Search

Studijoje apžvelgiami ankstyviausi LDK leidiniai, pasirodę Krokuvoje, Milane, Prahoje, Romoje, Vilniuje bei kai kuriuose kituose miestuose iki Pranciškaus Skorinos mirties (1551–1552) ir pirmosios nuolat veikusios LDK spaustuvės darbo pradžios (1553). Publikacijoje aptariamos 77 knygos, išspausdintos nuo 1494 iki 1553 metų imtinai bažnytine slavų, lietuvių, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbomis, nuo seno LDK vartotomis rašto bei komunikacijos reikalams. Tai pirmas toks bandymas pateikti apibendrintą ankstyviausios spausdintinės LDK knygos visomis kalbomis vaizdą. This study is an overview of the earliest publications of the GDL published in Cracow, Milan, Prague, Rome, Vilnius and some other cities before two events close in time to each other: the death of Francysk Skaryna (1551–1552) and the opening of the GDL’s first long-running printing (1553). The article provides discussion of 77 books printed in the time period from 1494 to 1553 in Church Slavonic, Lithuanian, Polish, German and Latin, the languages used in the GDL for writing and communication from the early times. This is a first attempt to offer a general picture of the multilingual heritage of the earliest print book in the GDL. In the present article, all these publications are classified into three groups. The first one roughly corresponds to the reign of Alexander Jagiellonczyk (reigned in 1492–1506); the second, of Sigismund the Old (reigned in 1506–1548); and the third, Sigismund August (reigned in 1544–1572). In 1492–1506, seven books were published, all in Latin. In 1507–1543, 48 books were published, 25 of them in Latin, 22 in Church Slavonic, and one in German. In 1544–1553, 22 books came out, 17 of them in Latin, three in Polish, and two in Lithuanian. Evaluating the earliest GDL publications from the thematic point of view, we determined that most publications issued at that time were works in religion (49). Poetry and publications in art and rhetoric are the second numerous group (21), followed by books in political and social affairs, medicine, and astronomy (two each) and philosophical writings (one book). These numbers are in line with the development of European printing of the second half of the 15th – the 16th century. While at the turn of the 15th–16th centuries the majority of publications in Europe were of religious content, later the proportion of such literature decreased from 45 percent in 1500 to 25–30 percent in the 17th century. All or nearly all books of the Old Testament and one part of the New Testament published by Francysk Skaryna in Prague and Vilnius in Church Slavonic endow the printing of the GDL in 1494–1553 with indisputable originality. In the context of the multilingual literature of the GDL, Skaryna’s input may be described as follows: in the first half of the 16th century he carried on the tradition of writing in Church Slavonic and Ruthenian and took up a new opportunity, that of printing in Cyrillic.

2017 m. Saksonijos krašto, valstybės ir universiteto bibliotekoje surastas mažai kam žinomas Kauno liuteronų kunigo Pauliaus Oderborno kūrinys. Tai Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje, 1583 m. publikuotas Himnas apie seną ir garsią Glebavičių giminę. Jame apdainuojama Lietuvos istorija, daugiau dėmesio skiriant Gediminui ir Vilniaus įkūrimui, taip pat apibūdinama Glebavičių giminė, minimi iškilesni tos giminės asmenys. Ši poema svariai papildo lietuvių ar kitakilmių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų XVI a. antroje pusėje lotynų kalba sukurtų literatūros kūrinių aruodą In 2017, a little-known work by Paul Oderborn, a Lutheran pastor from Kaunas, was found at the Saxon State and University Library. Hymnus de antiqua et illustri Heleboviciorum gente (A Hymn about the Ancient and Glorious Family of Glebavičius) was published at Jan Karcan’s printing house in Vilnius in 1583. It dwells on the history of Lithuania placing more emphasis on Gediminas and the founding of Vilnius, describes the Glebavičius (Hlebowicz) family, and mentions prominent members of this family. Hymnus is written as a frame narrative: lines 1–4 describe the content of Hymnus and appeal to Muses for inspiration and assistance, and the further plot (lines 5–606) is framed within the narrator’s encounter with Neptune and the Muses at the Nemunas River. In lines 5–20, Neptune emerges from the Nemunas and shows the narrator Jonas Glebavičius’s (Jan Hlebowicz) coat-of-arms consisting of four fields; in lines 21–466, Kleio, the muse of history, tells about the Leliwa in the top left field of the coat of arms and about Glebavičius’s family on his father’s side. In lines 467–535, Kleio glorifies the Lion in the top right field of the coat of arms, maternal ancestor Jaunutis Gediminaitis, Prince of Zaslavl, and his progeny. In lines 536–582, the Muse sings about Dombrowa at the bottom left field and other nobles of the Glebavičius’s family – the Kiška family and Stanislovas Kiška (Stanisław Kiszka) among them. In lines 583–606, Kleio glorifies Vytis (The coat of arms of Lithuania, consisting of an armour-clad knight on horseback holding a sword and shield), the Algirdaičiai (Algirdids) and their descendant Ona Zaslavskytė (Sluckaitė; Anna Zaslawska), Glebavičius’s mother. Lines 607–610 are the closing lines of the poem: Kleio stops talking, Apollo begins playing the kithara, the Naiads start their dance, and Neptune disappears in the waves of the Nemunas. In writing on the themes of the history of Lithuania, Oderborn relied on Maciej Stryjkowski’s Kronika. In other episodes he uses poetic means of expression from Virgil’s Aeneis, Ovid’s Metamorphoses, Claudian’s Panegyricus de IV consulatu Honorii Augusti, the poem Urania by the Italian humanist Giovanni Gioviano Pontano, the elegy Ad Lunam by the German humanist Peter Lotz (Petrus Lotichius Secundus), and from other Classical, medieval, and Renaissance authors, which is reflected in the language of Hymnus. This poem is an important contribution to the legacy of literary works written by Lithuanian or non-Lithuanian residents of the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the sixteenth century.

An article consists of a short review of the old books of the Grand Duchy of Lithuania in 15th–16th centuries. It includes 72 books edited at the period from 1494 to 1553 on different languages, had been used in writings of the Grand Duchy of Lithuania.

This paper is an introduction to the monograph of the most important - according to the author - Latin writers from Lithuania, writing from the 16th to 18th centuries. The main argument is enriched with numerous digressions, such as review of academic papers dealing with Lithuanian writers, which cover various aspects of the phenomenon called latinitatis, put them into academic circulation and cultural changes. The author treats writers writing in Latin within the borders of the Grand Duchy of Lithuania as Lithuanian writers.

Kojalavičiaus Vardynas yra išbaigtas kūrinys, o jo perrašas mūsų dienas pasiekė be defektų. Tekstas parašytas taisyklinga lotynų kalba, jo stilius neįmantrus, rašysena aiški ir įskaitoma, o taisytų, užbrauktų ar rašalu užteptų vietų – labai nedaug. Lotyniškame tekste yra keliasdešimt lietuviškų ir lenkiškų žodžių ar frazių. Vardyno asmenvardžiai mažai lotynizuoti, neretai jie užrašyti su diakritiniais ženklais, naudotais lenkų ar vokiečių kalbose. Kad ir tokie būdami, jie laikytini integralia lotyniško teksto dalimi. Panašiai yra su vietovardžiais ir herbų pavadinimais: Vardyne jie perteikti taip, kaip buvo vartojami andai. Datos nurodytos tokios, kokias Kojalavičius surado įvairiuose šaltiniuose. Nusprendus šiame leidinyje pateikti visą fotografuotinę raštijos paminklo kopiją pasirinktos tokios vertimo nuostatos. Datos vertime pateikiamos taip, kaip yra perraše; pastebėjus autoriaus klaidą ji ne taisoma, o pakomentuojama išnašose. Vietovardžiai, dėl skaitytojų patogumo, verčiant perteikti šiuolaikinėmis formomis; jei kuri nors gyvenvietė neišliko ar nebuvo identifikuota, jos pavadinimas perteiktas pasirėmus perraše esančia lytimi. Herbų pavadinimai pateikiami taip, kaip vartojama dabar. Kojalavičiaus Vardyną galime laikyti tikru leksikografiniu enciklopedinio pobūdžio Lietuvos lotyniškų asmenvardžių sąvadu. Antroponimai čia pateikti paisant lotynų abėcėlės, bet negriežtai: prireikus įrašyti informaciją apie asmenį, tai daryta ten, kur būta tuščios vietos. Būtina pasakyti ir tai, kad Lietuvos asmenvardžiai vienalaikiuose antrosios XVII a. pusės dokumentuose įvairuoja: Kojalavičiaus užrašyta kurio nors asmens pavardė kitur būdavo perteikiama nebūtinai taip pat. Tai priklausė nuo dokumento kalbos, rašovo išsilavinimo, kultūrinės bei kalbinės aplinkos, lietuvių, lenkų ir kitų kaimyninių tautų antroponimijos raidos ypatybių ir dar kitų priežasčių. Todėl perteikiant asmenvardžius pirmiausia paisyta jų kilmės ir vartojimo lietuvių kultūroje tradicijos. Veik visos Kojalavičiaus paliudytos kilmingųjų pavardės turi bent po vieną atitikmenį šių dienų lietuvių antroponimikoje; kai kurios tokių atitikmenų turi po kelis. Dėl šios priežasties lietuviškos kilmės Vardyno asmenvardžiai verčiant perteikti lietuviškomis lytimis; keblesniais atvejais dairytasi į Aleksandro Vanago, Vitalijos Maciejauskienės ir Marytės Razmukaitės Lietuvių pavardžių žodyną ir Visuotinę lietuvių enciklopediją (žr. „Komentaruose ir kituose tekstuose panaudotų šaltinių sąrašą“). Todėl Vardyno Bitowt vertime perteiktas Bytautu, Dowgird – Daugirdu, Dowkont – Daukantu, Radivilus – Radvila ir t. t. Kojalavičius, in The Nomenclator, mentions hundreds of individuals and events as based on dozens of various (manuscript, print, narrative and other) sources of the 14th–17th century. The author identifies only a fraction of them. For the reader’s convenience and the clarity of the translation, we have commented mainly on those places in the text wherein the sources are named. This has been done for the following reasons: first, all the identified sources are the ones better known to specialists rather than general public; second, a higher number of commentaries would have increased the length of the publication; and last, the identification, registration and description of all the sources in the commentaries would have been a several-year work project for a group of researchers far more numerous than just one or two people. It is very plausible that the new period in the history of The Nomenclator, which should start with this publication, will eventually lead to a new edition of this monument of Lithuanian culture, based on newer information technologies and accompanied by exhaustive commentaries and comprehensive historical, heraldic, genealogial and source studies.

