‘Gravel’ in Baltic and Slavic

Baltų ir slavų kalbose yra didelė žodžio „žvirgždas“ formų įvairovė, pavyzdžiui, žvirgždas, žvirždas, gargždas lietuvių kalboje, zvirgzdi latvių kalboje, *zvir(k)stan senojoje prūsų kalboje, гверстá, грествá rusų kalbos tarmėse ar żarstwa lenkų kalboje. Vienintelį baltų-slavų kalboms negiminingą žodį čia galima paminėti Avestos kalbos zarštva- „akmuo“. Nors formos yra fonetiškai panašios ir todėl gali suponuoti tą pačią kilmę, mokslininkams vis dar nepavyksta iki galo išsiaiškinti jų kilmės. Straipsnyje siekiama išanalizuoti fonetinius sunkumus, susijusius su formų palyginimu, ir pasiūlyti alternatyvų aiškinimą – indoeuropietišką etimologiją. Straipsnyje apžvelgiami ir kritiškai vertinami mokslininkų aiškinimai šių žodžių, jų formų ir reikšmės klausimais. Urbučio pateiktas aiškinimas, kad tiek lietuvių kalbos žvirgždas, kartu su baltų ir slavų kalbų kognatais, tiek žvyras, kilę iš baltų slavų kalbų žuir-, gali būti siejami su indoeuropiečių prokalbės veiksmažodžio šaknimi -ģuer- „šviesti, spindėti“. Žvirgždas laikomas senesniu baltų slavų kalbų vediniu, o žvyras – daug vėliau kilusiu vediniu. Ši teorija kritikuotina dėl semantinių ir formaliųjų priežasčių. Baltų ir slavų kalbų panašumai verčia autorių ieškoti kito paaiškinimo, kuris apimtų visus baltų ir slavų kalbų duomenis. Straipsnyje aiškinamas semantinis ryšys su indoeuropiečių prokalbės žodžiu –ģherzd(h)- „miežiai“.