Search

Pagyvenusio, seno žmogaus problematika tampa vis aktualesniu tyrimų objektu. Trečiojo amžiaus universitetai – šiuolaikinė suaugusiųjų neformaliojo švietimo forma, Lietuvoje sulaukianti vis didesnio populiarumo, pripažinimo. Didesni ar mažesni įvairių Lietuvos vietovių trečiojo amžiaus universitetai palaipsniui tampa svarbia vyresnio amžiaus žmonių kultūrinio gyvenimo forma, socialinės atskirties mažinimo įrankiu. Sociologai teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės susiduria su dviguba socialine atskirtimi: kultūrine, nulemta negatyvių visuomenės nuostatų, ir ekonomine, nulemta skurdo. Tai ypač ryškiai patiria periferijos, regionų, nutolusių nuo centro, žmonės, nes čia pragyvenimo lygis yra žemesnis, o jų kultūrinis laukas teikia mažiau galimybių tenkinti įvairius XXI a. žmogaus poreikius. Šio straipsnio tikslas – trečiojo amžiaus universitetą aptarti kaip regionuose vyresnio amžiaus žmonių socialinę ir kultūrinę atskirtį mažinantį veiksnį. Tyrimo metodai – teorinės literatūros analizė, atvejo analizė (nagrinėjama Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto Humanitarinio fakulteto patirtis), pusiau struktūruoto klausimyno duomenų analizė. Trečiojo amžiaus universiteto fenomenas nagrinėjamas sociokultūriniame kontekste, akcentuojant socialinės atskirties, gyvenimo kokybės ir kitus aspektus. Straipsnyje pateikiama glausta trečiojo amžiaus universitetų Lietuvoje tyrimų apžvalga. Daroma išvada, kad trečiojo amžiaus universitetai neabejotinai prisideda prie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės kėlimo, nes subjektyvi asmens gerovė siejama ir su švietimo prieinamumu. Taip pat TAU padeda išvengti pensinio amžiaus žmonių marginalizacijos, pagerina pensininkų socialinę integraciją į visuomenę. Tenkinant savišvietos poreikį, kartu sprendžiamos socialinės atskirties problemos: neinvestuodami didelių lėšų, pensinio amžiaus žmonės gali kokybiškai studijuoti, mokytis naudingų dalykų, bendrauti su bendraamžiais. Savo ruožtu trečiojo amžiaus universitetai savo veikla praturtina regiono socialinį ir kultūrinį gyvenimą. The problems of the elderly people are becoming an increasingly relevant object of research. Third Century Universities are a modern form of non-formal adult education that is increasingly becoming more popular and recognized in Lithuania. Larger or smaller third century universities in various parts of Lithuania are gradually becoming an important form of cultural life for the elderly people, a tool for reducing social exclusion. Sociologists claim that the elderly people face a dual social exclusion: cultural – driven by negative societal attitudes, and economic – driven by poverty. This is particularly felt by people of the periphery, remote regions, as the standard of living here is lower and their cultural field provides less opportunities to meet the various needs of a 21st century person. The aim of this article is to discuss the Third Century University as a factor reducing social and cultural exclusion of the elderly people in the regions. Research methods are as follows: the analysis of theoretical literature, case analysis (the experience of the Third Century University at the Faculty of Humanities of Šiauliai University is analysed), the analysis of semi-structured questionnaire data. The phenomenon of the Third Century University is examined in a socio-cultural context, emphasizing social exclusion, quality of life and other aspects. The article provides a brief overview of research on Third Century Universities in Lithuania. The conclusion can be drawn that Third Century Universities undoubtedly contribute to improving the quality of life of the elderly people, as subjective well-being is also linked to access to education. In addition, TCU also helps to prevent the marginalization of people of retirement age, improves social integration of retirees into society. Meeting the need for self-education also solves problems of social exclusion: without investing large sums, people of retirement age can attend quality studies, learn useful things, and communicate with their peers. In turn, Third Century Universities enrich social and cultural life of the region through their activities.

1600 m. Vilniuje išleista kalvinų postilė, lietuvių bibliografijoje paprastai vadinama Morkūno „Postile“ (MP), yra viena iš didžiausių XVI–XVII a. lietuviškų knygų. Tokį pavadinimą ji gavusi pagal spaustuvininko Jokūbo Morkūno, išleidusio šią knygą, pavardę. Knyga yra lenkų rašytojo Mikalojaus Rėjaus pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą. Nėra tiksliai žinoma, kas tikrasis šios knygos vertėjas: senosios lietuvių raštijos tyrėjų nurodoma, kad vertėjo klausimas tebėra neišspręstas. Labiausiai paplitusi nuomonė, jog knygą ar bent didesnę jos dalį išvertė pats leidėjas Jokūbas Morkūnas. Jokūbas Morkūnas buvo vienas iš aktyviausių XVI–XVII a. lietuvių reformatų veikėjų. Jis buvo Vilniaus miestelėnas, aktyvus Lietuvos evangelikų reformatų intelektualinio gyvenimo dalyvis. Morkūnas žinomas kaip spaustuvininkas, knygrišys ir pirklys, savo spaustuvėje leidęs knygas lenkų, lotynų, vokiečių kalbomis. Knygos istorikų Morkūnas nurodomas kaip vienas žymiausių XVI a. pabaigos Vilniaus knygrišių, tikras savo amato meistras, žinomas ir už Lietuvos ribų. Morkūnas spausdino Vilniuje 1592–1607 m., bent jau būtent iš šio laikotarpio yra išlikusių jo leidybinės veiklos pėdsakų. Pagrindinis Morkūno nuopelnas lietuvių rašto istorijai yra 1600 m. jo išleista didžiausia XVI a. spausdinta lietuviška knyga – „Postilla lietuwiszka“. Vyrauja nuomonė, kad postilė – vienintelė Morkūno išleista lietuviška knyga. Calvinist postil, published in 1600 in Vilnius, usually referred to as Morkūnas’ "Postil" (MP) in Lithuanian bibliography, is one of the largest Lithuanian books of the 16th–17th century. The title is derived from the name of its publisher Jokūbas Morkūnas. The book is a translation of the collection of sermons by Polish writer Mikalojus Rejus into Lithuanian. It is not known for sure who translated this book. Researchers of old Lithuanian writings point out that the problem of the authorship of translation remains open. The most popular view is that at least its better part was translated by the publisher Jokūbas Morkūnas himself. Jokūbas Morkūnas was one of the most active supporters of Reformation in Lithuania in the 16th–17th century. He was a town-dweller in Vilnius and an active participant of the intellectual life of Lithuanian Evangelic reformers. Morkūnas is known as a printer, a binder and a merchant, published books in Polish, Latin and German languages in his printing house. Book historians know him as one of the most famous binders of the end of the 16th century in Vilnius, a real master of his art, also known beyond the borders of Lithuania. Morkūnas was printing in Vilnius between 1592 and 1607, at least as the remains of his publishing activities testify. The main merit of Morkūnas in the history of Lithuanian writing is "Postilla lietuwiszka", published in 1600, the biggest printed Lithuanian book of the 16th century. It is thought that this book is the only book in Lithuanian published by Morkūnas.

1646 metais Vilniuje išėjusios „Giesmės tikėjimui katolickam priderančios“ yra pirmasis lietuviškas katalikų giesmynas, parengtas Saliamono Mozerkos Slavočinskio. Tai svarbus leidinys lietuvių giesmynų istorijoje, ilgą laiką tarnavęs liturginėms ir dvasinėms tikinčiųjų reikmėms, vykusiai atskleidžiantis baroko epochos adoruojamą religingumą. Išimtinai teologinio turinio Slavočinskio giesmyne šventumo semantika labai plati. Galima sakyti, kad viskas, apie ką kalbama giesmėse, yra tiesiogiai susiję su šventumu. Dievas, Švenčiausioji Trejybė, Šventoji Dvasia (su šioms sąvokoms būdingais kontekstais) – dažnai giesmėse minimi esminiai sakraliniai žodžiai. Viena pačių ryškiausių giesmių grupių giesmyne – giesmės, skirtos Mergelei Marijai. Giesmėse kreipiamasi ir į kitus šventuosius, jų Slavočinskio giesmyne paminima net keliolika: Ona, Jonas Evangelistas, Kazimieras, Barbora, Martynas, Stanislovas, Vaitiekus, Elžbieta, Magdalena, Bernardinas ir kiti. Šventieji giesmėse minimi 1) kaip autoritetai ir krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžiai, 2) kaip tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus ko nors maldaujant. Straipsnyje pateikiama būdvardžio šventas vartosenos semantinė ir distribucinė analizė leidžia apibendrintai teigti, kad, nors žodžių, apibūdinamų pažyminiu šventas, giesmyne esama palyginti nemažai – apie keturias dešimtis, tačiau semantiniu požiūriu jie nėra labai įvairūs. Pažyminys šventas atributinius junginius dažniausiai sudaro su daiktavardžiais, įvardijančiais pagrindines krikščionybės dogmas: Šventoji Dvasia, Švenčiausioji Mergelė, Švenčiausioji Trejybė. Epitetu šventas taip pat apibūdinami konkrečių šventųjų vardai, kai kurios Biblijos sąvokos ir realijos: šv. tėvai, švč. kūnas, švč. kraujas, šv. kalnas ir kt. Turint galvoje knygos žanrą ir paskirtį, tokios semantikos vyravimas yra lauktinas ir dėsningas. "Giesmės tikėjimui katolickam priderančios", published in Vilnius in 1646, is the first Lithuanian Catholic hymnal prepared by Saliamonas Mozerka Slavočinskis. It is an important publication in the history of Lithuanian hymnals, which served liturgical and spiritual needs of the congregation and appropriately revealed religiosity much adored by the epoch of Baroque. The semantics of holiness in this purely theological hymnal of Slavočinskis is very wide. It can be said that everything that the hymns deal with is directly connected with holiness. God, Holy Trinity, Holy Spirit (with contexts typical for these concepts) are the key sacred words of the hymns. One of the most distinct groups of hymns in the collection is hymns dedicated to Virgin Mary. Hymns also address other saints, there are about twenty of them, such as Anne, John the Baptist, Casimir, Barbara, Martin, Stanislaus, Wojciech, Elizabeth, Magdalen, Bernardine and others. The saints are mentioned in the hymns as 1) persons of high standing and examples of Christian way of life, 2) as intermediaries between God and Man while pleading for something. A semantic and distributional analysis of the usage of the adjective "holy" (šventas) presented in the article allows us to generalise that although there are rather few words described by the attribute "holy" in the hymns – about forty, however, in terms of semantics they are not very diverse. The attribute often makes attributive groups with nouns denoting the main dogmas of Christianity: Holy Spirit, Holy Virgin, Holy Trinity. The epithet holy is also used before the names of concrete saints, some Biblical concepts and realia: holy parents, holy body, holy blood, holy mountain, etc. Having in mind the genre and the mission of the book, predominance of such semantics is expected and regular.

