Search

Straipsnyje yra analizuojamas devynioliktojo amžiaus grožinės literatūros lietuvių kalba leidybos repertuaras, siekiant nustatyti didžiausią komercinį pasisekimą ir skaitytojų auditorijos pripažinimą sulaukusius leidinius ir rekonstruoti jų leidybos istoriją. Sąvoka devynioliktojo amžiaus lietuviškas grožinės literatūros leidinys yra suprantama plačiai, apimant Lietuvoje, Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje) ir išeivijoje išleistus grožinės literatūros kūrinius lietuvių kalba laikotarpiu nuo trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. Kaip atvejo tyrimas pasirinkta vokiečių rašytojo Christopho von Schmidto "Genovefos" vertimų į lietuvių kalbą ir jų leidybos istorija. Remiantis retrospektyviosios bibliografijos šaltiniais, taip pat pačiais XIX a. vertimų leidiniais ir juose leidėjų pateikta informacija, išlikusia knygos veikėjų korespondencija, cenzūros įstaigų dokumentais, leidybos įmonių archyviniais dokumentais, knygų prekybos katalogais, XIX a. carinėje Rusijoje valstybės iniciatyva pradėtais leisti informaciniais statistiniais rinkiniais bei susistemintomis ir apibendrintomis žiniomis iš lietuvių bibliografų, knygotyrininkų, filologų, istorikų XIX a. leidybos istorijos darbų, straipsnyje siekiama rekonstruoti pasirinkto leidinio leidybos istoriją ir atsakyti į klausimus: ar šis penkiolikos laidų sulaukęs leidinys gali pretenduoti į bestselerio titulą? Kokie veiksniai lėmė didelį šio leidinio kartotinių laidų skaičių? Kaip kontrafakcijos (leidiniai su tyčia suklastotais leidimo duomenimis) prisidėjo prie knygų pardavimo sėkmės spaudos draudimo lotyniškaisiais rašmenimis laikotarpiu? Tyrimo rezultatai atskleidžia leidybos tendencijas, būdingas moderniųjų laikų Europai (nauji leidybos verslo modeliai, augantis visuomenės raštingumas ir besikeičiantis skaitymo poreikis). Be to, jie parodo XIX a. knygų leidybos ir prekybos knygomis ypatumus Europos regionuose, įsitraukusiuose į kovą su okupacija ir už savo nacionalinio tapatumo išsaugojimą. This article analyses the repertoire of nineteenth-century Lithuanian fiction to identify cases of bestsellers and to reconstruct their publishing history. The concept of nineteenth-century Lithuanian fiction publication is broadly understood. It includes fiction printed in the Lithuanian language in Lithuania, Lithuania Minor and the Lithuanian emigration from 1795, when the third partition of Poland and Lithuania took place and the lands of the Grand Duchy of Lithuania were annexed by Russian empire, until 1904, when the ban on printing in Latin script, which lasted for four decades after 1864, was lifted. The history of the translation and publication of German writer Christoph von Schmidt’s work "Genovefa" was selected as a study case. A study was conducted to find answers to various issues: Does this publication with its fifteenth editions qualify as the Lithuanian bestseller? What factors led to the large number of new editions of this title? How did contrafactions (publications with intentionally false imprints) contribute to book sales during the ban on publishing in Latin characters in Lithuania? The research findings reveal publishing trends characteristic of Europe in a phase of modernisation (new business models of the publishing industry, growing public literacy and changing public demand for reading material). In addition, they show the peculiarities of nineteenth-century book publishing and the book trade in the European regions involved in a struggle against occupation and for the preservation of their national identities.

