lithuanian dialects and to analyse any changes in their morphological systems. Dialectometry and various statistical methods could be particularly suitable for this purpose.

Straipsnis skirtas lietuvių tarmių transkripcijos klausimams. Jame aptariamas tarptautinės fonetinės abėcėlės (TFA, angl. International Phonetic Alphabet [IPA]) santykis su pastaruoju metu plačiai taikomais Palemono rašmenimis. Lietuvoje beveik ištisą šimtmetį, nuo XX a. pr. iki XXI a. pr., gyvuoja tradicija užrašyti tarmių tekstus Georgo Gerullio adaptuota vadinamąja kopenhagine transkripcija. Susiformavusi lietuvių transkripcijos sistema didele dalimi ženklų skiriasi nuo kitų kalbų, net nuo artimiausių kaimynų latvių, todėl tyrėjai dažnai susiduria su problemomis, kylančiomis gretinant kelių kalbų tyrimų rezultatus. Skirtingos transkripcijos klausimai tapo dar aktualesni XXI a. pr., įsigalint kiekybiniams kalbų variantiškumo matavimams, kurie dažniausiai atliekami identiško duomenų pateikimo reikalaujančiomis kompiuterinėmis programomis. Diskusinio pobūdžio straipsnyje analizuojamos TFA simbolių taikymo lietuvių tarmių garsams galimybės, aptariami balsių, priebalsių, kai kurių fonetinių požymių ir prozodinių vienetų žymėjimo atitikmenys Palemono ir TFA rinkiniuose, teikiama abiem sistemomis transkribuotų žodžių pavyzdžių iš įvairių lietuvių patarmių. The paper discusses the issues of transcription of Lithuanian dialects. It compares the International Phonetic Alphabet (IPA) with the characters of the currently popular font Palemonas. From the 20th to the 21st century, almost for a whole century, there has been a tradition in Lithuania to mark texts of Lithuanian dialects using the so-called Copenhagen transcription that was adapted by Georg Gerullis. The established Lithuanian transcription system largely differs from those applied in other languages, even from the closest neighbours Latvians. Therefore, researchers are often confronted with the problems of comparing the research results of several languages. In the 21st century the issues of different transcriptions became more relevant after quantitative measurements of language variance became popular. They are usually made by computer programs which require identical data. The discussion paper analyses the opportunities for IPA application to the sounds of Lithuanian dialects, discusses the marking correspondences of vowels, consonants, some phonetic features and prosodic units in the font Palemonas and IPA, and provides examples of words from various Lithuanian subdialects transcribed by applying both systems.

Tarmiškumas esti susijęs su tam tikrais tarminės kalbos požymiais, iš kurių gana dažnai galima atpažinti kalbantįjį, t. y. numanyti, kad jis yra kitoks, nes kalba kitaip nei aplinkiniai, t. y. priklauso kitai tarminei bendruomenei. Tradiciškai manoma, kad tarmiškumas pirmiausia rodo tarmiškai kalbančio žmogaus sąsajas su vieta, t. y. vietove, kurioje ta tarme kalbama ir iš kurios tikriausiai jis yra kilęs. Sparčiai kintant tradicinėms tarmėms ir formuojantis regioniniams dialektams (regiolektams), pamažu kinta ir tarmiškumo samprata. Multimodaliosios dialektologijos požiūriu, tarmiškumas jau apima ne tiek vietos, kiek, apskritai, – erdvės matmenį, į kurį įkomponuota ir nemažai sociolingvistinių kintamųjų: pavyzdžiui, tarmiškai kalbančio asmens lyties, amžiaus, išsilavinimo ir kt. Tam tikromis sąlygomis (pavyzdžiui, iš kaimo persikėlus gyventi į didmiestį) vieta tampa visai nesvarbus tarmiškumo kriterijus, jei gyventojas nepakeitė savojo kalbinio kodo. tampa visai nesvarbus tarmiškumo kriterijus, jei gyventojas nepakeitė savojo kalbinio kodo. Šiame straipsnyje nagrinėjami keli garsiniai tarminių tekstų fragmentai-stimulai, kurie parengti vykdant projektą „Regioninių variantų ir tariamosios bendrinės kalbos (kvazistandarto) sklaida XXI amžiaus pradžioje: percepcinis tyrimas“. Jais remiantis siekiama sistemiškai įvertinti sunkiau kalbos vartotojų identifikuojamus tarminius blankiuosius požymius, kurie, net ir kintant tradicinėms (pa)tarmėms dėl konvergencijos, divergencijos ar analoginio išlyginimo, vartotojų kalboje išlieka ilgiausiai. Būtent jie dažniausiai ir tampa esminiais skiriamaisiais regiolektų tarmiškumo žymenimis. Straipsnyje aptariama tarminių požymių nomenklatūra: skiriamieji, būdingieji ir blankieji tarminiai požymiai, – tam tikru mastu atitinka Johano Taeldemano pasiūlytą trinarę tarminių ypatybių tipologiją, tačiau visiškai su ja nesutampa, nes pastaroji tarminius požymius vertina ne tiek iš pačios kalbos (resp. tarmės) sistemos, kiek iš vartotojo perspektyvos. Traditionally it is believed that the dialect first shows the person’s interrelationship with the place, i.e., where the dialect is spoken and from which it probably comes. Rapid changes in traditional dialects and the formation of regional dialects (or regiolects) are gradually changing the concept of dialecticism. It also incorporates a number of sociolinguistic variables, such as gender, age, education, etc. This article examines several fragments of sound-stimulus texts that have been developed during the project Distribution of Regional Variants and Quasistandard Language at the Beginning of the 21st Century: Perceptual Approach (Perceptual Categorisation of Variants), funded by the Commission of the Lithuanian Language (2017–2019, the head Prof Daiva Aliūkaitė). The aim is to systematically evaluate the more imperceptible dialectal features that are more difficult to identify by users of the language, which, even in the context of traditional (sub)dialects due to convergence, divergence or analogue alignment, remain in consumer language longest. It is they who are often the most important distinctive signs of regiolectity. In the first decades of the 21st century, when the regiolects and other larger formations were formed, the term of the dialectal features in traditional dialectology gradually replaced with the dialectal marker corresponding to it. They are not synonyms – the dialectal feature is stable, whereas the dialectal marker is a floating element of the local language. Moreover, it is less phonologically marked. In multimodal dialectology, phonological markers (or more precisely, their complete set) continue being important differential elements, but the value of morphological and derivative markers, in addition to phonological, clearly increases. Although the dialectal markers show the heterogeneous and multi-layer nature of the Lithuanian language landscape of the 21st century, they cannot be mechanically removed from the territory in which they occur. Thus, the sociogeolinguistic methods are necessary to be applied to conduct a more detailed analysis.