Straipsnyje aptariama kartojamo veiksmo laiko raiška senuosiuose lietuvių kalbos raštuose. Medžiaga analizei rinkta iš XVI–XVII a. pamokslų knygų: Jono Bretkūno „Postilės“ (1591), Mikalojaus Daukšos „Postilės“ (1599) ir Konstantino Sirvydo „Punktų sakymų“ (1629; 1644). Tirtuose rašto paminkluose kartojamo veiksmo laikas reiškiamas laiko reikšmės daiktavardžių konstrukcijomis su dažnio reikšmės žodžiais. Daugiausiai ir įvairiausių kalbamojo tipo junginių rasta Daukšos „Postilėje“ ir Bretkūno „Postilėje“: abiejuose šaltiniuose kartojamo veiksmo laikas reiškiamas laiko reikšmės daiktavardžių kilmininko, galininko, įnagininko, vietininko linksniais su dažnio reikšmės žodžiais, taip pat prielinksnio per konstrukcijomis. Daukšos ir Bretkūno postilėse nepaliudyta kartojamo veiksmo laiko raiška laiko reikšmės daiktavardžių vardininku, tačiau toks vardininkas gausiai vartojamas Sirvydo „Punktuose sakymų“, nors apskritai pastarajame šaltinyje tiriamosios konstrukcijos mažiausiai įvairios. Visuose trijuose šaltiniuose kartojamo veiksmo laikas reiškiamas antoniminių paros dalių pavadinimų samplaikomis diena ir naktis, laiko reikšmės daiktavardžių vietininko, prielinksnio per konstrukcijomis. Pažymėtina, kad Daukšos „Postilėje“ ir Bretkūno „Postilėje“, kaip ir dabartinėje lietuvių kalboje, kartojamo veiksmo laikui reikšti dažniausiai vartojamos laiko reikšmės daiktavardžių galininko ir dažnio reikšmės žodžių konstrukcijos: koßina diena, koßina nedele, kiekwienus mętus. Sirvydo „Punktuose sakymų“ gausiausi yra junginiai su laiko reikšmės daiktavardžio vardininku ir dažnio reikšmės žodžiu: kas n{á}ktis, kas walunda, kas diena. Esminis kartojamo veiksmo laiko raiškos tirtuose šaltiniuose ir dabartinėje lietuvių kalboje skirtumas yra tas, kad dabartinėje kalboje kartojamo veiksmo laikas reiškiamas dvejopai: laiko reikšmės daiktavardžių daugiskaitos forma ir daiktavardžių konstrukcijomis su dažnio reikšmės žodžiais. XVI–XVII a. lietuvių rašomojoje kalboje kartojamo veiksmo laiko raiška buvusi skurdesnė, – laiko reikšmės daiktavardžiai vieni patys šiam tikslui nevartoti. The paper deals with the expression of time of a repeated action in old Lithuanian writings. The materials for analysis were selected from books of sermons from 16–17th c.: Jonas Bretkūnas' "Postilės" (1591), Mikalojus Daukša's "Postilės" (1599) and Konstantinas Sirvydas' "Punktai sakymų" (1629; 1644). In the examined writings, the time of repeated actions is expressed by nominal constructions with the meaning of time, including frequency words. Daukša's "Postilė" and Bretkūnas' "Postilė" had the greatest number and variety of such constructions: in both sources the time of repeated actions is expressed by the Genitive, Accusative, Ablative and Locative cases with frequency words, also constructions with preposition "per" (during). Neither in Daukša's nor in Bretkūnas' "Postilė" the expression of time of repeated actions with nouns meaning time in the Nominative Case have been found; however, such Nominative Case constructions are abundantly used in Sirvydas' "Punktai sakymų", although on the whole in this source the constructions under examination are least varied. In all three sources the time of repeated actions is expressed by antonymous pairs of the parts of the day, such as day and night, nouns meaning time in the Locative Case and constructions with preposition "per". It should be noticed that both in Daukša's "Postilė" and Bretkūnas' "Postilė", just as in modern Lithuanian, the Accusative Case of nouns meaning time and constructions containing frequency words (koßina diena, koßina nedele, kiekwienus mętus) are employed most often. In Sirvydas' "Punktai sakymų" the collocations with the Nominative Case of the nouns meaning time and frequency words kas n{á}ktis, kas walunda, kas diena are used. The key difference between the expression of time of repeated actions in the examined sources and modern Lithuanian is that in modern Lithuanian the time of a repeated action can be expressed in two ways: by the plural form of the nouns meaning time and nominal constructions with frequency words. In the written Lithuanian of the 16-17th c., the expression of time of repeated actions was more limited: the nouns meaning time were not used alone for this purpose.

Straipsnyje aptariama kvapo semantikos raiška seniausiojo periodo lietuviškuose raštuose. Seniausias periodas čia apsibrėžtas keliais pirmaisiais dešimtmečiais nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo. Straipsnyje aiškinamasi, kokia vieta pirmųjų raštų leksikoje tenka kvapo semantikos žodžiams, kas ir kaip lietuviškai kvepia (ar smirdi) raštijos formavimosi pradžioje. Akcentuojama, kad su nedidelėmis išimtimis visi to laikotarpio raštai buvo labai vienodos siauros tematikos – daugiausia tai religinio pobūdžio veikalai, kuriuose aiškinamos tikėjimo dogmos, dėstomos Šventojo Rašto tiesos, pateikiama bažnytinių apeigų atlikimo tvarka, giesmių tekstai ir pan. Taigi kalbamųjų tekstų semantinis laukas gana ribotas ir vienodas. Tyrimui pasirinkti Rytų Prūsijoje gyvenusių pirmųjų lietuviškų knygų rengėjų – Martyno Mažvydo, Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkūno – tekstai. Apžvelgus minėtų autorių raštus ir paanalizavus juose užfiksuotus kvapo semantikos raiškos atvejus, daroma išvada, kad minėtos semantikos žodžiai yra senųjų raštų leksikos periferija. Nors, atrodytų, aptariamosios semantinės grupės žodžiai turėtų būti labai svarbūs žmogui ir jį supančiam pasauliui, nes jie kalba apie vien iš 5 svarbiausių jutimų – uoslę, tačiau taip nėra. Kalbamosios semantikos vartojimą riboja raštų žanras ir paskirtis, – kaip minėta, didžioji dauguma to laikotarpio tekstų yra religinio pobūdžio, todėl ir jų leksika gana vienoda, neįvairi, schematizuota ir sustabarėjusi. Iš nagrinėtų pavyzdžių matyti, jog apie kvapą daugiausia kalbama perkeltine prasme – kvepia / smirdi (neigiamos konotacijos kvapo semantikos žodžiai vartojami net dažniau nei teigiamos), tikėjimo tiesos / nukrypimai nuo tų tiesų, geri darbai / nuodėmės ir pan. dalykai. Tai religinės literatūros specifika. Beveik neabejotina, kad gyvojoje kalboje čia aptariamai semantikai reikšti buvo vartojama gerokai įvairesnė ir gyvesnė leksika. Paper discusses representation of the semantics of smell in the Lithuanian writings of the earliest period. The earliest period here is defined by the first few decades after the appearance of the first Lithuanian book. The paper aims at finding out what place the words meaning smell take up in the lexis of the earliest Lithuanian writings, what and how smell (or stink) define at the beginning of the formation of writing. It is emphasised that all the writings ofthat period with a few exceptions were of mostly one very narrow theme in religious works and explained religious dogmas, the truths of the Holy Scripture, the rituals of religious ceremonies, hymn texts, etc. Thus the semantic field of the discussed texts is rather limited and homogeneous. The texts of Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas and Jonas Bretkūnas, the compilers of the first Lithuanian books from Eastern Prussia, were chosen for analysis. Having reviewed the writings of the above-mentioned authors and analysed the examples of representation of the semantics of smell, a conclusion has been drawn that the words with the mentioned semantics are in the periphery of the old Lithuanian writings. Although it seems that the words of the discussed semantic group should be of paramount importance for a human and the surrounding world as they deal with one of the five main senses, smell, this is not the case. The genre and the purpose of the said writings limit the usage of the discussed semantics - as it has been mentioned, most of the texts of the discussed period are religious by nature therefore their lexis is similar, lacking in variety, schematic and rigid. The analysed examples demonstrate that smell was mostly discussed in a metaphoric sense: religious truths/deviations from them, good deeds/sins, etc. smell/stink (words with the semantics of smell with a negative connotation are used more often than those with a positive one). Such is specificity of religious literature. Almost no doubt, that the discussed semantics was much more lively and diverse in the actual language of the period.

Marginalijos yra svarbus pagalbinis knygos struktūros elementas, ypač reikšmingas knygos istorijos tyrimui. Straipsnyje analizuojamos Mikalojaus Daukšos Postilės pirmosios dalies marginalijos, kurios skirstomos į tris pagrindines grupes: glosas, rubrikas ir scholijas. Pagal specialiai susidarytą marginalijų klasifikaciją šios grupės dar skirstomos į pogrupius pagal atliekamas funkcijas. Atlikus tyrimą, daroma išvada, kad Mikalojaus Daukšos Postilės marginalijos dažniausiai atlieka pagalbinę funkciją – nurodo, kas pasakojama konkrečioje pastraipoje, paaiškina kitos kalbos žodį, informuoja, iš kokio šaltinio yra cituojama, padeda skaitytojui nepasimesti tekste, sekti pasakojimo eigą ir įvykių chronologiją. Kita marginalijų paskirtis – tai galimybė Postilės vertėjui Mikalojui Daukšai knygos paraštėse parodyti skaitytojui lietuvių kalbos grožį, jos žodyno turtingumą ir įvairumą, žodžių gausumą. Vėlesnio laikotarpio knygų leidyboje spausdintinių marginalijų buvo palaipsniui atsisakoma, kol galiausiai jų visai neliko. Marginalijų išnykimas aiškintinas įvairiomis priežastimis: glosos tapo nereikalingos įsitvirtinus bendrinei kalbai, rubrikų atsisakyta, nes jos, bėgant laikui ir tobulėjant spausdinimo galimybėms, modifikavosi į dabar įprastus knygų skyrių ir poskyrių pavadinimus, scholijos tiesiog persikėlė į knygų išnašas. Marginalia is an important auxiliary structural element of a book, especially important for the research into of the history of the book. The paper analyses marginalia of the first part of Mikalojus Daukša’s Postilla; they are divided into three major groups: glosses, rubrics, and scholia. According to the specially designed classification of marginalia, these groups are further subdivided into subgroups based on the functions they perform. The research has shown that marginalia in Mikalojus Daukša’s Postilla most often perform an auxiliary function – they indicate what is narrated in a concrete paragraph, explain a foreign word, inform about the source of the quotation, and help the reader not to get lost in the text, to follow the line of the story and the chronology of the events. Another function of marginalia is an opportunity for the translator of Postilla, Mikalojus Daukša, to demonstrate in the margins the beauty of the Lithuanian language, the richness and variety of its vocabulary and the wealth of words to the reader. In publishing books in the later period, printed marginalia were gradually abandoned, until they have disappeared completely. Their disappearance can be explained by various reasons: glosses became unnecessary with the establishment of the literary language; rubrics became extinct because with the passage of time and development in printing capabilities they evolved into the present-day titles of chapters and sections of books, while scholia simply... [to full text]

Marginalijos yra svarbus pagalbinis knygos struktūros elementas, ypač reikšmingas knygos istorijos tyrimui. Tiriant spausdintines marginalijas, daugiausia dėmesio skiriama seniesiems tekstams, nes būtent juose tokių įrašų daugiausia ir aptinkama. Darbe analizuojamos Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pirmosios dalies marginalijos skirstomos į tris pagrindines grupes: glosas, rubrikas ir scholijas. Pagal specialiai susidarytą marginalijų klasifikaciją šios grupės dar skirstomos į pogrupius pagal atliekamas funkcijas. Atlikus tyrimą, daroma išvada, kad Mikalojaus Daukšos „Postilės“ marginalijos dažniausiai atlieka pagalbinę funkciją – nurodo, kas pasakojama konkrečioje pastraipoje, paaiškina kitos kalbos žodį, informuoja, iš kokio šaltinio cituojama, padeda skaitytojui nepasimesti tekste, sekti pasakojimo eigą ir įvykių chronologiją. Kita marginalijų paskirtis – tai galimybė „Postilės“ vertėjui Mikalojui Daukšai knygos paraštėse parodyti skaitytojui lietuvių kalbos grožį, jos žodyno turtingumą ir įvairumą, žodžių gausumą. Vėlesnio laikotarpio knygų leidyboje spausdintinių marginalijų buvo palaipsniui atsisakoma, kol galiausiai jų visai neliko. Marginalijų išnykimas aiškintinas įvairiomis priežastimis: glosos tapo nereikalingos įsitvirtinus bendrinei kalbai, rubrikų atsisakyta, nes jos, bėgant laikui ir tobulėjant spausdinimo galimybėms, modifikavosi į dabar įprastus knygų skyrių ir poskyrių pavadinimus, scholijos tiesiog persikėlė į knygų išnašas. Marginalia is an important auxiliary structural element of a book, especially important for the research into of the history of the book. The paper analyses marginalia of the first part of Mikalojus Daukša's Postilla; they are divided into three major groups: glosses, rubrics, and scholia. According to the specially designed classification of marginalia, these groups are further subdivided into subgroups based on the functions they perform. The research has shown that marginalia in Mikalojus Daukša's Postilla most often perform an auxiliary function - they indicate what is narrated in a concrete paragraph, explain a foreign word, inform about the source of the quotation, and help the reader not to get lost in the text, to follow the line of the story and the chronology of the events. Another function of marginalia is an opportunity for the translator of Postilla, Mikalojus Daukša, to demonstrate in the margins the beauty of the Lithuanian language, the richness and variety of its vocabulary and the wealth of words to the reader. In publishing books in the later period, printed marginalia were gradually abandoned, until they have disappeared completely. Their disappearance can be explained by various reasons: glosses became unnecessary with the establishment of the literary language; rubrics became extinct because with the passage of time and development in printing capabilities they evolved into the present-day titles of chapters and sections of books, while scholia simply moved to the notes and footnotes

Dr. Jonas Šliūpas nuotraukose. Photos of Dr. John Sliupas.

