Search

Vienas tragiškiausių, epopėjinių mūsų istorijos puslapių – Lietuvos partizaninis karas – tebėra unknown war ne tik Vakarų istorikams, bet ir mums patiems. Literatūra apie šį karą, išskyrus vieną kitą išimtį, dažniausiai yra aprašomojo pobūdžio. Net ir meninės pastangos įprasminti skaudžią Lietuvos patirtį dažniau patiria nesėkmę nei sėkmę (turime galvoje kad ir filmą ,,Vienui vieni“). Šio reiškinio priežastys yra dvejopos. Pirmoji – moralinio pobūdžio. Mūsų savimonė šiuo klausimu tebėra suskilusi, sakytume, schizofreniška, niekaip nesusitvarkanti su praeities fantomais, su pačiu savimi: niekaip negalinti prisipažinti ir kartu pripažinti to, kas stropiai slepiama net nuo savęs, nuo to, kas gali būti pavadinta savimonės sąžine. Kita priežastis – konteksto, palyginimo nebuvimas, t.y. Lietuvos partizanų karas dar nėra įrašytas į to meto Europos bei pasaulio istorinį foną. Tokios galimybės yra, ir pirmieji bandymai – nelauktai perspektyvūs. Apie vieną tokį bandymą susieti pokario kovas su naujausia Lietuvos istorija bei šių dienų realijomis ir kalbama šiame straipsnyje. One of the most tragic pages in our history – the partisan war of Lithuania – thus far has been the unknown war not only for Western historians but also to us. Literature about this war, with one or two exceptions, most often are of a descriptive nature. Even artistic attempts to give a meaning to painful experience of Lithuania more often result in failure rather than in success (we have in mind the film Vienui viens). The causes of this phenomenon are twofold. The first one is of a moral nature. Our self-awareness on this issue is still divided, schizophrenic, if you will, which cannot deal with the ghosts of the past or with itself: it cannot by any means admit and acknowledge the one thing that is diligently concealed even from oneself, from what can be called consciousness’ conscience. Another cause is the absence of a context absence of comparison, that is, the partisan war of Lithuania has not bee entered into the historical background of Europe or the world of that time. Such possibilities do exist and the first attempts are unexpectedly promising. The article speaks about one of these attempts to relate pos-war struggles to the modern history of Lithuania and the present-day realities.

Dėl sovietinių (raudonųjų) partizanų agresyvios veiklos ir nuo 1943 m. rudens Pietryčių Lietuvoje susikūrusių kaimų savisaugų, vadinamosios vietinės savisaugos (savigynos), ginkluoto pasipriešinimo jiems padėtis čia jau vokiečių okupacijos metais pradėjo darytis išskirtine. Ten, kur veikė sovietiniai partizanai ir ginkluoti savisaugininkai, tarp jų įsiliepsnojo ginkluotas konfliktas, formavosi įtampos, priešiškumo, neapykantos židiniai. Vienas iš tokių židinių susiformavo Onuškio valsčiuje. Straipsnyje remiantis archyvine ir skelbta dokumentine medžiaga, sovietine spauda, kitų autorių darbais nušviečiama tolesnių įvykių raida Onuškio valsčiuje, reiškiniai ir procesai, susiję su sovietizacija ir pasipriešinimu jai, atskleidžiama, kokius tai lėmė padarinius, koks buvo komunistų partijos ir sovietų valdžios atstovų požiūris ir reakcija į įvykius bei padėtį Onuškio valsčiuje ir visoje Trakų apskrityje ir kt.1944–1945 m. laikotarpiu Onuškio valsčius dėl įvykių jame tiek vokiečių okupacijos, tiek pirmaisiais sovietų valdžios metais buvo išskirtinis Lietuvos valsčius. Be Bakaloriškių tragedijos (1944 m. balandį) jo istorijoje buvo ir kruvinosios 1945 m. rugpjūčio 4–5 d. įvykiai, kai ginkluotas antisovietinis pogrindis, šių apylinkių partizanai surengė pirmąją Lietuvoje baudžiamąją masinio keršto akciją – sovietų valdžios aktyvistų ir jos šalininkų žudynes. Tarp šių dviejų įvykių buvo tiesioginis priežastinis ryšys, dėl archyvinių šaltinių ir duomenų stokos sunkiai apčiuopiamas, rekonstruojamas ir įrodomas. Due to the aggressive actions of Soviet (red) partisans and armed resistance of local self-defence forces formed in south-eastern Lithuanian rural localities as of the autumn of 1943 the situation became extraordinary already during the German occupation. In those areas where Soviet partisans and armed self-defence forces operated, the centres of armed conflict, tension, hostility and hatred formed. One of such centres was formed in Onuškis Volost. Based on archival and published documents, Soviet press and works of other authors, the paper presents the development of further events at Onuškis Volost, the phenomena and processes, related to Sovietisation and resistance, reveals the outcomes and the attitude and reaction of the representatives of the Communist Party and Soviet authorities towards the events and situation in Onuškis Volost and the entire Trakai County. In 1944–1945, Onuškis Volost was an exceptional Lithuanian volost because of the events during the German occupation and in the first years of the Soviet occupation. Besides Bakaloriškės tragedy in April 1944, there were also the bloody events of 4–5 August 1945, when armed anti-Soviet underground forces, partisans of these localities, held the first in Lithuania penal campaign of mass revenge – the massacre of Soviet activists and their supporters. These two events were related by a direct causal relationship which is difficult to grope, reconstruct and prove due to the lack of archival sources and data.

