Search

Straipsnyje nagrinėjami pirmojo legalaus Lietuvoje leisto lietuvių dienraščio „Vilniaus žinios“ (1904–1909) programos ir turinio klausimai, tautinės pozityvistinės apraiškos ir lietuvybės aktualijos. Įvertinamos „Vilniaus žinių“ leidėjo Petro Vileišio politinės ir socialinės pažiūros, po 1863–1864 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje plitusi pozityvizmo ir „organinio darbo“ rezistencinė programinė nuostata. Straipsnyje empirinė medžiaga nagrinėjama etnologiniu požiūriu. The empirical basis of the research is the articles and news items from Vilniaus žinios, the first legal Lithuanian daily newspaper, issued in Lithuania between 10 December 1904 and 4 (17) March 1909, which discussed ideas relevant to Lithuanian society at the time, and the ‘social fermentation of Lithuanians’, the memoirs of contributors to and contemporaries of the periodical that were published in the first half of the 20th century, and Petras Vileišis’ autobiographical writings. The material and the historical circumstances are analysed from an ethnological point of view. In historiography and the memoirs of contemporaries, it is emphasised that Vilniaus žinios (1904–1909), had no clear-cut political views, and was open to a wide range of trends that were forming in Lithuanian society at that time. To an extent, this explains the newspaper’s subsequent failures. The article aims to reexamine the programme and content of Vilniaus žinios, and its relevant national issues. It notes that the direction of the daily was framed in a statement in Vilniaus žinios on 9 November 1904, repeated in editorials and supported by the editorial staff. At its heart lie concern with the nation’s education, well-being and happiness. This means the work for and with society, activities in a national-democratic direction, pursuing the welfare of the nation through cultural evolution rather than revolution, and through education, which is believed to lead towards culture and the well-being of the people, restraining from membership of any party, and yet respecting the views of each and every party. The article states that the direction of the newspaper was framed by Petras Vileišis, its officially approved publisher and editor. Vileišis was an advocate of the national program of positivism and ‘organic work’, and a proponent of the liberal trend, which after the January Uprising (1863–1864) established itself in the landscape of Polish and Lithuanian political thought. Legal action, work and realistic ‘small politics’ were at the heart of its struggle for independence. The articles published in Vilniaus žinios reveal how this direction was followed in promoting and implementing educational and civilisational progress, and economic development, strengthening the position of the Lithuanian language in public life, promoting social unity among Lithuanians, and developing cultural literacy. The article also dwells on specific issues of the national agenda, which in the newspaper are presented as objects of the daily life: Lithuanian schools, reading rooms, Lithuanian books and newspapers, co-operative shops and dairy plants, Lithuanian evenings, songs and theatre. They are the strategic images that represent innovation, change, modernisation, and the direction of national activity.

Tadas Daugirdas, aktyviai dalyvavęs tautinio atgimimo kultūroje, ilgainiui buvo primirštas. Jo veikla apėmė kelias kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sferas: tapybą, archeologiją, etnologiją, muziejininkystę, publicistiką. Daugirdas svariai prisidėjo prie Lietuvos tautinės vėliavos sukūrimo. Didelę įtaką jo pasaulėžiūrai turėjo 14 metų, praleistų Varšuvoje (1877–1891 m.). Gyvendamas šiame mieste, jis artimai bendravo su dailininku ir dailės kritiku Stanisławu Witkiewicziumi ir gydytoju, etnologu Władysławu Matlakowskiu, archeologais Adomu Honoriu Kirkoru, Dmitrijumi Samokvasovu, Gotfrydu Ossowskiu, lietuvybės reikalais susirašinėjo su Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu. Šis laikotarpis nulėmė visą tolesnę Daugirdo veiklą, kurią jis plėtojo jau sugrįžęs į Lietuvą. Atvykęs į Varšuvą kaip dailininkas, jis į tėvų dvarą Lietuvoje sugrįžo kaip archeologas ir liaudies meno puoselėtojas. Tadas Daugirdas actively participated in the National revival culture but later was forgotten. His work covered several areas of cultural and intellectual life including painting, archaeology, ethnology, museology, and publicist writing. Daugirdas contributed significantly to the creation of the national flag of Lithuania. The fourteen years, from 1877 to 1891, he spent in Warsaw had the great influence on his worldview. Living in Warsaw he maintained close relationship with such people as artist and art critic Stanisław Witkiewicz, doctor and ethnologist Władysław Matlakowski, archaeologists Adam Honory Kirkor, Dmitrij Samokvasov, and Gotfryd Ossowski; he also corresponded with Mečislovas Davainis-Silvestraitis on the issues of Lithuanianism. The Warsaw period determined his future activities which he developed after his return to Lithuania. He came to Warsaw as a painter and returned to his parents’ manor in Lithuania as an archaeologist and a promoter of folk art.

Nedidelio Žemaitijos dvarelio savininkas Nikodemas Erazmas Iwanowskis 1885 m. liepos pabaigoje atveža sūnų į Varšuvą mokytis ir čia pragyvena dvejus metus. Susirašinėja su lenkų rašytoja Eliza Orzeszkowa, susipažįsta su poete Maria Konopnicka, pats rašo poeziją, prozą, tapo. Tačiau laiškuose rašo, kad kaip atvykėlis iš provincijos jaučiasi kiek nerangus ir suvaržytas. Šis prisipažinimas paskatino straipsnio autorių peržvelgti XIX a. 9-ojo dešimtmečio Varšuvos kultūrinę spaudą ir ištirti, kokiame kontekste minimi ir kaip vaizduojami lietuviai ir žemaičiai, taip pat patikrinti, ar yra spaudoje publikuotuose grožiniuose kūriniuose satyriškų veikėjų, susijusių su Lietuva ir Žemaitija. Išsiaiškinta, kad apie Lietuvą ir Žemaitiją rašoma nemažai, yra kelionių ir vietovių aprašymų, kuriuose pateikiamas stereotipinis lietuvio ir žemaičio paveikslas. Aptikta grožinių kūrinių, kuriuose satyriškai, komiškai vaizduojami lietuviai ir žemaičiai. Galima išskirti dvi siužetines linijas – veikėjai svetimame krašte ir veikėjai didmiestyje. At the end of July 1885, Nikodem Erazm Iwanowski, the landlord of a small manor in Samogitia, brought his son to Warsaw for studies, and spent two years there. He maintained correspondence with Eliza Orzeszkowa, became acquainted with the poetess Maria Konopnicka, himself wrote poetry and prose, and painted. However, in his letters, he wrote that, being a newcomer from the province, he felt somewhat clumsy and uncomfortable. This confession encouraged the author of the present paper to review the cultural press of Warsaw published during the 1880s. The aim of the review was to investigate in which context Lithuanians/Samogitians were mentioned and how depicted, and to determine whether the fiction published in the aforementioned press contained satirical characters associated with Lithuania/Samogitia. The investigation revealed a number of publications about Lithuania/Samogitia – for example, descriptions of travels and places. Here we can find stereotypical pictures of Lithuanians and Samogitians. The investigation also revealed the presence of fiction containing satirical, comical depictions of Lithuanians or Samogitians. Here, two plotlines may be identified: characters in a foreign land, and characters in a large city.