Straipsnyje aptariama daiktavardžio medis vartosena XVI–XVII a. lietuviškuose raštuose. Analizuojama, kokiomis reikšmėmis daiktavardis medis buvo vartojamas prieš keturis šimtmečius lietuviškos raštijos pradžioje, kaip jis buvo paplitęs lietuvių rašto paminkluose. Tyrimui pasirinkti to paties pobūdžio šaltiniai: Jono Bretkūno Postilė, Mikalojaus Daukšos Postilė ir Konstantino Sirvydo Punktai sakymų. Išanalizavus ir apibendrinus medžiagą matyti, kad tirtų raštų religinis pobūdis lemia vienodą ir siaurą jų tematiką, todėl ir daiktavardžio medis vartojimo semantika šaltiniuose nėra įvairi. Daiktavardis medis juose dažniausiai vartojamas pirma DLKŽ teikiama reikšme ‘daugiametis augalas su kamienu ir šakų vainiku’. Pavyzdžių, kai daiktavardis medis vartojamas kitomis dviem DLKŽ nurodomomis reikšmėmis (‘tokio augalo nukirstas kamienas’ ir ‘mediena’), aptikta gana nedaug. Visiškai nerasta LKŽ pateiktos reikšmės ‘miškas, giria, medė’, etimologiškai laikytinos pirmine medžio reikšme, vartojimo pavyzdžių. Visose trijose postilėse aptariamas daiktavardis vartojamas tuose pačiuose kontekstuose, sakiniai dažnai panašūs, besiskiriantys tik nežymiais niuansais. Tiesioginės daiktavardžio medis vartosenos tirtuose raštuose nedaug, žymiai dažniau jis vartojamas perkeltine reikšme arba palyginimuose. Medžio įvaizdis pasitelkiamas reikšti apibendrintiems socialiniams, kultūriniams, religiniams simboliams, ypatybėms ir bruožams, būdingiems žmogui ar dieviškai būtybei. Analizuotuose tekstuose... [toliau žr. visą tekstą] The paper discusses the use of the noun ‘medis’ (the tree) in the Lithuanian writings of the 16th-17th c. The meanings and the occurrence of the noun ‘tree’ four centuries back at the beginning of Lithuanian writings are analysed. The sources of the same kind were chosen for the analysis: Jonas Bretkūnas’ Postilė, Mikalojus Daukša’s Postilė and Konstantinas Sirvydas’ Punktai sakymų. The analysis demonstrated that religious nature of the examined writings determined their unvaried and limited topics; that is why the semantics of the use of the noun ‘tree’ in the examined sources is not diverse. The noun tree is most often used in them in the fi rst meaning given by the Dictionary of Modern Lithuanian (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) ‘a perennial plant with a trunk and a crown of branches’. There are only a few examples when the noun ‘tree’ is used in the other two meanings indicated by the same dictionary (‘a cut trunk of such a plant’, and ‘wood’). The examples of meanings singled out in the Dictionary of Lithuanian (Lietuvių kalbos žodynas) ‘a forest, a wood’, which etymologically are considered to be the first meanings of the word ‘tree’, have not been found at all. In all the three postillas, the discussed noun is used in the same contexts; the sentences are often similar, differing only by some insignifi­cant nuances. The noun ‘tree’ in the analysed writings was not often used in its literal meaning; much more often it was used in its fi­gurative meaning or in... [to full text]

Straipsnyje aptariamas daiktavardžio turgus vartojimas seniausiuose spausdintuose lietuviškuose tekstuose, t. y. XVI a. lietuvių rašto paminkluose. Į lietuvių kalbą žodis turgus pateko dar gerokai prieš pasirodant pirmosioms lietuviškoms knygoms, ikirašytiniu laikotarpiu, tai senas skolinys iš senosios rusų kalbos. Iš XVI a. išleistų 16 lietuviškų knygų daiktavardis turgus vartojamas tik dviejose – Mikalojaus Daukšos Postilėje ir Jokūbo Morkūno Postilėje. Šio daiktavardžio darinys turgavyčia aptinkamas dar dviejose knygose – Baltramiejaus Vilento Evangelijose bei Epistolose ir Jono Bretkūno Postilėje. Trys iš minėtų knygų yra postilės – pamokslų rinkiniai. Tai patvirtina mintį, kad daiktavardžio turgus vartojimą stipriai ribojo to meto knygų žanras ir paskirtis, visos čia minėtos knygos yra religinės, be minėtų postilių, tai katekizmai, krikšto apeigų aprašymai, giesmynai, maldynai – tokio pobūdžio leidiniuose turgaus semantinio lauko žodžiai iš esmės nebuvo vartojami. O jei ir buvo retai vartojami (kaip postilėse), tai dažniausiai ne tiesiogine reikšme. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad tiek apie turgų, tiek apie pardavimą ir pirkimą daugiausia kalbama perkeltine prasme – parduodamas ar perkamas nuodėmių išrišimas, tikėjimo tiesos ir pan. dalykai. Tai religinės literatūros specifika. Kitokios lietuviškos literatūros XVI a. ir nebuvo. Be to, beveik visos to laikotarpio lietuviškos knygos yra verstinės, taigi jų rengėjai buvo priklausomi nuo verčiamo originalo leksikos. Daroma prielaida, kad daiktavardžio turgus ir kitų panašios semantikos žodžių įėjimas į aktyvesnę rašomosios lietuvių kalbos vartoseną sietinas su pagausėjusiu kitokio pobūdžio, ne religinės, literatūros pasirodymu [...] Out of the 16 Lithuanian books published in the 16th с, the noun turgus is used only in two of them – in Mikalojus Daukša's Postilla and Jokūbas Morkūnas' Postilla. A derivative of this noun turgavyčia ('market place') is found in two more books: in Baltramiejus Vilentas' Evangelijos bei Epistolos and Jonas Bretkūnas' Postilla. As can be seen, three of the mentioned books are postils – collections of sermons. This supports the idea that the usage of the noun turgus was to a great extent limited by the genre and the mission of the books of that time; all the mentioned books are religious; besides the mentioned postils, the others are catechisms, descriptions of the ceremony of baptising, collections of hymns and prayer books. In the publications of this kind, the words of the semantic field of the market have not been essentially used. And if they were, as in the case of the postils, they were used in their figurative meaning. As can be seen from the examples, the market and the business of selling and buying are first of all referred to in the figurative meaning – absolution, religious truths, etc. are bought or sold. This is the specificity of religious literature, and there was no other Lithuanian literature in the 16th с Besides, almost all Lithuanian books of the period are translations, thus their producers were directly dependent on the vocabulary of the source text. It can be assumed that the entering of the noun turgus and other words with the similar meaning the more active usage of written Lithuanian is associated with the appearance of a different kind of literature, not religious literature, in the later period.

Straipsnyje aptariamos būdvardinės posesyvinės konstrukcijos lietuvių senuosiuose raštuose. Kadangi pagrindinis tokių konstrukcijų posesyvumo rodiklis yra būdvardžio priesaga, analizuojami XVI–XVII a. vartoti būdingesni posesyvinę reikšmę turintys priesagų vediniai, dėmesį ypač atkreipiant į archajiškesnius, nuo dabartinės kalbos besiskiriančius dalykus. Semantiniu požiūriu posesyviniai būdvardiniai junginiai yra dviejų tipų: išreiškiantys posesyvinį turėjimo ir posesyvinį priklausymo santykį. Įvairiausi ir gausiausi tiriamuosiuose raštuose yra junginiai su priesagos -iškas(-a) vediniais. Skirtingai negu dabartinėje kalboje, senuosiuose raštuose jie žymi ne tik panašumą ar būdingą ypatybę, bet ir posesyvumą. Tokiais junginiais reiškiamas posesyvinis priklausymo santykis. Priesagos -iškas(-a) vediniams istoriniu požiūriu semantiškai artimi priesagų -inis(-ė), -ingas(-a) vediniai. Būdvardžių su priesaga -inis(-ė) tirtuose raštuose labai nedaug. Posesyvinės konstrukcijos su priesagos -ingas(-a) būdvardžiais gana gausios, jos žymi pagrindiniu žodžiu išreikštų daikto savybių turėjimą. Dabartinės kalbos požiūriu archajiški yra priklausomybę žyminčiam tipui priskirtini priesagų -ėnas(-ė) ir -onis(-ė) vediniai. Minėtinos taip pat konstrukcijos su priesagų -otas(-a), -uotas(-a) vediniais. Aptariamos būdvardinės konstrukcijos semantiškai koreliavo su posesyvinio adnominalinio genetyvo junginiais. Pastarieji buvo stipresni koreliacijos nariai ir palaipsniui išstūmė iš vartosenos... [toliau žr. visą tekstą] The article deals with possessive adjectival constructions in old Lithuanian writings. Because the main indicator of possessivity of these constructions is the suffix of the adjective, the more characteristic derivatives with suffixes having possessive meaning and used in the 16–17th c. are being analysed with particular attention to the more archaic phenomena differing from the modern language. In terms of semantics, possessive adjectival collocations are of two types: the ones expressing the possessive relation of having and the possessive relation of belonging. The most varied and numerous in the examined writings are collocations with the derivatives of the suffix -iškas(-a). In difference from the modern language, in old writings they denote not only similarity or a typical feature but also possessivity. These word combinations express the possessive relation of belonging. Derivatives with suffix -iškas(-a) from the semantic point-of-view historically are close to the derivatives with suffixes -inis(-ė), -ingas(-a). Adjectives with suffix -inis(-ė) are very few in the writings under investigation. Possessive constructions containing adjectives with suffix -ingas(-a) are quite numerous; they denote the possession of the qualities of the object denoted by the head-word of the construction. From the point-of-view of the modern language, derivatives with suffixes -ėnas(-ė) and -onis(-ė), ascribed to those denoting possessivity, are considered archaic. Collocations with... [to full text]