Straipsnyje analizuojamos vakarų aukštaičių kauniškių vakarinės dalies, buvusios Rytų Prūsijos pasienyje (ji sąlygiškai pavadinta Vištýčio arealu), tarminės nuostatos lyginant su šios patarmės kitų subjektyviųjų tyrimų rezultatais. Taip pat trumpai aptariama tiriamųjų šnektų lokalizacija A. Girdenio – Z. Zinkevičiaus ir A. Salio – K. Jauniaus tarmių klasifikacijose, jų svarbiausios ypatybės. Pirmojoje dalyje apžvelgiami tiriamųjų atsakymai, atspindintys jų tarminės savimonės ir savivertės bruožus – tarminę saviidentifikaciją, vietinio kalbinio varianto vertinimą, tarminių ypatybių savistabą kalboje. Antrojoje – atsakymai apie bendrąjį tarminio kalbėjimo prestižą, vartojimo sferas ir apimtis.Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad Vištýčio apylinkių eiliniai kalbėtojai, labiau negu kauniškių kitų šnektų atstovai, linkę tapatinti vietinį variantą su bendrinės kalbos kodu. Vietinis kalbinis variantas iš dalies įvertintas kaip netaisyklingas, bet patrauklus – tokį kalbėtojų požiūrį labiausiai lėmė suprantamumo ir įprastumo kriterijai. Vištýčio arealo tarminio kalbėjimo vertinimas dažniausiai sutampa su bendruoju VAK tarminio identiteto modeliu, kuriam būdinga nedidelis atstumas nuo bendrinės kalbos varianto, gana aukštas vietinio kalbėjimo prestižas ir pastovus kalbos kodas visose kalbinėse situacijose. Tikėtina, jog šie aspektai lemia ir pakankamai aukštą tarminio gyvybingumo laipsnį areale. Vištytis habitat belongs to the western part of Western Highlanders of Kaunas. The border of East Prussia has been in this area, so these environs until are often called as paprūsė region. There is described location of Vištytis habitat in the Lithuanian dialect classification, specific features and dialectal attitudes of speakers in the beginning of the twenty-first century. The results of this research are discussed in comparing to other similar studies of Western Highlanders of Kaunas. The investigation revealed that the speakers of Vištytis sub-dialect tend to consider local speech variant as standard Lithuanian language. The local speech was evaluated by the speakers as partially non-correct, but attractive. This attitude was mostly determined by aspects of intelligibility and conventionality of the local speech code. Evaluation of dialectal speech in Vištytis habitat for the most part coincides with common self–evaluation pattern of Western Highlanders of Kaunas. The short linguistic distance to standard language, fairly high prestige of dialectal speech and the same language code in all linguistic situations are most representative characteristics of this pattern.

The article analyses the lexicon of the Lithuanian dialects from Punskas and Seinai: diminutives, phraseologies, vivid words and expressions, synonyms, comparisons, words used in the figurative sense, curses, exclamations, and onomatopoeias. The diminutives, words used in the figurative sense, comparisons, and phraseologies are the most encountered in the recorded and written sources, while vivid expressions and curses are rarely used. The aim of the article is not only to describe the vivid lexicon of Lithuanians living in Poland, but also to identify similarities and differences of the lexicon with the investigated neighbouring dialects of Aukštaitija. The collected material shows that the narratives of Dzūkai from the Seinai region and other areas of southern Aukštaitija are interesting and suggestive primarily because of the vivid language, conveying the attitude of the narrators, their view of the described event and the people. The vivid lexicon not only animates and narrates the story, but also reveals the worldview of its users. The lexicon is characterized by expressiveness, emotionality, dynamism and evaluation (admiration, pride, contempt, disdain, etc.). Vivid lexicon brings the language to life, making it more visually appealing, lively and interesting. The analysis of the stylistic means of expression described in the article helps to understand Antanas Baranauskas’ delight over the dialect of Dzūkai. The bishop liked the dialect so much that while visiting Krosna in 1899, he declared to the priests: “After the abolition of the Lithuanian press ban, I will immediately set up the Dzūkai newspaper and make efforts to make the dialect of Dzūkai rise above the other Lithuanian dialects”.

Straipsnyje aptariamas A. Baranausko požiūris į to meto Lietuvos kalbų funkcijas, nagrinėjami tarmių tekstus rinkusių Kauno kunigų seminarijos klierikų vardai ir pavardės, A. Baranausko surinkti tarmių tekstai ir jų duomenys apie šiaurės panevėžiškius (vad. rytiečius antruosius ir gretimas parapijas). A. Baranauskas neoficialiai labai palaikė 1863 m. sukilimą ir viešai priešinosi Lietuvos rusinimui, lietuvių abėcėlės keitimui. Poetas vis labiau ėmė jaustis pirmiau kunigas, po to – lietuvis. A. Baranausko tėvas dėl stiprėjusios polonizacijos iš Barono dokumentuose tapo Baranowski. Mažiausiai 42 A. Baranausko klierikų pavardės (30,7 proc.) oficialiai rašytos nelietuviškai. Prie tekstų beveik trečdalis klierikų (27 proc.) savo vardus parašė tarmiškai. 1867–1884 m. A. Baranauskas profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje. Tada iš klierikų surinko jų šnektų tekstų, stengdamasis apimti daugelį Kauno vyskupijos parapijų, ir siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui. Tuos tekstus 1920–1922 m. išspausdino kitas Vokietijos kalbininkas Francas Špechtas, knygą pavadindamas Lietuvių kalbos tarmės, surinktos A. Baranausko. Leidinyje šiaurės panevėžiškių tekstai pateikti iš 12 parapijų: Rozalimo, Pašvitinio, Vaškų (buv. Konstantinavo), Klovainių, Pakruojo, Šeduvos, Linkavos, Kriukų, Joniškėlio, Pasvalio, Pušaloto ir Pumpėnų. Tuos tekstus užrašė 23 seminarijos auklėtiniai. Dviejų pakraštinių parapijų (Kriukų ir Pašvitinio) tekstai pateikti ir „pirmųjų rytiečių“, t. y. šiauliškių, tarmės dalyje. Per šias parapijas eina panevėžiškių ir šiauliškių tarmių riba (gaila, kad A. Baranausko tekstyne nenurodytos tikslesnės užrašymo vietos – kaimai). Tekstai rodo, kad šiaurės Lietuvos viduryje per 130 metų keitėsi tarmė: nyko archaizmai, skoliniai, nekirčiuotų galūnių liekanos. The article describes Antanas Baranauskas’ attitude to the Lithuanian language functions of that time, gives the names of Kaunas seminary seminarians who gathered the dialects texts and gathered by Baranauskas dialect texts and their data about the north Panevėžiškiai. Baranauskas unofficially supported the uprising of 1863 and publicly opposed Russianization of Lithuania and conversion of Lithuanian alphabet. The poet began to feel more the priest than a Lithuanian. During the period of 1867–1884 Baranauskas was a professor at the Kaunas seminary. Here he gathered the texts of seminarians’ dialects, trying to cover a number of parishes in the Diocese of Kaunas and sent them to German linguist Hugo Veber. Those texts in 1920–1922 were published by another German linguist Franz Specht. The book was called “Lithuanian Dialects collected by Baranauskas”.

