Search

Purpose: The paper proposes an alternative measure of the importance of prosocial values in the work motivation of public and private sector employees. Hitherto research measures the importance of values by taking them as autonomous entities or using a factorial design, asking employees whether they adhere to a certain value or not. Design/methodology/approach: Based on a psychological theory on values and motivation, the paper argues that it might be preferred to measure the centrality of prosocial values amidst other job motivators in the value system as a whole to assess the degree of prosocial values’ dominance. Findings: The application of such a measure in a longitudinal and international comparative analysis shows that differences in the centrality of prosocial values make the difference between employees in the public and private sectors much more pronounced than usually found in the relevant literature. This finding does not disappear when the research model includes the nature of the job, individual characteristics, and societal features, such as the GDP per capita and the dominance of individualism over collectivism in society. Significance: This research also shows that differences between employees adhering to intrinsic, extrinsic, and prosocial motivations are relative, as almost all employees – irrespective of where they work – assess values of job security and having an interesting job to be the most important work motivators. Namen: Prispevek predlaga alternativo za merjenje pomena prosocialnih vrednot za delovno motivacijo zaposlenih v javnem in zasebnem sektorju. Dosedanje raziskave pomen vrednot merijo tako, da jih obravnavajo kot samostojne vrednote ali pa uporabljajo faktorski poskus, kjer zaposlene sprašujejo, ali se zavzemajo za določeno vrednoto ali ne. Zasnova/Metodologija/Pristop: Na podlagi psihološke teorije o vrednotah in motivaciji prispevek predlaga, da bi bilo za oceno stopnje prevlade prosocialnih vrednot najprimerneje meriti pomen prosocialnih vrednot glede na ostale motivacijske dejavnike v vrednostnem sistemu. Ugotovitve: Uporaba takšnega merila v longitudinalni in mednarodni primerjalni analizi je pokazala, da se zaradi razlik v pomenu prosocialnih vrednot zaposleni v javnem in zasebnem sektorju veliko bolj razlikujejo kot doslej navedeno v literaturi. Ta ugotovitev drži tudi, če v raziskovalni model vključimo naravo delovnega mesta, značilnosti posameznika in družbene značilnosti, kot sta BDP na prebivalca in prevlada individualizma nad kolektivizmom. Pomen: Raziskava tudi kaže, da so razlike med zaposlenimi, ki jih motivirajo notranji, zunanji in prosocialni dejavniki, relativne, saj skoraj vsi zaposleni – ne glede na to, kje delajo – kot najpomembnejša motivacijska dejavnika pri delu navajajo varnost zaposlitve in zanimivo delo.

The paper investigates whether generalized trust in government varies among ethnic groups in a society. Theories on trust predominantly explain such institutional trust by the capabilities and intentions of the trusted actors, and research into trust is mainly done at the individual level measuring whether individual characteristics of the trustee and trusted one has explanatory power. Meanwhile, this paper analyzes the institutional trust at the macro (country) level. Based on a comparative study among 27 countries, this paper argues that there are significant differences between ethnic groups regarding their trust in the country‘s government and that significant effects are visible with the country‘s income inequality and one of Hofstede‘s dimensions of national culture, namely ‘power distance‘. This is an important finding as it calls for multi-level analyses when explaining institutional trust. Trust is not only dependent on the individual characteristics of the trusted one and the trustee but also on macro-level variables., Straipsnyje analizuojamas bendrasis pasitikėjimas valdžios institucijomis ir šio pasitikėjimo skirtumai tarp skirtingų etninių grupių visuomenėje. Pastebima, kad įvairūs teoriniai požiūriai ir empriniai tyrimai institucinį pasitikėjimą dažniausiai aiškina ir tyrinėja individualiame lygmenyje - per subjektų, kuriais pasitikima, savybes ir intencijas, siekiant nustatyti, ar pasitikinčiojo ir to, kuriuo pasitikima, individualios charakteristikos turi aiškinamosios galios. Tuo tarpu šiame straipsnyje pasitikėjimas valdžios institucijomis analizuojamas makro (šalies) lygmenyje. Remiantis 29 šalių lyginamuoju tyrimu, nustatyta, kad egzistuoja reikšmingi skirtumai tarp etninių grupių pasitikėjimo valdžios institucijomis, kuriuos lemia pajamų nelygybė, ir šalyje vyraujančios kultūrinės orientacijos („galios distancija“, išmatuota pagal Hofstede kultūrinių dimensijų modelį). Šis rezultatas patvirtina, kad aiškinant pasitikėjimą valdžios institucijomis ne mažiau svarbūs yra ir makro lygmens kintamieji, kurie papildo individualaus lygmens kintamųjų įtaką.

Paper presented at the 26th IPSA World Congress of Political Science, July 12, 2021,Panel: RC17.10 “New Patterns of Political Participation and Voting: Evidence from Comparative Survey Research”,Research Committee: RC17 Comparative Public Opinion.