Straipsnyje aptariamas daiktavardžio turgus vartojimas seniausiuose spausdintuose lietuviškuose tekstuose, t. y. XVI a. lietuvių rašto paminkluose. Į lietuvių kalbą žodis turgus pateko dar gerokai prieš pasirodant pirmosioms lietuviškoms knygoms, ikirašytiniu laikotarpiu, tai senas skolinys iš senosios rusų kalbos. Iš XVI a. išleistų 16 lietuviškų knygų daiktavardis turgus vartojamas tik dviejose – Mikalojaus Daukšos Postilėje ir Jokūbo Morkūno Postilėje. Šio daiktavardžio darinys turgavyčia aptinkamas dar dviejose knygose – Baltramiejaus Vilento Evangelijose bei Epistolose ir Jono Bretkūno Postilėje. Trys iš minėtų knygų yra postilės – pamokslų rinkiniai. Tai patvirtina mintį, kad daiktavardžio turgus vartojimą stipriai ribojo to meto knygų žanras ir paskirtis, visos čia minėtos knygos yra religinės, be minėtų postilių, tai katekizmai, krikšto apeigų aprašymai, giesmynai, maldynai – tokio pobūdžio leidiniuose turgaus semantinio lauko žodžiai iš esmės nebuvo vartojami. O jei ir buvo retai vartojami (kaip postilėse), tai dažniausiai ne tiesiogine reikšme. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad tiek apie turgų, tiek apie pardavimą ir pirkimą daugiausia kalbama perkeltine prasme – parduodamas ar perkamas nuodėmių išrišimas, tikėjimo tiesos ir pan. dalykai. Tai religinės literatūros specifika. Kitokios lietuviškos literatūros XVI a. ir nebuvo. Be to, beveik visos to laikotarpio lietuviškos knygos yra verstinės, taigi jų rengėjai buvo priklausomi nuo verčiamo originalo leksikos. Daroma... [toliau žr. visą tekstą] The article discusses the use of the noun turgus (‘market’) in the oldest Lithuanian writings, i.e. in the Lithuanian writings of the 16th c. The word turgus entered the Lithuanian language well before the appearance of the first Lithuanian books, in the pre-writing period; it is an old loan word from the Old Russian language. Out of the 16 Lithuanian books published in the 16th c., the noun turgus is used only in two of them – in Mikalojus Daukša’s Postilla and Jokūbas Morkūnas’ Postilla. A derivative of this noun turgavyčia (‘market place’) is found in two more books: in Baltramiejus Vilentas’ Evangelijos bei Epistolos and Jonas Bretkūnas’ Postilla. As can be seen, three of the mentioned books are postils – collections of sermons. This supports the idea that the usage of the noun turgus was to a great extent limited by the genre and the mission of the books of that time; all the mentioned books are religious; besides the mentioned postils, the others are catechisms, descriptions of the ceremony of baptising, collections of hymns and prayer books. In the publications of this kind, the words of the semantic field of the market have not been essentially used. And if they were, as in the case of the postils, they were used in their figurative meaning. As can be seen from the examples, the market and the business of selling and buying are first of all referred to in the figurative meaning – absolution, religious truths, etc. are bought or sold. This is the specificity of... [to full text]

Straipsnyje aptariamos būdvardinės posesyvinės konstrukcijos lietuvių senuosiuose raštuose. Kadangi pagrindinis tokių konstrukcijų posesyvumo rodiklis yra būdvardžio Priesaga, analizuojami XVI-XVIIa. vartoti būdingesni posesyvinę reikšmę turintys Priesagų vediniai, dėmesį ypač atkreipiant į archajiškesnius, nuo dabartinės kalbos besiskiriančius dalykus. Semantiniu požiūriu posesyviniai būdvardiniai junginiai yra dviejų tipų: išreiškiantys Posesyvinį turėjimo ir posesyvinį priklausymo santykį. Įvairiausi ir gausiausi tiriamuosiuose raštuose yra junginiai su priesagos -škas(-a) vediniais. Skirtingai negu dabartinėje kalboje, senuosiuose raštuose jie žymi Ne tik panašumą ar būdingą ypatybę, bet ir posesyvumą. Tokiais junginiais reiškiamas posesyvinis priklausymo santykis. Priesagos -iškas(-a) vediniams istoriniu požiūriu semantiškai artimi priesagų -inis(-ė), -ingas(-a) vediniai. Būdvardžių su priesaga -inis(-ė) tirtuose raštuose labai nedaug. Posesyvinės konstrukcijos su priesagos -ingas(-a) būdvardžiais gana gausios, jos žymi pagrindiniu žodžiu išreikštų daikto savybių turėjimą. Dabartinės kalbos požiūriu archajiški yra priklausomybę žyminčiam tipui priskirtini priesagų -ėnas(-ė) ir -onis(-ė) vediniai. Minėtinos taip pat konstrukcijos su priesagų -otas(-a), -uotas(-a) vediniais. Aptariamos būdvardinės konstrukcijos semantiškai koreliavo su posesyvinio adnominalinio genetyvo junginiais. Pastarieji buvo stipresni koreliacijos nariai ir palaipsniui išstūmė iš vartosenos konstrukcijas su aptartais priesaginiais būdvardžiais. Kai kurių priesagų vediniai tapo archaizmais, o kai kurie įgavo kitą reikšmę. The article deals with possessive adjectival constructions in old Lithuanian writings. Because the main indicator of possessivity of these constructions is the suffix of the adjective, the more characteristic derivatives with suffixes having possessive meaning and used in the 16-17th с are being analysed with particular attention to the more archaic phenomena differing from the modern language. In terms of semantics, possessive adjectival collocations are of two types: the ones expressing the possessive relation of having and the possessive relation of belonging. The most varied and numerous in the examined writings are collocations with the derivatives of the suffix -iškas(-a). In difference from the modern language, in old writings they denote not only similarity or a typical feature but also possessivity. These word combinations express the possessive relation of belonging. Derivatives with suffix -iškas(-a) from the semantic point-of-view historically are close to the derivatives with suffixes -inis(-ė), -ingas(-a). Adjectives with suffix -inis(-ė) are very few in the writings under investigation. Possessive constructions containing adjectives with suffix -ingas(-a) are quite numerous; they denote the possession of the qualities of the object denoted by the head-word of the construction. From the point-of-view of the modern language, derivatives with suffixes -ėnas(-ė) and -onis(-ė), ascribed to those denoting possessivity, are considered archaic. Collocations with derivatives with suffixes -otas(-a), -uotas(-a) also have to be mentioned. The discussed adjectival constructions semantically correlated with combinations of possessive adnominal Genetive. The latter ones were stronger members of correlation and gradually ousted constructions with the discussed adjectives from usage. Derivatives with some suffixes became archaic, while others acquired a new meaning.

Straipsnyje aptariamas regioninių leidinių vaidmuo kuriant atskirų regionų kultūros erdvę, savimonės ir savivokos gaires. Spaudos leidiniai yra viena iš veiksmingiausių kultūros sričių. Pastaruoju metu savo veiklą plečia įvairūs regioniniai leidiniai, kurie skirtingai pristato savo tikslus ir siekius, tačiau juose skelbiamų publikacijų turinys, pobūdis ir temos skiriasi labai nežymiai: aptariama istorija, literatūra, kalba, kultūra, papročiai, miestai ir asmenybės. Tad skaitytojai gali sieti ir jungti atskiras informacijos dalis bei formuoti savo regiono poetinę mozaiką. Poetiškumas, nuoširdumas ir atvirumas yra pagrindiniai šios mozaikos bruožai. Daugumai žmonių jų gimtoji sodyba, kaimas, miestelis tampa reikšminga gyvenimo vieta ir kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Dažnai gimtoji vieta suvokiama kaip nepaprasto grožio vietovė. Kai kada ji siejama su detaliais ir nuodugniais etnografiniais tyrimais, kai kada žavimasi autentiškais vietovardžiais. Gimtoji vieta, gimtinė neatsiejama ir nuo kitos temos, kuri susijusi su Lietuvos kaimu ir lietuvių literatūra – tai atsisveikinimas su agrarine kultūra ir žemdirbio pasaulėvaizdžiu. Gimtinės tema išskiria regioninius leidinius iš kitų. Gimtojo krašto istorija kuria pasakojimus, kurie visada gyvybingi, perkuriami arba atkuriami. Todėl galima teigti, kad regioniniai žurnalai prisiima epinį ir etinį įsipareigojimą teikti gyvybingus pasakojimus savo skaitytojų bendruomenei. Cultural space of separate regions, the development of their self-awareness and possibilities of auto-reflection are very important. The press is one of the most effective cultural fields in these times of mass media. There are various regional journals. They present themselves differently, though the content, set-up and engagement of these publications differ insignificantly: history, literature, language, culture, customs, towns, and personalities. The reader can put together various pieces and form a poetic mosaic of a separate region. Poetry, sincerity, and openness are the basic dominants of this mosaic. For the majority of people their native homestead, village, town become a significant support in life and the source of inspiration for the creator. Most often the native place is seen as remarkably beautiful. In some places it reminds a detailed and thorough ethnographical description, in other places authentic toponymy is admired. The theme of the birthplace, the native village is inseparable from another theme, very relevant to the Lithuanian village and Lithuanian literature, and that is the theme of a farewell to the agrarian culture and agrarian world-view. Thus it could be concluded that the theme of the homeland distinguishes regional publications from all others. The history of the native land is that relevant narration, always vivid and constantly retold. Regional journals under discussion assume an epical and ethical commitment to provide this narration to the community of their readers

Straipsnyje analizuojama savybinių įvardžių vartosena 1595 m. Daukšos katekizme. Aptariamos lietuvių senuosiuose raštuose vartojamos dvi kalbamųjų įvardžių formos − derinamosios ir nederinamosios. Nagrinėjamas šių formų vartojimo dažnumas, jų tarpusavio santykis, lietuviškų įvardžių formų santykis su jų lenkiškais atitikmenimis, įvardžių formų rašybos ypatumai ir kiti dalykai. Tiriamoji Daukšos Katekizmo medžiaga ir gauti duomenys dar palyginami su iš to paties lenkiško šaltinio versto 1605 m. anoniminio katekizmo atitinkamais duomenimis. Reziumuojant teigiama, kad Daukšos raštai savybinių įvardžių vartojimu išsiskiria iš bendro XVIXVII a. lietuviškos raštijos konteksto. Daugelyje kitų raštų dažniau vartojami nekaitomi savybiniai kilmininkai, o Daukša dažniau renkasi savybinių įvardžių derinamąsias formas. Išimtį sudaro tik šaknies tav- formų, kurių DK užfiksuota daugiausiai, santykis. Šiuo atveju derinamosios ir nederinamosios formos pasiskirsto maždaug po lygiai, netgi su nedidele nederinamųjų formų persvara. Mažas sangrąžinio įvardžio formų skaičius sietinas su ta lietuvių seniesiems raštams būdinga ypatybe, kad pirmojo ir antrojo asmens sferoje vietoj sangrąžinio dažnai vartojami nesangrąžiniai įvardžiai. Savybinių įvardžių formų vartojimas nuo lenkiško teksto iš esmės nepriklauso, − tiek derinamųjų, tiek nederinamųjų formų lenkiški atitikmenys yra tokie patys. Tiek derinamųjų, tiek ir nederinamųjų įvardžių formų vieta pažymimojo žodžio atžvilgiu DK, kaip ir daugelyje kitų to laikotarpio raštų, dažniausiai yra postpozicinė. The article analyses the use of possessive pronouns in Daukša’s Katekizmas (1595). Two forms of these pronouns used in old Lithuanian writings are discussed: those based on agreement and those lacking agreement. The frequency of the use of these forms, their interrelation, the relation of the forms of Lithuanian pronouns and their Polish equivalents, peculiarities of spelling and other issues are investigated. Material in Daukša’s Katekizmas is also compared to the analogous data obtained from the anonymously prepared Katekizmas (1605), which was translated from the same Polish source. It is argued that the works by Daukša are special in terms of possessive pronoun usage. In contrast to the majority of other Lithuanian writings of the 16-17th century, forms of possessive pronouns based on the agreement predominate here. The exception is the ratio of the forms of pronouns with the root tav- , which account for the great majority of possessive pronouns found in Daukša’s Katekizmas. In this case the number of forms based on agreement and on non-agreement is roughly the same, with a slightly higher number of the latter. The prevalence of the second person forms, especially in the singular, can be explained by the genre of the text. On the other hand, the small number of forms of reflexive pronouns can be associated with the style of old Lithuanian writings, in which the first and second person reflexive pronouns are often replaced by non-reflexive pronouns.