Straipsnyje analizuojamas politinės filosofijos ir politikos mokslo santykis bei Leo Strausso požiūris į pagrindines politikos mokslo raidos tendencijas, pamatines jo prielaidas ir politinės filosofijos reikšmę. Atsiradusiame politikos moksle iš karto ėmė reikštis du skirtingi požiūriai į tai, koks turėtų būti politikos mokslo ir politinės filosofijos ryšys. Vieni politikos mokslininkai palaikė mintį, kad politikos mokslas turi išlaikyti glaudžius santykius su politine filosofija, o kiti buvo už griežtą šių disciplinų atskyrimą. Šiame straipsnyje analizuojami pagrindiniai skirtingų stovyklų atstovų argumentai. Antroje XX amžiaus pusėje į šį ginčą įsitraukė ir politikos filosofai, nes tuo metu kilęs bihevioristinis judėjimas politikos moksle ėmė atvirai kvestionuoti ne tik politinės filosofijos reikšmę politikos mokslui, bet ir apskritai pačią jos galimybę ir prasmingumą. Leo Straussas iškilo kaip vienas griežčiausių bihevioristinio politikos mokslo kritikų ir politinės filosofijos gynėjų. Straipnyje aptariama Strausso pamatinių politikos mokslo prielaidų kritika, jo požiūris į politinės filosofijos reikšmę ir prasmę.Pagrindiniai žodžiai: politikos mokslas, politinė filosofija, pozityvizmas, biheviorizmas, Straussas.Relation between Political Philosophy and Political Science: Attitude of Leo StraussMindaugas Stoškus SummaryThe aim of this article is to discuss the relation between political philosophy and political science. The development of political science highlighted two main approaches toward this relation. One group of political scientists says that political science must stay close to political philosophy while another group demands strict dissociation. Behaviorism in political science marked the enormous growth of influence of the later group. Leo Straus appeared as a rigid critic of behavioral political science and an influential defender of political philophy. This paper deals with his criticism of basic premises of political science and his attitude to the significance of politi-cal philospohy.Keywords: political science, political philosophy, positivism, behaviorism, Strauss.

Straipsnyje analizuojama dviejų disciplinų – politinės filosofijos ir politikos mokslo – santykių raida, siekiama identifikuoti esmines susiklosčiusių santykių priežastis ir paaiškinti galimas perspektyvas. Darbe bandoma nustatyti, kokios filosofinės idėjos veikė besiformuojantį politikos mokslą, kokią įtaką jos padarė naujos disciplinos institucionalizacijos procesui ir santykių su politine filosofija raidai. Atliekant politikos mokslo institucionalizacijos proceso analizę, siekiama atskleisti priežastis, padidinusias įtampą tarp dviejų disciplinų ir lėmusias atviro priešiškumo prasiveržimą praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Darbe teigiama, kad įtampos tarp disciplinų kulminaciją lėmė pozityvistinių idėjų radikalizavimas politikos moksle, vėliau pavadintas bihevioristine revoliucija. Po jo tarp disciplinų atstovų nusistovėjo gana stabilūs, nors ir nevienareikšmiški santykiai, kurie iš esmės priklauso nuo to, kaip vertinami pozityvizmo principai. The aim of this article is to discuss the development of the relation between political philosophy and political science. The main causes and possible perspectives of that development are elaborated. There are explored philosophical ideas which influenced the emergence of political science, the process of its institutionalisation and the relation between political science and political philosophy. The analysis of the process of institutionalisation aims at identification of the main causes of the conflict between two disciplines. The culmination of that conflict occured at sixth decade of twentieth century and was named “The Behavioral Revolution”. The sharp antagonism lasted nearly two decates and when it came to an end the relation between political philosophy and political science became stable though ambiguous.

Čia pateikiamame straipsnyje nagrinėjama vadinamoji technokratinė sociologijos dilema, susijusi su disciplinos mokovų pastangomis kurti griežtą mokslinį metodą. Nepaprastai gyvybingas sociologijos (ir kitų socialinių mokslų) noras atsiskirti nuo filosofijos galiausiai baigiasi tam tikromis radikaliomis išlygomis – įsivaizduojamu sociologijos suartėjimu su išplėtotais fizikos ir biologijos mokslo metodais, kuriuos bando perimti ankstyvoji sociologijos klasikų karta. Aiškumo ir tikslumo idealą, kurį sukuria modernioji – ir racionalizmo, ir empirizmo – filosofija, XIX a. ir ypač XX a. sociologai pertvarko į abstraktaus empirizmo modelį. Kartezijietiško metodo taisykles papildo nauji – stebėjimo ir eksperimentinių operacijų – idealai. Šie idealai, besiremiantys tikrumo, aiškumo, akivaizdumo ir pagrįstumo kriterijais, įtvirtina objektyvizmo / subjektyvizmo, arba determinizmo / voliuntarizmo, antinomiją. Tai, kas vadinama sociologijos mokslu, siejama tik su matavimo operacijomis ir inžineriniu–taikomuoju požiūriu į tikrovę. Tai – XX a. neopozityvizmo krypties doktrina, kuri domisi siauros apimties tyrimais, sutelkdama dėmesį tik į metodines empirizmo taisykles. Sociologinių tyrimų rezultatai vis labiau sudaiktinami – ir ne dėl pasirinktos empirinės krypties, bet dėl to, kad empiriniai duomenys suabsoliutinami ir laikomi lemiamais sociologijos mokslo kriterijais. Be to, formalizavimo procedūros visiškai atsiejamos nuo negatyviosios kritikos procedūrų, kurioms (ypač toms, kurios nepaklūsta griežtam formalizavimui) neretai suteikiamos menkinančios etiketės siekiant dar labiau stiprinti disciplinuojančio mokslo autoritetą. Toks modelis įgyja pagreitį, ypač kai jis susiejamas su empirinėmis-užsakomosiomis socialinių mokslų tyrimo programomis. Pozityvizmo siekis visą žinojimą padaryti moksliniu žinojimu būdingas ir šiomis dienomis, nes metodinis stebėjimas, galima sakyti, tapatinamas su sociologijos paskirtimi, su pačiais moksliniais interesais. Profesionaliai derinant techninius-metodinius įgūdžius ir empirinės medžiagos kaupimą ilgam laikui įtvirtinamas pagrindžiančiojo pažinimo modelis. Tačiau transcendentinis pozityvizmo dėmuo, kuris sąmoningai ar nesąmoningai slepiamas jo pasakojamosios formos gelmėse, išryškina tai, kad monistinė abstraktaus empirizmo kryptis iš tikrųjų yra ne empirinė, bet veikiau normatyvinė ir disciplinuojanti tradicija, siekianti nustatyti universalias sąlygas, kurios leistų kontroliuoti mokslinio pažinimo koncepciją. Užuot nagrinėjusi mokslą kaip praktiką ar kultūros formas, ji pateikia idealizuotą mokslo kaip pažinimo modelį, susidedantį iš „faktinių” ir „teorinių” kaupiamojo pobūdžio žinių. Straipsnyje įrodinėjama, kad, atsisakant vienmatiško mokslo projekto ir technicizmo modelių, daugiau dėmesio reikia skirti kintančiai mokslo kultūrai, kuri šiandieną pradeda stebėti pačią save, darydamasi kritinė ir reflektyvi. This article discusses the technocratic collision of sociology. Sociology is a discipline with a strong commitment to tradition of positivism. On the one hand, sociology has developed on the premises of scientific methodology, making it the technical imperative of social investigation, using it to ground her cumulative knowledge claims. It was the fascination with the apparently relentless success of positivistic sociology that prompted the empiricist knowledge to dislodge other forms of knowledge. On the other hand, the turn of latter-day sociological inquiry, as compared with the traditional attempt to apply the standarts of positivism, shows that under the new historical and practical perspective the sociology undergoes a discursive reframing. The argument here is that the limits of sociology as a discipline stem mainly from reductive methodological attempts. The growing interest in culture of science provides an interesting pluralist perspective. The better understanding of diverse theoretical and empirical approaches can provide the base for the creation of new reflexive sociological trends