Based on a systematic and comprehensive review of literature on emigration, we identify potential non-economic push factors that might drive Lithuanian citizens to emigrate. Based on a random sample nationwide survey conducted in spring 2019 with Lithuanian citizens living in Lithuania, two categories have emerged as most critical non-economic drivers to lead to higher intention to emigrate: quality of working life and confidence in the future. Further research can add necessary nuance to understanding these factors while also experimenting with possible policy and project interventions that can reduce intent to emigrate and/or encourage return migration. This research is implemented under the project "The importance of non-economic factors to the emigration of the Lithuanian population", funded by the Research Council of Lithuania under the Programme "Improvement of researchers' qualification by implementing world-class R&D projects" (Agreement No. 09.3.3-LMT-K-712-01-170)., Pagrindinis straipsnio tikslas yra aptarti neekonominius emigracijos stūmos veiksnius, kurie daro įtaką gyventojų ketinimams emigruoti iš Lietuvos. Remiantis išsamia literatūros analize,straipsnyje apžvelgiami emigracijos stūmos ir traukos veiksniai bei jų klasifikacija. Ypatingas dėmesys skiriamas galimiems neekonominiams stūmos veiksniams, kurie paskatina Lietuvos gyventojus emigruoti. Atsižvelgiant į teorijoje išskiriamus emigraciją skatinančius veiksnius ir 2019 m. birželio mėnesį atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos empirinius duomenis,išskiriamos dvi svarbiausios neekonominių veiksnių kategorijos, kurios paskatina emigruoti: darbo aplinkos kokybė ir saugumo jausmas dėl ateities. Tolimesni moksliniai tyrimai apie neekonominius emigracijos stūmos faktorius gali suteikti pridėtinės vertės siekiant gautus tyrimo rezultatus toliau pritaikyti politikos formavimo srityje bei sumažinti gyventojų norą emigruoti ar paskatinti jų reemigraciją. Šis tyrimas vykdomas įgyvendinant projektą “Neekonominių veiksnių poveikis Lietuvos gyventojų emigracijai”. Projektas yra finansuojamas Lietuvos mokslų tarybos pagal programą “Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą” (sutarties Nr. 09.3.3-LMT-K-712-01-170).

Šiame straipsnyje, remiantis 2018 m. atlikto kokybinio tyrimo rezultatais, analizuojama Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo politikos raida 1990–2018 m. Analizė grindžiama apibendrinta nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo politikos vystymosi apžvalga, orientuojantis į šią politiką formuojančius lokalius nacionalinius ir globalius neoliberalius politinius veiksnius, Lietuvos švietimo politikos finansavimo sistemą ir jos problemas. Kokybinio tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad Lietuvos aukštojo mokslo politikos formavimą teigiamai veikia globalūs neoliberaliosios politikos veiksniai, tačiau pagrindinės problemos yra susijusios su lokaliais politiniais veiksniais: finansinių išteklių paskirstymu, politinių partijų nepastovumu, nuoseklios aukštojo mokslo strategijos stygiumi., The article analyses the development of Higher Education Policy in independent Lithuania (1990-2018). The analysis is dwelling on the results of qualitative research conducted in 2018 with a focus on local national and global neoliberal public policy factors that have impact on higher education policy development, as well as Lithuanian education policy issues and it’s funding system. The empirical evidence revealed that higher education policy in Lithuania is highly influenced by global neoliberal public policy, however, the biggest higher education development problems are related to the local political factors: financial resources, political parties, the lack of sustainable higher education strategy.

Šiame straipsnyje, remiantis 2018 m. atlikto kokybinio tyrimo rezultatais, analizuojama Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo politikos raida 1990–2018 m. Analizė grindžiama apibendrinta nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo politikos vystymosi apžvalga, orientuojantis į šią politiką formuojančius lokalius nacionalinius ir globalius neoliberalius politinius veiksnius, Lietuvos švietimo politikos finansavimo sistemą ir jos problemas. Kokybinio tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad Lietuvos aukštojo mokslo politikos formavimą teigiamai veikia globalūs neoliberaliosios politikos veiksniai, tačiau pagrindinės problemos yra susijusios su lokaliais politiniais veiksniais: finansinių išteklių paskirstymu, politinių partijų nepastovumu, nuoseklios aukštojo mokslo strategijos stygiumi. The article analyses the development of Higher Education Policy in independent Lithuania (1990-2018). The analysis is dwelling on the results of qualitative research conducted in 2018 with a focus on local national and global neoliberal public policy factors that have impact on higher education policy development, as well as Lithuanian education policy issues and it’s funding system. The empirical evidence revealed that higher education policy in Lithuania is highly influenced by global neoliberal public policy, however, the biggest higher education development problems are related to the local political factors: financial resources, political parties, the lack of sustainable higher education strategy.