Jankaus kaip vieno iš lietuvių tautinio sąjūdžio lyderių asmenybė ir veikla tapo tyrimų objektu dar jo gyvenimo metais, ir Jankaus istoriografija apima daugiau kaip šimtmečio laikotarpį. Tačiau nemaža dalis darbų pasižymi kritiškumo stoka, giliau buvo tirtos leidybos ir spaudos temos. Domėjimasis Jankumi suaktyvėjo pastaruoju dešimtmečiu ne tik Lietuvoje kartu su Mažosios Lietuvos tyrimais, bet ir išeivijoje. 2013 m. JAV buvo apginta istoriko Charleso Perrino disertacija apie iškilias Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartinimo asmenybes "Lietuviai trijų erelių šešėlyje: Vincas Kudirka, Martynas Jankus, Jonas Šliūpas ir modernios Lietuvos kūrimas", o 2021 m. liepos mėnesį Vilniaus universiteto leidykla išleido D. Kauno ilgalaikių tyrimų rezultatus apibendrinančią minėtą monografiją. Ji atveria naują Jankaus tyrinėjimų etapą, pateikdama visapusišką mokslinį požiūrį į Mažosios Lietuvos simboliu tapusį asmenį ir naujomis žiniomis bei konceptualiomis įžvalgomis papildydama kelių mokslų ‒ knygotyros, istorijos, kultūros tyrimų ‒ žiniją. Išskirtinumo monografijai suteikia skelbiamų mokslinių tyrimų rezultatų apimtis ir kokybė, paremta dešimtmečius kaupta ir sisteminta medžiaga ir išbandyta tyrimų metodologija. Kokybę lemia panaudoti reprezentatyvūs archyviniai šaltiniai iš Lietuvos ir užsienio šalių archyvų, bibliotekų bei muziejų, ikonografiniai šaltiniai, autoriaus užfiksuoti žodiniai liudijimai, fundamentalūs bibliografiniai ištekliai bei patikimi tyrimo instrumentai ‒ universalių (biografinis, lyginamasis, istorinis) ir knygotyros tyrimuose naudojamų / populiarių (bibliografinis, spaudos statistinis, repertuaro struktūrinis, leidinių tipologinis, funkcinis paskirties) metodų kompleksas.

Straipsnyje analizuojamas XX a. pradžios knygotyros institucionalizacijos fenomenas ir bandoma atsakyti į klausimus, kaip plataus profilio humanitaras, nepriklausomos Lietuvos svarbiausių atminties institucijų ir Lietuvos universiteto kūrėjas Eduardas Volteris (1856‒1941) prisidėjo kuriant pirmąsias Rytų Europos knygos mokslų draugijas, kaip jis nusipelnė bibliografijos, bibliologijos ir bibliotekininkystės mokslus įtvirtinant akademinėje humanitarinių mokslų erdvėje bei rūpinantis knygos specialistų profesionalizacija. Knygotyros istorijos socialiniai aspektai nagrinėjami remiantis 1899‒1931 m. Peterburge veikusios Rusų bibliologijos draugijos veiklos dokumentais, XX a. pradžios knygotyros moksline spauda, paties E. Volterio paskelbtais teoriniais darbais ir Europos knygotyros mokslo istorijos tyrimų rezultatais. Eduardas Volteris (1856‒1941) is one of the first book theorists in the Eastern European region and developer of the most important memory and higher education institutions of independent Lithuania. This article analyzes the early 20th c. phenomenon of the institutionalization of book science. It attempts to answer the question of how Eduardas Volteris contributed to establishing the very first Eastern European societies of book researchers, to consolidating the sciences of bibliography, bibliology and book science within the realm of academia, and to professionalising of book scholarship. The sources for examination of the social aspects of book science are: documents belonging to the Russian Society of Bibliology, which was active in St. Petersburg in 1899–1931, materials in scholarly serial publications on book science of the early 20th c., theoretical papers published by E. Volteris, and the results of the historical studies on the history of European book science.

Straipsnyje skelbiami keturi žinomo visuomenininko ir kultūrininko, rašytojo ir kalbininko Mikalojaus Akelaičio laiškai Adamui Zawadzkiui ir su jais susijęs penktas dokumentas - Józefo Zawadzkio firmos knygyno ir spaustuvės sąskaita, išrašyta Akelaičio vardu 1856 m. spalio 30 / lapkričio 11 d. XIX a. epistolinis palikimas - svarbus to meto Lietuvos kultūros ir visuomenės, knygos kultūros reiškinių ir jos veikėjų pažinimo šaltinis. Šiuo požiūriu Akelaičio laiškai sudaro labai reikšmingą jo kūrybinio palikimo dalį. Lietuvos knygos mokslininkams jie teikia žinių apie Akelaitį kaip bene pirmąjį knygų autorių profesionalą, organizuotos lietuviškų knygų leidybos iniciatorių, vienos iš vertingesnių XIX a. lituanistinės asmeninės bibliotekos kūrėją. Akelaičio korespondencijos chronologinės ribos gana plačios. Galima skirti dvi jų grupes: laiškai, parašyti iki pirmosios emigracijos į Paryžių 1861 m., ir vėlesnis susirašinėjimas gyvenant emigracijoje nuo 1964 iki 1887 metų. Lietuviškosios knygos istorijai ypač svarbi pirmoji laiškų grupė, atskleidžianti Akelaičio domėjimąsi lietuviškąja leidybos produkcija, jo kūrybinius ir leidybinius planus, bibliotekos komplektavimo aplinkybes ir kita. Straipsnyje publikuojami laiškai gali būti vadinami ankstyviausiais Akelaičio epistolinio