Globalizacija iškelia ribų – tarp kultūros sričių, tarp specialiųjų mokslų – klausimą. Šiame procese ieškoma vietos humanitariniams mokslams. Panašios problemos imtos svarstyti Lietuvoje ir praeito šimtmečio pradžioje. Pozityvistai ir socialistai bet kokius dvasios mokslus atmetė kaip neteikiančius jokios praktinės naudos, todėl ir nereikalingus. Dvasininkai, priešingai, laikydamiesi atnaujinto tomizmo pažiūrų, teigė, kad galima skirtingų kultūros sričių sintezė, pateikianti visuminį pasaulio vaizdą. Materialistai, neigdami tokią galimybę, mokslams taip pat kėlė universalų tikslą suvienyti žmoniją, tačiau socialiniu pagrindu. Tokia pažiūra buvo visai nepriimtina romantikams, kultūroje svarbiausią vaidmenį numačiusiems dvasios mokslams, galintiems atkleisti žmogaus ir tautos ypatingumą. Processes of globalization rapidly reduce the boundaries between traditional special sciences and thus create new challenges for the creators of these sciences, i.e. contemporary human. Despite the unique degree of globalization during the last century, this process is not new. Therefore, a constant need for rethinking of cultural and historical heritage emerges. This article focuses on the period from the end of the 19th and the beginning of the 20th centuries, when professional philosophy was not developed for objective reasons but intellectuals of different views (both catholic and secular) sought to reflect on contemporary processes. Even though the questions of nationality were the most relevant at the end of 19th century, the problems of culture and questions on interaction between different fields of culture were also discussed at that time. The question what kind of culture and science should exist to develop matured and balanced personality is discussed in the article. This question is discussed from a historical perspective. Three different prevailing world outlooks can be distinguished during the end of the 19th and the beginning of the 20th centuries. Materialists (positivists, socialists) denied any spiritual science if not as useless or even harmful, then as minor. As the only goal, i.e. to solve contemporary (social) problems, for science was set, then sciences which provide accurate and useful knowledge are only needed. Therefore, any question on humanities or other fields of spiritual culture is rejected. Clergy denied such single sided view of culture. For them, not only material and scientistic interpretation of the world was not acceptable, but also single sided idealistic reasoning of culture which was hold by supporters of romantic views. While holding neo-Thomistic views and often combining them with the ideas of V. Solovyov, the clergy had no doubt about the possibility of holistic understanding of the world which could unfold the versatility of the being. However, such universality is not an end in itself: it is necessary for creation of the balanced, moral human. The final ends of the positivists, Marxists and neo-Thomists became paradoxically similar: the culture according to the neo-Thomists and the science according to the positivists must lead to the ideal state of humanity. In fact, clergy speaks about balanced individual and positivists and Marxists speak about anonymous unified humanity united by the uniform scientific or social ideals. Consequently, the question if by reducing the limits between regions, cultures, and thus, by merging entirely different areas we could maintain the diversity emerges. In this case, the romanticists, who emphasize the originality and uniqueness while speaking about language as the main source of the culture, are exceptional. Also, neo-Thomists, who sought for synthesis of all fields of culture, noticed the distinctions of these fields, which could not be eliminated.

Straipsnis skirtas analitinės filosofijos analizei. Autoriaus požiūriu, šiandien šis metodas neabejotinai dominuoja visoje akademinėje filosofijoje, ir Lietuva čia nėra išimtis. Apžvelgiamos analitinio metodo ištakos ir raida. Teigiama, kad analitinis metodas yra tas profesionaliosios filosofijos pagrindas, kuris prigijo šiuolaikinėje akademijoje ir naudoja kalbos analizę kaip pagrindinį savo darbo įrankį. Šis projektas radosi 20 a. pradžioje ir tik nežymiai pakitęs tęsiasi iki dabar, nors ir prarado savo pagrindą – kalbos ir pasaulio izomorfizmą. Didžiausia šio metodo problema ta, kad jis nesvarsto savo tikslų bei pagrindų, laiko juos savaiminiu dalyku, nors tai pati abejotiniausia viso projekto dalis. Pabrėžiama, kad analitinis metodas veda prie filosofijos sritinės proliferacijos. Atskleidžiama, kad uždaro pobūdžio kalbinė analizė filosofiją daro vis ezoteriškesnę ir techniškai sudėtingesnę, todėl dabartinių akademinių filosofinių tekstų be specialaus pasiruošimo skaityti ir suprasti neįmanoma. Pabrėžiama, kad nuolat sudėtingėjančios analitinio metodo kuriamos teorijos išvystė be galo smulkų sąvokinį aparatą, tuo tarpu bendresnio pobūdžio terminų dažnai yra prisibijoma, tad, autoriaus teigimu, retas filosofas šiandien geba pasakyti, kas išties yra tiesa arba būtis, arba gėris, arba valdžia. Reziumuojama, kad sekdama mokslinių programų pavyzdžiu, filosofija tampa nuasmeninta, ypač kai darbus rašo autorių kolektyvas. Keliamas retorinis klausimas, ar tokio kolektyvinio darbo rezultatai dėl būtinybės derinti nuomones dar gali būti laikomi filosofiniais. The article is intended for the analysis of analytical philosophy. According to the author, today this method is undoubtedly dominant in the whole academic philosophy, and Lithuania is no exception. This article includes an overview of the origins and development of the analytical method. It is stated that the analytical method is that basis of professional philosophy, which took root in the modern academy and uses language analysis as the main tool of its work. This project was established in the beginning of the 20th century and even though it has lost its basis, i.e. the isomorphism of language and world, it has changed only slightly and is still being used. The biggest problem of this method is that it does not consider its goals and basis, it treats them as spontaneous matter, even though this is the most questionable part of the whole project. It is emphasized that the analytical method leads to the field proliferation of the philosophy. It is revealed that the closed linguistic analysis creates increasingly more esoteric and technically more complex philosophy; therefore, it is impossible to read and understand current academic philosophical texts without special preparation. It is emphasized that theories of analytical method constantly becoming more and more complex had developed an infinitely small conceptual apparatus, while more general terms are often avoided; therefore, according to the author, a rare philosopher can now say what the truth, being, goodness or power really is. It is summarized that following the example of scientific programmes, philosophy becomes impersonal, especially when works are written by a group of authors. The author also raises rhetorical question asking whether the results of such collective work for the need to coordinate opinions can still be regarded as philosophical.

