Search

Vėlyvojo bronzos amžiaus įtvirtintų gyvenviečių daugiausia aptinkama dabartinės Lietuvos šiaurės rytinėje dalyje. Archeologinių tyrimų metu jose randama nemažai kaulo ir rago dirbinių. Prieš 15 metų išsamiau jau buvo tyrinėti ir publikuoti keleto žymiausių šiaurės rytų Lietuvos piliakalnių - Narkūnų, Nevieriškės ir Kerelių - kauliniai dirbiniai (1 pav.: 4-6; Luik, Maldre, 2007). Šiame straipsnyje yra aptariami keleto kitų šio regiono įtvirtintų gyvenviečių - Sokiškių, Mineikiškių ir Garnių I - kauliniai dirbiniai bei jų gamybos atliekos (1 pav.: 1-3). Minėtų gyvenviečių archeologinio ištyrimo lygis labai skiriasi ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl toks skirtingas kiekvienoje jų rastų ir šioje publikacijoje pristatomų kaulo bei rago dirbinių skaičius. Iš viso Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose yra saugoma daugiau kaip 600 Sokiškių, Mineikiškių ir Garnių I įtvirtintose gyvenvietėse rastų kaulinių dirbinių ir jų gamybos atliekų. Tiesa, kaip paaiškėjo atlikus tyrimus, tarp jų pasitaikė ir kaulų bei ragų fragmentų be jokių apdirbimo žymių. Šie radiniai mūsų darbe neanalizuoti. Zooarcheologinėje aptariamų gyvenviečių medžiagoje dominavo žinduolių liekanos, o apie 90 % kaulų fragmentų priklausė naminiams gyvuliams. Iš jų daugiausia rasta kiaulių kaulų fragmentų, antroje vietoje buvo avys / ožkos (Mineikiškėse ir Garniuose I) arba galvijai (Sokiškiuose). Dauguma dirbinių buvo pagaminti iš kaulo, vos keletu atvejų buvo apdirbti ragai ir dantys (1 lentelė; 2-3 pav.). Daugiausia, apie 400 kaulo ir rago dirbinių bei jų gamybos atliekų buvo rasta ir ištirta Sokiškių įtvirtintoje gyvenvietėje. O Mineikiškėse ir Garniuose I buvo rasta vos kiek daugiau negu 50 kaulo ir rago dirbinių. Dirbiniai daugiausia buvo gaminami iš smulkių naminių gyvulių - kiaulių ir avių / ožkų ilgųjų kaulų, nors nemaža dalis buvo padaryti ir iš stambių kanopinių gyvūnų ilgųjų kaulų. Greičiausiai šiuo tikslu buvo naudojami galvijų kaulai, nes, kaip parodė kitų rytų Baltijos regiono įtvirtintų gyvenviečių tyrimai, kauliniai dirbiniai gaminti iš maistui dažniausiai naudotų gyvulių rūšių kaulų. Skirtingų tipų ir paskirties dirbinių kiekis gyvenvietėse skyrėsi (2 lentelė). Daugiausia aptikta kaltelių ir gremžtukų (5 pav.), taip pat ylos tipo dirbinių (6 pav.). Treti pagal gausą - kauliniai smeigtukai (7 pav.), o kitų tipų dirbinių gerokai mažiau (8-9 pav.). Įdomu, kad nors kaulinių dirbinių aptikta nemažai, jų gamybos atliekų rasta labai nedaug (10 pav.). Šio reiškinio priežastys gali būti kelios. Dirbiniams gaminti būdavo parenkami labiausiai būsimo įrankio formą atitinkantys kaulai, kurių apdirbimas beveik nepalikdavo jokių specifinių atliekų. Dėl šios priežasties dirbinių gamybos atliekos dažniausiai yra priskiriamos neapdirbtiems kaulams. O štai rago apdirbimo atliekų rasta palyginti nemažai (4 pav.), nors pačių dirbinių nedaug. Rago ir kaulo apdirbimo būdus galima įvardyti kaip tradicinius. Pasirinkti kaulai bei ragai dalinti į smulkesnes dalis - kapojami (11-12, 13: 3 pav.), pjaustomi ir laužomi (10: 4-5, 13: 2 pav.). Be to, buvo naudojami natūraliai spirališkai lūžę ilgieji kaulai. Tokio lūžio suformuotas išgaubtas kaulo galas buvo tinkamas ovaliems kaltams ir gremžtukams gaminti (10: 2-3, 6 pav.). Dirbiniai buvo formuojami gludinant juos akmenimis (14; 15: 3-4 pav.). Be to, ant kai kurių dirbinių paviršiaus yra matomos išilginės, įstrižos ar skersinės įraižos nuo titnaginių įrankių (9: 5, 13: 1, 4-5 pav.). Skylės dirbiniuose formuotos skirtingais būdais (15-16 pav.). Vos keletas dirbinių buvo papuošti. Dauguma dirbinių yra labai paprasti ir greičiausiai yra pagaminti naudojant akmeninius įrankius. Tokiais pat būdais kauliniai dirbiniai buvo gaminami ir kitose įtvirtintose Lietuvos, taip pat Latvijos bei Estijos gyvenvietėse. Itin didelę dirbinių grupę sudaro kailiams ir odoms apdirbti naudoti dirbiniai - kalteliai, gremžtukai, ylos ir kiti ylos tipo dirbiniai. Gyvulininkystė buvo svarbi įtvirtintose gyvenvietėse gyvenusių bendruomenių ūkio šaka, o vienas iš jos produktų buvo gyvulių odos. Gali būti, kad gyvulių odos, kailiai ir odos gaminiai buvo mainų objektas ir keisti į svarbią žaliavą - bronzą. Dar viena didelė dirbinių grupė yra smeigtukai, naudoti drabužiams susegti. Nors kaulinių smeigtukų yra randama ir neolito gyvenvietėse, tačiau vėlyvojo bronzos amžiaus įtvirtintos gyvenvietės išsiskiria itin dideliu jų skaičiumi. Išaugęs smeigtukų naudojimas tikriausiai yra susijęs su aprangos pokyčiais - vėlyvojo bronzos amžiaus rūbams susegti reikėjo gerokai daugiau smeigtukų negu akmens amžiuje. Aptariamu laikotarpiu vidurio ir šiaurės Europoje drabužiams susegti buvo naudojami įvairūs bronziniai smeigtukai, tačiau rytinėje Baltijos jūros pakrantėje jie dar buvo gana reti, o vietos gyventojai dažniausiai tebenaudojo įvairius kaulinius smeigtukus. Kaip šie smeigtukai buvo nešiojami ir kas juos naudojo, lieka neaišku, nes šiaurės rytų Lietuvoje aptariamo laikotarpio kapų beveik nėra. Palyginus šiame straipsnyje aptartų gyvenviečių kaulinius dirbinius su kitų rytų Baltijos regiono vėlyvojo bronzos amžiaus gyvenviečių radiniais galima teigti, kad panašiausi yra šiaurės rytų Lietuvos, rytų Latvijos ir šiaurės vakarų Baltarusijos įtvirtintų gyvenviečių dirbiniai. Reikšminiai žodžiai: vėlyvasis bronzos amžius, šiaurės rytų Lietuva, įtvirtintos gyvenvietės. The article discusses artefacts made of osseous materials found in the Late Bronze Age fortified settlement sites in north-eastern Lithuania. Earlier, Bronze Age bone items from three Lithuanian sites – Narkūnai, Nevieriškė and Kereliai - have been analysed more thoroughly. Of sites discussed here, Sokiškiai has been archaeologically investigated in the beginning of the 1980-ies. In recent years, research has been carried out on the fortified settlements of Mineikiškės and Garniai I. 14C AMS dates have been used to date new sites as well as to specify the dates of previously studied settlements. During this research, approximately half a hundred bone, antler and tooth objects were examined, and the material used to make them was determined, if possible up to the species and skeletal part. Among the materials used, bone predominated, antler was used less, and teeth were used in only a few cases. An overview is given of the common types of bone objects, the processing techniques used to make them and the uses of the objects. The majority of tools are chisels and scrapers, and awls and points, many of which could have been used as leather working tools. The third major group of finds is bone pins, which testify to the clothing fashion that needed pins for attachment. Comparing the finds of Late Bronze Age fortified settlements in Lithuania, Latvia, Estonia, and Byelorussia, greater similarity can be observed in certain types of bone artefacts in south-eastern Latvia, north-western Byelorussia, and north-eastern Lithuania. Key words: Late Bronze Age, north-eastern Lithuania, fortified settlements, bone and antler artefacts, bone and antler working.