Svarbi valstybės kultūros politikos kryptis yra mecenavimo praktikų skatinimas. Mecenavimas kaip reiškinys priskiriamas kultūros filantropijos procesui, jungiančiam skirtingus kultūros filantropijos dalyvius – mecenatus (donorus), tarpininkus ir gavėjus. Šiame straipsnyje siekiama aptarti teorinius ir praktinius mecenavimo kaip kultūros filantropijos aspektus, atskleidžiant mecenavimo sampratą ir kultūros politikos Lietuvoje vertinimus. Straipsnyje pateikiama 2014 m. atlikto kokybinio tyrimo rezultatų analizė, atskleidžianti mecenavimo proceso dalyvių požiūrius ir patirtis kultūros filantropijoje.Raktažodžiai: kultūros filantropija, kultūros., The governmental promotion of culture philanthropy as a significant issue in culture policy is widely discussed in scientific literature. Many authors (Sulek 2010, Payton, 2000, etc.) argue that, though philanthropy concept has antique origins, at present still there is no comprehensive perception of its full meaning and no well-thought-out definition exists, thus, it is not astonishing that understanding of philanthropy is pretty much embedded in social, cultural and political settings. Culture philanthropy process involves different philanthropy actors – donors, intermediaries and recipients. The paper aims to discuss theoretical and practical aspects of culture philanthropy, using three differents approaches – perceptions by all three groups of actors in culture philanthropy. The paper analyses the concept of philanthropy as well as perceptions of culture policy in Lithuania. Data analysis is dwelling on the findings of the qualitative research conducted in 2014 on culture philanthropy actors’ perceptions and experiences.

Svarbi valstybės kultūros politikos kryptis yra mecenavimo praktikų skatinimas. Mecenavimas kaip reiškinys priskiriamas kultūros filantropijos procesui, jungiančiam skirtingus kultūros filantropijos dalyvius – mecenatus (donorus), tarpininkus ir gavėjus. Šiame straipsnyje siekiama aptarti teorinius ir praktinius mecenavimo kaip kultūros filantropijos aspektus, atskleidžiant mecenavimo sampratą ir kultūros politikos Lietuvoje vertinimus. Straipsnyje pateikiama 2014 m. atlikto kokybinio tyrimo rezultatų analizė, atskleidžianti mecenavimo proceso dalyvių požiūrius ir patirtis kultūros filantropijoje. The governmental promotion of culture philanthropy as a significant issue in culture policy is widely discussed in scientific literature. Many authors (Sulek 2010, Payton, 2000, etc.) argue that, though philanthropy concept has antique origins, at present still there is no comprehensive perception of its full meaning and no well-thought-out definition exists, thus, it is not astonishing that understanding of philanthropy is pretty much embedded in social, cultural and political settings. Culture philanthropy process involves different philanthropy actors – donors, intermediaries and recipients. The paper aims to discuss theoretical and practical aspects of culture philanthropy, using three differents approaches – perceptions by all three groups of actors in culture philanthropy. The paper analyses the concept of philanthropy as well as perceptions of culture policy in Lithuania. Data analysis is dwelling on the findings of the qualitative research conducted in 2014 on culture philanthropy actors’ perceptions and experiences.

In academic discussions it is widely noticed that lobbying is one of the public policy elements indicating quality of governance. However, in practise the concept often acquires negative connotations. The article discusses the lobbying phenomenon in Lithuania, examines the tendencies of lobbying activity and its development in 2000–2013 and analyses challenges for the public policy embedded by various interest groups in Lithuania. The analysis is based on the results of semi-structured in depth interviews with lobbying experts carried out in 2013. The study revealed the challenging issues about the gaps in lobbying legal regulation system in Lithuania. Despite the fact that Lithuania is one of a few countries in Europe which has legal regulation of lobbying activity, as a result of above mentioned issues it could be noticed that the official numbers of registered lobbyists do not represent the amount of lobbying activity in reality., Mokslinėse diskusijose dažnai pastebima, kad lobizmas yra vienas iš viešosios politikos veiksnių, lemiančių valdymo kokybę. Tačiau praktikoje ši koncepcija dažnai įgyja neigiamų konotacijų. Straipsnyje aptariama lobizmo raida Lietuvoje, nagrinėjamos 2000–2013 m. lobistinės veiklos tendencijos, analizuojami interesų grupių ir lobistinės veiklos keliami iššūkiai viešajai politikai Lietuvoje. Analizė grindžiama 2013 m. atlikto kokybinio tyrimo rezultatais. Tyrimas parodė, kad nepaisant fakto, jog Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, reguliuojančių lobizmą nacionaliniu lygmeniu, teisinis lobistinės veiklos reglamentavimas Lietuvoje nėra pakankamas, kad užtikrintų lobizmo, kaip vieno iš viešosios politikos veiksnių, nuoseklią plėtrą, o lobistinės veiklos priežiūros spragos sąlygoja registruotų lobistų skaičiaus neatitiktį tikriesiems lobistinės veiklos mastams Lietuvoje.