Įvadas -- Atrasti objektą – surasti metodą -- Vaizdotyra versus dailėtyra -- Metodologijos spąstuose -- Siekiant tikslo -- Kur ta šalis? Apie Stanislovo Bоhušo-Sestšencevičiaus kūrybinį metodą. Lietuvos vaizduotojas. Sumontuota tikrovė. Miuncheno mokykla: tarp estetizmo ir komercijos. Realizmas, kasdienybė, istorija, politika -- (Ne)pakartojamas veidas: portreto žanras mechaninio atvaizdo epochoje. Asmens šešėlis. Dailė, fotografija ir reprezentacijos krizė. Fotografinės tapatybės: tarp rekonstrukcijos ir dekonstrukcijos. Tik akimirka -- Peizažinė tapyba ir fotografija: Ferdinando Ruščico atvejis. Apibrėžiant problemą. Realizmo saulėlydis, arba studijos Sankt Peterburge. Peizažas ir fotografija: žanro kaita. Žiūrintis dailininkas. Regos technikos. Ties juslių riba. Post scriptum: kodėl Ruščicas netapo fotografu -- Nepadori mergaitė, arba kūno istorijos. Kūnas kaip perspėjimas. Kūnas kaip prekė. Anapus diskurso. Moterys juodais drabužiais. „Tobuli ir nekalti“. Egzotika ir erotika. Purvinas Amūras. Be atsakomojo žvilgsnio. Paraštiniai kūnai. Mažosios moterys. Moters mįslė. Paskutinis žvilgsnis -- Išvados -- Summary -- Bibliografija -- Trumpinių sąrašas -- Iliustracijų sąrašas -- Asmenvardžių rodyklė. XX a. pr. Vilniuje kilo meninis sąjūdis, kuriame įžvelgtas radikalus dailės raidos lūžis, atvėręs modernizmo plėtotės perspektyvą. Pozityvistinė kultūra Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pasižymėjo ypatingu santykiu su žiūra ir regėjimu. XIX a. vid. ir II pusėje Lietuvoje paplito daugybė naujų vizualinių objektų ir reginių rūšių: iliustruota spauda, keliaujantys panoptikumai, cirkų fejerijos, antropologinės pantomimos, buities, ūkio ir mokslo laimėjimus reklamuojančios parodos, optinių prietaisų demonstravimo seansai, dioramų ekspozicijos. Neatsiejama kasdienybės dalimi tapo fotografija. Taip dailė prarado vaizdų produkavimo monopolį ir tapo tik viena iš daugelio praktikų nuolat kintančioje ir besiplečiančioje vizualinių artefaktų gamyboje. Kartu ji patyrė naujųjų vaizdinių medijų įtaką. Pastarosios ne tik įtraukė į kultūrinės žiūros lauką naujas tikrovės sritis, bet ir iš esmės pakeitė percepcinius stebėtojo sugebėjimus, kurie savo ruožtu paveikė meno vaizdų kūrimo ir suvokimo pobūdį. Mokslinėje monografijoje tiriama žiūros ir regos kaita, lėmusi XIX a. II pusės Lietuvos realistinės dailės pobūdį. Pagrindinis tiriamasis objektas – pozityvizmo nuostatas išreiškusi realistinė dailė ir jos santykis su praeitin tolstančia klasikine tradicija bei ryškėjančiais naujais modernistinės estetikos principais. Kitaip tariant, aptariamasis laikotarpis nagrinėjamas kaip pereinamasis tarpsnis tarp klasikinių ir modernistinių vizualumo formų. Vaizdinių praktikų kitimas siejamas su bendra sociokultūrine krašto raida, mokslo plėtote bei naujų medijų poveikiu. In the 20th c. Vilnius saw the rise of an artistic movement, which was marked with a radical turning point in the development of art, which opened prospects for the development of modernism. The positivistic culture in Lithuania, like in other countries, demonstrated special relationships between aesthetic perception and vision. In the second half of the 19th c., a great many of new types of visual objects and visions spread in Lithuania: illustrated press, travelling panopticons, circus shows, anthropologic pantomime, exhibitions advertising household, economic and scientific achievements, demonstrations of optical devices, diorama expositions. Photography became an integral part of everyday life. Thus, art lost its monopoly of image production and became only one of many practices in the ever-changing and enhancing production of visual artefacts. It also experienced the impact of new visual medias. Not only did the latter include fields of reality into the field of cultural perception, but fundamentally changed perception abilities of the viewer, which influenced the nature of art creation and perception. The scientific monograph analyses changes in aesthetic perception and vision, which determined the character of Lithuania’s realistic art of the second half of the 19th c. The main research concentrates on the realistic art expressing positivistic attitudes and its relationship with the classical tradition retrieving into the past and the emerging new principles of modernist aesthetics. In other words, the discussed period is analysed as a transition period from classical to modern forms of visuality. The change of visual practices is related to the common socio-cultural development of the region, the development of science and the impact of the new medium.

Straipsnyje analizuojamos pagrindinės politikos mokslo atsiradimo prielaidos. Įprasta manyti, jog politikos mokslo gimimą iš esmės lėmė pozityvizmo filosofija. Šiame straipsnyje bandoma parodyti, kad tam tikros politikos mokslo prielaidos buvo suformuotos gerokai anksčiau. Klasikinės politikos sampratos atmetimas ir naujos, modernios politikos sampratos formavimasis, pastebimas jau Renesanso pasaulėjautoje, N. Machiavelli’o ir Th. Hobbeso politinėse teorijose, leido iškelti žmogaus ir politikos „konstruojamumo“ idėjas. Teigiama, jog moderni politikos samprata buvo viena iš būtinų politikos mokslo sąlygų. XVII a. mokslo revoliucija paskatino mąstytojus į filosofiją perkelti gamtos mokslų metodus. Gamtos mokslų metodais pakelti filosofiją į naują mokslinį lygmenį buvo vienas didžiausių daugelio Apšvietos filosofų tikslų. Taigi, kai pozityvistai prakalbo apie būtinybę sukurti naujus pozityvius mokslus apie žmogų ir visuomenę, intelektualiems pokyčiams jau buvo visiškai pasirengta.Pagrindiniai žodžiai: Renesansas, Apšvieta, pozityvizmas, Millis, Comte’as.Philosophical Presuppositions of the Emergence of Political ScienceMindaugas Stoškus SummaryThe paper deals with the main presuppositions of the emergence of political science. The aim is to show that the rupture in the history of political philosophy in the Renaissance, the refusal of the classical political thought about human nature as zoon politikon and about purpose of state, and the birth of modern political ideas about politics as mechanics, was conditio sine qua non for the emergence of the new political science. Main philosophers who initiated this rupture were N. Machiavelli and Th. Hobbes. The 17th century scientific revolution and Enlightenment helped to bring the methods of natural sciences into philosophy. All those ideas were fused together in Positivism which played a pivotal role in the emergence of Political science.Keywords: Renaissance, Enlightenment, positivism, Mill, Comte.