Slavisms in Lithuanian Dialect Dictionaries This arcticle discusses dialect dictionaries where words are recorded either from living language or from other, written sources of dialect. Up to now, ten Lithuanian dialect dictioniaries have been published and five are being compiled. Dialect changes along with our everyday life. A lot of words from the old dialect are being forgotten. Those words are no longer being used in the common language as well as in other dialects. In addition, some words gain new meanings. The same processes apply to loanwords which are used in dialects and are included in dialect dictionaries. The lexical system of a dialect dictionary shows the functioning of loanwords and their relationship with the words of the common language. The majority of Lithuanian loanwords are Slavisms, used in those dialects which have had a direct contact with Slavic languages, such as Polish, Belarusian or Russian. Slavisms and loanwords from other languages are marked variously in different dictionaries. In one of them, shortened language names are written in parentheses after the entry, which indicates that it is a word of foreign origin. Other dictionaries simply indicate Slavisms or additionally present the foreign equivalent from which they originate. A number of Slavisms from the dictionaries is analysed in the article. This examplary group are occupation names: kamarnykas (“debt collector”), cf. Polish komornik (DrskŽ 134, DvŽ I 239, KltŽ 97, KpŽ II 161, KrtnŽ 142, ZanŽ I 604); kupcius (“merchant”), cf. Polish kupiec , Belarusian кyпeц (DrskŽ 176, DvŽ I 323, KltŽ 130, KpŽ II 525, KrtnŽ 196, KzRŽ I 407, ZanŽ I 808, ZtŽ 332); strielcius (“shooter, hunts­man”), cf. Polish strzelec , Belarusian cтpэлeц (DrskŽ 352, DvŽ II 299, KpŽ III 876, KrtnŽ 394, ZanŽ III 196); rimorius (“leatherworker”), cf. Polish rymarz (DrskŽ 305, KpŽ III 499, KzRŽ II 176, ZanŽ II 557). Dialects are affected by various linguistic and extralinguistic factors. The intensity of word loaning depends on the outer circumstances of language or dialect. Loanwords only fill gaps in some fields. The research of Slavisms provides abundant material for the study of their origins as well as how and why they spread, and of the history of Lithuanian dialects in general. Slawizmy w litewskich slownikach gwarowych Przedmiotem analizy są litewskie slowniki gwarowe, rejestrujące slownictwo z zywej mowy lub z zapisow w źrodlach dialektologicznych. Jezyk litewski doczekal sie dotychczas dziesieciu takich slownikow, kolejnych piec jest w opracowaniu. Zmiany w zasobie slownictwa dialektalnego są pochodną przemian zachodzących w zyciu codziennym uzytkownikow gwar. Wiele starych nazw wycofuje sie zarowno z jezyka literackiego, jak i z dialektow. Niektore wyrazy zachowują zywotnośc, ale zmieniają znaczenia. Wskazanym procesom ulegają takze zapozyczenia w leksyce gwarowej. Opis leksykograficzny zastosowany w badanych slownikach pozwala śledzic zakres dystrybucji slownictwa zapozyczonego w gwarach w relacji do jednostek jezyka literackiego. Najliczniejszą grupe zapozyczen leksykalnych stanowią slawizmy uzywane w tych gwarach litewskich, ktore zetknely sie bezpośrednio z ktorymś z jezykow slowianskich – polskim, bialoruskim czy rosyjskim. W badanych slownikach zastosowano rozne metody kwalifikowania slawizmow. Jedno ze źrodel podaje w nawiasie skrot nazwy jezyka, z ktorego przejeta zostala dana jednostka, inne slowniki sygnalizują tylko ogolnie, ze slowo jest pochodzenia slowianskiego, czasami przywolywane są takze wyrazy, ktore stanowią podstawe zapozyczen. W artykule poddano analizie wybrane slawizmy wyekscerpowane z dziesieciu slownikow gwarowych. Jedną z opisywanych grup znaczeniowych stanowią określania wykonawcow zawodow: kamarnykas , por. polskie komornik (DrskŽ 134, DvŽ I 239, KltŽ 97, KpŽ II 161, KrtnŽ 142, ZanŽ I 604); kupcius , por. polskie kupiec , bialoruskie кyпeц (DrskŽ 176, DvŽ I 323, KltŽ 130, KpŽ II 525, KrtnŽ 196, KzRŽ I 407, ZanŽ I 808, ZtŽ 332); strielcius , por. polskie strzelec , bialoruskie cтpэлeц (DrskŽ 352, DvŽ II 299, KpŽ III 876, KrtnŽ 394, ZanŽ III 196); rimorius , por. polskie rymarz (DrskŽ 305, KpŽ III 499, KzRŽ II 176, ZanŽ II 557). Zasob leksyki dialektalnej ksztaltowaly rozne czynniki jezykowe i pozajezykowe. Intensywnośc zapozyczen leksykalnych zalezy od uwarunkowan zewnetrznych wzgledem jezyka czy dialektu, a luki, ktore mogą wypelnic zapozyczenia, wystepują tylko w niektorych obszarach tematycznych slownictwa gwarowego. Analiza slawizmow ukierunkowana na ustalanie genezy i powodow zapozyczania obcych nazw oraz dynamiki ich rozprzestrzeniania sie na gruncie litewskim wpisuje sie w szerszą problematyke studiow nad historią dialektow litewskich.

Recently it has been claimed that the Lithuanian dialect of Punskas region is vanishing and losing its main features, such as: assibilation, the final pronunciation of vowels in accusative case -ų and -/, in instrumental case -u and -/, as well as the pronunciation of frontal / before front vowels. The article tries to verify the claims and analyse the texts as well as the results of research obtained and collected in different periods by the following authors: Algis Uzdila (1963), Wojciech Smoczyński (1977), Irena Aleksaitė (1985), Birutė Burdinaitė (1994), Jovita Nevulytė-Grėbliūnienė (2005 and 2015) and Dalia Sendaitė (2009). The authors of the article provide three recorded and transcribed texts to prove that the main features of the Lithuanian dialect are still present to a greater or lesser extent.