Straipsnyje bendrais bruožais aptariama Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos genezė ir raida daugiau kaip per 100 metų. Įstaigos istorija apžvelgiama tam tikrais laikotarpiais, stengiantis iškelti kiekvieno iš jų ypatybes, tačiau kartu iš akių nepametant bendro raidos vaizdo. 1912-1931 metai laikytini Bibliotekos kūrimo, 1931-1940 – Valstybinės Vrublevskių bibliotekos, o 1941-2009 – Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos laikotarpiu. 2009 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino įstaigos pavadinime turėtą Vrublevskių vardą, lapkričio 24 d. patvirtino naujus bibliotekos nuostatus. Kiek vėliau įvykus esminėms permainoms Lietuvos mokslo institucijų sistemoje, prasidėjo naujas – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos – etapas. The article overviews the genesis and development of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences over more than a century. The history of the institution is discussed in terms of several periods, both attempting to identify the specifics unique to each period and keeping in mind the general trend of the Library’s development. The article names 1912–1931 as the period of the establishment of the Library, 1931–1940, as the one of the Wroblewski State Library, and 1941–2009, as that of the Library of the Lithuanian Academy of Sciences. On September 29, 2009 the Presidium of the Lithuanian Academy of Sciences returned to the Library the former name of Wroblewski, and on November 24 of the same year, it approved new regulations for the Library. Meanwhile, the system of Lithuanian scientific institutions underwent a series of important changes. These events marked the beginning of a new period, that of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences.

Latin culture reached Lithuania along with the christening of King Mindaugas (†1263) and his coronation in the mid-thirteenth century. The first known document written in Latin is the Charter given by King Mindaugas to Livonian traders, dated 25.03.1253-24.03.1254. Since then, Lithuanian literature has travelled a long and impressive road, enriching not only Lithuanian, but also European, culture with its distinctive masterpieces of spiritual culture. The road travelled by Latin literature in Lithuania may be divided into three sections of different lengths, but of similar significance: its emergence, its establishment and its independent development. Its emergence spanned the period from the rule of Mindaugas to that of Alexander Jagiellon (*05.10.1460-†20.07.1506). The second period lasted from the rule of Sigismund I the Old (*01.01.1467-†01.04.1548) to that of Sigismund II August (*01.08.1520-†07.07.1572). The third period encompassed the time from Stephen I Bátory (*27.09.1533-†12.12.1586) to Stanisław August Poniatowski (*17.01.1732-†12.02.1798). Evaluating the development of Latinitas from the perspective of Latin books throws light on its abundance. In the fifteenth century, just 3 books by Lithuanian authors appeared; in the sixteenth century, 373; by the seventeenth century, there were 1175; by the eighteenth century, no fewer than 1790. Most of them featured the belleslettres of those days (poetry; rhetorical prose and dramatics): 1364 titles in this subject area (40.83% of the total number of publications) appeared in the sixteenth-eighteenth century. The second in abundance is religious literature. In the fifteenth-eighteenth century, 1106 religious books were published (33.1% of the total). The third is literature in humanities. The sixteenth-eighteenth century, saw the publication of 529 works in humanities (15.83% of the total).

Sukantis metų ir raštų ratui Donelaitis štai jau trečią kartą kreipiasi į mus, savo gimimu siūlydamas vėl pasverti ir įvertinti visa, kas per prabėgusius tris šimtus metų išgyventa, sukaupta ir įamžinta. Donelaičio šiandien esama visur Lietuvoje ir nemažai kur – Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje bei kitose artimesnėse ir tolimesnėse valstybėse. Jis tapo šiuolaikinės lietuvių kultūros demiurgu – jai gyvybės, įkvėpimo, savasties teikiančiu gaivalu. Kalba čia eina ne tik apie tvarią jo vietą mokyklinėse ir akademinėse programose, mokslo darbuose, grožinėje literatūroje, teatre, dailėje ar muzikoje. Donelaičio iš- skirtinumą sudaro tai, kad jis virto kelias tautas, įvairias literatūras suartinančiu, jų kultūrinį bei meninį kraštovaizdį formuojančiu, visuomeninį gyvenimą veikiančiu ir prasmingai veiklai telkiančiu fenomenu.

Jonas Basanavičius iš Bulgarijos į Lietuvą sugrįžo ketindamas atlikti nemažai svarbių darbų. Jie turėjo ugdyti tautinę lietuvių savimonę, kelti tautiečių kultūrą, diegti ir įtvirtinti modernias visuomeninės, kultūrinės ir mokslinės veiklos formas. J. Basanavičius inicijavo ir su bendraminčiais organizavo Pirmąjį lietuvių suvažiavimą, geriau žinomą Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimu (1905 XII 4-5), įkūrė Lietuvių mokslo draugiją (1907 IV 7), surengė Lietuvių konferenciją (1917 IX 18-22), netrukus atvedusią prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (1918 II 16). Dienoraščiai patvirtina, kad šiuos darbus J. Basanavičius laikė pačiais svarbiausiais, jų jis ėmėsi sąmoningai, o veikė kryptingai ir atkakliai. Įrašai jo užrašų knygelėse taip pat suteikia papildomų žinių apie įvykius, asmenis ir patį jų autorių. During his sojourn in Bulgaria Jonas Basanavičius was waiting for an opportunity to return to his homeland. Such an opportunity presented itself with the start of the Russo-Japanese War. Having returned to and settled in Vilnius, J. Basanavičius started and, helped by his numerous adherents, implemented several significant initiatives, which laid the groundwork for the declaration of Independence and the creation of independent State of Lithuania. Of these initiatives, convening the First Congress of Lithuanians, better known as the Great Seimas of Vilnius (4-5 XII 1905), the foundation of the Lithuanian Scientific Society (7 IV 1907), convening the Conference of Lithuanians (18-22 IX 1917) and the declaration of Lithuanian Independence (16 II 1918) are the most noteworthy. The diaries confirm that J. Basanavičius himself thought these to be the most important of his works; he undertook them consciously and acted purposefully, resolutely and consistently. Entries in his notebooks also provide additional information about their author as well as various events and people.

Latin culture, referred to simply as Latinitas in the present article, reached Lithuania together with King Mindaugas (1263) baptism and his coronation in the middle of the 13th century. The first known document was written in Latin. This was King Mindaugas privilege granted to the merchants of Livonia and dated 25 Mar. 1253 - 24 Mar. 1254. From that time on Latin writing went a long and impressive way enriching the culture of not only Lithuania but also that of Europe with original spiritual monuments. The way of Latin writing can be divided into three stages of different length but of almost similar significance: origin, strengthening and independent development. The period of origin lasted from the rule of Mindaugas to that of Alexander Jagiellonian (5 Oct. 1460 - 20 Jul. 1506). It is characterised by intensive reception of the Latin language and writing, incomplete repertoire of Latin writing of the Middle Ages and a non-creative use of the language and writing. Some phenomena mark the end of this stage, which testify to an independent creative expression of the Latin language and writing in the Grand Duchy of Lithuania (GDL) (the scriptorium of Vilnius Bernadine Monastery, the high school in Vilnius Dominican Monastery, the first books written by Lithuanian authors and printed). The second stage covers the period of the rule of Sigismund the Old (1 Jan. 1467 - 1 Apr. 1548) and Sigismund Augustus (1 Aug. 1520 - 7 Jul. 1572). During this period the Lithuanian authors created works of different kinds and genres. At the beginning of the period the attitude towards Lithuania and the Lithuanians expressed in Latin works by the European authors changed from the earlier negative to a positive one. At the end of the period the first Latin books were printed in the GDL (Grzegorz Pawel Antidotum contra articulos juki novae, 1564, and others). The third stage encompasses the period from Stefan Batory (27 Sep. 1533 -12 Dec. 1586) to Stanislaw August Poniatowski (47 Jan. 1732 - 12 Feb. 1798). During this period Latin literature flourished. Works that were important to the whole of Europe were created. At the end of the period, in the years of Enlightenment, the Latin language gradually began to give way to national languages, first of all to the Polish language. It should be underlined that with the end of the state the development of Latinitas did not come to an end in Lithuania. It has been going on to the present day. When in assessing the development of Latinitas from the perspective of Latin books, its scale and its heydays can be seen. In the 15th century three works by the Lithuanian authors were published, in the 16th century - this figure stood at 373, in the 17th century it reached 1175 books and in the 18th century it amounted to 1790. Fiction of that time (works of poetry, rhetoric prose and plays) constitute the largest part. Between the 16th and the 18th century their number totalled 1364 (counting by titles; 40.83% of a total number of publications). Second by size was religious writing. In the 15th - 18th century, as many as 1106 religious books were published (33.1% of a total number of publications). Scientific literature came third. Between the 16th and the 18th century 529 works in the humanities appeared (15.83% of a total number of publications). [...]