Straipsnyje apžvelgiamas atematinių veiksmažodžių naudojimas Jokūbo Morkūno „Postilėje“, kurią 1600 m. išleido Lietuvos kalvinistai. Dabartinėje lietuvių kalboje atematinių veiksmažodžių likę labai nedaug, tačiau J. Morkūno „Postilė“ ir kiti senieji raštai rodo tokią asmenavimo tradiciją XVI – XVII a. buvus dar labai gyvą. Išnagrinėta vienuolika veiksmažodių, turinčių atematines formas, kurios išrinktos iš vienos pamokslų rinkinio dalies. Atematiniai veiksmažodžiai J. Morkūno „Postilėje“, kaip ir kituose XVI – XVII a. raštuose, nėra lygiaverčiai. Didžioji dalis J. Morkūno užfiksuotų atematinių veiksmažodžių – trečiojo asmens formos. Atematinės trečiojo asmens formos linkusios trumpėti, tokių formų užfiksuota žymiai daugiau negu nesutrumpėjusių. Mažiausiai aptikta antrojo asmens vartojimo atvejų. Veiksmažodis būti Morkūno veikale, kaip ir daugumoje kitų senųjų raštų, geriausiai išsaugojęs savo galūnę. Užfiksuota beveik visa veiksmažodžio asmenavimo paradigma. Taip yra todėl, jog veiksmažodis būti pasižymi ypač plačia vartojimo sfera; šio veiksmažodžio formos naudojamos kaip pagrindinės arba pagalbinės – su veikiamaisiais ar neveikiamaisiais dalyviais. J. Morkūno „Postilėje“ vartojamos ne tik grynos, sudarytos iš apibendrinto kamieno ir galūnės, bet ir priešdėlinės, sangrąžinės bei priešdėlinės sangrąžinės atematinės formos. Daugiausia skirtingų formų darinių turi veiksmažodis duoti. Veiksmažodžio būti trečiojo asmens atematinė forma esti/est vartojama pramaišiui su tematinio asmenavimo forma yra. Kai kurios J. Morkūno užfiksuotos atematinio asmenavimo formos tarmėse išlikusios iki šių dienų. The article deals with the use of athematic verbs in “Postilė” by Jokūbas Morkūnas, which was published in 1600 by Lithuanian Calvinists. The remaining athematic verbs are very scarce in the contemporary Lithuanian language but “Postilė” by J. Morkūnas and other ancient written works show that such verb conjugation tradition was still very vivid in the 16th-17th c. Eleven verbs containing athematic forms, extracted from one part of a sermon collection, were analyzed. Athematic verbs are not equivalent in “Postilė” by J. Morkūnas as in other writings of the 16th-17th c. Most of the athematic verbs recorded by J. Morkūnas are third person forms. Athematic third person forms tend to shorten; the number of such forms registered is much higher than that of the unshortened ones. The cases of the use of second person forms were the fewest. The verb būti (Eng. to be) in the work of J. Morkūnas, as in most of other old writings, has best preserved its flexion. Almost the whole conjugation paradigm of the verb is recorded. This is because the field of application of the verb būti is very wide; the forms of the verb are used as the main or auxiliary forms with active and passive participles. Not only pure athematic forms are used in “Postilė” by J. Morkūnas but also prefixal, reflexive and prefixal reflexive ones. The verb duoti (Eng. to give) contains the greatest number of derivatives of different forms. The third person athematic form of the verb būti, i.e. esti/est, is used interchangeably with the thematic form yra (Eng. is). Some forms of athematic conjugation, recorded by J. Morkūnas, are preserved in dialects till today.

Straipsnyje analizuojama refleksyvumo raiška Morkūno Postilėje (toliau – MP) (1600). XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose vartojamos dviejų modelių refleksyvinės konstrukcijos. Pirmajam (I) modeliui būdinga neutrali asmens, skaičiaus ir giminės atžvilgiu sangrąžinio įvardžio vartosena; antrojo (II) modelio konstrukcijose pirmojo ir antrojo asmens sferoje refleksyviškai vartojami nerefleksyviniai įvardžiai. Laikomasi nuomonės, kad tik pirmasis iš aptariamųjų modelių yra lietuviškas, tačiau lietuvių senuosiuose raštuose dėl svetimų kalbų įtakos dažnesnės yra būtent II modelio konstrukcijos. Refleksyvumo raiškos požiūriu MP pamokslai išsiskiria bendrame senųjų raštų kontekste. MP perikopėse refleksyvumo raiškos modelių santykis yra iš esmės toks pat, kaip kituose to meto šaltiniuose. Tačiau pamoksluose ryškiai vyrauja I modelis. MP šiuo atveju išsiskiria kaip lietuvišką refleksyvumo raišką geriausiai perteikiantis šaltinis. Tačiau abejonių kelia tokie dideli refleksyvumo raiškos skirtumai postilės pamoksluose ir perikopėse. Todėl pirmiausia lietuviškas postilės vertimas lyginamas su lenkišku originalu ir bandoma išsiaiškinti, ar minėtieji skirtumai – tik pažodinio vertimo rezultatas. Apibendrinant pasakytina, kad I modelio konstrukcijų vyravimas nėra postilės vertėjo nuopelnas, kadangi vertėjas tik sekė prieš akis turimais tekstais. Vadinasi, tiriant refleksyvumo raišką lietuvių senuosiuose raštuose ir šiame kontekste teigiant, kad MP pamokslų kalba ypač vertinga I modelio refleksyvinių konstrukcijų gausa, duoklė už tai atiduotina pirmiausiai originalo autoriui Mikalojui Rėjui. The paper analyses the expression of reflexivity in one of the largest Lithuanian writings of the 16-17th c. - the so-called Jokūbas Morkūnas' Postil (MP). In the sermons of the examined source, the model of expressing reflexivity characterized by the usage of a reflexive pronoun, neutral in relation to a person, number and gender clearly predominates. The predominance of such model I constructions dif­ferentiates the MP from other writings of the period; however, the comparison of the data of Morkūnas' Postil with the correspondences of the original - with the Polish text of Mikołaj Rej's Postil (RP) - allows us to state definitely that such expression of reflexivity is not a direct merit of the translator of Calvinist Postil. The majority of the reflexive constructions of MP sermons coincide with the RP constructions. Usually in places where Rej uses reflexivity expression model I in his text, Morkūnas employs the same model, while constructions of model II, when non-reflexive pronouns are used reflexively in the area of first and second person, comparatively seldom found in Rej's text, are also translated by Morkūnas by using model II constructions. Consequently, while investigating the expression of reflexivity in old Lithuanian writings and stating in this context that the language of the sermons of Morkūnas' Postil is especially valuable in terms of the abundance of reflexive constructions of model I, the tribute should, first of all, be given to Mikołaj Rej.

Straipsnyje analizuojamos predikatinės posesyvinės kilmininko konstrukcijos XVI–XVII a. lietuvių rašto paminkluose. Veiksmažodinėmis čia laikomos konstrukcijos, nors kiek susijusios su nurodytu ar implicitiškai reiškiamu veiksmažodžiu būti. Skirtinos kelios kalbamųjų konstrukcijų atmainos. Gana dažnai tiriamuosiuose raštuose vartojamos tokios kilmininko konstrukcijos, kur posesyvinis santykis praneša ne apie nuosavybės faktą ar turėjimo objektą, o apie to objekto turėtoją. Aptariamosios konstrukcijos išreiškia priklausymo santykį. Atskirą grupę sudaro konstrukcijos su vadinamuoju teminiu genityvu. Tai tarpinės konstrukcijos tarp anksčiau aptartojo ir atributinio kilmininko konstrukcijų. Esminis vaidmuo čia tenka atributui, t. y. dėmesys tokiose konstrukcijose sutelktas į turimojo objekto požymį. Taip pat aptariamos konstrukcijos, kurias būtų galima pavadinti posesyvinėmis pilnio konstrukcijomis. Gramatiškai svarbiausias narys čia yra būdvardis pilnas. Šios rūšies posesyviniai junginiai perteikia turėjimo santykį ir dažniausiai yra semantiškai sinonimiški konstrukcijoms su veiksmažodžiu turėti. Turėjimo santykį išreiškia ir netiesiogiai posesyvinės konstrukcijos su privalomuoju pažyminiu. Turėjimo objektą nusakantys daiktavardžiai čia pavadina absoliučiai neatskiriamą nuosavybę. Apibendrinant pasakytina, kad iš esmės visų šių tipų junginių vartojama ir dabartinėje lietuvių kalboje. Konstatuotina, kad posesyvinės kilmininko konstrukcijos pakitę palyginti nežymiai ir diachroniniu požiūriu rodo gana statišką šios rūšies posesyvumo raiškos būseną. In the article predicative possessive constructions of the genitive in Lithuanian written records of 16th – 17th c. are analysed. These constructions are regarded as verbal ones, which at least to some extent are related to the indicated or implicitly expressed verb to be. Several varieties of speech constructions are distinguished. The genitive constructions appear quite frequently in the analysed scripts, in which the possessive relation informs not about the fact of possession or the object of ownership, but about the owner of the object. The analysed constructions express the relation of belonging. Constructions with a so-called thematic genitive form a separate group. These are intermediate constructions between the above-mentioned and the attributive genitive constructions. Here the main role [2]falls on the attribute, i.e., in such constructions the attention is concentrated on the attribute of the possessed object. Furthermore, those constructions which may be called possessive constructions of fullness are analysed. Here, the adjective full is grammatically most important. Possessive combinations of this type render the relation of possession [3]and in most cases are semantically synonymous to constructions with the verb to possess. The relation of possession is also expressed by indirect possessive constructions with the obligatory attribute. The nouns that specify the object of possession name here [4]an absolute inseparable ownership.

Veiksmui, atliekamam subjekto naudai, perteikti geriau dera sangrąžiniai veiksmažodžiai, tačiau kartais ši reikšmė gali būti pasakoma ir nesangrąžiniais veiksmažodžiais. Konstrukcijos su sangrąžiniais veiksmažodžiais lietuvių senuosiuose raštuose yra gana negausios. Posesyvinės refleksyvinės konstrukcijos su nesangrąžiniais veiksmažodžiais žymiai gausesnės ir įvairesnės. Konstrukcijos su sangrąžinio įvardžio naudininku. Daugiausia kalbamųjų konstrukcijų vartojama trečiojo asmens sferoje, naudininkas sau dažniausiai vartojamas su veiksmažodžiais, reiškiančiais ne nuosavybę, o jos gavimą (imti, daryti, rinkti). Konstrukcijos su sangrąžinio įvardžio adesyvu. Tai daugiausiai trečiojo asmens sferos junginiai, o sangrąžinio įvardžio adesyvas dažniausiai vartojamas su veiksmažodžiu turėti. Implicitinė refleksyviojo posesyvumo raiška. Tam tikrais atvejais refleksyvusis posesyvumas gali būti reiškiamas nesangrąžiniu veiksmažodžiu, o tai, kad veiksmas atliekamas savo naudai, paaiškėja tik iš konteksto. Apskritai veiksmažodinio refleksyviojo posesyvumo raiška aptariamuosiuose raštuose ne tokia gausi kaip, pavyzdžiui, įvardinė. Tuo tarpu dabartinėje lietuvių kalboje tarp refleksyvųjį posesyvumą reiškiančių priemonių vyrauja būtent sangrąžiniai veiksmažodžiai. Sau, savo interesais atliekamo veiksmo reiškimas yra palyginti nauja sangrąžinių veiksmažodžių funkcija. Senųjų raštų konstrukcijų analizė bei jų lyginimas su dabartinės kalbos atitikmenimis leidžia daryti išvadą, kad refleksyviojo posesyvumo raiška lietuvių kalboje evoliucionuoja nuo analitinių prie sintetinių konstrukcijų. Verbs reflexive are better suited for expressing an action, performed to the benefit of the subject, however sometimes the meaning can also be expressed by non-reflexive verbs. There are not many constructions with reflexive verbs in the ancient Lithuanian writings. Possessive reflexive constructions with non-reflexive verbs are much more frequent and diverse. Constructions with the dative of the reflexive. The most involved constructions are used in the sphere of the third person, the dative is most frequently used with the verbs, which mean not possession, but rather the acquisition of the property (“imti” (“to take”), “daryti” (“to make”), “rinkti” (“to collect”). Constructions with the adessive of the reflexive are mostly compounds of the sphere of the third person and the adessive is most frequently used with the verb “turėti” (“to have”). The implicit expression of the reflexive possession. In certain cases the reflexive possession can be expressed by a non-reflexive verb and the fact that the action is performed to the own benefit is shown only in the context. Generally the expression of reflexive possession of a verb in the writing under discussion is not as plentiful as, for instance, the pronominal expression, while in the modern Lithuanian language the reflexive verbs prevail among the instruments for expression of reflexive possession. The expression of an action, performed in owns interest is a comparatively new function of reflexive verbs. The analysis of constructions of old writings and their comparison with their counterparts in the modern language allow for the conclusion that the expression of reflexive possession in the Lithuanian language has been evolving from analytical towards synthetic constructions.