Mokslinėse diskusijose dažnai pastebima, kad lobizmas yra vienas iš viešosios politikos veiksnių, lemiančių valdymo kokybę. Tačiau praktikoje ši koncepcija dažnai įgyja neigiamų konotacijų. Straipsnyje aptariama lobizmo raida Lietuvoje, nagrinėjamos 2000-2013 m. lobistinės veiklos tendencijos, analizuojami interesų grupių ir lobistinės veiklos keliami iššūkiai viešajai politikai Lietuvoje. Analizė grindžiama 2013 m. atlikto kokybinio tyrimo rezultatais. Tyrimas parodė, kad nepaisant fakto, jog Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, reguliuojančių lobizmą nacionaliniu lygmeniu, teisinis lobistinės veiklos reglamentavimas Lietuvoje nėra pakankamas, kad užtikrintų lobizmo, kaip vieno iš viešosios politikos veiksnių, nuoseklią plėtrą, o lobistinės veiklos priežiūros spragos sąlygoja registruotų lobistų skaičiaus neatitiktį tikriesiems lobistinės veiklos mastams Lietuvoje. In academic discussions it is widely noticed that lobbying is one of the public policy elements indicating quality of governance. However, in practise the concept often acquires negative connotations. The article discusses the lobbying phenomenon in Lithuania, examines the tendencies of lobbying activity and its development in 2000–2013 and analyses challenges for the public policy embedded by various interest groups in Lithuania. The analysis is based on the results of semi-structured in depth interviews with lobbying experts carried out in 2013. The study revealed the challenging issues about the gaps in lobbying legal regulation system in Lithuania. Despite the fact that Lithuania is one of a few countries in Europe which has legal regulation of lobbying activity, as a result of above mentioned issues it could be noticed that the official numbers of registered lobbyists do not represent the amount of lobbying activity in reality.

The paper is focused on the discussion about the role of civil society in local governance and attempts to provide the answers to the questions: who is responsible for and should initiate the partnership between civil society organizations and local government? What are possible partnership models? How are public administrators affected by or do they affect civil society? What are the determinants of active civic participation in local governance? The paper is based on the two-fold approach: 1) general approach to the civil society and government partnership in local democracy; 2) particular approach examining how discussed partnership models work in Lithuania., Straipsnyje diskutuojama apie pilietinės visuomenės vaidmenį vietos valdžios sistemoje. Siekiama atsakyti į klausimus: Kas – ar vietos valdžia, ar pilietinės visuomenės organizacijos – turėtų inicijuoti partnerystę ir kurie iš jų yra už partnerystės efektyvumą? Kokie galimi partnerystės modeliai? Kaip viešojo administravimo sistemos atstovai yra veikiami pilietinės visuomenės organizacijų arba kokią įtaką jie turi šioms organizacijoms? Kokie yra aktyvios partnerystės motyvai ir prielaidos? Nagrinėjamos dvi pagrindinės dimensijos: 1) bendrasis teorini požiūri į pilietinės visuomenės ir valdžios institucijų bendradarbiavimą; 2) konkretūs empiriniai pavyzdžiai, iliustruojantys Lietuvos realijas.

Lietuvai, palyginti su kitomis ES narėmis, būdingas itin didelis nepasitikėjimas politinėmis institucijos apskritai ir valstybės tarnyba konkrečiai. Šio straipsnio tikslas – atskleisti valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų įvaizdį, kuris daro poveikį pasitikėjimo lygiui. Straipsnyje lyginami 2003 m. ir 2008 m. atliktų apklausų rezultatai, kurie rodo, kad visuomenė išreiškia neigiamą požiūrį į valstybės tarnautojus, jų vykdomas veiklas ir teikiamą socialinę naudą. Ekspertinė spausdintos ir internetinės žiniasklaidos kiekybinė turinio analizė rodo, kad pozityvi informacija apie Lietuvos valstybės tarnybą yra publikuojama gerokai rečiau nei kritiška informacija. Akcentuojama, kad tokia žiniasklaidos priemonių pozicija nelemtų tai, kad formuotųsi teigiamas valstybės tarnautojų ir apskritai visos valstybės tarnybos įvaizdis. Public distrust of political institutions as well as civil service itself is still dominant in Lithuanian society. The paper seeks to reveal the image of civil servants and civil service itself which undoubtedly is related with public trust. The paper is based on the analysis of empirical quantitative data and content analysis. Comparative analysis of public opinion surveys conducted in 2003 and 2008 indicate that public approach towards civil service is changing very slightly and sceptical attitudes are the leading ones. The content analysis of selected newspapers and online internet news reveals that critical information about civil service is more frequent than a positive one. It might be assumed that the above mentioned issues have negative influence on civil service image and possibly imply sceptical public attitudes towards civil service.

Straipsnyje diskutuojama apie pilietinės visuomenės vaidmenį vietos valdžios sistemoje. Siekiama atsakyti klausimus: Kas - ar vietos valdžia, ar pilietinės visuomenės organizacijos - turėtų inicijuoti partnerystę ir kurie iš jų yra už partnerystės efektyvumą ? Kokie galimi partnerystės modeliai? Kaip viešojo administravimo sistemos atstovai yra veikiami pilietinės visuomenės organizacijų arba kokią įtaką jie turi šioms organizacijoms? Kokie yra aktyvios partnerystės motyvai ir prielaidos? Nagrinėjamos dvi pagrindinės dimensijos: 1) bendrasis teorinis požiūris į pilietinės visuomenės ir valdžios institucijų bendradarbiavimą ; 2) konkretūs empiriniai pavyzdžiai, iliustruojantys Lietuvos realijas. The paper is focused on the discussion about the role of civil society in local governance and attempts to provide the answers to the questions: who is responsible for and should initiate the partnership between civil society organizations and local government? What are possible partnership models? How are public administrators affected by or do they affect civil society? What are the determinants of active civic participation in local governance? The paper is based on the two-fold approach: 1) general approach to the civil society and government partnership in local democracy; 2) particular approach examining how discussed partnership models work in Lithuania.