Mikalojus Daukša (*tarp 1527 ir 1538 Babėnuose (dab. Kėdainių miesto dalis)-†1613 II Varniuose) - Žemaičių kanauninkas, pirmųjų lietuviškų knygų, išspausdintų Lietuvoje, autorius. Rūpindamasis Dievo žodžio skelbimu gimtąja kalba, jis išvertė ir parengė keletą būtiniausių kasdieniam Bažnyčios gyvenimui veikalų: ispano kunigo Jokūbo Ledesmos SJ (*1522-†1570) katekizmą ir lenko kunigo Jokūbo Wujeko SJ (*1541-†1597) mažąją postilę. Abiejų knygų kalbos, stilistikos ir rašybos pagrindu susiformavo vidurinis lietuvių rašto kalbos variantas, anuomet vadintas "žemaičių kalba" (gyvavo iki XIX a.) ir daugiausia vartotas religiniuose raštuose.

Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski, Matthias Striicovius Osostevicius, *1547 III 21 Strikove netoli Lodzės (Lenkija)-†apie 1590 greičiausiai Lietuvoje, Jurbarke) - lenkiškai ir lotyniškai rašęs istoriografas, poetas, pirmosios išspausdintos Lietuvos istorijos autorius. Strijkovskio kūriniai stebina erudicija, tačiau iki šiol nedaug ką tikra žinome apie jo mokslą ir studijas. Abejonių nekelia tai, kad 1553- 1561 m. jis mokėsi parapinėje Bžezinų mokykloje. Paskutiniais mokymosi metais jis patyrė sunkią galvos traumą. Per metus atsistojęs ant kojų, 1563 m. Strijkovskis su Poznanės kašteliono Petro Čarnkovskio palyda atvyko į Vilnių. Iš čia jis nebegrįžo atgal, o su lietuvių kariuomene patraukė prie rytinių Lietuvos sienų, į karo su Maskva frontą. 1564-1574 m. jis dalyvavo karo veiksmuose prieš Maskvą. 1574 m. Strijkovskis išvyko į Krokuvą, kur dalyvavo karaliaus Henriko Valua vainikavimo iškilmėse. Tų metų pabaigoje jis su Lenkijos pasiuntiniu Andriumi Taranovskiu iškeliavo į Konstantinopolį. 1575 m. grįžęs iš diplomatinės misijos, Strijkovskis kurį laiką praleido Krokuvoje, rinkdamas medžiagą savo istoriniams veikalams, o paskui išvyko į Lietuvą. Nuo 1576 m. jis gyveno Slucke pas kunigaikščius Olelkaičius. Mirus globėjui Jurgiui Olelkaičiui, Strijkovskis 1578 m. pabaigoje ar 1579 m. pradžioje persikėlė į Varnius, buvo globojamas Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio. 1580 m. istorikas per Liepoją nukeliavo į Karaliaučių, kur baigė tvarkyti savo Kronikos tekstą ir galbūt prižiūrėjo jos leidybą. 1582 m. jis grįžo į Žemaitiją. 1586 m. pabaigoje jį randame klebonaujantį Jurbarke. Kadangi po 1590 m. dokumentuose minimas kitas Jurbarko klebonas, manoma kad Strijkovskis ten ir mirė apie 1590-uosius.

Skirtingai nei daugelis Renesanso autorių, Strijkovskis buvo iš karto palankiai amžininkų priimtas, o jo kūryba, pirmiausia "Kronika", pasklido ne tik senojoje Lietuvoje, bet ir visame Vidurio ir Rytų Europos regione. "Kronika" darė poveikį visu laikotarpiu iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir netgi vėliau. Tas poveikis nebuvo vienodas. Iš pradžių jo būta stipresnio; pasirodžius Alberto Kojalavičiaus "Lietuvos istorijai", tas poveikis apsilpo, tačiau nuo XIX a. pradžios ji vėl buvo plačiau skaitoma, perspausdinama, ja buvo remiamasi grožiniuose kūriniuose ir Lietuvos mokyklose. Tai lėmė kelios svarbios ypatybės. Strijkovskio "Kronikos" tekstai atitiko kelių kartų visuomenės ideologinius, politinius, kultūrinius ir meninius lūkesčius. Antra, kaip ir Trečiasis Lietuvos Statutas, Kronika savomis - idėjinėmis ir meninėmis - priemonėmis grindė Respublikos pilietinės tautos politinę ir kultūrinę tapatybę. Trečia, Kronikos sėkmingą sklaidą užtikrino kalba, kuria ji buvo parašyta. XVI a. tapusi regionine bendravimo ir visokeriopos komunikacijos priemone, lenkų kalba savo ruožtu garantavo ilgesnį gyvavimą visiems ja parašytiems raštijos paminklams bei literatūros kūriniams.

Europos kultūros istorijoje Viduramžiais vadinamas laikotarpis, trukęs maždaug nuo VI iki XV amžiaus. Senojoje Lietuvoje europinės kultūros pavidalų ar labai panašių jos kūrimo ir sklaidos, taip pat europinių individo ir bendruomenės kultūrinės raiškos formų pastebime nuo XIII a. vidurio - karaliaus Mindaugo baigtos kurti lietuvių valstybės. Epochos pabaigą galima sieti su laikotarpiu, kada buvo sukurti reikšmingiausi Lietuvos Viduramžių raštijos paminklai - Vidurinio ir Plačiojo sąvadų metraščiai, buvo išspausdintos pirmosios knygos lietuvių, rusėnų, prūsų, lenkų kalbomis ir pasirodė pirmieji reikšmingi Renesanso literatūros kūriniai, t. y. XVI a. pirmąja puse. Viduramžių Lietuvos raštijos paminklų gretą galima pradėti pirmaisiais žinomais jos valdovų raštais (karaliaus Mindaugo lotyniška privilegija Livonijos gyventojams, datuojama 1253-1254, ir kt.), Bizantijos bei Romos autorių vertimais j kai kurias regionines rašto kalbas (Jono Malało (*apie 491-†578) kronikos vertimas j senąją slavų kalbą, atliktas galbūt 1262 m.), Lietuvos vienuolynuose sukurtais Biblijos, kitų sakraliųjų ir liturginių knygų nuorašais (XIV a. pradžioje surašytas Laurušavo Evangelynas), o užbaigti rusėniškai parašytais Viduriniojo ir Pilnojo sąvadų metraščiais (kurtais ir perrašinėtais XVI a. trečiąjį-šeštąjį dešimtmečius).

Jonas Radvanas (†po 1592) - žymiausias XVI a. lotyniškai rašęs lietuvių poetas, herojinio epo "Radviliada" (Radivilias) autorius. Iki šiol labai mažai ką žinome apie Radvaną, todėl apie jo gyvenimą daugiausia galime papasakoti, pasirėmę jo kūriniais. Jo eilėraščiai bei poemos buvo spausdinami laikotarpiu nuo XVI a. devinto dešimtmečio vidurio (1584) iki dešimtojo pradžios (1592), todėl galime spėti jį gimus apie XVI a. vidurį. Radviliadoje užrašyta keletas lietuviškų žodžių. Jų kalbinės ypatybės (pavyzdžiui, galimas trumpųjų kirčiuotų balsių liginimas) ir tai, kad pirmą žinomą savo eilėraštį Radvanas pasirašė Vilniečiu (Joatmes Raduanouius Vilnensis), rodytų, kad poetas galėjo būti kilęs iš Rytų Aukštaitijos (galbūt Vilniaus krašto) arba ilgai čia gyventi. Nežinome nė to, kur jo mokytasi.

Konstantinas Sirvydas (*apie 1580 Sirvydų k. netoli Anykščių - †1631 08 23 Vilniuje) - kunigas, leksikografas, pirmosios Lietuvoje išspausdintos originalios lietuviškos knygos autorius. Sirvydui priklauso pirmojo lietuvių kalbos žodyno, pirmosios lietuvių gramatikos ir pirmosios originalios lietuviškos knygos autoriaus šlovė. Jo kūrinių pagrindu įsitvirtino vadinamasis rytinis lietuvių rašomosios kalbos variantas, gyvavęs iki XIX a.

Europos kultūros istorijoje Baroku apibūdinamas laikotarpis, trukęs nuo XVII a. pradžios iki XVIII a. vidurio. Lietuvoje jis irgi apima maždaug pusantro šimto metų kultūros tarpsnį. Jo pabaiga sietina su tam tikrais reikšmingais XVIII a. vidurio įvykiais, liudijusiais ankstesnių kultūros ir valstybės gyvenimo formų atmirimą ir naujųjų atsiradimą. Priminsime kai kuriuos iš jų. Karaliaus Augusto III valdymo metu (1733-1763) degradavo parlamentinė valstybės valdymo forma (iš 14 sušauktų seimų 13 išardė besivaidijančios politinės grupuotės), be galo sumenko monarcho valdžia; valstybės reikalai ėmė priklausyti nuo kelių politinių grupių, kurios veikė vedinos savų interesų, o į tarpusavio konfliktus kuo toliau tuo labiau įtraukdavo užsienio valstybes. Valstybės ir visuomenės raida veikė literatūros kryptis, žanrus bei formas. Krinkančio ankstesnių politinio ir visuomeninio gyvenimo fone tam tikri kultūros įvykiai liudijo naujų kūrybinės veiklos pavidalų, modernių raiškos modelių atėjimą. 1751 m. prie Vilniaus jėzuitų akademijos buvo įsteigta pažangesnes švietimo ir ugdymo formas pradėjusi diegti Kilmingųjų kolegija. 1753 m. pasirodė pijorų mokymo reformos apimtis, būdus ir priemones aptaręs taisyklių rinkinys; 1754 m. prie pijorų kolegijos buvo įsteigta moderni spaustuvė; 1760 m. Vilniuje pradėjo eiti pirmasis savaitraštis (Pranciškaus Paprockio Lietuvos kurjeris lenkų k.), liudijęs naujos žinių bei informacijos sistemos atsiradimą ir t.t.