Recenzijoje aptariami pirmieji du iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos suplanuotų išleisti keturių bene produktyviausio pokario kalbininko Zigmo Zinkevičiaus „Rinktinių straipsnių“ tomų. Leidinys išsiskiria tuo, jog į jį dedami straipsniai, paskelbti ne tik moksliniuose, bet ir plačiajai visuomenei skirtuose periodiniuose leidiniuose, taigi orientuojamasi į gana plačią skaitytojų auditoriją, įvairų adresatą. Straipsniai į rinkinį dedami ne chronologiškai, o pagal temas. Abu pirmieji tomai susideda iš penkių skyrių. Pirmą tomą sudaro skyriai „Lietuvių kalbos kilmė ir ryšiai su kaimynų kalbomis“, „Istorinė gramatika“, „Tarmių kilmė“, „Dialektologija“, „Rašomosios kalbos kilmė“; antrąjį tomą – „Valstybė ir kalba“, „Senųjų raštų kalba“, „XVIII-XIX a. raštų kalba“, „XX amžius“, „Rytų Lietuva“. Iš viso į pirmuosius du rinkinio tomus įdėta per 250 įvairiausių publikacijų, skelbtų mokslo leidiniuose (Baltisticoje, Kalbotyroje, Lietuvių kalbotyros klausimuose, Lituanisticoje, Lingua Posnaniensis, Res Balticac), įvairiuose teminiuose rinkiniuose ir kitur. Kai kurie jų – tikra lietuvių istorinės kalbotyros klasika. Antrajame „Rinktinių straipsnių“, palyginti su pirmuoju, kur kas daugiau publicistinės pakraipos ir apskritai visuomeninio pobūdžio publikacijų. Išskirtinas skyrius „Senųjų raštų kalba“ kurio kiekviename straipsnyje aptariamas koks nors atskiras lietuvių senųjų raštų paminklas, analizuojama jo kalba. Zinkevičius – viena ryškiausių dabartinės lietuvių istorinės kalbotyros figūrų, o kai kurie leidinyje spausdinami straipsniai jau tapę beveik bibliografine retenybe. The review discusses the first two out of four volumes of “Rinktiniai straipsniai” [Selected Articles] by almost the most productive post-war linguist Zigmas Zinkevičius, planned to be published by the Lithuanian Catholic Academy of Science. The publication stands out, because it contains articles published in both scientific and periodical publications for the general public, thus it is targeted at a wider and diverse audience. The articles are arranged by topics rather than chronologically. Both volumes consist of five chapters each. The first volume contains “The origin of the Lithuanian language and its relationship with neighbouring languages”, “Historical grammar”, “The origin of dialects”, “Dialectology”, “The origin of written language”; the second volume contains “State and language”, “The language of the old writings”, “The language of the 18th–19th c. writings”, “The 20th century”, “Eastern Lithuania”. In total, both volumes contain over 250 papers published in scientific publications (“Baltistica” [Baltic Studies], “Kalbotyra” [Linguistics], “Lietuvių kalbotyros klausimai” [The Lithuanian Language Issues], “Lituanistica” [Lithuanian Studies], “Lingua Posnaniensis”, “Res Balticae”), various thematic collections, etc. The second volume of “Rinktiniai straipsniai”, compared to the first one, contains much more publicist and social nature publications. The chapter “The language of the old writings” could be pointed out, because every article in this chapter discusses some separate monument of the Lithuanian old writings and analyses its language. Zinkevičius is one of the most prominent figures of contemporary Lithuanian historical linguistics, and certain articles included in the publication have almost become a bibliographical rarity.

Recenzijoje aptariama Alberto Rosino monografija „Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra“. Knygoje išsamiai analizuojamas vienas iš Daukšos kalbos sluoksnių – įvardžiai. Viena naujosios monografijos dalis skirta postpozicinių vietininkų kilmei bei funkcijų pakitimų vidiniams motyvams aptarti. Recenzijoje paliečiama tik keletas diskutuotinų atvejų – Daukšos tekstuose galimi nevienodai interpretuoti bei su tekstologiniais dalykais glaudžiai susiję savybiniai bei sangrąžiniai įvardžiai ir jų traktavimo ypatumai. Pirmiausia Rosinas trumpai pristato nagrinėjamam skyriui priklausančius Daukšos vartojamus įvardžius, po to kontekstus, leidžiančius nustatyti įvardžių paradigmas bei distribucijos santykius, įvertina įvardžių specifiškumą bei vartosenos dėsningumus. Šie apibendrinimai kelia daug originalių idėjų ir norą diskutuoti. Ginčytinas Rosino teiginys, kad formos mano, tavo, savo Daukšos tekstuose dažniausiai vartojamos kaip nekaitomieji savybiniai kilmininkai, o ne kaip tapatūs savybinių įvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos kilmininkai. Teiginį, jog Daukšos tekstuose pasitaikančių nekaitomų formų mano, tavo, savo vartosena yra veikiau atsitiktinė negu sąmoninga, paremtų ir mintis, jog Daukša galėjęs sekti Vilentu. Dėmesys atkreiptinas į dar vieną įdomią Rosino išvadą, kad įvardžiuotiniai manasis tipo žodžiai bei priesagos -iškja- vediniai iš manas, tavas, savas Daukšos tekstuose dažniausiai turi būdvardžio arba daiktavardžio reikšmę. Tai rodo, kad XVI-XVII a. šios formos jau buvo sudaiktavardėjusios arba subūdvardėjusios. The review discusses the monograph “Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra” [Semantic and Morphological Structure of Pronouns in Mikalojus Daukša’s Texts] by Albertas Rosinas. The book exhaustively analyses one of the layers of Daukša’s language, i.e. pronouns. One part of the monograph discusses the origin of postposition locatives and the internal motives of function changes. The review only touches upon several debatable cases – possessive and reflexive pronouns that are differently interpreted and closely related to textological issues and the peculiarities of their treatment are possible in Daukša’s texts. Initially, Rosinas briefly presents the pronouns used by Daukša, followed by contexts that allow establishing pronoun paradigms and distribution relationships, and evaluates the specificity of pronouns as well as patterns of usage. These generalisations raise many original ideas and a wish for discussion. Rosinas’ statement that the forms mano [my], tavo [your], savo [one’s] are mostly used in Daukša’s texts as inflexible possessive genitives rather than identical masculine singular genitives of possessive pronouns is debatable. The statement that the usage of the inflexible forms mano, tavo, savo in Daukša’s texts is more likely accidental rather than intentional could be supported by the thought that Daukša could have followed Vilentas. Attention should be drawn to another interesting conclusion made by Rosinas that pronominal words of the manasis [my, mine] type and the derivatives with the suffix -iškja- from manas [mine], tavas [yours], savas [own] in Daukša’s texts mainly have the meaning of adjective or noun. This shows that these forms had already been substantival or adjectival in the 16th–17th c.

Ne vienas lietuvių senųjų raštų tyrėjas yra pastebėjęs, kad Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ (DP) tarp evangelijų ištraukų, arba perikopių, ir pamokslų kalbos esama skirtumų. Minėtieji tyrimai paskatino Daukšos ir Wujeko postilių perikopes palyginti posesyvinių konstrukcijų raiškos požiūriu. Straipsnyje analizuojamas tik vienas posesyvumo aspektas – refleksyvusis, t. y. refleksyvais reiškiamas posesyvumas. Refleksyviojo posesyvumo raiškos analizė patvirtina prielaidą, kad versdamas „Postilės“ perikopes Daukša kartais nutoldavo nuo Wujeko „Postilės“ (WPm) trečiojo leidimo ir vartodavo kitokią konstrukciją. Tiesa, tokių atvejų mažai. Iš daugiau negu 250 refleksyvinių posesyvinių konstrukcijų nesutampančios sudaro apie septynis procentus. Lyginant nuo Wujeko „Postilės“ besiskiriančius DP pavyzdžius su papildomais šaltiniais, matyti, kad dažniausiai tokiais atvejais Daukšos vartosena sutampa su Vilento „Evangelijomis bei Epistolomis“ (VEE) arba yra individuali. Įžvelgti tiesioginę Vulgatos įtaką aptariamosioms konstrukcijoms retai kada galima. Kita vertus, refleksyvų analizė neleidžia visiškai atmesti minties, kad Daukša galėjo remtis ne tik antruoju bei trečiuoju WPm leidimu, bet ir pirmuoju bei ketvirtuoju. DP perikopėse vyrauja įvardinė refleksyviojo posesyvumo raiška. Daugiausia konstrukcijų priklauso trečiojo asmens sferai. Čia nerasta nė vieno junginio su daugiskaitos pirmojo asmens įvardžiu, nors pamokslų tekstuose tokių konstrukcijų gausu. Šitokį svyravimą gali būti nulėmęs skirtingas tekstų žanras. Daukša ir Wujekas dažniausiai vartoja tiek lietuvių, tiek lenkų kalbai nebūdingą įvardinio refleksyvumo raiškos modelį: vietoj refleksyvinių vartojami nerefleksyviniai 1 ir 2 asmens įvardžiai. Tai aiškintina lotynų ir graikų kalbų, iš kurių verstos Evangelijų ištraukos, įtaka. The article gives an analysis of the constructions with reflexive possessive markers in the pericopes of Daukša's Postil and of the corresponding constructions in the third edition of Wujek's Postil. In those cases where different constructions are found in Daukša and in the third edition of Wujek, other versions of Wujek's Postil prior to the publication of Daukša's text (viz., the 1st, 2nd and 4th editions) were consulted. The analysis of reflexive possessive markers confirms the assumption, already formulated before, that in translating the pericopes Daukša sometimes diverged from Wujek's text and had recourse to alternative constructions. Such instances are, however, quite rare. Out of a number of more than 250 constructions with reflexive possessive markers, only some seven per cent showed divergences. A comparison of those places where Daukša and Wujek have divergent constructions with subsidiary sources shows that in such instances Daukša's renderings usually coincide with Vilentas' Euangelijos bei Epistolos, or they are individual creations. Direct influence of the Vulgate on the constructions in question can only be observed in rare instances. The predominant reflexive possessive markers in Daukša's pericopes are pronominal. Both authors, Daukša and Wujek, show a strong predilection for a type of pronominal reflexive marking that is, in fact, uncharacteristic of Lithuanian as well as of Polish, viz., they use 1st and 2nd person pronouns instead of reflexive pronouns. This can be explained with the influence of Latin and Greek, the languages from which the gospel passages were translated. In those cases where Wujek has other constructions, the use of this model in DP should be viewed in connection with Vilentas, as in the latter's Euangelijos bei Epistolos this foreign model of reflexive marking is even more frequent. Marking of reflexive possessivity on the verb is quite rare in the pericopes dealt with in this paper, and when it does occur, Daukša's and Wujek's texts are usually in agreement

The paper discusses the expression of possessivity by means of the construction ‘the verb to be + Adessive’. This construction is semantically synonymous with a similar Dative construction and they both express the relation of possession. Because postpositions are etymologically and semantically related to prepositions, the discussed Adessive construction correlates with the construction ‘the verb to be + preposition prie(g) + Dative’. Most of the constructions under discussion have been found in Daukša‘s ‘Postilė’. The fact that Daukša uses the Adessive case interchangeably with a prepositional construction in the same situations to express the same meaning can be explained by the influence of the original construction and the requirements of style. In modern Lithuanian the investigated form of the expression of possession has been substituted for by other means of expression, most frequently by a construction with the verb have. The disap­pearance of the construction ‘Adessive + to be’ is another proof of the evolution of the expression of possession in Lithuanian from ‘E-languages’ towards ‘H-languages’.