Publikuojamas Lietuvos KP(b) Kretingos apskrities komiteto biuro 1947 metų kovos 5 d. posėdžio protokolo Nr. 34/6 išrašas, kuriame buvo svarstyta politinė padėtis Gargždų valsčiuje. Dokumento originalas saugomas Lietuvos visuomenės organizacijų archyve, f. 494 (LKP(b) Kretingos apskrities komitetas), o nuorašas – f. 1771 (LKP centro komitetas). Dokumentas yra rusų kalba, kartu publikuojamas vertimas į lietuvių kalbą. Lietuvos KP(b) Kretingos apskrities komiteto biuras politinę padėtį Gargždų valsčiuje ir partinės organizacijos veiklą šioje srityje pripažino visiškai nepatenkinama. Tarp kitų įvykių, dokumente aprašomos vieno „liaudies gynėjo“ laidotuvės. 1947 m. vasario 11 d. partizanai išsivarė „liaudies gynėją“ Stasį Tomkų, kurio ieškoti turėjo MVD valsčiaus poskyrio karinė operatyvinė grupė. Tačiau čekistai neatliko savo darbo. Tuo metu vyko Sovietų Sąjungos represinių žinybų MVD ir MGB reorganizavimas, kuris lėmė jų neveiksnumą – Gargždų enkavedistai daugiau girtavo negu dirbo. 1947 m. vasario 19 d. buvo rastas S. Tomkaus sušalęs lavonas. Čekistai nusprendė iškilmingai palaidoti stribą. Sukaltas karstas, atvyko karinės įgulos orkestras, atvežti pionieriai, parengto kalbos, tačiau guldant lavoną į karstą paaiškėjo, kad jis per trumpas. Bandyta nesėkmingai kūną atšaldyti, tačiau galiausiai buvo nupjautos kojos. Šios laidotuvės sukėlė pasipiktinimą tarp stribų, barbariški čekistai buvo apskųsti ir nubausti. An extract of the Protocol No. 34/6 of the March 5, 1947 meeting of Lithuanian KP(b) Kretinga District Committee is published. The political state in Gargždai volost was discussed in it. The original document is kept in Organisational Archive of Lithuanian Society, f. 494 (LKP(b) Kretinga District Committee), and the copy - f. 1771 (LKP Central Committee). The document is in Russian as well as published in Lithuanian. The office of Lithuanian KP(b) Kretinga District Committee admitted that the political state in Gargždai volost and the activity of party organization in this area are completely unsatisfactory. Among other events, the document describes the funeral of one "Defender of People". On February 11, 1947, the partisans took away the "Defender of People" Stasys Tomkus, who was looked for by military operative group of MVD volost subdivision. However, the chekists did not do their job. At that time, the reorganisation of the Soviet Union repressive offices of MVD and MGB that determined their incapacity took place – NKVD of Gargždai has been drinking more than working. On February 19, 1947, frozen body of S. Tomkus has been found. The chekists decided to solemnly bury him. A coffin was hammered together, the orchestra of military crew have arrived, the pioneers have been brought and the speeches have been prepared. However, when placing the corpse into the coffin, it turned out that it was too long. The attempt to refrigerate the body was unsuccessful, and finally, the legs were cut off. This funeral caused indignation between NKVD, the barbarous chekists were appealed and punished.