Baroko epochą galime pavadinti ne tiktai senojo Lietuvos teatro gimimo bei suklestėjimo, bet ir reikšmingosios jo dalies - mokyklinio teatro - „aukso amžiumi". Kultūros istorikai surinko žinių apie 263 teatrinius ir parateatrinius renginius, parodytus Vilniaus jėzuitų akademijos studentų; didžioji dalis iš jų (152) surengti ar pastatyti tarp 1664 ir 1740 m. Jėzuitų teatras apskritai sudaro didžiausią, gausiausią ir reikšmingiausią reiškinio, vadinamo Lietuvos mokykliniu teatru, dalį. Jo pradžia siejama su 1570 m. spalio 18 d. suvaidinta Stefano Tucci'o komedija Heraklis, parodyta jėzuitų kolegijos steigimo Vilniuje iškilmėms.

Straipsnis skirtas Jėzuitų ordino įsikūrimo Lietuvoje problematikai, jų Vilniaus kolegijos genezei ir veiklos pradžiai. Ypatingas dėmesys skiriamas pirmųjų iš Čekijos atvykusių jėzuitų vaidmeniui ir įtakai. Ordino kronikos (ranka rašytos Vilniaus jėzuitų kolegijos ir Prahos Clementinum) bei išleisti šaltiniai, jau atlikti tyrimai (Pauliaus Rabikausko) leidžia tvirtinti, kad čekų pėdsako analizė gali būti perspektyvi ir įdomi. Jėzuitų atėjimas į Lietuvą, pirmųjų kolegijų įkūrimas, naujo tipo katechizacijos ir edukacijos diegimas žymi esminių kultūros pokyčių, vykusių Lietuvoje XVI a. paskutiniu ketvirčiu, pradžią. Didžiausią vaidmenį jėzuitai suvaidino švietime, kuris netrukus po jų atvykimo įgavo sistemiškumo. Lietuvoje jam buvo būdingi visų jėzuitų provincijų bruožai, bet būta ir vietinių ypatumų. Svarbiu, tačiau iki šiol pakankamai neįvertintu dalyku reikia laikyti tą aplinkybę, kad pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko iš Prahos ir kitų Čekijos bei Moravijos miestų. Numanu, kad Prahos Clementinum taikytų ir propaguotų veiklos formų buvo laikomasi ir Lietuvoje. Apie tai liudija tėvo Baltazaro Hostounskio ir jo kolegų dėmesys vietinėms kalboms, o taip pat šv. Petro Kanizijaus mažojo katekizmo vertimai į rusėnų ir latvių kalbas, pasirodę XVI a. 9 dešimtmetyje Vilniuje. Turima žinių, kad apie tą laiką šis katekizmas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir taip pat išspausdintas, tačiau kol kas jo egzempliorių nėra žinoma. Katekizmo vertimai gerokai paspartino daugiakalbės Lietuvos visuomenės katekizavimo procesą. The arrival of the Society of Jesus in Lithuania and its activities in Vilnius fairly soon led to important changes in models of institutional and folk culture and had a great impact on the pace of the development and scope of cultural processes. An extremely important role in those pro cesses was played by Jesuit education that soon after their arrival in Lithuania assumed a systematic character. It combined both the features common to all Jesuit provinces with the local ones. An important albeit underestimated circumstance was that the first Jesuits came from Prague. It is easy to guess that the forms of activity propagated and practised in the Prague Clementinum were transplanted into Lithuania. It is proven by the fact that Father Białozor Hostouński and other Jesuits paid special attention to vernacular languages: Saint Petras Canisius' catechism was translated into Lithuanian, Latvian and Ruthenian. The translations of the catechism, that appeared in Vilnius in the 1580s, had greatly influenced the process of catechisation in the multilingual society of Lithuania.

Europos kultūros istorijoje Apšvietą (Švietimo ar Šviečiamąja epocha) apibūdinamas laikotarpis, trukęs XVIII a. Kaip ir Renesansą, Apšvietą galima laikyti pereinamuoju, arba epochų sąvartos, metu. Toks požiūris leidžia geriau suprasti, kodėl Apšvietos raiška nesibaigia su valstybės sunaikinimu 1795 m., o tęsiasi dar ir XIX a. pradžioje. Apšvietos literatūra senojoje Lietuvoje gyvavo tam tikrose palankiose terpėse. Pirmiausia ir svarbiausia iš jų buvo universitetinė erdvė. Tiek Vilniaus, tiek ir Karaliaučiaus universitetuose ne tik ugdytos vis naujos rašytojų ir raštijos kūrėjų kartos, bet ir kurti teorinio pobūdžio darbai, norminę ir kitaip veikę literatūros raidą, taip pat ugdę visuomenės literatūrinį skonį, jos kultūrinius lūkesčius. Kiek mažesniu lygiu ir nebe tokia didele apimtimi tie patys dalykai buvo atliekami karalių ir didikų rūmuose, taip pat vyskupų bei klebonų aplinkoje ir įvairiuose vienuolynuose.

Europos kultūros istorijoje Renesansu vadinamas laikotarpis, Italijoje trukęs nuo XIV a. iki XVI a. pradžios, o likusioje Europos dalyje - maždaug nuo XV a. iki XVI a. pabaigos. Lietuvoje Renesanso apraiškų pastebime XVI a. pradžioje, o jo įsigalėjimo pradžią datuojame XVI a. viduriu. Šio laikotarpio pabaigą galima sieti su kai kuriais svarbiais XVI a. antrosios pusės įvykiais, formavusiais savitus jau kitos - Baroko - epochos pavidalus: Kontrreformacijos pradžia XVI a. aštuntajame dešimtmetyje, jėzuitų mokymo ir mokslo įstaigų sistemos susiformavimu antroje XVI a. pusėje (1570 Vilniuje atidaroma jėzuitų kolegija, 1579 jos pagrindu įsteigiamas universitetas; iki amžiaus pabaigos tokios kolegijos atidaromos dar Polocke, Rygoje, Tartu ir Nesvyžiuje), taip pat ypač reikšmingomis valstybės teisės (Trečiasis Lietuvos Statutas, 1589), Bažnyčios (Brastos unija, 1596) reformomis ir kt. Renesanso LDK literatūros paminklų eilę pradeda lotyniškos Mikalojaus Husoviano poemos, o užbaigia Jono Radvano "Radivilias" (Radviliada, 1592). Į tą gretą taip pat patenka religiniai raštai lietuvių, lenkų, rusėnų, lotynų ir vokiečių kalbomis, ėję tiek Kunigaikštijoje, tiek kaimyninėje Prūsijoje, kurią vasalinė priklausomybė visu šiuo laikotarpiu siejo su Gediminaičių dinastijos valdoma Lenkijos Karalyste, o kultūrinis ir etninis bendrumas - su ta pačia Lenkija, Livonija ir Lietuva.

Recenzijoje aptariamas leidinys „Lietuviškieji slapyvardžiai: lietuviškos spaudos iki 1990 m. slapyvardžių sąvadas“. Pažymima, kad „Lietuviškiau slapyvardžių“ sąvado 1-ajame tome publikuojamas istoriko Antano Tylos straipsnis glaustai apibūdina spaudos draudimo priežastis, caro valdžios taikytas represijos priemones, lietuvių tautos pasipriešinimą caro užmačioms bei taikią kovą su jomis - slaptą lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis leidimą ir daraktorių bei knygnešių pasiaukojimą. Straipsnis tarsi įveda į aptariamos knygos pasaulį, leidžia apčiuopiamiau suvokti slapyvardžių vartojimo priežastis tuo laikotarpiu, suprasti jų turinį ir formas. Aptariant abiejų tomų struktūrą ir turinį, pažymima, kad pirmajame tome pateikiami bendriausi duomenys apie slapyvardžiais pasirašinėjusius autorius bei išvardijami visi žinomi jų slapyvardžiai. Antrajame tome kiekvieno slapyvardžio aprašą be paties slapyvardžio sudaro dar ir autoriaus slapyvardžiu pasirašyti kūriniai ir vienas šaltinis, atrinktas iš daugelio jį identifikavusiųjų. Konstatuojama, kad šis slapyvardžių sąvadas - įdomias perspektyvas atveriantis leidinys, nes šį sąvadą dar teks pildyti įtraukiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą ir moderniosios Lietuvos kultūros faktus kaip Europai reikšmingų konceptų kūrimo garantą. Kol tai bus padaryta, autoriaus manymu, svarbiausiu išlieka sudarytojo ir jam talkinusių asmenų padėtas pagrindas: spaudos draudimo metų, laikotarpio iki 1918-ųjų ir Il-osios Respublikos slapyvardžių bei juos vartojusių asmenų duomenų bazė. The review discusses the publication “Lietuviškieji slapyvardžiai: lietuviškos spaudos iki 1990 m. slapyvardžių sąvadas” [Lithuanian Pseudonyms: The Compendium of Pseudonyms in Lithuanian Press before 1990]. The first volume of the compendium of Lithuanian pseudonyms publishes the article by historian Antanas Tyla, which briefly describes the reasons for the prohibition of press, repressive measures applied by Tsar authorities, the resistance of the Lithuanian nation against the Tsar scheme as well as a peaceful fight against them: secret publishing of Lithuanian press in Latin script and the dedication of secret school teachers and book smugglers. The article as if brings us to the world of the book under discussion, allows better perceiving the reasons for using pseudonyms at that period, and understanding their content and forms. When discussing the structure and content of both volumes, the reviewer notes that the first volume presents the most general data about the authors who used pseudonyms and lists all known pseudonyms. In the second volume the description of the pseudonym also contains the works signed under the pseudonym and one source selected from many which identified it. This compendium of pseudonyms is a publication that opens up interesting prospects, because it will have to be supplemented by including the heritage of the Grand Duchy of Lithuania and modern Lithuanian cultural facts as the guarantee of creation of concepts significant for Europe. Before it is made, according to the author, the foundation laid by the compiler and his assistants remains most important: the database of pseudonyms and persons who used them during the press ban, the period before 1918 and the period of the 2nd republic.