[...] Straipsnio tikslas – išryškinti Jono Šliūpo literatūros tyrinėjimų, ypač veikalo Lietuviškieji raštai ir raštininkai, refleksiją XX a. antros pusės–XXI a. pradžios humanitariniame diskurse bei apžvelgti ir įvertinti, kaip J. Šliūpas, literatūros istorikas ir kritikas, vertina lietuvių literatūros kūrinių estetinius aspektus. Darbe remiamasi kultūros deskriptyviniu, teorinės ir kritinės literatūros analizės, interpretaciniu metodais, laikomasi kultūrinės istorinės mokyklos požiūrio. Apie tai aktualu kalbėti, nes estetinis J. Šliūpo žvilgsnis į literatūrinius tekstus neretai (išskyrus kelis atvejus) visai apeinamas, per mažai ryškinamas arba apie tai tyrimuose užsimenama probėgšmais, punktyriškai. Straipsnyje minėtais aspektais nagrinėjami Jono Šliūpo Lietuviškieji raštai ir raštininkai bei kritikos darbai. Daromos tokios išvados: J. Šliūpas, ypač iškeldamas kūrinio socialinį reikšmingumą, skyrė dėmesio ir lietuvių literatūros estetinei pusei, nors atskirai specialiai to neakcentavo, neparašė tam skirtų veikalų. (J. Šliūpas neturėjo specialaus literatūrinio išsilavinimo, nebuvo profesionalas, bet dirbo iš pareigos, kaip ir daugelis to meto lietuvių inteligentų.) Tačiau aiškiai matyti, kad, aprašydamas kūrinių visuomeninę vertę (pozityvistinis angažavimasis), J. Šliūpas pastebi (nors ir ne visada) ir kūrinių estetinius dalykus: kalba apie poezijos rimavimo tinkamumą, atkreipia dėmesį į kūrinio struktūrą, kompoziciją, veikėjų paveikslų meninę logiką, personažų charakterių įtikinamumą, sugestyvumą. Tai svarbu pamatyti, iškelti dar kartą pasižiūrint į Jono Šliūpo, literatūros istoriko ir kritiko, palikimą. Jonas Šliūpas (1861–1944) is the developer of the first solid history of Lithuanian literature, the author of the study Lithuanian Works and their Writers, Literary Review Prepared by a Lithuanian Lover (1890, Tilžė) (written in the USA). Šliūpas also wrote about 30 articles on Lithuanian literary works and over 20 reviews on Lithuanian books. The aim of the paper is to highlight Jonas Šliūpas' literature research reflections and his Lithuanian Works and their Writers in particular within the humanitarian discourse of the second half of the 20th century – the beginning of the 21st century, to review and identify how Jonas Šliūpas, a literature historian and critic, evaluated the aesthetic aspects of Lithuanian literary works. The methods of cultural descriptivism, analysis of theoretical and critical literature and interpretation following the approach of the cultural-historical school are used in the paper. The study is relevant because oftentimes (except a few cases) Jonas Šliūpas' aesthetic views on literary texts have been disregarded, have received too little or only sketchy consideration. The paper deals with the above issues in Jonas Šliūpas' Lithuanian Works and their Writers and other critical works. The following conclusions have been drawn: especially when highlighting the social value of a work Jonas Šliūpas addressed the aesthetic side of Lithuanian literature although he neither put any special emphasis on that nor wrote any particular study on the subject. (For Jonas Šliūpas, who had no special education in literature and was non-professional, as for many Lithuanian intellectuals of that time, it was a call of duty). Nevertheless, it is evident that while defining the social value of a work (positive engagement) Šliūpas pointed out (although not in all cases) its aesthetic aspects: he wrote about suitable rhyming in poetry, focused on the structure and composition of a work, the artistic logic, credibility and suggestiveness of the characters. While reviewing the creative legacy of Jonas Šliūpas, a literature historian and critic, it is important to draw attention to and highlight these issues.

Pozityvizmas padarė reikšmingą įtaką daugeliui XIX ir XX amžių filosofijos srovių. Bet jo įtaka skleidėsi plačiau – jis darė poveikį gamtos ir ypač socialiniams mokslams bei įvairioms kitoms viešosios ir privačios žmogaus veiklos sritims: teisei, politikai, kasdieniam gyvenimui. Nemenka jo įtaka ir menui ar menams. Šią įtaką straipsnyje ir mėginama patyrinėti.Įtakos pobūdis priklausė nuo epochos ir joje dominavusios pozityvizmo formos ir buvo ganėtinai skirtingas. Klasikinis, arba socialinis, XIX amžiaus pozityvizmas labiausiai paveikė literatūrą. XIX a. pozityvizmas traukė rašytojus tiek savo dėmesiu faktams ir dėsningai visuomenės raidai, tiek kolektyvistiniais bei altruistiniais idealais, tiek progresyvistine orientacija. Labiausiai jo įtaka jaučiama natūralistiniuose Émilio Zola kūriniuose. Ernsto Macho empiriokriticizmo idėjų poveikis buvo kitoks. Nepalyginti daugiau dėmesio nei Auguste’as Comte’as skyręs ne išoriniams, o vidiniams faktams, o tiksliau, patį jų supriešinimą laikęs ydingu, Machas padarė poveikį vadinamiesiems modernistams: Jamesui Joyce’ui, Franzui Kafkai, Robertui Musiliui. Subjekto desubstancializacija, sąmonės srautas, sapno ir tikrovės suliejimas – tai Macho įtakos ženklai. Jų nestinga ir modernistinėje dailėje, ypač abstrakcionistinėje, nes dailininkus labai paveikė XX amžiaus pradžioje itin populiarios Macho mintys apie percepciją ir ypač erdvės vizualinį suvokimą. Na, o loginio pozityvizmo įtaka ryškiausiai skleidėsi architektūroje, kurią Vienos ratelio nariai laikė svarbiausiu iš menų. Daug bendravę su garsiosios Bauhauso architektūros mokyklos atstovais, jie nemažai prisidėjo prie loginių pozityvistų griežtas logines konstrukcijas atliepiančių funkcionalizmo ir konstruktyvizmo idėjų, „naujojo daiktiškumo“ sklaidos.Pagrindiniai žodžiai: pozityvizmas, menas, natūralizmas, modernizmas, funkcionalizmas.Impact of Positivism on Literature, Visual Arts and ArchitectureEvaldas Nekrašas SummaryPositivism has made a significant influence on many schools of philosophy of the 19th and 20th centuries. But its influence spans even further – positivism also made an impact on natural and especially on social sciences, as well as on various fields of public and private life, such as law, politics and everyday life. A significant influence has been also made on arts. The latter is being analyzed in the article.The nature of influence depended on the historical epoch and the prevailing form of positivism and was quite diverse. Classical or sociological positivism made the biggest impact on literature. Positivism of the 20th century was attractive to writers because of its attention to facts and the steady development of society, collectivistic and altruistic ideals and progressive orientation. The influence of positivism can be seen in naturalistic writings of Émile Zola. The empirio-criticism of Ernst Mach made quite a different impact. Contrary to Auguste Comte, he emphasized not external but internal facts or, to be precise, considered such contraposition to be faulty, and made an impact on writers, such as James Joyce, Franz Kafka, Robert Musil, who are usually called modernists. De-substantialisation of subject, stream of consciousness, fusion of dream and reality are signs Mach’s influence. They are also apparent in abstract art where Mach’s ideas of visual space perception were exceptionally popular at the beginning of the 20th century. In turn, the influence of logical positivism is most visible in architecture which by members of the Vienna Circle was considered to be the most important of arts. Having been in close contact with representatives of the Bauhaus school, they made a significant contribution to the spread of constructivism and functionalism which correspond to the strict logical structures of logical positivism.Keywords: positivism, arts, naturalism, modernism, functionalism.