palikimo paminklais. Minėti keturi laiškai ir sąskaita skelbiami pagal chronologinę seką, pirmiausia pateikiant jų originalų skaitmenines kopijas, o paskui - lietuviškąjį vertimą. The article publishes four letters, written by the well-known writer and linguist Mikalojus Akelaitis to Adam Zawadzki and the fifth document, relating to the said letters, i. e. the bill, issued by the bookstore and printing-house of Józef Zawadzki’s company on behalf of Akelaitis on 30 October / 11 November 1856. The epistolary legacy of the 19th century is an important phenomenon of the culture, the society and the book culture of Lithuania of the period and a source of cognition of its agents. In those terms Akelaitis’s letters form a very significant share of his creative legacy, since they provide information to Lithuanian book scholars on Akelaitis as the first professional on the issues of book authors, initiator of the organized publication of Lithuanian books and the creator of one of the most valuable personal Lithuanian libraries of the 19th century. The chronological limits of Akelaitis’s correspondence are rather broad. One can distinguish the following groups of the said limits: the letters, written before his first immigration to Paris in 1861 and his later correspondence while living in emigration during the time period from 1864 till 1887. The first of the said groups of letters is especially important to the history of the Lithuanian book, since it reveals the interest, taken by Akelaitis in the Lithuanian publications, his creative and publishing related plans, circumstances of development of his library, etc.. The letters, published in the article can be called the earliest records of his epistolary legacy. The four letters and the bill are presented chronologically, first presenting the copies of the original letters, followed by their translations into Lithuanian.

Lietuvos knygotyros mokslas atsirado ir formavosi nenutoldamas nuo europietiško knygotyros raidos modelio. Jo istorijoje galima išskirti knygotyros formavimosi etapą, prasidėjusį XIX a. pradžioje ir pasibaigusį XX a. pradžios pirmaisiais dešimtmečiais, ir savarankiškos knygotyros raidos etapą, besitęsiantį iki šiolei. Pirmasis laikotarpis dar vadinamas bibliografiniu periodu, kai knygą tiriantys dalykai vienijosi aplink vadinamąjį bibliografijos mokslą, kuris buvo suprantamas kaip universalus, enciklopedinis mokslas apie knygą. Pirmojo ar antrojo knygotyros periodų skiriamąją šiandien dar sunku tiksliai įvardyti, tačiau ji neperžengia XX a. trečiojo dešimtmečio, kuomet knygotyra ir bibliografija buvo pradėtos suvokti ir vertinti kaip savarankišką tyrimo objektą ir problematiką turintys mokslai. XX a. knygotyros raida nebuvo tolygi: intensyvią jos kūrybą, trukusią iki 1943-ųjų, pakeitė pirmųjų antrosios sovietinės okupacijos dešimtmečių sąstovis. Dėl politinės ir mokslo situacijos pasikeitimų knygos mokslas Lietuvoje atgimė septintajame dešimtmetyje, o kokybiškai naują raidos etapą išgyvena mūsų dienomis, kai vėl sugrįžta prie tradicinės knygotyros plėtotės. Pirmą kartą knygotyros istoriografijoje straipsnio autorė rekonstruoja Lietuvos knygotyros istoriją nuo mokslo atsiradimo iki mūsų dienų, išskiria ir apibūdina svarbiausius jos raidos etapus bei pateikia pagrindinių istorijos datų chronologiją The development of book science in Lithuania coincided with the development model in Europe. It is possible to distinguish the period of formation of book science, which started at the beginning of the 19th century and ended in the early decades of the 20th century, and the period of the autonomous development of book science lasting to the present day. The first period is also known as a bibliographic period of book science, because the disciplines investigating a book were concentrated around bibliography, which was understood as a universal encyclopaedic science of a book. The border between the two periods is still difficult to mark, but it is obvious it does not cross the border of the 1920s, when book science and bibliography were understood and treated as disciplines with independent objects, problems of research. Development of book science in the 20th century was dynamic: intensive creation, which lasted until 1943, was replaced by the stagnation of the initial decades of the second Soviet occupation. The changing political and science situation of the 1960s stimulated the renaissance of book science in Lithuania and the qualitatively new development stage continues today, coming back to the development of traditional book science. It is the first time the history of Lithuanian book science has been reconstructed from the rise of science to the present day, by distinguishing and describing the major stages of its development and chronology of the principal historical dates.

