Insaiderių tiriamas savo akademinės kultūros susikaustymas (sąstingis) ir lankstumas: Barselonos universiteto atvejis

Straipsnyje aptariama, kaip siekis rasti prasmingesnių dėstymo ir mokymosi būdų aukštajame moksle paskatino atsižvelgti į šiuolaikines žinių ir mokymosi sampratas, susijusias su jaunimo vertybėmis, pvz., DIY kultūra (Spencer, 2005). Vykdant Europos projektą „DIYLab – Do It Yourself in Education: Expanding Digital Competence to Foster Student Agency and Collaborative Learning” („Pasidaryk pats edukacijoje: skaitmeninių kompetencijų plėtojimas skatinant studentų agentiškumą ir mokymąsi bendradarbiaujant“; http://diylab.eu tirta, kas nutinka, kai insaiderių grupė analizuoja savo pačių akademinę kultūrą, ir kaip tai susiję su etnografinio tyrimo ribomis ir galimybėmis edukologijoje. Remdamiesi Viveiros de Castro (2010), nagrinėjome savo universitetinės kultūros susikaustymą (sąstingį) ir lankstumą, kurie pasireiškė, stengiantis įdiegti už institucijos ribų atsiradusią ir išsivysčiusią mokymosi bei dalijimosi kultūrą. Precedento neturinti skaitmeninių technologijų plėtra skatina gilius socialinius, kultūrinius ir ekonominius pokyčius bei apima visas gyvenimo ir visuomenės sritis. Šiandien turėtų būti klausiama ne apie skaitmeninių technologijų naudojimo tikslingumą, bet labiau apie tai, kaip, kur ir kokiais edukaciniais tikslais jos turėtų būti naudojamos. Tačiau, kaip matyti iš pastarųjų edukacinių pokyčių tyrimų (Hargreaves, Shirley, 2009; Sancho, Alonso, 2012), reikšmingų permainų galima pasiekti tik įtraukiant mokytojus ir mokinius į sprendimų priėmimo procesus bei įtvirtinant naujas praktikas perspektyviausiais institucinės kultūros aspektais ir siejant su mokytojų profesinėmis žiniomis. Turėdami mintyje šį kontekstą, į Europos projektą „DIYlab“ įtraukėme: (a) pagrindinių DIY kultūros elementų nagrinėjimą ir (b) etnografinės pakraipos (Tacchi, Slater ir Hearn, 2003) dalyvaujančiojo veiklos tyrimo (Reason, Bradbury, 2001) atlikimą. Šiame straipsnyje pristatoma, kaip šis projektas įgyvendinamas Barselonos universitete, nagrinėjamas mūsų akademinės kultūros susikaustymas (sąstingis) ir lankstumas. Išanalizuoti duomenys rodo institucinių laikų ir erdvių nelankstumą, žinių sampratos fragmentiškumą, taip pat institucinius „plyšius“, per kuriuos skverbiasi atsinaujinanti, reikli mokymo ir mokymosi kultūra.