Search

Straipsnyje aptariama Lietuvos vardo kilmė. Pabrėžiama, kad aiškinantis Lietuvos vardo kilmę nėra tas pats, ar lietuviai yra viena iš daugelio genčių, ar visai nauja, viršgentinė kokybė, liudijanti anksti prabudusią jau besiformuojančią valstybinę istorinę savimonę. Maža to, žodis 'Lietuva' galbūt liudija genetinę bendrystę su Indoeuropa, taip pat su Antikos pasauliu - juk senovės graikų 'leito' reiškia ne ką kita kaip valstybė, valdžia. Straipsnyje aptariama oficialioji (Dlugošo, Stryjkovskio, Kuzavinio) bei naujoji Lietuvos vardo kilmės aiškinimo tradicija, kuriai atstovauja istorikas Artūras Dubonis, nuo 1990 m. pradėjęs skelbti straipsnius apie vadinamuosius 'leičius' (leythey, leyty, leytten, litten) - 13 a. vidurio - 16 a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnio atstovus; taip pat Simas Karaliūnas, kuris 1995 m. paskelbė, kad lietuviams - kaip etnosui - vardą davė kariaunos, vadintos 'leita', 'lictuva', 'lietava', pavadinimas. Tačiau straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas pogrindinei Lietuvos vardo kilmės versijai, pasak kurios Lietuvos vardas sietinas su senžodžiu 'lieta' - daiktas, dalykas, reikalas, valstybė, valdžia. 'Lieta' - pirminė socialinė-muitarinė aglomeracija, tam tikra rinktinių vyrų taryba, turėjusi, turbūt, nuolatinę rinkimosi vietą - po 'lietos' ąžuolu - aptarti bendriems reikalams - 'lietoms'. 'Lieta' ir bus buvęs tas pirminis pagrindas, būsimos Mindaugo valstybės provaizdis. 'Lietų' sankaupa (galūnė -uva reiškia sankaupą), sąjunga - 'lietuva'. Tad žodis 'Lietuva' yra tam tikros valstybingumo formos, valstybės sinonimas. The article discusses the origin of the name of Lithuania. It is emphasized that the interpretation of the origin of the name of Lithuania is not the same, whether Lithuania is one of the many tribes, or a brand new, over-tribe quality, evidencing of an early awaken, an already emerging national historical consciousness. Moreover, the word 'Lithuania' may show genetic communion with Indo-Europe, as well as with the ancient world, as 'leito' in the ancient Greek means none other than a state, a government. The article discusses the official (Dlugosz, Stryjkowski, Kuzavinis) and the new tradition of interpreting the origin of the name of Lithuanian, represented by the historian Artūras Dubonis, who, since 1990, has been publishing articles about the so-called 'leičiai' (leythey, leyty, leytten, litten), the representatives of service people of Grand Duke of Lithuania in mid-13th century and first half of the 16th century; and also Simas Karaliūnas, who in 1995 announced that the Lithuanians, as an ethnic group, were given their name after the name of the army, referred to as "leita", "lictuva", "lietava". However, the article focuses on the underground version of the origin of the name of Lithuania, according to which, Lithuania's name is attributable to the old word “lieta” – an object, a thing, a business, a state, a government. “Lieta” represents the original social agglomeration, kind of an exquisite men council, which had, probably, a permanent location of meeting and gathering, under the oak of “lieta”, to discuss common concerns, the “lietas”. “Lieta” will, sure, has been the primary basis for a pro-image of the future Mindaugas’ State. Collection of “lietas” (the ending -uva means cluster), the alliance – “Lithuania”. Consequently, the word “Lithuania” is synonymous to some form of statehood, the state.

Vienas tragiškiausių, epopėjinių mūsų istorijos puslapių – Lietuvos partizaninis karas – tebėra unknown war ne tik Vakarų istorikams, bet ir mums patiems. Literatūra apie šį karą, išskyrus vieną kitą išimtį, dažniausiai yra aprašomojo pobūdžio. Net ir meninės pastangos įprasminti skaudžią Lietuvos patirtį dažniau patiria nesėkmę nei sėkmę (turime galvoje kad ir filmą ,,Vienui vieni“). Šio reiškinio priežastys yra dvejopos. Pirmoji – moralinio pobūdžio. Mūsų savimonė šiuo klausimu tebėra suskilusi, sakytume, schizofreniška, niekaip nesusitvarkanti su praeities fantomais, su pačiu savimi: niekaip negalinti prisipažinti ir kartu pripažinti to, kas stropiai slepiama net nuo savęs, nuo to, kas gali būti pavadinta savimonės sąžine. Kita priežastis – konteksto, palyginimo nebuvimas, t.y. Lietuvos partizanų karas dar nėra įrašytas į to meto Europos bei pasaulio istorinį foną. Tokios galimybės yra, ir pirmieji bandymai – nelauktai perspektyvūs. Apie vieną tokį bandymą susieti pokario kovas su naujausia Lietuvos istorija bei šių dienų realijomis ir kalbama šiame straipsnyje. One of the most tragic pages in our history – the partisan war of Lithuania – thus far has been the unknown war not only for Western historians but also to us. Literature about this war, with one or two exceptions, most often are of a descriptive nature. Even artistic attempts to give a meaning to painful experience of Lithuania more often result in failure rather than in success (we have in mind the film Vienui viens). The causes of this phenomenon are twofold. The first one is of a moral nature. Our self-awareness on this issue is still divided, schizophrenic, if you will, which cannot deal with the ghosts of the past or with itself: it cannot by any means admit and acknowledge the one thing that is diligently concealed even from oneself, from what can be called consciousness’ conscience. Another cause is the absence of a context absence of comparison, that is, the partisan war of Lithuania has not bee entered into the historical background of Europe or the world of that time. Such possibilities do exist and the first attempts are unexpectedly promising. The article speaks about one of these attempts to relate pos-war struggles to the modern history of Lithuania and the present-day realities.