XIX a. pirmosios pusės lietuviškos knygos leidybai kontrafakcija nėra būdinga, tačiau yra žinoma, kad bandant apeiti cenzūros kliūtis, to meto carinės Rusijos imperijai priklausančioje Didžiojoje Lietuvoje buvo praktikuojamas leidimo duomenų klastojimas. Tokie faktai šiandien yra sunkiai aptinkami ir dar sunkiau įrodomi, tačiau skatina tyrėjus ieškoti ir diskutuoti. Blaivybės judėjimo ir jam skirtų leidinių persekiojimo situacija privertė jų rengėjus ir leidėjus kovoti su cenzūros draudimais. Kai 1858 m. nepavyko išplatinti vyskupo Motiejaus Valančiaus parengtos ir A. Zawadzkio spaustuvėje išspausdintos brošiūros Apej brostswą błaiwistes, ji buvo leidžiama pakartotinai, 1860 ir 1861 m. laidų antraštiniame lape nurodant leidėją – E. Vaikinio spaustuvė Klaipėdoje. Remiantis Zawadzkių firmos leidinių platinimo faktais, sukauptais iš archyvinių dokumentų, to meto knygos veikėjų korespondencija, išlikusių Apej brostswą błaiwistes egzempliorių tyrimu de visu bei jų šriftologine analize, straipsnyje pateikiami nauji argumentai, skatinantys kritiškai vertinti minėtų leidinėlių antraštiniuose lapuose pateikiamą informaciją. Diskutuodama su lietuviškos bibliografijos tradicijos šalininkais, straipsnio autorė pritaria pirmosios nepriklausomybės laikų tyrėjo Kazimiero Gečio iškeltai minčiai, kad tiek pirmosios 1858–1859 m., tiek vėlesnės Apej brostswą błaiwistes laidos buvo išspausdintos Zawadzkių įmonėje Vilniuje. Straipsnyje įrodinėjama, kad jau amžiaus viduryje M. Valančiaus aplinkoje susiformavo pasipriešinimo cenzūros draudimams modelis, nulėmęs lietuviškos knygos veikėjų elgseną ir laikyseną lietuviškos spaudos draudimo metais, o taip pat teigiama, kad Mažosios ir Didžiosios Lietuvos knygos ryšių pradžios datą reikėtų nukelti iš 1860-ųjų į vėlesnius metus. Pirated editions were not common in Lithuanian book publishing during the first half of the 19th century, however it is known, pirated copies of works were published in Lithuania Major, which belonged to Tsarist Russia at the time, in order to avoid the censor. Today these facts are rarely tracked down, and even more difficult to prove, however this has encouraged researchers to search for information. The Temperance Movement and persecution of publications devoted to it forced their organisers and publishers to fight with the censor‘s bans. Though in 1858 the brochure Apej brostswą błaiwistes (Concerning the Temperance of Our Brothers) prepared by Bishop Motiejus Valančius and published at A. Zawadzkis’ printing house was not allowed to be disseminated, it was published a number of times. The publisher shown on the second page of the 1860 and 1861 editions was the E. Vaikinis Printing House in Klaipėda. New arguments are introduced, which encourage a critical evaluation of the information provided on the above-mentioned publications’ title pages. The author of this article agrees with the thought raised by interwar period researcher Kazimieras Getis, that both the first editions in 1858-1859 and the later editions of Apej brostswą błaiwistes were published by Zawadzkis’ company in Vilnius. The article gives evidence that already during the middle of the century, resistance against the censor bans had formed in the environment of M. Valančius, which influenced important figures representing Lithuanian books during the press ban.