Straipsnyje aptariama žemaičių tarminė literatūra. Tarmė yra tai, kas jungia autorius bei padidina skaitytojo ir rašytojo betarpiškumą. Žemaičių tarme parašytos literatūros atveju tai pasireiškia dviem aspektais: sakytinės kalbos ypatumai suteikia naujų raiškos galimybių ir yra linkę vėl tapti sakytine kalba. Žemaičių tarmė pati savaime turi specifinių sintaksės, leksikos ir stiliaus ypatybių, kurios yra unikalios. Šiandien tarminis kūrinys, kuris yra užrašytas ir išspausdintas, dažniau adresatą pasiekia ne rašytine, o sakytine forma per tarmių populiarinimui skirtus renginius. Tarminė kūryba dažnai nesąmoningai priimama kaip liaudies kūryba. Tarmė išskirtinę padėtį užima žemaitiškuose spektakliuose. Užrašytų tekstų grįžimas į sakytinę kalbą yra gajus visose tarmėse, tačiau žemaičių tarmėje jis yra dažnesnis ir ryškesnis. Straipsnio pabaigoje konstatuojama, kad žemaičių tarme parašytų kūrinių nereikia versti į bendrinę kalbą, nes jie unikalūs tuo, kad yra tarminiai. Čia neturima omenyje gretutinių tekstų, nes jie, dažniausiai pagal vidinę intuiciją rašomi pačių autorių, iš esmės gali būti laikomi naujais kūriniais. Reikėtų pakeisti požiūrį į tarminę literatūrą. Tarminė literatūra nėra tarmės konservavimo ir pagerbimo aktas. Tarminė literatūra yra naujos, kitokios literatūrinės raiškos galimybė, integrali lietuvių literatūros dalis. Vieni į bendrinę kalbą išversti kūriniai turėtų didesnę meninę vertę, kiti – mažesnę, tačiau netektų to, ką suteikia tarmė – giliųjų sakytinės kalbos klodų, autentiško natūraliosios kalbos potyrio ir galimybės neapsiriboti kodifikuotu raštu. The article deals with Samogitian dialectical literature. Dialect is what connects authors and increases the immediacy between readers and authors. In the case of Samogitian literature, this is manifested in two aspects: peculiarities of the spoken language provide new possibilities for expression and tend to become spoken language again. Samogitian dialect in itself has specific features of syntax, vocabulary and style that are unique. Today a dialectical work which is written and printed, reaches the addressee more often not in a written, but in a spoken form during the events dedicated to the popularization of dialects. Dialectical literature is often unconsciously perceived as folk literature. The dialect occupies an exceptional position in Samogitian performances. The return of written texts to the spoken form is persistent in all dialects, but in Samogitian dialect it is more frequent and remarkable. At the end of the article it is stated that works written in Samogitian dialects should not be translated into common language, because they are unique in that they are dialectical. This does not refer to adjoining texts, because they are, in most cases, written by the authors themselves following inner intuition, can in principle be considered as new works. The attitude to dialectical literature should be changed. Dialectical literature is not an act of preserving and honoring dialect. Dialectical literature is an opportunity of a new, different literary expression, an integral part of Lithuanian literature. Some works translated into literary language woul have a higher artistic value, while others would have a lower one, but they would loose that which dialect provides - richness of spoken language, authentic experience of natural language as well as a possibility to go beyond codified writing.

This thesis presents a description and analysis of non-canonical case-marking of core arguments in Lithuanian. It consists of an introduction and six articles, providing historical and/or contrastive perspective to this issue. More specifically, using data from Lithuanian dialects, Old Lithuanian and other languages such as Icelandic, Latin and Finnic for comparison, the thesis examines the development and current state of non-canonical case-marking of core arguments in Lithuanian The present work draws on empirical findings and theoretical considerations to investigate non-canonical case-marking, language variation and historical linguistics. Special attention is paid to the variation in the case-marking of body parts in pain verb constructions, where an accusative-marked body part is used in Standard Lithuanian, and alongside, a nominative-marked body part in Lithuanian dialects. A common objective of the first three articles is to clarify and to seek a better understanding for the reasons for this case variation. The research provides evidence that nominative is the original case-marking of body parts in pain specific construction, i.e. with verbs, with the original meaning of pain, like skaudėti and sopėti ‘hurt, feel pain’. On the contrary, in derived pain constructions, i.e. with verbs like gelti with the original meaning of ‘sting, bite’ and diegti with the original meaning ‘plant’, accusative is the original case-marking of body parts. This accusative is explained by means of an oblique anticausative and it is argued furthermore that it is extended into the pain specific construction. The three last articles focus on the comparative and contrastive perspective. Their main results include the following: Lithuanian and Icelandic differ considerably in the frequency of using accusative vs. dative marking on the highest ranked argument. Accusative is more frequently used in Lithuanian while dative is dominant in Icelandic. The semantic fields of the dative subject construction have remained very stable, suggesting that the dative subject construction is inherited. It has, however, become productive in the history of Germanic, Baltic and Slavic. The similarities in Finnic and Baltic partiality-based object and subject-marking systems are due to Baltic influence. At the time of the doctoral defense, the following papers were unpublished and had a status as follows: Paper 1: In press. Paper 2: In press. Paper 3: In press.

The Seimas of the Republic of Lithuania, in Resultion No XII-564 of 15 October 2013, announced 2015 as the Year of Ethnographic Regions, supporting the initiatives of ethnologists, linguists, the Ethnic Culture Council, former member of the Seimas and many others. The plan of action for the Year of Ethnographic Regions, its financial capacity and implementers, has already been approved. The article describes unknown and little-known data on Lithuania’s ethnographic regions, the most fruitful cultural policy on the matter is offered. During the Year of Regions it is important to remember all of Lithuania’s ethnic lands: south-eastern Lithuania, the Lithuanians at the borders with Latvia, Belarus, Kaliningrad and those dispersed around the world. During dialect events the dialects should not be distorted. Lithuania’s regions are a conditional thing, the value limits of which are only now being finally formed. According to the study of dialects, there are only two regions (with 15 sub-dialects), while ethnographers have identified five regions, the borders are which are still a matter of discussion.

Geolingvistikos pradžia Lietuvoje sietina su kalbininko Antano Salio veikla. Straipsnyje pateikiama argumentų, įrodančių, kad „Lietuvių kalbos atlaso" (1977-1991) kūrėjai iš esmės rėmėsi Salio ir jo talkininkų įdirbiu: jie naudojosi tuo pačiu, tačiau kiek pakoreguotu gyvenamųjų vietovių tinklu. Lietuvių kalbos atlaso punktų tinklas nepakito ir įsitvirtinus dabartinei lietuvių tarmių klasifikacijai. Taip buvo palikta galimybė tolesnei lietuvių tarmių raidos stebėsenai ir tyrimams. It was believed for some time that the network of Lithuanian dialects' inhabited settlements was made when the collection of material for the "Atlas of the Lithuanian Language" began. However, there are increasingly more arguments which suggest that the consolidation of geolinguistics in Lithuania should be first of all linked with the name of the linguist Antanas Salys, which means that it should be dated by the 1930s, when preparations were made for intensive collection of dialectal material on the initiative of Salys and his colleagues. At that time, the Ministry of Education organised a free course for researchers of dialects; Jurgis Gerulis' and Christian Stang's monograph "Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose I Das Fischerlitauisch in Preussen" (Dialect of Lithuanian Fishermen in Prussia; 1933) which was to be a model of descriptive dialectology was published; the first questionnaire "Apklausa 1" was made, according to which lexical data were collected from almost all localities of Lithuania. Therefore, it is quite possible that a project of the main map of word geography was then drawn because data were collected systematically. The article includes arguments that prove that the authors of the "Atlas of the Lithuanian Language" (1977-1991) drew on the work of Salys and his colleagues: with some changes made, they used the same network of inhabited settlements. The network of points of the "Atlas" remained unchanged after the present classification of Lithuanian dialects was consolidated, leaving an opening for further observation and research of the development of Lithuanian dialects.