Straipsnyje aptariama posesyvumo raiškos priemonė senuosiuose lietuvių rašto paminkluose. Juose vartojami vadinamieji vietininkiniai būdvardžiai. Dažniausiai kalbamieji būdvardžiai reiškia vietą arba erdvines sąvokas, tačiau jų semantinėje struktūroje esama ir posesyvinės reikšmės komponento. Iš lietuvių senųjų raštų vietininkinių būdvardžių gausa išsiskiria M. Daukšos „Postilė“. Čia aptinkama šešiolika skirtingų kalbamųjų būdvardžių, dažniausia vartojamas „dangujejis“. Jis bene vienintelis aptinkamas ir kai kuriuose kituose senuosiuose raštuose. Iš tokios „dangujejis“ paplitimo geografijos galima daryti išvadą, kad vietininkiniai būdvardžiai labiausiai buvo vartojami rašiusiųjų viduriniuoju raštų kalbos variantu. Konkurencija su priesaginiais būdvardžiais ir ypač su daiktavardžio kilmininku veikiausiai yra pagrindinė vietininkinių būdvardžių išnykimo priežastis. Dabartinėje kalboje vietininkiniai būdvardžiai bėra archajinė kategorija. The paper deals with a construction expressing possession encountered in Old Lithuanian writings. In this construction a noun in the locative forms the base to which the enclitic pronoun jis is added. In most instances the adjectives under discussion describe a place or a spatial concept but there is a possessive component of meaning in their semantic structure, too. Daukša's "Postilla" offers the largest number, i. e. 16 different adjectives of this kind, most frequent of which is "dangujejis". This is almost the only one that occurs in other old writings. From the geography of the most frequently used adjective "dangujejis" we may conclude that attributives with the locative plus "jis" were most used by those who employed the central variant of the written language. Competition with adjectives with suffixes and especially with the genitive of the noun is the main reason for the later disappearance of attributives with the locative plus "jis". In present-day Lithuanian the adjectives under discussion constitute essentially an archaic category.

The dissertation investigates and describes the pronominal clitics of the Old Lithuanian (forms m(i), t(i)). It also provides a detailed inventory of these forms. On the basis of the collected material, declensional meanings of pronominal clitics are evaluated, the position of the forms in a sentence is defined as well as their position in respect of the word to which the pronominal clitic is adjacent. An overview of the evolution of pronominal clitics and the changes of their usage is adduced. The theoretical part of the paper discusses the typological parameters and researches of clitics, as well as the verbal and the second position clitics, and the evolution of multi-language systems of pronominal clitics – an intermediate position between the verbal and the second position clitics. The types of the positions in a sentence of the first and the second person pronominal clitics in the Old Lithuanian are determined. The investigative part of the thesis adduces the usage of the patterns of pronominal clitics in the Lithuanian texts of the 16th-18th centuries, analyzed in detail, in chronological order and according to individual authors. A lot of information about the evolution of the pronominal clitics and the changes of their usage is given on the basis of the editions of different periods of the same text or a set of texts. Among the other conclusions of the thesis, it is noted that the evolution of the pronominal clitics of the Old Lithuanian is typologically similar to... [to full text] Disertacijoje tiriami ir aprašomi senosios lietuvių kalbos klitiniai įvardžiai (formos m(i), t(i)), pateikiamas išsamus jų sąvadas. Remiantis surinkta medžiaga, įvertinamos klitinių įvardžių linksnių reikšmės, apibrėžiama šių formų pozicija sakinyje ir pozicija žodžio, prie kurio šlyja klitinis įvardis, atžvilgiu, apžvelgiama klitinių įvardžių raida, jų vartosenos pokyčiai. Teorinėje darbo dalyje aptariami tipologiniai klitikų parametrai ir tyrimai, taip pat veiksmažodiniai ir antrosios pozicijos klitikai, kelių kalbų klitinių įvardžių sistemų raida — tarpinė padėtis tarp veiksmažodinių ir antrosios pozicijos klitikų. Nustatomi lietuvių kalbos senųjų raštų pirmojo ir antrojo asmens klitinių įvardžių pozicijos sakinyje tipai. Tiriamojoje darbo dalyje chronologiškai ir pagal atskirus autorius išsamiai analizuojama lietuvių XVI—XVIII a. raštų klitinių įvardžių vartosena. Nemažai duomenų apie klitinių įvardžių raidą, vartosenos pokyčius teikiama remiantis to paties teksto ar tekstų rinkinio skirtingų laikotarpių leidimais. Be kitų disertacijos išvadų, pastebėta, kad senosios lietuvių kalbos klitinių įvardžių raida yra tipologiškai artima slavų kalboms. Panašiai kaip jose, lietuvių kalbos senuosiuose raštuose klitiniai įvardžiai rodo stiprią tendenciją eiti greta veiksmažodžio lyčių, nors yra atvejų, kuriuos galima vertinti ir kaip atitinkančius archajišką Wackernagelio poziciją.

Reklamoje galima rasti meninių priemonių, kalbos funkcinių stilių požymių ar perdirbtų kitų tekstų fragmentų, t. y. intertekstų, kurie padeda įgyvendinti reklamos tikslus ir tampa svarbia raiškos priemone. Reklamų intertekstualumas anksčiau nebuvo plačiai tyrinėtas, todėl yra tikslinga aptarti reklamose rastus intertekstus. Baigiamojo magistro darbo tema yra „Reklamų intertekstualumas“. Darbo tikslas yra išsiaiškinti, kokius intertekstinius elementus reklamų kūrėjai renkasi savo reklamoms, kokia vartojamų elementų raiška ir koks turinys perduodamas. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: surinkti tokį spausdintinių reklamų skaičių, kuris leistų tinkamai atlikti tyrimą ir suformuoti objektyvias išvadas, suklasifikuoti intertekstus ir juos apibūdinti, išanalizuoti intertekstualiųjų elementų raišką, nustatyti intertekstualiųjų elementų funkcijas reklamos tekste, apibendrinti tyrimą ir pateikti išnagrinėtų intertekstų vartosenos kryptis. Darbe yra tiriamos 110 spausdintinių reklamų. Pradžioje aptariamas intertekstualumas: kalbama apie intertekstualumo esmę, pateikiama intertekstualumo raiškos pavyzdžių. Praktinėje dalyje yra atliekamas reklamų tyrimas – kalbama apie intertekstualumo raišką spaudos reklamose. Spausdintinėse reklamose vartojamomis citatomis praplečiamas reklamos tekstas, argumentuojami teiginiai apie reklamuojamą prekę ar paslaugą, parodoma produkto vertė: palankiai apie jį mano ne tik adresantas, bet ir žinoma asmenybė. Kiti tekstai ar jų fragmentai... [toliau žr. visą tekstą] There are found lots of artistic devices in advertisements. Lots of features of functional style of language or redone fragments from other texts (intertexts), help to implement the goals of advertisement and it becomes the important way of expression. The intertextuality in advertisement has not been widely studied earlier so it is appropriate to discuss the intertexts which are found in advertising. The Master thesis is „Intertextuality in advertisement“. The goal of the thesis is to find out what intertextual elements are chosen for advertisers in their advertisements, what is the expression of used items and what content is transferred. To achieve the goal the following tasks were solved: to collect the sufficient quantity of printed advertisements in order to do a research: to form objective conclusions; to classify intertexts and to describe them; to analyse the expression of intertextual elements, set functions of intertextual elements in advertisement texts and to describe them; to make conclusions of the research and submit the directions of using analysed intertexts. There are 110 printed advertisements analysed in the thesis. Firstly the intertextuality is discussed: the point of intertextuality, the examples of intertextuality are given. The research of advertisements is made in the theoretical part – it discusses the expression of intertextuality in printed advertisements. The quotations used in it help to extend the text, argue statements about products or... [to full text]

Magistro darbo objektas – sakytiniai vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės tekstai. Darbe analizuojama trijų pasirinktų tarminių tekstų sintaktika (iš adresato perspektyvos). Darbo pradžioje aptariami sakytinio teksto ir tarminės kalbos bruožai. Pasakotojų tekstai formaliai ir pagal prasmę yra siejami įvairiomis kalbinėmis ir nekalbinėmis priemonėmis. Dėmesys kreipiamas į tiriamų tekstų ekspresyvumą, gyvumą lemiančius kalbos elementus, sintaksines konstrukcijas: analizuojama tekstą sudarančių sakinių struktūra, jų ilgis, nagrinėjamos tarminei kalbai būdingos sintaksinės figūros. Tekstų rišlumas kuriamas tam tikromis sakinių siejimo priemonėmis: aptariamas elipsės, žodžių inversijos, suderintų veiksmažodžio laikų (visa tai sudaro gramatinę koheziją), įvairių kartojimų, hiponimų ir hiperonimų (leksinė kohezija), jungtukų ir kitų jungiamąją funkciją atliekančių žodžių (dalelyčių, prieveiksmių ir kt.) vartojimas. Be minėtų kalbinių priemonių, kalbėtojoms kurti sklandų, vientisą, o kartu ir ekspresyvų, tekstą padeda ekstralingvistiniai veiksniai: aprašomi analizuojamuose tarminiuose tekstuose matomi intonacijos ir ritmo dalykai. Atkreipiamas dėmesys, kad dėl tarminės kalbos spontaniškumo, menko minties apgalvojimo kalboje gali rastis tam tikrų nesklandumų. Darbe aptariamas vienas ryškiausių analizuojamos kalbos nesklandumo atvejų – nereikšminiai kartojimai. The object of the master work is the spoken dialectal texts. There are analyzed the syntactic of three dialectal texts in the thesis. At first, the author describes the features of spoken text and dialectal speech. Formally and meaningfully narrators' texts are related to different linguistic and nonlinguistic devices. The attention is paid to the elements of speech, syntactic structure: analyzed sentences structure and length, syntactic shapes which are characteristic of dialectal speech. Cohesion of dialectal texts is determined for different connecting devices: the ellipsis, inverted order of words, verb tense agreement (grammatical cohesion), various reduplications, hyponyms and hyperonyms (lexical cohesion), connecting words such as conjunctions, particles, adverbs (lexical grammatical cohesion). In addition, the fluent speech also is created with nonlinguistic devices. There is described falling and rising intonation, speech rhythm in the master work. Also the master's author pays attention to nonmeaningful reduplications which is defined as nonfluencies of dialectal speech.

Žodžiai, kurie perteikia ne tik sąvoką, bet ir žadina vienokius ar kitokius jausmus, nuotaiką – gėrėjimąsi, pritarimą, gailestį, piktinimąsi ir kita, vadinami emocine leksika. Daugiausia remiamasi teoriniais bei tiriamaisiais šių kalbininkų darbais: J. Macienės (2005); A. Paulauskienės (1994), A. Gudavičiaus (2000; 2007), Jakaitienės (1980; 2010), Pikčilingio (2010) ir kt. Šio darbo objektas yra dviejų šiuolaikinių romanų: Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“ (2010) ir Romualdo Granausko „Kenotafas“ (Vilnius, 2005), emocinė leksika. Ją sudaro daiktavardžių ir būdvardžių deminutyvai (jų semantika bei daryba) ir emocijų įvardijamoji leksika. Viena darbo dalis skirta teoriniams nuostatoms išnagrinėti, kita dalis – tiriamoji. Darbo tikslas – išsiaiškinti, kuo panaši ir kuo skiriasi šių dviejų prozininkų romanų emocinė leksika. Dėmesys skiriamas išnagrinėti šių romanų deminutyvų semantines grupes, jų vartojimą bei darybą ir emocijų įvardijamąją leksiką, kuri smulkiau skirstyta į vertinamąją ir nevertinamąją leksiką. Šio darbo pagrindiniai uždaviniai yra surinkti ir išanalizuoti abiejų romanų daiktavardžių bei būdvardžių deminutyvus, išnagrinėti jų darybą, reikšmę, vartojimą; aptarti ir palyginti abiejų romanų daiktavardžių ir būdvardžių deminutyvų semantines grupes; išanalizuoti ir palyginti emocijų įvardijamosios leksikos žodžius; apibendrinti rastų daiktavardžių ir būdvardžių demintutyvų bei emocijų įvardijamosios leksikos vartosenos ypatumus. Words that convey not only the concept, but also evoke some feelings and mood – delight, support, compassion, angriness and other are called emotional vocabulary. The object of this work is the emotional vocabulary of two modern novels: „Breathing into Marble“(2010) by Laura Sintija Černiauskaitė and „Cenotaph“(2005) by Romualdas Granauskas. It consists of diminutives of nouns and adjectives (their semantics and composition) and emotional identification vocabulary. One part of this work is devoted to analyze theoretical aspects and the other part is exploratory: J. Macienės (2005); A. Paulauskienės (1994), A. Gudavičiaus (2000; 2007), Jakaitienės (1980; 2010), Pikčilingio (2010) ir kt. The purpose of this work is to find out emotional vocabulary similarities and differences between these two prose writers‘novels. The attention is paid to analyze semantic groups of these two novels‘diminutives, usage of them and emotional identification vocabulary that is further divided to evaluative and non evaluative vocabulary. The main targets of this work are to collect and analyze the formation, meaning, usage of diminutives of both novels‘nouns and adjectives and to compare them; to discuss and compare the diminutives‘semantic groups of both novels‘nouns and adjectives; to analyze and compare emotional identification vocabulary words; to summarize usage peculiarities of founded nouns‘ and adjectives‘ diminutives and emotional identification vocabulary.