Lietuvos knygotyros mokslo pradininką, Vilniaus universiteto dėstytoją ir ilgametį jo bibliotekos darbuotoją Aleksandrą Wiktorą Bohatkiewiczių savo darbuose mini bene visi lenkų ir lietuvių tyrėjai, domėjęsi XIX a. Vilniaus universitetu, jo biblioteka, bibliografijos bei knygotyros mokslo istorija. Diskutuojant dėl svarbiausių jo gyvenimo datų labai svarbi yra Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo fonde 391 aptikta byla Nr. 300 su Bohatkiewiczių šeimos bajoriškos kilmės dokumentais, kurie suteikia naujų žinių apie Bohatkiewicziaus šeimą, leidžia patikslinti jo gyvenimo ir mirties datas bei gimimo ir mirties vietas, ir kurie iki šiol tyrėjams nebuvo žinomi. Straipsnyje aptariamos tų dokumentų atsiradimo aplinkybės, analizuojama ir interpretuojama juose pateikta faktografija ir taip pat skelbiami patys dokumentai – Minsko gubernijos deputatų susirinkimo, kuriame 1808 m. sausio 30 d. buvo svarstoma Bohatkiewiczių šeimos bajorystė, nutarties kopija; Bohatkiewiczių šeimos genealogija; Franco-Ksavero ir Hilarijaus Bohatkiewiczių, Michalo sūnų ir Aleksandro brolių gimimo ir krikšto metrikų išrašai bei Aleksandro Bohatkiewicziaus, Michalo sūnaus, prašymas Minsko gubernijos deputatų susirinkimui, pateiktas 1833 m. vasario 17 d. Jie yra publikuojami chronologine seka, iš pradžių pateikiant tekstą originalo kalbą, o po to vertimą į lietuvių kalbą Almost every Polish and Lithuanian researcher who has been interested in Vilnius University of the 19th century, its library, bibliography, and history of book science, mentions in their works Aleksander Wiktor Bohatkiewicz, the initiator of Lithuanian book science, lector, and librarian of Vilnius University. Discussing the major dates of his life, a very important file (No. 300) was found in the fund of the Meeting of Noblemen Deputies of Vilnius Governorate (No. 391) of the Lithuanian State Historical Archives, where the documents witness the noble origin of the Bohatkiewicz family, provide new facts about the family, and specify the dates as well as the places of birth and death of A. W. Bohatkiewicz., which had not been known to researchers. The article deals with the facts witnessing the emergence of these documents, analyses and interprets the given facts, as well as publishes the mentioned documents, namely the copy of the decision taken at the Meeting of Minsk Governorate Deputies, where on 30 January 1808 the nobility of the Bohatkiewicz family was considered; the genealogy of the family; extracts of birth and baptismal certificates of the sons of Franc-Ksawer and Hilarius Bohatkiewicz, sons of Michał and brothers of Aleksander, as well as the request of Aleksander Bohatkiewicz, the son of Michał, to the Meeting of Minsk Governorate Deputies, submitted on 17 February 1833. Their publications are given in chronological order; first the original text and afterwards its translation into the Lithuanian language.

Knygos nuosavybės ženklų kaip šaltinių savitumai ir jų vieta tarp kitų šaltinių – tai teorinės knygotyros šaltinotyros požiūriu aktualus ir netirtas klausimas, nes knygos teoretikams ir praktikams iki šiol dažniausiai rūpėjo kurti tipologines ir rašytinių šaltinių rūšines klasifikacijas praktiniams tikslams. Remiantis bendrosiomis istorijos šaltinių klasifikavimo nuostatomis, straipsnyje apibendrinama knygotyros šaltinotyros teorinė literatūra apie istorinės knygotyros šaltinius, jų klasifikavimą ir analizuojama knygos nuosavybės ženklų vieta tarp kitų šaltinių. Darbas baigiasi išvada, kad knygos nuosavybės ženklų vieta tarp kitų knygotyros šaltinių nėra iki galo aiški, pagrįsta ir nusistovėjusi. Nors ir nekyla abejonių dėl knygos ženklų priklausomybės rašytiniams šaltiniams, tačiau jų kaip rūšies situacija nėra vienareikšmiškai suprantama. Autorė akcentuoja, kad dauguma tyrėjų juos priskiria tokiam šaltiniui kaip pati knyga, tačiau pavyzdžiui, lenkų mokslininko K. Migonio originalioje klasifikacijoje jie priskiriami prie bibliologinių šaltinių. Kiti teoretikai pripažįsta knygos ženklų kaip savarankiškos šaltinių rūšies specifiką. Numatant tolesnes problemos gvildenimo kryptis, darbe siūloma teoriniame lygmenyje apibrėžti rašytinių istorijos šaltinių, specifinių knygotyros šaltinių, ir, ypač, knygos, kuri šaltinotyros požiūriu yra sudėtinga struktūra, savitumus. Knygos struktūriniai elementai gali būti suvokiami ir naudojami kaip savarankiški šaltiniai tiek knygotyros, tiek kituose moksluose, ir tai lemia knygos, kaip sudėtingos šaltinotyrinės sistemos, teorinio modelio sukūrimo poreikį. The peculiarities of book ownership marks as a source and their place among other sources is an issue of theoretical source studies, but not yet analysed, because theoreticians and practicians of books mostly dealt with typological classifications of written sources for practical purposes. Based on the general classification of historical sources, the article generalizes the theoretical literature of source studies as regards the sources of historical book science, their classification, and analyses the place of book ownership marks among other sources. It is concluded that the place of these marks among other sources of book science is not fully clear and not settled yet. Undoubtedly book ownership marks belong to the written sources, but as a type they are treated ambiguously. The author states that majority of researchers tend to classify them as the book itself, however, e.g., the original classification of the Polish researcher K. Migoñ attributes them to bibliological sources. Others acknowledge the particularity of book marks as an autonomous sort of source. To establish further directions for dealing with this problem, at the theoretical level it would be necessary to define the peculiarities of written historical sources, specific sources of book science and, especially, the issue of a book, being the complicated structure from the point of view of source studies. Structural elements of a book may be perceived as independent sources in book science or any other science, which expresses the need to create a theoretical model of a book as a structured system of source studies.