Antrame XVI a. ketvirtyje Europos kultūroje įvyko svarbių pokyčių. Prie reikšmingesnių priskirtinas naujo turinio bei tikslų, priemonių ir būdų edukacijos atsiradimas. Sklaidos terpę ir erdvę jai teikė lotynų kalba. Naujoviška edukacija formavosi tiek protestantiškuose, tiek katalikiškuose kraštuose; Lietuvą ji pasiekė daugiausia per jėzuitus. Jėzuitų atėjimas į Lietuvą, pirmųjų kolegijų įkūrimas, naujo tipo katechizacijos ir edukacijos diegimas irgi žymi esminių kultūros pokyčių, vykusių Lietuvoje XVI a. paskutiniu ketvirčiu, pradžią. Tie pokyčiai ypač gerai matosi iš įvairiakalbės literatūros raidos. Pavyzdžiui, su jėzuitų veiklos pradžia, su jų katechizacija, mokymu, mokslu ir įvairiašake praktine veikla (pirmiausia knygų leidyba ir spausdinimu) galima sieti originalios visų grožinės ir negrožinės lotyniškosios literatūros žanrų atsiradimą. Tą patį galima pasakyti apie lenkiškas ir lietuviškas knygas. Ypač dideli jėzuitų nuopelnai lietuviškos katalikiškos raštijos atsiradimui, jos raidai, augimui ir plėtrai XVI-XVIII a. Svarbu tai, kad pirmieji Jėzaus Draugijos nariai į Vilnių atvyko iš Prahos ir kitų Čekijos bei Moravijos miestų. Numanu, kad Prahos Klementine taikytų ir propaguotų veiklos formų buvo laikomasi ir Lietuvoje. Apie tai liudija tėvo Baltazaro Hostounskio ir jo kolegų dėmesys vietinėms kalboms ir šv. Petro Kanizijaus mažojo katekizmo vertimai į rusėnų ir latvių kalbas, pasirodę XVI a. 9 dešimtmetyje Vilniuje; turima žinių, kad apie tą laiką šis katekizmas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir taip pat išspausdintas, tačiau kol kas jo egzempliorių nėra žinoma. Significant changes took place in European culture during the second quarter of the 16th century. Attributable to the more meaningful ones is the emergence of education of new content as well as objectives, means and ways. The Latin language provided a medium and space for its dissemination. Innovative education took shape in both Protestant and Catholic areas; it reached Lithuania primarily through the Jesuits. The arrival of the Jesuits to Lithuania, the establishment of the first colleges, and the introduction of a new type of catechesis and education also mark the beginning of fundamental cultural changes that took place in Lithuania during the last quarter of the 16th century. These changes can especially be seen in the development of multilingual literature. For example, the emergence of all fiction and non-fiction genres of original Latin literature can be linked to the beginning of Jesuit activities, and their catechism, teaching, science and various practical pursuits (primarily the publishing and printing of books). The same can be said about Polish and Lithuanian books. The Jesuits’ contribution to the emergence of Lithuanian Catholic literature as well as its evolution, growth and development in the 16th–18th centuries was particularly great. The fact that the first members of the Society of Jesus came to Vilnius from Prague and other Czech and Moravian towns is significant. It is suggested that the forms of activity applied and promoted by the Prague Clementinum were observed in Lithuania as well. This is evident from the attention paid by Father Balthasar Hostounský (Hostovinus) and his colleagues to the local languages and the translations of St Peter Canisius’ Catechismus minor (“A Smaller Catechism”) into Ruthenian and Latvian which appeared in the 1680s in Vilnius; there is evidence that, at about that time, this catechism was translated into Lithuanian and also printed, but there are no known copies thus far.

Šia publikacija pratęsiama pažintis su vienu iš reikšmingiausių, iki šiol nespausdintų Alberto Kojalavičiaus-Vijūko kūrinių „Sacer nomenclator familiarum et stemmatum Magni Ducatus Lituaniae et provinciarum ad eum pertinentium“. XVII a. vidurio perrašas saugomas Lenkijos nacionalinio muziejaus Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje. Pažinčiai su Kojalavičiaus „Vardynu“ pasirinkti tekstai, sudėti prie „K“ raidės. Ši herbyno dalis yra viena iš didžiausių, todėl geriau už kitas parodo Kojalavičiaus darbo ir teksto ypatumus. Joje pateikiami ne didikų, o bajorų giminių apibūdinimai, todėl čia daugiau nei kitur unikalios, retos, vertingos informacijos apie paskiras šeimas ir asmenis. Reikšminga aplinkybė, kad šioje dalyje aprašant Žalgirio mūšio amžininkus ši pergalė minima, pateikiant jos vertinimą ir duodant kitokios informacijos, apibūdinančios Kojalavičiaus pažiūras į šį mūšį. Rengiant vertimą spaudai, stengtasi perteikti formaliąsias originalo ypatybes. Kojalavičiaus tekstas užrašytas trimis skiltimis. Vidurinioji – plačiausia, o kairioji ir dešinioji – siauresnės. Pastarosiose abėcėlės tvarka buvo įrašomos pavardės, kartais įterpiami genealoginiai medžiai, herbų piešiniai ar kokie nors papildymai bei nuorodos. Redakcinių taisymų, taip pat papildymų esama ir vidurinėje skiltyje. Apostrofu vertime žymimi redakciniai taisymai, papildymai, paskiri žodžiai ir frazės, esančios toje pačioje vidurinėje skiltyje virš eilutės, po ja, pildomos ar taisomos vietos kairėje ar dešinėje pusėje. Žvaigždute žymimi analogiški intarpai, esantys ne tekstinėje, o kairėje ar dešinėje skiltyje. The publication continues the presentation of one of the most significant creation of Albertas Kojalavičius-Vijūkas “Sacer Nomenclator Familiarum et Stemmatum Magni Ducatus Lituaniae et Provinciarum ad Eum Pertinentium”, which remains unpublished. The re-written copy of the mid 17th century is archived at the National Museum of Poland the Czartoryscy library in Kraków. The introduction to Kojalavičius’s “Vardynas” was started from texts under letter “K”. This part of armorial is one of the largest, thus, it reveals peculiarities of Kojalavičius’s work and text better that the others. It presents descriptions of families of nobles, therefore, it contains more unique, rare and valuable information on separate families and persons than in any other sources. Significant factor is that in this part the description of contemporaries of the victory of Žalgiris battle also the evaluation and other information is provided, which reveals the views of Kojalavičius to this battle. In preparation of translation for press it was sought to provide formal characteristics of the original. The text of Kojalavičius was written in three columns. The first one was the widest, and the left and right were narrower. The latter included last names in alphabetic order, some family trees, illustrations of heraldic or any supplements and links were also inserted. Editorial corrections, also supplementations were made to the middle column as well. Editorial corrections, supplementations, separate words and phrases of the same middle column above or below the line are marked by an apostrophe in the translation, supplemented or corrected places are marked in the left or right side. An ssterisk marks analogous insertions not in the textual column, but in the left or right one.