Straipsnyje aptariamas Jano Karlovičiaus (1836-1903) indėlis į lenkų dialektologijos raidą. Didžiausią šio indėlio dalį sudaro autoriaus parengtas „Lenkų tarmių žodynas”. Veikalas buvo didžiulis lūžis lenkų tarmių leksikografijoje, be to, jis yra pirmasis visų tarmių žodynas ne tik lenkų, bet ir apskritai slavų kalbų plote. Karlovičius vertinamas ir kaip puikus mokslinės veiklos organizatorius. Mokslininko organizacinės pastangos geriausiai atsispindi Vilniaus valstybės istorijos archyve saugomoje medžiagoje, ypač laiškuose, kiek mažesniu mastu - Lenkijos archyvų medžiagoje. Ši medžiaga rodo, kad rinkdamas „liaudies dalykus" Karlovičius bendradarbiavo tiek su mokslo žmonėmis, tiek su tarmių, folkloro ir plačiai suprantamos liaudies kultūros mėgėjais. Straipsnyje, atsižvelgiant į Kazimiero Nitčo 1911 m. publikuotą kritišką „Lenkų tarmių žodyno” recenziją, taip pat aptariamas šio veikalo turinys ir tikslai. Paper discusses the contribution of Jan KarJowicz (1836-1903) to the development of Polish dialectology, and presents the "Dictionary of Polish Dialects" as a major breakthrough in the Polish dialectal lexicography. Jan Karlowicz, who has been long fiercely, though unjustly, criticized as a linguist (lexicographer and dialectologist), is currently re-discovered and esteemed as an organizer of scientific life. Karlowicz's contribution to the research on dialects is much more serious than what it has hitherto been considered, and it involves an aspect of his work that has been scarcely emphasized and appreciated; namely, ethnographical and dialectological field studies that he initiated and organized. His organizational work is attested in the prolific correspondence preserved e.g. in the Lithuanian State Historical Archives. It exemplifies Karlowicz's co-operation with both professional scientists and laymen (enthusiasts of folklore, dialects and of broadly understood folk culture) as far as collecting "folk objects" is concerned. The majority of his co-operators worked for the ethnographical journal "Wisla" that was edited by Karlowicz, and wrote articles devoted to folk culture, as well as compiled dialectal dictionaries of particular villages or small regions. Thus, the Vilnius archives mirror vividly Karlowicz's work as an organizer and collector of information on both Polish and - what is important - Lithuanian dialects. His contribution to the Lithuanian studies and Lithuanian dialectology has hitherto been little acknowledged, nonetheless currently this aspect of his work is much more often pointed to. Undoubtedly, Karlowicz's major dialectological work is Slownik gwar polskich (1900-1911) [Dictionary of Polish Dialects] which has begun a new era in the history of the Polish dialectal lexicography. Though it still draws on previously published dictionaries, it can be described as a breakthrough project that marks the ending of the second period of the Polish dialectal lexicography and opens a new one. This conclusion is based on two features of Kariowicz's dictionary. Firstly, as compared to previously complied dictionaries, its content and source data are immense. Secondly, it's the first complete Slavonic dictionary (and actually the only one) covering all the dialects (except for the emigrant ones), although with a variable degree of precision. While many shortcomings of the dictionary have been pointed to from the day of its publication, it remains a valuable source of information on dialectal vocabulary. The paper discusses mainly the content of the dictionary, its sources, concept, methodology applied, as well as various opinions on the dictionary.

Lietuvių tarmėse ir tautosakos tekstuose vartojama daugiau kaip 400 įvairių velnio pavadinimų. Eufemistiniai folklorinio velnio pavadinimai – motyvuoti, palyginti aiškios darybos žodžiai. Velnias dažniausiai pavadinamas pagal: 1) kūno sandarą, ypač zoomorfinius požymius; 2) įvairaus pobūdžio fizinius trūkumus, luošumą; 3) spalvą arba plauką; 4) būdingus veiksmus ar funkcijas; 5) įsidėmėtinas būdo ypatybes. Ypač didelė velnio enigmatinių eufemizmų dalis susijusi su jo gyvenamąja vieta – vandens telkiniais, daubomis ir pan. Itin glaudus folklorinio velnio ryšys su vandenimis atsispindi ir išvestinių hidronimų daryboje. Palyginti nedaug tėra velniavardžių, darybiškai susijusių su sodybos pastatų ar ūkio padargų pavadinimais. Frazeologiniai velnio pavadinimai, susiję su šios mitinės esybės gyvenamąja vieta, struktūros požiūriu paprastai esti daiktavardiniai frazeologiniai junginiai. Jų pagrindinis žodis gali būti: 1) žmogaus pavadinimas pagal socialinę padėtį; 2) tautybės pavadinimas – etnonimas; 3) giminystės terminas; 4) gyvūno, kuriuo paprastai pasiverčia nelabasis, pavadinimas; 5) pavadinimas pagal mitinei būtybei būdingą požymį. Lietuvių folklorinio velnio pavadinimai atskleidžia glaudų šios mitinės esybės ryšį su keistesniais, įsidėmėtinais negyvosios gamtos objektais – miškais, kalnais, daubomis, o ypač vandens telkiniais. Galima spėti velnią kažkada buvus konkrečios vietos dvasia-globėja. Jo buvimas požemio karalystėje – pragare arba arti žmogaus – sodybos pastatuose, ko gero, sąlygotas krikščioniškosios pasaulėžiūros. Lithuanian dialects and folklore texts employ over 400 different names for devil. Euphemistic folklore names of a devil are motivated words of relatively clear formation. Devil is usually named based on the following: 1) body construction, especially zoomorphic features; 2) various physical deficiencies and lameness; 3) colour of hair; 4) characteristic acts or functions; 5) remarkable character features. Particularly large number of enigmatic euphemisms attributed to the devil relate to its habitat: bodies of water, ravines, etc. A particularly close connection of folklore devil to the waters is reflected in formation of derivative hydronyms. There is a comparatively small number of names derived from devil, with formative connection to the names of farmstead buildings or household tools. Phraseological names of the devil related to the habitat of this mythical creature, structurally wise usually include substantival phraseological compounds. Key word can be any of the following: 1) human name based on social status; 2) nationality name, ethnonym; 3) term for relationship; 4) name for an animal that devil usually takes shape of; 5) name based on a feature characteristic to a mythical creature. Names of a devil in the Lithuanian folklore reveal close connection of the mythical creature to even stranger and remarkable objects of inanimate nature, incl. forests, hills, ravines and especially bodies of water. One can assume that a devil was a guarding spirit of a specific locality. Its position in the underground realm, i.e. in hell or in human vicinity, i.e. in foundation of a farmstead was probably caused by Christian World view.