Išeivių knyga ir jos istorija – tai viena iš aktualių šiandienos knygotyros temų. Aptariamame veikale analizuojama septynerių metų (1945–1952) iš Lietuvos į Vakarų Europą nuo sovietinės okupacijos pasitraukusių asmenų knygų leidybos veikla. Per septynerius tiriamo laikotarpio metus iš viso pasirodė 1100 DP pastangomis išleistų leidinių. Iš pavienių faktų ir faktelių, sukauptų iš įvairiausių šaltinių (neretai žinučių, pranešimų ar tik užuominų), autoriui pavyko sudėlioti gana vientisą išeivių knygų leidybos vaizdą. Pirmajame ir antrajame skyriuose jis pateikė išsamius leidybinės veiklos sąlygų ir ją lėmusių veiksnių, svarbiausių leidėjų (dominuojančių privačių leidyklų, kooperatinių ir akcinių bendrovių leidyklų, įvairių organizacijų ir institucijų leidyklų, periodinių leidinių savininkų ir redakcijų, partijų, politinių, visuomeninių, tarptautinių kitataučių bei profesinių organizacijų ir įstaigų leidyklų, konfesinių institucijų bei sambūrių, mokymo įstaigų privačių asmenų, DP stovyklų bei anoniminių leidėjų) veiklos ir jos rezultatų, leidinių tiražų, redakcinio darbo, poligrafinės knygų leidybos bazės, leidinių poligrafinės kultūros aprašymus. Trečiajame skyriuje tipologiniu, teminiu ir kalbiniu požiūriais išanalizavo Vakarų Europoje išleistų knygų visetą (jis apėmė ir kai kurių JAV veikusių leidėjų Vakarų Europoje spausdintas knygas bei knygas, išspausdintas JAV, tačiau skirtas Vakarų Europos lietuviams), apibūdino knygų autorius. Paskutiniame knygos skyriuje apibendrino knygų platinimo būdus ir priemones, knygų kainas, reklamą ir bibliotekų vaidmenį platinant knygas. The expatriates’ literature and its history are among relevant subjects of today’s book researching. The study analyzes book publishing activities of persons, who left Lithuania for the Western Europe due to the Soviet occupation, during the time period of seven years (in 1945–1952). 1100 publications by the expatriates were totally published. Individual facts, accumulated from different sources (quite frequently from messages or just suggestions), helped the author to get a quite integral picture of the process of book publication by expatriates. In the first and second chapters the author provides comprehensive descriptions of the publishing activity conditions and the factors, that determined them, activities of the most important publishers (dominating private publishing houses, cooperatives and joint stock companies publishing houses, publishing houses of different organizations and institutions, owners and editorial offices of periodical publications, political parties, political, social and international organizations and trade organizations and institutions, confessional institutions and associations, private persons at educational institutions, camps for expatriates and anonymous publishers) and their results, circulation of publications, editorial activities, polygraph book publishing base and culture of publications. In the third chapter the author, in terms of typology, subject and language, provides an analysis of the totality of the books, published in the Western Europe (he also covers books, printed by certain US publishers in the Western Europe and in the US, intended for Western Europe’s Lithuanians) and characterizes the authors. The last chapter of the book provides a summary of the books dissemination ways and tools, books prices, advertising and promotion, and the role of libraries in books dissemination.