Publikacijoje pristatoma dalis iki šiol nespausdinto Alberto Kojalavičiaus-Vijūko „Sacer nomenclator familiāram et stemmatum Magni Ducatus Litttaniae et provinciarum ad eum pertinentium“. Sprendžiant iš lotyniško rankraščio antraštinio lapo, jo perrašąs buvo užbaigtas 1658 m. Iki Jėzaus Draugijos panaikinimo 1773 m. jis buvo saugojamas Vilniaus jėzuitų akademijoje. Vėliau iš karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio rankraštis pateko į kunigaikščių Čartoriskių rankas. Pažinčiai su Kojalavičiaus Vardynu pasirinkti tekstai, sudėti prie „C“ raidės. Į šią herbyno dalį pateko Kojalavičiaus pasakojimas apie Čartoriskius. Siauresniam specialistų ratui ši publikacija padės susidaryti vaizdą apie Kojalavičiaus lotynišką herbyną: jo kompozijos ir turinio ypatybes, istoriografo darbo metodus, panaudotus šaltinius, literatūrą ir t. t. Plika akimi matomi saviti šio veikalo bruožai – žinios apie asmenis ir gimines čia yra perteikiamos, pagrindu paėmus ne herbą, o giminės vardą ar pavardę {nomenklatūrą), kai tuo tarpu lenkiškame Kojalavičiaus analoge, taip pat kitų autorių herbynuose tekstą struktūruojantis pagrindas yra herbo vardas, o ne asmenvardis; lotyniškame tekste esama apsčiai lituanistinės, kraštotyrinės, politiškai ir pilietiškai stipriau konotuotos lituanistinės medžiagos ir t. t. – ne tik reikalingi specialių komentarų bei aiškinimų, bet ir gali ilgainiui išvesti prie reikšmingų išvadų apie autoriaus ir visos jėzuitų istoriografijos kultūrines aspiracijas bei kūrybines tų aspiracijų realizacijas. Rengiant šį vertimą spaudai, stengtasi perteikti formaliąsias originalo ypatybes. The publication presents part of previously unpublished “Sacer nomenclator familiāram et stemmatum Magni Ducatus Litttaniae et provinciarum ad eum pertinentium” by Albert Wijuk Kajalowich. Bearing in mind the Latin title page of the manuscript, the rewriting thereof was accomplished in 1658. Before the abolition of the Fellowship of Jesus in 1773, it was kept in Vilnius Jesuit Academy. Later this document ended in the hands of the Czartoryski family. The texts selected for the reader to get familiarised with Kajalowich’s work are located under letter “C”. This part of his book of heraldry contains texts about the Czartoryski family. For a narrow circle of specialists, this publication is helpful in order to obtain a picture about the Latin book of heraldry by Kajalowich: the peculiarities of its composition and content, methods of work of the historiographer, the sources and literature he used, etc. Peculiar characteristics of this work are very prominent, i.e. the data about persons and families is presented based on the name or surname of a person, not on this family’s herb. The Polish analogue of Kajalowich’s work as well as books of heraldry compiled by other authors take the title of the herb as a basis for work. The Latin text contains vast material in the fields of Lithuanian studies and local studies. It contains comments and clarifications by specialists as well as conclusions on the cultural aspirations of author and the whole Jesuit historiography as well as creative realisations of these aspirations. When preparing this translation for publication, efforts were made to convey formal peculiarities of the original.

Straipsnis skiriamas lotyniškosios raštijos Viduramžių Lietuvoje genezei ir turiniui aptarti. Šios temos mokslo darbuose yra beveik neliestos. Lenkų medievistai į Viduramžių Lietuvos lotyniškąją raštiją žiūri kaip į periferinį senosios Lenkijos lotyniškosios literatūros reiškinį. Baltarusių, ukrainiečių ir rusų medievistai daugiausia dėmesio skiria rusėniškosios raštijos paminklams. Vakarų Europos ir Amerikos neolotynistikos istorikai Viduramžių Lietuvos lotyniškosios raštijos nemini iš viso. Nuo pat Lietuvos krikšto ir valstybės susiformavimo XIII amžiaus viduryje lotyniškoji raštija sudaro seniausią, nors iki šiol ir menkiausiai ištirtą senosios Lietuvos literatūros dalį. Straipsnyje pateikiama Viduramžių lotyniškosios raštijos, turėjusios pasiekti Lietuvą XIV–XV amžiais, apžvalga. Ji papildoma žiniomis apie mūsų dienas pasiekusias ir nepasiekusias, bet iš įvairių šaltinių žinomas lotyniškas rankraštines XIV–XVI amžių knygas, priklausiusias Lietuvos valdovams, didikams, kitiems kilmingiesiems, bažnyčioms ir vienuolynams. Straipsnyje taip pat kalbama apie Lietuvos lotyniškosios raštijos raidą, siūloma tam tikra jos chronologija, remiantis surinktomis žiniomis apie Lietuvos lotyniškosios literatūros paminklus The purpose of this article is to discuss the genesis and content of the Latin literature in the medieval Lithuania. This topic is virtually untouched in scientific literature. Polish medievalists regard the Latin literature of the medieval Lithuania as a peripheral phenomenon of the Latin literature of Ancient Poland. Belarusian, Ukrainian and Russian medievalists accord the most attention to the monuments of Ruthenian literature. However, since the christening of Lithuania and since the formation of the state of Lithuania in the middle of the 13th century, the literature in Latin has been the most ancient, albeit the least researched part of the literature of Ancient Lithuania. The article overviews the medieval Latin literature, which would have reached Lithuania in the 14th-15th centuries. The overview is enriched by the information about lost or extant Latin manuscript books of the 14th-16th centuries owned by the rulers of Lithuania, the magnates, other nobles, churches and monasteries. The article also discusses the development of the Lithuanian literature in Latin and proposes its approximate chronology on the basis of information about monuments of this literature

Publikacijoje, skirtoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400-osioms metinėms, skelbiami keli skaitiniai iš palaimintojo Jokūbo Vbraginiečio (apie 1130-1198) „Aukso legendos“ antrosios dalies (pirmąją išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) – veikalo, kurio buvimas senojoje Lietuvoje paliudytas anksčiausiai: žinoma, kad krikštydamas Lietuvą karalius Jogaila pavedė Karūnos pakancleriui Klemensui nupirkti vieną lotyniškos rankraštinės „Legendos“ nuorašą ir šią knygą padovanojo 1387 m. statytai, o 1388 m. gegužės 7 d. pašventintai Vilniaus katedrai. Straipsnio autoriaus teigimu, „Aukso legenda“ tam tikra prasme nuo XIV amžiaus rengė Lietuvos visuomenę didžiai reikšmingam įvykiui – Dievo Motinos apsireiškimui Šiluvoje. Publikacijoje skelbiami skaitiniai, skirti svarbesnėms vasaros ciklo šventėms: Žolinei (VIII 15), Šilinei (IX 8), taip pat Vilniaus globėjo Šv. Kristoforo šventei (VII 24). Skaitiniai dedami ta tvarka, kaip yra originale, paliekant Vbraginiečio skaitinius parengusio prof. Giovanni Paolo Maggioni jiems suteiktą numeraciją. Skaitinius apie Šv. Kristoforą ir Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų išvertė dr. Tomas Veteikis, o skaitinį apie Švč. Mergelės gimimą – Nijolė Klingaitė-Dasevičienė. Komentarams pasinaudota „Aukso legendos“ vertimu į anglų kalbą, taip pat keliais Šventojo Rašto vertimais į lietuvių kalbą. Geografinių pavadinimų lietuviškos lytys pateikiamos pagal pasaulio vietovardžių sąvadą. The publication dedicated to the 400th anniversary of the visitation of the Blessed Virgin Mary in Šiluva provides several readings from Part Two (Part One was published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore) of “The Golden Legend” by the Blessed Jacobus de Varagine (circa 1130–1198) – the work whose existence in Old Lithuania was witnessed at the earliest time: it is known that, when christianising Lithuania, King Jogaila assigned Subchancellor of the Crown, Clemens, the task of buying one Latin manuscript copy of “The Golden Legend” and made the Vilnius Cathedral which had been built in 1387 and sanctified on 7 May 1388 a present of it. According to the author of the article, from the 14th century, “The Golden Legend” in a sense was preparing the Lithuanian society for a highly significant event – the visitation of the Blessed Virgin Mary in Šiluva. The publication provides readings intended for major summer festivals, which are as follows: the Assumption of the Virgin Mary into Heaven (15 August), the Birth of the Blessed Virgin Mary (8 September) and a festival of St. Christopher, patron of Vilnius (24 July). The readings have been put in the same order as in the original and the numeration given to them by Professor Giovanni Paolo Maggioni who prepared Jacobus de Varagine’s readings has been left. The readings about St. Christopher and the Assumption of the Virgin Mary into Heaven have been translated by Dr. Tomas Veteikis and the reading about the birth of the Blessed Virgin Mary has been translated by Nijolė Klingaitė-Dasevičienė. For comments, an English translation of “The Golden Legend” and several Lithuanian translations of the Bible have been used. Lithuanian genders of geographical names have been indicated according to the list of world place names.

Straipsnio objektą sudaro svarstymai apie senosios literatūros istoriją, pagrįstą atnaujintu senosios raštijos kanonu. Keičiantis požiūriui į senosios Lietuvos raštiją: pripažįstant jos įvairialypį – keliakalbį, daugiažanrį, keliareligį pobūdį, tenka iš naujo formuluoti tos raštijos kanoną. Jį siūloma pildyti ankstesnėms epochoms būdingais žanrais ir rūšimis, o autorius ir kūrinius kanoniniais pripažinti, atsižvelgiant į jų poveikį visuomenės literatūrinių lūkesčių horizontui ir paisant jų originalumo The article discusses theoretical aspects of literary canon and a possible image of the ancient Lithuanian literature, formed according to the principles established in the works by Harold Bloom and other literary theorists. The author argues that the canon list of authors of the ancient Lithuanian literature compiled in earlier studies of the history of Lithuanian literature (Jurgis Lebedys, 1977; Albinas Jovaišas and Eugenija Ulčinaitė, 2003) is significant but incomplete; it could be enlarged by the authors of some important works of literature who were not properly discussed in the above-mentioned studies. As the viewpoint on the ancient Lithuanian literature is changing, renouncing the Lithuanocentric attitude and acknowledging the diverse - multilingual, multigenre, multiconfessional - character of the ancient Lithuanian literature, it becomes possible to introduce corrections to the existing canon. The author proposes to supplement the canon with genres characteristic for earlier periods, and to recognize authors and their creations as canonic not because of a language, a literature genre or a religion, but due to their originality and their impact on the society's literary expectations. The article sets forth specific proposals as to supplementing the canon of the ancient Lithuanian literature