Šio darbo objektas – rankos pirštų įvardijimai lietuvių kalbos tarmėse. Darbo tikslas – parodyti rankos pirštų pavadinimų paplitimą lietuvių kalbos tarmėse. Tikslui pasiekti suformuluoti šie uždaviniai: išsirinkti visus atsakymus į leksikos anketos 111 klausimą (a, b, c, d, e dalys), kaip tarmėse vadinami rankos pirštai, gautus duomenis suklasifikuoti, suklasifikuotų atsakymų pagrindu sudaryti žemėlapius, rodančius atskirų rankos pirštų pavadinimų paplitimą lietuvių kalbos tarmėse, visa tai aprašyti komentaruose ir apibendrinti. Darbo tiriamąją medžiagą sudaro Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyve saugomi atsakymai į leksikos anketos 111 klausimą iš 174 skirtingų gyvenamųjų punktų (vietovių) Lietuvoje ir 4 punktų, esančių už jos ribų. Užrašytų atsakymų pagrindu sudaryti penki atskiri kiekvieno rankos piršto pavadinimų paplitimo lietuvių kalbos tarmėse žemėlapiai. Jiems braižyti buvo naudojama Corel Paint Shop Pro Photo XI programa. Darbo metodai – lingvistinės geografijos, lyginamasis ir aprašomasis. Visoje Lietuvoje ir lietuvių kalbos „salelėse“ už jos ribų vartojamas tas pats pirmojo rankos piršto pavadinimas nykštỹs, kuris tarmėse skiriasi tik kamienu: io (nikštỹs), o (nýkštis, nnkštis) arba ()ē (nýkštė). Keliuose punktuose vartojamas morfologinis pirmojo piršto pavadinimo variantas nykštnis. Pavadinimas nykštỹs ir jo variantai siejami su veiksmažodžiu nỹkti „mažėti“. Labiausiai paplitęs antrojo rankos piršto... [toliau žr. visą tekstą] The object of the thesis is the names of the fingers in Lithuanian dialects. The aim is to show how far and how often the names are spread in Lithuanian dialects. The aim of the thesis consists of the following tasks: to pick up all the answers to question No. 111 (a, b, c, d, e) from a lexical questionnaire and find out the names of the fingers in Lithuanian dialects; to process and classify data, to make up the maps, indicating the most common areas where they are spread and used in everyday life, to describe and summarize it. The research has been done on the basic material found and stored in the archives of the Lithuanian language institute (in the department of the History and Dialectology of the Lithuanian language). The answers to question No. 111 are from 174 different areas and 4 additional locations beyond the borders of Lithuania The 5 maps of the points where the names of the fingers are spread were made with the help of Corel Paint Shop Pro Photo XI program. The methods used: linguistic geography, comparative, and descriptive. The first finger of the hand is called nykštỹs. This name is the most common all over Lithuania, only in some dialects the stem of the word io may differ, as o (nýkštis, nnkštis) or ()ē (nýkštė). Nykštnis can also be found – it is its morphological variant. Nykštys as the word itself contains the meaning of the verb „disappear“ or „gradually becoming less“. The name smlius for the second finger of a hand is widely spread in Higher... [to full text]

Straipsnyje analizuojama keletas probleminių Jonavos šnektos vokalizmo ir kirčiavimo klausimų: kirčiuotų skiemenų e, o dvibalsinimas ir ie, uo vienbalsinimas, priešakinių balsių pakitimai po nesuminkštėjusių priebalsių, nekirčiuotų galūnių balsių redukcijos laipsnis, polinkis išlyginti kirčio vietą paradigmoje. Jonavos šnektos atstovai dvibalsina kirčiuotus vidutinio pakilimo balsius e ir o. Priešakinis koreliacinės poros *ē : *ā narys dvibalsinamas nuosekliai. Užpakalinis koreliatas kartais diftongizacijos nepatiria. Poliftongus ie, uo linkstama vienbalsinti. Jonavos šnekta yra rytinėje Lietuvos dalyje, kur kietai tariami junginiai *lē. Senuosiuose skoliniuose čia vartojami nesuminkštėję kone visų priebalsių junginiai su trumpuoju priešakiniu žemutiniu balsiu. Šnektos atstovai, iš vaikystės mokėję lietuvių ir lenkų kalbas, nevartoja minkštųjų r, š, ž, č, ǯ. Galima spėti, kad galūninių balsių redukcijos intensyvumas susijęs su jų kilme, nes senovinių ilgųjų, taip pat uždarųjų balsių refleksai redukuoti mažiau, palyginti su atitinkamais trumpųjų ir atviresnių balsių atliepiniais. Šnektai visai nebūdinga atitraukti kirtį iš trumposios galūnės į trumpąjį priešpaskutinį skiemenį. Galūnė po ilgojo balsinio skiemens kirtį išlaiko itin retai. Ryškiausias Jonavos šnekta sąveikos su lenkų kalba pavyzdys – ie, uo vienbalsinimas ir kai kurių priebalsių neminkštinimas prieš priešakinius balsius, dėl ko šie balsiai suužpakalėja. Vidutinio pakilimo balsių dvibalsinimas ir nekirčiuotų galūnių balsių skirtingų pakopų redukcija, matyt, yra vidinių kalbos kitimų padarinys. The article focuses on the Jonava subdialect which belongs to the North-Western High Lithuanian dialect. The subdialect gets into direct contact with the local Polish language. Several problematic issues of the phonetic system are discussed here, namely, diphthongization of stressed middle vowels e and o-, monophthongization of stressed gliding diphthongs ie and uo; qualitative changes of front vowels pronounced after non-palatalized consonants; reduction of vowels in the unstressed ending; a tendency to generalize the place of stress in case and person forms of the paradigm.

The aim of the article was to find out the attitude of teachers and third- and fourth-formers in the districts of Pasvalys and Pakruojis to the native dialect of East Aukštaičiai Panevėžiškiai and the deciding factors. The data shows that teachers and pupils are not disinterested in the native dialect. They understand that it is a wonderful inheritance of their parents and grandparents that reflects the past of our nation. While working in the dialectal environment the teachers must know the dialect themselves and how to use it while teaching how to spell and stress the words. A lot of conclusions and recommendations are given in the article.