Šiandienos Vakarų pasaulyje politika yra laikoma nesuderinama su religija. Šis stereotipas kilo dar XVII amžiaus viduryje, kada Vestfalijos taikos sutartimi baigtas Trisdešimtmetis karas. Dokumento tekste užfiksuotas principas, įteisinantis valstybės valdovo nepriklausomybę nuo Katalikų Bažnyčios įtakos. Religija buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Manyta, jog jos trūkumą žmogaus gyvenime pakeis moksliškumas ir racionalumas. Tačiau mokslui nepaaiškinus asmens egzistencijos slėpinio ėmė plisti pseudoreliginiai kultai, aukštinantys žmogaus protą bei mokslą. Vis dėlto pozityvistai nesugeba savo tikėjimo įrodyti moksliškai. Galios balansui pasaulyje keičiantis Vakarų nenaudai, ėmė kilti nesekuliarios jėgos, kurios nevengia į politiką painioti religiją. Tačiau pozityvizmo dvasios apakinti vakariečiai nenori pripažinti kintančios tikrovės. Pozityvistai, nesugebėję sukurti alternatyvos religijai pakeisti ir jausdami savojo „tikėjimo“ silpnumą, iki šiol vengia pradėti visavertes diskusijas su religija. In today’s Western world politics is thought to be incompatible with religion. The origin of this stereotype derives from the mid-seventeenth century, when the Thirty Years’ war was ended by the Peace Treaty of Westphalia. In the text of the document the principle legitimizing the state independence from the influence of then Catholic Church was recorded. Religion was forced out of the public life. It was thought that its absence in human life will be replaced by scientific rationality. But as the science proved unable to explain the mystery of human existence, the cult of pseudo religion, extolling human mind and science, began to disseminate. However, positivists failed to provide scientific proofs for their “faith”. As the global balance of power changes to the West’s disadvantage, the non-secular powers which do not shirk mixing politics and religion are on the rise. However, dazed by the spirit of positivism people of the West are reluctant to recognize the changing reality and avoid dialogue with the renascent religion. Positivists, who were unable to develop alternatives for religion, and feeling the feebleness of their pseudo-religious confession, avoid getting involved in a full-scale discussion with a religion.

Straipsnyje, remiantis prieškario laikotarpiu Lietuvoje ir po karo emigracijoje Zenono Ivinskio rašytais tekstais, skirtais SSRS ir Lietuvos Respublikos tarptautiniams santykiams, aptariama šio istoriko pozicija rūpima tema, jo akcentuojami dvišalių santykių etapai, kritinis požiūris į istorijos šaltinius bei istoriografiją The author of the article focuses on the works by Zenonas Ivinskis, published in pre-war Lithuania period and in exile, which analyze international relations between the USSR and the Republic of Lithuania. On the basis of these works, the author discusses the historian's viewpoint towards the relations, stages in the development of these bilateral relations as well as Z. Ivinskis' critical approach to historical sources and historiography

Įvadas -- Analitinę filosofiją formavusios ir jai artimos filosofinės koncepcijos -- Pozityvistinė filosofija: Bendra pozityvizmo apžvalga; Auguste'as Comte'as -- Socialinis pozityvizmas ir nominalistinės socialinės teorijos: Analitinės politinės filosofijos formavimosi prielaidos; Marksistinė socialinė teorija; Liberalioji politinė ir socialinė mintis -- Pragmatizmas: Charleso Sanderso Peirce'o filosofija; Williamo Jameso filosofija -- Analitinė filosofija -- Loginė pažinimo turinio analizė ir formalių loginių kalbų prielaida: Analitinės filosofijos formavimasis ir matematikos filosofija; Ludwigas Wittgensteinas; Alfredo Tarskio semantinė tiesos samprata; Loginis pozityvizmas ir mokslo filosofijos atsiradimas -- Mokslo filosofija: Normatyvioji mokslo filosofija. Induktyvizmas; Normatyvioji mokslo filosofija. Deduktyvizmas; Deskriptyvioji mokslo filosofija -- Analitinė etika -- Analitinė kalbos filosofija -- Analitinė ontologijos problema -- Analitinė sąmonės filosofija -- Summary. Analytic Trend of Philosophy -- Nuorodos ir paaiškinimai -- Vardų rodyklė -- Literatūra. Knygoje aptariama analitinė filosofija, išauganti iš anglosaksiškos tradicijos ir telkianti apie save visas kitas artimas jai pažiūras. Ši tradicija sudaro labai plačią, apimančią visas filosofinio mąstymo sritis analitinės krypties filosofiją. Turbūt svarbiausia ypatybė, skirianti šią filosofiją nuo tradicinės, yra ta, kad tradicinė filosofija labiausiai domėjosi, kas yra būtis, tiesa, gėris, grožis, o analitinę filosofiją domina ne pati būtis, o tai, kaip vartojamos būties, gėrio ar grožio sąvokos. Plačiai išsikerojusiai analitinei filosofijai artimas pragmatizmas ir marksistinė filosofija. Sąsajas su analitine filosofija išlaikiusi vokiškai kalbančių mąstytojų kritinė Frankfurto mokykla. Plačiai analitiškai orientuotos filosofijos tradicijai priklauso ir liberalioji politinė filosofija. Filosofijos raidoje nuo apšvietos empirizmo iki postmodernizmo formavosi analitinė filosofija, tarsi viso moderniojo nominalizmo ir antimetafiziškumo branduolys, tarsi modernaus mąstymo traukos centras. Knyga pavadinta analitinės krypties filosofija, turint galvoje visą tradiciją, sąlygotą porenesansinės filosofijos įtakų. Šioje monografijoje su analitine filosofija siejamos platesnės, nei įprasta, filosofinės pažiūros. Knygoje rekonstruojamos svarbiausios analitinės krypties filosofijos idėjos. Autorius dėmesį sutelkia ne į istorinius, o dalykinis problemų aspektas. Knygoje rekonstruojamos filosofinės idėjos, o ne analitinės filosofijos kūrėjų pažiūros. Tai leidžia kur kas geriau suprasti tiek idėjų genezę, tiek funkcionavimo ypatumus. The book deals with analytic philosophy originating from the Anglo-Saxon tradition and pooling around it all other similar views. This tradition constitutes analytic philosophy which is very broad and covers all areas of philosophical thinking. Probably the most important feature distinguishing this philosophy from the traditional one is the fact that traditional philosophy was most interested in what is existence, truth, good, beauty, whereas analytical philosophy is interested in the use of concepts of existence, good or beauty, rather than existence as such. Pragmatism and Marxist philosophy are close to widely branched analytical philosophy. The Frankfurt School of German-speaking thinkers has retained links with analytical philosophy. Liberal political philosophy also belongs to the tradition of broadly analytically oriented philosophy. Analytical philosophy was developing as though a nucleus of the entire modern nominalism and antimetaphysicism, as though the centre of attraction of modern thinking in the development of philosophy from empiricism of Enlightenment to postmodernism. The book is called analytical philosophy, bearing in mind the entire tradition preconditioned by the influence of post-Renaissance philosophy. In this monograph, philosophical views which are broader than usual are related to analytical philosophy. The major ideas of analytical philosophy are reconstructed in the book. The author focuses on the subject-related rather than historical aspect of problems. Philosophical ideas rather than the views of analytical philosophy creators are reconstructed in the book. This allows for a much better understanding of idea genesis and functioning peculiarities.