With the arrival of the Early Neolithic Globular Amphora and Corded Ware cultures into the south-eastern Baltic, ca. 2900/2800-2400 cal BC, a new type of economy was introduced, animal husbandry. However, the degree to which this transformed the subsistence economy is unknown. Here, we conducted organic residue analyses of 64 ceramic vessels to identify their contents. The vessels were sampled from 10 Lithuanian archaeological sites dating across the Subneolithic-Neolithic transition to the Early Bronze Age (ca. 2900/2800-1300 cal BC). Our results demonstrate that regardless of location or vessel type, many ceramics were used to process aquatic resources. Against our expectations, this association continued even after marked economic change concurrent with the migration of pastoralists from central and south-eastern Europe, as evidenced by recent aDNA analysis of human remains. Moreover, we observed dairy fats in pottery from all cultures of the Early Neolithic (i.e. Rzucewo, Globular Amphora and Corded Ware cultures) but unlike other regions of Europe, it seems that these were incorporated into indigenous culinary practices. Furthermore, some vessels were used to process plant foods, and others may have been used for the production and/or storage of birch bark tar. However, evidence for domesticated plant processing, for example millet, was absent. We show that organic residue analysis of pottery provides a different picture of past consumption patterns compared to the stable isotope analysis of human remains from isolated burials where a clear dietary shift is evident.

To date, no zooarchaeological or historical research on the consumption of fish in Lithuania in the Middle Ages or the Early Modern Period has been conducted. Over the period in question, Christian traditions were established in Lithuania; therefore, fish must have become an important part of people’s nutrition, and especially in the elite diet. During the archaeological excavations on the site of Vilnius Lower Castle over the period of 1988 through to 2015, a collection of about 80,000 animal bones, mainly dating back to the period from the 14th to the 18th century, was assembled, including 331 fish bones. Upon carrying out their zooarchaeological analysis and making use of historical data, this paper presents the fish consumption of the highest social layers in Vilnius Castle, the species and sizes of fish served and the changes in fish consumption habits over different periods of the Castle development. The research showed that the most frequently consumed species of fish in the Castle in the period from the late 14th through the 17th century was pike, followed by different cyprinids and pike perch. Fewer bones belonged to sturgeon, wels catfish, perch and salmon. No remains of marine fish were found. Herring bones were not found, probably due to hand collection of the bones, while cod was probably not consumed at all. In Vilnius Lower Castle, two bones of the common carp, so far the only ones identified in Lithuania, were found, one of them dating back to the late 14th – early 15th century and thus testifying to the early introduction of the species. In the collection analysed, large fish of different species predominated. However, this may be related not only to the exclusive history of the historical site and its upper class residents, but also to the excavation/collection techniques.