Organizacijos vadovo vadybinės kompetencijos dažnai yra vienas iš veiksnių, lemiančių organizacijos veiklos sėkmę. Mokslinėje literatūroje pastebima, kad viešajame sektoriuje vadovavimo modeliai bei požiūris į vadybines kompetencijas paskutiniais dešimtmečiais gerokai kito visame pasaulyje. Sio straipsnio tikslas - atskleisti Lietuvos valstybės tarnautojų vadybinių kompetencijų raišką. Straipsnyje analizuojami 2008 m. atlikto empirinio tyrimo rezultatai. Sis tyrimas atskleidė valstybės tarnautojų vadybines kompetencijas, susijusias su gebėjimais planuoti, organizuoti, koordinuoti bei kontroliuoti. Respondentai buvo paprašyti apibrėžti savo tiesioginių vadovų bei savo vadybines kompetencijas. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais išskirti pagrindiniai valstybės tarnautojų - vadovų tipai. Managerial competencies often emerge as one of the main factors that determine the success of an organization. Scholars have noticed that the damage caused by bad administration in the public sphere is often much more serious than that resulting from natural disasters. According to theorists and practitioners, there have been significant changes in the approach towards managerial competencies and the way people are managed in the public sector over the last few decades all over the world. The article discusses the empirical results of a study on the managerial competencies of civil servants in Lithuania, conducted in autumn of2008. The study examined managerial competencies based on the skills of planning, organizing, coordinating and controlling. Respondents were asked to identify their own managerial competencies as well as those of their managers. On the basis of the research, the main civil servant-manager types were identified. The study revealed that the majority of civil servants have a rather favourable view of their own managerial competencies.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti lyderystės raišką Lietuvos valstybės tarnyboje. Pagrindinis dėmesys skiriamas atlikto tyrimo empirinių duomenų analizei. Šis tyrimas leido palyginti du lyderystės kontekstus: „idealųjį“ valstybės tarnautojo lyderio modelį, atkleidžiantį, kokiomis asmeninėmis savybėmis, gebėjimais ir kompetencijomis, taip pat vertybinėmis nuostatomis turėtų neturėtų pasižymėti valstybės tarnautojas lyderis, ir „realųjį“ valstybės tarnautojo lyderio modelį, atskleidžiantį, kokiomis savybėmis pasižymi valstybės tarnautojai, kuriuos bendradarbiai įvardija esant lyderiais. Tyrimo rezultatai išryškino lyderio socialinių gebėjimų ir asmeninių savybių spektrą, kuris lemia lyderio pripažinimą tarp bendradarbių ir atskleidžia lyderio kompetencijų formavimosi veiksnius. The article discusses the empirical results of the research on leadership in Lithuanian Civil Service that was conducted in Autumn 2008 and was funded by the Civil Service Department under the Ministry of the Interior of the Republic of Lithuania. The research presents a challenging opportunity to compare “ideal“ and “real” models of civil servant-leader. The “ideal model” reveals civil servants’ approach towards a civil servant-leader “must have” features, competencies, value orientations and skills. The “real model” presents the features of civil servants that are identified as leaders among their colleagues. The model reveals social skills and personal features that are relevant to a leader as well as the factors of building leadership competencies. Study results revealed the challenging tendency that the aspects of new public governance are dominant in the perception of leadership. The most commonly mentioned characteristics of a civil servant-leader are responsibility, morality, tolerance, communication skills, competence.

Svarbiausios ideologijos puoselėtojos ir nešėjos moderniose visuomenėse yra partijos. Politinės partijos turėtų būti ideologiškai suinteresuotos ir pasirengusios socialinius konfliktus perkelti į politinį lauką, kad jie virstų politinėmis skirtimis, leidžiančiomis partinėje politikoje atspindėti reikšmingus visuomenės pasidalijimus. Griuvus komunistiniam režimui Lietuvoje, kitaip nei Vakarų pasaulyje, politinės partijos kūrėsi nesant aiškių socialinės struktūros kontūrų ir šiandien vis dar vengia aiškiai apibrėžti savo ideologinį profilį. Šiame straipsnyje analizuojama ideologijos reikšmė Lietuvos politinių partijų veikloje. Praktinė Lietuvos partijų veikla rodo, kad jos nekelia sau tikslo savo veiklą grįsti aiškiai apibrėžtomis ideologinėmis vertybėmis. Straipsnyje pristatomas Lietuvos partijų organizacijos tyrimas atskleidė, kad partijų lyderiai turi institucionalizuotų galimybių vyrauti partijos organizacinėje hierarchijoje. Todėl nuo partijų lyderių valios labiausiai gali priklausyti partijos politinio kurso kryptis ideologinio (ne)įsipareigojimo link. 2007 m. pabaigoje atliktų interviu su pagrindinių šalies partijų aukščiausios vadovybės nariais analizė atskleidė, kad lyderių nuostatos dėl ideologijos vaidmens partinėje veikloje neleidžia tikėtis, jog tarp pagrindinių Lietuvos politinių partijų gali kilti ideologinių konfliktų, kurie galėtų virsti politinėmis skirtimis. Interviu buvo atlikti vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo finansuojamą projektą „Demokratija žinių visuomenėje: iššūkių ir galimybių analizė (E-Demokratija)“. Political parties are the main fosterers and promoters of ideologies in modern societies. Political parties should be ideologically interested and ready to transfer social conflicts to the political domain for them to become political differences reflecting significant social divisions in the party politics. After the fall of Communism, Lithuania, unlike the Western world, witnessed the creation of political parties, which did not have any clear social structures, and which still avoid defining their ideological profile. This article analyses the importance of ideology in activities of Lithuanian political parties. Practical activities of Lithuanian parties demonstrate that they do not seek to base their activities on clearly defined ideological virtues. The article presents the research of the organisation of Lithuanian parties, which has revealed that leaders of political parties have institutional possibilities for prevailing in the organisational hierarchy of parties. Therefore, the political direction of a party towards ideological (ir)responsibility mostly depends on the will of its leaders. The analysis of the results of the interviews with highest rank leaders of the main political parties in Lithuania performed in 2007 revealed that leaders’ attitudes towards the role of ideology in party activities leave no room for a possibility of ideological conflicts between the main political parties in Lithuania, which could later transfer into political differences. The interviews were performed within the framework of the project “Democracy in the knowledge society: analysis of challenges and opportunities (E-democracy)” financed by the Lithuanian State Science and Studies Foundation.