Diskusija apie naują muziejaus tipą – knygos muziejų Lietuvoje tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Europoje dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje, rengiant pasaulio knygos ir knygininkystės muziejų sąvadą, knygos muziejai buvo atskirti nuo leidybinės veiklos, poligrafinės technikos, popieriaus, įrišimų, knygos grafikos, formatų, periodinės spaudos, knyginės kultūros veikėjų memorialinių muziejų, nuolatinių ir laikinių knygos parodų. Tokia tipologija rėmėsi daugumos knygotyros ir muziejininkystės teoretikų nuostata, kad knygos muziejaus objektas yra ne pavieniai knygos paminklai, su knyga susijusios veiklos sudedamosios dalys, spaudos technika ar personalijos, o visuotinis ar regioninis knygos paveldas, apskritai visuotinę ar regiono knygos istoriją atskleidžiantys jos raidos visuomenėje dėsningumai. Straipsnio autorė pateikia Lietuvos knygos muziejaus, tematikos universalumo prasmes priskirtino šiam muziejų tipui ir suvokiamo kaip muziejus ar muziejines funkcijas atliekanti nemuziejinės institucijos struktūra, kuri kompleksiškai atskleidžia tokį sudėtingą reiškinį kaip knyga, koncepciją. Remiantis Europos šalių ilgamete knygos muziejų kūrimo patirtimi, teoriniais darbais šia tema ir XIX a. lietuviškos knygos istorijos tyrimų rezultatais darbe apibrėžiami Lietuvos knygos muziejaus tikslai, jo ekspozicijos formavimo principai, konstruojamas ekspozicijos modelis, atskleidžiamos sąvokos Lietuvos knyga, XIX a. Lietuvos knyga bei įvardijami XIX a. Lietuvos knygos istorinės raidos savitumai. Discussion of a new kind of museum, a kind of book museum in Lithuania, has continued for more than one decade. In the 1980s in Europe, when preparing the list of world books and book museums, book museums were detached from the publishing activity, polygraphic technique, paper, stitching, book graphics, formats, periodical press, memorial museums for the characters of book culture, regular or temporary book exhibitions. This typology was the basis for the attitude of the majority of theoreticians of book science and museum studies that the object of a book museum includes not separate book monuments, book-related constituent parts of activity, and printing technique or personalia, but the universal or regional book heritage, general tendencies of the development of the universal or regional book history in the society. The author presents the concept of the Lithuanian book museum, attributable to this type of museum for the universality of themes and perceived as a non-museum structure performing the functions of a museum, which discloses such a complex phenomenon as a book. Following the long experience of European countries in establishing book museums, theoretical works on this topic and based on the results of the research of the Lithuanian book history of the 19th century, this paper defines the objectives of the Lithuanian book museum, the principles of the formation of its exhibition, constructs the exhibition model, discloses the concepts Lithuanian book, Lithuanian book of the 19th century and names the particularities of the historical development of the Lithuanian book.

Organizuotas bibliofilijos sąjūdis – savitas XX amžiaus Lietuvos bibliofilijos ir knygų kultūros reiškinys. Straipsnyje, kuris vadintinas vienu iš pirmųjų nūdienos bibliofilijos Lietuvoje analizės bandymų, apibendrinama Martyno Mažvydo bibliofilų klubo raida nuo pat jo atsiradimo 1970 metais iki šių dienų, plačiau aptariant klubo veiklą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991-aisiais. Kaip svarbiausi tyrimo šaltiniai darbe panaudotas kruopščiai kauptas klubo archyvas, klubo veiklą reglamentuojantys dokumentai, klubo leidiniai, atsiminimai, o taip pat negausios informacinio pobūdžio publikacijos spaudoje. Klubo istorijoje įžvelgiami keli etapai, kai skyrėsi ne tik pavadinimas, statutas, struktūra, vadovai, narių skaičius, bet ir veiklos kryptys bei mastas. Per trisdešimt veiklos metų klubas ženkliai keitėsi, kol iš uždaros kamerinės draugijos, sovietmečiu virtusios masine šviečiamąja organizacija, tapo savarankišku, kryptingai dirbančiu bibliofilų klubu, kuris savo veikla ženklina kiekybiškai ir kokybiškai pasikeitusios šiuolaikinės bibliofilijos raidą Lietuvoje. Straipsnyje išryškintas šiuolaikinės klubo veiklos akademiškumas, kuris lemia jam svarbų vaidmenį Lietuvos organizuotame bibliofilijos sąjūdyje ir atspindi pasaulio bibliofilijos raidos tendencijas – akademinių sluoksnių bibliofilinį aktyvumą, jų siekimą daryti įtaka knygos kultūrai ir mokslo plėtotei. The organised movement of bibliophily in Lithuania is a distinctive phenomenon of Lithuanian bibliophily and book culture of the 20th century. The article, called one of the first attempts of today’s Lithuanian bibliophily analysis, generalises the development of the Martynas Mažvydas Bibliophiles’ Club from its foundation in 1970 to the present days by giving a broader presentation of the activity of the Club after the restoration of the independence of Lithuania in 1991. The most essential sources were the thoroughly accumulated Club archive, documents regulating the Club activity, publications, recollections and other sparse information-kind publications in the press. One can identify several periods of the history of the Club, when the name, status, structure, chairmen and number of members, as well as the directions and scope of the activity of the Club differed. During the 30 years of its activity, the Club has seen marked changes, when a closed chamber society, which turned into a mass educational organisation of Soviet times, became an independent and focused club of biblophiles, whose activity marks the development of the quantitatively and qualitatively changed development of modern bibliophily of Lithuania. The article highlights the academic character of the modern activity of the Club that guarantees its important role in the organised movement of bibliophily in Lithuania and reflects the developmental tendencies of world bibliophily, i.e. bibliophilic activeness of academic strata, their aim to have an influence on the book culture and scientific development.