Straipsnyje aptariami kai kurie lituanisto, senosios raštijos tyrėjo profesinės tapatybės dalykai, keliami gyvenamojo meto ypatumų bei įvairių aplinkybių. Į lituanistikos mokslus, pirmiausia literatūrologiją, siūloma žiūrėti plačiau ir ją sieti ne tik su profesionalia pedagogine bei akademine veikla. Pabrėžiama bibliografinio ir tekstologinio darbo reikšmė, aptariamos trys pagrindinės senosios raštijos ypatybės, leidžiančios senosios Lietuvos literatūrą laikyti itin aktualia ir vertinga kultūros paveldo dalimi. Lietuvos raštijos tyrimų ir sklaidos vertę, straipsnio autoriaus nuomone, sudaro: pirma, jos atvirumas, arba internacionalumas; antra, religingumas suprantant šį žodį pačia plačiąja reikšme; trečia, istoriškumas kaip visuotinai pripažįstama civilizacinė ypatybė; ketvirta, galimybė tiriant senąją raštiją pačiam sau ir aplinkai pareikšti apie priklausymą kultūringųjų bendrijai. The article discusses the professional identity of a researcher of the old Lithuanian literature under the impact of different circumstances, such as the times he or she lives in. It suggests a broader outlook on lituanistics and emphasizes the importance of the interconnection of lituanistics with professional, pedagogical an academic work. The significancy of bibliographic and textological work, the state of the research in literary science and the directions of its development are discussed. A special attention is paid to the history of literature. Three main characteristics of the literature of the Ancient Lithuania endow it with a contemporary relevance: its openness, religiousness and historicity.

Straipsnio tyrimo objektą sudaro individualizmo ir originalumo apraiškos, jų manifestacijos XVI amžiaus Lietuvos lotyniškoje epinėje poezijoje: Mikalojaus Husoviano, Petro Roizijaus ir Jono Radvano kūriniuose. Dėmesys skiriamas krikščioniškojo individualizmo ir kultūrinės tapatybės pavidalams, originaliai išreikštiems tiek pasaulietinėje, tiek religinėje kalbamų autorių kūryboje. Analizuojama, kodėl XVI amžiuje į Lietuvos lotyniškąją poeziją atėjo tiek talentingų kūrėjų ir kaip jie pavirto elito kultūrinės tapatybės garantu; kokius naujus bruožus jų kūriniai įdiegė andainykštės išsilavinusios visuomenės literatūrinių lūkesčių horizonte. Ši kūryba lėmė tai, jog lotyniškoji Lietuva tapo civilizacinio kontinento, vadinamo Latinitas, dalimi, ir apie tai, kad Latinitas civilizacinės vertybės tapo lotyniškosios Lietuvos savastimi. Su krikščionybe Lietuvoje pamažu įsitvirtina naujo tipo individualizmas, o nuo pastarojo lieka mažas žingsnis iki kūrybinės asmens raiškos, iki originalios asmeninį ir bendruomeninį tapatumą įtvirtinančios kūrybos. Jei į dvasinės sferos ir visuomenės mentaliteto pokyčius būtų žvelgiama iš individualizmo pozicijų, būtų galima apčiuopti XVI a. lotyniškosios poezijos tekstais paliudytą mąstymo ir savimonės kaitą, kurią Renesanso epochoje patyrė ir Lietuva. Renesanso literatūra liudija apie perėjimą nuo Viduramžių individualizuojamo tipo prie kito pavidalo - individualizuojamo individo, kuris matomas aptariamų lotyniškųjų Lietuvos autorių kūriniuose. The subject of the article is manifestations of individualism and originality in the Lithuanian Latin epic poetry of the 16th century, i. e. in the oeuvre of Mikolaj Hussowczyk, Ioanne Radvano and Petras Roizijus. The attention is drawn to the shapes of Christian individualism and cultural identity, originally expressed both in secular and religious works of the said authors. The article analyzes the reasons for coming of such a significant number of talented authors into the Lithuanian Latin poetry in the 16th century and the ways they turned into the guarantee of the cultural identity of the elite; the new traits injected by their works on the horizons of the literary expectations of the educated society. The creative resulted in the situation that the Latin Lithuania became a part of a civilization continent, called Latinitas and the values of Latinitas became those of the Latin Lithuania. Individualism of a new type gradually found its way to Lithuania together with Christianity and the individualism encouraged the creative expression and original creative, entrenching a personal and community identity. If the changes of the spiritual area and the mentality of the society are viewed from the individualistic positions, one could grasp the development of thinking and self-perception, experienced by Lithuania in the Age of Renaissance, evidenced in the texts of the Latin poetry of the 16th century. The literature of the Renaissance evidences the transition from the medieval individualized type to another shape – an individualized individual, who can be noted in the works of the Latin Lithuanian authors in question.

Straipsnyje aptariama profesoriaus Albino Jovaišo biografija. Kūrybingiausi profesoriaus metai prasidėjo sovietmečiu, o jis anuo metu buvo vienas iš nemažo būrio patriotiškai nusiteikusių lietuvių humanitarų, ne tiktai išsaugojusių žmogiškąjį orumą slogiais sovietinės okupacijos metais, bet ir išugdžiusių gausų būrį pedagoginei, mokslinei ir kitokiai prasmingai veiklai altruistiškai atsidavusių lituanistų. Straipsnio uždavinys – aptarti sąlygas, kuriomis Albinui Jovaišai teko dirbti, paskatas atsidėti lituanisto veiklai, jo matytą ir suvoktą tokios veiklos prasmę, regėtus naujus lituanistikos tikslus. Žvelgiant į Albino Jovaišo darbus iš XXI a. perspektyvos išsiskiria keturios reikšmingesnių jo veikalų grupės. Pirmajai priklausytų disertacija ir jos pagrindu parengta disertacija apie Liudviką Rėzą, taip pat Rėzos tautosakinių rinkinių publikacijos; antrajai – studijos Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas (1989), Kristijonas Donelaitis (1992), Martynas Mažvydas (1996), Mikalojus Daukša ir jo laikai (2000); trečiajai – straipsniai apie įvairiakalbę senosios Lietuvos raštiją, taip pat kurių ne kurių kitakalbės literatūros paminklų vertimai, publikuoti daugiausia Senojoje Lietuvos literatūroje, o ketvirtajai – monumentalioji Lietuvių literatūros istorija, parašyta kartu su prof. Eugenija Ulčinaite. The article surveys the life and works of Professor Albinas Jovaišas (1931-2006). Albinas Jovaišas was an acknowledged historian of Lithuanian Literature, able pedagogue, one of a few executives of the Philological Faculty of Vilnius University whose activities were motivated by patriotic aspirations and by the priorities of national culture. The most important works of Albinas Jovaišas are the monograph (published in 1969) about the life, works and science activities of Königsberg University Professor Martin Ludwig Rhesa (1776-1840), articles about landmarks and creators of the literature of the Lithuanian Middle Ages and the Renaissance published in the science periodical Senoji Lietuvos Literatūra (Ancient Lithuanian Literature), and the first volume (2003) of the three-volume Lietuvių literatūros istorija (History of the Lithuanian Literature) authored together with Professor Eugenija Ulčinaitė.

The article surveys the life and works of Professor Albinas Jovaišas (1931‒2006). Albinas Jovaišas was an acknowledged historian of Lithuanian literature, able pedagogue, one of a few executives of the Philological Faculty of Vilnius University whose activities were motivated by patriotic aspirations and by the priorities of national culture. The most important works by Albinas Jovaišas are the monograph (published in 1969) about the life, works and science activities of Königsberg University Professor Martin Ludwig Rhesa (1776‒1840), articles about landmarks and creators of the literature of the Lithuanian Middle Ages and the Renaissance published in the science periodical Senoji Lietuvos Literatūra (Ancient Lithuanian Literature), and the first volume (2003) of the threevolume Lietuvių literatūros istorija (History of the Lithuanian Literature) authored together with Professor Eugenija Ulčinaitė.

Для характеристики письменности Великого княжества Литовского (далее – ВКЛ) с самого начала ее изучения в XVIII в. применялись разные модели. До сих пор их обусловливает и, вероятно, еще некоторое время будет обусловливать количество имеющихся данных и состояние самих исследований. Видя в письменности ВКЛ памятники на славянских языках, мы можем представить ее как „руськую“ либо польскую; однако поставив на первое место латинское или литовское наследие, ее можно охарактеризовать также как письменность „с латинской“ или „с литовской доминантой“. Каждая из этих либо других, не названных здесь, характеристик, на наш взгляд, может быть верна не для всего конгломерата культуры ВКЛ на всем протяжении существования этого государства, как утверждают некоторые ученые, а лишь для определенных периодов развития культуры ВКЛ. Кажется, имеет смысл рассматривать культуру ВКЛ в качестве протяженной во времени и постепенно м����нявшейся системы отношений. Такой подход позволяет увидеть в каждый момент ее истории относительное доминир��вание какого-либо одного языка, вероисповедания и т.п.; но по прошествии некоторого времени доминировавшие культурные образы уступали место иным формам, зародыши которых в виде нереализованных возможностей покоились в недрах более ранней системы. В пространстве новой культурной конъюнктуры доминировавшие ранее образы постепенно превращались в потенциал, который со временем и при „благоприятном“ стечении обстоятельств вновь мог обретать возможность более яркого... [полный текст, см. далее] The article aims at summarization of the research situation evolving around the writings of the Grand Duchy of Lithuania in the Lithuanian Republic, also presenting both significant and relevant, as well as negotiable positions taken up by the Polish and Byelorussian scholars. As a rule, the relationship of the Latin writings to national culture is discussed in terms of the binary nature of that culture. Such term can and is applied to characterize the writings of the Grand Duchy of Lithuania, although not always allowing sufficiently detailed and deep revealing of the complicated processes and artefactual phenomena related to a state existing on the borderline between Eastern and Western cultures and its writing. Considering this, a quadruple cultural pattern is proposed for the study of the literature of the Grand Duchy of Lithuania, allowing evaluation of the Latin writings in relation to Ruthenian, Polish and Lithuanian parts of the heritage. According to the author, the Latin language and the Latin written culture of the 13th–18th centuries was a mediator transferring the creative energy to the Lithuanian writers and subsequently encouraging them to enter the creative community in other languages used in the Grand Duchy of Lithuania. The following stages of the Latinitas development in the quadruple cultural system of the Grand Duchy of Lithuania could be discerned: the cultural dominance of the Latin writings in the 13th–15th centuries; the Latin writings as indicators... [to full text]