Disertacijoje pristatomi pozityvizmo filosofijos ir pasaulėžiūros pagrindai, nagrinėjama lietuviškojo pozityvizmo sklaida Lenkijoje ir Rusijoje vyravusio pozityvizmo kontekste, nuosekliai apžvelgiamas pozityvizmo paieškų ir interpretavimo kelias lietuvių grožinės literatūros kritinėje mintyje. Studijoje keliams klausimas, ar apskritai galima kalbėti apie literatūrinių modelių perimamumą (didaktika  pozityvizmo literatūra), šalia pasirinktų skirtingų krypčių, skirtingo laikotarpio atraminių kūrinių (atstovaujančių lietuvių didaktinės literatūros pradžiai ir Atgimimo užuomazgoms; didaktinės literatūros brandai ir Atgimimo pradžiai; pozityvistinei literatūrai ir Atgimimui) aptariami ir spaudos draudimo laikotarpio pozityvistinių bruožų turintys kūriniai, aiškinamasi, kaip XIX a. pabaigos lietuvių literatūroje veikia personažai pozityvistai, kokioms jie priklauso profesinėms / socialinėms grupėms, rekonstruojama jų estetinė pozityvistinė programa. Disertacija apie pozityvizmo sklaidą lietuvių XIX a. pabaigos prozoje yra pirmoji tokio pobūdžio studija lietuvių literatūrologijoje. Išsami pozityvistinės gyvenimo sampratos programa Lietuvoje nebuvo suformuluota, tačiau ją galima rekonstruoti iš teiginių ir minčių, išsisklaidžiusių literatūros ir kultūros darbuotojų publicistiniuose, kritiniuose, sociologiniuose darbuose, o šio tyrimo atveju – grožinės literatūros kūriniuose. Disertacijoje siekiama nuosekliai apžvelgti ir apibendrinti pavienius pasisakymus ir įžvalgas pozityvizmo... [toliau žr. visą tekstą] This dissertation will attempt to present the foundations of the positivist philosophy and worldview. It will also attempt to show the spread of Lithuanian positivism in the context of the dominant positivism of Russia and Poland, and to thoroughly examine the exploration and interpretation of positivism in the mind of Lithuanian fictional literary criticism. This study raises the question as to whether one can in general speak of the adoption of certain models of literature from didactic literature to positivist literature. Aside from discussing different time periods and different literary styles of the nineteenth century (the beginning of Lithuanian didactic literature, while the Lithuanian Cultural Renaissance was still in its embryonic stage; the maturation of didactic literature and the beginning of the Lithuanian Cultural Renaissance; and positivist literature as well as Lithuania's Cultural Renaissance in full force) this work also discusses the pieces having the characteristics of the positivist literature written during the prohibition of the press. The work will also attempt to explain what positivist personalities were significant during the second half of the nineteenth century, and to what professional and social groups these people belonged, along with reconstructing their aesthetic positivist program. This dissertation about the spread of positivism in the prose from the end of the nineteenth century is the first of its kind done in Lithuanian literary... [to full text]

Straipsnyje gvildenamas klausimas, koks buvo Vinco Kudirkos santykis su įtakingiausiomis ano šimtmečio srovėmis – romantizmu ir pozityvizmu. Apžvelgiamas literatūrologinis aspektas – Kudirkos kūrybos vieta, statusas XIX a. srovių ir konvencijų kontekste. Būsena „tarp“ adekvačiai atspindi esminius Kudirkos veiklos, literatūrinės kūrybos bruožus, pasirinkimą ir apsisprendimą suvienyti romantinį polėkį, ryžtingą, kovojantį tautiškumą su blaiviais, racionaliais pozityvisto veiksmais. Kudirkai artimiausios buvo tos romantikų idėjos, kuriomis buvo formuluojami kūrėjo uždaviniai sociumo atžvilgiu. Visų pirma dvasinis maksimalizmas, kuris verčia atiduoti tikslui visas jėgas. Tokia programinė nuostata įpareigoja kovoti su jos priešais visomis, netgi drastiškiausiomis priemonėmis, paaukojus savo asmeninį likimą, meilę, tampant keršijimo už tėvynę įrankiu. Romantiko būsena – ne tik didžiausią dvasinę įtampą išreiškiančios individualios emocijos, bet ir sujausminto proto elgsena, pajaustos pareigos vykdymas. Maksimalistinis romantiškas įsipareigojimas buvo kūrėjo egzistencinis veiklos impulsas. Iš čia stiebėsi ir reiškėsi daugelis Kudirkos siekinių. Pirmiausia – „nacionalistinis“ rūpestis dėl savos kalbos, tautybės gelbėjimo ir puoselėjimo. Šitaip modifikuojamas romantizmo konceptas Kudirkos elgsenoje, veikloje, kūryboje, įgauna naujų bruožų, artinančių jį prie pozityvizmo postulatų ir idėjų. Tokia fenomenali simbiozė tarp romantizmo orbitoje suformuluotų siekių ir pozityvistinės veiklos tėvynės labui susiklosto į esminę lietuviškosios kultūros raidos „sąmoningumo trajektoriją“. The article analyses Vincas Kudirka’s relations with the most influential trends of the century, i.e. Romanticism and Positivism. The literary aspect, i.e. the place and status of Kudirka’s works within the context of the trends and conventions of the 19th centuries. The status “between” adequately reflects the key features of Kudirka’s activities, literary works, his choice and decision to unite the romantic flight, the determined nationalism with sober and rational actions of positivism. Kudirka supported romantics’ ideas, which shaped the artist’s aims in respect of society. First of all, it was spiritual maximalism, which requires all the efforts for the aims. Such an attitude obliges to fight against its enemies by using all and even drastic measures and sacrificing one’s personal fate and love thus becoming an instrument of revenge for the Motherland. The condition of a Romanticist is not only the biggest spiritual tension expressed through individual emotions, but also the behaviour of an emotional mind and the implementation of the duty one feels. The maximalist romantic obligation was the impulse of the artist’s existential activities. A great many of Kudirka’s aspirations stemmed from and expressed through it. First of all, the nationalistic concern over one’s language, salvation and fostering of one’s nationality. This modification of the concept of the Romanticism in Kudirka’s behaviour, activities and creation gains new features, which bring him closer to postulates and ideas of the Romanticism. Such is the phenomenal symbiosis between the aims of the Romanticism and positivistic activities for the benefit of the Motherland for the main “path of consciousness” of the development of Lithuanian culture.

Lietuvių teatro pradžių pradžioje, prie nacionalinės dramaturgijos ištakų, iškyla viena pjesė - A. Vilkutaičio-Keturakio "Amerika pirtyje". Ir tai ne atsitiktinis reiškinys mūsų teatro kultūros istorijoje. Lietuvoje nėra vietovės, kaimo ar miestelio, kuriame nors kartą nebūtų suvaidinta ši komedija. Straipsnyje siekiama nustatyti socialines priežastis ir estetines bei moralines prielaidas, lėmusias šio kūrinio aktualumą ir ilgaamžiškumą. Pjesė traktuojama kaip politinis tautos sąmoningumo ir apsisprendimo aktas. Nagrinėjama V. Kudirkos "Varpo" tautiškos kultūros ideologija, asmenybės pasaulėjautos ir tautos likimo sąveika, skatinanti kultūros procesus, bei pozityvus mąstymas kaip filosofinė pasaulio suvokimo sistema. The history of the Lithuanian theatre culture, at the bottom of the national dramaturgy, at the very beginning of the theatre, we can always see one play written by Keturakis - "Amerika pirtyje" (America in the Path). And this is not just an accidental coincidence. You will not find a place in Lithuania, neither a village nor a town, which would not have this play performed on their stage at least once. The article inquires into the social reasons, which brought this masterpiece to our culture, as well as the aesthetic and moral preconditions, which determined its relevance and longevity. The play is as a political act of the nation's consciousness and determination. V. Kudirkas "Varpas" raises the ideology of a national culture, the interaction between the personal emotional attitude and the nation's destiny which activates the cultural processes, and a positive thinking as a philosophical system facilitating the understanding of the world.