Pastaruoju metu vis populiaresnė tampa diskusija apie naujųjų informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) keliamus iššūkius visuomenei ir demokratinei politinei sistemai, svarstomos jų sąlygojamos teigiamos ir neigiamos pasekmės. Straipsnyje pateikiama naujųjų IKT poveikio piliečių ir politinių bei administracinių institucijų komunikacijai analizė. Straipsnio naujumas pagrįstas įžvalga, kad dauguma studijų, nagrinėjančių IKT poveikį visuomenei, dažniausiai pateikia arba tik optimistinę, arba, atvirkščiai, tik pesimistinę perspektyvą. Tuo tarpu šiame straipsnyje apibendrinami abu IKT poveikio demokratijai aspektai. Atlikta analizė parodė, kad IKT poveikio demokratijai, politinei komunikacijai, piliečių dalyvavimui ir sąveikai su valdžios institucijomis iš tiesų negalima vertinti vienareikšmiai. Ši įžvalga ypač aiškiai atsiskleidė atliekant socialinę istorinio technologijų vystymosi analizę, kuri nuolat ir akivaizdžiai rodė, kad politinės praktikos niekada nebuvo transformuotos vien tik naujai atsiradusių technologijų pagalba. Akivaizdu, kad naujųjų IKT sparti plėtra kuria sąlygas ir geranoriškam, ir piktavališkam jų panaudojimui politikos procesuose. Naujai sukurtų IKT taikymo pobūdis priklauso nuo žmonių psichologijos, individualių ir socialinių vertybių, ideologinių orientacijų, istorinių tradicijų, kultūrinių normų, vaizdinių bei praktikų. Naujųjų IKT poveikis yra ir bus sąlygojamas kitų ekonominių, politinių ir socialinių veiksnių, pavyzdžiui ekonominė nelygybė, socialinė atskirtis, šalių vidaus politika, tarptautiniai politiniai konfliktai ir kt. The popularity of the discussion about challenges new information and communication technologies present for the public and democratic political system has been gradually increasing recently along with contemplations on negative and positive consequences these challenges may bring. The article presents an analysis of the impact new information and communication technologies have on the communication of citizens with political and administrative institutions. The novelty of the article is based on the insight that the majority of studies analysing the public impact of information and communication technologies usually submit an exclusively optimistic or pessimistic perspective. This article discusses the both aspects of the impact ICT technologies have on democracy. The implemented analysis has shown that the ICT impact on democracy, political communication, citizens’ participation and interaction with authorities cannot be evaluated categorically. This insight was explicitly revealed in the course of the social analysis of historic development of technologies, which constantly and explicitly showed that political practices have never transformed merely with the emergence of new technologies. It is obvious that the rapid development of ICT creates conditions for benevolent as well as malevolent use thereof in political processes. The nature of application of newly developed ICT depends on human psychology, individual and social virtues, ideological attitudes, historic traditions, cultural norms, images and practices. The impact of new ICT is and will be determined by other economic, political and social factors, for example, economic inequality, social exclusion, internal policies, international political conflicts, etc.