The article proposes to compile a new encyclopedic dictionary which would contain a manifold information about the written culture of the ancient Lithuania (XIII–XIX century). This project was supported by eminent historians of the Lithuanian literature during a meeting in the Institute of Lithuanian Folklore and Literature on June 28, 2005. They approved the proposed concept, the table of chronology and the content of the encyclopedic dictionary Literature of the Ancient Lithuania and put forward many new suggestions. On this basis, an outline of the publication was drafted later in 2005. The base of the dictionary will be formed by a database and a three-volume publication compiled on the basis of the database. One volume will concern periods, movements, directions, ideas, concepts and problems; another one will pertain to the shapes and forms of literature, its dispersion, institutions, varieties, genres and terms; and the last one will provide information about better known authors and literature landmarks. The article provides some text examples prepared in 2006.

Professor Juozas Girdzijauskas belongs to the generation of scholars in humanities who inherited, upheld and handed on the unpolitical traditions of the Lithuanian studies and meaningful cultural activity, not distorted by the occupation ideology. Along with the other prominent figures in Lithuanian philology, like Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Petronėlė Česnulevičiūtė, Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Leonas Gudaitis, Elena Bukelienė, Albinas Jovaišas and others, J. Girdzijauskas engaged in creating cultural horizon quite differing from that requested by the official Communist ideology. Peculiar characteristics of this horizon include special attitude towards the Lithuanian literature and its most outstanding authors, deeply rooted in knowledge of the consistent patterns of self-contained national history, literary and cultural development in general, rather than based on the theory of the class struggle; appreciation of the past and present authors from the perspective of humanistic values rather than in terms of the “moral codes” of the Socialism builders; formation of both universal and deep outlook on culture, literary events and facts rather than superficial knowledge, not charged with experience. All these things are clearly reflected by the significant pedagogical, scientific and social activities of the Professor, discussed in the present article.

Straipsnyje keliamas literatūros istorijos ir jos šiandieninio reikalingumo klausimas; pateikiama trumpa literatūros istorijų kritikos, lietuvių ir kitų šalių literatūros istorijų apžvalga. Pasak autoriaus, literatūros istorija rašytina materializuojant vertikalius vertybinius ryšius ir susiejant juos su aiškinimo bei vertinimo reikalinga objektų grupe, tuo pat metu konstatuojant horizontalių, t. y. vienalaikių, ryšių buvimą ir laikant juos reikšmingais raštijos paminklo ar kito literatūros fakto vertinimui. Vien tik konstatuoti daiktų ir aplinkos bei aplinkybių sąsajas ir šitaip apibūdinti literatūros istorikui tenkantį uždavinį reikštų grįžimą prie kritikuojamos seno modelio (pirmiausia pozityvistinės) literatūros istorijos. Tuo pačiu būtų iškreipta realioji, aktualioji raštijos paminklų prasmė. Tiek Lietuvoje, tiek svetur literatūros istorija tradiciškai laikoma svarbia priemone puoselėjant etnokultūrinės ir etnopolitinės bendruomenės identitetą. Autoriai, parašę panašaus į lietuvių likimo tautų „nacionalines“ literatūros istorijas, nurodo, kad identitetas susideda iš pilietinės savimonės, savitos kultūros, savos kalbos, „nacionalinės“ Bažnyčios bei kitų autentišką bendruomenės būtį liudijančių dalykų. Per pastarąjį pusę amžiaus parašytų literatūros istorijų bendras bruožas yra chronologinė dominantė: pagarba laiko tėkmei, epochų ir amžių raidai. J. Girdzijausko literatūros istorija turi vieną privalumą lyginant ją su ankstesniais veikalais. Pirmą kartą joje užsimota pasekti meninės raiškos raidą etnopolitinei multikultūrinei bendruomenei praradus savą valstybingumą. The paper deals with literary history and its current necessity; it presents a brief overview of criticism of literary histories and the histories of Lithuanian and foreign literature. According to the author, literary history should be written by materialising vertical value relations and linking them to the group of objects that needs explanation and evaluation, at the same time stating the presence of horizontal, i.e. simultaneous relations and considering these to be significant for the evaluation of a monument of writing or any other literary fact. Simply stating the connections between things and the environment and circumstances, thus defining the objective for a literary historian, would mean the returning to the criticised old model (primarily positivist) of literary history. The real and relevant meaning of the monuments of writing would therefore be distorted. Both in Lithuania and abroad literary history is traditionally considered to be an important means for cherishing the identity of ethnocultural and ethnopolitical community. The authors who wrote “national” literary histories of nations with the fate similar to that of Lithuanians indicate that identity consists of civil self-awareness, distinct culture, own language, “national” Church and other things testifying the authentic being of the community. A common feature of literary histories that have been written over the recent 50 years is chronological dominant: respect for the course of time and the evolution of epochs and ages. The literary history by Juozas Girdzijauskas has one advantage, compared to the previous works. It attempts for the first time to follow the evolution of artistic expression after the ethnopolitical multicultural community lost its statehood.

Straipsnyje lietuvių kilmės iš romėnų legenda analizuojama lotyniškosios raštijos, kultūros sklaidos šviesoje; aiškinamasi, kokiu būdų pasakojimas kito nuo idėjos iki standartinės legendinės etninės ideologemos, ką legendos pavidalai kalba apie lotyniškosios kultūros įsisavinimą Lietuvoje. Iki pirmą XVI a. ketvirtį užrašytų Lietuvos metraščių legenda patyrė keletą raidos etapų. Legendos idėja greičiausiai nepriklauso pirmiesiems ją užrašiusiems asmenims: Janui Dlugošui ir Pilypui Kalimachui. Legendos kaip tam tikro siužetinio pasakojimo bruožų jai suteikė vėliau rašę autoriai, pirmiausia Motiejus iš Mechovo. Tokiam idėjos apdorojimui postūmį galėjo duoti Vienos suvažiavimas; neabejotinai jį paveikė Bonos Sforcos bei jos palydovų kelionė į Krokuvą ir vedybos su Žygimantu II Senuoju. Trečiasis etapas susijęs su lietuvių, pirmiausia Goštauto ratelio, pastangomis sukurti veikalą, valstybės istoriją aprėpiantį nuo seniausių laikų. Legenda čia virsta valstybinės istoriografijos, ideologijos dalimi ir tokia išlieka visą XVI a. Legenda tarp kitų Europos tautų genealoginių pasakojimų priklauso trečiai „etiologinei“ kartai, arba jauniausiųjų, Rytų Europos legendų grupei, kurios kultūrinių herojų vėl ieško ir juos suranda pagoniškojoje Romoje. Politinės doktrinos reikalavimas įtvirtinti lotynų kalbos dominavimą švietimo, valstybės institucijų, Bažnyčios gyvenime liudija, jog kūrybinė energija iš kultūros lotyniškosios dalies pradėjo pereiti į naujas sritis, kuriamas gyvosiomis nacionalinėmis kalbomis. Tokią kultūrininkų reakciją galima laikyti Renesanso pradžios Lietuvoje liudijimu. The paper analyses the legend of Roman descent of Lithuanians in the light of dissemination of Roman writings and culture; it explores how the story changed from an idea to a standard legendary ethnic ideologeme and what the forms of the legend say about the assimilation of Roman culture in Lithuania. Prior to appearing in Lithuanian chronicles in the first quarter of the 16th c., the legend underwent several stages of development. Most probably the core idea of the legend does not belong to its first recorders, Jan Długosz and Philippus Callimachus. Later authors, primarily Matthias from Miechow, rendered it with features of legend as a certain narrative. Such a development of the idea could be induced by the Viennese convention; it was beyond doubt also influenced by the travel of Bona Sforca and her companions to Krakow and her marrying Sigismundus II the Old. The third stage is related to the efforts of Lithuanians, primarily the Goštautas group, to create a treatise comprising the history of the state since times immemorial. Thus the legend was shaped to make part of the state’s historiography and ideology, remaining that way throughout the 16th c. Among genealogical narratives of other European peoples the legend belongs to the third “etiological” generation, or the youngest group of Eastern European legends, which search and find cultural heroes in pagan Rome. The demand of the political doctrine to establish the dominance of the Latin language in education, state institutions and the Church presents evidence of the creative energy from the Latin part of the culture starting to penetrate into new spheres, created by use of the living national languages. Such a cultural response could be considered a testimony of the beginning of Renaissance in Lithuania.