XIX a. Vilniaus universitetas tapo viena iš pirmųjų aukštųjų mokyklų Europoje, susidomėjusių nauja moksline disciplina – bibliologija (knygotyra), iškėlusių jos dėstymo idėją ir ją įgyvendinusių. Knygotyros mokslas ir dėstymas universitete buvo glaudžiai tarpusavyje susiję procesai. Lyginant ir sintezuojant ligšiolinių lenkų ir lietuvių tyrėjų darbuose pateikiamus bibliografijos mokslo ir mokymo XIX a. Lietuvoje faktus, analizuojant Vilniaus universiteto archyvinius dokumentus bei tuomet sukurtus Joachimo Lelewelio ir Aleksandro Viktoro Bohatkiewicziaus knygotyros mokslo veikalus, straipsnyje atkuriama knygotyros mokslo ir studijų Lietuvoje XIX a. pirmaisiais trimis dešimtmečiais istorija. Jame kaip viename iš pirmųjų tokios problematikos sintezuojančių darbų atskleidžiama to meto knygos mokslo raida, išskiriami jos etapai. Pirmasis etapas siejamas su įvairiopa pedagogine bei praktine bibliotekine ir bibliografine Gotfrido Ernesto Groddecko veikla. Antrasis apima mokslo apie knygą dėstymo idėjos įgyvendinimo pradžią, kai Vilniaus universiteto žinioje buvusiame Kremeneco licėjuje šią discipliną pradėjo dėstyti Pawelas Jarkowskis. Trečiąjį etapą žymi novatoriški Vilniaus universiteto profesorių – D. E. Groddecko, Jano Sniadeckio, Joachimo Lelewelio teoriniai ieškojimai ir jų publikacijos. Ir ketvirtasis etapas yra apvainikuotas trumpa, bet vaisinga A. V. Bohatkiewicziaus veikla: Vilniaus universitete skaitytomis mokslo apie knygą paskaitomis bei jų publikacijomis spaudoje In the 19th century, Vilnius University became one of the first higher education institutions of Europe to show interest in the new discipline called bibliology, or book science, brought rise to the idea of teaching it and, finally, implemented it. The science of books and its teaching were closely interrelated processes. Comparison and synthesis of the facts of bibliography and its teaching in Lithuania of the 19th century, witnessed in the works of Polish and Lithuanian researchers, analysis of the archive documents at Vilnius University and the works of book science, created by J. Lelewel and A. Bohatkiewicz, allow restoring the history of book science and studies in Lithuania during three decades of the 19th century. Like one of the first works with the synthesis of such problems, this article presents the development of book science of those times and marks out several periods. The first period was influenced by the multiform pedagogical and practical activity of G. E. Groddeck in terms of libraries and bibliography. The second period is illustrated by the beginning of realization of ideas of teaching book science at the Lyceum of Kremenec of Vilnius University under the supervision of Pawel Jarkowskij. The third period was marked by the innovatory theoretical reasearch and publications done by professors of Vilnius University Groddeck, J. Sniadeckij and Lelewel. The fourth period was topped off with the brief but fruitful activity of Aleksander Bohatkiewicz, his lectures at Vilnius University on the book science and publications thereof.