Remiantis inovacijų sklaidos teorijomis, adaptacija priklauso ne tik nuo inovacijos, bet ir nuo socialinės sistemos, kurioje ji sklinda. Informacinių technologijų (IT) sklaidos Lietuvoje analizės reikšmingos dimensijos yra sovietinis paveldas, savitos tradicijos, ekonominė padėtis, todėl kuriant teorinį modelį, kaip nagrinėti IT sklaidą bendruomenėje, turi būti įvertinami ne tik užsienio šalių teoriniai modeliai, bet ir atsižvelgiama į šalies bruožus. Kartu straipsnyje keliamas probleminis klausimas: kaip vyksta IT sklaida Lietuvos kaime, kokie yra sklaidos veiksniai? Remiantis inovacijų sklaidos teorija, interneto sklaidos kaime tendencijas galima interpretuoti kaip ankstyvąją adaptavimo stadiją. 2005 – 2006 m. laikotarpiui būdingas suintensyvėjimas, interneto sklaida Lietuvos kaime pasiekia naują etapą – naujovę adaptuojančius individus galima įvardinti kaip ankstyvąją daugumą. Sociodemografinės charakteristikos: amžius, lytis, išsilavinimas, pajamos nėra pagrindiniai sklaidos charakterį lemiantys veiksniai. Interneto sklaidą ypač sąlygoja individo optimistinis požiūris į šią technologiją, atsiskleidžiantis teigiamomis nuostatomis interneto atžvilgiu, ir šis vertinimas yra svarbesnis interneto sklaidai nei sociodemografinis sąlygotumas. Vidine individo iniciatyva grįsti sklaidos veiksniai svarbesni nei išorinės aplinkos priverstiniu pobūdžiu grįsti sklaidos veiksniai. Interneto sklaida suvokiama kaip norma, kaip siekiamybė, kurią naudinga ir įdomu įsisavinti. Įdomumas, smalsumas yra stipriausiai interneto naudojimą sąlygojantis veiksnys. Based on the theories of diffusion of innovations, adaptation depends not only on innovation, but also on the social system in which it is diffused. The significant dimensions of the analysis of the diffusion of information technologies (IT) in Lithuania are Soviet heritage, distinct traditions, economic situation; therefore, the development of a theoretical model how to investigate IT diffusion in a community should take into account not only foreign theoretical models, but also the features of the country. A problem question is raised in the paper: How does IT diffusion take place in the rural areas of Lithuania and what are the factors of diffusion? Based on the theory of diffusion of innovations, the tendencies of Internet spread in rural areas could be interpreted as the early phase of adaptation. The years 2005–2006 were more intensive and Internet spread in rural areas of Lithuania reached a new phase – the individuals adapting this innovation could be termed the early majority. Social-demographic characteristics such as age, gender, education and income are not the key factors that determine the character of diffusion. Internet spread is particularly determined by the individual’s optimistic attitude towards this technology, revealing in positive views about the Internet, and this evaluation is more important for the Internet spread than social-demographic conventionality. The diffusion factors based on the internal initiative of the individual are more important than the diffusion factors based on enforcement by external environment. Internet spread is perceived as a norm, aspiration, which is useful and interesting to assimilate. Interest and curiosity are the factors that most strongly determine Internet use.

Teoriniu ir praktiniu aspektais straipsnyje analizuojamos dabartinės filantropijos Lietuvoje ypatybės, siekiant įvertinti, kaip jai įtaką daro valstybės socialinė politika. Svarstoma, koks gerovės valstybės modelis artimesnis pokomunistinei visuomenei. Remiantis empiriniais duomenimis, pristatomi Lietuvos visuomenės lūkesčiai bei filantropijos veikėjų patirtis, atskleidžiami jų požiūriai į valstybės vaidmenį ir filantropijos vystymo galimybes Lietuvos socialinėje politikoje. Social policy and philanthropy are often considered as the two faces of the coin. Many of welfare and civil society theorists view philanthropy as an expression of state welfare policy, or on the contrary, it appears when state social policy is rather weak. It is assumed that a strong role of the state in social policy results in decline of philanthropic initiatives. The paper discusses the issues of philanthropy situation in Lithuania, the role of the state in social policy, and the post-communist welfare model. The study is based on the results of a quantitative and qualitative research that offer some challenging findings. The analysis reveals the conflict among state social policy, philanthropic actors’ attitudes and expectations of the society.