Socialinė reklama – tai nemokama arba iš dalies apmokama, sukrečianti arba humoristinio pobūdžio komunikacijos forma, kuria stengiamasi pakeisti visuomenės požiūrį ar elgesį pozityvesne linkme, tiesiogiai nesiekiant pelno. Atlikta apklausa Socialinės reklamos poveikis visuomenei parodė, kad dauguma apklaustųjų žino, kas yra socialinė reklama. Ši reklamos rūšis padeda spręsti socialines problemas, o paveikiausia ji rodoma per televiziją. Lietuvoje vis dar trūksta kokybiškai sukurtų socialinių reklamų. Dažniausiai socialinės reklamos kuriamos direktyvais, kiek rečiau reprezentatyvais. Komisyvų rasta tik „Sveikatos apsaugos“ grupėje. Esama ir mišraus tipo reklamų. Socialinėse reklamose dažniausiai raginama liepiamosios nuosakos antruoju asmeniu. Taip pat nevengiama retorinių klausimų. Išskirtas gąsdinimo mikroaktas. Šis aktas pasireiškia ne tik žodinėje, bet ir vaizdinėje informacijoje. Šiurpūs vaizdai tampa išskirtiniu socialinės reklamos elementu. Socialinė reklama kuriama pagal tris kompozicijos modelius: klasikinį / uždarąjį; nepilną klasikinį / atvirąjį ir vieno dėmens. Būdingas atvirasis kompozicijos tipas. Vyrauja publicistinis funkcinis stilius, bet esama reklamų, kai susipina keli stiliai, daugiausiai publicistinis ir šnekamasis. Siekiant įtaigumo, naudojami įvairūs kalbos aktualizacijos būdai. Dažnesnė sintaksės aktualizacija. Daugiausiai retorinių sušukimų, elipsės, retorinių klausimų. Aktualizuojant leksiką, naudojamasi epitetais, nevengiama ironijos. Ypatingas... [toliau žr. visą tekstą] Social advertising – is a form of communication, which is of shocking or comic nature. It tries to change the attitude or behaviour of society towards a more positive direction, not using direct account. It may be free, paid or partially paid. Questioning Social advertising effect of community revealed that most respondents know social advertising and it helps to solve social problems. This advertisement has the biggest influence on TV. In Lithuania social advertising still are not high quality. Social advertising mostly created by directives. Not so many advertisements created by constatives. Commissives used only in Health service group. Generally, social advertising used second person imperatives. Also used rhetoric questions. Commination act was taken a part. This speech act used not only in the text also in visual information. Horrific views become exceptional element of social advertising. Social advertising is created according to three composition models: classical / closed; not fully classical / open and having one element. Open composition type is characteristic. Publicist functional style is prevailing, though the most of advertisements are created using some styles – publicistic and spoken for the most part. In order to avoid conventionality, seeking for suggestibility, more effect, different ways of actualization are used. Syntax actualization is more frequent. There are rhetoric exclamations, ellipsis, rhetoric questions. Actualizing lexis, epithets are used... [to full text]

Magistro darbo tikslas – apibrėžti lietuvių autorių poezijoje sukurtą debesų vaizdinį. Tiriamoji medžiaga – 362 eilėraščių fragmentai. Pasaulėvaizdžio svarbiausioms debesų ypatybėms iškelti analizuotos tiesioginės ir metoniminės, po to – metaforinės kalbos vienetų reikšmės. Poezijos ištraukose minimų veiksmažodžių, jų formų ir būdvardžių analizė papildo lietuvių poezijoje susidariusį debesų vaizdinį. The aim of the master’s thesis is to define the image of clouds in the poetry by Lithuanian authors. The material of the research is 362 fragments of poems. In order to raise the most important characteristics of clouds in the world-view, primary and metonymic, later metaphoric meanings of language units were analyzed. The analysis of verbs, their forms and adjectives mentioned in the fragments of the poetry complements the image of clouds present in Lithuanian poetry.

Disertacijoje aprašoma vietos raiška Mikalojaus Daukšos Postilėje (1599), dėl plačios vietos raiškos priemonių sistemos apsiribojant postpozicinių vietininkų ir jų funkcinių ekvivalentų (prielinksninių junginių ar vietos reikšme vartojamų linksnių) analize. Tyrime laikomasi kognityvinės poliseminių kalbos vienetų reikšmės sampratos: vietininko reikšmę sudaro tarpusavyje susiję vartosenos tipai, kurių vieni yra būdingesni, prototipiškesni, o kiti – esantys linksnio reikšmių periferijoje. Disertacijoje sistemiškai aprašomos visos postpozicinių vietininkų reikšmės ir išskiriami vietos reikšmės tipai: tai leidžia verifikuoti tradicinį požiūrį, kad postpoziciniai vietininkai yra vietos linksniai. Atlikus kiekvieno postpozicinio vietininko semasiologinę analizę (išskyrus vartosenos tipus bei nustačius, kiek jų susiję su vietos raiška), einama onomasiologine kryptimi – apibrėžiamas kiekvieno postpozicinio vietininko ir jo funkcinių ekvivalentų santykis, išryškinant kalbamųjų raiškos priemonių semantinius skirtumus. Disertacijoje nustatyta vertimo šaltinio (Jokūbo Wujeko Postilla katolicka mnieysza, 1590) įtaka Daukšos Postilės vietos raiškos sintagmoms, apibrėžtas postpozicinių vietininkų tarpusavio santykis ir įvertinti literatūroje nurodomi šių linksnių painiojimo atvejai. The object of this dissertation is the expression of space in Mikalojus Daukša’s Postilla (1599). It is limited to the semantic analysis of the four postpositional local cases, their distribution, and their relationship to their functional equivalents (prepositions, genitive and dative cases). The research is based on the conception of linguistic units as natural categories. Postpositional locatives are treated as multifunctional cases possessing a number of various use types that differ in status: some are prototypical, other are located in the periphery of the case. A semasiological analysis of each postpositional local case is performed starting from their concrete spatial use types and then going into their abstract domains. The use types and category structure of each postpositional locative are systematically described. The analysis of each case is followed by an onomasiological investigation aiming to analyze the semantic distribution between prepositional phrases and postpositional locatives. It is shown that they profile different aspects of the encoded spatial scenes. Since Daukša’s Postilla is a translation from Polish (Postilla katolicka mnieysza by Jakob Wujek, 1590), the influence of the Polish original is also evaluated.

The object of this dissertation is the expression of space in Mikalojus Daukša’s Postilla (1599). It is limited to the semantic analysis of the four postpositional local cases, their distribution, and their relationship to their functional equivalents (prepositions, genitive and dative cases). The research is based on the conception of linguistic units as natural categories. Postpositional locatives are treated as multifunctional cases possessing a number of various use types that differ in status: some are prototypical, other are located in the periphery of the case. A semasiological analysis of each postpositional local case is performed starting from their concrete spatial use types and then going into their abstract domains. The use types and category structure of each postpositional locative are systematically described. The analysis of each case is followed by an onomasiological investigation aiming to analyze the semantic distribution between prepositional phrases and postpositional locatives. It is shown that they profile different aspects of the encoded spatial scenes. Since Daukša’s Postilla is a translation from Polish (Postilla katolicka mnieysza by Jakob Wujek, 1590), the influence of the Polish original is also evaluated. Disertacijoje aprašoma vietos raiška Mikalojaus Daukšos Postilėje (1599), dėl plačios vietos raiškos priemonių sistemos apsiribojant postpozicinių vietininkų ir jų funkcinių ekvivalentų (prielinksninių junginių ar vietos reikšme vartojamų linksnių) analize. Tyrime laikomasi kognityvinės poliseminių kalbos vienetų reikšmės sampratos: vietininko reikšmę sudaro tarpusavyje susiję vartosenos tipai, kurių vieni yra būdingesni, prototipiškesni, o kiti – esantys linksnio reikšmių periferijoje. Disertacijoje sistemiškai aprašomos visos postpozicinių vietininkų reikšmės ir išskiriami vietos reikšmės tipai: tai leidžia verifikuoti tradicinį požiūrį, kad postpoziciniai vietininkai yra vietos linksniai. Atlikus kiekvieno postpozicinio vietininko semasiologinę analizę (išskyrus vartosenos tipus bei nustačius, kiek jų susiję su vietos raiška), einama onomasiologine kryptimi – apibrėžiamas kiekvieno postpozicinio vietininko ir jo funkcinių ekvivalentų santykis, išryškinant kalbamųjų raiškos priemonių semantinius skirtumus. Disertacijoje nustatyta vertimo šaltinio (Jokūbo Wujeko Postilla katolicka mnieysza, 1590) įtaka Daukšos Postilės vietos raiškos sintagmoms, apibrėžtas postpozicinių vietininkų tarpusavio santykis ir įvertinti literatūroje nurodomi šių linksnių painiojimo atvejai.

Magistro darbo objektas – „Zanavykų šnektos žodyne“ (I tome) užrašyti daiktavardžių ir būdvardžių deminutyvai. Darbo tikslas – išanalizuoti zanavykų šnektoje vartojamus mažybinius maloninius žodžius. Tai pirmasis tyrimas, kuriame analizuojami zanavykų šnektoje vartojami deminutyvai, nagrinėjamas mažybini�� maloninių žodžių vartojimas įvairiose kalbėjimo sutuacijose, stiliaus figūrose, aptariamas sekos ir funkcijų ryšys, tarminės priesagos. The object of the present master thesis - diminutives of nouns and adjectives, written in „The Dictionary of Zanavykai Dialect��(volume I). The aim of the thesis - to analyse diminutive words of endearment, used in Zanavykai dialect. This appears to be the first research, providing the analysis of diminutives, used in Zanavykai dialect, their usage in various speech situations and figures of style as well as discussions of dialectal suffixes, sequence of diminutives in the text, functions and formational meanings.

Darbo objektas – lietuvių kalbos frazeologizmai su leksemomis ranka ir koja. Svarbiausias darbo tikslas – aptarti frazeologizmų su leksemomis ranka ir koja semantinę motyvaciją remiantis kognityvinės kalbotyros principais.Darbą sudaro pratarmė, įvadas, svarbiausia darbo dalis, išvados, literatūros sąrašas, priedas. Įvadinėje darbo dalyje trumpai aptariama frazeologizmo samprata bei variantai, sinonimai ir antonimai, apžvelgiami lietuvių frazeologizmų tyrimai, apibūdinama koncepto ir konceptualiosios metaforos samprata. Pagrindinę darbo dalį sudaro du skyriai, kur aptariami leksemų ranka ir koja motyvuojami frazeologizmai, jų sąsajos su skirtingomis žmonių veiklos sferomis. Tyrimo rezultatai apibendrinami išvadose. Darbe pateikiami 2 paveikslai. Šaltinių sąrašą sudaro 7, literatūros sąrašą – 28 pozicijos. Pateikiamas trumpas konceptualiųjų metaforų su leksemomis ranka ir koja žodynėlis. Object of the paper is phraseological units of the Lithuanian language with lexemes “arm” and “leg”. The main objective of the paper is to discuss the semantic motivation of phraseological units with lexemes “arm” and “leg” following the principles of cognitive linguistics. The paper comprises a preface, introduction, the main chapter, conclusions, list of references, and annex. In the introductory chapter, the conception of a phraseological unit is discussed along with variables, synonyms and antonyms, research on the Lithuanian phraseological units is overviewed, and the conception of a concept and conceptual metaphor is described. The main chapter consists of two sections, in which phraseological units motivated with lexemes “arm” and “leg” are discussed along with their links to people’s separate activity fields. The research results are summarised in conclusions. 2 pictures are provided in the paper. The list of sources comprises 7 and the list of references 28 positions. A brief vocabulary of conceptual metaphors with lexemes “arm” and “leg” is provided.