Iki šiol Julijono Lindės-Dobilo - žymaus pirmosios XX amžiaus pusės rašytojo ir kritiko raštai buvo analizuojami daugiausia literatūros istorijos ir literatūros kritikos požiūriu. Pirmojo lietuviško psichologinio romano Blūdas autorius Julijonas Lindė-Dobilas net ir keičiantis literatūros vertinimo kanonams išlieka svarbi Lietuvos literatūros istorijos figūra. Tačiau jo negrožinės literatūros tekstai (kultūros kritika, filosofinė eseistika, literatūros interpretacijos ir kt.) leidžia jo vaidmenį mūsų kultūros istorijoje suvokti gerokai platesniame kontekste.

Straipsnis skiriamas politikos filosofijos kaip disciplinos savitumui apibrėžti. Siekiama parodyti pagrindinius politikos filosofijos ir politikos mokslo skirtumus. Straipsnis pagrįstas prielaida, kad siuolaikinė politikos filosofija negali isvengti kantiskosios disciplinos tikslų sampratos, pagal kurią būtina tirti ne tik patyrimą, bet jį sukuriancias sąvokines, normatyvines bei vertybines prielaidas. Diskusija su politikos mokslo atstovais sukūrė gynybinį politikos filosofijos kaip disciplinos tapatumą. Tai, ką politikos filosofai sako politikos mokslų akivaizdoje, dažnai skiriasi nuo to, ką jie is tikrųjų daro imdamiesi nagrinėti konkrecias filosofines problemas. Pagrindiniai žodžiai: politikos filosofija, politikos mokslas, normatyvinė teorija, pozityvizmas. Aim of Political Philosophy Alvydas Jokubaitis Summary Over the last few decades, political philosophers have been formulating the identity of their discipline not merely in terms of their inner objective. An aggressive attack of political scientists contributed significantly towards the perception of the identity of political philosophy. The definition of the purpose of political philosophy became dependent on the existence of a strong external opponent. This was hardly the case with the political philosophers representing the former generations. They contributed towards development of political philosophy without thinking about guard against representatives of other sciences. During the last few decades, political philosophers have come up with the definition of the purpose of their discipline. But they do not adhere to it in their real philosophical investigations. This non-adherence is caused not by the lack of professional ethics, will power or by dissimulation. Political philosophy as a discipline is too broad and controversial to be enclosed in the framework of a single definition of purpose. The definition of the purpose formulated during several decades of debates with political scientists, is oriented towards the external rather than internal use. Keywords: political philosophy, political science, normative theory, positivism. e: 12pt; font-family: 'Times New Roman', serif;">

Straipsnis skirtas šiuolaikinės politinės filosofijos nuošalyje likusiai sąmokslo problemai. Sąmokslas yra didelis iššūkis pozityvistinei mokslo sampratai. Karlo R. Popperio sąmokslo teorijos kritika prieštarauja pagrindinėms šio autoriaus metodologinėms nuostatoms. Popperio požiūris į sąmokslo teoriją gali būti apibūdintas kaip nenuoseklus ir vienpusiškas. Sąmokslas yra didelis iššūkis liberalizmo politinei filosofijai. Daugelis autorių mano, kad sąmokslas yra mažai reikšmingas liberalios visuomenės gyvenimo elementas. Tai menkai pagrįstas požiūris. Net pačioje liberaliausioje visuomenėje veikia daugybė slaptų susitarimų, viešai nematomų politinio gyvenimo subjektų ir manipuliacijų viešąja nuomone. Kai kurie dabartinių liberalių visuomenių politinio gyvenimo reiškiniai verčia naujai pažvelgti į sąmokslo fenomeną.Reikšminiai žodžiai: sąmokslas, sąmokslo teorija, pozityvizmas, liberalizmas. CONSPIRACY AS A PROBLEM OF POLITICAL SCIENCE AND LIBERAL SOCIETYAlvydas Jokubaitis Summary The article discusses the concept of political conspiracy. This concept is a great challenge to a positivistic understanding of political science. The criticism of conspiracy theory proposed by Karl Popper contradicts the main methodological ideas maintained by the author. His view on conspiracy theory may be described as incoherent and one-sided. Conspiracy is an ambitious challenge to contemporary liberal political philosophy. It is widely asserted that conspiracy is an insignificant element in the political life of a liberal society. This view is hardly substantiated. Even in the most liberal society there are a lot of clandestine agreements, undercover subjects of political life and manipulations of public opinion. Many phenomena of contemporary liberal society encourage us to regard conspiracy from a different perspective.Keywords: conspiracy, conspiracy theory, positivism, liberalism.

Straipsnyje nagrinėjama, kokią įtaką filosofijos raidai turėjo XVII a. mokslo revoliucija, daugiausia dėmesio skiriant jos padariniams reinterpretuojant filosofijos ir mokslo santykį. Argumentuojama, kad filosofijos, visų pirma metafizikos ir mokslo santykį transformavo aristoteliskosios mokslo plėtotės programos pakeitimas pitagoriskąja – matematizuotos eksperimentinės gamtotyros atsiradimas leido griežciau atskirti fiziką nuo metafizikos. Specialiųjų mokslų ir metafizikos tikslų, metodų ir nagrinėjamų problemų pobūdžio supriesinimas sudarė pagrindą atsirasti pozityvistiniams filosofijos pertvarkymo į specialųjį mokslą projektams. Straipsnis baigiamas isvada, kad mokslas, jau XVII amžiuje ėmes virsti intelektualine jėga, pranokstancia filosofiją pagal reiksme ir įtaką, privertė filosofiją ir filosofus užimti vienokią ar kitokią poziciją savo atžvilgiu. Si pozicija is esmės nulemia tiek filosofavimo būdų spektrą, tiek skirtingų filosofavimo būdų santykį. Patys filosofai nebūtinai sią poziciją aiskiai reflektuoja ir fiksuoja, bet ji visada yra tam tikro filosofavimo būdo pasirinkimo pagrindas. Pagrindiniai žodžiai: Newtonas, Hume’as, metafizika, pozityvizmas. PHILOSOPHY AND THE 17TH CENTURY SCIENTIFIC REVOLUTION Evaldas Nekrasas Summary The paper deals with the issue of the impact of the 17th century scientific revolution upon the development of philosophy. The main focus is relation between science and philosophy and effects of the revolution on the interpretation of that relation. The author argues that the relation between metaphysics and science has been transformed due to the replacement of the Aristotelian programme of the development of science by the Pythagorean one. The contraposition of aims, methods and problems characteristic of special science to those typical of metaphysics created preconditions for bringing forward the posi tivist schemes of the transformation of philosophy into one or another special science. The paper ends with the conclusion that science which already in the 17th century became an intellectual power excelling philosophy in significance and influence forced philosophy and philosophers to take a specific stance on it. This stance determines the spectrum of different ways of doing philosophy and their relation to each other. Some philosophers do not reflect the stance on science taken by them. But this stance always affects the choice of ways of doing philosophy. Keywords: Newton, Hume, metaphysics, positivism.