This paper deals with Lithuanian and north western Russian syntactic constructions which consist of an agent in the genitive and a past passive participle as predicate, the latter often combined with a patient in the nominative. The authors discuss the typology of such sentences on the basis of dialectal recordings collected by them on several expeditions to Lithuania and north western Russia. For a diachronic explanation they consider Schmialstieg's interpretation of the phrase as a reflex of an Indoeuropean ergative construction, as well as Holvoet's hypothesis of its adnominal origin. In contrast to them, the authors point to the impersonal trait of the construction, which is underlined by the fact that its neuter participial predicate, in general, doesn't agree with the nominative object. It can be seen as an analogy to impersonal Baltic Finnic expressions in which a formally passive participle attained an impersonal meaning. In the Lithuanian examples possessive pronouns (such as mano, tavo) appear as agents, rather than the expected personal pronouns in the genitive (like manęs, tavęs etc.). This gives evidence of the „possessivity" of the phrase. The Russian evidence differs from the Lithuanian one, inasmuch as it shows different types of non-agreement, and agents with and without preposition. On the other hand, many Lithuanian examples may be interpreted as evidentialis, a trait almost unknown to the Russian phrases. However, the constructions of both dialect groups share a possessive, perfect and resultative semantic.

Vienas iš straipsnio tikslų – sugretinti kai kuriuos terminus, vartojamus dviejų gyvųjų baltų kalbų dialektologijoje (tarmėtyroje). Kitas tikslas – apžvelgti išliekamąją vertę turinčio rašytinio palikimo dalį – tarmės žodynus. Ir lietuvių, ir latvių kalbose pastebima nemaža šios kalbos mokslo atšakos terminijos įvairovė. Tam tikroje teritorijoje vartojama kalbos atmaina lietuvių kalba vadinama graikų kilmės terminu dialektas, kurį atitinka sinonimiškas savos kalbos terminas tarmė, o smulkesnės atmainos – lietuviškais terminais patarmė, šnekta, pašnektė. Savo ruožtu latvių kalboje atitinkamai tarptautinis terminas dialekts, o smulkesnei atmainai, t. y. patarmei pavadinti latviškos kilmės darinys izloksne. Kitoms teritorinėms kalbos atmainoms latvių kalba vientisinių terminų neturi, todėl vartojami žodžių junginiai izlokšņu grupa, izloksnes variācija. Skirtingų nuomonių esama dėl pačių lietuvių ir latvių tarminės leksikografijos leidinių bei jų priskyrimo tam tikrai – bendrųjų ar specialiųjų – žodynų grupei. Tarmių žodynų tipai plačiai nagrinėti bei išsamiai aprašyti abiejose kalbose. Norint parengti ir išleisti kurios nors tarmės ar smulkesnės jos atmainos leksikos sąvadą, tarmių žodyno tipo pasirinkimą lemia tarminės leksikos įvairovė bei jos gausa ir žodynų autorių nuostatos bei tikslai. Kol kas konstatuotina, kad tarmine leksikografija abiejose kalbose domimasi vis labiau – iš viso iki 2005 metų išleista šeši tarmių žodynai lietuvių kalba ir keturi latvių kalba. Tačiau ir lietuvių, ir latvių dialektologai turi daug dar neišnaudotų galimybių rengti tarmių žodynus. One of the aims of this article is to bring together some terms used in the field of dialectology (dialect studies) in the surviving Baltic languages. Another aim is to review the residual value of the written legacy – dialect dictionaries. In both Lithuanian and Latvian there is a noticeable variation of terminology in this field of linguistic science. In Lithuanian, the variety of language used in a particular area is called dialect, a term of Greek origin which is synonymous with the Lithuanian term tarmė, and finer distinctions are made using the Lithuanian terms patarmė, šnekta or pašnektė. In Latvian the corresponding international term is dialects, and finer distinctions are made (e.g. for sub-dialect) by using the Latvian term izloksne. In Latvian there are no paradigmatic terms to denote other territorial variations in language, hence the expressions izlokšņu grupa and izloksnes variācija are used. There are divergent opinions about Lithuanian and Latvian dialect dictionaries and their classification as either general or specialised dictionaries. The article broadly discusses and copiously writes about the types of dialect dictionaries in both languages. When an author or authors are intending to prepare or publish a lexical guide of a dialect or sub-dialect, the choice of type of dialect dictionary will be determined by the extensiveness and diversity of the dialect’s lexicon and by the aims and attitudes of the author or authors of the dictionaries. It cannot be denied that there is growing interest in dialectal lexicography in both languages: by 2005 there were six dialect dictionaries published for Lithuanian and four for Latvian. However, there remain many as yet unrealised opportunities for both Lithuanian and Latvian dialectologists to prepare dialect dictionaries.

Straipsnyje samprotaujama apie įvairius skirtingų kalbų ir tos pačios kalbos atmainų mišimo atvejus. Konstatuojama, kad kalbą įvairiausiais būdais mainytis verčia kalbų ir kultūrų kontaktai ir neišvengiamai iš jų kylanti įvairialypė sąveika, kuri gali lemti net kalbos išnykimą, neatpažįstamą pasikeitimą ar naujos kalbos atsiradimą pirmųjų dviejų pagrindu. Tokie kalbų mainymaisi tyrinėtojų beveik ignoruojami ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Lingvistikoje kalbų kontaktai nelabai buvo pripažįstami kaip reikšmingas pačių kalbų, o ne kultūrų sąveikos veiksnys. Įvairūs kalbos reiškiniai, susiję su vienos kalbos elementų atsiradimu kitoje, paprastai aiškinami socialinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis, bet tik ne tiesiogiai lingvistinėmis priežastimis. Tačiau pati kalbos raida aiškinama iš lingvistinių pozicijų. Bet juk neretai atsitinka taip, kad įvyksta tiesiog kitos kalbos invazija į kalbą, kuri pakeičia kalbos likimą. Arba, atvirkščiai, kalba kinta lėtai, nuosekliai. Nėra abejonių, kad, pvz., vakarų ir rytų Lietuvoje (gal kiek plačiau, nei dabartinėje) tiek dėl skirtingo pobūdžio sąveikos su skirtingais kaimynais, tiek dėl buvusių skirtingų genčių kalbų vyko savo prigimtimi besiskiriantys procesai. Ir dabar tie skirtumai gana reikšmingi. Todėl galima būtų pagrįstai tikėtis, kad vis dėlto bus rastas teorinis paaiškinimas, kaip vyksta kalbos raida. Naujų kalbotyros teorijų, ypač kiekybinės sociolingvistikos ir kodų kaitos, radimasis suteikia vilties, kad, atidžiai ir be išankstinės nuostatos tiriant dabartį, daugiau ir sėkmingiau bus galima nušviesti praeitį.