Filantropija – nauja pilietinė tradicija Lietuvoje bei kitose posocialistinėse Europos šalyse. Filantropija pasižymi modernia kokybe, grindžiama ne tik krikščioniška morale, altruizmu, bet taip pat ir korporaciniais, strateginiais, verslo ar viešosios politikos principais. Nors istoriniu požiūriu filantropijos šaknys Lietuvoje yra gilios, siekiančios Viduramži ų epochą, tačiau socialiniu aspektu, plonos ir sutrūkinėję, dažnai iškreiptos dėl komunistiniu periodu atsiradusių pilietinės kultūros spragų (Aleksandravičius, 2004). Salamon savo knygoje „Globali pilietinė visuomenė“ (Global Civil Society) pabrėžia, kad pokomunistinei pilietinei kultūrai yra būdingas dviprasmiškumas, kuris pasireiškia seno ir naujo sambūviu bei iš to kylančia trintimi tarp išlikusių ikikomunistinės kultūros tradicinių vertybių ir šiuolaikinės aplinkos išprovokuoto modernaus veiksmo (Salamon 1999, p. 33). Pastaruoju metu Lietuvoje filantropija tampa vis populiaresniu politinių, socialinių ar viešųjų ryšių diskusijų objektu. Tokios diskusijos yra aktualios ne tik filantropijos gavėjams bei visiems potencialiems filantropijos proceso dalyviams – verslininkams, politikams, nevyriausybinio sektoriaus atstovams, bet ir besiformuojančiai pilietinei visuomenei. Filantropija atsiskleidžia kaip modernus viešosios politikos, korporatyvios socialinės atsakomybės elementas, tačiau dėl istoriškai pokomunistinėje erdvėje susiformavusių socialinių, ekonominių ir politinių veiksnių filantropijos procesas nepasižymi sklandumu ir efektyvumu. Straipsnyje siekiama atskleisti filantropijos fenomeno formavimosi ypatumus, sąlygotus filantropijos koncepcijos kaitos pasaulinėje sociologijos tradicijoje; filantropijos kaip reiškinio nebuvimo komunistiniu periodu, specifinio komunistinio laikotarpio vertybinio-kultūrinio palikimo, skurdokos pokomunistinės filantropinės tradicijos, problemiško socialinio-politinio pokomunistinės valstybės vaidmens, nenuoseklaus, „iškreipto“ visuomenės požiūrio į filantropiją , dažnai įstrigusio tarp tradicinės ir modernios filantropijos dimensijų. Nors Vakarų sociologijoje, o ypač JAV sociologijos ir viešosios politikos sferoje filantropija yra populiari tema, tačiau pokomunistinėje Lietuvoje šis reiškinys dar tik pradeda atrasti savo vietą mokslinėje, politinėje ar verslo srityse. Straipsnyje filantropijos tyrinėjimų fone yra pateikiama nuosekli trijų teorinių pjūvių (religinio, politinio-socialinio ir socialinio-ekonominio) bei kokybinio tyrimo analizės, papildytos kiekybiniais duomenimis, fragmentai. Akcentuojama pokomunistinės Lietuvos visuomenėje dominuojanti filantropijos samprata ir jos santykis su vyraujančiais filantropiniais veiksmais bei konkrečiomis respondentų filantropinėmis patirtimis. Atlikta teorinė ir empirinė analizė sąlygojo tokias apibendrinančias įžvalgas. Dėl istorinių, socialinių, politinių ir ekonominių veiksnių filantropija Lietuvoje pasižymi specifiniais, kartais prieštaringais vienas kitam, bruožais. Empiriniai tyrimai atskleidė, kad filantropijos samprata Lietuvos visuomenėje yra tapatinama su krikščioniškąja paradigma, tačiau filantropijos veikėjas Lietuvoje dažnai susiduria su ikikomunistinės kultūros išlikusių tradicinių vertybių, esamos politinės kultūros, socialinių-ekonominių veiksnių bei šiuolaikinės aplinkos sąlygota modernaus veiksmo dichotomija. Skirtinga filantropijos „aktorių“ pozicija lemia skirtingas jų filantropines nuostatas. Donorai ir tarpininkai demonstruoja Lietuvos visuomenėje vyraujančią tradicinę filantropijos sampratą, yra kritiški modernių filantropijos aspektų atžvilgiu ir aukština filantropijos altruistinius bruožus, tačiau jų filantropinė veikla pasižymi moderniais racionaliais bruožais, atsiskleidžiančiais egocentrinėje arba egoistinėje dimensijoje. Tuo tarpu gavėjų filantropinės pažiūros nėra tokios kategoriškos kaip donorų ar tarpininkų – jie teigiamai vertina tradicinę filantropijos kryptį, tačiau ypač akcentuoja modernų aktyvų filantropijos gavėjo vaidmenį, pažymėdami, kad tradicinis pasyvus filantropijos gavėjo vaidmuo dažnai yra stigmatizuojantis ir žeidžiantis. Minėtos tendencijos pateisino tradicionalumo ir modernumo bei altruizmo ir egoizmo takoskyrą filantropijos sampratos ir veiksmo dimensijoje. Lietuvos visuomenėje vyrauja tradicinė filantropijos samprata bei veiksmo intencijos, tačiau filantropijos proceso paskatos atsiskleidžia daugiau egocentriškoje modernioje nei tradicinėje altruistinėje šviesoje. Atskleistos tendencijos leidžia teigti, kad filantropija Lietuvoje yra formavimosi ir savo „tapatybės“ ieškojimo procese. Tokia dichotomija yra išskirtinis pokomunistinės aplinkos bruožas, susiformavęs kaip praėjusio amžiaus istorinių ir politinių peripetijų pasekmė. Seligman (2004, p.9) pastebi, kad šiais laikais „atgimusi“ pilietinė kultūra turi vienokią prasmę ilgą istoriją turinčiai Vakarų politinės minties tradicijai ir visai kitaip ji skamba pokomunistinėje erdvėje. Teorinė ir empirinė analizė parodė, kad filantropijos kultūros klestėjimo užtikrinimui nepakanka vien tik ekonominio augimo, taip pat būtina pilietinė savimonė, pilietinių tradicijų, sujungiančių „privatų ir viešąjį gėrį“, puoselėjimas mikro-, makro- ir mezolygmenyse. The paper is dwelling on philanthropy phenomenon analysis based on three paradigms: paradigm of religion, political (welfare) paradigm and social-economic paradigm. Theoretical insights are accompanied by qualitative empirical analysis and illustrated by some quantitative data. The emphasis is put on the philanthropy perception and action in post-communist Lithuania facing the dichotomy of traditional and modern aspects, ambiguity of philanthropy interpretations and other peculiaritie s conditioned by the absence of civic traditions during communist period.