Straipsnyje iškeliama mintis, kad lietuvių dialektams (ir kitoms kalboms) būdinga monoftongizacija yra pasikartojanti monoftongizacija, kuri jau vyko indoeuropiečių prokalbėje. Panašiai kaip mišrieji ("netikrieji") dvibalsiai dabartinėje lietuvių kalboje, taip ir senojoje indoeuropiečių kalboje, manoma, būta garsų sekų su balsiu ir nosiniu ar sklandžiuoju priebalsiu, kurios laikytinos diftongais. Straipsnis baigiamas mintimi, kad daugumai indoeuropiečių kalbų monoftongizacija yra bendras pasikartojantis fenomenas, daug bendresnis negu kelių tariamųjų laringalų praradimas. It is proposed that the monophthongizations characteristic of Lithuanian dialects (and of many other languages) are a kind of repetition of monophthongizations which took place within Indo- European. Similarly to the 'impure' diphthongs of modem Lithuanian the old Indo-European sequences of vowel plus nasal or liquid were also treated as diphthongs.

Geradėjas, piktadėjas, niekadėjas yra lietuviški žodžiai. Bevardės giminės formos geradėja, piktadėja slaviškumą daro visai negalimą - -a negali būti iš si. -ej. Antrojo sando dėti reikšmė yra "daryti", vadinasi, jie motyvuoti kaip ir jų sinonimai geradarys, piktadarys, niek(a)darys. Dėti reikšmė "daryti" yra archajiška – Oras nuo to dedasi šaltas - Zapyškis. Geradėjo buvimas gal kaip tik trukdė įsiskverbti to paties modelio slavybei dobrod(z)iejus (döbrai, ddbriai pasiekė net šiaurės aukštaičius). Sinonimai geradarys (-is), piktadarys (-is), niek(a)darys(-is), semantiškai skaidrūs, irgi žinomi nuo seno - jie paplito, kai geradėjas, piktadėjas, niekadėjas, žodžiui dėti praradus reikšmę "daryti", motyvaciškai išbluko. Nuomonė, kad niekadėjas tarm. "kas niekuo nekaltas, niekuo dėtas, nieko nežinantis (apie ką)" (Tėvas dedas niekadėju - Joniškis) yra nelietuviškos kilmės niekadėjo poreikšmis - dar lengviau sugriaunama. Jo lietuviškumą remia prieveiksmio niekadėja 1. "lyg niekur nieko"(Atėjo ir sėdi sau niekadėja - Griškabūdis) (2. "netyčia") motyvacijos akivaizdus lietuviškumas, ypač variantai niekdėle, niek(a)dėliais 1. "be kokio tikslo, nieku dėjęsis, lyg atsitiktinai" (Ir pas mus niekdėle užsuk Jurbarkas) (2. "slapčiomis, niekam nematant"), nuleisti niekdėle "nekreipti dėmesio" (Jisai nuleido niekdėle - Daukšiai) ir daiktavardis niekdėlis "prastas, netikęs daiktas, niekniekis". Svarstant žodžių geradėjas, piktadėjas, niekadėjas normiškumo dalyką paisytina ir atkuriamo lietuviškumo, tradicijos, stiliaus. Niekadėjas reikšme "kas niekuo dėtas" bendrinėje kalboje beveik nevartotas. The words geradėjas (Eng. benefactor), piktadėjas (Eng. evil-doer, wrong-doer), niekadėjas (Eng. villain, loafer, wrong-doer) are purely Lithuanian and not hybrid Slavonic borrowings. The meaning of their second element dėti (Eng. put) is to do, to make, thus they are motivated as well as their synonyms geradarys (Eng. benefactor), piktadarys (Eng. evil-doer), niekadarys (Eng. evildoer, wrong-doer) (they obviously evolved or spread at the time when the motivation of the former ones faded). The meaning make, do of the word dėti (Eng. put) is archaic, derived from the relics, thus the faded motivation must have stimulated an interest in their origin, which was likely to be found in Slavonic languages. In Lithuanian dialects, the word niekadėjas is known in the meaning 'the one who has done something' and thus is obviously motivated. Its 'Lithuanianness' is supported by the adverbs niekadeja (Eng. as if nothing has happened), niekdėle, niek(a)dėliais (Eng. with no particular purpose, as if by chance) and the noun niekdėlis (Eng. trifle, a worthless thing) of the same root.

Straipsnyje aprašoma Latvijos lietuvių istorija ir jų šnektos. Latvijoje ryškiausiai pasireiškia paskutinių dviejų gyvųjų baltų kalbų – lietuvių ir latvių – ryšiai. Pagal kilmę yra dvi Latvijos lietuvių grupės: senbuviai, gyvenantys etninėse lietuvių žemėse nuo IX–XVII a. ir atsikėlėliai. Pastarieji skyla dar bent į 3 grupes: tai lietuviai, kurių protėviai į Latviją atsikėlė XVIII–XIX a. ir XX a. pradžioje (Indricos apylinkių lietuviai ir kt.), tremtiniai, grįžę iš Sibiro arčiau Tėvynės, ir emigrantai. Latvijos lietuviai senbuviai iki šiol gyvena bent 7 Latvijos arealuose: Ciskodo, Ižvalto, Daugpilio, Aknystos–Subačiaus, Neretų, Brunavos, Aucės apylinkėse. Apie XIX a. vidurį – XX a. pradžią išnyko dideli lietuvių kalbos plotai tarp Varnavičių ir Alūkštos bei kitur. Apie XI–XII a. ir XVI–XVII a. nemažai lietuvių apsigyveno tarp Daugpilio, Rėzeknės ir Verchnedvinsko. Į dešiniąją Dauguvos pusę lietuvių keltasi ties Daugpiliu, Kraslava ir apie Breslaują–Drują. Latvijoje yra apie 800 oikonimų su priesaga –išk–, kurią turi tik lietuviai. Šių vietovardžių pėdsakai veda į lietuvių kalbos plotą tarp Obelių ir Breslaujos. Daugelis dabartinių Latvijos lietuvių yra atsikėlę XX a. ir neturi Latvijos pilietybės. Nuo 1970 m. lietuvių Latvijoje smarkiai mažėja. Lietuvių kalba Latvijoje dar vartojama 10 bažnyčių ir 10 sekmadieninių mokyklų. Veikia Rygos lietuvių gimnazija, 7 visuomeninės organizacijos. 1979 m. Latvijoje dar buvo 3 kaimai, kuriuose gyveno vien lietuviai: Duobelžibaliai, Bungos ir Kapūna. Dar 18–oje pasienio kaimų lietuviai sudarė pusę ir daugiau gyventojų.